Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

5. Apeliaciniame teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusioji, jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

8. Apeliaciniame skunde prokuroras, prašydamas A. Ž. pripažinti kaltu ir nuteisti už nusikaltimo, numatyto BK 282 straipsnio 1 dalyje, padarymą, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios parodymus, nevertino liudytojų parodymų, pateiktų žinučių turinio, įrašų užrašų knygutėje, iš esmės vadovavosi vien kaltinamojo parodymais ir gynybos pateikta įvykio interpretacija, taip suteikdamas jiems prioritetą prieš kitus įrodymus.

27. 2018 m. rugpjūčio 30 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja nukentėjusioji J. B. parodė, kad 2018 m. liepos 22 d., apie 21 val., ji kartu su savo buvusiu sugyventiniu ir 3 vaikų tėvu A. Ž. važiavo iš (duomenys neskelbtini) kaimo, iš jo giminės susitikimo. Važiavo su jai priklausančiu automobiliu „Citroen Xsara Picasso“, jį vairavo pati, buvo blaivi, o A. Ž. buvo neblaivus, sėdėjo priekyje, keleivio vietoje. Abu buvo prisisegę saugos diržus. Jie visą kelią pykosi, ginčijosi. Pravažiavę (duomenys neskelbtini) sustojo degalinėje, kur A. Ž. nusipirko maisto. Toliau važiuojant link (duomenys neskelbtini), pradėjo bartis dar smarkiau. Buvo apie 21.30 val. A. Ž. jai siūlė nevažiuoti namo, o važiuoti į (duomenys neskelbtini) viešbutį, bet ji nesutiko, todėl jis buvo nepatenkintas. A. Ž. prieš tai kelis kartus yra prieš ją smurtavęs, todėl ji jo bijojo. Kelias buvo tuščias, jokių automobilių netoliese nematė, jokių kliūčių ant kelio nebuvo. Ties kelio ženklu su nusukimu į (duomenys neskelbtini), kai ji važiavo apie 100 km/h greičiu, A. Ž. tylėdamas staiga sugriebė už automobilio vairo ir pasuko jį į dešinę pusę. Ji bandė ištiesinti vairą sukdama jį į kairę ir automobilis staiga pradėjo verstis. Jis apsivertė ne mažiau kaip du kartus ir sustojo ant žolyno. Ji prisiminė, kad kažkas ją ištraukė iš automobilio, girdėjo žmonių balsus. Po to ją nuvežė į (duomenys neskelbtini) ligoninę, vėliau į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur gulėjo maždaug 2 savaites, o po to dar buvo (duomenys neskelbtini), reabilitacijoje. Kai A. Ž. ją aplankė (duomenys neskelbtini) reabilitacijos centre, jis iš pradžių pripažino savo kaltę, atgailavo, žadėjo jai atlyginti už sudaužytą automobilį. Kai ji jam pasakė, kad bendravo telefonu su policijos pareigūnais ir viską papasakojo, kaip buvo, kas kaltas dėl eismo įvykio, tada jis pradėjo sakyti, kad jis nekaltas ir kad tai ji norėjo jį „užmušti“ tyčia sukeldama avariją. Apklausos metu nukentėjusioji pareiškė, kad sutiktų dalyvauti su A. Ž. akistatoje (t. 1, b. l. 36–37).

28. 2018 m. lapkričio 7 d. akistatos metu su A. Ž. nukentėjusioji J. B. parodė analogiškas aplinkybes, kas vyko iki eismo įvykio, bei patvirtino, kad, kai A. Ž. nurimo, po minutės ar dviejų jis sugriebė už automobilio vairo ir jį pasuko į dešinę pusę. Jai bandant tiesinti vairą, automobilis ant kelio pradėjo suktis ir pajuto, kad jis verčiasi. Dar A. Ž. pasakė „ką darai“. J. B. patvirtino, kad matomumas buvo geras, ant kelio jokių pašalinių daiktų, kuriuos būtų galėjusi pervažiuoti, nebuvo. Prisiminė, kad automobilis vertėsi ne mažiau kaip du kartus, nes po to prarado sąmonę, ją atgaudavo tarpais. Akistatos metu J. B. piktinosi, kaip A. Ž. gali neigti tiesą dėl avarijos priežasties, prašė A. Ž. būti vyru ir pripažinti tiesą, patvirtino, kad jis atvažiavęs į ligoninę atsiprašinėjo, maldavo atleidimo (t. 2, b. l. 16–17).

29. 2018 m. gruodžio 4 d. apklausta kaip liudytoja papildomai, nukentėjusioji J. B. patvirtino, kad matomumas buvo geras, saulė į akis nešvietė, kelio danga buvo sausa, automobilis buvo techniškai tvarkingas, ant jokio akmenuko ji neužvažiavo. Jai vairuojant automobilį, A. Ž. griebė už vairo ir jį pasuko. Po to ji prisiminė, kad automobilis vertėsi du kartus, o daugiau prisiminė tik momentais. Yra buvę ir anksčiau, kai jiems važiuojant, A. Ž. yra griebęs už vairo, už rankinio stabdžio svirties. Be to, nukentėjusioji J. B. parodė, kad ji gulėjo palatoje, būdama prijungta prie medicininės įrangos, jai buvo uždėta deguonies kaukė, rankos buvo pririštos, ji negalėjo kalbėti. Kai atvyko aplankyti jos mama kartu su A. Ž., ji iš karto susinervino, rankų pirštais parodė, kad jis išeitų. A. Ž. išėjus, mama jos paklausė, ar tai A. Ž. kaltas. Ji akimis parodė sutikimo ženklą. Atvykusiai ją aplankyti draugei R. V. taip pat pasakė, kad dėl avarijos kaltas A. Ž.. Ji parašydavo pirštais ant paklodės, o mama ir draugė garsiai patvirtindavo, ką ji parašė. Paskui mama davė užrašų knygelę, joje ji taip pat parašė, kad A. Ž. griebė už vairo, kad jis šaukė ant jos. Šią knygelę pridėjo prie bylos. Nukentėjusioji patvirtino, kad A. Ž. ne kartą jos atsiprašinėjo už tai, ką padarė, teigė, kad nežino, kodėl sugriebė už vairo, galbūt kaltas alkoholis. A. Ž. atsiprašinėjo tiek kalbėdamas telefonu, tiek rašydamas per „messenger“, tiek SMS žinutes. Atsiprašymą (duomenys neskelbtini) reabilitacijos ligoninėje girdėjo ir jos sūnus P. B.. Susirašinėjimus su A. Ž. yra pateikusi prie bylos. Nukentėjusiosios tvirtinimu, A. Ž. pakeitė parodymus tada, kai sužinojo, jog ji viską papasakojo policijai, t. y. kaip ir dėl ko įvyko eismo įvykis. Jis tada patylėjo ir pasakė tiesiog „gerai“. Po kelių dienų pradėjo ją šmeižti, kad ji norėjo jį užmušti, tyčia padarė avariją, norėdama gauti draudiminę išmoką ir panašiai (t. 1, b. l. 40–41).

30. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. B. parodė, kad A. Ž. iki 2018 m. balandžio mėnesio buvo jos sugyventinis, jie turi tris bendrus vaikus. 2018 m. balandžio mėnesį ji su vaikais išsikraustė gyventi kitur, bet su A. Ž. bendravo. 2018 m. liepos 21 d. ji su A. Ž. važiavo į jo giminės susitikimą. 2018 m. liepos 22 d., po 20 val., išvažiavo namo. Kai A. Ž. atsisėdo į automobilį buvo ramus, vėliau pradėjo kelti triukšmą. Ji bandė nukreipti jo mintis kitur, kalbėjo apie buvusį giminės susitikimą. Nukentėjusioji patvirtino, kad kelias buvo lygus, asfaltas sausas, saulė nespigino, greičio neviršijo, automobilis buvo techniškai tvarkingas. A. Ž. norėjo, kad jie važiuotų į (duomenys neskelbtini) viešbutį. Kai ji pasakė, kad niekur nevažiuos, A. Ž. supyko, nutilo ir griebė kaire ranka vairą bei pasuko jį į dešinę pusę. Ji jam pasakė „ką darai“. Ji automobilį pristabdė, dar bandė tiesinti vairą, sukdama vairą į priešingą pusę, bet automobilis jau sukosi, staigiai metėsi į priešingą eismą ir vertėsi. (duomenys neskelbtini) ligoninėje ją lankė mama D. S., draugė R. V. ir sesės. Į klausimą, kas kaltas dėl įvykio, ji parašė pirštu ant paklodės „ (duomenys neskelbtini)“. Raidės „ (duomenys neskelbtini)“ reiškė, kad A. Ž. padarė visą tokią situaciją. Knygutėje parašė, kad visą kelią jis klykė ant jos, kad pagriebė už vairo. Parašė, kad buvo girtas, kad pagriebė už vairo ir pasuko. Knygutę, į kurią ji rašė, davė mama, kai gulėjo reanimacijoje. Sesutės turėjo matyti, kad ji rašė. Ir be užduodamų klausimų rašė tai, ką norėjo pasakyti. Knygutėje visi įrašai padaryti jos ranka. Draugė R. V. ligoninėje ją lankė kasdien. Kad A. Ž. sugriebė už vairo, žino sesuo ir visi, kas ją lankė, iš jos pasakojimo. Reanimacijoje būdama kalbėti negalėjo, nes burnoje buvo aparatai, stengėsi rašyti, į klausimus atsakinėdavo merkdama akį, tai reiškė taip arba ne. Mama užduodavo klausimą, o ji mirkčiojo arba rašė. Kai ligoninėje pamatė A. Ž., išsigando, bijojo, kad jis nieko jai nepadarytų. A. Ž. sanatorijoje „(duomenys neskelbtini)“ jos atsiprašė, prisipažino dėl vairo pasukimo. Be to, nukentėjusioji patvirtino, kad A. Ž. vairą griebė nebe pirmą kartą. Buvo pora atvejų, kai jis trukdė jai vairuoti. Jis yra baustas, teistas už smurtą artimoje aplinkoje. Ji eismo įvykį prisiminė, atmintis sušlubavo po eismo įvykio. Su A. Ž. bendrauja draugiškai, tos temos neliečia. Jie kartu negyvena, jis rūpinasi vaikais. Ji jam linki sėkmės, neapykantos jam nejaučia, jo neapkalba (t. 2, b. l. 112–113).

31. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji J. B. dar kartą parodė analogiškas aplinkybes iki įvykstant eismo įvykiui, patvirtino, kad važiuojant automobilyje, A. Ž. triukšmavo, norėjo važiuoti su ja į viešbutį, o jai nesutikus, jis kelioms sekundėms nutilo ir pagriebė už vairo. Jis staigiai timptelėjo, staigiai paleido, o ji automatiškai pradėjo sukti į kairę – tiesinti. Vieną kartą, antrą kartą vertėsi, o daugiau ji neprisiminė, kiek dar kartų vertėsi. Vėliau girdėjo daug garsų, buvo didžiulis šurmulys, kalbėjo žmonės ir klausė, kaip ji jaučiasi, ar kažką skauda, girdėjo sirenas. Kai ji jau buvo greitosios automobilyje, girdėjo, kad seselė sakė „greičiau važiuojame, ji miršta“. Paskui (duomenys neskelbtini) ligoninėje gydytojas uždavė daug klausimų – ar atsimena, kas nutiko, kas įvyko. Ji negalėjo pasakyti, nes neišėjo kalbėti. Skaudėjo rankas, bet ji kėlė ranką. Jau po operacijos, kai atsimerkė, kalbėti negalėjo, šalia stovėjo mama ir draugė. Prisiminė, kad parašė pirmas raides „ (duomenys neskelbtini)“. Pirmas žmogus, kurį ji pamatė, buvo jos mama. Kai įėjo aplankyti A. Ž., ji visa pradėjo drebėti, jį mama išprašė. Reanimacijos skyriuje lankė ir draugė R. V., ir sesuo D. K., ir kita sesuo lankė. Kai parašė pirmąsias raides, matė R. V. ir jos mama. Kai ji parašė, mama prašė seselių rašiklio ir lapo, bet sesutės sakė, kad tai nesąmonė, kad ji negali pajudėti, tai kaip ji rašys. Tada mama ištraukė savo užrašų knygutę ir tušinuką, ir ji su kaire ranka rašė. Klausimus uždavė mama ir R. V.. Kai ji pirštu parašė ant paklodės raides „ (duomenys neskelbtini)“, matė mama ir R. V.. „(duomenys neskelbtini) “ tai buvo vaikai, nes jos po to pasakė, kad vaikams viskas gerai, kad jie prižiūrėti. Po to jos klausė, ar pamena, kas įvyko, tada ji parašė „(duomenys neskelbtini) “, ir jos pasakė, kad sustotų rašyti, kad suprato, kas yra kaltas. Kai parašė į tą užrašų knygelę, R. V. nebuvo. Mama parodė seselėms, gydytojui, sesėms, kad ji parašė savo ranka. Ten buvo vos perskaitoma, kad jis kėlė triukšmą, pasuko vairą, bet buvo suprantama. Mama tą knygelę laikydavo rankinėje, buvo ją išsivežusi į užsienį, o kai grįžo, tai ją pristatė. Nukentėjusiosios teigimu, ji net nepagalvojo, kad gali pateikti tą knygelę, nors apie ją tyrėjui buvo ir užsiminusi. Nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad yra buvę ir anksčiau, kai A. Ž. yra griebęs už vairo, sakydavo „nori, aš tai padarysiu“, perspėdavo, o šį kartą buvo netikėtai, nes jis nutilo ir griebė už vairo, t. y. prieš tai jis visą laiką įspėdavo. Nukentėjusioji patvirtino, kad ji pirmą kartą kontaktavo su tyrėju telefonu, jai buvo sunku kalbėti, todėl daug neatsakinėjo.

32. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas aptartus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotus nukentėjusiosios J. B. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir nevienodus, iš esmės dėl to, kad nukentėjusioji tik teisiamajame posėdyje papildomai parodė, kad po vairo pasukimo į dešinę, ji pristabdė automobilį, suko į kairę, kad neatsitrenktų į medžius, nes šalia kelio matė tris medžius. Kai ji atsukinėjo vairą, automobilis jau sukosi. Be to, kad parodė, jog tolumoje dar matė kitą automobilį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visus nukentėjusiosios J. B. duotus parodymus vertino kritiškai, nes ji ankstesnių apklausų metu neparodė apie matytus medžius ir kitą automobilį.

33. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. B. negalėjo paaiškinti, kodėl ji nieko nepasakė apie tolumoje matytą R. P. automobilį, galbūt dėl to, kad jis buvo tolumoje, o šalia jos automobilio jokių automobilių nebuvo (t. 2, b. l. 112–113). Šiuo atveju nukentėjusiosios J. B. nurodyta aplinkybė, kad ji matė šalia kelio ir medžius, nėra reikšminga nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi objektyviai nustatyta, kad visų pirma nukentėjusioji J. B. pasuko vairą į dešinę, t. y. šiuo atveju svarbu nustatyti iš esmės priežastį, dėl kurios nukentėjusioji pasuko vairą būtent į dešinę pusę, t. y., kurioje neva ir galėjo būti medžiai, ir tik po to jį bandė atsukti. Pažymėtina, kad nukentėjusioji patvirtino, jog būtent dėl to, kad A. Ž. sugriebė už vairo, automobilis staigiai pasisuko į dešinę, o ji norėjo atsukti vairą į kairę (t. 2, b. l. 112–113). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duoti liudytojo R. P. parodymai patvirtina nukentėjusiosios J. B. nurodytą aplinkybę, kad R. P. automobilis buvo toli nuo J. B. vairuoto automobilio (t. 2, b. l. 113, t. 1, b. l. 69–70). Pažymėtina, kad automobilis visiškai nebuvo susijęs su kilusiu eismo įvykiu, todėl logiška, kad nukentėjusioji J. B. matyto automobilio galėjo ir nesureikšminti. Liudytojo R. P. parodymai visiškai neprieštarauja ir dėl to, kad oro sąlygos buvo geros, buvo šviesus paros metas, ant kelio jokių kliūčių nebuvo. Liudytojas apie 1 kilometro atstumu matė, kaip J. B. automobilis pasisuko link dešinės pusės bei pakeitė kryptį į kairę pusę, nematė, ar automobilis buvo stabdomas, pamatė dulkių stulpą, bet nesuprato nuo ko pakilo dulkės, kol neprivažiavo arčiau. Kai automobilis vertėsi, jis buvo apie 100 metrų atstumu. Liudytojas nematė, kas vyko automobilyje prieš jam staiga pasukant. Be to, parodė, kad toje vietoje jokių medžių nebuvo (t. 2, b. l. 113, t. 1, b. l. 69–70). Iš aptartų liudytojo R. P. parodymų nustatyta, kad jis objektyviai negalėjo matyti ir nematė, kas vyko automobilyje iki tol, kol įvyko eismo įvykis, ir dėl kokios priežasties įvyko eismo įvykis, nes jis buvo per daug toli nuo nukentėjusiosios J. B. vairuoto automobilio. Šiuo atveju paneigta ir aplinkybė, kad J. B. suko atgal į kairę tam, kad išvengtų atsitrenkimo į medžius. Kad nebuvo jokių medžių, matyti ir iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų ir prie jo pridėtų fotolentelių (t. 1, b. l. 13–19).

34. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, jog nukentėjusiosios J. B. parodymai kaip įrodymai įrodomąja prasme yra didžiausią lemiančią reikšmę turintys įrodymai konstatuojant A. Ž. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tačiau ši aplinkybė savaime nėra besąlyginė vada vienareikšmiškai eliminuojanti nukentėjusiosios parodymus ar kelianti abejonių jų, kaip įrodymų, patikimumu, leistinumu. Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiosios apklausos atliktos ir parodymai užfiksuoti tinkamai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo normų, jie buvo patikrinti ir teisiamajame bei apeliaciniame teismo posėdžiuose. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netgi vien nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-699/2018).

35. Kaip jau aptarta, nukentėjusioji J. B., dar gulėdama ligoninėje, bet būdama visiškai sąmoninga, jau pirmo telefoninio pokalbio su tyrėju D. P. metu nurodė, kad A. Ž. netikėtai, nieko nesakęs, griebė už automobilio vairo ir pasuko jį į dešinę pusę, dėl to automobilis pradėjo slysti ir apsivertė. 2018 m. rugpjūčio 30 d. ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji J. B. analogiškai parodė, kad A. Ž. netikėtai, nieko nesakęs, pagriebė už vairo ir pasuko jį į dešinę, o ji suko vairą į kairę, automobilis pradėjo suktis ir apsivertė. Nukentėjusioji J. B. pati pareiškė norą dalyvauti akistatoje su išteisintuoju A. Ž., ir tai taip pat sustiprina jos parodymų patikimumą. Akistatos metu su išteisintuoju A. Ž. nukentėjusioji patvirtino, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl A. Ž. veiksmo – jis nurimo, tada netrukus sugriebė už automobilio vairo ir jį pasuko į dešinę pusę. Ji dar pasakė A. Ž. „ką darai“. Jai bandant tiesinti vairą, automobilis ant kelio pradėjo suktis ir pajuto, kad jis verčiasi. Kad A. Ž., nieko nesakęs, griebė už vairo ir jį pasuko, nukentėjusioji patvirtino ir 2018 m. gruodžio 4 d. papildomos apklausos metu. Nukentėjusioji analogiškai apie eismo įvykio priežastį parodė ir teisiamajame bei apeliaciniame teismo posėdžiuose. Pažymėtina, kad visų apklausų metu nukentėjusioji ne tik identiškai nurodė priežastį, nulėmusią eismo įvykį, bet išsamiai, nuosekliai bei vienodai parodė ir aplinkybes iki eismo įvykio, t. y. kur ir iš kur jie važiavo, apie ką kalbėjo važiuodami prieš įvykstant eismo įvykiui, kad nuolat barėsi, kokiu greičiu ji važiavo ir panašiai. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji nuo pat pradžių išsamiai detalizavo ne tik patį išteisintojo A. Ž. veiksmą, t. y. kad jis sugriebė už vairo ir jį pasuko į dešinę, todėl įvyko eismo įvykis, bet ir tokią aplinkybę kaip, kad jis visą kelią bardamasis ir triukšmaudamas, prieš sugriebdamas už vairo nutilo, ir būtent, nieko nesakydamas, sugriebė už vairo ir jį pasuko į dešinę. Po tokio A. Ž. veiksmo nukentėjusioji dar pasakė „ką darai“.

36. Akcentuotina, kad nukentėjusioji J. B. labai išsamiai, nuosekliai ir logiškai parodė ir apie tai, kaip ji atsigavusi po operacijos, dar visiškai negalėdama kalbėti ir netgi judėti, savo būdais papasakojo artimiesiems, kas su ja nutiko. Kaip jau buvo aptarta, 2018 m. gruodžio 4 d. apklausta kaip liudytoja papildomai, nukentėjusioji J. B. nuosekliai parodė, kad, kai ji gulėjo palatoje, būdama prijungta prie medicininės įrangos, jai buvo uždėta deguonies kaukė, rankos buvo pririštos, ir ji negalėjo kalbėti, atvykus ją aplankyti mamai bei A. Ž., ji iš karto susinervino, rankų pirštais parodė, kad jis išeitų. A. Ž. išėjus ir mamai paklausus, ar tai A. Ž. kaltas, ji akimis parodė sutikimo ženklą. Atvykusiai ją aplankyti draugei R. V. apie tai, kad dėl eismo įvykio kaltas A. Ž., pirštais parašė ant paklodės. Nukentėjusioji parašydavo, o jos patvirtindavo, ką ji parašė, atsakydavo į jos parašymą, o paklausus nukentėjusiosios, ji sumirksėdavo akimis, taip pritardama arba nepritardama užduotam klausimui. Paskui viską rašė mamos duotoje knygelėje. Teisiamajame ir apeliaciniame teismo posėdžiuose nukentėjusioji logiškai paaiškino, kaip jos mama ir draugė R. V. suprato, ką ji parašė pirštu ant paklodės, t. y. pirštu ant paklodės parašytos raidės „ (duomenys neskelbtini)“ reiškė, kad A. Ž. sukėlė eismo įvykį, raidės „ (duomenys neskelbtini)“ reiškė vaikai. Kadangi jai parašius raides, mama ir R. V. pasakydavo, ką ji parašė, o ji mirksėjimu parodydavo, ar teisingai jos suprato, jos atsakydavo į nukentėjusiosios klausimus, taip susikalbėdavo. Vėliau ir knygutėje parašė, kad visą kelią jis (A. Ž.) klykė ant jos, kad pagriebė už vairo ir pasuko, kad buvo girtas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju J. B. parodymus apie avarijos kaltininką atitinka ir jos pirminė reakcija į A. Ž., kai ji, būdama ką tik atsigavusi po operacijos, kai dar negalėjo kalbėti, ir apie tai, dėl kokių priežasčių įvyko eismo įvykis, nežinojo net artimiausi jai asmenys, pamačiusi A. Ž. susinervino ir pirštais parodė, kad jis išeitų. Logiška, kad jeigu eismo įvykis būtų įvykęs ne dėl A. Ž. kaltės, o tiesiog automobiliui užvažiavus ant akmens ar žvyrkelio, nukentėjusiajai J. B. rodyti A. Ž. tokį akivaizdžiai pastebimą priešiškumą, kai jis atėjo į palatą net ne vienas, o kartu su jos mama, nebūtų buvę pagrindo. Be to, tarp nukentėjusiosios J. B. ir A. Ž. dažnas reiškinys buvo ir jų tarpusavio nesutarimai, todėl logiška, kad tik dėl barnio prieš įvykstant eismo įvykiui, J. B. pykti ant A. Ž. taip pat nebuvo pagrindo. Priešingai, įvykus eismo įvykiui, logiška, kad J. B. kaip vairuotojai, jeigu ji dėl savo kaltės nesugebėjo suvaldyti automobilio ir sukėlė avariją, būtų rūpėjusi A. Ž. būsena.

37. Teisiamajame posėdyje liudytoja R. V. patvirtino, kad A. Ž. buvo atvažiavęs į ligoninę su J. B. mama. Kadangi į Reanimacijos skyrių įleido tik po du žmones, ji liko laukti koridoriuje. A. Ž. jai sakė, kad nežino, kodėl taip atsitiko. A. Ž. išėjęs iš palatos buvo sunerimęs, pasakė, kad J. B. yra sąmoninga. Tada ją pasitiko J. B. mama ir papasakojo, kad A. Ž. kaltas dėl įvykusio įvykio, nes kai į palatą įėjo A. Ž., J. B. pradėjo labai blaškytis, sunerimo, o kai jis išėjo, ji nurimo. Kai liudytoja buvo palatoje, ji pasiūlė J. B. pabandyti parašyti ant paklodės. J. B. spausdintinėmis raidėmis parašė „ (duomenys neskelbtini)“. Ji suprato, kad nori parašyti A.. Liudytoja pagalvojo, kad A. Ž. arba trenkė, arba griebė už vairo. Vėliau liudytoja iš J. B. mamos sužinojo apie knygutę, kitą dieną ją matė ir pati, kur J. B. rašė ir apie tai, kur yra pinigai, kosmetika. Kai J. B. rašė, mama laikė bloknotą (t. 2, b. l. 114).

38. Apeliaciniame teismo posėdyje liudytoja R. V. parodė analogiškai, kad į palatą iš pradžių įėjo J. B. mama ir A. Ž., bet jis iš palatos greitai išėjo, buvo susinervinęs. Jai paklausus, kad galbūt avarija įvyko dėl to, kad užvažiavo ant žvyro, A. Ž. atsakė, kad ne, ir nežinojo, kodėl įvyko avarija. Pasitikdama J. B. mama jai pasakė, kad A., nes J. B., nors buvo prirakinta, bet jos akys, rankos, pirštai mamai rodė, kad nenori jo matyti, todėl mama jį išvarė. Į palatą įėjus liudytojai, buvo matyti, kad J. B. nori kažką pasakyti, bet negalėjo kalbėti. Tada ji pasakė, kad mėgintų rašyti, gal sugebės perskaityti. Tada J. B., būdama pririšta prie lovos, ant lovos parašė „ (duomenys neskelbtini)“. Ji pasakė, kad supranta, nes matė, ką rašo, ir atsakė, kad vaikai yra sveiki ir gyvi, kad jiems viskas gerai. Bet J. B. toliau nerimo ir parašė „ (duomenys neskelbtini)“. Liudytoja pasakė, kad nesivargintų, kad žino, nes suprato jau įeidama. Tada J. B. nusiramino. Kitą dieną ligoninėje mama rodė bloknotą. Apie jį buvo pasakiusi jau vakare, kad J. B. parašė, nors ten buvo padrikos raidės, bet galima suprasti. J. B. mama pasakė, kad ji laikė bloknotą, o J. B. rašė, kiek laikėsi tušinukas. Seselės netikėjo, kad J. B. galėjo parašyti, nes tik antrą parą atsirado viltis, kad gyvens. Liudytoja patikslino, kad J. B. mama iš pradžių rodė jai mažesnį bloknotą, kuriame J. B. rašė, o kitą dieną pasakė, kad nupirko didesnį. Liudytoja nežinojo tiksliai, kiek dienų J. B. rašė, tik matė, ką buvo parašiusi.

39. Apeliaciniame teismo posėdyje kolegijos pirmininkei perskaičius liudytojos R. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 75–76), liudytoja patvirtino, kad A. Ž. jai sakė, jog tikrai ant žvyro neužvažiavo. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos R. V. parodymų nustatyta, kad ji apie tai, kada ir kokiu būdu sužinojo apie eismo įvykį, kaip susikalbėjo su J. B., kai ši po operacijos negalėjo dar kalbėti, po to, ką sužinojo iš J. B. jau išsamiai, parodė analogiškai, kaip ir teisiamajame bei apeliaciniame teismo posėdžiuose (t. 1, b. l. 75–76).

40. Pažymėtina, kad liudytoja R. V. visų apklausų metų labai išsamiai ir nuosekliai parodė aplinkybes, susijusias su tuo, kaip nukentėjusioji J. B., po operacijos dar negalėdama kalbėti, susikalbėjo kitais būdais, logiškai paaiškino J. B. pirštu ant paklodės parašytų raidžių reikšmes, kad jos rankos ties riešais buvo pririštos prie lovos, tačiau ji galėjo gestikuliuoti pirštais, todėl ji pasiūlė bandyti rašyti pirštais raides ant paklodės. Pažymėtina, kad liudytojos R. V. parodymai visiškai sutampa su nukentėjusiosios J. B. parodymais apie tai, kaip jos susikalbėjo, kas pirmas sužinojo iš J. B. reakcijos ir susikalbėjimo būdų apie eismo įvykio kaltininką. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu liudytoja R. V. būtų neva, kaip teigė gynyba, susitarusi su J. B. apkalbėti A. Ž. ir parodyti aplinkybes, kurių iš tikrųjų nebuvo, logiška, kad liudytoja nuo pat pradžių būtų parodžiusi, kad ji pati matė ir tai, kaip J. B. rašė į užrašų knygelę ir panašiai. Be to, kad būtų labiau įtikinama, liudytoja neparodė, kad nukentėjusioji parašė ne raides, bet žodžius, kurių reikšmę akivaizdžiai būtų galima suprasti. Vėliau liudytoja R. V. matė, ką J. B. buvo parašiusi ir užrašų knygelėje, joje rašė viską, kas buvo aktualu jai pačiai ir artimiesiems. Pažymėtina, kad liudytoja R. V. parodė tik jai žinomas aplinkybes, t. y. tai, ką ji matė pati, ir ką jai pasakojo J. B. mama D. S.. Jos parodymai, kaip minėta, visiškai neprieštarauja J. B. parodymams, ir tai taip pat sudaro pagrindą išvadai, kad ji nebuvo susitarusi su J. B., kokius parodymus duoti prieš A. Ž. tam, kad jis būtų nepagrįstai apkaltintas. Aptartos aplinkybės eliminuoja ir suinteresuotumą, gynybos grindžiamą draugyste su J. B., apkalbėti A. Ž.. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2018 m. rugpjūčio 2 d. pokalbio metu su tyrėju bei 2018 m. rugpjūčio 30 d. pirmosios apklausos metu nukentėjusioji J. B. parodė tik konkrečias aplinkybes, susijusias su eismo įvykio kilimu, ji net nesureikšmino ir neparodė apie tai, kaip ji susikalbėjo su artimaisiais, negalėdama kalbėti, ką jiems sugebėjo pasakyti jai įmanomais būdais, nors 2018 m. liepos 31 d. A. Ž. jau buvo apklaustas kaip liudytojas, ir jis kaltės dėl sukelto eismo įvykio nepripažino (t. 1, b. l. 62). Šiuo atveju liudytoja R. V. apklausos metu parodė aplinkybes, susijusias su tuo, kaip ji nuo pat pradžių sužinojo, dėl ko įvyko eismo įvykis. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji J. B. patvirtino, kad ji net nepagalvojo, kad gali pateikti tyrėjui knygelę, į kurią rašė būdama ligoninėje, kai negalėjo kalbėti. Tai taip pat sustiprina nukentėjusiosios ir liudytojos R. V. parodymų teisingumą, kad jos tiesiog parodė apie tai, kaip susikalbėjo tarpusavyje, ir tai padaryti galėjo, o jau galėdama kalbėti, J. B. išsamiai papasakojo ir visas aplinkybes, susijusias ne tik dėl kokios priežasties įvyko eismo įvykis, bet ir apie A. Ž. elgesį dar iki eismo įvykio ir panašiai.

41. Iš teisiamajame posėdyje duotų kaip liudytojos D. S. parodymų nustatyta, kad ji į ligoninę atvažiavo su išteisintuoju A. Ž.. Paklausus A. Ž., kas atsitiko, jis atsakė, jog lyg akmuo pasitaikė ant kelio ir J. B. neišvairavo, kad policija nieko nerado, dėl ko galėjo įvykti avarija. Taip pat sakė, kad jie važiuodami pykosi. Ligoninės palatoje J. B. pamačiusi A. Ž. išsigando, ranka parodė, kad jis išeitų iš palatos. Kai A. Ž. iš palatos išėjo, atėjo R. V., ji J. B. sakė pabandyti parašyti ant paklodės. Tada ji pirštu parašė „(duomenys neskelbtini) “. Iš to suprato, kad ji nori paklausti, kur yra vaikai. Jai pasakė, kad vaikai yra pas A. Ž. mamą. Paskui paklausė dėl avarijos. Ji parašė „ (duomenys neskelbtini)“. Iš parašymo suprato, kad A. Ž. kažką padarė, dėl to įvyko avarija. Liudytoja D. S. taip pat patvirtino, kad ji su dukra J. B. galėjo susikalbėti ir per J. B. mirktelėjimus, jai paklausus klausimų. Vėliau J. B. parašė, kad A. Ž. griebė už vairo, kad susuko, kad daugiau neprisimena. Trečią dieną J. B. jau galėjo pakalbėti, tada ji pasakė, kad važiavo, susipyko, šaukė ant jos, jis (A. Ž.) griebė už vairo, susuko ir ji daugiau neprisimena. Kad J. B. rašė, matė seselės. Gydytojas pasižiūrėjo, kad tikrai yra parašyta, sakė, kad šaunu, nes ji reaguoja, atsipeikėja. J. B. buvo sunku rašyti, ji rašė, ką norėjo pasakyti. Važiuodama į ligoninę, liudytoja įvykio aplinkybių nežinojo. Vėliau J. B. sakė, kad A. Ž. jos atsiprašinėjo (t. 2, b. l. 114).

42. Aptarti liudytojos D. S. parodymai taip pat visiškai neprieštarauja nukentėjusiosios J. B. ir liudytojos R. V. duotiems parodymams dėl to, kokiu būdu J. B. tik atsigavusi po operacijos, dar nė vienam nežinant įvykio aplinkybių, pranešė apie avarijos kaltininką. Todėl netikėti liudytojos D. S., kaip ir nukentėjusiosios J. B. bei liudytojos R. V. parodymais, nėra jokio pagrindo.

43. Šiuo atveju, esant aptartiems duomenims, netgi ir ta aplinkybė, jog nukentėjusioji J. B. ir R. V. vėliau susirašinėjo žinutėmis apie eismo įvykio aplinkybes, nepaneigia jų parodymų teisingumo. Iš liudytojos R. V. ir nukentėjusiosios J. B. susirašinėjimo nustatyta, kad R. V. rašė, kad „reikės apeliuoti į tai, kad buvo girtas ir jau tikrai neprisimena ką visą kelią vapėjo ir ką darė...žodžiu tu reabilituokis, ramiai, nesijaudink...o tam šūdvabaliui atsirūgs“, „...dar prisidės už klastojimą informacijos ir melagingus parodymus“, taip pat buvo rašoma ir apskritai apie A. Ž. elgesį, J. B. pasiekimus jos gyvenime ir panašiai (t. 2, b. l. 126–129). Toks žinučių turinys visiškai nepatvirtina to, kad A. Ž. buvo apkalbamas ir buvo tariamasi dėl parodymų davimo bei nepaneigia aplinkybės, kad jis kaltas dėl sukelto eismo įvykio, kad jis eismo įvykio metu buvo neblaivus, kad būtent A. Ž. kaip ir davė melagingus parodymus, todėl turės atsakyti ir už tai. Toks žinučių turinys objektyviai nei patvirtina, nei paneigia kokias nors bylai reikšmingas aplinkybes, todėl šie susirašinėjimai kaip įrodymai nevertintini.

44. Teisiamajame posėdyje liudytoja D. K. parodė, kad apie sesers J. B. avariją sužinojo iš mamos D. S.. Kai ji atvyko aplankyti, J. B. buvo sąmoninga, bet kalbėti negalėjo. Paklausus, ar dėl avarijos kaltas A. Ž., J. B. pamirkčiojo akimis. Liudytoja nematė kaip sesuo rašė ant lapelio. Buvo parašiusi, kad A. Ž. pasuko vairą. Vėliau J. B. papasakojo, kad ji vairavo savo automobilį, kad važiuodami su A. Ž. pykosi, kad jis griebė už vairo. Ji su A. Ž. kalbėjo po trijų dienų. A. Ž. jai pasakė, kad buvo problemų su vairu, nors J. B. to minėjusi nebuvo. Be to, A. Ž. minėjo, kad gal pagalys buvo ant kelio. Jis sakė, kad neprisimena, kad būtų pasukęs vairą. J. B. buvo sakiusi, kad po jos sūnaus krikštynų, kai jie važiavo į namus ir susipyko, A. Ž. irgi griebė už vairo. Tada jai pavyko išsisukti iš tokios situacijos. Liudytoja patvirtino, kad ji žino tai, ką pasakojo jai J. B., su ja apie tai, kokius parodymus duoti neaptarinėjo (t. 2, b. l. 113).

45. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. K. analogiškai parodė, kad kitos dienos vakare po to, kai J. B. atsigavo po operacijos, jai ligoninėje J. B. paklausus, ar dėl avarijos kaltas A. Ž., ji sumirksėjo. J. B. mamai rašė ir ant lapelio, kad dėl eismo įvykio kaltas A. Ž., ji pati to momento nematė. J. B. jai viską apie avariją papasakojo tada, kai jau galėjo kalbėti, t. y. kad jie važiuodami pykosi, A. Ž. griebė už vairo ir jį pasuko. Bendraujant su A. Ž., jis aiškino, kad drebėjo vairas, tačiau paklausus, kaip nuo vairo drebėjimo galėjo įvykti avarija, jis pasakė, kad gal sprogo padanga, dar vėliau – kad neva kelyje ant kažko užvažiavo. Kai liudytoja A. Ž. pasakė, jog ligoninėje J. B. parašė, kad jis griebė už vairo ir pasuko, kad sesuo jam sakė „ką tu darai“, A. Ž. labai sutriko, atsakė, kad gal ir paėmė už vairo, bet to neprisimena (t. 1, b. l. 81–82).

46. Pažymėtina, kad D. K. sužinojo išsamiai apie eismo įvykio aplinkybes iš J. B., kai ji jau galėjo kalbėti, dar prieš ją apklausiant. Todėl logiška, kad jeigu nukentėjusiosios J. B. tikslas būtų buvęs A. Ž. apkalbėti, tam, kad būtų didesnis pagrindas įtikinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, o vėliau ir teismą, D. K., kaip sesuo, taip pat būtų parodžiusi kuo daugiau aplinkybių, kurias ji neva matė pati. Tačiau iš aptartų liudytojos D. K. parodymų taip pat nustatyta, kad ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje parodė tai, ką pati matė ir ką jai papasakojo J. B., kaip jai paklausus, ar dėl eismo įvykio kaltas A. Ž., J. B. sumirksėjo akimis. Pažymėtina, kad liudytoja neparodė, kad ji pati matė ir tą aplinkybę, kaip J. B. pirštais rašė ant paklodės, kaip vėliau rašė į užrašų knygelę ir panašiai. Ir šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą tikėti, kad D. K. davė teisingus parodymus, kurie patvirtina aplinkybę, kad J. B. nuo pat pradžių, dar negalėdama kalbėti, jai įmanomais būdais jau pasakė, jog dėl eismo įvykio kaltas būtent A. Ž., o jau galėdama kalbėti išsamiai papasakojo ir visas aplinkybes, susijusias ne tik dėl kokios priežasties įvyko eismo įvykis, bet ir apie A. Ž. elgesį dar iki eismo įvykio ir panašiai.

47. Iš ikiteisminio tyrimo metu pateiktos ir apžiūrėtos užrašų knygelės, kurioje, nukentėjusiosios J. B. ir liudytojų teigimu, ji rašė ligoninėje, kai dar negalėjo kalbėti, nustatyta, jog joje rašyta nerišliai, raštas išdarkytas, ir tai nesudaro abejonių dėl to, kad asmeniui, rašiusiam šioje knygelėje, rašyti turėjo būti labai sunku. Nors žodžiai parašyti netaisyklingai, be galūnių, praleidžiant raides ir iškraipytai, tačiau galima perskaityti, kad „paėmė vair nieko nesakes pasuk“, „jis buvo persigėres visa kelia klyk ant manias“, „jis vara susuko ir vska“. Pažymėtina, kad minėtoje knygelėje lygiai taip pat nerišliai parašyta ir „kur mano daigt...“, „...ten rankinės ir mano pinigai“, atskiri žodžiai „rankine“, „mašinos“, „telefono“, „nepamenu“. Minėtų užrašų turinys visiškai nepaneigia nukentėjusiosios J. B. ir aptartų liudytojų parodymų, kad ji rašė užrašų knygelėje apie tai, kas sukėlė eismo įvykį. Pažymėtina, kad užrašų turinys patvirtina, kad J. B. parašė ne tik apie tai, kas sukėlė avariją, bet užrašydama atskirus žodžius, atsakinėjo į užduodamus klausimus, be to, pati rašė ją dominančiomis temomis, taip pat matyti, kad ji į kai kuriuos klausimus atsakyti negalėjo, nes neprisiminė (t. 1, b. l. 134–135, 142–143, 145–149, 150). Ir tai parodo priešingai, nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kad užrašų knygelėje rašė būtent nukentėjusioji.

48. Atmesdamas nukentėjusiosios parodymus, juos vertindamas kritiškai, kaip nepatikimus, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad nepaneigta prielaida, jog nukentėjusioji J. B. apimta pykčio, keršto galėjo duoti tokius parodymus. Tačiau nustatytos aplinkybės nesudaro jokio pagrindo tokiai pirmosios instancijos teismo daromai prielaidai.

49. Pažymėtina, kad jokių priešiškus A. Ž. ir nukentėjusiosios santykius pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, byloje nustatyta, jog A. Ž. ir nukentėjusioji kartu negyvena nuo 2018 m. balandžio mėnesio, tačiau į A. Ž. giminės susitikimą, ir būtent nukentėjusiosios vairuojamu automobiliu, A. Ž. ir nukentėjusioji vyko kartu. Tai objektyviai pagrindžia, kad A. Ž. ir J. B. santykiai nebuvo priešiški. Tai, kad santykiai tarp A. Ž. ir nukentėjusiosios nebuvo priešiški, patvirtina ir liudytojos R. V. parodymai, jog ji tą pačią dieną, kai vyko šventė, skambino nukentėjusiajai, klausė, kaip jai sekasi, ir nukentėjusioji pasakė, kad viskas labai gerai, kad jie su A. Ž. tuoj važiuos namo, ji buvo laiminga (t. 1, b. l. 75–76). Pažymėtina, kad nukentėjusioji viso proceso metu kategoriškai neigė esanti nusiteikusi priešiškai. Teisiamajame posėdyje ir išteisintasis A. Ž. patvirtino, kad jie nebuvo susipykę. Tai, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo A. Ž. santykiai nebuvo priešiški, parodo ir ta aplinkybė, kad po eismo įvykio, nukentėjusiosios mama D. S. kartu su A. Ž. atvažiavo į ligoninę. Nukentėjusioji J. B. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad ir po eismo įvykio ji su A. Ž. bendrauja draugiškai, tos temos neliečia. Jie kartu negyvena, jis rūpinasi vaikais. Ji jam linki sėkmės, neapykantos jam nejaučia, jo neapkalba (t. 2, b. l. 112–113). Pažymėtina, kad šiuo atveju ir aplinkybė, jog tarp A. Ž. ir nukentėjusiosios vyksta civiliniai procesai, vienareikšmiškai neįrodo priešiškos nukentėjusiosios pozicijos baudžiamojoje byloje, neįrodo nukentėjusiąją duodant neteisingus parodymus ir melagingai nurodant A. Ž. kaltinančias aplinkybes. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji J. B. parodė, kad po teismo sprendimo šioje baudžiamojoje byloje, ji su A. Ž. draugiškai pasirašė taikos sutartį dėl vaikų išlaikymo, jokio ginčo nebuvo, A. Ž. bendrauja su vaikais, moka alimentus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji taikos sutartyje atsisakė skolos dėl nesumokėto išlaikymo vaikams (t. 3, 57–59). Ši aplinkybė parodo, kad ji nėra linkusi pasipelnyti.

50. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad jeigu nukentėjusioji J. B. būtų buvusi priešiškai nusiteikusi prieš A. Ž., ji kartu su A. Ž. į A. Ž. giminės susitikimą nebūtų važiavusi. Tai, kad jie važiuodami pykosi, nukentėjusiajai taip pat nebuvo naujas reiškinys, ji A. Ž. charakterį puikiai žinojo. Kaip nustatyta, jų santykiai nėra priešiški net ir po eismo įvykio. Aptartos aplinkybės aiškiai parodo, kad jeigu iš tiesų eismo įvykis būtų įvykęs ne dėl A. Ž. kaltės, jai sugalvoti, kad dėl eismo įvykio kaltas būtent A. Ž., nebuvo jokio pagrindo. Galbūt nukentėjusiajai būtų buvę naudinga meluoti dėl įvykio kaltininko, jei eismo įvykio metu būtų buvęs sužalotas A. Ž.. Tačiau šiuo atveju eismo įvykio metu A. Ž. nenukentėjo visiškai, jam nebuvo skirtas joks gydymas (t. 1, b. l. 1), dėl įvykusio eismo įvykio nukentėjo tik J. B.. Nukentėjusioji ligoninėje tik atsigavusi po operacijos, pati įsitikino kad A. Ž. sveikas, kai jis atėjo jos aplankyti, bet iš jos reakcijos buvo akivaizdu, kad ji nenorėjo matyti A. Ž., ir akivaizdu, kad ne dėl to, kad važiuodami jie pykosi, o neabejotinai turėjo tam svarią priežastį, kurią nukentėjusioji tuo metu jai įmanomais būdais, iškart sugebėjo nurodyti ir savo mamai bei draugei R. V.. Todėl nagrinėjamu atveju A. Ž. argumentai, nurodant, kad nukentėjusioji, duodama jį kaltinančius parodymus, siekė pasipelnyti, vertintini kaip pasirinkta gynybos pozicija siekiant sukelti abejones nukentėjusiosios parodymais ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės.

51. Dar kartą akcentuotina, kad nukentėjusiosios parodymai dėstant reikšmingiausias nagrinėjamos bylos kontekste aplinkybes, nurodant eismo įvykį sąlygojusias priežastis – A. Ž. veiksmus sugriebiant už jos vairuojamo automobilio vairo, yra nuoseklūs ir identiški viso baudžiamojo proceso metu. Taip pat nukentėjusioji nuosekliai parodė ir aplinkybes apie tai, kaip ji pranešė artimiesiems apie įvykio kaltininką, būdama prijungta prie medicinos įrangos ir negalėdama dar net kalbėti, jos nurodytos aplinkybės visiškai sutampa su liudytojų R. V., D. S. ir D. K. nurodytomis aplinkybėmis. Nukentėjusiosios parodymų nuoseklumas objektyviai pagrindžia didesnį nukentėjusiosios parodymų, kaip įrodymų svarumą, didesnę nukentėjusiosios nurodomų aplinkybių įrodomąją reikšmę ir vertę bei pagrįstai eliminuoja A. Ž. poziciją, kuri, neigiant kaltę, viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli ir vienoda.

52. 2018 m. liepos 31 d. apklaustas kaip liudytojas A. Ž. neneigė, kad važiuodami su drauge J. B. konfliktavo, teigė, kad draugės vairuojamas automobilis kažką pervažiavo, galbūt akmenį ar skaldą, dėl to jį sumėtė ir jis, slysdamas šonu, apvirto. Po įvykusio eismo įvykio jis puolė padėti draugei, kuri nekvėpavo, atliko dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą, tada draugė pradėjo kvėpuoti, ją paguldė į stabilią padėtį (t. 1, b. l. 62).

53. 2018 m. lapkričio 7 d. apklaustas kaip įtariamasis A. Ž. parodė, kad jam su J. B. besiginčijant, jis pajuto nedidelį automobilio pakilimą, tada J. B. pasuko automobilį į kairę ir automobilis pradėjo verstis. Tuo metu, kai viskas įvyko, priešais atvažiuojančių automobilių nebuvo, kelio danga buvo sausa, matomumas geras, dar buvo šviesu. Po avarijos buvo priėjęs kažkoks vyriškis, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, o jis pats nuėjo prie J. B., iškėlęs ją iš automobilio ir paguldęs ant žemės bandė daryti jai dirbtinį kvėpavimą. Tada ji atsigavo. Kitą dieną jis su J. B. mama nuvyko lankyti J. B.. Į palatą įleido po vieną. Iš pradžių įėjo J. B. mama, o jai dar nespėjus išeiti, užėjo ir jis. Kai tik jis užėjo, J. B. mama pradėjo kaltinti jį dėl įvykusio eismo įvykio, neva jai taip pasakė J. B.. Jis iš karto pradėjo viską neigti, nes tai netiesa. Vėliau apie J. B. sveikatą sužinodavo iš J. B. mamos, o kai J. B. galėjo jau kalbėti, bendraudavo su ja pačia. J. B. atsiprašinėjo dėl to, kad su ja važiuodamas pykosi, bet ne dėl to, kad kaltas dėl avarijos, nes jis už vairo negriebė. A. Ž. negalėjo tiksliai pasakyti, dėl kokių priežasčių įvyko eismo įvykis (t. 2, b. l. 10–11).

54. Teisiamajame posėdyje išteisintasis A. Ž. savo kaltės nepripažino taip pat. Parodė, kad išvažiavę iš giminės susitikimo, su J. B. pradėjo konfliktuoti, pykosi visą kelią. Žiūrėjo vienas į kitą, ir ji kažkaip staigiai nuvažiavo į šoną, lyg ir per akmenį, nes toks garsas buvo „cinkt“, ir staigiai pasuko į kairę. Greitis tarpais buvo 117 km ir 120 km, kai vertėsi buvo 97 km, nes jis pažiūrėjo į spidometrą. A. Ž. pripažino, kad trukdė J. B. vairuoti, nes ginčijosi su ja, tačiau už vairo negriebė. Kelias buvo normalus, tiesus, jokių medžių nebuvo. Buvo automobilio vairo laisvumas. A. Ž. negalėjo nurodyti, kodėl J. B. turėtų pagrindo jį apkalbėti. Ligoninėje ją matė apie minutę laiko, ji nekalbėjo. Vėliau, kai J. B. klausė jo, ar jis norėjo ją nužudyti, jis atsakė, kad tai ji gal norėjo jį nužudyti. Po avarijos automobilio duris atplėšė kartu su R. P.. Anksčiau prieš J. B. kėlė ranką, bet už tai atliko bausmę. J. B. atsiprašinėjo dėl to, kad važiuodami pykosi. Fiziškai jai vairuoti netrukdė (t. 2, b. l. 114–115).

55. Iš aptartų išteisintojo A. Ž. parodymų nustatyta, kad jis kaltės dėl savo veiksmais sukelto eismo įvykio, kurio metu nukentėjusiosios J. B. sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, nepripažino. Pažymėtina, kad išteisintasis A. Ž. visų apklausų metu nuoseklus nebuvo, skirtingai nurodė, dėl ko galėjo įvykti eismo įvykis. 2018 m. liepos 31 d. apklaustas kaip liudytojas A. Ž. teigė, kad draugės J. B. vairuojamas automobilis kažką pervažiavo, galbūt akmenį ar skaldą, dėl to jį sumėtė ir jis, slysdamas šonu, apvirto. 2018 m. lapkričio 7 d. 12.59 val. apklaustas kaip įtariamasis A. Ž. parodė, kad jam su nukentėjusiąja J. B. besiginčijant, jis pajuto nedidelį automobilio pakilimą, tada J. B. pasuko automobilį į kairę ir automobilis pradėjo verstis. Tačiau po šios apklausos, kuri baigėsi 13.53 val., tą pačią dieną 13.58 val. akistatos metu su nukentėjusiąja J. B., nukentėjusiajai patvirtinus savo anksčiau duotus parodymus, kad A. Ž. sugriebė už automobilio vairo ir jį pasuko į dešinę pusę, išteisintasis A. Ž. ką tik duotų savo parodymų, kad jis pajuto nedidelį automobilio pakilimą, tada J. B. pasuko automobilį į kairę ir automobilis pradėjo verstis, nepatvirtino, parodė, kad iš viso neįsivaizduoja, dėl ko įvyko eismo įvykis. Kaip jau aptarta, A. Ž. parodymai dėl to, kaip įvyko eismo įvykis, skyrėsi visų apklausų metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš D. K. parodymų nustatyta, jog A. Ž. jai aiškino, kad drebėjo vairas, tačiau jai paklausus, kaip nuo vairo drebėjimo galėjo įvykti avarija, jis pasakė, kad gal sprogo padanga, dar vėliau – kad neva kelyje ant kažko užvažiavo. Iš apeliaciniame teismo posėdyje kolegijos pirmininkės perskaitytų liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 1, b. l. 75–76) nustatyta, kad liudytojai pačiai paklausus A. Ž., ar automobilis kartais nekabino šalikėlėje žvyro, A. Ž. jai sakė, jog tikrai ne. Šiuos parodymus liudytoja R. V. patvirtino ir apeliaciniame teismo posėdyje. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju paties išteisintojo A. Ž. parodymai prieštarauja vieni kitiems dėl to, kaip neva ne dėl jo kaltės galėjo įvykti eismo įvykis. Tai, jog išteisintojo parodymai nekelia pasitikėjo, parodo ir ta aplinkybė, jog išteisintasis A. Ž. apklausų metu tvirtino, jog po įvykusio eismo įvykio jis iškėlė J. B. iš automobilio, paguldęs ant žemės bandė daryti jai dirbtinį kvėpavimą, o priėjęs kažkoks vyriškis tik iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Tačiau iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo R. P. parodymų nustatyta priešingai, kad jis privažiavęs eismo įvykio vietą, nubėgęs prie automobilio pamatė, kad vairuotoja buvo sukniubusi ant vairo, vyriškis, sėdėjęs iš dešinės pusės, judėjo. Liudytojas ištraukė vyriškį iš automobilio, pasodino jį ant žemės, paklausė, kaip jaučiasi. Nuo jo sklido alkoholio kvapas. Tada nubėgo prie vairuotojos, atplėšė automobilio duris, ją atitraukė nuo vairo, o kai ji pažiūrėjo į jį, paklausė jos, kaip ši jaučiasi. Paskambino telefono numeriu 112. Liudytojas gnybė vairuotojai į kojas, į rankas, ji viską judino. Tada atsegė saugos diržą ir atbulą ištraukė iš automobilio bei paguldė ant žolės. Tuoj privažiavo automobilių. Moters galva kraujavo, ji buvo jau be sąmonės, dejavo. Ir tik vėliau priėjo eismo įvykį patyręs vyriškis, jis pradėjo verkti. Atvažiavo policija, greitoji. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti liudytojo parodymais dėl to, kas vyko jau po eismo įvykio, kad būtent liudytojas, o ne išteisintasis pasirūpino J. B., kad išteisintasis jai jokio dirbtinio kvėpavimo nedarė, o šią aplinkybę sustiprina ir tai, kad jam nustatytas net 2,26 promilės neblaivumas. Tokie išteisintojo prieštaringi parodymai net dėl jo veiksmų po eismo įvykio, sudaro pagrindo išvadai, jog išteisintasis A. Ž. nuo pat pradžių dėl kiekvienos aplinkybės bandė duoti sau naudingus parodymus. Tačiau išteisintojo A. Ž. parodymai visiškai neprieštarauja dėl to, kad liudytoja D. S., o netrukus ir J. V. apie sukelto eismo įvykio priežastį sužinojo būtent iš pačios J. B.. Pažymėtina, kad tiek iš liudytojos D. S., tiek ir iš liudytojos R. V. parodymų, kuriuos patvirtino ir išteisintasis A. Ž., nustatyta, kad A. Ž. į ligoninę atvyko kartu su J. B. mama D. S.. A. Ž. neparodė, kad važiuojant D. S. būtų reiškusi jam pretenzijas dėl sukelto eismo įvykio ir panašiai. Tai neabejotinai parodo, kad D. S. priežasties, dėl kurios įvyko eismo įvykis, nežinojo, o jas sužinojo būtent atvykusi į ligoninę iš pačios J. B. reakcijos, kai J. B. pamačiusi A. Ž. susinervino ir pirštais bei akimis parodė, kad jis iš palatos išeitų. Ir tik po to, kaip parodė ir pats A. Ž., D. S. pradėjo jį kaltinti dėl įvykusio eismo įvykio, nes jai taip pasakė J. B.. Teisiamajame posėdyje A. Ž. pats pripažino, kad jis ligoninėje J. B. matė apie minutę laiko, ir tai visiškai patvirtina J. B. reakciją į A. Ž. bei liudytojų D. S. ir R. V. parodymus, kad J. B. pamačius A. Ž. ir susinervinus, A. Ž. buvo priverstas skubiai iš palatos išeiti. Be to, nėra pagrindo netikėti liudytojos R. V. parodymais, kad į Reanimacijos skyrių įleido po du žmones, ir tik ji liko laukti koridoriuje. Iš liudytojos R. V. aptartų parodymų nustatyta, kad A. Ž. išėjęs iš palatos buvo sunerimęs, pasakė, kad J. B. yra sąmoninga, ir tai taip pat parodo, kad A. Ž., pabuvęs palatoje vos minutę, turėjo priežastį susinervinti, supratęs, kad J. B. papasakos tikrąją priežastį dėl sukelto eismo įvykio, pažymėjo, kad J. B. yra sąmoninga. Nustatytų ir aptartų aplinkybių seka ir veiksmai visiškai nekelia abejonių dėl to, kad liudytojos R. V. ir D. S. apie sukelto eismo įvykio kaltininką sužinojo būtent iš pačios J. B., kai ji atsigavusi po operacijos ir negalėdama dar net kalbėti, tuo metu jai įmanomais būdais sugebėjo nurodyti įvykio kaltininką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisiamajame posėdyje išteisintasis iš esmės nepaneigė ir ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios J. B. nurodytos aplinkybės, kad A. Ž., kai sužinojo, kad ji papasakojo policijai, kaip įvyko eismo įvykis, jis pradėjo kaltinti ją, jog ji norėjo jį nužudyti, t. y. A. Ž. nepaneigė, kad būtent J. B. klausė jo, ar jis norėjo ją nužudyti, o jis atsakė, kad tai ji gal norėjo jį nužudyti. Pažymėtina, kad šiuo atveju nukentėjusiosios nurodyta netgi ir ta aplinkybė, kuri tiesiogiai nesusijusi su pačiu eismo įvykiu, nepaneigta paties išteisintojo parodymais, o išteisintojo parodymai visų apklausų metu prieštarauja net tarpusavyje.

56. Iš byloje esančių susirašinėjimų tarp J. B. ir A. Ž. nustatyta, kad po įvykusio eismo įvykio A. Ž. atsiprašinėjo J. B., žadėjo ateityje taip nesielgti (t. 1, b. l. 109–125), tačiau iš žinučių turinio objektyviai nenustatyta, dėl ko A. Ž. atsiprašinėjo J. B.. Šie susirašinėjimai objektyviai nei patvirtina, nei paneigia kokias nors reikšmingas aplinkybes, susijusias su A. Ž. pareikštu kaltinimu, todėl jie kaip įrodymai nevertintini.

57. BK 282 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nevairuojant transporto priemonę padarytą transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių pažeidimą, jeigu dėl to žuvo žmogus ar buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Taigi nusikaltimo, numatyto šiame straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) veikia – įvairių rūšių transporto eismo tvarką ir saugumą reglamentuojančių specialių teisės aktų pažeidimu, 2) pavojingais padariniais – žmogaus žūtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Nustatant priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių transporto eismo tvarką ir saugumą reglamentuojančių taisyklių reikalavimų pažeidimų atsirado šiame BK straipsnyje nurodyti padariniai. Aptariamas nusikaltimas gali būti padarytas tik dėl neatsargumo.

58. BK 282 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl be veikos, pavojingų padarinių, būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp šių nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių. Kaip jau buvo aptarta, ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Pažymėtina, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įvesti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010 ir kt.).

59. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamajame bei apeliaciniame teismo posėdžiuose ištirtus tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, į aptartą loginę įvykių seką ir aptartas detales, vertinant įrodymų visumą, nekyla abejonių dėl to, kad A. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 punkto reikalavimus, t. y. turėdamas pareigą neblaškyti vairuotojo ir netrukdyti jam vairuoti, sugriebė J. B. vairuoto automobilio vairą, staiga jį pasuko į dešinę, ir dėl to, vairuotojai nesuvaldžius automobilio, įvyko eismo įvykis. Specialisto išvadoje Nr. G 337/2018 (10) konstatuota, kad jo metu J. B. sveikata buvo sutrikdyta sunkiai (t. 1, b. l. 104–105).

60. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kelių eismo taisyklių 18 punkte nustatyta, kad vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti. Vairuotojui draudžiama važiuoti (tęsti judėjimą) jeigu yra (atsirado važiuojant) keleivių (krovinio) vežimo tvarkos reikalavimų pažeidimų, keliančių pavojų žmonėms ir aplinkai, kol jie bus pašalinti. Taigi, teismas sprendė, jog vairuotoja, nukentėjusioji J. B., kilus žodiniam konfliktui tarp jos ir neblaivaus keleivio A. Ž., privalėjo sustoti ir negalėjo toliau tęsti kelionės, kol nebus pašalintas pavojus, atsiradęs jos, bei keleivio saugumui. Vairuotoja nesilaikė šio Kelių eismo taisyklių reikalavimo ir, teismo nuomone, nukentėjusiosios vairavimas aptariamoje situacijoje buvo aiškiai nesaugus. Be to, Kelių eismo taisyklių 128 punkte nustatyta, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Taigi, jei ir būtų įrodyta faktinė aplinkybė, jog nukentėjusiajai vairuojant automobilį kaltinamasis griebė už vairo ir staiga jį pasuko į dešinę, tuomet nukentėjusioji, vairuotoja privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti automobilį. Vairuotoja turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes – nuvažiavimą į dešinį kelkraštį, todėl galėjo sustoti arba sulėtinti greitį. Iš eismo įvykio schemos, iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo nustatyta, kad automobilio stabdymo žymių nėra. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog vairuotoja kurioje nors stadijoje būtų bandžiusi stabdyti automobilį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nukentėjusioji J. B. pažeidė aptartus Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

81. Pažymėtina, kad teismų praktikoje žmogaus sveikata, gyvybė yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl, esant šiai kaltės formai, priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai mažesnis nei tyčinių veikų atveju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2006).