Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens BUAB „Anlara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lavatas“ ieškinį atsakovui UAB „Iremas“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Anlara“,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Lavatas“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 39 327,67 Lt (11 390,08 EUR) skolą, 3 538,80 Lt (1 024,91 EUR) delspinigių, 7,51 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2013-03-29 perėmė reikalavimo teisę iš bankrutuojančio trečiojo asmens UAB „Anlara“, o pastaroji reikalavimo teisę į skolą įsigijo 2011-01-24 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi iš UAB „Algvalda“. Pažymėjo, kad pagal 2010-05-28 Subrangos sutartį atsakovas buvo skolingas pirminiam kreditoriui, šiuo metu likviduotai įmonei. Viso perleisto reikalavimo dydis yra 39 327,67 Lt (11 390,08 EUR). Atsakovui buvo siųsta pretenzija dėl prievolės įvykdymo, tačiau atsakovas įsiskolinimo iki šiol nėra padengęs. Atsakovas UAB „Projektų centras“ atsiliepime į ieškinį su ieškinyje nurodyta skola nesutiko. Nurodė, kad pirminis kreditorius UAB „Algvalda“ be rašytinio atsakovo sutikimo neturėjo teisės perleisti skolos išieškojimo kitam kreditoriui. Atkreipė dėmesį į tai, kad pats pirminis kreditorius netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl jo atliktų darbų kaina buvo atitinkamai sumažinta. Atsakovas pripažintas įmonės UAB „Algvalda“ kreditoriumi bankroto byloje su reikalavimu 31 660,32 Lt (9 169,46 EUR) sumai. Kadangi perleista reikalavimo teisė kilusi iš rangos sutarties, t. y. dvišalės prievolės, o pirminis kreditorius savo pareigas vykdė netinkamai, atsakovas nėra davęs sutikimo dėl reikalavimo teisės perleidimo, todėl prašė laikyti 2011-01-24 (ir tuo pačiu išvestinę 2013-03-29) reikalavimo perleidimo sutartis negaliojančiomis. Atsakovas UAB „Iremas“, po reorganizavimo perėmęs UAB „Projektų centras“ visas teises ir prievoles, paaiškinimuose su ieškovo reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Atsakovo teigimu UAB „Algvalda“, netinkamai įgyvendinusi Subrangos sutartį Nr. 214/S-10-162, liko skolinga UAB „Projektų centras“ 55 111,54 Lt (15 961,41 EUR). Po pareikštų kreditorinių reikalavimų UAB „Projektų centras“ atsisakė dalies finansinių reikalavimų, o bankroto administratoriaus teikimu bei teismo nutartimi BUAB „Algvalda“ liko skolinga UAB „Projektų centras“ 31 660,32 Lt (9 169,46 EUR). UAB „Algvalda“ nepagrįstai nurodė atlikusi (aktavusi) darbų 31 660,32 Lt (9 169,46 EUR) sumai, kuriai UAB „Projektų centras“ pateikė debetinę sąskaitą. UAB „Algvalda“ neįvykdžius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, Subrangos sutartis buvo nutraukta, todėl sulaikytomis lėšomis iš dalies buvo kompensuoti UAB „Projektų centras“ patirti nuostoliai. UAB „Algvalda“ administratorius neginčijo aplinkybės, jog Subrangos sutartis nebuvo įvykdyta ar nutraukta neteisėtai, o vienintelis ginčo objektu kilęs klausimas buvo netesybų dydis dėl netinkamai įvykdytų įsipareigojimų. Kadangi UAB „Algvalda“ buvo bankrutuojanti bendrovė, todėl tikimybės išieškoti nuostolius iš jos turto objektyviai nebuvo, UAB „Projektų centras“ sutiko atsisakyti dalies reikalavimų. Nurodo, jog UAB „Algvalda“ neteisėtai perleista piniginė prievolė niekada nebuvo vykdytina. Remiantis Subrangos sutarties 10 punktu, 10 proc. aktuojamos sumos buvo sulaikoma iki objekto pridavimo valstybinei komisijai bei kitų UAB „Algvalda“ įsipareigojimų įvykdymo. Atsakovo nuomone, byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog UAB „Algvalda“ netinkamai vykdė savo prievoles. Teigia, jog UAB „Algvalda“ neturėjo teisės perleisti reikalavimo teisių į UAB „Projektų centras“ pinigines prievoles negavusi UAB „Projektų centras“ sutikimo. Jeigu UAB „Algvalda“ būtų Subrangos sutartį interpretavusi kaip leidžiančią perleisti reikalavimo teises be UAB „Projektų centras“ leidimo, tokiu atveju būtų sudariusi dvišales reikalavimo teisių perleidimo sutartis, o ne trišales. Ieškovas UAB „Lavatas“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog UAB „Algvalda“ ir UAB „Projektų centras“ statybinės rangos teisiniai santykiai buvo sukurti ne tik 2010-05-28 Subrangos sutarties Nr. 214/S-10-162 pagrindu, bet ir 2009-10-21 Statybos subrangos sutarties Nr. 2009-10-21/0138/S-9-333 su 2009-11-06 papildymu Nr. 1 bei 2010-02-23 Papildymu Nr. 2 bei 2010-06-18 Statybos subrangos sutarties Nr. 2010-06-18/0138/S-10-292 pagrindu. Teigia, jog po cesijos sandorio UAB „Anlara“ derino skolininko UAB „Projektų centras“ skolos buvusiam kreditoriui UAB „Algvalda“ dydį tiek su UAB „Algvalda“, tiek su UAB „Projektų centras“. UAB „Projektų centras“ buhalterinėje apskaitoje 2010-12-31 buvo apskaitoma 39 327,67 Lt dydžio UAB „Projektų centras“ skola UAB „Algvalda“ naudai, kuri visiškai atitinka 2011-01-24 Reikalavimo teisės perleidimo sutarties dalyko dydį. UAB „Algvalda“ buhalterinėje apskaitoje 2010-12-31 buvo apskaitoma 40 089,38 Lt dydžio UAB „Projektų centras“ skola UAB „Algvalda“ naudai, skirtumą tarp 40 089,38 Lt ir 39 327,67 Lt dydžių lėmė 2010-11-15 PVM sąskaitos – faktūros Nr. ALG 0000544 pagrindu UAB „Algvalda“ buhalterinėje apskaitoje apskaitoma 761,71 Lt UAB „Projektų centras“ netesybų prievolė, kuri nebuvo 2011-01-24 Reikalavimo teisės perleidimo sutarties dalyku. Teigia, kad sudarant Subrangos sutartį Nr. 214/S-10-162, atsakovo skola UAB „Algvalda“ naudai 2009-10-21 Statybos subrangos sutarties Nr. 2009-10-21/0138/S-9-333 su 2009-11-06 papildymu Nr. 1 bei 2010-02-23 Papildymu Nr. 2 pagrindu buvo 77 592,12 Lt. 2010-06-22 atsakovo skola UAB „Algvalda“ naudai buvo 37 592,12 Lt. 2010-08-12 atsakovas įgijo 7 130,66 Lt piniginę prievolę 2010-06-18 Statybos sutarties Nr. 2010-06-18/0138/S-10-292 pagrindu. Nuo 2010-06-22 atsakovas įvykdė ne 188 895,44 Lt, o 206 128,36 Lt dydžio pinigines prievoles UAB „Algvalda“ naudai ir liko neįvykdęs 39 327,67 Lt dydžio piniginių prievolių, todėl UAB „Algvalda“ turėjo 39 327,67 Lt dydžio turtinę teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš atsakovo, kurią ir perleido UAB „Anlara“. Atsakovo prievolės sumokėti 10 proc. sulaikytų lėšų dydis yra 20 072,43 Lt. Teigia, jog 2010-05-28 Subrangos sutarties Nr. 214/S-10-162 10 str. 6 p. nebuvo sukurta sąlyginė piniginė prievolė, o nustatytas juridiniais faktais grįstas atsiskaitymo terminas. Nurodė, kad pretenzijos dėl sutarties vykdymo tinkamumo buvo abipusės, tačiau nei atsakovas, nei UAB „Algvalda“ į jas nereagavo, jose nurodytų pažeidimų netaisė, todėl jų pagrįstumas neįrodytas. Atsakovas savo pažeistą teisę dėl neatliktų aktuotų darbų nuostolių kompensavimo apgynė pareikšdamas UAB „Algvalda“ kreditorinį reikalavimą, kurį teismas patvirtino. Duomenų, kad tariamai įkeistos BUAB „Algvalda“ lėšos buvo perduotos bankroto administratoriui ir jomis buvo dengiamos BUAB „Algvalda“ administravimo išlaidos (ĮBĮ 36 str.) bei tenkintas tariamo įkaito turėtojo/atsakovo kreditorinis reikalavimas (ĮBĮ 34 str.) byloje nėra. Iš 2010-05-28 Subrangos sutarties Nr. 214/S-10-162 turinio akivaizdu, kad UAB „Algvalda“ prievolės pagal 2010-05-28 Subrangos sutartį Nr. 214/S-10-162 buvo užtikrintos sutartine prievolės vykdymo sulaikymo teise (CK 6.70 str. 1 d.), o ne įkeitimo prievole.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo UAB „Lavatas“ 828,21 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB „Iremas“ naudai. Priteisė iš ieškovo UAB „Lavatas“ į valstybės biudžetą 32,03 EUR bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad UAB “Anlara“ buvo perleista reikalavimo teisė, kilusi iš rangos teisinių santykių, o tai reiškia dvišalės prievolės, kai kreditorius turi ne tik teisę, bet ir pareigą, o skolininkas ne tik pareigą, bet ir teisę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu prievolė yra dvišalė, t.y. prievolės kreditorius yra ir skolininkas, tai reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, todėl reikia kitos šalies sutikimo ir reikalavimo teisė gali būti perleista tik laikantis CK 6.115 – 6.122 straipsnių reikalavimų. Teismas nurodė, kad ieškovo argumentus dėl FIDIC sąlygų taikymo paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Teismas padarė išvadą, kad tarp Sutarties šalių buvo nusistovėjusi tarpusavio bendradarbiavimo praktika, perkeliant pinigines prievoles ar skolinius įsipareigojimus, sudaryti trišales sutartis, taip gaunant raštišką užsakovo sutikimą, kaip tai numato FIDIC Konkrečių sąlygų 1.7 punktas. Todėl ieškovo FIDIC sąlygų pažodinį aiškinimą vertino kritiškai, kaip neatspindintį tikrųjų Sutarties šalių ketinimų. Teismas įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatavo, kad UAB „Algvalda“ su bendrove „Projektų centras“ nebendradarbiavo, nepriėmė jai siunčiamos korespondencijos dėl netinkamai atliktų darbų bei netinkamo jų kiekio nurodymo, ir nesudariusi tarpusavio skolinių įsipareigojimų įvertinimo bei ignoruodama Sutarties nuostatas dėl FIDIC sąlygų vykdymo, be UAB „Projektų centras“ žinios sudarė sutartį dėl reikalavimo teisių perleidimo trečiajam asmeniui. Teismas susipažinęs su byloje pateikta suvestine bei joje nurodytais paskaičiavimais pagrindžiančiais buhalteriniais dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, debetinėmis PVM sąskaitomis faktūromis), atliktų darbų aktais bei pažymomis apie atliktų darbų vertę, sprendė, kad UAB „Projektų centras“ neturėjo jokių skolinių įsipareigojimų bendrovei „Algvalda“. UAB „Algvalda“ skola sudaro 55 111,54 Lt, iš kurių 31 660,32 Lt. pripažinti kreditoriniais reikalavimais bankroto byloje. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad 2011-01-24 Reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Algvalda“ perleido negaliojančią reikalavimo teisę pirminiam ieškovui BUAB „Anlara“, o pastarasis atitinkamai perleido ieškovui UAB „Lavatas“, todėl teisinio pagrindo tenkinti ieškinį nėra, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo BUAB „Anlara“ prašo iš atsakovo UAB „Iremas“ priteisti ieškovo UAB „Lavatas“ naudai 11 390,08 Eur skolos, 1024,91 Eur delspinigių, viso 12 414,99 Eur; 7,51 dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovo UAB „Iremas“ priteisti ieškovo UAB „Lavatas“ naudai BUAB „Anlara“ ir UAB „Lavatas“ iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-17 sprendimo civ.byloje Nr.2-2113-465/2016 priėmimo patirtas 1 415,66 Eur dydžio bylinėjimosi/atstovavimo išlaidas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažeidė: 1) procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertino taisykles; 2) materialines teisės normas, reglamentuojančias skolininko gynybos prieš naujojo kreditoriaus reikalavimus taisykles; 3) materialines teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles; 4) procesines teisės normas, reglamentuojančias teismų praktikos formavimą ir taikymą. Teismas pažeidė rungimosi ir lygiateisiškumo principus, nes 2016-04-07 teismo posėdžio metu atsisakė prie bylos prijungti 2016-04-06 pateiktus rašytinius įrodymus. Tokiu būdu teismas užkirto kelią ieškovui motyvuotai ir pagrįstai atsikirsti atsakovo 2016-02-08 paaiškinimų faktiniams argumentams dėl cesijos sandorio dalyko egzistavimo. Įvertinus prie ieškovo 2016-04-06 rašytinių paaiškinimų pridėtus rašytinius įrodymus akivaizdu, kad 2011-01-24 Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ir 2013-03-29 reikalavimo teisės perleidimo suatrtimi Nr.8 įformintų cesijos sandorių dalykas egzistavo.Pretenzijos dėl Subrangos sutarties vykdymo tinkamumo buvo abipusės, tačiau kadangi nei UAB „Projektų centras“, nei UAB „Algvalda“ į jas nereagavo, jose nurodytų pažeidimų netaisė, abiejų 2010-05-28 Subrangos sutarties Nr.214/S-10-162 šalių, UAB „Projektų centras“ ir UAB „ Algvalda“ pretenzijų pagrįstumas neįrodytas. Iš 2010-05-28 Subrangos sutarties Nr.214/S-10-162 turinio akivaizdu, kad UAB „Algvalda“ prievolės pagal 2010-05-28 Subrangos sutartį Nr.214/S-10-162 buvo užtikrintos sutartine prievolės vykdymo sulaikymo teise, o ne įkeitimo prievole, nes įkeičiamas gali būti tik skolininko ar trečiųjų asmenų turtas, o UAB „Algvalda“ lėšų UAB „Projektų centras“ neturėjo, UAB „Algvalda“ lėšų UAB „Projektų centras“ neperdavė. CK 6.221 straipsnio 1 dalies norma, atleidžianti sutarties šalis nuo sutarties vykdymo po sutarties nutraukimo, ginčo teisiniamas santykiams netaikytina, nes reikalavimas sumokėti iš sutarties kylančią skolą/negautas pajamas yra nulemtas CK 6.221 straipsnio 2 dalies, 6.154 straipsnio 2 dalies, 6.123 straipsnio, 6.59 straipsnio sisteminio teisinio reglamentavimo. FIDIC sąlygos – tai Tarptautinės inžinierių konsultantų federacijos parengtos Statybos darbų sąlygos, bet ne teisės normos, tuo labiau ne impertyvios teisės normos, todėl nesant reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, atsakovo nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimo teisių pereidimo sutarties prieštaravimas FIDIC Konkrečiosioms sąlygoms, savaime nesudaro pagrindo teismui įsikišti į privatų verslo subjektų ginčą ex officio. Subrangos sutarties 2,4 punktų, Pasiūlymo priedo, FIDIC bendrųjų sąlygų 1.1. punkto, 1.1.2.3.. punkto bei 11.1..2.18. punkto analizė nesudaro pagrindo daryti išvados, kad subrangovas UAB „Algvalda“ neturėjo teisės perleisti reikalavimo į rangovą UAB „Projektų centras“, nes tiek Sutarties sąlygose, tiek FIDIC Konkrečiose, tiek FIDIC Bendrosiose sąlygose vartojami žodžiai ir posakiai turi apibrėžtas reikšmes ir visuose dokumentuose UAB „Algvalda“ įvardinta kaip subrangovas, o UAB „Projektų centras“ įvardinta kaip rangovas. Nors Lietuvos Aukščausias Teismas (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) 2011-02-08 nutartyje ir aiškino teisės normų taikymo taisyklę dėl draudimo perleisti reikalavimo teisę esant dvišaliai prievolei be skolininko sutikimo, tačiau civ.b.Nr. 3K-3-44/2011 šios taisyklės netaikė, todėl teisės taikymo precedentas nebuvo sukurtas/teismų praktika nesuformuota ir toks teismo procesiniame sprendime pateiktas teisės normų aiškinimas nelaikytinas teisės šaltiniu sprendžiant ginčo šalių keliamus teisės taikymo klausimus. Atsakovas UAB „Iremas“ atsiliepimu prašė apelianto BUAB „Anlara“ apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad ieškovo teisė būti išklausytai, galimybė pateikti savo argumentus bei įrodymus buvo užtikrinta, todėl apelianto teiginiai, esą teismas neįvertino ieškovo nurodytų aplinkybių yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, o juose nurodytą informaciją išdėstė konstatuojamoje dalyje. Pažymėjo, jog UAB „Algvalda“ reikalavimo teisė į UAB „Projektų centras“ piniginę prievolę nesusiformavo, nes nebuvo atlikti darbai (t.y. neįvykdytos priešpriešinės prievolės, dėl kurių galėtų reikalauti vykdyti piniginę prievolę), nepaisant to, jog buvo išrašytos sąskaitos faktūros už neatliktus darbus. Pažymėjo ir tai, kad byloje yra nustatyta, kad atsakovas nuo pat sužinojimo apie reikalavimo perleidimą pareiškė nesutinkantis su trečiojo asmens pretenzija bei manantis, jog reikalavimas perleistas neteisėtai, pažeidžiant Subrangos sutartį. UAB „Projektų centras“ piniginė prievolė būtų tapusi vykdytina tik įvykus eilėje Sutartyje numatytų sąlygų: pridavus objektą valstybinei institucijai; pateikus garantinį raštą, galiosiantį 2 metus. Paaiškėjus aplinkybėms, jog darbai nebuvo atlikti numatyta apimtimi, atsakovas raštu įformino dokumentus, kurie užfiksavo sutartiniams santykiams juridinę reikšmę turinčias aplinkybes – t.y. juridinį faktą apie mažesnio dydžio piniginę prievolę. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai atskleidė 2010-05-28 Subrangos sutarties turinį. Atsakovo teigimu jeigu UAB „Algvalda“ būtų subrangos sutartį interpretavusi kaip leidžiančią perleisti reikalavimo teises be UAB „Projektų centras“ leidimo, tokiu atveju būtų sudariusi dvišales reikalavimo teisių perleidimo sutartis, o ne trišales. Sutinkant su prielaida, jog subrangos sutartis buvo parengta „veidrodiniu principu“, labiausiai tikėtina ir pagrįsta, jog tapati sąlyga, galiojanti UAB „Projektų centras“ kaip rangovui buvo perkelta į subrangos teisinius santykius, ši sąlyga draudžia be rašytinio kitos šalies sutikimo perleisti piniginių reikalavimų teisių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir jų vertinimą pagrindė taikyta teismų praktika. Reikalavimo teisės pripažinimas ieškovui ar apeliantui reikštų pastarųjų nepagrįstą praturtėjimą, kadangi mainais jos nieko nėra sumokėjusios už reikalavimo teisę, o tokias lėšas gautinas subjektas neegzistuoja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatytos toliau įvardijamos ginčui spręsti aktualios faktinės aplinkybės. Apeliantas 2013-03-29 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perėmė reikalavimo teisę iš bankrutuojančio trečiojo asmens UAB „Anlara“, kuris savo ruožtu reikalavimo teisę į skolininką UAB „Projektų centras“ buvo įgijęs pagal 2011-01-24 reikalavimo teisės perleidimo sutartį (1 t. b.l.10, 121) iš UAB „Algvalda“, kurio reikalavimai kaip subrangovo reikalavimai rangovui UAB „Projektų centras“ buvo kildinami iš 2010-05-28 Subrangos sutarties Nr. 214/S-10-162, remiantis, atliktų darbų aktais ir nepilnai apmokėtomis PVM sąskaitomis-faktūromis Nr. ALG0000522, Nr. ALG00000523, Nr. ALG 0000532 bei Nr. ALG0000536. (1t. 12-15, 17-38). Visas apeliantui perleistas reikalavimas sudarė 42 715,67 Lt arba 12 371,31 Eur.Bylos nagrinėjimo metu UAB „Projektų centras“ teises ir pareigas pagal reorganizavimo sąlygas yra perėmęs atsakovas UAB „Iremas“ ( 2t., b.l.124-137).2011-04-15 Kauno apygardos teismo nutartimi pirminiam reikalavimus perleidusiam kreditoriui UAB „Algvalda“ iškelta bankroto byla (1t., b.l.25-26). 2011 12 29 Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „Algvalda“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, 201201 16 iš juridinių asmenų registro išregistruota (2t., b.l.143-144). 2011 12 28 Vilniaus apygardos teismo nutartimi bankroto byla iškelta ir pirmajam reikalavimo teisių perėmėjui UAB „Anlara“. Kad pirmosios reikalavimų perleidimo sutarties sudarymo 2011 01 24 metu kita dvišalės perleidžiamos prievolės šalis UAB “Projektų centras“ turėjo priešpriešinių reikalavimų reikalavimus perleidusiam UAB „Algvalda“ matyti iš atsakovo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų: 2010 03 23 UAB „Projektų centras“ rašto dėl subrangos sutarties vykdymo, kuriuo reikalaujama sutartinių netesybų subrangovui laiku neatlikus dalies darbų, 10 procentų sutarties kainos sudariusių 35 134.97 Lt, 2011 01 24, raginimo nuo 2011 02 01 pradėti atlikti vidaus inžinerinių tinklų montavimo darbus, 2011 01 28 UAB „Projektų centras‘ atliktų darbų patikrinimo akto, kuriame užfiksuota, jog neatliktų darbų vertė yra 31 660,32 Lt. Ir kt. (t.1, b.l. 77-110). Be to, kolegija pažymi, jog į bylą pateiktos rašytinės trišalės reikalavimų perleidimo 2010 10 12; 2010 11 22; 201012 02 sudarytos reikalavimų perleidimo sutartys patvirtina faktą, jog tarp likviduotos UAB „Algvalda“ ir UAB „Projektų centras“ buvo nusistovėjusi praktika, kad BUAB „Algvalda“ iš ginčo subrangos kylančius reikalavimus UAB „Projektų centras“ perleisdavo pastarojo sutikimu, trišaliai susitarimais. BUAB „ALgvalda“ bankroto byloje 2011-11-10 nutartimi buvo patvirtinti UAB „Projektų centras‘ 31 660 Lt. kreditoriniai reikalavimai (2 t., b.l 24), kas taip pat įrodo, jog rangovas turėjo priešpriešinių reikalavimų subrangovui.Pažymėtina, jog nors pirmoje reikalavimo sutartyje nurodyta perleistos reikalavimo teisės, kurių dydis nurodytas reikalavimo perleidimo sutartyje 39 327,67 Lt, kaina (sutarties 1.2 punktas) 35 394,90 Lt, šią kainą naujasis kreditorius turėjo sumokėti reikalavimą perleidusiai šaliai ne iš karto, o tik per tris mėnesius nuo visos reikalavimo teisės sumos gavimo momento. Taigi, byloje nustatyta, jog pirmasis naujasis kreditorius pagal cesijos sutartį, nėra sumokėjęs nors sutartis ir buvo atlygintinė. 2013 03 29 BUAB „Anlara“, nesumokėjusi sutartos kainos už įsigytą reikalavimą perleido jį apeliantui pagal 2013 03 29 reikalavimų perleidimų sutartį, šios sutarties 2.1.1. punkte nurodyta, jog reikalavimas perleidžiamas atlygintinai tačiau kaina neįvardijama. Tokiu būdu byloje nustatyta, jog pagal pirmąją cesijos sutartį nesumokėta sutarta kaina, o pirminis kreditorius, su kuriuo turėjo būti atsiskaityta pagal pirmąją reikalavimų perleidimų sutartį nebeegzistuoja, nes yra likviduotas. Darytina išvada, jog UAB „Anlara“ perleido apeliantui reikalavimo teisę, už kurią yra neatsiskaičiusi pati. Remiantis CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teise, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės.Todėl sprendžiant ar reikalavimas galėjo būti perleistas be skolininko sutikimo būtina analizuoti sutarties, iš kurios kildinamas pirminis reikalavimas nuostatas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas kasacinėje praktikoje taip pat išaiškinta, kad cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas. Taigi, reikalavimų perleidimo sutartis yra tiesiogiai susijusi su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu perduodama reikalavimo teisė, ir visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu (LAT 2009 12 01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009). Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pradinis kreditorius perleido reikalavimo teisę, kilusią iš dvišalių rangos (subrangos) teisinių santykių, kas sąlygojo, jog tiek skolininkas, tiek kreditorius šiuose santykiuose turėjo ir teisę ir pareigą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinis teismo išaiškinimu, kad jeigu prievolė yra dvišalė, prievolės kreditorius yra ir skolininkas, tai reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, todėl siekiant perleisti tokį reikalavimą būtinas, kitos šalies sutikimas ir reikalavimo teisė gali būti perleista tik laikantis CK 6.115 – 6.122 straipsnių reikalavimų (LAT 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011). Be to, reikalavimo teisės perleidimo pagrindu nurodoma 2010-05-28 subrangos sutartis (toliau – Sutartis), sudaryta tarp UAB “Algvalda“ ir UAB „Projektų centras“. Sutarties 4 punkte yra išvardinti dokumentai, tame tarpe ir FIDIC Bendrosios bei Konkrečiosios sąlygos, laikomos neatsiejama Sutarties dalimi. Šių sąlygų 1.7 punktas draudžia reikalavimų perleidimą be užsakovo, į kurio vietą subrangos sutartyje stoja pagrindinis rangovas, (Subrangos sutartyje rangovo) sutikimo. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis CK 6.193-6.195 straipsniuose bei Aukščiausiojo teismo praktikoje išaiškino ginčo subrangos sutarties esmę. Aiškindamas minėtos sutarties nuostatas teismas analizavo visus pateiktus šalių rašytinius įrodymus, jų turinį, šalių argumentus, buvusio UAB „Projektų centras“ direktorius A. L. parodymus ir pagrįstai konstatavo faktą, jog visas FIDIC sąlygas UAB „Algvalda‘ vykdė, kaip rangovas, kad vėlesnis faktinis šalių elgesys neabejotinai patvirtino FIDIC sąlygų 1.7 punkto privalomą vykdymą, UAB „Algvalda“ perleidžiant piniginę prievolę tretiesiems asmenims, gauti UAB „Projektų centras“ sutikimą. Teismo posėdžio metu liudytojas – buvęs UAB „Algvalda“ direktorius A. K. nurodė, kad apie netinkamai nurodytus atliktų darbų kiekius bei išrašytą debetinę sąskaitą neatliktų darbų sumai (31 660,32 Lt.), perleidžiant reikalavimo teisę bendrovei „Anlara“, jis nežinojęs, ką patvirtina ir į bylą pateikti bendrovei „Algvalda“ siųsti bei neįteikti laiškai su informacija apie neatliktus darbus bei raginimu pasirašyti Atliktų darbų priėmimo aktus bei PVM sąskaitas faktūras (1t., b.l.97-116). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvados, jog UAB „Algvalda“ su bendrove „Projektų centras“ nebendradarbiavo, nepriėmė jai siunčiamos korespondencijos dėl netinkamai atliktų darbų bei netinkamo jų kiekio nurodymo, nesudariusi tarpusavio skolinių įsipareigojimų įvertinimo bei ignoruodama Sutarties nuostatas dėl FIDIC sąlygų vykdymo, be UAB „Projektų centras“ žinios sudarė sutartį dėl reikalavimo teisių perleidimo trečiajam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs byloje pateiktą suvestinę bei joje nurodytus paskaičiavimus su pagrindžiančiais buhalteriniais dokumentais (PVM sąskaitas faktūras, debetines PVM sąskaitas faktūras), atliktų darbų aktus bei pažymas apie atliktų darbų vertę, pagrįstai sprendė, kad UAB „Projektų centras“ neturėjo jokių skolinių įsipareigojimų bendrovei „Algvalda“ (2t., b.l.162-201). Iš suvestinės, atspindinčios šalių tarpusavio finansinių prievolių, kylančių iš Subrangos sutarties Nr. 214/S-162 matyti, kad UAB „Algvalda“ išrašytų sąskaitų suma siekia 200 724,25 Lt, UAB „Projektų centras“ sumokėjo 188 895,44 Lt, UAB „Projektų centras“ išrašytų sąskaitų suma – 66 940,35 Lt. (ją sudaro netinkamai „užaktuotų“ darbų vertė bei netesybos pagal sutartį). Tokiu būdu UAB „Algvalda“ skola sudaro 55 111,54 Lt, iš kurių 31 660,32 Lt. pripažinti kreditoriniais reikalavimais bankroto byloje. Priešingai nei teigia apeliantas pirmosios instancijos teismas priėmė Ieškovo 2016-04-06 Rašytinius paaiškinimus ir nagrinėjo juose dėstomus apelianto teiginius, kad UAB „Projektų centras“ skoliniai įsipareigojimai buvo kilę ir iš kitų šalių sudarytų Statybos subrangos sutarčių (Nr. 2009-10-21/0138/S-9-333 bei Nr. 2010-06-18/0138/S-10-292). Teismas šiuos teiginius atmetė nurodydamas jog reikalavimo teisės, kurios Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi buvo perleistos pradiniam šios bylos ieškovui UAB „Anlara“ pagrindu, nurodyta tik 2010-05-28 Subrangos sutartis bei iš jos kylantys piniginiai reikalavimai, todėl dėl kitų nurodytų sutarčių vykdymo nepasisakė. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika CPK reglamentuojamais įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (pvz., LAT 2010 04 08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 10 27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011; 2016 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2016 05 05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodyta praktika). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (LAT 2017 06 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017).Taigi, teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, turi teisę tam tikrus įrodymus įvertinti kaip nepatikimus, nepakankamus tam, kad jais remiantis būtų galima konstatuoti bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių (ne)egzistavimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais bei pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių ar kasacinio teismo praktikos. Priešingai, įrodymų vertinimas buvo atliktas laikantis įrodymų lygybės principo, nelaikant nė vieno iš įrodymų svarbesniu bei nesuteikiant jiems iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Išvados, kad ieškinys dėl skolos priteisimo turi būti atmestas, teismas priėjo ištyręs ir įvertinęss visus byloje esančius rašytinius įrodymus, išklausęs šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus bei nustatęs, kad 2011-01-24 Reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Algvalda“ perleido negaliojančią reikalavimo teisę pirminiam ieškovui BUAB „Anlara“, o pastarasis atitinkamai perleido ieškovui UAB „Lavatas“, todėl teisinio pagrindo tenkinti ieškinį nėra. Esant tokioms aplinkybėms ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Tas faktas, kad apeliantas kitaip, nei teismas, sau naudinga linkme, vertina tuos pačius faktus nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą sprendimą.Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, aiškino ginčo sutartį atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.