- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-02
- Bylos Nr.
- 2K-417/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-14-1-02618-2009-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Alvydas Pikelis, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- R. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 8 MGL (1040 Lt) bauda, baudą sumokant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimo ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 17 d., apie 23.30 val., viešoje vietoje – Vilniuje, Vilniaus gatvėje, ties namu Nr. 22, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, prisistatęs nukentėjusiesiems R. G. ir M. L. policijos pareigūnu, su savimi turėtą dujinį pistoletą nukreipęs į nukentėjusįjį V. K. , sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kasatoriaus teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Anot kasatoriaus, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai nenurodė motyvų, kodėl jo elgesiui taikė ,,sveiko, vidutinio žmogaus standartą“. Nuosprendyje išdėstyti motyvai bei padarytos išvados akivaizdžiai rodo, kad teismas jo elgesį vertino pagal tai, kaip identiškoje situacijoje turėjo pasielgti vidutinis, sveikas, teisės aktų reikalavimus žinantis žmogus. Tačiau iš 2011 m. kovo 25 d. teismo psichiatrinės ekspertizės akto matyti, kad R. K. dėl medicininių priežasčių turi ribotas galimybes laikytis teisės aktų, reglamentuojančių pranešimo policijai apie nusikaltimą ir D kategorijos šaunamojo ginklo naudojimo tvarką, reikalavimų. Kai kuriuos visuomeninio gyvenimo aspektus jis gali suvokti ir į juos reaguoti hiperbolizuotai, tačiau tai yra ne jo tyčios pažeisti viešąją tvarką išraiška, bet medicininių priežasčių nulemtas asmenybės ypatybių pasireiškimas. Jam nustatyta disleksija –medicininis sutrikimas, dėl kurio jis nepajėgus skaityti ir rašyti, be to, šia liga sergantiems žmonėms gali būti trumpalaikių atminties sutrikimų. Be to, teismo psichiatrinės ekspertizės akte nustatytos „perdėtos tiesos ieškojimo tendencijos – kveruliantinis elgesys, kas būdinga organinio tipo (epileptoidinei) asmenybei“. Kasatoriaus nuomone, šių aplinkybių kontekste teismų pateikti motyvai akivaizdžiai prieštarauja bylos duomenims, nes teismai jo elgesį vertino kaip „įžūlų“, nors pagal teismo psichiatrinės ekspertizės išvadą, tariamas jo įžūlumas gali būti sveikatos sutrikimo išraiška.
2011 m. kovo 25 d. teismo psichiatrinės ekspertizės akte nustatyta, jog R. K. psichinė būklė neturi požymių (medicininių kriterijų), dėl kurių jis galėtų būti pripažįstamas ribotai pakaltinamu, tačiau nei šiame ekspertizės akte, nei pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose riboto pakaltinamumo kriterijai ar juos nustatantys teisės aktai nenurodyti. Riboto pakaltinamumo kriterijai pagal savo esmę yra konvencionalūs, subjektyvūs, todėl privalo būti nustatyti teisės aktais. Kartu tai reiškia, kad minėtų kriterijų, bloginančių nuteistojo teisinę padėtį, neturi įgaliojimų nustatyti pats teismas, nes įstatymo arba teisės analogiją draudžia BK 2 straipsnio 1 dalis. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Teismo teisė šalinti teisės spragas baudžiamojoje teisėje yra ribojama principo – nėra bausmės be įstatymo (BK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose pateikti teisiniai išaiškinimai, pagal kuriuos ne tik pati bausmė ir jos dydis, bet ir atleidimo nuo bausmės prieš terminą sąlygos turi būti pakankamai aiškiai nustatytos įstatyme, o jų nenustatymas gali lemti Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą (2008 m. vasario 12 d. EŽTT sprendimas Kafkaris v. Cyprus). Kasatoriaus nuomone, į asmens teisės iš anksto žinoti uždraustas veikas ir už jas taikomą atsakomybę principo turinį patenka ir riboto pakaltinamumo kriterijų nustatymas bei viešas jų paskelbimas, todėl, nesant teisės normomis nustatytų riboto pakaltinamumo kriterijų ir esant akivaizdiems požymiams, kad jis negali visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų, jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir skirti bausmę nebuvo pagrindo.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad teismai savo sprendimuose nenurodė motyvų, kodėl jam taiko baudžiamąjį įstatymą, o ne Administracinį teisės pažeidimų kodekso atitinkamas normas, kad savo išvadas grįsdami nelogiškais, jų nepatvirtinančiais motyvais, nesilaikė BPK 303-307 straipsnių reikalavimų, kad pažeidė BK 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, ir BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Skundžiamais sprendimais nustatytos aplinkybės, atlikti veiksmai, atsižvelgiant į „įžūlaus elgesio“ kategorijos spekuliatyvų pobūdį, – visiškai atitinka Administracinių teisės pažeidimų kodekso numatytų pažeidimų pobūdį, teisės normose nustatyti veikų skirtumai nėra akivaizdūs, todėl jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo veika, atitinkanti administracinio teisės pažeidimo sudėtį, gali būti pripažinta nusikaltimu. Kasatoriaus nuomone, pagal nustatytas veikos aplinkybes jam negalėjo būti taikomas baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis, bet turėjo būti taikoma administracinė atsakomybė, numatyta ATPK 174, 194, 196 straipsniuose. Kasatorius teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiami teisiniai išaiškinimai dėl veikų, numatytų ATPK 174 straipsnyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, atribojimo, tačiau jokiais konkrečiais kriterijais „įžūlus elgesys“ nėra apibūdintas. Toks aiškinimas neatitinka BK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto baudžiamosios atsakomybės nustatymo tik įstatymu principo ir iš jo kylančio konkretumo bei aiškumo reikalavimų.
Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, taikydami jam – neįgaliajam baudžiamąjį įstatymą, pažeidė Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvus protokolo, ratifikuotų Lietuvos Respublikos 2010 m. gegužės 27 d. įstatymu Nr. XI-854, normas. Teismų išvada, kad jo padaryti formalūs D kategorijos šaunamojo ginklo nešiojimo ir pranešimo policijai apie nusikaltimą tvarkos pažeidimai sudaro nusikaltimo sudėtį, neatitinka šios konvencijos nustatytų prioritetų 5 straipsnio 4 dalies, 13 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai, jog jo, kaip psichikos negalią turinčio asmens, veiksmams turėtų būti taikomi kiti vertinimo kriterijai, atmestini. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Lietuvoje nėra riboto pakaltinamumo kriterijus apibrėžiančių norminių aktų. BK 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Byloje esančiame R. K. atliktos teismo psichiatrinės ekspertizės akte nurodyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, todėl galėjo visiškai teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Kasatoriaus psichinė būsena neturi požymių (medicininių kriterijų), dėl kurių jis galėtų būti vertinamas kaip ribotai pakaltinamas. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad riboto pakaltinamumo, kaip ir nepakaltinamumo, apibrėžimas remiasi iš esmės tais pačiais kriterijais - medicininiu (biologiniu) ir juridiniu (psichologiniu). Vieno iš šių dviejų kriterijaus nebuvimas panaikina galimybę asmenį laikyti ribotai pakaltinamu. Todėl teismo psichiatrams nenustačius vieno iš būtinų ribotam pakaltinamumui pripažinti medicininio kriterijaus, nėra jokios galimybės R. K. pripažinti ribotai pakaltinamu. Kasaciniame skunde akcentuojama nuteistajam diagnozuota „perdėtos tiesos ieškojimo tendencija“ teismų sprendimuose buvo įvertinta - dalis kasatoriaus veiksmų pripažinti padarytais sąžiningai klystant, t. y. teismas pripažino, kad R. K. veiksmai, prieinant prie R. G. , V. K. ir M. L. ir nukreipiant pistoletą į V. K. , negali būti vertinami kaip tyčia nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, nes nuteistasis įvykio pradžioje galėjo sąžiningai klysti dėl minėtų asmenų veiksmų. Tačiau tolesni R. K. veiksmai, kai nukentėjusieji jau pateikė įrodymus, kad yra automobilių savininkai, pagrįstai įvertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimas.
Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad R. K. veiksmai, prisistačius policijos pareigūnu ir nukreipus ginklą į asmenį, dėl kurio kasatorius jau buvo gavęs duomenų, kad šis nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teismai pripažino, kad tokie veiksmai kvalifikuojami kaip įžūlūs, demonstruojantys nepagarbą aplinkiniams, nes jais buvo siekiama pažeminti ir išgąsdinti nukentėjusiuosius, parodyti jiems nepagarbą, tęsti su jais konfliktinę situaciją, sudarant vaizdą, kad kasatorius yra policijos pareigūnas, mėginantis nutraukti nusikalstamą veiką. Šaunamojo ginklo demonstravimas viešoje vietoje, jo nukreipimas į nukentėjusiuosius, prisistatymas policijos pareigūnu ir yra tie kriterijai, kurie duoda pagrindo išvadai, kad kasatoriaus veiksmai yra itin įžūlūs ir užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, kad skirdamas bausmę teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumą, kaltės formą, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę. Paskirtoji bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 18 straipsnio ir 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Kasatorius savo prašymą iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes priimtuose sprendimuose nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl jo veiksmai vertinami pagal „sveiko, vidutinio žmogaus standartą“, nepasisakė dėl riboto pakaltinamumo kriterijų; kad apskritai riboto pakaltinamumo kriterijai turi būti nustatyti įstatymu, tačiau tokio įstatymo nėra, pats teismas nustatinėti kriterijų, bloginančių asmens teisinę padėtį, negali, todėl nebuvo pagrindo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn ir skirti bausmę.
Kasatoriaus argumentai atmestini. Pagal BK 17 straipsnį asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. BK 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. BK 18 straipsnyje išskirti du riboto pakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu tik tada, kai nustatomi abu būtini minėti kriterijai. Medicininio kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu. Juridinis kriterijus apibūdinamas dviem požymiais – intelektiniu ir valiniu. Pirmas iš jų reiškia asmens gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, antras – asmens gebėjimą valdyti savo veiksmus. Taigi pažymėtina, kad medicininį riboto pakaltinamumo (kaip ir nepakaltinamumo) kriterijų sudaro psichikos sutrikimai, tačiau vien toks sutrikimas nelemia riboto pakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas lemia tokią būseną, dėl kurios asmuo negali visiškai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos darymo metu. Jeigu kyla abejonių dėl asmens pakaltinamumo, šioms abejonėms pašalinti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė, nes asmens psichinės būklės tyrimas reikalauja specialių žinių.
Ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam R. K. buvo pareikštas įtarimas ir byla perduota teismui kaltinant jį tuo, kad 2009 m. lapkričio 17 d., apie 23.30 val., viešoje vietoje, Vilniuje, Vilniaus g. 22, būdamas neblaivus, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams – prisistatęs policijos pareigūnu, išsitraukęs su savimi turėtą dujinį pistoletą ir nukreipęs jį į nukentėjusiuosius M. L. , R. G. ir V. K. , sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis R. K. bei jo gynėjas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei jį baigus ir pateikus jiems susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, jokių klausimų, susijusių su nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo klausimo sprendimu, nekėlė ir jokių prašymų dėl to nereiškė. R. K. , nesutikdamas su jam pareikštu kaltinimu, neprisipažindamas kaltu įžūliais veiksmais pažeidęs viešąją tvarką, teigė, kad jis viešosios tvarkos nepažeidė, turimu ginklu niekam negrasino ir jo net nebuvo išsitraukęs iš dėklo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismas, turėdamas duomenų, kad R. K. anksčiau ne vieną kartą buvo atliekamos teismo psichiatrinės ekspertizės, šioje byloje kilus abejonių dėl jo psichinės būklės, paskyrė ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizę, pavedant ją atlikti Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atlikę reikiamus tyrimus, ekspertai pateikė teismui ekspertizės aktą. Pagal jame padarytas išvadas, R. K. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, todėl galėjo visiškai teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taip pat ekspertai nurodė, kad jo psichinė būsena tokių požymių (medicininių kriterijų), dėl kurių jis galėtų būti vertinamas kaip ribotai pakaltinamas, neturi. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nei pats R. K. , nei jo gynėjas ekspertizės akte padarytų išvadų neginčijo. Bylą nagrinėjant teisme R. K. savo kaltės nepripažino, teigė, kad ginklo nebuvo išsitraukęs, kad nukentėjusieji duoda neteisingus parodymus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje ištirtus įrodymus, t. y. ekspertizės aktą, nukentėjusiųjų, liudytojų, paties R. K. parodymus bei kitus bylos duomenis, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamajame procese baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens ribotą pakaltinamumą (taip pat, kaip ir nepakaltinamumą) teismas konstatuoja ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme surinktų faktinių duomenų pagrindu. Teismas tokių duomenų, kurie būtų pagrindas taikyti R. K. BK 18 straipsnio nuostatas, nenustatė. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašė panaikinti apkaltinamąjį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį teigdamas, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, kad jis viešosios tvarkos nepažeidė, dujinio pistoleto iš dėklo nebuvo išsitraukęs, kad teismas neteisingai įvertino jo parodymus, rėmėsi šališkais nukentėjusiųjų parodymais bei nepagrįstai pripažino, jog jis įvykio metu buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nors jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, o alkotesterio duomenys buvo suklastoti policijos pareigūnų. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs dalyvaujant ir pačiam R. K. , ir jo gynėjui, apeliacinį skundą atmetė. Šis teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas visus byloje esančius duomenis ištyrė, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir motyvuotai bei tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Priimtoje nutartyje į visus apelianto argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Taip pat teismas nutartyje pasisakė, kad byloje nustatytos ir aptartos objektyvios aplinkybės rodo, jog R. K. visiškai suvokė savo veiksmų esmę. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoti, kad teismai, nepripažindami R. K. ribotai pakaltinamu, netinkamai taikė BK 18 straipsnį, o dėl to ir BK 284 straipsnio 1 dalį, neturi pagrindo.
Kasatoriaus argumentai, kad jam turėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė, taip pat atmestini.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tai, kodėl ir kokiais įrodymais remiantis yra pripažįstama, kad nuteistojo tyčiniai veiksmai buvo įžūlūs, agresyvūs, demonstruojantys nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdę visuomenės rimtį bei tvarką, yra išsamiai išanalizuota, išdėstyta ir įvertinta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad jos yra teisingos, atitinkančios faktines bylos aplinkybes. Pagal nustatytas bylos aplinkybes R. K. padaryta veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Kasatoriaus nuorodos į 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimtos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (Lietuvos Respublikos įstatymu ratifikuotos kartu su Fakultatyviu protokolu) pažeidimus yra nepagrįstos. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje tokių nuostatų, kad neįgaliam asmeniui baudžiamoji atsakomybė apskritai negali kilti ir negali būti taikoma, nėra. R. K. nustatytas neįgalumas (nuo 2007 m. 35 procentų darbingumo lygis), pagal Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte esančius duomenis, jam nustatytas lengvas protinis atsilikimas bei ryškus organinio tipo asmenybės sutrikimas. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad į R. K. asmenybę, jo sveikatos būklę skiriant bausmę – 1040 Lt baudą – buvo atsižvelgta ir įvertinta.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo R. K. kasacinį skundą.