Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.2.4.1;2.6.10.2.4.2; 2.6.10.2.5.2; 3.3.1.14; 3.3.1.16

2020 m. spalio 6 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės.,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-622-494/2020 pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei E. D. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje – K. M., išvadą teikiančios institucijos – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovas E. B. (toliau – ir ieškovas) ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės E. D. 2911,13 EUR nuostoliams atlyginti, 2000 EUR neturtinės žalos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pareiškė, kad ieškovo ir atsakovės sklypai ribojasi, ir nurodė, kad atsakovė 2015-2016 metais atliko kirtimus pagal miškotvarkos projektą, kad galėtų įrengti reikiamą infrastruktūrą – išilgai per žemės sklypą ir skersai kelio, kuriuo turi būti užtikrintas privažiavimas prie ieškovo sklypo, nutiesė medinį taką nuo privažiavimo prie atsakovės žemės sklypo iki ežero pakrantės. Ieškovo teigimu, atsakovės pasamdyti rangovai jos nurodymu priėjimą padarė savavališkai iškirsdami mišką ir padarydami tiek priėjimo, tiek privažiavimo kelią per ieškovo žemės sklypą, nors ieškovas tokio leidimo atsakovei nebuvo suteikęs. Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2016 m. rugsėjo 16 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu konstatavo šio naujo privažiavimo prie ežero įrengimo faktą, o Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinis poskyris 2018 m. spalio 3 d. rašte ieškovo patirtus nuostolius įvertino 2911,13 EUR. Ieškovas pažymi, kad atsakovė atliko savarankiškus neteisėtus veiksmus (organizavo ir koordinavo kirtimus, davė privalomus nurodymus dėl jų), todėl šie veiksmai kvalifikuotini kaip sukėlę žalą – ieškovo turto sunaikinimą. Be to, ieškovas nurodė, kad, atsakovei padarius turtinę žalą ieškovui, ieškovas patyrė ir neturtinę žalą, pasireiškiančia perdėtu nerimu ir rūpesčiu dėl turimos nuosavybės.

2. A. E. D. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovo reikalavimais nesutinka. Pareiškė, kad dėl padarytų žemės sklypo naudojimosi pažeidimų ieškovas 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyrių, kuris faktines aplinkybes konstatavo 2016 m. rugsėjo 16 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 48ŽN-468-(14.48.78), kuriame nurodyta apie įrengtą smėlio dangos aikštelę ir kelią smėlio pagrindu. Reaguojant į ieškovo pateiktą skundą bei patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, atsakovė buvo pakviesta atvykti į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus rajono skyrių, kur davė paaiškinimus dėl ieškovo skunde nurodytų aplinkybių, tačiau institucijos sprendimas atsakovei liko nežinomas. Atsakovė nurodė, kad nors Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinis poskyris ieškovui padarytą žalą įvertino 2911,13 EUR suma, ieškovas neturi pagrindo reikalauti minėtos žalos atlyginimo iš bet kurio asmens, nenustačius atliktų neteisėtų veiksmų ir atitinkamai kaltės, ir pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių atsakovės kaltę pagrindžiančių duomenų. Atsakovės teigimu, ieškovas savo veiksmais siekia ne nustatyti žalą jam padariusius asmenis, o mėgina gauti privačius atsakovės duomenis, susijusius su jos įgyvendintu projektu. Mano, kad nėra tinkama proceso šalis byloje, nes nėra atsakinga už ieškovo patirtą žalą.

3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje K. M. nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Mano, kad atlikti ieškovo nurodytus veiksmus galėjo būti suinteresuota tik atsakovė.

4. Išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM išvadoje nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus rajono skyriuje buvo gautas ieškovo skundas dėl jam priklausančio žemės sklypo dalies neteisėto užėmimo. Nagrinėjant skundą buvo atliktas patikrinimas ir surašytas Žemės naudojimo patikrinimas aktas Nr. 48ŽN-468-(14.48.78). Patikrinimo metu užfiksuotos faktinės minėtų žemės sklypų naudmenos, t. y. lauko kelias, įrengta aikštelė, vandens kranto linija, užfiksuoti faktiniai duomenys pažymėti parengtoje matavimų schemoje M1:1000. Patikrinimo metu nustatyta, kad kelias ir aikštelė yra ieškovui ir trečiajam asmeniui priklausančiuose žemės sklypuose. Atsižvelgiant į minėto patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena, kuri buvo nutraukta nenustačius asmenų, padariusių administracinį teisės pažeidimą.

5. Išvadą teikianti institucija Valstybinė miškų tarnyba prie LR Aplinkos ministerijos išvadoje nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 10 d. gavo ieškovo prašymą atlikti patikrinimą, įvertinant neteisėtais veiksmais padarytą žalą jam nuosavybės teise priklausančiame miško žemės sklype. Tarnyba nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiame miško žemės sklype buvo neteisėtai iškirstas miškas ir sunaikinta miško paklotė, tačiau asmenys, padarę administracinis nusižengimus, nenustatyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. birželio 1 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovo 1452 EUR bylinėjimosi išlaidų.

7. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovė ir (ar) jos nurodymu veikę kiti asmenys ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vykdė miško kirtimą, įrengė kelią ir aikštelę, atliko savarankiškus neteisėtus veiksmus (organizavo ir koordinavo kirtimus, davė privalomus nurodymus dėl jų), ir šie veiksmai kvalifikuotini kaip sukėlę bendrą žalą – ieškovo turto sunaikinimą.

8. Teismas nepagrįstais laikė ieškovo nurodytus teiginius, kad, nors byloje nesurinkta įrodymų apie neteisėtus veiksmus atlikusius asmenis, tai nešalina atsakovės atsakomybės, nes atsakovė su žalą sukėlusiais asmenimis veikė kartu – davė jiems nurodymus, kontroliavo jų veiksmus, ir dėl to atsirado atsakovės solidari prievolė su neteisėtus veiksmus atlikusiais asmenimis. Teismas konstatavo, kad nei ieškovas, nei išvadas teikiančios institucijos nenurodė konkrečių su atsakove galėjusių veikti asmenų.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtino atsakovės nurodytus teiginius, jog atsakovės žemės sklypas tiesiogiai ribojasi su ežeru ir atsakovei nereikia formuoti atskiro priėjimo prie ežero per kitiems asmenims priklausančius sklypus, todėl ieškovo nurodyti argumentai dėl tariamo atsakovės suinteresuotumo atlikti ieškovo nurodytus veiksmus laikytini įrodymais nepagrįstomis prielaidomis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliantas (ieškovas) E. B. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

11. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Ieškiniu atsakovės civilinė atsakomybė buvo siejama ne su tuo, kad ji asmeniškai atliko tiesiogiai žalą sukėlusius veiksmus, o su tuo, kad atsakovės pasamdyti asmenys, vykdydami jos nurodymus, iškirto mišką (medžius) ieškovo žemės sklype, iškirstoje vietoje su specialia technika įrengė aikštelę, kuri reikalinga ir naudojama atsakovės interesais. Tokiu atveju civilinė atsakomybė kyla CK 6.265 straipsnio pagrindu tiek asmeniui, kuris tokius nurodymus davė, tiek asmeniui, kuris asmeniškai atlikto žalą sukėlusius veiksmus. Konstatavus neteisėtų veiksmų faktą, skolininkų kaltė preziumuojama, tuo labiau, kai žala pasireiškia jos padarymu gamtai.

11.2. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo galima suprasti, kad teismas neteisėtais veiksmais laiko tik aktyvius veiksmus ir matytų pagrindą tenkinti ieškinį, jeigu būtų įrodymai dėl asmeninių veiksmų, duodant nurodymus ir planuojant apelianto miško kirtimo neteisėtus veiksmus. Teismas turi atsižvelgti, kad apelianto atžvilgiu buvo padarytas iš anksto planuotas deliktas: buvo slepiama informacija, atsakovė vengė rodytis neteisėtų veiksmų atlikimo vietoje ir bendrauti su ten dirbusiais asmenimis, todėl įrodinėjimo našta ir įrodymų vertinimas turi būti vykdomas atsižvelgiant į šias aplinkybes. Atitinkamai turi būti taikomas tikimybių pusiausvyros įrodinėjimo procese principas, kuris reiškia, kad teismas turi vertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą.

11.3. Apeliantas miško nekirto ir neplanavo kirsti, taip pat nebuvo inicijavęs leidimo, reikalingo tokiems darbams atlikti, gavimo. To nebuvo galima daryti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – atsakovė neteisėtai faktiškai panaikino apelianto, kaip ir bet kurio kito asmens, galimybę privažiuoti prie apeliantui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Atsakovė privažiavimui skirtą valstybinės žemės plotą, kuris turėjo įsiterpti į atsakovės žemės sklypus, priskyrė savo asmeninės nuosavybės plotui, formaliai padarė jį privačia nuosavybe ir tik daliai privažiavimų suformavo kelio servitutą, kuris buvo suformuotas taip, kad juo galima tik kirsti atsakovės žemės sklypą, nesant galimybės juo privažiuoti prie ieškovo žemės sklypo.

11.4. Teismas, be pagrindo konstatavęs, kad atsakovė neatliko apelianto turto atžvilgiu neteisėtų veiksmų, sprendė, kad atmestinas ir apelianto reikalavimas priteisti neturtinę žalą, t. y. šios reikalavimo dalies teismas iš esmės nenagrinėjo. Nepagarba apelianto teisėms yra savarankiškas pagrindas pripažinti apelianto teisę į neturtinę žalą, nepriklausomai nuo to, kaip teismas sprendžia materialinės žalos atlyginimo klausimą.

11.5. Teismas netinkamai traktuoja aplinkybę, kad apeliantas neįvardija tiesiogiai neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų. Apeliantas minėtų asmenų neįvardija ir negali to padaryti, nes neturi tiesioginių įrodymų, nors ir numano, kas pastarieji asmenys galėtų būti, kadangi pati atsakovė tų asmenų nenurodė, o oficialios įstaigos šių asmenų nenustatė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tokių konkrečių duomenų reikalauti ir iš apelianto. Jei teismas manė, kad neteisėtus veiksmus atlikusio asmens tapatybė yra svarbi, o atsakovė tokią informaciją galėjo žinoti, teismas turėjo atsakovę ar kitus asmenis apklausti, tačiau tai nebuvo padaryta.

12. A. E. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas, ir prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais.

13.1. Apeliaciniame skunde nagrinėjami žemės sklypo suformavimo, sklypų padalijimo, privažiavimo, kelių servitutų klausimai, nors ieškinio dalykas buvo apibrėžtas nuostolių atlyginimu.

13.2. Nuostolių padarymo faktas ir dydis civilinėje byloje grindžiamas žemėtvarkos ir miškotvarkos raštais, o apie specialiuosius neteisėtų veiksmų atlikimo būdus ar tam naudotą techniką apeliantas jokių įrodymų nepateikė. Apelianto nuostoliai paskaičiuoti vien teoriniais pagrindais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis.

13.3. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovė kelią ir aikštelę jam priklausančiame žemės sklype įrengė tuo pačiu laikotarpiu, kai buvo įgyvendinamas atsakovės vykdomas projektas „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“. Be apelianto teiginių daugiau įrodymų byloje nesurinkta. Tai, kad yra pramintas miško takelis nuo pažintinio tako atsakovės žemės sklype iki miško keliuko apelianto žemės sklype, nėra įrodymas, kad miško taką įrengė atsakovė specialiai priėjimui prie ežero.

14. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje K. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą ieškovo E. B. apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

17. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti ((duomenys neskelbtini) straipsnis); kad pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo (apelianto) apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos A. T. 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinių skundų ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė E. B. ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovės E. D.. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti ieškovui iš atsakovės žalos atlyginimą t. y. patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimus dėl civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantui E. B. nuosavybės teise priklauso 4.9176 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., naudojimo paskirtis – miško ūkio). A. E. D. nuosavybės teise priklauso 0.6621 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., naudojimo paskirtis – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai). Sklypui nustatytas servitutas – teisė aptarnauti požeminis, antžemines komunikacijas. Taip pat atsakovei nuosavybės teise priklauso 4.0335 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., naudojimo paskirtis – miškų ūkio). Trečiajam asmeniui K. M. nuosavybės teise priklauso 1.2022 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., naudojimo paskirtis – miško ūkio). Visi paminėti sklypai yra (duomenys neskelbtini) kaimo vietovėje (Vilniaus r. sav., Maišiagalos sen.). Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kanclerio 2014 m. lapkričio 20 d. potvarkiu Nr. 4D-135 patirtinti projektai, kuriems buvo paskirta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (ieškinio priedas Nr. 4). Teismas nustatė, kad pagal pastarąją programą E. D. (paraiškos registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo skirtos paramos lėšos pažintiniam takui sklype, nuosavybės teise priklausančiam atsakovei, įrengti. 2016 m. rugpjūčio 5 d. ieškovas skundu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių dėl jam priklausančio žemės sklypo dalies neteisėto užėmimo. Nagrinėjant gautą skundą buvo atliktas žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), patikrinimas ir surašytas Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini).). Patikrinimo metu nustatyta, kad E. B. priklausančiame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra įrengtas kelias ir aikštelė, užimantys 400 kv. m. šio žemės sklypo. Dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena, kuri, nenustačius pažeidimą padariusių asmenų, buvo nutraukta. Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, gavusi 2018 m. rugpjūčio 10 d. ieškovo prašymą atlikti patikrinimą ir įvertinti padarytą žalą, nustatė, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 640 kv. m. plote neteisėtai iškirstas miškas ir sunaikinta miško paklotė. Dėl atliktų veiksmų buvo pradėta administracinio nusižengimo teisena, kuri, nenustačius nusižengimą padariusių asmenų, buvo nutraukta. Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinio poskyrio 2018 m. spalio 3 d. rašte Nr. S-8K-05-84 nustatyta, kad ieškovui priklausančiame sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra sunaikinta 0,064 ha miško: padarytą žalą sudaro medienos praradimas – 934,49 EUR; sunaikinta miško paklotė – 1 920 EUR; miško atkūrimas – 56,64 EUR. Iš viso ieškovo patirti nuostoliai įvertinti 2.911,13 EUR suma.

Dėl atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų ir taikymo

21. Kaip matyti iš apelianto pateikto apeliacinio skundo, apeliantas atsakovės civilinės atsakomybės atsiradimą sieja ne su asmeniškai atsakovės veiksmais sukelta žala, o su tuo, jog atsakovė žalą sukėlė netiesiogiai, t. y. pasinaudodama asmenimis, kurie, vykdydami jos nurodymus, atliko žalą apeliantui sukėlusius veiksmus. Apelianto teigimu, pareiga atlyginti padarytą apeliantui žalą CK 6.265 straipsnio pagrindu kyla tiek asmeniui, kuris tokius nurodymus davė, tiek asmeniui, kuris asmeniškai atlikto žalą sukėlusius veiksmus, o konstatavus neteisėtų veiksmų faktą, skolininkų kaltė preziumuojama, tuo labiau, kai žala pasireiškia jos padarymu gamtai.

22. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliacinio skundo argumentais iš esmės neįrodinėjamos sąlygos, būtinos atsakovės civilinei atsakomybei (tiesioginei ar netiesioginei) atsirasti, o tik nurodomas pagrindas atsakovės civilinės atsakomybės solidarumui konstatuoti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įstatyme numatytos netiesioginės civilinės atsakomybės taikymo galimybė nepanaikina šalių pareigos visų pirma įrodyti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas.

23. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta generalinio delikto doktrina, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Deliktinė atsakomybė kyla tik tada, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės.

24. Apeliantas nurodo egzistuojant dvi civilinės atsakomybės sąlygas – žalos atsiradimą ir neteisėtus veiksmus. Padarytą žalą ir jos dydį apeliantas grindžia Valstybinės miškų tarnybos įvertintais nuostoliais, o neteisėtus veiksmus įrodinėja aplinkybe, jog niekam nebuvo suteikęs leidimo atlikti veiksmus savo sklype. Tačiau pastebėtina, kad apeliantas nepagrindžia, kaip šios dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir neteisėti veiksmai - susijusios su atsakove, taip pat neįrodo kitų civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų tiek tiesioginei, tiek netiesioginei atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti.

25. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad tik atsakovė E. D. galėjo būti suinteresuota miško iškirtimu, tačiau pats ieškovas pripažino, kad tokių įrodymų nepavyko surinkti (baigiamųjų kalbų 10 punktas).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos A. T. 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.).

27. Nors įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), rėmimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai ((duomenys neskelbtini)-187 straipsniai)..

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra visiškai jokių duomenų, pagrindžiančių atsakovės kaltę dėl miško iškirtimo ir/ar aikštelės įrengimo (CPK 178 straipsnis). Nepaisant to, kad atsakovė ir yra gretimo žemės sklypo savininkė ir ji vykdė šalia esančio parko įrengimą, vien tai nesudaro pagrindo konstatuoti jos kaltę dėl žalos atsiradimo. Nesutiktina su ieškovo samprotavimais, kad tik atsakovė galėjo išskirti dalį miško ir įrengti aikštelę prie ežero. Pirmiausia pastebėtina tai, kad nei liudytojai, nei pats ieškovas negalėjo tiksliai nurodyti laiko, kada atsirado žala (2020 m. vasario 10 d. garso įrašo 28 min.), todėl nėra pagrindo susieti šios žalos atsiradimo išimtinai vien tik su atsakovės parko įrengimu. Be to, nėra jokių duomenų, galinčių paneigti atsakovės teiginius, kad jai visiškai nėra reikalingas nei praėjimas, nei aikštelė, kurie neabejotinai padaryti paprasčiausiu būdu (I tomas b. l. 39). Antra, abu liudytojai G. J. T. ir R. Š. patvirtino, jog be atsakovės ir trečiojo asmens K. M. yra daug kitų šalia gyvenančių asmenų, kurie naudojasi ežeru (2020 m. vasario 10 d. teismo posėdžio gardo įrašo 30 min.). Trečia, be gyventojų prie ežero nuolat atvažiuoja žvejai, stato žvejybinius tinklus, atsiveža laivus (2020 m. vasario 10 d. teismo posėdžio gardo įrašo 24 min., 2019 m. gruodžio 11 d. posėdžio 49 min.). Ketvirta, šalia žalos padarymo vietos yra medžiotojų bokštelis, šiais plotais naudojasi medžiotojai (II tomas b. l. 37, 2019 m. gruodžio 11 d. posėdžio garso įrašo 45.30-46.30, 1.03 min.). Penkta, liudytojas R. Š. patvirtino, jog jis pats tvarkydavo ir kirsdavo ieškovo mišką (2019 m. gruodžio 11 d. posėdžio garso įrašo 45.30-46.30). Šešta, nei liudytojai, nei pats ieškovas nematė ir nenurodė konkrečių asmenų, technikos, kurie kirto mišką, įrenginėjo aikštelę (2019 m. gruodžio 11 d. posėdžio garso įrašo 1.01 min., 2020 m. vasario 10 d. garso įrašo 29.30 min.). Septinta, K. M., kuri byloje įtraukta trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje ir iš esmės palaikydama ieškovo poziciją, teismo posėdžio metu nurodė, jog žemės sklypą paveldėjo neseniai ir to sklypo fiziškai net nėra mačiusi, dėl to negalėjo nieko konkrečiai paaiškinti (2019 m. gruodžio 11 d. posėdžio garso įrašo 15.30 min.).

29. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantas neįrodė atsakovės ar kitų jos nurodymu veikusių asmenų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų ir atsiradusių nuostolių, be kita ko, neįrodyta atsakovės ar jos nurodymu veikusių asmenų kaltė. Apelianto apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė normas, reglamentuojančias netiesioginę civilinę atsakomybę, atmestinas, nes pirmosios instancijos teismas netiesioginę civilinę atsakomybę reglamentuojančių nuostatų netaikė todėl, kad ieškovas (apeliantas) neįrodė pačios civilinės atsakomybės prievolės egzistavimo, t. y. neįrodė sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti.

30. Byloje yra įrodymai, pagrindžiantys bandymą ieškoti kaltų asmenų administracinio nusižengimo kodekso nustatyta tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, medžių kirtimas be savininko sutikimo yra veika priskiriama ir prie nuskalstamų veikų, dėl to ieškovas turėjo teisę kreiptis į ikiteisminio tyrumo įstaigą ar prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, siekiant išsiaiškinti kaltus asmenis ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Teisėjų kolegija pastebi, jog apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo pats ieškoti įrodymų yra visiškai nepagrįsti, nes civilinis procesas negali būti prilygintas ikiteisminiam tyrimui, o įrodinėjimo pareiga priklauso šalims ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos dėl žalos atlyginimo nepriklauso bylų kategorijoms, kurioms ex officio (pagal pareigą) būtų pripažintinas aukštesnis teismo aktyvumo laipsnis (CPK 179 straipsnio 2 dalis).

31. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas veikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi civilinė atsakomybė atsiranda tik jeigu skolininko elgesys yra neteisėtas. Įstatymai gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė) (CK 6.246 straipsnio 2 dalis). Nors apeliantas teigia, jog jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, nes jis nebuvo suteikęs leidimo kitiems asmenims atlikti veiksmus jo sklype, apeliantas neįrodė, atsakovės ar kitų su ja susijusių asmenų veiksmų neteisėtumo. Be to, CK 6.247 straipsnis numato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo (apeliacinio skundo 38 punktas), kad atsakovė su faktiškai žalą sukėlusiais asmenimis veikė kartu, kontroliavo tų asmenų veiksmus ir dėl to atsako kartu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pastarieji apelianto teiginiai laikytini nepagrįstomis prielaidomis. Be to, apeliantas yra nurodęs, kad atsakovės projekto, kuriam buvo gavusi finansavimą, vykdė tie patys asmenys, kurie vykdė kirtimus atsakovės sklype, atsakovės nurodymu atliko kirtimus ir apelianto žemės sklype, tačiau ir pastarieji teiginiai buvo paneigti byloje surinkta medžiaga (liudytojų parodymai 2020 m. vasario 10 d. posėdžio metu), iš kurios darytina išvada, kad apeliantui priklausančiame žemės sklype apskritai nebuvo nei pastebėti, nei identifikuoti ar kitaip užfiksuoti konkretūs darbus atliekantys asmenys (juo labiau susiję su atsakove), todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad atsakovės sklype darbus atlikę asmenys yra susiję su žalą sukėlusių veiksmų atlikimo apelianto žemės sklype.

32. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas, neįrodęs pačios civilinės atsakomybės egzistavimo, savo apeliacinį skundą grindė tuo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.265 straipsnyje įtvirtintą netiesioginės civilinės atsakomybės institutą, nustatantį solidarią civilinę atsakomybę už kitų asmenų padarytą žalą. Tačiau teismui nežinomos priežastys, kodėl apeliantas netiesioginės atsakomybės atsiradimą atsakovei susiejo būtent su šio pagrindo egzistavimu. Kaip antai, CK 6.264 straipsnyje taip pat numatyta netiesioginė samdančio darbuotojus asmens civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas kaltės, tačiau apeliantas šiuo pagrindu nesirėmė. Teismas sprendžia, kad pasirinkti teisinį savo reikalavimo pagrindą apeliantas galėjo nebent aiškiai žinodamas faktines aplinkybes, t. y. žinodamas apie tarp atsakovės ir su ja susijusių asmenų, atlikusių apelianto sklypo valdose žalą sukėlusius veiksmus, kaip tai nurodo apeliantas, susiklosčiusius teisinius santykius. Tačiau apeliacinio skundo 35 punkte apeliantas nedviprasmiškai nurodo, kad tiesioginių įrodymų apie asmenis, atlikusius žalą sukėlusius veiksmus, neturi. Atsižvelgiant į tai, kad nėra žinomas joks konkretus su atsakove darbo ar kitais teisiniais santykiais susijęs subjektas, atsakovei netiesioginė atsakomybė negali kilti ir todėl, kad nėra nustatytas konkretus asmuo, sukėlęs žalą (CK 6.246 straipsnio 2 dalis), o pagrindas, kuriuo apeliantas grindžia atsakovės netiesioginės civilinės atsakomybės egzistavimą, taip pat laikytini nepagrįstomis spėlionėmis ir prielaidomis.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė faktų, kad atsakovė ir (ar) jos nurodymu veikę kiti asmenys ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, neteisėtai vykdė miško kirtimą, įrengė kelią ir aikštelę bei tuo sukėlė žalą apeliantui. Neįrodžius šių aplinkybių laikytina, kad CK 6.246-6.249 straipsniuose įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės atžvilgiu nėra įrodytos, o taip pat, nenustačius tiesiogiai žalą už atsakovę sukėlusio asmens, netiesioginės civilinės atsakomybės pagrindai, numatyti CK 6.264-6.265 straipsniuose, netaikytini. Teismas sutinka su apelianto pastebėjimu, kad, konstatavus veiksmų neteisėtumą bylose dėl žalos aplinkai, skolininko kaltė preziumuojama, tačiau tuo pačiu pažymi, kad, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, atsakovės kaltė taip pat nelaikytina įrodyta. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, laikytina, kad apeliantas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl atsakovei nekyla prievolė atlyginti apelianto patirtus nuostolius.

Dėl pirmos instancijos teismo aktyvumo pareigos

34. Apeliaciniame skunde apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo aktyvumo laipsnį, nurodo, kad teismas nepasinaudojo visomis procesinėmis galimybėms, siekiant visapusiškai ištirti įrodymus ir teisingai išnagrinėti bylą. Apeliantas nurodo, kad žalą sukėlusių asmenų neįvardija ir negali to padaryti, nes neturi tiesioginių įrodymų, nors ir numano, kas pastarieji asmenys galėtų būti. Apelianto teigimu, kadangi pati atsakovė tų asmenų nenurodė, o oficialios įstaigos šių asmenų nenustatė, teismas turėjo atsakovę ir kitus galimai žalą sukėlusius asmenis apklausti, surinkti kitus įrodymus, tačiau tai nebuvo padaryta.

35. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai ((duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalis). Teismo teisė pagal asmens prašymą reikalauti rašytinių įrodymų iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turinčių atitinkamą rašytinį įrodymą, konkretizuota (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnyje. Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Šie reikalavimai nustatyti, siekiant įsitikinti prašomo išreikalauti rašytinio įrodymo sąsajumu su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku bei išvengti situacijos, kai įpareigojimas nustatomas asmeniui, neturinčiam to įrodymo (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2017).

36. Šiuo atveju ieškovas, apeliuodamas į pirmosios instancijos teismo veiksmus, nenurodo, kokius konkrečius, išskyrus atsakovę, asmenis teismas turėjo apklausti ir kokius įrodymus išreikalauti, todėl aptariamas apeliacinio skundo argumentas yra apibendrinamojo pobūdžio ir nekonkretus. Be to, pažymėtina, kad apeliantas nurodė turėjęs tam tikrą, nors ir netiesioginę, informaciją apie žalą sukėlusius asmenis, todėl pirmosios instancijos teismui šiuos duomenis turėjo pateikti ir taip įvykdyti kooperavimosi pareigą (CPK 8 straipsnis). Galimai žalą apeliantui sukėlę asmenys galėjo būti šaukti liudytojais, taip pat apeliantas galėjo inicijuoti šių asmenų įtraukimą bendraatsakoviais. Tačiau, kadangi pastarųjų veiksmų apeliantas neatliko, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliavimas į nepakankamą teismo aktyvumą įrodinėjimo procese pirmosios instancijos teisme metu yra nepagrįstas. Be to, teismas pažymi, kad bylos dėl žalos atlyginimo nepriklauso bylų kategorijoms, kurioms ex officio (pagal pareigą) būtų pripažintinas aukštesnis teismo aktyvumo laipsnis.

37. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad teismo sprendime atsakyta į esminius bylos nagrinėjimo metu keltus klausimus bei įvertinti pagrindiniai faktiniai ir teisiniai nagrinėto ginčo aspektai. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

38. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs apelianto reikalavimą atlyginti turtinę žalą, nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti neturtinę žalą, t. y. pastarojo apelianto reikalavimo iš esmės nenagrinėjo. Apelianto teigimu, nepagarba apelianto teisėms yra savarankiškas pagrindas pripažinti apelianto teisę į neturtinę žalą, nepriklausomai, kaip pirmosios instancijos teismas išsprendė kitus byloje nagrinėtus klausimus.

39. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pastaroji taisyklė neturtinės žalos atlyginimo atžvilgiu nustato dvi kumuliatyvias sąlygas: 1) pareiga atlyginti padarytą neturtinę žalą kyla asmeniui, kuris yra atsakingas už žalos padarymą; 2) neturtinė žala atlyginama tik įstatyme numatytais atvejais. Šios nutarties 21-33 punktais išspręstas civilinės atsakomybės taikymo atsakovei klausimas. Kadangi teismas sprendė, kad civilinės atsakomybės sąlygų apeliantas neįrodė, atsakovei negali kilti prievolė atlyginti nei turtinę, nei neturtinę žalą. Be to, apelianto prašymas priteisti neturtinę žalą neatitinka ir antrojo kriterijaus, nes pagrindas, kuriuo remdamasis apeliantas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nėra įtvirtintas įstatyme.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

40. Apeliantas nurodė, kad atsakovė privažiavimui skirtą valstybinės žemės plotą priskyrė savo asmeninės nuosavybės plotui ir tuo formaliai privažiavimui skirtą valstybinės žemės plotą padarė privačia nuosavybe, taip daliai privažiavimų suformavo kelio servitutą, kuris buvo suformuotas taip, kad juo galima tik kirsti atsakovės žemės sklypą, nesant galimybės juo privažiuoti prie ieškovo žemės sklypo.

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pastarasis apeliacinio skundo argumentas nėra susijęs su reikalavimais, išnagrinėtais pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Pažymėtina, kad siekiant įvertinti skundžiamo sprendimo ar nutarties pagrįstumą, pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pastarasis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

42. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo atsisakymas nagrinėti apelianto pateiktą aplinkybę neužkerta kelio apeliantui ginti savo pažeistas teises ir interesus kitoje byloje. Taip pat apeliantas išsaugo teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo į faktiškai žalą apelianto nuosavybei sukėlusius asmenius.

43. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos A. T. 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

44. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias civilinės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl apelianto E. B. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

45. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti išlaidas, patirtas teisinei pagalbai apmokėti, tačiau duomenų apie konkrečias patirtas konkrečias bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Kadangi atsakovė bylinėjimosi išlaidų patyrimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, šalių bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93-98 straipsniai).

46. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.