Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. ir 2021 m. spalio 6 d. nutarčių civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui Vilniaus universitetui dėl priimtų sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

16. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

17. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Taigi nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl ieškovo pareikštų reikalavimų priskirtinumo bendrosios kompetencijos teismams.

20. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 22 d. nutarties 22 punkte konstatavo, jog ieškinio pagrindiniai elementai (ieškinio dalykas ir pagrindas) yra aiškūs, o tai, kad ieškovas nenurodė ir nesiėmė įrodinėti visų pareikšto ieškinio patenkinimui būtinų faktinių aplinkybių, nesudaro pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio negalima priimti dėl esminių formalių jo trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas cituojamos nutarties 30 punkte kartu pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenumato galimybės ginčyti Vilniaus universiteto baigiamųjų egzaminų ir baigiamojo darbo gynimo įvertinimo, taip pat Vilniaus universiteto kamieninio akademinio padalinio ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo dėl ieškovo apeliacijos dėl dalyko (duomenys neskelbtini) įvertinimo. Apeliacinės instancijos teismas cituojamos nutarties 31 punkte pripažino, kad iš skundžiamos nutarties turinio negalima daryti išvados, ar pirmosios instancijos teismas įgyvendino CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą pareigą įvertinti ieškinio priimtinumą nagrinėti teisme civilinio proceso tvarka, ypač atsižvelgiant į ieškinyje išdėstytą ieškovo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar nustatytas teisinis reguliavimas, ribojantis studento teisę kreiptis į teismą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Būtent dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas 2021 m. liepos 22 d. nutartimi ir panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, rezoliucinėje nutarties dalyje nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismui perduodamas spręsti klausimas dėl bylos proceso teisėtumo. Taigi pirmosios instancijos teismas pirmiausiai turėjo spręsti, ar ieškovo ieškinys pagal jame suformuluotus reikalavimus yra nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

21. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2404-603/2021, panaikindamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 27 d. nutartį, 18 nutarties punkte nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turėjo įvertinti CPK 137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas civilinės bylos iškėlimo prielaidas ir sąlygas, ypač atsižvelgdamas į ieškinyje pareikštą ieškovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar nustatytas teisinis reguliavimas, ribojantis studento teisę kreiptis į teismą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (nutarties 31-32 punktai). Dėl to pirmosios instancijos teismas, pasirėmęs išimtinai nutarties 30 punktu, ir neįvertinęs apeliacinės instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, nepagrįstai nutarė atsisakyti priimti ieškovo ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 21 punkte taip pat pažymėjo, kad ieškinio priėmimo stadijoje nesprendžiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ieškovo įvardytos Vilniaus universiteto statuto atitinkamos dalys riboja studento teisę kreiptis į teismą ir kita, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

22. Pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje priimtos dvi viena kitai tam tikrais aspektais prieštaraujančios apeliacinės instancijos teismo nutartys. Susiklosčiusioje procesinėje situacijoje apeliacinės instancijos teismas pakartotinai vertina ir pasisako dėl ieškovo siekiamo paduoti ieškinio priskirtinumo bendrosios kompetencijos teismams.

23. Vilniaus universiteto veiklą reglamentuoja Vilniaus universiteto statutas (toliau – ir Statutas), patvirtintas Lietuvos Respublikos 1990 m. birželio 12 d. įstatymu Nr. I-281. Pagal Statuto 3 straipsnio 1 dalį Universitetas turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – Mokslo ir studijų įstatymas) ir šio statuto laiduojamą autonomiją, visais galimais teisėtais būdais ir priemonėmis užtikrina, saugo ir gina kultūros, mokslo, tyrinėjimų ir dėstymo laisvę.

24. Statuto 25 straipsnis reglamentuoja Universiteto bendruomenės ginčų nagrinėjimą. Ginčus, susijusius su mokslo ir studijų veikla, tarp studentų ir kitų Universiteto bendruomenės narių, išskyrus ginčus dėl akademinės etikos ir ginčus dėl darbo santykių, pagal savo kompetenciją nagrinėja nuolat veikiančios kamieninių akademinių padalinių ginčų nagrinėjimo komisijos ir Centrinė ginčų nagrinėjimo komisija (Statuto 25 straipsnio 1 dalis). Kamieninių akademinių padalinių ginčų nagrinėjimo komisijų sprendimai gali būti skundžiami Centrinei ginčų nagrinėjimo komisijai, o Centrinės ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimas Universitete yra galutinis (Statuto 25 straipsnio 7 dalis). Nurodytos komisijos veikia vadovaudamosi Senato patvirtintais šių komisijų nuostatais (Statuto 25 straipsnio 7 dalis). Vilniaus universiteto Senato 2014 m. gruodžio 2 d. nutarimu patvirtintų Vilniaus universiteto kamieninio akademinio padalinio ginčų nagrinėjimo komisijos nuostatų 9.2.1 punkte nustatyta, kad komisija nagrinėja apeliacijas dėl galutinio dalyko (modulio) pasiekimų įvertinimo, išskyrus baigiamųjų egzaminų ir baigiamojo darbo gynimo įvertinimą.

25. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio 8 dalį aukštojoje mokykloje veikia ginčų nagrinėjimo komisija. Ši komisija sprendžia studentų ir administracijos ar kitų darbuotojų ginčus, susijusius su mokslo ir studijų veikla. Į ginčų nagrinėjimo komisiją aukštosios mokyklos ir studentų atstovybė (jeigu jos nėra, – visuotinis studentų susirinkimas (konferencija) skiria po vienodą skaičių įgaliotų asmenų. Ginčų nagrinėjimo ir sprendimų įgyvendinimo tvarką nustato aukštoji mokykla, suderinusi su studentų atstovybe (jeigu jos nėra, – su visuotiniu studentų susirinkimu (konferencija). Taigi Statuto 25 straipsnyje nustatyta ginčų dėl studentų studijų pasiekimų ir baigiamųjų darbų įvertinimo nagrinėjimo tvarka iš esmės atitinka ir nustatytąją Mokslo ir studijų įstatyme.

26. Aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad tiek Vilniaus universiteto statuto, tiek Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos nenumato galimybės studentui ginčyti jo studijų dalyko įvertinimo ar baigiamojo darbo įvertinimo teisme. Tokie ginčai sprendžiami mokslo ir studijų institucijos sudarytose komisijose, o šių komisijų sprendimai yra galutiniai ir neginčytini kitose institucijose, taip pat ir teismuose.

27. Statuto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Universiteto autonomija apima visų valstybės institucijų pripažįstamą Universiteto akademinių, administracinių, ūkio ir finansų reikalų tvarkymo laisvę, jo teritorijos, valdomų pastatų, istorinės, meninės, bibliografinės ar kitokios kultūrinės vertės ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto neliečiamumo teisines garantijas (Statuto 3 straipsnio 2 dalis). Pagal Statuto 4 straipsnio 3 dalies 2 punktą vienas iš Universiteto veiklos tikslų – įgyvendinti mokslo ir studijų vienove grįstas visų pakopų universitetines studijų programas, ugdančias kūrybingą, kritišką, atsakingą ir nuolat tobulėjančią asmenybę, rengti kompetentingus, plačios erudicijos mokslininkus (tyrėjus), kitus aukštos kvalifikacijos specialistus.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Universitetui Statuto suteikta autonomija akademinių reikalų tvarkymo srityje bei Universiteto tikslas ir pareiga užtikrinti aukštos kvalifikacijos specialistų rengimą nulemia, jog būtent Universiteto darbuotojai (dėstytojai ir mokslininkai) yra atsakingi ir gali tinkamai įvertinti studento studijų metu įgytą kompetenciją, taip pat prisiimti atsakomybę už naujai parengto specialisto žinių lygį ir jam suteikiamo diplomo vertę. Būtent dėl šių aplinkybių bendrosios kompetencijos teismams nėra suteikta galimybė dar kartą vertinti studento studijų metu įgytų žinių ar jo parengto baigiamojo darbo lygį. Teismams suteikta tik įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo ir aiškinimo kompetencija. Tuo tarpu aukštoji mokslo įstaiga (šiuo atveju – Universitetas) ruošia įvairių mokslo sričių specialistus.

29. Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą teismas, objektyviai neturėdamas specialių žinių, reikalingų studento išmokto dalyko žinių ar jo parengto baigiamojo darbo lygiui įvertinti, turėtų skirti ekspertizę, taip pat vėliau vertinti eksperto išvados pagrįstumą. Toks kitų specialistų bei paties teismo atliekamas studento mokslinių pasiekimų vertinimas būtų tiesioginis Universitetui Statutu suteiktos akademinės, mokslo ir dėstymo veiklos laisvės autonomijos pažeidimas.

30. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo ieškinyje suformuluoti reikalavimai nenagrinėtini teisme.

31. Ieškovas atskirajame skunde remiasi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-83-56/2011, kurioje konstatuota, kad, nustačius ieškovui privalomą ikiteisminio sprendimo procedūrą, t. y. kreipimąsi į Vilniaus universiteto fakulteto (akademinio kamieninio padalinio) studijų rezultatų vertinimo apeliacijos komisiją, kuriai nesuteikti įgaliojimai nagrinėti ginčus dėl baigiamųjų egzaminų (baigiamojo darbo gynimo) įvertinimo, o vėliau padavus apeliaciją Vilniaus universiteto ginčų nagrinėjimo komisijai, ieškovo galimai pažeistos teisės apgintos nebūtų, nesant skundo nagrinėjimo dalyko, todėl, siekdamas apginti galimai pažeidžiamas teises, ieškovas turėjo teisinį pagrindą kreiptis tiesiogiai į teismą.

32. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teisme, kuriam cituojama Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartimi buvo perduotas nagrinėti iš naujo ieškovo ir atsakovo Vilniaus universiteto ginčas dėl baigiamojo egzamino žinių įvertinimo, nagrinėta civilinė byla Nr. 2-1536-845/2011 nebuvo išnagrinėta iš esmės – ieškinys paliktas nenagrinėtas, ieškovui atsiėmus ieškinį. Taigi apelianto įvardytoje byloje nebuvo detaliai vertintas ginčo priskirtinumas bendrosios kompetencijos teismui ir nebuvo suformuotas tokio ginčo nagrinėjimo bei sprendimo priėmimo teisme precedentas. Be to, apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje pateikti išaiškinimai gali būti koreguojami ir keičiami kitoje tos pačios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į objektyvų būtinumą.

33. Ieškovo cituojamame Konstitucinio Teismo 2021 m. vasario 12 d. nutarime Nr. KT29-N1/2021 buvo vertinta Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostatos, pagal kurią vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti Universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, atitiktis Konstitucijai. Nurodytu atveju Vilniaus universiteto dėstytojo ir šio Universiteto ginčas buvo kilęs iš darbo teisinių santykių, todėl jis buvo nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Statuto 25 straipsnis), kuris, kilus abejonių dėl byloje taikytinų Statuto nuostatų atitikties Konstitucijai, kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Taigi apelianto įvardytas Konstitucinio Teismo nutarimas nesusijęs su jo nagrinėjamu atveju keliamu klausimu dėl galimo Statute nustatyto ribojimo ginčyti teisme studento dalyko ar baigiamojo darbo įvertinimus prieštaravimo Konstitucijai.

34. Pagal CPK 3 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis – kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007). Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

36. Bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Jeigu teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

37. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).

38. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, vadovaujasi tuo metu galiojančiais įstatymais. Tokiu atveju, jeigu dėl tam tikrų teisės normų, kurios riboja ieškinyje pareikšto reikalavimo nagrinėjimą teisme, ieškovas yra pareiškęs ieškinyje prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, o teismui šios teisės normos nekelia abejonių jų konstitucingumu, reikalavimas iš pradžių priimti ieškinį, o tik po to spręsti klausimą dėl galimo bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pripažintinas nepagrįstu. Toks reikalavimas vilkintų pačiam ieškovui rūpimo klausimo išsprendimą, nes šiuo metu Konstitucija suteikia teisę kiekvienam asmeniui tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų Seimo, taip pat Respublikos Prezidento ir Vyriausybės priimtų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus universiteto statutas patvirtintas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio 12 d. įstatymu Nr. I-281 „Dėl Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo“, dabar galioja 2014 m. gegužės 6 d. įstatymu Nr. XII-862 patvirtinta redakcija.

39. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs, jog nagrinėjamu atveju ieškovo teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, atsisakė priimti ieškinį ir nurodė ieškovo teisę spręsti dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su individualiu konstituciniu skundu.

40. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 24 d. nutartimi buvo nustatęs ieškovui 7 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. pateikti išsamią informaciją apie ieškovo turtinę padėtį. Tačiau, ieškovui pateikus papildomus duomenis apie jo turtinę padėtį, šių nevertino, o 2021 m. spalio 6 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.

41. Pripažintina, kad tokia procesinė situacija teisiškai nėra be priekaištų. Kartu pažymėtina, kad CPK numatyta galimybė, kad, net priėmus ieškinį ir jau nagrinėjant bylą iš esmės, gali paaiškėti, jog ieškinys yra nenagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Dėl to CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, iš pradžių nustatęs ieškovui terminą pateikti duomenis apie jo turtinę padėtį, gavęs tokius duomenis jų nevertino, o priėmė nutartį atsisakyti priimti ieškinį, nėra pagrindas pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta.

42. Pagal CPK 137 straipsnio 3 dalį teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, priima dėl to motyvuotą nutartį, kurioje privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme ar neteisminga tam teismui.

43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė ieškovui, kad pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį jis turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones. Kartu pažymėtina, kad CPK 137 straipsnio 3 dalies nuostata nereiškia, jog teismas turi detaliai išaiškinti ieškovui, kaip jis gali apginti savo pažeistas teises kitoje institucijoje ar teisme, ar tiksliai suformuluoti už jį galimus reikalavimus, kad kita institucija ar teismas tikrai priimtų nagrinėti jo keliamus klausimus ir patenkintų jo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

44. Ieškovas atskiruoju skundu taip pat kvestionuoja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

45. Pažymėtina, kad ieškovo 2021 m. spalio 4 d. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. nutarties buvo priimtas pirmosios instancijos teisėjos 2021 m. spalio 6 d. rezoliucija ir 2021 m. spalio 15 d. lydraščiu kartu su atskiruoju skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 6 d. nutarties perduotas apeliacinės instancijos teismui, kurio pirmininkė 2021 m. spalio 29 d. nutartimis ieškovo skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. nutarties paskyrė nagrinėti 2021 m. lapkričio 18 d. rašytinio proceso tvarka civilinėje byloje Nr. e2S-2954-910/2021, o skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. ir 2021 m. spalio 6 d. nutarčių paskyrė nagrinėti 2021 m. lapkričio 18 d. rašytinio proceso tvarka civilinėje byloje Nr. e2S-2955-910/2021.

46. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas iš esmės yra vertinamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2S-2954-910/2021, todėl nagrinėjamoje byloje pakartotinai dėl šios nutarties nepasisakytina. Dėl to ieškovo pateikti nauji įrodymai, susiję su jo turtine padėtimi, nepriimtini ir nagrinėjamoje byloje nevertintini.

47. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

48. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.