Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. V. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. V. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS Lietuvos skyriui dėl neteisėto būsto kreditavimo sutarties nutraukimo, sutarties pripažinimo galiojančia, atsakovo įpareigojimo vykdyti būsto kreditavimo sutartį bei notaro išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 19 - asis notarų biuras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

7. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

8. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo (kaip Nordea Bank Finland Plc teisių ir pareigų perėmėjo) 2008 m. spalio 17 d. buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. BK08/10/62S, jos pagrindu atsakovas suteikė ieškovui 64 874,88 Eur dydžio kreditą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti (Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 2.1., 2.7. punktai). Kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti ieškovas įkeitė bankui nekilnojamąjį turtą: butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 3.1 punktas). Ieškovas, kaip kredito gavėjas, įsipareigojo Kreditavimo sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti tinkamai pagal Kreditavimo sutarties sąlygas ir nustatytu laiku ir tinkamai mokėti Bankui kredito ir palūkanų įmokas pagal mokėjimo grafiką (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 2 punktas, 5.2.2. punktas). Kreditavimo sutarties 2.10 punkte įtvirtinta, kad mokėjimai pagal grafiką turi būti atliekami kiekvieno mėnesio 15 d. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte numatyta, jog jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kompensuoti reinvestavimo kaštus ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį. Kreditavimo sutarties 13 punktu susitarta, kad vėluojantis kredito (jo dalies) ir/ar priskaičiuotų palūkanų mokėjimas yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

9. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino kredito sutarties sąlygų, reglamentuojančių vienašališką jos nutraukimą sąžiningumo aspektu. Jo nuomone, Sutarties 13.1. punkte atsakovui įtvirtinta galimybė nutraukti kredito sutartį ieškovui pavėlavus sumokėti bent vieną mokėjimą, be to, nustatytas tik dešimties dienų įspėjimo terminas. Taigi, bent vienos įmokos pagal kredito sutartį nesumokėjimas kaip kredito sutarties vienašalio nutraukimo prieš terminą pagrindas, taip pat tik dešimties dienų įspėjimo terminas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovo, kaip vartotojo, teises ir interesus, nes pastato jį į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis. Tokios šalių sudarytos kredito sutarties 13.1 p. nuostata pripažintina nesąžininga, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis).

10. Kredito sutarties sudarymo metu galiojusios CK redakcijos 1.39 straipsnio 1 dalis nustatė, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Savo esme analogiška vartojimo sutarties samprata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje.

11. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytą kredito sutartį ir jos sudarymo tikslą (gyvenamojo būsto įsigijimo finansavimas ieškovo šeimos poreikiams tenkinti), šią sutartį pripažino vartojimo sutartimi. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, jos byloje neginčijo ir proceso šalys. Taigi nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad jų sudaryta Kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi.

12. Pagal kasacinio teismo nuosekliai plėtojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką vartojimo teisiniuose santykiuose teismas ex officio turi ne tik kvalifikuoti vartojimo sutartis, bet ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

13. Kolegija, įvertinusi bylos aspektus, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas, vienašališkai prieš terminą nutraukdamas kredito sutartį, priešingai, nei teigia apeliantas, taikė apelianto nurodomų sutarties sąlygų, reglamentuojančių vienašališką jos nutraukimą, vertinimą šių sąlygų sąžiningumo aspektu ir dėl to procesiniame sprendime (nors ne detaliai) pasisakė (sprendimo 5 lapas). Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, ginčo santykiui greta bendrųjų sutarčių teisės normų turi būti taikomos specialiosios taisyklės, užtikrinančios vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą; esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nenustatė Kreditavimo sutarties sąlygų nesąžiningumo ir nepažeidė šios nutarties 12 punkte nurodytą teismo pareigą atlikti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę.

14. Giliau detalizuodama sąlygų nesąžiningumo aspektą teisėjų kolegija pažymi, kad sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuojantis CK 6.188 straipsnis (galiojančio CK 6.228⁴ straipsnis) įgyvendina Direktyvą 93/13/EEB. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-421/2020).

15. Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalis), nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi (galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis), teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.188 straipsnio 5 dalis (galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis) nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

16. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-421/2020).

17. Nagrinėjamu atveju kredito sutarties 13.1 punktu šalys susitarė, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir / arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kompensuoti reinvestavimo kaštus ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį.

18. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nustatytais terminais neatliko mokėjimų, nuo 2019 m. gegužės 13 d. šalių sudarytą kredito sutartį vienašališkai nutraukė.

19. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje nustatytus mokėjimus, yra pripažįstamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

20. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors apeliantas tikina, kad bent vienos įmokos nesumokėjimas suteikė teisę bankui nutraukti sutartį, tačiau 13.1 punkte tokios griežtos ir vienareikšmiškos sąlygos nėra. Kredito sutarties 13.1 punkte atsakovui įtvirtinta galimybė nutraukti kredito sutartį ieškovui pavėlavus sumokėti kreditą (jo dalį) ir / arba priskaičiuotas palūkanas ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, be to, nustatytas privalomas banko pranešimas apie nemokamą kreditą (jo dalį) kredito gavėjui bei nustatytas papildomas ne trumpesnis nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminas įsiskolinimui padengti.

21. Nustatyta, kad apeliantas 2018 m. lapkričio mėn. nustojo mokėti kreditą, palūkanas ir delspinigius, 2019 m. balandžio 9 d. susidariusi skola sudarė 725,23 EUR. Apeliantas 2019 m. balandžio 10 d. sumokėjo paskutinį 313,95 EUR mokėjimą pagal Kreditavimo sutartį, juo sumokėta tik dalis skolos.

22. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau nurodyta teismų praktika, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju penkių įmokų iš eilės pagal kredito sutartį nesumokėjimas (pažeidimas iki sutarties nutraukimo tęsėsi apie 180 dienų) kaip kredito sutarties vienašalio nutraukimo prieš terminą pagrindas, įspėjimo apie nemokamą kreditą pateikimas, papildomas apie 30 dienų terminas skolai sumokėti nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei ieškovo, kaip vartotojo, teisių ir interesų bei nepastato jį į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis (apie tai motyvuose vėliau). Tokia šalių sudarytos kredito sutarties 13.1 punkto nuostata nepripažintina nesąžininga, todėl nepripažintina negaliojančia (CK 6.188 straipsnis).

23. Svarbu ir tai, jog, kaip yra išaiškinęs ESTT, jeigu nacionalinis teismas konstatavo, kad vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, aplinkybė, jog ši sąlyga nebuvo taikoma, savaime negali sutrukdyti nacionaliniam teismui taikyti visų iš šios sąlygos nesąžiningumo kylančių padarinių. Taigi, nacionaliniam teismui, kuris konstatavo vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, nėra draudžiama pripažinti ją negaliojančia ir jos netaikyti, kai verslininkas jos netaikė, tačiau laikėsi nacionalinės teisės nuostatoje įtvirtintų sąlygų (ESTT 2017 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Banco Primus SA prieš Jes?s Gutiérrez Garc?a, C-421/14, 73–75 punktai).

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net ir pripažinus sutarties 13.1 punktą negaliojančiu (ieškovas to neprašė), t. .y net ir pripažinus kredito sutarties 13.1 punkto sąlygas nesąžiningomis vartotojui, tai per se (savaime) nereiškia, jog reikalavimas pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą atnaujinti kredito sutarties galiojimą nekeičiant ankstesnių sutarties sąlygų turėtų būti tenkinami. Taip yra išaiškinta ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017 62 punktą; 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 60 punktą).

25. Kadangi byloje nustatyta (apie tai detaliau pasisakoma vėliau), kad atsakovas, vienašališkai prieš terminą nutraukdamas sutartį, faktiškai kredito sutarties 13.1 punkto sąlygų ieškovui netaikė, arba jas taikė išimtinai ieškovo naudai ir interesais (tik po penkių iš eilės įmokų nesumokėjimo suteikė papildomą ilgą terminą (daugiau nei 30 dienų) skolai sumokėti), spręstina, ar nutraukdamas sutartį atsakovas laikėsi įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių vienašalį sutarties nutraukimą. Toliau teisėjų kolegija pasisako šiuo aspektu.

26. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kai kredito sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.209 ir 6.217 straipsniuose įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 62 punktas). Vadovaujantis minėta praktika, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad kredito sutarties sąlygų pagrindu atsakovas neįgijo teisės paprasčiau vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą. Kaip minėta, atsakovas ne tik vadovavosi sutarties sąlygomis, tačiau ir įstatymų nuostatomis, suteikiančiomis teisę atsakovui nutraukti kredito sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo (CK 6.217 straipsnis).

27. CK 6.209 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Šio straipsnio tikslas yra leisti šalims išsaugoti sutartį, nors ir praleistas jos įvykdymo terminas. Nukentėjusiai šaliai suteikiama teisė sudaryti kitai šaliai, praleidusiai įvykdymo terminus, galimybę įvykdyti sutartį. Taigi ši teisės norma nustato nukentėjusios šalies teisę, bet ne pareigą. Nukentėjusi šalis, nusprendusi nustatyti kitai šaliai papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, turi šią teisę įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka, pvz., apie papildomo termino nustatymą pranešti kitai šaliai raštu, taip pat nustatomas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti turi būti protingas.

28. Pabrėžtina, kad su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatę, jog kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. kovo 19 d.; įstatymo 58 straipsnio 5 dalis).

29. Remiantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenustatė ir negalėjo protingai nustatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 66 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Pareiga vartotojui tinkamai vykdyti tokio pobūdžio sutartis yra nustatyta ir Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kredito davėjas ir paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį arba pareikalauti grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui tik esant esminiam kredito sutarties pažeidimui, bei 3 dalyje, pagal kurią pagrindas nutraukti sutartį yra ilgesnis nei 90 dienų kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-421/2020).

32. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 68 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Nustatant kredito sutarties pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

34. Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas). Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 60 punktas).

35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo paskola pagal Kreditavimo sutartį 2010 m. liepos 23 d. buvo restruktūrizuota, t. y. remiantis 2010 m. liepos 23 d. Papildomu susitarimu prie Kreditavimo sutarties prie paskolos likučio buvo pridėti susidarę įsiskolinimai ir buvo pritaikytas paskolos mokėjimo atidėjimas 6 mėnesiams. Apeliantui 2014 m. nevykdant įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo siųstas raginimas bei 2014 m. spalio 22 d. buvo siųstas pranešimas. Aktualu tai, kad apeliantas nuo 2018 m. lapkričio mėnesio visiškai nebemokėjo kredito, palūkanų ir delspinigių. Apelianto 2019 m. balandžio 9 d. susidariusi skola sudarė 725,23 EUR. Akcentuotina, kad apeliantas uždelsimo priežasčių ir / ar prašymų atsakovui neteikė. Atsakovas, reaguodamas į apelianto skolas, 2018 m. gruodžio 17 d., 2019 m. sausio 14 d., 2019 m. vasario 26 d.. 2019 m. balandžio 9 d. siuntė apeliantui pranešimus, jais buvo prašoma padengti susidariusią skolą, buvo detaliai nurodytos įsiskolinimo sumos ir paaiškinta, kad apeliantas turėtų atvykti aptarti galimus problemos sprendimo variantus. Apeliantas gavo atsakovo siųstus pranešimus, tačiau į atsakovą nesikreipė ir įsiskolinimo nustatytu terminu nepadengė, sprendimo būdu neieškojo. Dera pažymėti, kad nors apeliantas tikina, kad atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad apeliantui siųstuose pranešimuose buvo nurodoma, kad esant finansiniams sunkumams galimi šie sprendimo variantai: pakeisti įmokų dieną taip, kad mokėjimų diena pagal kreditavimo sutarti taptų vėlesne nei Jūsų nuolatinių pajamų įprastinė gavimo diena ir kredito įmokų nurašymo diena Jūsų sąskaitoje būtų pakankamai lėšų; pakeisti kredito grąžinimo grafiką ar pratęsti kredito terminą, tokiu būdu sumažinant mokamos įmokos dydi; sutartam laikui atidėti kredito įmokų mokėjimą; pridėti skolą pagal trumpalaikius įsipareigojimus prie negrąžinto kredito sumos pagal kredito sutarti, taip išdėstant trumpalaikes skolos grąžinime ir panašiai. Kaip minėta, apelianto vėlavimai pagal Kreditavimo sutartį tęsėsi apie 180 dienų. Apeliantas atsakovo siūlomais būdais nesinaudojo, informacijos atsakovui neteikė ir įmokų tinkamai nemokėjo.

36. Taigi byloje nustatyta ir ieškovas šių aplinkybių neginčija, kad ieškovo vykdomas kredito sutarties pažeidimas – įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas – truko ilgiau negu 90 dienų, o atsakovas, įspėdamas ieškovą apie netinkamą prievolių vykdymą ir sutarties nutraukimą, 2019 m. balandžio 9 d. pranešimu (ir ankstesniais) nustatė jam ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą sutarties vykdymo pažeidimams pašalinti.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nustatytas aplinkybes, nurodo, kad kredito sutarties pagrindu ieškovas prisiėmė įsipareigojimą tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal kredito sutartį, tačiau iš viso neatliko mokėjimų beveik 5 mėnesius iš eilės, pažeidimą tęsė apie 180 dienų, t. y. šios pareigos nevykdė sistemingai, ilgą laiką, nors viena iš esminių kredito sutarties sąlygų buvo ieškovo įsipareigojimas tinkamai ir laiku vykdyti mokėjimus pagal kredito sutartį. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovas pagrįstai įgyvendino teisę nutraukti kredito sutartį įstatyme nustatytu pagrindu dėl esminio sutarties pažeidimo.

38. Nors ieškovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog pradelstų mokėjimų suma pagal kredito sutartį, lyginant su paskolos suma, nėra didelė, jog kredito grąžinimo laikotarpis yra ilgas, kad jis dalį kredito mokėjo ir po kredito sutarties nutraukimo, tačiau nagrinėjamos bylos atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nesudaro pakankamo pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusio apylinkės teismo išvadomis, kad ieškovo padaryti pažeidimai yra esminiai, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį įstatyme nustatytu pagrindu. Vienintelė apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis turėjo finansinių sunkumų, nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantas negalėjo vykdyti įsipareigojimų pagal sutartį ir /ar jos nepažeidė. Kaip minėta, apeliantas elgėsi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, nesikreipė tiesiogiai į atsakovą dėl įmokų mokėjimo banko padalinyje, nesikreipė dėl įmokų atidėjimo, nesikreipė į trečiuosius asmenis dėl sutarties refinansavimo, todėl negali remtis šia aplinkybe dėl sunkesnės finansinės situacijos.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokėjimo prievolių terminų pažeidimai tęsėsi apie 6 mėnesius iš eilės, o nuolatinis prievoles pažeidžiantis ieškovo elgesys ir visiškas nebendradarbiavimas ir išeičių ieškojimas suteikė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Tokia išvada atitinka ir teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 62–63 punktus; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-421/2020).

40. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog po sutarties nutraukimo ir (ar) civilinės bylos ieškovo iniciatyva iškėlimo jis yra sumokėjęs visą skolą. Tokių argumentų nenurodo ir pats ieškovas. Ieškovas nevykdė būsto kredito sutarties 4.3.1. punkte numatytos sąlygos pervesti savo pajamas ir nuolatinį darbo užmokestį į savo sąskaitą esančią atsakovo banke. Byloje taip pat nėra įrodymų dėl aplinkybių, galinčių suteikti atsakovui galimybę tikėti, jog kredito sutartis bus vykdoma ateityje (CPK 12, 178 straipsniai).

41. Apeliantas teigia, kad atsižvelgiant j Sutarties 19 punkto nuostatas, kurios apima šalių situacijų sprendimą derybomis ir tik po to teisme, galima padaryti išvadą, jog pirmiausia bankas turėjo situaciją spręsti derybomis, o susitarti nepavykus inicijuoti Sutarties nutraukimą teisme. įstatyme nustatytu pagrindu. Jau minėta, kad bankas dėjo pastangas su apeliantu komunikuoti, tačiau pats apeliantas derybomis nesidomėjo, jokios informacijos neteikė, tik sužinojęs apie gresiantį sutarties nutraukimą atliko dalį įmokų, tačiau pažeidimų neištaisė.

42. Konstatuotina irtai , kad atsakovas, teisėtai nutraukęs sutartį, įgijo teisę kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo bei į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo.

43. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarę kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013, 2015 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

44. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

45. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apelianto apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantas teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.