Klaipėdos apygardos teismo nutartis

8. BK 282 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nevairuojant transporto priemonę padarytą transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių pažeidimą, jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Taigi nusikaltimo, numatyto šiame straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) veikia – įvairių rūšių transporto eismo tvarką ir saugumą reglamentuojančių specialių teisės aktų pažeidimu, 2) pavojingais padariniais – žmogaus žūtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Nustatant priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių transporto eismo tvarką ir saugumą reglamentuojančių taisyklių reikalavimų pažeidimų atsirado šiame BK straipsnyje nurodyti padariniai. Aptariamas nusikaltimas gali būti padarytas tik dėl neatsargumo. Tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti, jog kaltininko veiksmai yra susieti priežastiniu ryšiu su įstatyme nurodytais padariniais. Priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių yra apibrėžiamas kaip santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes. Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, tačiau išaiškinimas aktualus ir šios bylos kontekste, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-26-648/2019). Priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių.

9. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju, remiantis baudžiamosios bylos medžiagoje esančia informacija, nustatyta, jog nuteistasis D. K., važiuodamas dviračiu, partrenkė pėsčiąją nukentėjusiąją A. I. Pėsčiųjų ir dviračių take, pažymėtame kelio ženklu Nr. 413, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas po kitu, o Pėsčiųjų ir dviračių tako važiuojamoji dalis yra paženklinta ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu), kaip skirta dviračių eismui. Nors įvykio metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ ar atitinkamai Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 3 punkte nėra atskirai apibrėžta sąvoka „Pėsčiųjų ir dviračių takas“, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog iš toliau aptariamų (įvykio metu galiojusių redakcijų) SEAKĮ ir KET nuostatų akivaizdu, kad „Pėsčiųjų ir dviračių takas“ yra savarankiška savo teisinį režimą turinti minėtuose teisės aktuose vartojama sąvoka, kuri negali būti tapatinama su tokiomis sąvokomis kaip „dviračių takas“, „dviračių juosta“, „pėsčiųjų takas“ ar „šaligatvis“.

9.1. KET priedo „Kelio ženklai“ 4 skyriuje yra pateikti du skirtingi kelio ženklo Nr. 413 „Pėsčiųjų ir dviračių takas“ pavyzdžiai, t. y. pirmas, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas po kitu, ir antras, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu. Šio ženklo paaiškinimo skiltyje nurodyta, kad „Leidžiama eiti pėstiesiems ir važiuoti dviračiais. Jeigu dviračio ir pėsčiųjų simboliai kelio ženkle yra ne vienas po kitu, o vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu, eismo dalyviai privalo naudotis ta tako puse, kuri jiems skirta (parodyta kelio ženkle)“. Remdamasis tokiu paaiškinimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tik antras kelio ženklas Nr. 413 (kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu) nustato pareigą pėstiesiems naudotis jiems skirta tako puse, o pirmas kelio ženklas Nr. 413 (kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu) tokios pareigos pėstiesiems nenustato. Pažymėtina tai, kad nei SEAKĮ 15 straipsnyje „Pėsčiųjų pareigos”, nei KET VI skyriuje (36-48 punktai) „Pėsčiųjų pareigos“ nėra nurodyta jokių pėsčiųjų elgesio taisyklių būtent Pėsčiųjų ir dviračių take. Vis dėlto sutiktina, kad pėstiesiems, einantiems „Pėsčiųjų ir dviračių take“, galioja bendroji KET 4 punkte numatyta pareiga, t. y. eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Be to, KET 9 punkte ji yra šiek tiek detalizuota – eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui.

9.2. Tuo tarpu dviračių vairuotojams yra keliami kur kas specifiškesni ir daug labiau detalizuoti reikalavimai. SEAKĮ 17 straipsnio „Reikalavimai dviračių vairuotojams“ 3 dalyje nurodyta, kad jeigu pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtame take ar šaligatvyje važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Analogiška nuostata yra numatyta ir KET 62 punkte. Dviračių vairuotojai privalo nekelti pavojaus pėstiesiems. KET 57 punkte nurodyta, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.

9.3. Aptarus aktualų teisinį reglamentavimą, negalima visiškai sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, esant pirmam kelio ženklui Nr. 413, kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu, pėstieji jokių pareigų dviratininkams neturi, greičiau darytina išvada, kad pėstieji turi jau anksčiau minėtą bendrojo pobūdžio pareigą elgtis pagarbiai ir atsargiai, tačiau sutiktina, jog aktualus teisinis reglamentavimas nenumato jiems skirtų detalizuotų specifinių pareigų ir pėstieji gali laisvai vaikščioti bet kuria Pėsčiųjų ir dviračių tako dalimi, taip pat ir dviračiams skirta juosta, jei tokia yra nubrėžta. Tuo tarpu dviratininkų pareigos pėstiesiems yra pakankamai aiškiai apibrėžtos – jie privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dviratininkai, galintys judėti ženkliai didesniu greičiu nei pėstieji, aptartame Pėsčiųjų ir dviračių take turi būti itin atidūs ir atsargūs, pasirinkti saugų važiavimo greitį, numatyti bei gebėti išvengti bet kokių galimų susidūrimų su pėsčiaisiais.

9.4. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad Pėsčiųjų ir dviratininkų take pėstieji neturi pirmumo, būtina atkreipti dėmesį, jog, nepaisant šio fakto, tai savaime niekaip neįrodo nukentėjusiosios A. I. neatsargaus elgesio įvykio kilimo metu. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) atstovas V. P. parodė, kad vietoje, apie kurią kalba, ištisinėmis ir dalinai punktyrinėmis linijomis yra paženklintas dviračių takas. Kaip ir rašė rašte (2019 m. gruodžio 12 d. elektroninis laiškas; t. 2, b. l. 146), šitas žymėjimas buvo gana seniai atliktas ir jie net nerado duomenų, kada ženklai įrengti. GIS sistemoje įvesti 2015 m., bet tai buvo įvesta, kai buvo registruojami ženklai, tai reiškia, kad tie ženklai jau buvo įrengti gana seniai. Jie negali keisti nei ženklo, nei ženklinimo, nes buvo nuspręsta, kad dviratininkai turi važiuoti būtent tuo šaligatviu. Ištisinės ir punktyrinės linijos ženklinimą reikėtų suprasti taip, kaip jis yra apibrėžtas Kelių eismo taisyklėse, nes taip greičiausiai buvo palikta, kad pėstieji galėtų kirsti dviračių taką ir nueiti iki sustojimo ar atgal. Mano, kad tame take pėstieji ir dviratininkai turėtų būti lygiaverčiai. Dviratininko greitis neturėtų labai skirtis nuo pėsčiojo, kaip nurodyta taisyklėse. Pėsčiasis gali kirsti, kur pažymėta punktyrinė linija. Pėstieji ir dviratininkai turėtų būti tolerantiški vieni kitiems, nes mieste negalima padaryti taip, kad pėstiesiems būtų griežtai draudžiama pereiti dviračių taką, o dviratininkams pavažiuoti pėsčiųjų taku (t. 3, b. l. 65-67). Taigi matyti, jog liudytojo V. P. parodymai nesuponuoja išvados, kad A. I., kirsdama Pėsčiųjų ir dviračių taką, elgėsi neatsargiai ar nerūpestingai, jai to daryti nedraudė ir galiojantis reglamentavimas, tuo labiau, kad ir pats nuteistasis skunde pabrėžia, jog minėtame take dviratininkai ir pėstieji yra lygiaverčiai, t. y. į Pėsčiųjų ir dviračių taką pėstieji įžengti ir jį kirsti gali. Tik nagrinėjamu atveju būtina akcentuoti, jog, skirtingai negu pėstiesiems, kuriems yra numatyta tik bendrojo pobūdžio pareiga, dviratininkams, kaip jau ir minėta, galioja žymiai daugiau specifinių teisės aktuose aiškiai išskirtų įpareigojimų, kurių nagrinėjamu atveju D. K. nesilaikė.

9.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai akcentavo, jog D. K. turėjo elgtis pagal KET 57 punkte nustatytas taisykles ir ne tik važiuoti dviračių eismui skirta tako dalimi, ką jis ir darė, bet ir nepriklausomai nuo to, kurioje tako dalyje buvo ar judėjo nukentėjusioji, privalėjo ją stebėti ir numatyti, kad ji yra ar net staiga gali atsirasti jo judėjimo trajektorijoje, bei duoti jai kelią. Nuteistojo ir jo gynėjo tvirtinimas, kad įvykio vietoje esantis vertikalusis kelio ženklas ir horizontalusis kelio ženklinimas vienas kitam prieštarauja, niekaip nepaneigia anksčiau padarytos išvados. Visų pirma, pažymėtina, jog pačiame apeliaciniame skunde yra pateikta nuoroda į KET 8 punktą, kuris numato, jog, jeigu kelio ženklo ir kelių ženklinimo reikalavimai skiriasi, reikia vadovautis kelio ženklu. Nagrinėjamu atveju jau buvo konstatuota, kad nuteistasis D. K., važiuodamas dviračiu, partrenkė pėsčiąją nukentėjusiąją A. I. Pėsčiųjų ir dviračių take, pažymėtame kelio ženklu Nr. 413, kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu, o tai reiškia, kad šiuo taku turėjo teisę naudotis kaip dviratininkas ne tik D. K., bet ir nukentėjusioji pėsčioji A. I. Antra, tvirtinimas, kad nukentėjusioji nematė ir negalėjo matyti vertikaliojo kelio ženklo, nepaneigia galiojančio ir nagrinėjamu atveju aktualaus bei taikytino teisinio reglamentavimo. Net, jeigu nukentėjusioji ir nematė vertikalaus kelio ženklo Nr. 413, tai nereiškia, kad ji negalėjo įeiti į ar pereiti Pėsčiųjų ir dviračių taką, be to, šis faktas pats savaime jai nesukėlė daugiau ir / ar specializuotų pareigų bei nesumažino pareigų naštos D. K. Tuo labiau, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nei nuteistasis D. K., nei jo gynėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja to klausimo, kad nuteistasis, važiuodamas dviračiu, kelio pradžioje matė kelio ženklą Nr. 413, kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu, t. y. jis žinojo, jog į Pėsčiųjų ir dviračių taką gali įeiti ir / arba jį pereiti pėstieji, todėl privalėjo būti itin dėmesingas ir atsargus. Šis faktas rodo, jog dviračiu važiuojančiam D. K. nebuvo nežinoma ir jis galėjo tikėtis, kad jo važiavimo eigą gali sutrukdyti pėstieji.

9.6. Apeliaciniame skunde yra tvirtinama, kad nuteistasis D. K. negalėjo numatyti, jog A. I. kirs Pėsčiųjų ir dviračių taką dalyje, kurioje jis pažymėtas ištisine linija. Tad apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl Pėsčiųjų ir dviračių tako žymėjimo ištisine bei punktyrine linijomis. Šį žymėjimą savo parodymuose aptarė (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) atstovai. Taigi V. P. parodė, kad pačiame take yra numatytas tiek pėsčiųjų, tiek dviratininkų eismas. Pagal nuotraukas galima spręsti, kad horizontaliuoju ženklinimu yra atskirtas dviračių takas, kuris praeina už stotelės, o pėsčiųjų takas eina iš dviejų pusių tame pačiame šaligatvyje. Ten toliau dviračių takas eina arčiau gatvės, o pėsčiųjų – dešinėje, pradžioje gatvės, jai einant nuo (duomenys neskelbtini), dviračių takas eina viduryje pėsčiųjų tako, nes tame tarpe yra autobusų sustojimas, todėl per autobuso sustojimo priekį jis nelabai galėtų eiti. Kai nėra galimybės atskirti šaligatvyje kairės ar dešinės dalies dviračiams ir pėstiesiems, yra pasirenkamas tas ženklas, kurio viršuje pėsčiasis, o apačioje dviratininkas, ir po tuo ženklu konkrečiai nubrėžiama juosta važiuoti dviratininkams. L. A. tvirtino, jog, jeigu yra ištisinės linijos, nereikia kirsti ir nėra kur kirsti dviračių tako. Ten, kur yra punktyrai, iš nuotraukų matyti, kad vienas nagrinėjamu atveju yra prie kioskelio, tai akivaizdu, kad reikia eiti ar pasitraukti nuo kioskelio kažkokioje vietoje, o kitas punktyras, pačioje tako pradžioje, tai ten yra perėja. Mano, kad punktyrai yra pažymėti, kur kertamas dviračių takas, kad būtų galima pereiti perėją. Pagal esamą reglamentavimą turėtų būti vertinama taip, kad pėsčiasis, prieš kirsdamas dviračių taką, turėtų įsitikinti saugumu, kad gali kirsti tam numatytoje vietoje (t. 3, b. l. 65-67).

9.7. Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta abiejų savivaldybės (duomenys neskelbtini) atstovų, ir įvertinus bylos medžiagoje esančiose fotonuotraukose užfiksuotas įvykio aplinkybes, darytina išvada, kad Pėsčiųjų ir dviračių takas buvo išskirtas ištisinėmis linijomis tik toje vietoje, kur jis užeina už autobusų stotelės, nes būtent šioje vietoje pėstiesiems ir nėra poreikio kirsti taką, kuriuo gali važiuoti dviračiai. Jei toks žymėjimas yra pratęstas ir šiek tiek už autobusų stotelės ribų, tai nereiškia, kad Pėsčiųjų ir dviračių tako jau negali kirsti ir / ar juo pereiti pėstieji, tuo labiau, kad visiškai šalia ant pėsčiųjų tako stovi šiukšliadėžė, spaudos kioskas ir nuo jų pėstiesiems gali reikėti pereiti iki autobusų stotelės ar atvirkščiai. Matydamas, kad toliau Pėsčiųjų ir dviračių takas yra išskirtas ne ištisine linija, o punktyrine linija, dviratininkas D. K. neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad nė vienas iš pėsčiųjų nekirs jo važiavimo trajektorijos, t. y. nekirs Pėsčiųjų ir dviračių tako, nes pėstiesiems nagrinėjamu atveju tai daryti nebuvo draudžiama. Net jeigu A. I. Pėsčiųjų ir dviračių taką kirto konkrečiai toje vietoje, kur takas buvo pažymėtas ištisinėmis linijomis, tai nereiškia, kad ji pažeidė KET reikalavimus ar tai sukėlė įvykį, kurio metu jai buvo sutrikdyta sveikata, nes, visų pirma, visiškai šalia jau buvo Pėsčiųjų ir dviračių takas, pažymėtas punktyrine linija, todėl Pėsčiųjų ar dviračių tako kirtimas šiek tiek toliau nuo punktyrinės linijos pradžios negalėjo sąlygoti priešingo rezultato, t. y. kad D. K. būtų laiku pamatęs nukentėjusiąją ir spėjęs sustabdyti dviratį iki atsitrenkimo. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog, kaip nurodė pats D. K., jis važiavo nuo prekybos centro „B.“, vadinasi, pirmiausia jis turėjo įveikti tą Pėsčiųjų ir dviračių tako ruožą, kuris pažymėtas punktyrine linija, kas lemia, kad dviratininkas turėjo būti itin atidus, sumažinti važiavimo greitį, nes buvo objektyvus pagrindas – galiojantis teisinis reglamentavimas, kuris leido spręsti apie galinčius jo kelyje pasitaikyti pėsčiuosius, ir tik įveikęs šį kelio ruožą, D. K. turėjo važiuoti Pėsčiųjų ir dviračių taku, kuris jau pažymėtas ištisine linija. Taigi D. K. privalėjo neviršyti leistino greičio ir stengtis judėti tuo pačiu greičiu, kaip ir pėstieji, tuo labiau, kad jis turėjo važiuoti pro autobusų stotelę, šalia kurios visada yra judėjimas dėl autobusų laukiančių, iš jų išlipančių ir į juos įlipančių žmonių. Visa įvykio situacija ir aplinkybės neleido D. K. manyti, kad jo važiuojamuoju kelio ruožu neis (jo nekirs) pėstieji, net, jeigu Pėsčiųjų ir dviračių takas buvo išskirtas ištisinėmis linijomis šiek tiek ir už autobusų stotelės ribų. Antra, negalima pamiršti, jog bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie tiksliai patvirtintų vietą, kurioje A. I. kirto Pėsčiųjų ir dviračių taką, tad nėra ir objektyvaus pagrindo ją kaltinti dideliu nerūpestingumu ar neatsargumu.

10. Liudytojos A. G. ir I. G. yra asmenys, turintys duomenų apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nes buvo įvykio vietoje, t. y. šios liudytojos tam tikra apimtimi matė patį eismo įvykį ir turi duomenų apie nukentėjusiosios A. I. sunkų sveikatos sutrikdymą. Liudytojai J. L. ir Ž. M. yra (duomenys neskelbtini) pareigūnai, o D. J., M. Š. ir S. J. yra (duomenys neskelbtini) medikai, kurie atvyko į įvykio vietą, t. y. nurodyti liudytojai tiesiogiai paties įvykio ir nukentėjusiosios A. I. sužalojimo momento nematė, bet turėjo duomenų apie aplinkybes, kurios susijusios su situacija, susiklosčiusia jau po to, kai buvo partrenkta nukentėjusioji. Ekspertai V. P. ir D. V. nagrinėjamoje byloje yra specialių žinių turintys asmenys, kurie pirmosios instancijos teismo posėdžio metu davė parodymus apie ekspertizės aktuose nustatytas eismo įvykio aplinkybes. Liudytojai V. P. ir L. A. yra (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) atstovai, kurie patys įvykio nematė, bet teisiamojo posėdžio metu davė parodymus apie įvykio vietoje esantį kelio ženklinimą ir jo reikšmę, t. y. šios aplinkybės yra svarbios, sprendžiant dėl įvykio dalyvių veiksmų teisėtumo ar priešingumo teisei. Pažymėtina, kad asmenų parodymai ir kiti reikšmingi rašytiniai duomenys, esantys bylos medžiagoje, buvo labai išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl jų visų apibendrinimo apeliacinės instancijos teismas nekartoja, o apsiriboja tų įrodymų aptarimu, kurie geriausiai (išsamiausiai) leidžia atsakyti į apeliacinio skundo teiginius.

10.1. Teisiamojo posėdžio metu D. K. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jo dviratis turi šešias pavaras, jis važiavo dviračių tako viduriu, nuo prekybos centro „B.“ pusės link „(duomenys neskelbtini)“, nedideliu greičiu, ketvirta pavara. Prie šviesoforo jam sustoti nereikėjo, pravažiuoti pro žalią šviesoforo signalą jam greičio užteko, jo nepadidino. Važiuojant klausėsi muzikos per telefone įjungtas ausines. Kadangi muzika buvo nustojusi groti, todėl nuteistasis persijungė muziką, t. y. kaire ranka laikė vairą, o telefoną ištraukė dešine ranka. Muziką persijungė, važiuodamas netoli spaudos kiosko, kuris buvo dešinėje, ir iki jo buvo likę apie 20 metrų. Telefonas buvo rankinėje, o ji buvo ant kaklo, priekyje jo. Iš rankinės išsitraukė telefoną, sulėtino greitį, netoli spaudos kiosko persijungė ir įsidėjo atgal telefoną. Kai, persijungęs muziką, įsidėjo telefoną į rankinę, buvo už kiosko. Prie spaudos kiosko jis, aišku, jau nespaudinėjo telefono. Netoli spaudos kiosko išlindo moteris, jis jos nepastebėjo, nes buvo nuleidęs akis nuo dviračių tako, ir į ją atsitrenkė. Kokia kryptimi judėjo nukentėjusioji, nuteistasis paaiškinti negalėjo. Savo akiratyje nukentėjusiosios nematė. D. K. negalėjo atsakyti, kiek nukentėjusioji buvo nuėjusi nuo spaudos kiosko, kai jis į ją atsitrenkė, taip pat kokį atstumą nukentėjusioji nuėjo iki šiukšliadėžės. Nuteistasis nežino, ar nukentėjusioji girdėjo stabdymo garsą. Į kokią jos kūno dalį atsitrenkė, parodyti negalėjo, nes viskas vyko staiga (t. 2, b. l. 173-175). Iš nuteistojo D. K. parodymų teisiamojo posėdžio metu yra matyti, kad jis pats prisipažįsta nesilaikęs bendrosios atsargumo ir rūpestingumo pareigos, neskaitant kitų, t. y., važiuodamas dviračiu, žiūrėjo į telefoną, perjunginėjo muziką, o vėliau tiesiog nuleido akis nuo kelio ir nestebėjo, kas vyksta tiesiai priešais jį. Taigi susiklosto situacija, jog, dviratininkui nestebint priešais jo besitęsiančio kelio, bet joks judėjimas jo trajektorijoje dviratininkui atrodytų kaip staigus ir netikėtas. Apeliaciniame skunde yra keliamas ne vienas argumentas dėl D. K. galėjimo matyti nukentėjusiąją įvykio vietoje. Visų pirma, jis nurodo, jog A. I. stovėjo kairėje spaudos kiosko pusėje, kuri yra dviratininko, atvykstančio nuo prekybos centro „B.“, aklojoje zonoje, o antra, nuteistojo tvirtinimu, nebuvo nustatyta reali įvykio situacija, ar prie spaudos kiosko nestovėjo žmonės, kurie galėjo sutrukdyti nuteistajam pamatyti nukentėjusiąją. Atsakant į šiuos teiginius, būtina pažymėti, kad nuteistasis prieštarauja pats sau, nes, viena vertus, jis kalba apie objektyvias aplinkybes, kurios neva galėjo jam sutrukdyti laiku pastebėti nukentėjusiąją A. I., įžengiančią į Pėsčiųjų ir dviračių taką, kita vertus, pats, duodamas parodymus, pripažino, jog prieš įvykį ir jo metu nestebėjo Pėsčiųjų ir dviračių tako, nes buvo nuleidęs galvą. Taigi, hipotetiškai vertinant situaciją, net, jei ir būtų buvusios kliūtys, kurios apsunkintų D. K. galimybę pastebėti nukentėjusiąją, tai niekuo nebūtų pakeitę rezultato, kadangi nuteistasis nebuvo atidus ir priekyje einančio kelio apskritai nestebėjo, t. y. viena iš pagrindinių kliūčių laiku pamatyti nukentėjusiąją buvo paties nuteistojo D. K. neatidus ir neatsargus elgesys, važiuojant Pėsčiųjų ir dviračių taku. Taip pat būtina pastebėti ir atkreipti dėmesį, jog, duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, ekspertas V. P. paaiškino, kad, dviratininkui artėjant prie tos vietos, kur įvyko pėsčiosios partrenkimas, kažkokių kliūčių matyti ar stebėti tą situaciją nebuvo ir jis privalėjo pro visus pėsčiuosius važiuoti pėsčiųjų judėjimo greičiu, esant reikalui, sustoti, todėl tuo pagrindu ir yra duodama išvada, kad, vykdydamas tokius reikalavimus, dviratininkas turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Ekspertas nemano, kad šaligatvyje stovintis kioskelis gali trukdyti dviratininkui apžvalgą. Dviratininkas važiuodamas turi sekti situaciją, kas darosi ant šaligatvio, kokie žmonės tame šaligatvyje yra, ką ir kaip jie veikia, artėjimo prie jų metu turi mažinti greitį ir imtis priemonių, kad tai, kas įvyko, neįvyktų (t. 3, b. l. 116-118). Taigi, akivaizdu, jog nuteistojo D. K. teiginiai, kad jis neturėjo galimybės laiku pamatyti nukentėjusiąją A. I. ir užkirsti kelią susidūrimui, yra deklaratyvūs, neatitinkantys faktinių įvykio aplinkybių ir situacijos vertinimo, todėl laikytini gynybine nuteistojo versija.

10.2. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji A. I. parodė, kad su kolege atvažiavo į kursus (duomenys neskelbtini). Kadangi buvo laisvo laiko, nuvažiavo iki prekybos centro „B.“. Grįždamos nuėjo į stotelę. Buvo likusios 10 minučių, todėl ji nuėjo iki kiosko. Prie kiosko užtruko apie 2 minutes. Apžiūrėjo arčiausią kiosko pusę, kuri buvo prie stotelės. Kišenėje turėjo šiukšlę, todėl, stovėdama prie kioskelio, sugalvojo, kad reikia ją išmesti. Stovėdama prie kioskelio, prieš pradėdama eiti, apsidairė. Pasižiūrėjo į abi puses, kioskelis neužstojo matymo kampo. Nuo kioskelio ėjo link šiukšliadėžės, kuri buvo priešais ją, ne dviračių tako ribose. Ėjo lėtu tempu, nes buvo dar laiko. Iš pradžių nuo kioskelio ėjo tiesiai, tikrai ėjo brūkšnine linija, dėl antrosios – negali pasakyti. Eidama prie šiukšliadėžės, žiūrėjo į dviračių taką. Po to, gal ir pasuko, bet to negali tiksliai pasakyti. Neprisimena, ar judėdama prie šiukšliadėžės, keitė kryptį. Prie šiukšliadėžės ji priėjo labai arti, apie 10 cm, joje, kiek atsimena, buvo labai daug šiukšlių. Kai metė šiukšlę, veidu stovėjo į (duomenys neskelbtini) prospektą, į autobusų stotelę, t. y. į gatvės pusę, ant dviračių tako nestovėjo, į kioską nežiūrėjo. Dviračių takas jai buvo už nugaros, tačiau negali pasakyti, kokiu atstumu. Atvažiavęs dviratininkas jai buvo iš kairės, ji galvoja, kad smūgį gavo prie šiukšliadėžės, t. y., mesdama šiukšlę, pajuto smūgį ir prarado sąmonę. Galvoja, kad dviratininkas kliudė už peties, nes, kur buvo kuprinės susegimas, ten buvo išplėšta (t. 2, b. l. 114). Apeliaciniame skunde yra keliamas nukentėjusiosios parodymų (taip pat užfiksuotų ir parodymų patikrinimo vietoje 2019 m. gruodžio 16 d. protokole ((t. 2, b. l. 121-145, 150-155)) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), kuris vėliau nutartyje bus aptartas išsamiau, išvadų tarpusavio prieštaravimo klausimas. Savaime suprantama, jog nagrinėjamu atveju bylos baigtimi yra suinteresuota tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis, tačiau tai savaime nesuponuoja išvados, kad kažkurie parodymai turi būti iš anksto vertinami kaip neteisingi ar neatitinkantys įvykio faktinių aplinkybių. Kai kurie nukentėjusiosios A. I. parodymų prieštaravimai ir netikslumai nėra pagrindas visiškai netikėti tokiais parodymais, juolab, kad neteisėtus nuteistojo D. K. veiksmus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios parodymai nėra vienintelis ir absoliutus nuteistojo kaltės įrodymas. Būtina įvertinti tai, jog nukentėjusiosios dėmesys susidūrimo su dviratininku metu pirmiausia buvo nukreiptas į savo sveikatos apsaugojimą, be to, viskas vyko labai greitai, nukentėjusiajai A. I. netikėtai ir atitinkamai esant išgąsčio (stresinėje) situacijoje, todėl nagrinėjamu atveju nukentėjusioji galėjo tiksliai neįsidėmėti visų įvykio detalių.

10.3. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. G. parodė, kad nukentėjusioji yra jos kolegė, įvykio dieną buvo atvažiavusios į mokymus (duomenys neskelbtini), kurie turėjo vykti 14 val. Kadangi atvyko anksčiau, nusprendė nuvykti į prekybos centrą „B.“. Išėjusios iš prekybos centro, ėjo į stotelę. Ji stovėjo stotelėje, o A. I. nuėjo iki spaudos kiosko. Žiūrint nuo gatvės pusės, A. I. prie kiosko priėjo iš kairės pusės. Kelios minutės iki įvykio, liudytoja pažiūrėjo į švieslentę, kurioje rodė 13.31 val., o kolegė dar buvo prie spaudos kiosko. Nuo 13.31 val. liudytoja matė, kad kolegė jau pareina nuo kiosko, o pareidama kirto dviračių taką. Negali už kitą asmenį pasakyti, bet, kirsdama taką, A. I. galvos gal ir nepasuko. Išeina, kad A. I. kirto ištisinę liniją, bet tų linijų nežiūrėjo. Liudytoja šoniniu žvilgsniu pamatė, kad parvažiuoja dviratininkas, kuris nestabdydamas parbloškė A. G. kolegę. Dviratininkas atvažiavo nuo prekybos centro „B.“ pusės. Tuo metu kitų dviratininkų nebuvo, bet buvo daug žmonių, kurie judėjo. Liudytoja patvirtino, kad dviratininko greitis buvo tikrai labai didelis ir nebuvo jokio stabdymo ar signalo. Į žymėjimą liudytoja tikrai nežiūrėjo, nes (duomenys neskelbtini) būna retai, todėl negalėjo pasakyti, per kokią liniją ėjo A. I. Taip pat liudytoja negalėjo pasakyti, kurioje vietoje A. I. stovėjo, nes nematė pastarosios kojų, kadangi užstojo šiukšliadėžė. A. I. nuo kiosko iki šiukšliadėžės ėjo normaliu tempu, lėtu žingsniu (t. 2, b. l. 96-98). Taigi iš aptartų parodymų matyti, kad liudytoja A. G. patvirtino neatsargų ir neatsakingą D. K. elgesį, kai jis, važiuodamas dviračiu Pėsčiųjų ir dviračiu taku, šalia pėsčiųjų važiavo dideliu greičiu ir, esant aplinkui daug žmonių, nesistengė išvengti susidūrimo su jais.

10.4. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. G. parodė, kad, dirbdama spaudos kioske, per langą matė, jog kažkas akimirksniu pralėkė. Išgirdo garsą, pasuko galvą į dešinę pusę ir pamatė, jog guli moteris, dviratis ir detalės aplinkui. Pro dešinįjį langą liudytoja mato dviračių taką tiesiai, bet takas apsuka stotelę. Moteris gulėjo prie šiukšliadėžės, metras ar pusė metro nuo jos. Ar ji gulėjo ant dviračių tako, ar ne, tiksliai negalėjo pasakyti. Liudytoja paskambino tarnyboms ir išbėgo laukan. Prie kiosko neina prieiti, nekirtus dviračių tako. Norint nuo stotelės prieiti prie kiosko, reikia pereiti dviračių taką (t. 2, b. l. 117-118). Aptarti liudytojos parodymai nagrinėjamu atveju patvirtina tokias svarbias aplinkybes, kaip itin didelį, palyginus su pėsčiųjų judėjimo greičiu, dviratininko D. K. važiavimo greitį, judant Pėsčiųjų ir dviračių taku, be to, faktą, kad nuo spaudos kiosko ir šalia jo esančios šiukšliadėžės neįmanoma patekti / pereiti prie autobusų stotelės, nekertant Pėsčiųjų ir dviračių tako, t. y. nagrinėjamu atveju nukentėjusioji A. I. neturėjo kitos galimybės judėti, kaip tik jį kirsdama.

11. Nusikalstamos veikos kilimo mechanizmą ir priežastinį ryšį tarp įvykio dalyvių atliktų veiksmų bei nagrinėjamu atveju kilusių padarinių geriausiai padeda atskleisti specialieji tyrimai, t. y. atliktos specialisto išvada ir ekspertizės:

11.1. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. I. nustatyti sužalojimai: dešinės akiduobės šoninės, vidinės ir užpakalinės sienelių bei kaukolės priekinės duobės kaulų lūžiai, dešinio skruostikaulio lūžis, galvos smegenų kairiosios smilkininės skilties sumušimas, kraujo išsiliejimas dešiniame žandiniame antyje ir akytkaulio celėse, poodinės kraujosruvos dešinės akies viršutiniame voke ir galvos skliauto dešinės pusės smilkininėje-momeninėje srityje, dešinio peties ir krūtinės ląstos sumušimas. Sužalojimai kilo dviratininkui partrenkus pėsčiąją. Pagrindiniai sužalojimai padaryti pėsčiajai griūnant – atsitrenkus galvos dešine puse. A. I. patirta galvos trauma su kaukolės pamato kaulų lūžiu sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 59-60).

11.2. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. liepos 1 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados matyti, kad A. I. kūne nėra sužalojimų, padarytų dviračiu. A. I. sužalojimus patirti turėjo griūdama iš vertikalios padėties ir atsitrenkdama į kietus bukus daiktus galvos dešine puse bei dešiniu petimi. Duomenų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti, ar eismo įvykio metu A. I. judėjo, nėra. Nėra pėdsakų, kurių pagrindu galima būtų tvirtinti, kad A. I. kuprinės kairiojo dirželio karabino lūžis padarytas kontakto su dviračiu metu. Pagal pateiktus duomenis, A. I. esant su įvykio metu avėta avalyne, ant pečių uždėtos kuprinės apačia yra 0,94 m aukštyje, kuprinės dirželių tvirtinimo apatinis metalinis žiedas yra 1,03 m, o odinės kilpos – 1,02 m aukštyje, t. y. panašiame aukštyje kaip ir dviračio vairo rankenų galai – 103 ± 106 cm aukštyje nuo pagrindo. A. I. striukėje kontakto su dviračiu pėdsakų nėra (t. 3, b. l. 144-149).

11.3. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. liepos 1 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados matyti, kad įvykio vietoje 10,4 m atstumą nuo spaudos kiosko iki šiukšliadėžės pėsčioji A. I., eidama ramiu tempu, nuėjo per 7,49 ± 8,91 s, pagal statistinį šio amžiaus pėsčiųjų judėjimo greičio vidurkį – per 8,32 s. Įvykio vietoje 10,4 m atstumą nuo spaudos kiosko iki šiukšliadėžės 3 km/h greičiu važiuojantis dviratininkas nuvažiuoja per 12,48 s, važiuodamas 7 km/h greičiu – per 5,35 s, važiuodamas 10,5 km/h greičiu – per 3,57 s, važiuodamas 16,6 km/h greičiu – per 2,26 s, važiuodamas 20 km/h greičiu – per 1,87 s. Prieš eismo įvykį dviratininkas D. K., važiuodamas 7 km/h, 10,5 km/h, 16,6 km/h ir 20 km/h greičiu, pėsčiosios A. I. ėjimo nuo spaudos kiosko kampo link šiukšlių dėžės pradžios momentu turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą dviratį, neprivažiuodamas pėsčiosios ėjimo pradžios vietos (t. 3, b. l. 150-156).

11.4. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados matyti, jog tikėtina, kad dviratis į pėsčiąją A. I. atsitrenkė, dviratininkui D. K. važiuojant dviračių tako viduriu, kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) prospekto, pravažiuojant vietą, kurioje ties kairėje dviračių tako pusėje esančia šiukšlių dėže dviračių takas pasisuka į kairę, pėsčiajai esant dviračių take, dviračio važiavimo kryptimi tako išilgine kryptimi apie 0,25 m atstumu už dviračių tako kairės kelio ženklinimo linijos posūkio į kairę vietos ir apie 0,75 m atstumu už dešinės dviračių tako kelio ženklinimo linijos posūkio į kairę vietos. A. I. 2019 m. gruodžio 16 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta jos buvimo vieta partrenkimo momentu neatitinka eismo įvykio vietoje esančio, tikėtina, dviračio susidūrimo su pėsčiąją metu palikto pėdsako. Eismo įvykio vietos apžiūros schemoje nurodytą 0,8 m ilgio stabdymo pėdsaką, stabdant galiniu ratu, dviratis galėjo palikti prieš pat stabdymą, važiuodamas apie 10,5 km/h greičiu, o stabdant abiem ratais – apie 16,6 km/h greičiu. Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje dviračio vairuotojas D. K. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, kitų asmenų ar jų turto saugumui, važiuodamas šaligatvyje esančiu dviračių taku, privalėjo duoti kelią pėstiesiems, netrukdyti pėstiesiems ir nekelti pavojaus pėstiesiems, pro pėsčiąjį važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3-7 km/h), palikdamas tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį pėsčioji A. I. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, nesudaryti kliūčių jų eismui, pėsčiajai buvo draudžiama eiti dviračių taku, pereidama dviračių taką, privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią dviratininkams. Techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo dviračio vairuotojo D. K. veiksmai, kai, važiuodamas šaligatvyje įrengtu dviračių taku ir artėdamas prie pėsčiosios A. I., važiavo ne artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu, o 10,5 km/h ar didesniu greičiu, tikėtina, valdydamas telefoną, nekreipė tinkamo dėmesio į eismo situaciją ir partrenkė pėsčiąją A. I. Prieš eismo įvykį susidariusioje eismo situacijoje, pėsčiajai A. I. esant ne dviračių tako važiuojamojoje dalyje, partrenkimo D. K. vairuojamu dviračiu būtų išvengta. Prieš eismo įvykį dviratininkas D. K., artėdamas prie ant šaligatvio buvusios A. I., turėjo techninę galimybę savalaikiai sumažinti važiavimo greitį, esant reikalui, sustabdyti vairuojamą dviratį ir išvengti pėsčiosios A. I. partrenkimo (t. 3, b. l. 88-98).

11.6. Nors nukentėjusiosios A. I. parodymai dėl jos judėjimo trajektorijos nuo kiosko iki šiukšliadėžės viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog šiuo atveju tai nėra taip reikšminga, kaip tai, kad ji nuo kiosko iki šiukšliadėžės nuėjo ne mažesnį kaip 10,4 m atstumą (10,4 m atstumas užfiksuotas 2019 m. birželio 20 d. autoavarijos vietos plane (t. 1, b. l. 39)). Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. liepos 1 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados matyti, kad įvykio vietoje 10,4 m atstumą nuo spaudos kiosko iki šiukšliadėžės pėsčioji A. I., eidama pagal statistinį šio amžiaus pėsčiųjų judėjimo greičio vidurkį (1,25 m/s), nuėjo per 8,32 s (t. 3, b. l. 154). Tuo tarpu iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados matyti, kad D. K. važiavo ne mažesniu kaip 10,5 km/h (arba 2,917 m/s) greičiu (t. 3, b. l. 95), o tokiu greičiu per 8,32 s nuvažiuojama 24,27 m. Įvertinęs šiuos duomenis, taip pat 2019 m. birželio 20 d. autoavarijos vietos plane užfiksuotus duomenis apie šiukšliadėžės, kiosko ir dviračių eismui skirtos juostos išsidėstymą bei 2019 m. gruodžio 16 d. nukentėjusiosios A. I. parodymų patikrinimo vietoje protokole ir foto lentelėse užfiksuotus duomenis ir vaizdus (t. 2, b. l. 121-145, 150-155), pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad D. K. susidariusioje situacijoje turėjo galimybę pamatyti nuo kiosko link šiukšliadėžės judančią nukentėjusiąją, neprivažiavęs jos ženkliai didesniu atstumu nei 4,3 m, kuris reikalingas sustabdyti 10,5 km/h (arba 2,917 m/s) greičiu važiuojantį dviratį pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą (t. 3, b. l. 96). Įvertinus visas aptartas reikšmingas aplinkybes, yra akivaizdu, jog reikiamu momentu D. K. nepamatė link šiukšliadėžės judančios nukentėjusiosios A. I. dėl savo neatsakingo elgesio, t. y., kaip matyti iš jo paties parodymų, nuteistasis savo dėmesį prieš pat susidūrimą buvo nukreipęs į telefoną, kuriame perjunginėjo muziką, o ir po to nekoncentravo dėmesio bei žvilgsniu nesekė Pėsčiųjų ir dviračių tako. Dėl šios priežasties, laiku nepamatęs nukentėjusiosios, ją išvydęs D. K. jau nebeturėjo galimybės išvengti susidūrimo, kadangi dviračiu važiavo ne artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu.

11.7. Būtina tiksliai pažymėti, jog, jeigu D. K., važiuodamas Pėsčiųjų ir dviračių taku, būtų elgęsis atsargiai ir rūpestingai, sekęs prieš jį einantį kelią ir stebėjęs jo važiavimo trajektorijoje judančius žmones, jis būtų laiku pastebėjęs nukentėjusiąją A. I., kadangi nuteistasis elgėsi priešingai ir nebuvo atidus, savaime suprantu, kad jis laiku nepastebėjo nukentėjusiosios, įžengusios į Pėsčiųjų ir dviračių taką, o tuo metu, kai nuteistasis D. K. pastebėjo nukentėjusiąją A. I., susidūrimo jis išvengti jau nebegalėjo, nes nebespėjo sustabdyti dviračio, kadangi važiavo ne artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu, o greičiau. Savaime supranta, jog ši situacija nuteistajam atrodė susiklosčiusi staiga ir netikėtai, tačiau tai nulėmė ne nukentėjusiosios neprognozuojami veiksmai, o jo paties elgesys, kuomet kreipė dėmesį ne į tai, kas vyksta Pėsčiųjų ir dviračių take bei šalia jo, o į aplinkinius trukdžius ir nesilaikė jam nustatytų pareigų. Teisėjų kolegija, išanalizavusi įvykio situaciją, daro išvadą, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji A. I. į Pėsčiųjų ir dviračių taką galimai įžengė vietoje, kuri buvo pažymėta ne punktyrine, o ištisine linija, nėra kilusių padarinių, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, nes, jei nuteistasis D. K. nebūtų padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimo, t. y. jei būtų atidžiai stebėjęs, kas vyksta Pėsčiųjų ir dviračių take priešais jį ir važiavęs artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu, būtų laiku pastebėjęs nukentėjusiąją A. I. ir spėjęs sulėtinti važiavimo greitį ar sustabdyti dviratį, todėl nebūtų įvykęs susidūrimas ir A. I. nebūtų buvusi sužalota.

12.2. Savaime aišku, jog nukentėjusiosios A. I. įžengimas ir buvimas Pėsčiųjų ir dviračių take niekaip neprovokavo nuteistojo D. K. daryti nusikalstamą veiką jos atžvilgiu, tačiau taip pat nukentėjusiosios veiksmai negali būti vertinami kaip rizikingi. Pagal aptartą reglamentavimą nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai nebuvo uždrausta įžengti į Pėsčiųjų ir dviračių taką, o be to, norėdama pasiekti autobusų stotelę, A. I. net ir neturėjo kitos išeities. Kadangi takas, kuriuo gali važiuoti dviratininkai, yra įrengtas viduryje pėsčiųjų tako (šaligatvio), pėstieji turi poreikį kirsti šį taką, eidami į stotelę, spaudos kioską ir pan., todėl nelogiška būtų tvirtinti, jog jiems draudžiama pereiti šį taką, tuo labiau, kad jis nėra skirtas išimtinai dviratininkams, o yra Pėsčiųjų ir dviračių takas, be to, kitaip pėstieji niekaip negalėtų pasiekti norimo objekto. Mieste, kur dviračių takas nėra visiškai atskirtas nuo pėsčiųjų tako ir jame nėra draudžiama judėti pėstiesiems, nukentėjusiosios A. I. veiksmai, pastarajai įžengiant į Pėsčiųjų ir dviračių taką, siekiant nuo šiukšliadėžės judėti tolyn link autobusų stotelės, tikrai negali būti laikomi rizikingu elgesiu, neatsargiai skatinančiu kitą asmenį pradėti prieš ją nusikalstamą veiką. Nukentėjusioji tikrai negalėjo numatyti, kad jos įžengimas į Pėsčiųjų ir dviračių taką, kuriame jos judėjimas nebuvo kategoriškai teisės aktais uždraustas ir buvo logiškai pateisinamas (būtinas) jos norimam tikslui pasiekti, iššauks nusikalstamą veiksmą ar paskatins jos kilimą. Taigi nagrinėjamu atveju nekonstatuotina BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė – nukentėjusio asmens rizikingas ar provokuojantis elgesys – kaip nuteistojo D. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.