Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-640-934/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-10-13
Bylos Nr.: e2A-640-934/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00059-2021-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alma Urbanavičienė, Agnė Tikniūtė, Žilvinas Terebeiza
Atsakovas: M. M.

Kategorijos

3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-640-934/2022Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00059-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14., 3.3.1.20 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Agnės Tikniūtės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Instrukta“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Versluvis.lt“ ieškinį atsakovui M. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Instrukta“ (toliau – ir ieškovė), atstovaujama nemokumo administratorės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Versluvis.lt“ (toliau – ir nemokumo administratorė), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo M. M. (toliau – ir atsakovas) 52 958,31 Eur žalą, 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta MB „Versluvis.lt“. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašas, bendra kreditorių ir jų finansinių reikalavimų suma – 52 958,31 Eur. Įmonės buhalterė perdavė įmonės dokumentus 2020 m. gegužės 6 d. Vadovaujantis Valstybės įmonės Registrų centro (toliau – Registrų centras) duomenimis, įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas buvo atsakovas.

3. Ieškovės vertinimu, atsakovui turi būti taikoma civilinė atsakomybė, kurios pagrindu jis privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą. Atsakovo civilinė atsakomybė atsirado jam neįvykdžius įstatyme numatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Ieškovė buvo įregistruota Registrų centre 2019 m. vasario 1 d., o jau 2020 m. balandžio 7 d. Klaipėdos apygardos teismas iškėlė jai bankroto bylą. Ieškovės atstovei patikrinus įmonės dokumentus ir banko sąskaitos išrašus, buvo nustatyta, kad jau nuo 2019 m. liepos mėn. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) taikė įsiskolinimų išieškojimo procedūras – nurašydavo nuo įmonės sąskaitos pinigines lėšas. Įmonės finansinės skolos atsirado jau 2019 m. liepos 1 d. ir jos kiekvieną mėnesį tik sistemingai didėjo bei augo. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad įmonės mokumas būtų atstatytas ir/ar nesikreipė į valstybės institucijas, kad būtų sudarytos sutartys dėl skolų išdėstymo ir pan. Įmonės veikla buvo vykdoma toliau, taip tik didinant įsipareigojimus. Įmonė ūkinę komercinę veiklą nutraukė dar 2019 m. spalio mėn., tai yra už 2019 m. spalio mėn. buvo deklaruota 90,00 Eur pardavimų suma, o nuo 2019 m. spalio mėn. iki pat iškeliant bendrovei bankroto bylą, įmonė pardavimų nedeklaravo.

4. Ieškovės vertinimu, atsakovas dėl nemokumo bylos iškėlimo turėjo kreiptis vėliausiai 2019 m. spalio mėn., nuo kada įmonė nebevykdo jokios veiklos. Visgi, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų ir neinicijavo nemokumo procedūros įmonei, taip tik blogindamas susidariusią situaciją ir didindamas įmonės finansinius įsipareigojimus ir skolą kreditoriams. Įmonės finansinė padėtis blogėjo nuosekliai ir ženkliai, kiekvienam atskaitiniam laikotarpiui, o pati įmonė niekuomet negavo pelno, todėl atsakovo veiksmai laikomi neteisėtais, nes nuo pat įmonės įsteigimo, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad įmonės skolos sistemingai neaugtų ir, ieškovės nuomone, sistemingai jas didino. Šiuo atveju turi būti konstatuojami atsakovo neteisėti veiksmai ir fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimai. Atsakovas puikiai žinojo ieškovės finansinę būklę, nes buvo atsakingas tiek už buhalterinės apskaitos organizavimą, tiek už kasdienę ieškovo veiklą nuo pat įmonės įsteigimo. Visgi, visiškai jokių veiksmų susidariusiai situacijai spręsti nebuvo imtasi, o svarbiausia – nebuvo inicijuotas ieškovės nemokumo procesas, kas yra ne atsakovo teisė, o imperatyvi pareiga, todėl jam kyla atsakomybė atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

5. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė niekuomet neveikė pelningai, buvo aišku, kad įmonės įsipareigojimai ženkliai viršija jos turtą, nes skolos buvo ypatingai didelės, o įmonė neturėjo jokio turto, todėl ieškovės vertinimu, turi būti laikoma, kad įmonė visuomet veikė (vykdė veiklą) nemokumo būsenoje, o atsakovo veiksmais padarytos žalos dydį sudaro visų patvirtintų kreditorių reikalavimų suma.

Šalies argumentai

6. Ieškovė nurodė, kad atsakovo atlikti neteisėti veiksmai – pareiškimo dėl nemokumo procedūros ieškovui iškėlimo nepateikimas teismui bei dėl to atsiradusi žala (kreditorinių įsipareigojimus atsiradimas ir padidėjimas) yra akivaizdžiai siejami priežastiniu ryšiu su kilusia žala. Atsakovas, kuris turėjo būti apdairus ir rūpestingas vykdydamas savo pareigas, turėjo numatyti, kad įmonė negauna reikiamų pajamų bei savo veiklos nevykdo pelningai, todėl atsakovas privalėjo inicijuoti nemokumo procedūrą, tačiau atsakovas elgėsi priešingai, kas įtakojo, jog įmonė veikė nuostolingai, o tas įtakojo kreditorinių įsipareigojimų susidarymą bei jų išaugimą. Ieškovės vertinimu, šiuo atveju buvo įrodyti ne tik atsakovo neteisėti veiksmai, tačiau ir priežastinis ryšys su kilusia žala, o atsakovo kaltė yra preziumuojama, nes atsakovui, kaip įmonės vadovui, yra taikomi žymiai aukštesni atsakomybės ir elgesio standartai.

7. Ieškovė nurodė, kad nemokumo administratorės atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonės direktorius laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2019 m. spalio mėn. iš įmonės kasos, sau, kaip atskaitingam asmeniui, išmokėjo 38 391,92 Eur piniginių lėšų. Taigi, įmonė būdama nemoki, nuolat ir sistemingai pažeidinėjo atsiskaitymo su kreditoriais eilę ir tai galimai darė sąmoningai. Juo labiau, kad įmonė turėjo 115 665,00 Eur dydžio įsipareigojimus, o iš jos banko sąskaitų VMI atliko privalomus lėšų nurašymus. Be to, ieškovės vertinimu, buvo sistemingai klaidingai vesta įmonės buhalterinė apskaita, pradangintos (galimai pasisavintos) piniginės įmonės lėšos bei įmonės turtas. Tikėtina, kad per laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. iki 2020 m. vasario mėn. pirktos prekės pasisavintos, o pirktos paslaugos perleistos neatlygintinai, nes nemokumo administratorei patikrinus jai įmonės perduotus įmonės finansinius dokumentus nebuvo rastas joks objektyvus pagrindas, kuriuo vadovaujantis galėjo būti panaikintos įmonės PVM sąskaitos faktūros. Ieškovė nurodė, kad dokumentų ir galimai paslėpto turto neperdavimo priežastys nežinomos, įpareigojimas iki šiol neįvykdytas pilna apimtimi, todėl toks atsakovo elgesys turėtų būti laikomas sąmoningu siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratorės duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 52 958,31 Eur dydžio žalą, 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. kovo 9 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 363,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Be to, priteisė iš atsakovo valstybės naudai 1 019,00 Eur žyminį mokestį.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vadovas civiline tvarka atsako ne tik už nepagrįstus verslo sprendimus, bet ir už specialiuose įstatymuose nustatytų imperatyvių pareigų, nustatytų valdymo organams, pažeidimą. Šiuo atveju ypatingai svarbi imperatyvi pareiga, nustatyta vadovui, kai bendrovė tampa nemoki, yra savalaikis kreipimasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir iškėlus bankroto bylą perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis.

10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonės finansinės skolos atsirado jau 2019 m. liepos 1 d. ir jos kiekvieną mėnesį didėjo bei augo, tačiau įmonės vadovas nesiėmė veiksmų, kad savalaikiai ir pilnai būtų mokami privalomi mokesčiai ir būtų grąžintos skolos, o nesant galimybių tų skolų savalaikiai ir pilnai apmokėti, nenutraukė nuostolingos veiklos ir savalaikiai nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau tęsė nuostolingą veiklą ir toliau didino įmonės skolas. Be to, iškėlus bankroto bylą nevykdė pareigos perduoti nemokumo administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonė buvo įregistruota 2019 m. vasario 1 d., o jau 2020 m. balandžio 7 d. Klaipėdos apygardos teismas ieškovei iškėlė bankroto bylą. VMI jau nuo 2019 m. liepos mėn. taikė įsiskolinimų išieškojimo procedūras – nurašydavo nuo įmonės sąskaitos pinigines lėšas, tačiau atsakovas, būdamas įmonės vadovu, tuo pačiu metu atsiskaitydavo su prekių tiekėjais bei su pačiu savimi, nors įmonė nebegalėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais, kadangi turėjo ilgalaikio pobūdžio finansinių sunkumų. Teismas nustatė, kad 2019 m. įmonė veiklą baigė su 25 905,00 Eur dydžio trumpalaikiu turtu, įmonė patyrė 92 260,00 Eur nuostolius, jos trumpalaikis turtas sumažėjo 5 kartus ir sudarė 25 905,00 Eur, be to, turėjo 115 665,00 Eur dydžio įsipareigojimus, kartu pati neturėdama jokių debitorinių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, įmonės veikla buvo vykdoma toliau, taip tik didinant įsipareigojimus ir ieškovės patiriama žala, kadangi atsakovui, kaip vieninteliam įmonės akcininkui ir direktoriui, buvo žinomi įmonės patiriami nuostoliai bei tai, kad įmonė veikia nuostolingai ir negali atsiskaityti su įmonės kreditoriais, nes jau buvo vykdomi priverstiniai lėšų išieškojimai. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonė 2019 m. gruodžio 31 d. turėjo 20 445,00 Eur atsargų, tačiau bankroto bylos iškėlimo dienai ši suma buvo lygi 0,00 Eur. Vadovaujantis perduotais dokumentais neįmanoma nustatyti, kaip ši suma kito laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki 2020 m. balandžio 30 d.

12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, bendrovei vadovavęs nuo 2019 m. sausio 30 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., turėjo pareigą visus dokumentus ir įmonės turtą perduoti nemokumo administratorei, tačiau iš perduotų įmonės dokumentų negalima nustatyti bendrovės vykdytų darbų, pirktų, panaudotų statybinių medžiagų. Byloje taip pat nepaneigta aplinkybė, kad 2019 m. rugsėjo mėn. bendrovėje buvo išrašytos septynios sąskaitos faktūros (serija (duomenys neskelbtini), Nr. nuo Nr. (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), tačiau jos buhalterinėje apskaitoje nesuvestos, į apskaitą neįtrauktos, neperduotos nemokumo administratorei. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartyje sutiko su nemokumo administratore, kad atsakovo veiksmuose buvo netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo požymių. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltę preziumavo.

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Atsakovas dėl nemokumo bylos iškėlimo ieškovei turėjo kreiptis vėliausiai 2019 m. spalį, nuo kada įmonė nebevykdė veiklos ir įmonės vadovui ir savininkui, buvo žinomos įmonės skolos. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų ir neinicijavo nemokumo procedūros įmonei, taip blogindamas susidariusią situaciją ir didindamas įmonės finansinius įsipareigojimus ir skolą kreditoriams.

14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo veiksmais padarytos žalos dydį sudaro visų patvirtintų kreditorių reikalavimų suma. Teismas nurodė, kad įmonė niekuomet neveikė pelningai, įmonės įsipareigojimai ženkliai viršijo jos turtą, skolos buvo didelės, įmonė neturėjo jokio turto, tai yra įmonė veikė (vykdė veiklą) nemokumo būsenoje. Atsakovas, matydamas įmonės finansinę būklę, nesiėmė jokių veiksmų, kad kreditoriniai įsipareigojimai neaugtų ir neatsirastų naujų, taip sąmoningai juos didindamas bei leisdamas jiems atsirasti. Dėl nurodytų argumentų bei priežasčių, pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovo neteisėti veiksmai ir kilusi žala yra susijusi priežastiniu ryšiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliaciniame skunde atsakovas prašė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

15.1. Pirmosios instancijos teismas šališkai ir nepagrįstai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ignoravo Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-175-781/2021 padarytas išvadas, kad savo veiksmais atsakovas jokios žalos įmonei nepadarė, kad nėra pagrindo manyti, kad atsakovas neperdavė dokumentų nemokumo administratorei. Be to, pirmosios instancijos teismas ignoravo buvusios įmonės buhalterės paaiškinimus, kuri aiškiai, argumentuotai ir suprantamai paaiškino apie įmonės finansinę padėtį;

Šalies argumentai

15.2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad įmonės lėšos buvo naudojamos pažeidžiant įstatymus. Apelianto vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra deklaratyvios ir nepagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais. Iš pradžių buvo atsiskaitoma su darbuotojais, vėliau – su valstybinėmis institucijomis. Galimai dėl suklydimo, įmonės buhalterija VMI pateikė neteisingumus duomenis. Nepaisant to, kad įmonės bankroto byloje buvo nustatyti buhalterinės apskaitos vedimo trūkumai, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad tai nesudaro pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Apeliantas nurodė, kad būtent jis dėjo visas pastangas stabilizuoti įmonės veiklą ir į kasą įnešė savo lėšas;

15.3. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad praėjus 7 mėnesiams po veiklos pradėjimo, jam reikėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Anot apelianto, tokios teismo išvados prieštarauja teisingumo principui. Faktinė skola pagal teismui pateiktus dokumentus siekia 38 360,00 Eur, kas sudaro apie vieną trečdalį buvusios 115 665,00 Eur skolos, todėl galima teigti, kad įmonė gyvavo ir sistemingai mažino skolas;

15.4. Apeliantas pažymėjo, kad asmuo, pateikęs ieškinį dėl žalos priteisimo, viršijo savo įgaliojimus, kadangi jis nėra nemokumo administratorius, o likvidatorius, į kurio teises ir pareigas neįeina ieškinių teikimas teismui. Šiuo atveju ieškovė yra likviduojama įmonė, todėl tokie veiksmai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimui, kad visais atvejais subjektas, kuriam priteisiamas žalos atlyginimas, yra bankrutuojanti įmonė. Šiuo atveju nagrinėjama byla turėtų būti nutraukta, kadangi ieškinį pateikė neįgaliotas asmuo.

Atsiliepimas

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

16.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir priimtas vadovaujantis byloje esančių duomenų visuma. Apelianto teiginiai ne tik, kad prieštarauja byloje esantiems įrodymams, tačiau ir faktinei tiesai bei nukrypsta nuo nacionalinių teismų suformuotos praktikos ir imperatyvių norminių teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šalių santykių esmę, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kilusias pareigas, žalos kilimo faktą, atsakomybės apimtį, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris turi būti paliktas galioti pilna apimtimi;

16.2. Apeliantas, siekdamas įrodyti, kad ieškinį pateikė neįgaliotas asmuo, klaidingai taiko ir aiškina norminius teisės aktus ir nacionalinių teismų praktiką, įskaitant jo paties paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017. Visų pirma, norminių teisės aktų reikalavimai net neįtvirtinta tokios sąvokos kaip bankroto bylos likvidatorius. Antra, apelianto nurodytoje teismų praktikoje pateikti išaiškinimai yra dėl kreditoriaus ieškinio, pareikšto juridinio asmens vadovui bankrutuojančio juridinio asmens bankroto byloje, nesant pripažinto tyčinio bankroto ir kai bankrutuojantis juridinis asmuo dar egzistuoja (nėra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro) kaip civilinių santykių subjektas. Tokiu atveju visų kreditorių interesus gina bankroto administratorius, o tuo tarpu pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris buvo skolingas savo kreditoriui bankroto byloje neišieškotą finansinio reikalavimo sumą, pasibaigia ir bankroto byla, kurioje teikiamas prioritetas visų to juridinio asmens kreditorių lygiateisiškumui. Ieškovės vertinimu, šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas yra taikomas tuomet, kai įmonė likviduota ir išregistruota, t. y. nebelieka jokio juridinio asmens, kad reiškia, jog nelieka ir teisės subjekto. Vis gi, šioje civilinėje byloje ieškovas nėra išregistruotas ar likviduotas, todėl vis dar yra teisės subjektas;

Šalies argumentai

16.3. Ieškovė nurodė, kad atsakovo atžvilgiu turi būti taikoma civilinė atsakomybė, kurios pagrindu jis privalo atlyginti padarytą žalą įmonei. Jau 2019 m. liepos mėn. VMI taikė įsiskolinimų išieškojimo procedūras ir nurašydavo nuo įmonės sąskaitos pinigines lėšas, o atsakovas tuo pačiu metu atsiskaitydavo su prekių tiekėjais bei su pačiu savimi, nors įmonė akivaizdžiai nebegalėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais, nes turėjo ilgalaikio pobūdžio finansinių sunkumų. Įmonės finansinės skolos atsirado 2019 m. liepos 1 d. ir jos kiekvieną mėnesį tik sistemingai didėjo ir augo. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad įmonės mokumas būtų atstatytas ir / ar nesikreipė į valstybės institucijas, kad būtų sudarytos sutartys dėl skolų išieškojimo, įmonės veikla buvo vykdoma toliau, taip tik didinant įsipareigojimus. Nors įmonė buvo įregistruota tik 2019 m. vasario 1 d., tačiau įmonės nuostoliai 2019 m. pabaigoje siekė 92 260,00 Eur, o iškėlus bankroto bylą – 95 724,00 Eur. Be to, įmonės trumpalaikis turtas sumažėjo 5 kartais ir siekė 25 905,00 Eur, o įmonės įsipareigojimai sudarė 115 665,00 Eur. Taigi, atsakovas, kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau jokių veiksmų dėl to nesiėmė;

16.4. Apeliantas apeliaciniame skunde savo neteisėtų veiksmų iš esmės nepaneigė, o tik nurodė deklaratyvias prezumpcijas, kurios nėra grindžiamos jokiais įrodymais bei duomenimis. Apeliantas nepaaiškino, kaip susiformavo tokio dydžio skola, kodėl jis nesiėmė jokių veiksmų, kuomet įmonė tapo nemokia. Įmonės vadovas (atsakovas) dėl nemokumo bylos iškėlimo turėjo kreiptis vėliausiai 2019 m. spalio mėn., tai yra nuo tada, kai įmonė nebevykdė jokios veiklos. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų ir neiniciavo nemokumo procedūros įmonei, taip blogindamas susidariusią situaciją ir didindamas įmonės finansinius įsipareigojimus ir skolą kreditoriams;

16.5. Ieškovės vertinimu, apelianto atlikti neteisėti veiksmai – pareiškimo dėl nemokumo procedūros ieškovui iškėlimo nepateikimas teismui bei dėl to atsiradusi žala yra akivaizdžiai siejami priežastiniu ryšiu. Šiuo atveju jeigu apeliantas būtų tinkamai, sąžiningai ir rūpestingai vykdęs savo pareigas ir laiku kreipęsis dėl nemokumo procedūros inicijavimo ieškovei, tada nebūtų susiformavę kreditoriniai įsipareigojimai. Apeliantas visų šių aplinkybių nepaneigė ir nepaaiškino. Atsakovas, kuris turėjo būti apdairus ir rūpestingas vykdydamas savo pareigas, turėjo numatyti, kad įmonė negauna reikiamų pajamų bei savo veiklos nevykdo pelningai, todėl privalėjo inicijuoti nemokumo procedūrą, tačiau elgėsi priešingai, kas įtakojo, jog įmonė veikė nuostolingai, o tas įtakojo kreditorinių įsipareigojimų susidarymą bei jų išaugimą;

16.6. Apeliantas apeliaciniu skundu nepaneigė aplinkybių, kad įmonės veikla buvo organizuota netinkamai ir galimai pažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimus. Ieškovė nurodė, kad nemokumo administratorei tinkamai ir pilna apimti nebuvo perduoti įmonės finansiniai bei buhalteriniai dokumentai, nors būtent atsakovas ir turėjo pareigą visus dokumentus ir įmonės turtą perduoti nemokumo administratorei. Šiuo atveju dėl netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos ir neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ieškovės vertinimu, dokumentų ir galimai paslėpto turto neperdavimo priežastys nežinomos, įpareigojimas iki šiol neįvykdytas pilna apimtimi, todėl toks atsakovo elgesys turėtų būti laikomas sąmoningu siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratorės duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys atsakovui – buvusiam bendrovės vadovui – dėl žalos, kilusios jam laiku neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti faktiškai nemokios bendrovės nemokumo (bankroto) bylą, atlyginimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojama bendrovės vadovo civilinė atsakomybė už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

19. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-760-253/2020 ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta MB „Versluvis.lt“.

20. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartimi buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurie tikslinti 2022 m. birželio 25 d., 2022 m. rugsėjo 8 d., 2020 m. spalio 7 d.

21. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 24 d. nutartimi UAB „Instrukta“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Žemesnės instancijos teismas

22. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartimi buvo priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos.

23. Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Instrukta“ buvo įregistruota 2019 m. vasario 1 d., įstatinio kapitalo dydis 2 500,00 Eur, įmonės vadovas nuo pat jos įkūrimo dienos buvo atsakovas M. M..

Dėl tinkamo ieškovo reikšti ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui dėl žalos atlyginimo

24. Apeliaciniu skundu atsakovas kvestionuoja nemokumo administratorės teisę reikšti ieškinį dėl žalos priteisimo. Anot apelianto, nemokumo administratorė viršijo savo įgaliojimus, kadangi ji buvo ne įmonės bankroto administratorė, o bankroto bylos likvidatorė, į kurios pareigas neįeina ieškinių teikimas teismui. Be to, kadangi įmonė jau bankrutavusi, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo civilinę bylą nutraukti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

25. Nemokumo proceso esmė ir vienas iš pagrindinių tikslų yra kuo didesne apimtimi patenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 3 straipsnis). Nemokumo teisinių santykių specifika lemia, kad, iškėlus įmonei nemokumo bylą, visą įmonės veiklos administravimą perima nemokumo administratorius, kuris gina visų kreditorių, taip pat juridinio asmens teises ir teisėtus interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nemokumo administratorius atlieka ir juridinio asmens likvidatoriaus funkcijas įstatymo nustatyta tvarka (JANĮ 84 straipsnio 1 dalis). Nemokumo administratoriaus statuso bankrutuojančios įmonės atžvilgiu specifika lemia, kad, įmonę pripažinus bankrutavusia, ją likvidavus ir išregistravus iš Juridinių asmenų registro, t. y. įmonei kaip juridiniam asmeniui pasibaigus, baigiasi ir teisiniai santykiai tarp nemokumo administratoriaus ir bankrutavusios įmonės. Teismų praktikoje pažymima, jog išregistravus bankrutavusį juridinį asmenį iš Juridinių asmenų registro, pasibaigia bankroto bylos nagrinėjimas ir negali būti inicijuojami tolesni ginčai dėl neegzistuojančios įmonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-269-1075/2020). Taigi, tol, kol juridinis asmuo egzistuoja (nėra išregistruotas iš Juridinių asmenų registro) kaip civilinių santykių subjektas, tokiu atveju kreditorių interesus gina nemokumo administratorius. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje nemokumo administratorius yra tinkamas subjektas bankrutuojančios įmonės vardu reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo.

26. Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 20 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. eB2-149-613/2022 dėl įmonės pabaigos. Tačiau pastarasis sprendimas nėra įsiteisėjęs ir įmonė nėra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl nėra pagrindo spręsti, jog įmonė pasibaigusi (žr. šios nutarties 25 punktą).

Dėl bendrovės nemokumo momento ir atsakovo pareigos kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo

27. Nagrinėjamoje byloje iš esmės įrodinėjama, jog ieškovei esant nemokiai, įmonės vadovas atsakovas M. M., ėjęs vadovo pareigas nuo 2019 m. vasario 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo, nevykdė pareigos inicijuoti nemokumo procesą, todėl padarė įmonei žalą. Taigi, atsakovo pareigų nevykdymas, žalos padarymas siejamas su laikotarpiu, kurio metu galiojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) ir nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusios JANĮ, kuriam įsigaliojus neteko galios ĮBĮ, nuostatos (JANĮ 153 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamo ginčo kontekste aktualios tiek ĮBĮ, tiek JANĮ nuostatos, susijusios su juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą įmonei tapus nemokiai.

28. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje (aktuali redakcija, galiojusi 2018 m. gruodžio 1 d.) nustatyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Pagal JANĮ 6 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 15 d.), juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; 2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.

29. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą, išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu pareiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovas šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 ir šios nutarties 53, 54 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 25 punktas). Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau, vertinant pareigos atsiradimo momentą, taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 21 punktas).

30. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžtas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas tai yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1022-450/2020).

31. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016, 46 punktas; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 33 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 27 punktas).

32. Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą bei nagrinėjamai bylai aktualią kasacinio teismo praktiką, akcentuotina tai, kad, sprendžiant dėl įmonės vadovo ir (ar) dalyvio civilinės atsakomybės už bankroto bylos neinicijavimą laiku, reikšminga tai, kada įmonė tapo nemoki ir kada įmonės vadovas ir (ar) dalyvis sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą. Tik nustačius šias dvi aplinkybes galima spręsti, kada buvo pažeista pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Konstatavus laiko momentą, nuo kada pažeista pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, būtent šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas yra atskaitos taškas, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams padaryti nuostoliai.

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonės finansinės skolos atsirado jau 2019 m. liepos 1 d. ir jos kiekvieną mėnesį didėjo, tačiau įmonės vadovas nesiėmė veiksmų, kad savalaikiai ir pilnai būtų mokami privalomi mokesčiai, būtų grąžintos skolos, o nesant galimybių tų skolų savalaikiai apmokėti, nenutraukė nuostolingos veiklos ir savalaikiai nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo bei toliau tęsė nuostolingą veiklą ir didino įmonės skolas. Nors pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 1 d. nedetalizavo įmonės nemokumo fakto ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, tačiau iš esmės padarė teisingą išvadą dėl atsiradusios skolos didėjimo nuo minėtos datos, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina atskaitos tašku nuo kurio turėjo būti pradėti skaičiuoti bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams padaryti nuostoliai, nes nuo nurodytos datos įmonės vadovas turėjo suprasti, jog įmonė turi finansinių sunkumų ir yra nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme.

34. Aplinkybę, jog 2019 m. liepos 1 d. įmonė nevykdė prisiimtų finansinių įsipareigojimų ir susidariusios skolos viršija turimo turto vertę, pagrindžia finansinius reikalavimus pagrindžiantys duomenys, o būtent tai, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. kreditorinių įsiskolinimų suma siekė 12 425,04 Eur (žr. šios nutarties 41-42 punktus). Byloje pateikti finansinės atskaitomybės duomenys (Lietuvos teismų informacinė sistema „Liteko“ neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“, CBP-59), patvirtina, kad įmonė nuo jos įkūrimo momento iki bankroto bylos iškėlimo jokio ilgalaikio turto neturėjo, įmonės trumpalaikis turtas sumažėjo beveik 5 kartus (laikotarpiu nuo įmonės registravimo dienos iki 2019 m. gruodžio 31 d. siekė 25 905,00 Eur, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. – 5 695,00 Eur). Įmonė visą laiką veiklą vykdė nuostolingai (nuostoliai 2019 m. gruodžio 31 d. siekė 92 600,00 Eur, 2020 m. balandžio 30 d. – 3 124,00 Eur), įsipareigojimai 2019 m. gruodžio 31 d. siekė 115 665,00 Eur, 2020 m. balandžio 30 d. – 98 919,00 Eur. Šių aplinkybių visuma įrodo, jog 2019 m. liepos 1 d. įmonė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Kita vertus, papildomai pažymėtina tai, kad apeliantas iš esmės neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su skolos atsiradimo momentu (2019 m. liepos 1 d.).

35. Papildomai pažymėtina tai, kad UAB „Instrukta“ įregistruota 2019 m. vasario 1 d., tačiau jau nuo pat įmonės veiklos pradžios įmonė susidūrė su finansinėmis problemomis. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) jau nuo 2019 m. gegužės mėn. taikė priverstines skolų išieškojimo procedūras (Lietuvos teismų informacinė sistema „Liteko“ neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“, CBP-59), antstoliai užvedė vykdomąsias bylas dėl išieškotinų sumų iš ieškovės (Lietuvos teismų informacinė sistema „Liteko“ neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“, CBP-59). Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, o šalys to ir neginčijo, kad įmonė ūkinę-komercinę veiklą nutraukė 2019 m. spalio mėn. Atsižvelgus į tai, kad per faktinį įmonės veiklos laikotarpį (7 mėnesius) įmonės nuostoliai pasiekė 92 600,00 Eur, įsipareigojimai sudarė 115 665,00 Eur, jokio ilgalaikio turto įmonė neturėjo, todėl atsakovas, būdamas įmonės vadovu, vėliausiai nuo 2019 m. liepos 1 d. turėjo suprasti, kad įmonė yra nemoki, tačiau nenutraukė nuostolingos veiklos ir savalaikiai nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau tęsė nuostolingą veiklą taip tik blogindamas susidariusią situaciją ir didindamas įmonės finansinius įsipareigojimus ir skolą kreditoriams.

36. Apelianto abstraktūs teiginiai, kad įmonė gyvavo ir sistemingai mažino skolas, yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Kita vertus, vien aplinkybė, kad nemoki įmonė ir toliau vykdė veiklą, tokiu būdu nors ir mažindama savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams, tačiau visgi būdama nemoki, nešalina vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-255-943/2017).

Dėl žalos atlyginimo dydžio

37. Žalos dydžio nustatymo specifika, kai ieškinys pareiškiamas buvusiam įmonės vadovui, pastarajam pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl nemokios bendrovės bankroto bylos iškėlimo, suformuota nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali sumokėti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021, 42 punktas). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui ir (ar) dalyviui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vėluota inicijuoti bankroto bylą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 33 punktas).

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais žalos dydis gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, - mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Be to, turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonės bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Tuo tarpu, visi kreditorių reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje, gali būti pripažinti žala tik išimtiniais atvejais, jei ieškovas įrodo, kad jei ne vadovo delsimas inicijuoti bankroto bylą, su kreditoriais būtų visiškai atsiskaityta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

39. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš apelianto 52 958,31 Eur žalos atlyginimą, sprendė, kad būtent tokio dydžio nuostolius bendrovė patyrė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas įvertinęs, kad įmonė niekada neveikė pelningai, kad įmonės vadovui buvo žinoma, kad įsipareigojimai viršijo jos turtą, nes skolos buvo didelės, įmonė neturėjo jokio ilgalaikio turto, debitorinių reikalavimų, lėšų banko sąskaitose ar kasoje, sprendė, kad atsakovo veiksmais padarytos žalos dydį sudaro visų patvirtintų kreditorių reikalavimų suma. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kiek jos susijusios su žalos dydžio apskaičiavimu nuo 2019 m. liepos 1 d., tačiau nesutinka su priteista žalos dydžio dalimi, susidariusią iki 2019 m. liepos 1 d.

40. Minėta (žr. šios nutarties 37-38 punktus), jog nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda imperatyvi pareiga kreiptis į teismą dėl tokios įmonės bankroto bylos iškėlimo. Jeigu nuo įmonės nemokumo momento dėl neteisėto vadovo neveikimo įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, būtent šis padidėjimas laikytinas bendrovei ir jos kreditoriams atsiradusios žalos dydžiu. Be to, visi kreditorių reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje, gali būti pripažinti žala tik išimtiniais atvejais, jei ieškovas įrodo, kad jei ne vadovo delsimas inicijuoti bankroto bylą, su kreditoriais būtų visiškai atsiskaityta.

41. Nagrinėjamu atveju šioje byloje (Lietuvos teismų informacinė sistema „Liteko“ neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“, CBP-59) ir bankroto byloje esančiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos teismų informacinė sistema „Liteko“ neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti ieškovės bankroto byloje Nr. eB2-149-613/2022 patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“, DOK-9185) nustatyta, jog UAB „Instrukta“ įsiskolinimas kreditoriams sudaro: UAB SIMIS pagal 2019 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – 6 673,79 Eur, pagal 2019 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 490,49 Eur , pagal 2019 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – 304,92 Eur, pagal 2019 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 448,10 Eur, pagal 2019 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) – 1 448,10 Eur, pagal 2019 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) – 1234,30 Eur, 2019 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) – 834,11 Eur, 2019 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) – 485,74 Eur, 2019 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) – 1542,54 Eur. UAB „Instrukta“ 2019 m. spalio 4 d. sumokėjo 6 000,00 Eur sumą, ko pasėkoje likusi neapmokėta skola – 9 462,09 Eur; UAB Plieno projektai pagal 2019 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) – 2 670,20 Eur skola, 632,84 Eur palūkanos apskaičiuotos 2020 m. gegužės 14 dienai; UAB „Poliputos“ pagal 2019 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) – 2 400,00 Eur skola ir 122,30 Eur kompensacinės palūkanos, kurias kreditorė skaičiuoja nuo 2019 m. birželio 4 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos; UAB „Studios“ pagal 2019 m. liepos 22 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) skola yra 980,00 Eur; UAB „Bauresta“ pagal 2019 m. rugpjūčio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) – 375,08 Eur; UAB „Budrių statyba“ pagal 2019 m. rugpjūčio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 622,40 Eur; UAB „Finjura“ pagal 2019 m. vasario 4 d. pasirašytą sutartį dėl buhalterinių paslaugų teikimo (4 286,37 Eur skola nurodyta 2020 m. birželio 3 dienai); UAB „Jaukurai“ pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 27 d. vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) (4 305,14 Eur skola, 48,00 Eur žyminis mokestis ir 104,03 Eur palūkanos); UAB „Jokada Group“ pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. kovo 24 d. vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) (5674,03 Eur skola, 254,24 Eur palūkanos); antstolė Vida Daugirdienė 145,68 Eur vykdymo išlaidos vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); UAB „Nord Profil“ už 2019 m. rugpjūčio 19 d. – 657,13 Eur; už 2019 m. rugpjūčio 22 d. – 189,12 Eur, už 2019 m. rugpjūčio 26 d. 324,28 Eur, už rugpjūčio 27 d. – 1584,62 Eur, už 2019 m. rugsėjo 3 d. – 131,03 Eur, už 2019 m. rugsėjo 23 d. – 1070,39 Eur (iš viso 3 956,57 Eur skola); UAB „Westerwijk Klaipėda“ pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. teismo įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) (26,00 bylinėjimosi išlaidos, 3420,00 Eur skola ir 57,34 Eur palūkanos). Be to, iš bankroto byloje pateiktų duomenų matyti, kad įmonė turėjo 3 974,89 Eur įsiskolinimą VMI, 2 927,96 Eur įsiskolinimą VSDFV Klaipėdos skyriui ir 5 513,15 Eur įsiskolinimą VSDFV Alytaus skyriui.

42. Atsižvelgiant į nurodytus kreditorinius įsiskolinimus, taip pat į tai, kad ieškovė 2019 m. spalio 4 d. iš dalies padengė UAB SIMIS skolą (6 000,00 Eur), laikytina, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. kreditorinių įsiskolinimų suma siekė 12 425,04 Eur (6 673,79 Eur + 1 490,49 Eur + 304,92 Eur + 1 448,10 Eur + 1 448,10 Eur + 1 234,30 Eur +2 670,20 Eur + 632,84 Eur + 2 400,00 Eur + 122,30 Eur – 6 000,00 Eur), o nuo 2019 m. liepos 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo 40 533,27 Eur (834,11 Eur + 485,74 Eur + 1 542,54 Eur + 980,00 Eur + 375,08 Eur + 1 622,40 Eur + 4 286,37 Eur + 4 305,14 Eur skola + 48,00 Eur + 104,03 Eur + 5 674,03 Eur + 254,24 Eur + 145,68 Eur + 657,13 Eur + 189,12 Eur + 324,28 Eur + 1 584,62 Eur + 131,03 Eur + 1 070,39 Eur + 26,00 Eur + 3 420,00 Eur + 57,34 Eur + 3 974,89 Eur + 2 927,96 Eur + 5 513,15 Eur).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje įrodyta, kad BUAB „Instrukta“ bankroto byloje patvirtinti 40 533,27 Eur (žr. 41-42 punktus) finansiniai reikalavimai susiformavo po nemokumo momento pradžios (2019 m. liepos 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad kitų bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų atsiradimo momento iš byloje esančių duomenų neįmanoma identifikuoti arba jie atsirado iki BUAB „Instrukta“ nemokumo momento, iš atsakovo priteistinas žalos dydis nustatomas vadovaujantis byloje įrodytomis aplinkybėmis. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad po BUAB „Instrukta“ nemokumo momento pradžios atsakovo sudarytais sandoriais BUAB „Instrukta“ ir jos kreditoriams iš viso buvo padaryta 40 533,27 Eur žalos.

44. Apeliantas nurodė, jog faktinė įsipareigojimų suma yra 38 360,00 Eur, tačiau apelianto pateiktas tokios sumos skaičiavimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Duomenų, kad finansiniai reikalavimai, kurie aptarti šios nutarties 41 ir 42 punktuose, būtų padengti (iš dalies padengti), byloje nenustatyta.

45. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje padarytas išvadas, kad savo veiksmais atsakovas jokios žalos įmonei nepadarė. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-175-781/2021, spręsdamas įmonės tyčinio bankroto klausimą, nenustatė atsakovo sąmoningų veiksmų ir (ar) neveikimo, siekiant blogo juridinio asmens valdymo ar norint nuslėpti blogą bendrovės valdymą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada nepaneigia atsakovo neteisėtų veiksmų, kai šis, žinodamas apie sunkią įmonės padėtį, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atitinkamai patirtos žalos fakto. Be to, byloje pateikti banko sąskaitų išrašai (Lietuvos teismų informacinė sistema „Liteko“ neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“, CBP-59), prašymai atsiskaityti tiesiogiai su tiekėjais (Lietuvos teismų informacinė sistema „Liteko“ neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“, CBP-59) patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad apeliantas, žinodamas įmonės finansinę padėtį, įsiskolinimus kreditoriams, laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2019 m. spalio mėn., išsiėmė iš įmonės sąskaitos esančias 38 391,92 Eur lėšas, o laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 12 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. teikė prašymus atsiskaityti tiesiogiai su tiekėjais. Apeliantas jokių duomenų, kurie leistų daryti priešingas išvadas, byloje nepateikė. Be to, tai, kad atsakovo veiksmuose buvo netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo požymių nustatė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo elgesys neatitinka rūpestingo, apdairaus vadovo kriterijų, jis nesiėmė jokių veiksmų, kad kreditoriniai įsipareigojimai neaugtų, todėl atsakovo neteisėti veiksmai laikytini susiję priežastiniu ryšiu su kilusia žala.

46. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadai, kad aptarta 40 533,27 Eur dydžio žala priežastiniu ryšiu yra susijusi su atsakovo neteisėtu neveikimu, laiku neinicijavus ieškovės bankroto bylos (CK 6.246, CK 6.247, 6.249 straipsniai). Atsakovo kaltė preziumuojama, šios prezumpcijos atsakovas nepaneigė (CK 6.248 straipsnis). Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę už ieškovės įrodytą 40 533,27 Eur dydžio žalą.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išvardino BUAB „Instrukta“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus, tačiau nesilaikė nuosekliai formuojamos kasacinio teismo praktikos ir nevertino bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų susiformavimo momento, t. y. nevertino reikšmingų aplinkybių žalos dydžiui nustatyti, todėl nepagrįstai ieškinį tenkino visiškai. Atsižvelgiant į tai, kad byloje įrodytas atsakovo padarytos žalos dydis sudaro 40 533,27 Eur, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir ieškovei iš atsakovo priteisia 40 533,27 Eur žalos atlyginimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

34. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

34. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pakeistas, todėl atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

35. Ieškovė teismo prašė priteisti 52 958,31 Eur žalos atlyginimo, šis reikalavimas buvo iš dalies patenkintas ir ieškovei priteista 40 533,27 Eur. Tai reiškia, kad buvo patenkinti 76 procentų ieškinio reikalavimų ir 24 procentų ieškinio reikalavimų atmesta.

36. Pirmosios instancijos teisme iš viso susidarė 1 382,00 Eur (1019,00 Eur žyminio mokesčio ir 363,00 atstovavimo išlaidų) bylinėjimosi išlaidų, kurios atsižvelgiant į tai, kad pradinė ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, iš atsakovo dalis išlaidų buvo priteistos į valstybės biudžetą, dalis ieškovės naudai. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį bylą pakartotinai išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą iš atsakovo priteistina 774,44 Eur (1019,00 Eur x 76 proc.) žyminio mokesčio ir 275,88 Eur (363,00 Eur x 76 proc.) atstovavimo išlaidų ieškovės naudai.

47. Ieškovė taip pat pateikė prašymą priteisti 242,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą).

48. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos – 242,00 Eur, kurios pagrįstos į bylą pateiktais dokumentais, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas iš dalies tenkintas, ieškovės patirtos 183,92 Eur bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimo daliai (242,00 Eur x 76 proc. = 183,92) priteistinos iš atsakovo ieškovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą pakeisti ir ieškovės BUAB „Instrukta“ ieškinį atsakovui M. M. dėl žalos atlyginimo tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės BUAB „Instrukta“, juridinio asmens kodas 305007934, naudai 40 533,27 Eur dydžio žalą bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. kovo 9 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 275,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 774,44 Eur žyminį mokestį.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės BUAB „Instrukta“, juridinio asmens kodas 305007934, naudai 183,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Agnė TikniūtėŽilvinas TerebeizaAlma Urbanavičienė