Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. S. ir E. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nutarties, kuria ieškovų patikslintas ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiems asmenims.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

5. Dėl ieškovo D. S. teismas padarė išvadą, kad ieškovas yra atleistas nuo mokesčio dalies, kuri nustatyta įstatymu, naujų duomenų dėl savo turtinės padėties vertinimo nepateikė, todėl sprendė, jog nėra pagrindo keisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi pateikto situacijos vertinimo ir atleisti ieškovą nuo likusios žyminio mokesčio dalies. Be to, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnio 3 dalį ieškovo reikalaujamos sumokėti žyminio mokesčio dalies atidėjimas neatitinka teisinio reguliavimo.

6. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatė abiem ieškovams 14 dienų terminą nuo nutarties įteikimo dienos žyminiam mokesčiui sumokėti.

8. Apeliacinės instancijos teismo nustatytas terminas žyminiams mokesčiui sumokėti baigėsi 2022 m. sausio 4 d.

9. Teismo nustatytu terminu buvo gautas ieškovo D. S. prašymas su priedais, kuriuo prašoma dėl labai blogos turtinės padėties atleisti D. S. nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo ir ieškovės E. B. įrodymas apie 83 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

16.6. Yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

18. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

19. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-31721-1064/2021 nustatė ieškovui D. S. 7 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti – pateikti detalią informaciją apie jo turtinę padėtį arba sumokėti 349 Eur dydžio žyminį mokestį; patikslinti ieškinio dalyką; ieškovė E. B. turėtų savarankiškai reikšti reikalavimus dėl jos pažeistų teisių ar teikti kitokio pobūdžio prašymus, nes teismas negali įpareigoti ar įtraukti asmens būti ieškovų. Ieškovas dėl pastarosios nutarties buvo pateikęs atskirąjį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2918-661/2021 pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį – sumažino mokėtino žyminio mokesčio dydį nuo 349 Eur iki 244 Eur ir pašalino įpareigojimą ieškovui D. S. patikslinti ieškinio dalyką; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

20. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-31721-1064/2021, konstatavęs, kad ieškinio trūkumas dėl E. B. procesinės padėties nebuvo ištaisytas, kad arba turi būti pateikta detali informacija apie jos turtinę padėti, arba sumokamas žyminis mokestis, kurio ji nesumokėjo, jog E. B. gauna pastovias pajamas, D. S. nepašalino trūkumų, ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Dėl šios nutarties buvo pateiktas atskirasis skundas. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-3224-580/2021 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartį pakeitė ir nustatė, kad trūkumai dėl šalių procesinės padėties pašalinti, kitų trūkumų šalinimo ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė Vilniaus miesto apylinkės teismui spręsti iš naujo.

21. Nagrinėjamos apeliacijos objektą sudaro skundžiama nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovas D. S. patikslinto ieškinio trūkumų nepašalino, žyminio mokesčio nesumokėjo, kad ieškovės ieškinio dalyje suformuluoti reikalavimai nenagrinėtini teisme, ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiems asmenims.

23. Ieškovai nesutinka su skundžiama nutartimi ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas su tokia ieškovų pozicija nesutinka.

24. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovai siekia, kad ieškovui D. S. Tarptautinio verslo vadybos magistratūros magistro baigiamųjų darbų įvertinimas (grupė lietuvių kalba), būtų padidintas iki 9 (devynių) balų, o ieškovei E. B. Tarptautinio verslo vadybos magistratūros magistro baigiamųjų darbų (grupė lietuvių kalba) – iki 8 (aštuonių) balų. Atitinkamai ieškovai reiškia su šiais reikalavimais susijusius reikalavimus pripažinti negaliojančiais ir panaikinti Vilniaus universiteto senato 2014 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. S-2014-10-2 (Vilniaus universiteto senato 2019 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. SPN-27 redakcija) patvirtintų Vilniaus Universiteto Centrinės ginčų nagrinėjimo komisijos nuostatų 3-4, 6-7, 31- 32 ir 35 punktus, Vilniaus universiteto Senato 2014 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. S-2014-10-2 patvirtintų Vilniaus Universiteto Kamieninio akademinio padalinio ginčų nagrinėjimo komisijos nuostatų 3-5 punktus, 9.2.1 punktą apimtimi, kuria nenagrinėjamos apeliacijos baigiamojo darbo gynimo įvertinimo, 23 punktą ta apimtimi, kuria nustatytas neproporcingas 1 dienos terminas pateikti apeliaciją dėl baigiamojo darbo gynimo procedūros pažeidimų, 33-34 punktus, panaikinti 2021 m. birželio 21 d. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą Nr. (4.6 E) 620000-KT-105 (ab initio), 2021 m. birželio 21 d. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą Nr. (4.6 E) 620000-KT-100 (ab initio), 2021 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus universiteto Centrinės ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą Nr. (1.15 E) 15900-KT-115, kuriuo dalyje netenkintas, o dalyje paliktas nenagrinėtas, 2021 m. birželio 28 d. bendras ieškovų pareiškimas (ab initio).

25. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar ieškovų patikslintas ieškinys gali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka.

26. Vilniaus universiteto veiklą reglamentuoja Vilniaus universiteto statutas (toliau – ir Statutas), patvirtintas Lietuvos Respublikos 1990 m. birželio 12 d. įstatymu Nr. I-281. Pagal Statuto 3 straipsnio 1 dalį Universitetas turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Mokslo ir studijų įstatymas ir šio statuto laiduojamą autonomiją, visais galimais teisėtais būdais ir priemonėmis užtikrina, saugo ir gina kultūros, mokslo, tyrinėjimų ir dėstymo laisvę.

27. Statuto 25 straipsnis reglamentuoja Universiteto bendruomenės ginčų nagrinėjimą. Ginčus, susijusius su mokslo ir studijų veikla, tarp studentų ir kitų Universiteto bendruomenės narių, išskyrus ginčus dėl akademinės etikos ir ginčus dėl darbo santykių, pagal savo kompetenciją nagrinėja nuolat veikiančios kamieninių akademinių padalinių ginčų nagrinėjimo komisijos ir Centrinė ginčų nagrinėjimo komisija (Statuto 25 straipsnio 1 dalis). Kamieninių akademinių padalinių ginčų nagrinėjimo komisijų sprendimai gali būti skundžiami Centrinei ginčų nagrinėjimo komisijai, o Centrinės ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimas Universitete yra galutinis (Statuto 25 straipsnio 7 dalis). Nurodytos komisijos veikia vadovaudamosi Senato patvirtintais šių komisijų nuostatais (Statuto 25 straipsnio 7 dalis). Vilniaus universiteto Senato 2014 m. gruodžio 2 d. nutarimu patvirtintų Vilniaus universiteto kamieninio akademinio padalinio ginčų nagrinėjimo komisijos nuostatų 9.2.1 punkte nustatyta, kad komisija nagrinėja apeliacijas dėl galutinio dalyko (modulio) pasiekimų įvertinimo, išskyrus baigiamųjų egzaminų ir baigiamojo darbo gynimo įvertinimą.

28. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio 8 dalį aukštojoje mokykloje veikia ginčų nagrinėjimo komisija. Ši komisija sprendžia studentų ir administracijos ar kitų darbuotojų ginčus, susijusius su mokslo ir studijų veikla. Į ginčų nagrinėjimo komisiją aukštosios mokyklos ir studentų atstovybė (jeigu jos nėra, – visuotinis studentų susirinkimas (konferencija) skiria po vienodą skaičių įgaliotų asmenų. Ginčų nagrinėjimo ir sprendimų įgyvendinimo tvarką nustato aukštoji mokykla, suderinusi su studentų atstovybe (jeigu jos nėra, – su visuotiniu studentų susirinkimu (konferencija). Taigi Statuto 25 straipsnyje nustatyta ginčų dėl studentų studijų pasiekimų ir baigiamųjų darbų įvertinimo nagrinėjimo tvarka iš esmės atitinka ir nustatytąją Mokslo ir studijų įstatyme.

29. Aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad tiek Vilniaus universiteto statuto, tiek Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos nenumato galimybės studentui ginčyti jo studijų dalyko įvertinimo ar baigiamojo darbo įvertinimo teisme. Tokie ginčai sprendžiami mokslo ir studijų institucijos sudarytose komisijose, o šių komisijų sprendimai yra galutiniai ir neginčytini kitose institucijose, taip pat ir teismuose.

30. Statuto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Universiteto autonomija apima visų valstybės institucijų pripažįstamą Universiteto akademinių, administracinių, ūkio ir finansų reikalų tvarkymo laisvę, jo teritorijos, valdomų pastatų, istorinės, meninės, bibliografinės ar kitokios kultūrinės vertės ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto neliečiamumo teisines garantijas (Statuto 3 straipsnio 2 dalis). Pagal Statuto 4 straipsnio 3 dalies 2 punktą vienas iš Universiteto veiklos tikslų – įgyvendinti mokslo ir studijų vienove grįstas visų pakopų universitetines studijų programas, ugdančias kūrybingą, kritišką, atsakingą ir nuolat tobulėjančią asmenybę, rengti kompetentingus, plačios erudicijos mokslininkus (tyrėjus), kitus aukštos kvalifikacijos specialistus.

32. Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Vilniaus apygardos teismas jau yra konstatavęs, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą teismas, objektyviai neturėdamas specialių žinių, reikalingų studento išmokto dalyko žinių ar jo parengto baigiamojo darbo lygiui įvertinti, turėtų skirti ekspertizę, taip pat vėliau vertinti eksperto išvados pagrįstumą. Toks kitų specialistų bei paties teismo atliekamas studento mokslinių pasiekimų vertinimas būtų tiesioginis Universitetui Statutu suteiktos akademinės, mokslo ir dėstymo veiklos laisvės autonomijos pažeidimas (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2955-910/2021).

33. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės suformuluoti reikalavimai nenagrinėtini teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek ieškovės, tiek ieškovo reikalavimai yra labai panašūs, dėl tų pačių dalykų, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog abiejų ieškovų reikalavimai nenagrinėtini teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

34. Atskirajame skunde ieškovai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka iš esmės dėl to, kad pripažino, jog ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Su šiuo atskirojo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka.

35. Teisė į nešališką teismą ginama tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai).

36. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą. Teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, be kitų atvejų, jeigu jis yra (ne)tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi; jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme; jeigu jis šioje byloje vykdė teisminę mediaciją arba vykdė mediaciją dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 65 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7 punktai); taip pat kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 straipsnis).

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu vadovaujantis objektyviuoju testu vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

38. EŽTT, vertindamas teisėjo galimą šališkumą dėl skirtingų funkcijų vykdymo teisminiame procese ir spręsdamas, ar yra teisėtas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, didžiausią dėmesį skiria bylose nagrinėtų klausimų tapatumui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Morel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34130/96, par. 47). Tam, kad būtų galima pripažinti teisėjo šališkumą, būtina nustatyti, jog teisėjas du kartus nagrinėjo tapačius faktus, turėjo atsakyti į tą patį klausimą, ar skirtumas tarp spręstų klausimų buvo labai menkas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Liga Portuguesa de Futebol Profissional prieš Portugaliją, peticijos Nr. 4687/11, par. 69).

39. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į atskirojo skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo pažymi, jog teismai taiko teisę, procesinius sprendimus priima, remdamiesi įstatymais ir kitais teisės aktais, suformuota teismų praktika aktualiais klausimais. Atsižvelgus į teismų praktiką, suformuotą, aiškinant teisėjo nešališkumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nenustatytos aplinkybės, dėl kurių būtų galima spręsti, jog skundžiamą nutartį priėmusi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo buvo šališka ieškovų atžvilgiu. Skundžiama nutartimi buvo sprendžiamas klausimas, ar ieškovų ieškinys nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Vien tai, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teisėja teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą ir atsisakymą jį priimti, aiškino kitas aktualias teisės aktų normas, sprendžiant dėl ieškovų ieškinio priėmimo, nėra pagrindas pripažinti, jog teisėja buvo šališka. Ieškovai taip pat nepateikė nei argumentų, nei įrodymų, kurie patvirtintų, jog pirmosios instancijos teisėja būtų buvusi suinteresuota bylos baigtimi ir ieškovams nepalankaus teismo procesinio sprendimo priėmimu.

Dėl žyminio mokesčio.

40. Asmens teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmenimis, t. y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintas teismo ,,prieinamumo“ laipsnis turi būti pakankamas asmens teisei kreiptis į teismą garantuoti, atsižvelgiant į teisės viršenybės principą demokratinėje visuomenėje (2015 m. gegužės 19 d. sprendimas byloje Flie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 23257/04). Taip pat akcentuojama, jog asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės apribojimai (1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70), tačiau teisės kreiptis į teismą apribojimai negali suvaržyti ar „susilpninti“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, tik jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (1998 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Guérin prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25201/94).

41. Viena iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo sąlygų, nustatytų nacionalinėje teisinėje sistemoje, yra žyminio mokesčio sumokėjimas už teismo atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 straipsnis).

42. Tam, kad ieškovai galėtų kreiptis į teismą teisminės gynybos, jie turi įgyvendinti vieną iš sąlygų – sumokėti žyminį mokestį, jeigu jis mokėtinas dėl klausimo, dėl kurio kreipiamasi. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovams ne kartą buvo nustatinėjami trūkumai, ieškovai buvo įpareigojami sumokėti žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teisiškai yra netikslinga pasisakyti dėl žyminio mokesčio ir vertinti jo sumokėjimą, kaip vieną iš teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlygų, kadangi ginčo atveju jau konstatuota, kad ieškovų ieškinys nenagrinėtinas teisme. Kadangi ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, žyminio mokesčio sumokėjimas neturi prasmės ir reikšmės dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo. Nebuvo pagrindo nagrinėjamoje byloje spręsti žyminio mokesčio sumokėjimo klausimo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

43. Pagal CPK 3 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis – kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007). Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, tik priėmęs ieškinį ir nagrinėdamas bylą, jeigu tos bylos nagrinėjimo metu iškyla abejonių dėl aktualaus tam ginčui teisinio reglamentavimo prieštaravimo Konstitucijai. Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas netenkina ieškovų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Dėl procesinės bylos baigties.

46. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

47. Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

48. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

49. Ieškovai kartu su atskiruoju skundu pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus, susijusius su ieškovo D. S. turtine padėtimi.

50. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

52. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje nutartyje nurodytus motyvus ir darytas išvadas, konstatuoja, jog naujų įrodymų prijungimas neturi reikšmės, sprendžiant nagrinėjamą klausimą, todėl ieškovų naujai teikiami įrodymai neprijungiami prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ieškovų D. S. ir E. B. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinti.