Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-122-567/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-29
Bylos Nr.: e2A-122-567/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00539-2021-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Neringa Švedienė, Giedrė Čėsnienė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: G. J.
Atsakovas: J. V.

Civilinė byla Nr. e2A-122-567/2025Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00539-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.2.9.1; 2.6.37; 3.2.4.11

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Danguolės Martinavičienės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovui J. V. dėl pripažinimo sudarius jungtinės veiklos susitarimą ir bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto padalijimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – A. J., Z. J., Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, akcinė bendrovė „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė G. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama:

1.1. pripažinti, kad ieškovė G. J. ir atsakovas J. V. nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gegužės 21 d. gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį, t. y. buvo sudarę susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, pripažįstant, kad partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs;

1.2. padalinti G. J. ir J. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą tokia tvarka:

1.2.1. priteisti J. V. asmeninės nuosavybės teise nuolatiniam naudojimui, tvarkymui, valdymui ir disponavimui 115 350 Eur vertės šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 9 400 Eur vertės; pastatą–veršidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 6 370 Eur vertės; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 555 Eur vertės; vandentiekio tinklus – vandentiekio bokštą su arteziniu gręžiniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 10 000 Eur vertės; purkštuvą (duomenys neskelbtini), 45 738 Eur vertės; trąšų barstytuvą (duomenys neskelbtini), 12 031 Eur vertės; šienapjovę (duomenys neskelbtini), 9 256 Eur vertės; 31 vnt. gyvulių (galvijų), 22 000 Eur vertės, kurių numeriai (duomenys neskelbtini);

1.2.2. priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise nuolatiniam naudojimui, tvarkymui, valdymui ir disponavimui 41 940 Eur vertės, šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 16 100 Eur vertės; vejos pjovimo traktorių STIHL, 3 840 Eur vertės; 30 vnt. gyvulių (galvijų), 22 000 Eur vertės, kurių numeriai (duomenys neskelbtini);

1.2.3. priteisti G. J. iš J. V. 36 705 Eur dydžio kompensaciją už J. V. tenkančią didesnę šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto dalį;

1.2.4. priteisti G. J. iš J. V. 31 465 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys kartu gyveno nuo 2014 m., santuokos nėra sudariusios, turi dvi dukteris (gimusias (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šalys prašomą padalinti turtą įgijo bendrai, vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą turtą, bandė sukurti šeimą, tačiau nepavyko, santykiai pablogėjo 2020 m. pabaigoje ir 2021 m. gegužės 21 d. atsakovas išsikraustė iš šeimos namų. Gyvendamos faktinėje santuokoje, šalys vertėsi žemės ūkio veikla, įgijo nemažai turto, kuris buvo registruojamas atsakovo vardu nepaisant to, kad turtas buvo įgytas padedant ieškovei ir jos tėvams. Nutrūkus šalių faktinei santuokai, atsakovui liko dauguma turto, nors pusė šio turto bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei, todėl turtą prašoma padalinti. Ieškiniu prašoma priteisti žalos atlyginimą, nes atsakovas pardavė už 10 890 Eur šalių bendrai įgytą traktorių (duomenys neskelbtini), nors jo vidutinė rinkos vertė yra 62 930 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apygardos teismas 2024 m. spalio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės G. J. atsakovui J. V. 3 350 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o valstybei – 15,42 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų siuntimo atlyginimą.

4. Teismas nustatė, kad šalys gyveno kartu nuo 2014 m., santuokos nėra sudarę, turi dvi nepilnametes dukteris. Šalių bendras gyvenimas nutrūko 2021 m. gegužės 21 d. dėl to, kad ieškovė, gyvendama su atsakovu, susirado kitą vyrą, už kurio vėliau ištekėjo ir pasikeitė pavardę.

5. Teismas konstatavo, kad atsakovas 2015 m. gruodžio 12 d. įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. rugsėjo 30 d. įsigijo žemės sklypą ir veršidę (duomenys neskelbtini), atitinkamai unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat įsigijo traktorių (duomenys neskelbtini), purkštuvą (duomenys neskelbtini), trąšų barstytuvą (duomenys neskelbtini), šienapjovę (duomenys neskelbtini), vejos pjovimo traktorių STIHL, gyvulių (2021 m. gegužės 21 d. jų buvo iš viso 61). Atsakovas 2020 m. gavo 22 500 Eur paskolą, kurios paskirtis – investicijoms ūkio modernizavimui finansuoti, paskolos grąžinimo terminas – 2026 m. rugpjūčio 18 d. Atsakovas 2021 m. gegužės 17 d. pardavė traktorių (duomenys neskelbtini) ieškovės motinai A. J. už 10 890 Eur (įsigijimo vertė 99 220 Eur). 2017 m. sausio 1 d.–2022 m. kovo 30 d. laikotarpiu Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA) teikė atsakovui, kaip ūkininkui, paramą. Atsakovas ir NMA 2020 m. kovo mėn. sudarė paramos sutartį, pagal kurią atsakovas gavo finansinę paramą ūkininko ūkio modernizavimui, atsakovas įgijo įsipareigojimus ūkio vystymui, įsipareigojo neperleisti savo teisių ir įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Pagal mokėjimo nurodymus atsakovas perveda mažajai bendrijai (toliau – MB) „MODOMEX“, o ieškovės motina A. J. perveda pinigus atsakovui.

6. Teismas pažymėjo, kad šalys 2020 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi po 1/2 dalį įgijo vandentiekio tinklus – vandentiekio bokštą su arteziniu gręžiniu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys 2020 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo po 1/2 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

7. Teismas nustatė, kad ieškovė ir NMA 2018 m. spalio 2 d. pasirašė paramos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo įgyvendinti projektą „Ūkininkės G. J. investicijos į gyvulininkystės ūkį“, neparduoti ir kitaip neperleisti kitam asmeniui už paramos lėšas įgyto turto nuo paramos sutarties pasirašymo dienos iki projekto kontrolės laikotarpio pabaigos. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso automobilis Seat Alhambra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priekaba (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 8 žemės sklypai ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini).

8. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog tarp jos ir atsakovo buvo susitarimas bendrai įgyti turtą ir vykdyti bendrą jungtinę veiklą, ūkininkaujant ir įnešant savo dalį į bendrą ūkį darbu ar piniginėmis lėšomis. Teismas iš atsakovo ir ieškovės tėvų paaiškinimų nustatė, kad šalys savo ūkį ir turtą kūrė atskirai. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad kiekviena iš šalių buvo įregistravusi savo atskirą ūkį ir jame dirbo. Ieškovas pirmą žemės sklypą, skirtą ūkininkavimui, įgijo išmainęs savo asmeninę nuosavybę (garažą), todėl ieškovė negali į jį pretenduoti, nes atsakovas įgijo garažą, kai šalys negyveno kartu (2009 m.).

9. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad ji prie atsakovo ūkininkavimo ūkyje prisidėjo savo piniginėmis lėšomis ar darbu ir kartu kūrė ūkį, kuris buvo registruotas jo vardu. Ieškovė neįrodinėjo, kad dirbo ūkio darbus atsakovo vardu registruotame ūkyje. Aplinkybę, kad ieškovė nedirbo atsakovo ūkyje, patvirtino ieškovės tėvai ir atsakovas. Ieškovė nenurodė nė vienos aplinkybės, kuri patvirtintų jos prisidėjimą fiziniu darbu ar žiniomis prie ūkininkavimo ar atsakovo ūkio kūrimo. Aplinkybė, kad ieškovė augino šalių vaikus, nereiškia, jog ieškovė prisidėjo prie bendro ūkio kūrimo, nes, šalims gyvenant kartu, vaikus augino ir jais rūpinosi ne tik ieškovė, bet ir atsakovas. Taigi, aplinkybė, kad šalys augino vaikus ir jais rūpinosi, nesuponuoja susitarimo tarp ieškovės ir atsakovo dėl jungtinės veiklos bei bendro turto kūrimo atsakovo vardu registruotame ūkininko ūkyje.

10. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog šalys savo turtą įsigijo ir kūrė atskirai, patvirtina ir tai, jog ieškovė savo vardu turi įregistravusi ūkininko ūkį nuo 2018 m., gavo analogišką paramą, kaip ir atsakovas, asmeninės nuosavybės teise turi automobilį, priekabą ir 8 nekilnojamojo turto objektus, tačiau dėl šio turto ji nieko nepasisako, neprašo jo dalinti taip pat kaip ir atsakovo vardu registruoto ūkininko ūkio bei jam priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Taigi, ieškovė savo vardu registruotą turtą laiko savo asmenine nuosavybe, todėl teismas padarė išvadą, kad šalys savo turtą pirko ir kūrė atskirai, kaip atskirai įkūrė ir ūkius.

11. Teismas kritiškai vertino ieškovės argumentus, kad ieškovė siūlė atsakovui susituokti, norėjo sukurti šeimą, tačiau atsakovas, nenurodydamas priežasčių ir motyvų, tai padaryti atsisakė, ieškovės lūkesčiai buvo sužlugdyti. Teismo vertinimu, ieškovė prieštarauja pati sau, nes ieškovė, teigdama, kad su atsakovu vedė bendrą ūkį, gyveno faktinėje santuokoje, kartu vertėsi žemės ūkio veikla, puoselėjo bendrą ūkininko ūkį, įgijo nemažai turto. Prieštaringi ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad šalių susitarimo įgyti bendrą turtą nebuvo, kadangi šalys dvejojo dėl santuokos sudarymo, juolab kad nesitarė dėl bendrai įgytino turto, o kūrė kiekvienas savo ūkį su jame esančiu atskiru turtu.

12. Teismas pažymėjo, kad tai, jog turtas įgytas, padedant ieškovės tėvams, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jis yra bendra ieškovės ir atsakovo jungtinė nuosavybė, nes ieškovės tėvai nurodo, jog padėjo atsakovui asmeniškai, tačiau ne kaip bendram šalių ūkiui. Ieškovės tėvai jokių pretenzijų į atsakovo ūkį nereiškė ir nurodė, kad jų duktė su sutuoktiniu nori užvaldyti jų ir atsakovo turtą. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad ginčo turtą padėjo įgyti ieškovės tėvai, nepatvirtina, jog atsakovas ūkį kūrė, padedant ieškovės tėvams, ir atitinkamai ieškovei priklauso to ūkio dalis, ar kad ji kūrė bendrą ūkį su atsakovu. Ieškovės tėvai yra atskira šeima, turinti savo bendrą ūkį ir turtą, o ne bendrą ūkį su ieškove ar atsakovu, todėl jų prisidėjimas prie atsakovo ūkio nevertinamas kaip ieškovės gerbūvio kūrimas. Ieškovės tėvai neturi pretenzijų atsakovui dėl išmainyto žemės sklypo vertės, nekelia jam jokių finansinių reikalavimų.

13. Teismas konstatavo, kad ieškovės argumentas, jog atsakovas ūkį sukūrė, padedant jos tėvams, ir dėl to jai turi priklausyti dalis ūkio, yra niekinis, kadangi tokias pretenzijas galėtų reikšti ieškovės tėvai, o ne ieškovė, nes tėvų turtas nėra tapatus jos turtui, juolab kad ieškovės tėvai nepritarė ieškovės ieškinio reikalavimams.

14. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog šalys 2020 m. rugsėjo 30 d. įsigijo po 1/2 dalį žemės sklypo ir vandentiekio bokštą, patvirtina, jog šalys, norėdamos įgyti turtą savo nuosavybėn, taip ir padarė, įgydamos minėtus nekilnojamojo turto objektus. Taigi, ir kitą kiekvieno vardu registruotą turtą šalys ketino įgyti ir įgijo tik kiekvienam iš jų asmeninės nuosavybės teise, todėl tarp šalių nebuvo susitarimo dėl jungtinės veiklos ir bendro turto įgijimo. Ieškovė neįrodė, kad šalys tarėsi dėl bendros veiklos, įnešdamos į ją savo įnašus žiniomis ar darbu, taigi, ieškovė neįrodė susitarimo vykdyti bendrą jungtinę veiklą ir įgyti bendrą turtą.

15. Teismas pažymėjo, kad atsakovas savo vardu registruotame ūkininko ūkyje dirbo ir juo rūpinosi vienas (sudarė sutartį dėl buhalterinių paslaugų, ėmė paskolą iš banko, pirko visą prašomą dalinti įrangą, įgijo sklypus ir statinius, rūpinosi paramos gavimu), ieškovė nedirbo ūkyje ir prie jo sukūrimo neprisidėjo.

16. Teismas nurodė, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų nerašytinį susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo veikiama bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu, įgyjant ginčo žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2015 m. išmainytą į garažą). Dėl šio turto nebuvo susitarta, kad jis bus įgytas pagal jungtinės veiklos susitarimą, todėl teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl šio sklypo padalinimo.

17. Dėl žemės sklypo ir veršidės (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) teismas nurodė, kad šį turtą atsakovas įsigijo iš akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ paskolintų 22 500 Eur kredito lėšų, kredito paskirtis – investicijoms ūkio modernizavimui finansuoti. Turtas buvo pirktas iš karto po sutarties pasirašymo, todėl teismas priėjo išvadą, kad atsakovas turtą įsigijo iš asmeninės paskolos, kuri jam buvo suteikta, kaip ūkininkui. Paskola šiuo metu negrąžinta ir ieškovė dėl šios paskolos bendrumo nepasisakė. Teismo vertinimu, atsakovo asmeninės paskolos paėmimas ir turto už ją pirkimas įrodo atskiro turto, o ne bendros veiklos kūrimą.

18. Teismas pažymėjo, kad kiekviena iš šalių turėjo ir kūrė savo asmeninius ūkius – ieškovė savo ūkyje turėjo apie 50 danielių, elnių, žąsų, vištų, o atsakovas savo ūkyje augino galvijus, dirbo žemę. Šalys ūkius kūrė ir paramas jiems gavo atskirai, taigi susikūrė kiekvienas atskirą ūkį ir turtą. Ieškovė, nurodydama, kad atsakovo vardu registruotas ūkis yra jų bendras, savo vardu registruoto ūkio bendru neįvardija, todėl tai patvirtina, jog šalys neturėjo tikslo sukurti bendrų ūkių, nesitarė dėl bendros jungtinės veiklos bei turto sukūrimo, kiekvienas turtą kūrė atskirai. Tai, kad šalys pirko turtą asmeninės nuosavybės teise, tokiu statusu jį registravo ir neketino įgyti bendrai, patvirtina byloje esantys įrodymai apie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, kuris buvo registruojamas ieškovės vardu, nors šalys tuo metu gyveno kartu (automobilis, priekaba, anksčiau turėti ir parduoti automobiliai), be kita ko, nekilnojamojo turto objektai, kurių ieškovė nelaiko bendru turtu.

19. Teismas priėjo išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji ir atsakovas vykdė bendrą jungtinę veiklą ar dėl jos susitarė, jog ketino sukurti bendrą turtą. Kiekvienos iš šalių įgytas turtas, kuris registruotas atskirai kiekvieno jų vardu, yra asmeninė kiekvienos iš šalių nuosavybė. Kadangi turtas, įgytas atsakovo vardu, yra jo asmeninė nuosavybė, teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti žalos atlyginimą už traktoriaus pardavimą, nes atsakovas savo nuožiūra ir kaina galėjo parduoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20. Apeliaciniame skunde ieškovė G. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

20.1. Teismas priėmė siurprizinį sprendimą, kadangi atsakovas su ieškinio reikalavimais sutiko iš dalies, t. y. nesutiko tik su prašomo padalinti turto verte ir jo padalijimo būdu. Atsakovas nesutiko tik su trijų daiktų pripažinimu bendrąją daline nuosavybe (žemės sklypo, išmainyto į garažą, žemės sklypo ir veršidės). Taigi, tarp šalių nesant ginčo dėl to, kad didžiąją dalį ieškinyje nurodyto turto šalys įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise, gyvendami faktinėje santuokoje (vesdami bendrą ūkį), nebuvo jokio pagrindo ieškinį atmesti visa apimtimi.

20.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo ir ieškovės tėvų melagingais paaiškinimais, kad žemės sklypas ir veršidė (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigyti atsakovo iš AB „Swedbank“ paskolintų lėšų. Nurodytos paskolos lėšos buvo panaudotos ne nekilnojamojo turto įsigijimui, o apmokant purkštuvo, trąšų barstytuvo ir šienapjovės kainos dalį, nes neužteko iš NMA gautos paramos lėšų. Ieškovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad nekilnojamojo turto įsigijimo laikotarpiu ieškovė pervedė atsakovui 11 000 Eur, todėl 1/2 dalis nekilnojamojo turto faktiškai priklauso ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise.

20.3. Teismas nepagrįstai suabsoliutino ieškovės tėvų paaiškinimus, kad jie padėjo atsakovui jo ūkyje, paskolino pinigus, pagalbą teikė jam asmeniškai. Ieškovės ir jos tėvų santykiai yra konfliktiški, todėl ieškovės tėvų paaiškinimai turėjo būti vertinami kritiškai. Ieškovės banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad, šalims gyvenant kartu, ieškovės tėvai pervedė jai 90 975 Eur. Tėvų suteiktos paramos lėšos buvo naudojamos atsakovo ūkyje, kurį šalys laikė bendru. Jei ieškovės tėvai teiktų paramą atsakovui asmeniškai, tai pinigines lėšas būtų pervedę jam, o ne ieškovei. Ieškovės tėvai pradėjo teikti paramą atsakovui tik po to, kai šalių santykiai nutrūko, atsakovas patyrė traumą, t. y. jau kilus ginčui šioje byloje.

20.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad bendrų vaikų turėjimas ir jų bendras auginimas nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovo vardu registruotas ūkininko ūkis ir turtas įgytas bendrai su ieškove. Bendrais šalių vaikais rūpinosi būtent ieškovė, o atsakovas šį laiką galėjo skirti savo ūkio kūrimui, todėl vaikų auginimas pripažintinas reikšmingu ieškovės indėliu į atsakovo vardu registruoto ūkio kūrimą. Ieškovė, net ir augindama vaikus, rūpinosi atsakovo ūkio reikalais, kurie nereikalauja fizinio darbo (rūpinosi paramos iš NMA gavimu). Taigi, šalys kūrė bendrą ūkį, nors jis ir buvo registruotas atsakovo vardu, o ieškovė savo ūkį galėjo įregistruoti ir pradėti jį kurti tik šiek tiek paaugus antrajai šalių dukrai, nes ieškovė vaikus, tarp kurių 2 metų skirtumas, augino nepertraukiamai 5 metus.

20.5. Teismo argumentai, kad ieškovė, nurodydama, jog atsakovo vardu registruotas ūkis yra jų bendras, tačiau savo vardu registruoto ūkio neįvardijo bendru, neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Aplinkybė, kad atsakovas nebuvo pareiškęs savarankiškų materialiųjų reikalavimų, o ieškovė pareiškė reikalavimus tik dėl jai aktualaus turto, negali būti vertinama ieškovės nenaudai.

20.6. Teismas išsprendė ne visus ieškovės reikalavimus. Ieškovė prašė konkretų turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe ir išspręsti atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą. Ieškovė pateikė ne tik duomenis apie turtą, kuris yra registruotas, kaip atsakovo asmeninė nuosavybė, ir kurį yra prašoma pripažinti šalių bendrąja daline nuosavybe, bet ir duomenis apie turtą, kuris viešame registre įregistruotas, kaip bendroji dalinė abiejų šalių nuosavybė. Skundžiamu sprendimu liko neišspręstas turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas, nors ginčo dėl viešame registre įregistruoto turto padalinimo nekilo.

20.7. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė negali pretenduoti į atsakovo žemės sklypą, kurį atsakovas iš ieškovės tėvų gavo mainais į garažą. Teismas neįvertino, kad žemės sklypas buvo perleistas šalims, kaip jaunai, ūkininkauti pradedančiai šeimai. Žemės sklypo vertė yra didesnė daugiau nei 4 kartus už garažo vertę, todėl akivaizdu, kad sklypas itin palankiomis sąlygomis buvo perleistas šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Atsiliepimas

21. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas J. V. prašo skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

21.1. Ieškovės apeliacinio skundu argumentai dėl siurprizinio teismo sprendimo yra nepagrįsti, kadangi atsakovas viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad bendro ūkio ir turto, kurį prašo dalinti ieškovė, šalys nekūrė. Atsakovas įkūrė savo ūkį, o ieškovė įkūrė savo. Ieškovė neįrodė, kad tarp jos ir atsakovo buvo susitarimas bendrai įgyti turtą ir vykdyti bendrą jungtinę veiklą, ūkininkaujant ir įnešant savo dalį į bendrą ūkį darbu ar piniginėmis lėšomis.

21.2. Teismas teisingai įvertino, kad atsakovas žemės sklypą ir veršidę įsigijo iš AB „Swedbank“ gautos paskolos lėšų. Paskola iki šiol nėra grąžinta (paskolos grąžinimo terminas 2026 m. liepos 31 d.), todėl AB „Swedbank“ buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nes ieškovė siekia pasidalinti turtą, už kurį buvo sumokėta iš paskolintų lėšų ir paskola nėra grąžinta. Ieškovė niekada nemokėjo paskolos grąžinimo įmokų ir apie paskolą nieko negalėjo pasakyti.

21.3. Aplinkybė, kad ieškovė augino vaikus, nurodė savo elektroninį paštą NMA paramos sutartyje, nepatvirtina, jog ginčui aktualus turtas buvo įgytas bendrai. Visus klausimus su paramos gavimu sprendė MB „MODOMEX“ darbuotojai, kuriems buvo mokama už teikiamas paslaugas. Ieškovė neprisidėjo prie atsakovo ūkio kūrimo ir net nežinojo ūkyje laikomų gyvulių skaičiaus. Atsakovas 2023 m. patyrė traumą, ilgą laiką buvo nedarbingas, tačiau ir tuo metu ieškovė neprisidėjo prie rūpinimosi ūkiu, nors laiko jį bendru. Atsakovas, kaip ir ieškovė, taip pat augino vaikus ir jais rūpinosi, tačiau tai savaime nepatvirtina jungtinės veiklos ir bendro turto sukūrimo.

21.4. Teismo įvertinti byloje esantys įrodymai, šalių ir ieškovės tėvų paaiškinimai bei kitos nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalys nebuvo susitarę bendrai kurti bendros jungtinės veiklos ir bendro turto sukūrimo. Tą turtą, kurį šalys norėjo laikyti bendru, taip ir padarė, įsigydamos turtą po 1/2 dalį. Teismas nesuabejojo ieškovės tėvų paaiškinimais, kurie yra pagrįsti įrodymais, kad ieškovės tėvai teikė atsakovui paramą.

21.5. Ieškovė neįrodė, kad ji prie atsakovo ūkio prisidėjo savo piniginėmis lėšomis ar darbu ir kartu kūrė ūkį. Ieškovė nenurodė, kad atliko kokius nors darbus ūkyje ar prie jo kūrimo prisidėjo žiniomis.

22. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo NMA prašo atsižvelgti į atsiliepime išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes:

22.1. Atsakovui pagal 2020 m. kovo 10 d. paramos sutartį buvo skirta parama ūkininko ūkio modernizavimui. Atsakovas už paramos lėšas įsigijo purkštuvą (duomenys neskelbtini), trąšų barstytuvą (duomenys neskelbtini), šienapjovę (duomenys neskelbtini). Atsakovas įsipareigojo neparduoti ir kitaip neperleisti kitam asmeniui už paramos lėšas įgyto turto nuo paramos sutarties pasirašymo dienos iki projekto kontrolės laikotarpio pabaigos 2026 m. kovo 25 d.

22.2. Ieškovei pagal 2018 m. spalio 2 d. paramos sutartį buvo skirta parama ūkininkės investicijoms į gyvulininkystės ūkį. Ieškovės įsipareigojimai NMA baigsis 2025 m. birželio 18 d.

22.3. Tuo atveju, kai paramos lėšos skiriamos investicijų įsigijimui, investicijos registruojamos tik paramos gavėjo vardu, t. y. pareiškėjas, siekdamas tinkamai įgyvendinti verslo planą, turi išpildyti visas paramos gavimo sąlygas, todėl dalinant šalių turtą būtina atsižvelgti į skirtos paramos sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

24. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti, kad ji ir atsakovas gyveno faktinėje santuokoje, vedė bendrą ūkį bei padalinti gyvenant faktinėje santuokoje jų įgytą turtą.

25. Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas gyveno kartu nuo 2014 m. nesudarę santuokos. Šalims (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gimė dukterys. Šalių bendras gyvenimas nutrūko 2021 m. gegužės 21 d.

26. Šalims gyvenant kartu 2015 m. gruodžio 12 d. mainų sutarties pagrindu atsakovas iš ieškovės tėvų įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išmainęs jam asmeninės nuosavybės teise nuo 2009 m. priklausiusį garažą.

27. 2020 m. rugsėjo 30 d. atsakovas pirkimo–pardavimo sutartimi už 28 500 Eur įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ten pat esantį pastatą–veršidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

28. Be to, atsakovas įsigijo traktorių (duomenys neskelbtini), 2016 m. gamybos, už 99 220 Eur, purkštuvą (duomenys neskelbtini)už 42 000 Eur, trąšų barstytuvą (duomenys neskelbtini) už 12 460 Eur, šienapjovę (duomenys neskelbtini) už 10 285 Eur, vejos pjovimo traktorių STIHL už 3 172 Eur. 2021 m. gegužės 21 d., t. y. šalims nutraukus bendrą gyvenimą, atsakovo ūkyje buvo laikoma 61 vnt. galvijų.

29. Ieškovės teigimu, įvertinus tai, kad pirmiau nurodytas turtas buvo įgytas bylos šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, jis laikytinas bendrąja daline nuosavybe ir dalintinas tarp šalių ieškinyje nurodytu būdu, ieškovei priteisiant nutarties 1.2.2 papunktyje išvardintą turtą bei kompensaciją už atsakovui atitenkančią didesnę dalį turto, įgyto bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškinyje taip pat teigiama, kad atsakovas 2021 m. gegužės 17 d. pardavė traktorių (duomenys neskelbtini) ieškovės motinai už 10 890 Eur, nors jo rinkos vertė siekė 62 930 Eur, todėl ieškovei priteistina 31 465 Eur turtinė žala (1/2 dalis traktoriaus rinkos kainos).

30. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, dėl teismo sprendimo ieškovė pateikė apeliacinį skundą. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, patvirtinančius, kad šalys ginčo turtą įsigijo bendrai, ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

31. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar atsakovo vardu registruotas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, įgyta kartu su ieškove abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių santykių pobūdį.

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, sukurta jungtinės veiklos sutarties pagrindu

32. Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.

33. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

34. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad net ir sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas teisinis režimas, įstatymų nurodytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas). Šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors yra reikšmingas sprendžiant apie sugyventinių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto bendrosios jungtinės nuosavybės, kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 33 punktas).

35. Spręsdamas ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismas pirmiausia turi nustatyti, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

36. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šalių pateiktus paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, bylos nagrinėjimo metu apklaustų asmenų parodymus bei nurodytą kasacinio teismo praktiką, pripažino, kad ieškovės ir atsakovo santykiai teisiškai kvalifikuotini kaip jungtinės veiklos (partnerystės). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada, kadangi pačių bylos šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas nuo 2014 m. gyveno kartu, palaikė santykius, artimus šeimyniniams, bei bendrai tvarkė buities reikalus (atsakovas atsiliepime į ieškinį neginčijo paties bendro gyvenimo kartu su ieškove fakto, pripažino, kad šalys kartu vedė bendrą buitį).

37. Remdamasi šia aplinkybe (bendru gyvenimu, bendru buities tvarkymu), ieškovė grindžia reikalavimą pripažinti, kad bendro gyvenimo metu atsakovo vardu įgytas ir kaip asmeninis įregistruotas turtas turi bendrosios dalinės nuosavybės statusą ir turi būti šalims dalinamas lygiomis dalimis.

38. Tačiau, kaip išaiškinta pirmiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje, aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, savaime nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

39. Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

40. Ši aplinkybė (susitarimas dėl turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise) gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo našta tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nėra keliamas reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys bendrai įgydami turtą visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, o bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas ir jame nurodyta praktika). Taigi, kartu gyvenantiems ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims nėra būtina sudaryti atitinkamų rašytinių susitarimų tam, kad jų bendromis pastangomis sukurtas, įgytas ar pagerintas turtas galėtų būti pripažintas jų bendrąja daline nuosavybe.

41. Ieškinio reikalavimus teismas atmetė, konstatavęs, kad byloje neįrodyta buvus šalių susitarimui ir bendram siekiui turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, kaip atitinkančiai šios nutarties 37, 38 punktuose nurodytą kasacinio teismą praktiką, pritaria.

42. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pasisako dėl apeliantės teiginių, kuriais įrodinėjama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą – atsakovui sutikus su ieškinio reikalavimais dėl dalies turto padalinimo ieškovės nurodytu būdu, ieškinį atmetė.

43. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliantės argumentams, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Bylos medžiaga patvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas nuosekliai reiškė nesutikimą su ieškovės reikalavimais dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo tarp šalių ieškovės pageidaujamu būdu. Atsakovas nurodė, kad pripažįsta, jog šalys kurį laiką gyveno kartu ir vedė bendrą buitį, tačiau nesutiko su ieškovės teiginiais, kad šalys buvo susitarusios turtą įgyti bendrai, todėl ieškinio reikalavimus dėl turto padalinimo prašė atmesti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką tik tai, kad šalys gyveno kartu, t. y. vedė artimą šeimyniniam gyvenimui būdą, nesudaro savarankiško pagrindo ieškinį tenkinti, kadangi be pirmiau nurodytų aplinkybių būtina įrodyti ir tai, kad šalys turėjo siekį, t. y. ar buvo susitarusios visą joms gyvenant kartu įgytą turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ši aplinkybė byloje nebuvo įrodyta. Šias išvadas pagrindžia bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės.

44. Visų pirma, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė ir atsakovas turėjo atskirus ūkius (ieškovė augino danielius, elnius, žąsis ir vištas, o atsakovas – galvijus, dirbo žemę), savarankiškai teikė paraiškas savo ūkių modernizavimui ir plėtrai, prisiėmė atskirus įsipareigojimus pagal paramos sutartis (NMA su atsakovu J. V. pasirašė paramos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o su ieškove 2018 m. spalio 2 d. buvo sudaryta sutartis dėl projekto Nr. (duomenys neskelbtini) įgyvendinimo). Antra, šalims gyvenant kartu, ieškovė turtą registravo savo asmeninės nuosavybės teise (akcinės bendrovės „Regitra“ pažyma apie ieškovės vardu registruotas transporto priemones, dokumento registracijos Nr. DOK-11349, priedas). Trečia, tai, kad šalys nebuvo sudariusios susitarimo turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, įrodo sandoriai, kuriais turtas buvo įgyjamas ne bendrosios dalinės, o asmeninės nuosavybės teise: 2020 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šalys įsigijo vandentiekio tinklus – vandentiekio bokštą su arteziniu gręžiniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje šalys nurodė, kad turtą įgyja po 1/2 dalį asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje. 2020 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas asmeninės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą ir pastatą– veršidę. Iš išdėstyto akivaizdu, kad esant siekiui visą turtą įgyti dalinės nuosavybės teise, tai aiškiai ir nedviprasmiškai atsispindėtų šalių sudarytuose turto įgijimo sandoriuose, tačiau aptarti sandoriai vienareikšmiškai patvirtina, kad tokio siekio nebuvo. Aktualu ir tai, kad teismo posėdžio metu ieškovė negalėjo įvardinti, ar buvo konkretus susitarimas tarp šalių dėl turto įgijimo ir jo statuso (2024 m. kovo 9 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:06:07 iki 00:06:10).

45. Ieškovei neįrodžius buvus šalių susitarimui turtą bendro gyvenimo metu įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo ir tai, kad ieškovė neįrodė prisidėjusi prie turto, kurį prašoma pripažinti bendrąja daline nuosavybe, įsigijimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti ir šiai teismo išvadai.

46. Pagal CK 6.970 straipsnį, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 38, 39 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

47. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje išskiriama, kad, sprendžiant dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-378/2025, 57 punktas).

48. Šiuo atveju atsižvelgus į turto, kurį prašoma pripažinti bendrąją daline nuosavybe, specifiką (nekilnojamas turtas – žemės sklypai, pastatai, bei technika), laikytina, kad reikalavimas šį turtą pripažinti bendru su atsakovu būtų įrodytas, pagrindus, kad jis įsigytas ieškovės ir atsakovo lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad turtas buvo iš esmės pagerintas.

49. Šių išaiškinimų pagrindu atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad prie ginčo turto įsigijimo ji prisidėjo savo darbu ūkyje. Visų pirma, šios aplinkybės nėra pakankamos siekiamam įrodyti tikslui pagrįsti, antra, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantė neįrodė savo darbu prisidėjusi prie atsakovo ūkio tvarkymo ir plėtojimo. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu apklaustas trečiasis asmuo (ieškovės tėvas) paliudijo, kad ieškovė atsakovo ūkyje nedirbo, galvijų neprižiūrėjo (2024 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:37:33 iki 00:37:44). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantė tuo metu negalėjo realiu darbu prisidėti prie ūkio tvarkymo, nes rūpinosi šeimos buitimi ir mažamečiais vaikais, tačiau rūpinimasis šeimos buitimi ir bendrais vaikais, nesant išreikšto šalių susitarimo turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tokiais veiksmais buvo įneštas indėlis į turto (jo pridėtinės vertės sukūrimą), kuris leistų turtą traktuoti bendrąja daline nuosavybe, kadangi kaip minėta, atsižvelgus į ginčo turto specifiką, ieškinio reikalavimams pagrįsti turi būti pateikti konkretų įnašą į ginčo turto įsigijimą ar jo pagerinimą pagrindžiantys duomenys. Be to, atsakovo į bylą pateikti įrodymai (sutartys dėl buhalterinių paslaugų teikimo) paneigia apeliantės teiginius, kad ji „tvarkė atsakovo ūkio dokumentus“, tik tai, kad viename iš dokumentų, teiktų NMA dėl paramos suteikimo, figūruoja apeliantės elektroninio pašto adresas, neįrodo, kad apeliantė savo darbu prisidėjo prie turto, kuriam prašoma suteikti bendros dalinės nuosavybės statusą, įsigijimo.

50. Nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 12 d. mainų sutarties pagrindu atsakovas įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išmainęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį garažą į šį žemės sklypą. Apeliantės teigimu, įvertinus garažo ir žemės sklypo rinkos vertes, matyti, kad mainai buvo nelygiaverčiai, jais ieškovės tėvai iš esmės rėmė bendrą ieškovės ir atsakovo šeimą bei jų vystomą ūkį, dėl to 1/2 šio turto priklauso apeliantei. Šias apeliantės dėstomas aplinkybes teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstas.

51. Nustatyta, kad garažą J. V. buvo įgijęs pagal 2009 m. gruodžio 2 d. garažų statybos bendrijos pažymą Nr. 55, t. y. tuo metu kai su ieškove kartu negyveno. Mainų sutartimi mainomų daiktų vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis ir sudarė: garažo – 5 250 Eur, o žemės sklypo – 3 370 Eur. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, atsakovo asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vidutinė rinkos vertė buvo didesnė nei įgyjamo žemės sklypo. Be to, mainų sutarties šalys (atsakovas J. V. ir tretieji asmenys Z. J. ir A. J.) susitarė, kad nekilnojamieji daiktai mainomi be priemokų, laikant juos lygiaverčiais. Taigi, sutartimi šalys įgyvendino joje nustatytus tikslus, t. y. apsikeitė nekilnojamojo turto vienetais, dėl to nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, kad šia sutartimi apeliantei ir atsakovui buvo teikiama parama, tokio sandorio tikslo tretieji asmenys Z. J. ir A. J. nepatvirtino ir teismo posėdžių metu.

52. Atmesdamas ieškinio reikalavimus, teismas nurodė, kad žemės sklypas ir veršidė (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigyti atsakovo iš AB „Swedbank“ paskolintų lėšų, atsakovė neįrodė prisidėjusi prie šio turto įsigijimo, todėl nusprendė, kad šis turtas taip pat negali būti laikomas bendrąja daline šalių nuosavybe. Apeliantės teigimu, nurodytos paskolos lėšos buvo panaudotos ne nekilnojamojo turto įsigijimui, o apmokant purkštuvo, trąšų barstytuvo ir šienapjovės kainos dalį, nes neužteko iš NMA gautos paramos lėšų. Apeliantė nurodo, kad šio turto įsigijimą finansavo ji.

53. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2020 m. rugsėjo 18 d. atsakovas su AB „Swedbank“ sudarė Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 22 500 Eur kredito suteikimo. Sutartyje buvo numatyta, kad kredito paskirtis – investicijoms ūkio modernizavimui finansuoti. Atsakovas teigia, kad už paskolos lėšas nupirko žemės sklypą su veršide. 2020 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kuria atsakovas asmeninės nuosavybės teise įsigijo aptartą turtą, nustatyta, kad bendra nekilnojamųjų daiktų kaina yra 28 500 Eur, kuri buvo sumokėta pavedimu pardavėjui prieš sutarties sudarymą. Įvertinus chronologinę įvykių seką bei nuoseklius atsakovo paaiškinimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo paaiškinimais, kad aptariamas nekilnojamasis turtas buvo įsigytas už banko suteiktą kreditą. Bylos duomenys nepagrindžia, kad apeliantė turtiniu įnašu (lėšomis) prisidėjo prie šio turto įsigijimo, kreditą bankui grąžina išimtinai atsakovas. Pažymėtina, kad nors apeliantė įrodinėja, kad šiam turtui įsigyti ji pervedė atsakovui 11 000 Eur, tačiau įvertinus tai, kad nurodyta pinigų suma buvo pervesta atsakovui atliekant penkis atskirus pavedimus, laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 12 d. iki 2020 m. rugsėjo 29 d., teisėjų kolegija nepripažįsta, kad šie pavedimai buvo atlikti siekiant įsigyti aptariamą nekilnojamąjį turtą, dėl to pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė neįrodė, jog prisidėjo prie aptariamo turto įsigijimo ir atitinkamai neturi teisės pretenduoti į jo dalį. Be to, bylos duomenys įrodo, kad pinigus ieškovė atsakovui pervesdavo ir vėlesniais laikotarpiais (2021 m. sausio 8 d. pavedimas). Minėti apeliantės pavedimai atsakovui, jiems kartu auginant vaikus ir vedant bendrą buitį, tačiau nesant susitarimo dėl konkretaus turto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, nepagrindžia ieškovės dėstomų argumentų pagrįstumo.

54. Apeliantė taip pat įrodinėja, kad prisidėjo apmokant purkštuvo, trąšų barstytuvo ir šienapjovės kainos dalį, nes neužteko iš NMA gautos paramos lėšų. Siekdama įvertinti šiuos argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad pagal 2020 m. gruodžio 29 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą Nr. 2000603 J. V. purkštuvą įsigijo už 5 0820 Eur; 2021 m. sausio 25 d. PVM sąskaitų faktūrų Nr. DOJ0363110 ir Nr. DOJ0363112 duomenys patvirtina, kad J. V. už 15 076,60 Eur įsigijo trąšų barstytuvą (duomenys neskelbtini); o už 10 285 Eur – šienapjovę. Be to, 2016 m. atsakovas už 99 220 Eur įsigijo traktorių (duomenys neskelbtini). Atsakovo pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovui buvo suteikta parama pagal priemones Žemės ūkio produktų gamybą ir Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui ir pagal šias priemones atsakovas įsigijo: trąšų barstytuvą, purkštuvą, šienapjovę ir ratinį traktorių (duomenys neskelbtini). Sprendime dėl paramos skyrimo atsakovui buvo nustatytas įpareigojimas – investuoti visą paramos sumą, numatytą paraiškoje ir verslo plane. Duomenų, kad šis įpareigojimas buvo pažeistas, nėra, NMA pastabų dėl netinkamo paramos panaudojimo nėra pareiškusi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo argumentais, kad pirmiau išvardintas turtas buvo įsigytas būtent už suteiktas paramos lėšas ir ieškovės indėlio į jo įsigijimą nėra.

55. Vejos pjovimo traktorius STIHL atsakovo vardu buvo įsigytas 2021 m. kovo 17 d. Kaip ieškinyje nurodė ieškovė, bylos šalių santykiai nuo 2020 m. pabaigos buvo pašliję, o nuo 2021 m. gegužės 21 d. bylos šalys kartu nebegyvena, duomenų ir įrodymų, kad apeliantė finansavo šio turto įsigijimą nepateikta. Be to, esant konfliktiškiems santykiams tarp šalių, nėra pagrindo konstatuoti, kad turtas būtų įgyjamas siekiant jį valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su ieškove, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui šią ieškinio dalį atmesti.

56. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo priteisti jai 31 465 Eur turtinės žalos atlyginimą. Ieškinyje teigiama, kad 2021 m. gegužės 17 d. traktorius (duomenys neskelbtini) buvo parduotas trečiajam asmeniui (ieškovės motinai) A. J. pagal PVM sąskaitą faktūrą JON Nr. 001, pardavimo kaina 10 890 Eur. Apeliantės teigimu, kadangi šis turtas laikytinas bendrąja daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe, todėl 1/2 dalis šio turto rinkos vertės turi būti priteista ieškovei. Pirmiau aptartų įrodymų pagrindu nustačius, kad traktorius buvo įgytas už atsakovui suteiktas paramos lėšas, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio turto nelaikė įgyto bendrai su ieškove ir atitinkamai netenkino ieškinio reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo.

57. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliantė teigia, kad teismas suabsoliutino ieškovės tėvų, trečiųjų asmenų Z. J. ir A. J., parodymus, kad ieškovės ir atsakovo ūkiai ir turtas buvo atskiri, tretieji asmenys finansinę paramą teikė konkrečiai atsakovui (tretieji asmenys 2024 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdyje nurodė, kad ne investavo į atsakovo ūkį, o lėšas (beveik 8 970 Eur) skolino atsakovui) (teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:39:00 min. iki 00:39:18 min. ir nuo 00:46:41 min. iki 00:46:50 min.)

58. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai iš šalių palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų, bet turi įtakos parodymų įvertinimui. Kadangi liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, tai aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-403/2022, 50 punktas).

59. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė ne išimtinai trečiųjų asmenų, kurie buvo apklausti, parodymais, bet byloje esančių įrodymų visuma, nė vieno įrodymo iš jų neišskirdamas. Tai, kad teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, kartu ir trečiųjų asmenų parodymais, konstatavo, kad bylos šalys turėjo atskirus ūkius, juos plėtojo ir vystė atskirai, dėl to ieškinyje išvardintas turtas nedalintinas tarp šalių, neįrodo, kad teismas nesivadovavo kasacinio teismo išplėtota praktika dėl įrodymų vertinimo bei aiškinimo ir nesudaro pagrindo abejoti teismo sprendimo išvadų teisėtumu ir pagrįstumu. Pažymėtina, kad trečiųjų asmenų parodymus pagrindžia ir bylos medžiaga: duomenys apie apeliantės ir atsakovo ūkių savarankiškumą. Be to, pati apeliantė nurodė, kad tėvai (tretieji asmenys) jai yra pervedę 90 975 Eur. Tai pagrindžia trečiųjų asmenų paaiškinimus, kad bylos šalių ūkius jie laikė atskirais turtiniais vienetais ir finansinę paramą kiekvienam iš jų teikė atskirai. Nors apeliantė teigia, kad šios lėšos buvo panaudotos bendro ūkio su atsakovu vystymui, tačiau šie teiginiai, nesant įrodymų, kad lėšos buvo pervestos atsakovui (tuo labiau kad tretieji asmenys nurodo teikę pagalbą bylos šalims atskirai), nesudaro pagrindo laikyti šių argumentų pagrįstais.

60. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė visų ieškinio reikalavimų. Šioje byloje nebuvo pareikštas savarankiškas reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes pagal ieškinyje nurodomas faktines aplinkybes turto padalijimo ieškovė siekė kaip jungtinės veiklos pabaigos materialiųjų pasekmių. Be kita ko, ši nutartis neužkerta kelio ieškovei pareikšti kito ieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pagrindžiant daiktų padalijimo natūra būdą ir teisingos kompensacijos pinigais dydį.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

61. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nesusituokusių asmenų turto pripažinimą bendrąją daline nuosavybe, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo, tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, ir pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas.

62. Ieškovės apeliacinio skundo netenkinant ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą, ieškovė neįgijo teisės į turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jos prašymas atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas taip pat netenkinamas. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgijo atsakovas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

63. Atsakovas pateikė įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 700 Eur atstovavimo išlaidas (dėl atsiliepimo į apeliacinį skundo parengimo).

64. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punktas reglamentuoja, kad civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

65. Byloje pateikta 2024 m. gruodžio 23 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Nr. 0172 ir 2024 m. gruodžio 23 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą įrodo, kad atsakovas 2024 m. IV ketvirtį apmokėjo 700 Eur už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikomas 2024 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 196,40 Eur. Maksimalus dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 2 855,32 Eur (1,3 x 2 196,40 Eur) (Rekomendacijų 8.11 papunktis).

66. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos už suteiktas teisines paslaugas neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto užmokesčio dydžio, atsakovui iš ieškovės priteistinas 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės G. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Teisėjos Giedrė ČėsnienėDanguolė MartinavičienėNeringa Švedienė