- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-23
- Bylos Nr.
- e2A-1313-524/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09798-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė (pirm.), Irma Čuchraj, Virginija Nijolė Griškevičienė
- Atsakovas
- A. B., Ž. K.
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. e2A-1313-524/2015
Teisėja Darius Kurpavičius (Proceso Nr. 2-06-3-09798-2014-1)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2015 m. spalio 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Irmos Čuchraj, Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal A. U. ieškinį atsakovams A. B. ir Ž. K. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir turto dalies nustatymo bendrojoje dalinėje nuosavybėje, sandorio pripažinimo negaliojančiu bei dvišalės restitucijos taikymo, ir atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-29 sprendimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir turto dalies nustatymo bendrojoje dalinėje nuosavybėje, naudojimosi tvarkos butu nustatymo, 2014-05-05 sandorio pripažinimo negaliojančiu ir dvišalės restitucijos taikymo. Ieškovė nurodo, kad su atsakovu 2006 m. lapkričio mėnesį laisva valia susitarė sukurti tarpusavio faktinius šeiminius santykius, vesti bendrą ūkį, t. y. sudarė jungtinės veiklos sutartį. Nuo 2006 metų lapkričio mėnesio iki 2013 m. lapkričio mėnesio ieškovė ir atsakovas Ž. K. gyveno kartu (duomenys neskelbtini), 2011-07-31 jiems gimė sūnus E. K.. Pažymi, kad šalių gyvenimas truko ilgą laiką (apie 7 metus), gimė bendras vaikas, kurį kartu augino ir auklėjo. Nurodo, kad šalys drauge ir bendromis lėšomis tvarkė bendrą ūkį, rūpinosi bendro būsto nuoma, kartu dengė kitas bendro gyvenimo išlaidas, įskaitant ir atsakovo Ž. K. vardu SEB Vilniaus banke 2007-07-13 gautą kreditą būsto įsigijimui ir remontui, įsigijo ir naudojosi bendrais buitiniais įrenginiais, bendrai maitinosi ir tenkino kitus poreikius. Tokiu būdu šalys sukūrė bendrą turtą, taip pat ir butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė prašė atsakovo kokiu nors būdu įregistruoti ir jos teises į minėtą butą, bet atsakovas priekaištavo ieškovei dėl minėto prašymo, todėl ieškovė atsakovui nusileido ir šio klausimo daugiau nebekėlė, siekdama išsaugoti gerus tarpusavio santykius. Pažymi, kad atsakovas 2013 m. lapkričio mėnesį paliko ieškovę ir pradėjo gyventi su kita moterimi, o minėtą butą pardavė atsakovui A. B.. Teigia, kad nebuvo atsakovo informuota apie ketinimą parduoti minėtą butą, atsakovas nesikreipė į ieškovę dėl jos sutikimo, kad minėtas butas būtų parduotas, ir ieškovei nepasiūlė šio buto dalį įsigyti pirmumo teise. Atkreipia dėmesį, kad butas buvo įgytas ir iš ieškovės lėšų: 50 000 Lt ieškovė sumokėjo grynaisiais pinigais perduodama atsakovui Ž. K., papildomai sumokėjo 21 660 Eur banko pavedimais, visa įnašų dalis, skirta bendram būstui įsigyti, yra 36 141, Eur, o atsakovo tuo pačiu tikslu padaryto įnašo dalis yra 40 880 Eur. Pažymi, kad prie bendrosios nuosavybės sukūrimo su atsakovu Ž. K. ieškovė prisidėjo ne tik piniginėmis lėšomis, asmeniniu darbu remontuojant butą, bet ir kitais būdais, būdingais šeimyniams santykiams tvarkant bendrą buitį ir turtą, rūpinantis partnerio poreikiais, auginant, prižiūrint, auklėjant bendrą su atsakovu vaiką. Teigia, jog atsakovas 2014-05-05 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu neteisėtai tariamai pardavė anksčiau minėtą butą atsakovui A. B.. Atsakovo A. B., kaip asmens, įsigijusio minėtą ginčo butą, nesąžiningumą įrodo tai, kad jis yra atsakovo Ž. K. naujosios partnerės D. B. tėvas, atsakovo Ž. K. ir ieškovės pažįstamas, gerai žinantis apie ieškovės ir atsakovo Ž. K. tarpusavio santykius ir turimą turtą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ginčo butas jam nėra reikalingas. Be to, nors pareiškė, kad atsakovui Ž. K. sumokėjo buto kainą, bet nepateikė jokių rašytinių buto kainos sumokėjimo įrodymų. Taip pat pažymi, kad atsakovas Ž. K. 2014-06-04 Airijos Respublikos Cavano apylinkės teisme Nr. 5 įstatymo nustatyta tvarka teismui prisiekė ir deklaravo, kad neturi jokių santaupų, taip pat kad neturi savo vardu jokio nekilnojamojo, kad jis nėra kieno nors kreditorius arba skolininkas. Teigia, jog buto 2014-05-05 pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių santykių, bet siekta išvengti šio turto pasidalijimo su ieškove.
Atsiliepimas
Atsakovas Ž. K. atsiliepimu į ieškinį su juo nesutinka, prašo atmesti. Teigia, kad butas buvo įgytas tik už jo asmenines lėšas. Neginčija, kad jį su ieškove tam tikrą laikotarpį siejo artimi santykiai, jiems gimė sūnus ir bendriems poreikiams tenkinti pirko buities prekes, maistą, smulkius daiktus, tačiau atsakovas Ž. K. ir ieškovė niekuomet nesitarė įsigyti bendrą nekilnojamąjį turtą. Buto pirkimo–pardavimo sutartyje Ž. K. nurodytas kaip vienintelis pirkėjas. VĮ Registrų centre nekilnojamasis turtas taip pat įregistruotas kaip asmeninė atsakovo nuosavybė. Kredito sutartis sudaryta tik atsakovo, o ieškovė nebuvo tokio sandorio laiduotoja. Ž. K., ginčo šalims gyvenant kartu, prašydavo, kad ieškovė pervestų pinigines lėšas į atsakovo banko sąskaitą Lietuvoje, kadangi jis pats neturėjo banko sąskaitos Airijoje ir, nenuvykęs į Lietuvą, neturėjo galimybės įnešti į savo sąskaitą lėšų, kad galėtų atsiskaityti su AB SEB banku. Šias pinigines lėšas Ž. K. visuomet perduodavo ieškovei grynaisiais pinigais. Taip pat retkarčiais ieškovė paskolindavo atsakovui piniginių lėšų, kai atsakovas negalėdavo laiku sumokėti kredito įmokos. Tokiais atvejais atsakovas grąžindavo ieškovei jos paskolintas pinigines lėšas, pinigus sumokėdamas grynaisiais. Ieškovei 2011-12-05 pervedus į Ž. K. banko sąskaitą Lietuvoje 17 000 eurų, 2011-12-13 atsakovas grąžino jai pinigines lėšas, pervesdamas į ieškovės sąskaitą banke 16 000 svarų sterlingų. Tai, kad ji įgaliojo savo motiną R. R. paimti iš ieškovės terminuotojo indėlio sąskaitos banke „Swedbank“, AB, 18 948,91 Eur ir pervestų juos į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą AB SEB banke, yra neįrodyti ir neteisingi teiginiai. Atsakovas buvo vienintelis buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas ir galėjo šiuo savo turtu visapusiškai disponuoti bei neturėjo jokio teisinio pagrindo apie tai informuoti ieškovę ar gauti jos sutikimą. Sudarydami ieškovės ginčijamą 2014-05-05 buto pirkimo–pardavimo sutartį atsakovai elgėsi sąžiningai.
Atsakovas A. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-04-29 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini), jungtinės veiklos pagrindu nuosavybės teise buvo įgytas ieškovės A. U. ir atsakovo Ž. K. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis; pripažino, kad atsakovų Ž. K. ir A. B. 2014-05-05 sudaryta buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė ir negalioja nuo jos sudarymo momento; dėl atsakovų Ž. K. ir A. B. 2014-05-05 sudaryto sandorio dėl buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo ir pardavimo taikė dvišalę restituciją natūra, atsakovui Ž. K. priteisė butą su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui A. B. iš atsakovo Ž. K. priteisė 46 339,20 Eur; priteisė ieškovei 21 889,06 Eur kompensaciją iš atsakovo Ž. K.; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė ieškovei 1 132,14 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo A. B. ir 3 396,44 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Ž. K.; priteisė atsakovui 403,00 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės; priteisė valstybei 369,84 Eur žyminio mokesčio iš ieškovės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas Ž. K. 2006–2013 metais gyveno bendrą šeiminio pobūdžio gyvenimą, kurio metu 2007 m. liepos mėnesį Ž. K. vardu buvo įsigytas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), už 144 000,00 Lt. Taip pat nustatė, kad ieškovė iš savo banko sąskaitų keliolika kartų mokėjo paskolos įmokas AB SEB bankui už šiam butui įsigyti Ž. K. suteiktą kreditą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas Ž. K. neprivalėjo susitarti, jog visas ir bet koks jų kartu gyvenant įgytas turtas bus laikomas dėl jungtinės veiklos įgyta bendrąja daline nuosavybe. Taip pat konstatavo, kad jungtinės veiklos įgyjant ginčo butą faktą patvirtina ieškovės iš savo asmeninių banko sąskaitų mokėtos įmokos AB SEB bankui, siekiant padengti dalį paskolos, kurią bankas suteikė atsakovui Ž. K. ginčo butui įsigyti. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių motyvų ir įrodymų, kodėl jis negalėjo banko sąskaitos užsienio šalyje atsidaryti ir savo vardu. Tuo tarpu byloje pateikti įrodymai liudija, kad tokią sąskaitą atsakovas turėjo. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas taip pat nustatė, kad ieškovė už atsakovą bankui grąžino 4 660 Eur periodiniais pavedimais nuo 2007 m. iki 2010 m., 17 000 Eur 2011-12-05 bei 18 945 Eur, kuriuos į atsakovo Ž. K. sąskaitą 2011-12-21 pervedė ieškovės įgaliota motina iš ieškovės indėlio. Atsakovas ieškovei grąžino 16 000 GBP (18 715,94 Eur). Konstatavo, kad ieškovė už ginčo butą grąžino 21 889,06 Eur, dėl to šią suma teismas pripažino ieškovės, kaip partnerės, įnašu į bendrą jungtinę veiklą. Teismas, konstatavęs, kad tarp ieškovės ir atsakovo Ž. K. buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai, padarė išvadą, kad minėtas atsakovas neįvykdė įstatymo imperatyviai nustatytų pareigų ir nutraukė neterminuotą jungtinės veiklos sutartį neįspėjęs ieškovės, neatidalijo turto (ginčo buto), esančio bendrąja partnerių nuosavybe, nutraukęs jungtinės veiklos santykius su ieškove, todėl faktiškai jungtinės veiklos sutartis ginčo buto pardavimo metu šiam turtui negalėjo būti laikoma pasibaigusia; atsakovas ginčo butą pardavė nesant bendro partnerių sutarimo bei ieškovės įgaliojimo. Dėl to padarė išvadą, kad atsakovų 2014-05-05 sudarytas ginčo buto pirkimo–pardavimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negalioja. Taip pat teismas pripažino, kad 2014-05-05 ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas Ž. K. nesiekė parduoti buto atsakovui A. B., o tik siekė paslėpti turtą su pažįstamo asmens pagalba. Spręsdamas dėl ginčo buto padalijimo tarp ieškovės ir atsakovo Ž. K., pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo buto padalijimas natūra dėl ginčo tarp šalių konfliktinio pobūdžio yra negalimas, kadangi bendraturčiams apsunkintų valdymą, naudojimąsi ir disponavimą savo turto dalimi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Ž. K. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia atsakovo teises į nuosavybę. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šalys nebuvo susitarusios dėl buto įsigijimo bendrąja daline nuosavybe, ir į tai, kad atsakovas ieškovės panaudotas lėšas kredito įmokoms mokėti jai grąžindavo. Teigia, ginčo buto pirkimo metu jis su ieškove bendro ūkio nevedė, bendrų vaikų neturėjo, todėl atsakovas butą pirko išimtinai savo nuosavybėn. Pažymi, kad ieškovė nebuvo nei kredito gavėja, nei laiduotoja, be to, nebuvo registruota kaip buto bendraturtė. Teigia, kad ieškovė ginčą iškėlė tik po to, kai kilo klausimas dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Pabrėžia, kad ieškovės sumokėtos piniginės lėšos bankui yra iš esmės ieškovės atsakovui skolintos lėšos, kurias atsakovas ieškovei yra grąžinęs. Atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai visas ieškovės patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti laikė pagrįstomis ir neteisingai išsprendė minėtų išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė pagal galiojančią teisę ir kasacinio teismo suformuotą teisminę praktiką, išsamiai išanalizavęs ir objektyviai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus. Nurodo, kad atsakovo teiginys, jog ieškovė su atsakovu neketino įsigyti buto bendrosios dalinės nuosavybės teise, neatitinka tikrovės. Teigia, kad butas buvo skirtas šalių šeiminio pobūdžio poreikiams tenkinti. Mano, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl teisėtai ir pagrįstai teismo priteistos.
Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju kolegija, įvertinusi ieškovės suformuluotus ieškinio reikalavimus teismui ir skundžiamą teismo sprendimą, nustatė absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str.). Iš ieškinio reikalavimų, suformuluotų teismui ir paskelbtų teismo posėdyje, nustatyta, kad ieškovė teismo prašė nustatyti, kad ginčo butas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė jai ir atsakovui Ž. K., pripažinti negaliojančiu 2014-05-05 sandorį, sudarytą tarp atsakovų, kaip niekinį ir taikyti dvišalę restituciją, t. y. grąžinti šį butą atsakovui Ž. K. bei nustatyti naudojimosi tvarką šiuo butu, t. y. ieškovė ir atsakovas buto prieškambariu, virtuve, vonios ir tualeto patalpomis, rūsiu naudosis bendrai. Ieškovei atitenka šio buto 18 kv. m ploto kambarys su balkonu, o atsakovui – 14 kv. m ploto kambarys, išlaidas už komunalines paslaugas ir kitus mokesčius šalys apmoka pagal turto dalį bendrojoje nuosavybėje, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nesprendė, o nusprendė atidalyti ieškovės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė jai 21 889 EUR kompensaciją. Tokio reikalavimo ieškovė nebuvo suformulavusi, o ši byla nepriklauso kategorijai bylų, kuriose teismui priskirtas aktyvus vaidmuo ir teismas turi teisę išeiti už ieškinio reikalavimo ribų. Teismas atidalijo ieškovę iš bendrosios dalinės nuosavybės, motyvuojamojoje dalyje nurodydamas, jog padalyti butą lygiomis dalimis nėra pagrindo, nenustatęs konkrečios ieškovės turto dalies bendrame bute, priteisė jai 21 889, 06 EUR kompensaciją. Ieškovė apeliaciniu skundu neskundžia šio teismo sprendimo, tačiau ši ieškinio dalis yra susijusi su bendro buto perleidimo sandorio pripažinimu negaliojančiu, nes kompensacijos ieškovei priteisimas sudaro prielaidą nenaikinti ginčijamo sandorio. Teismas konstatavo, jog ieškovė neturi intereso į butą, nors iš jos ieškinyje dėstomų aplinkybių nustatyta priešingai. Nustačius, jog pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus, be to, išėjo ir už ieškinio reikalavimo ribų, byloje nustatyta, kad yra CPK 329 str. 2 d. 7 p. nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas ir pažeistos procesinės teisės normos, dėl kurių neteisingai buvo išnagrinėta bylos dalis, nes teismas atidalijo ieškovės dalį iš bendrosios nuosavybės nesant jos suformuluotam reikalavimui, nenustatęs bendro buto vertės ir ieškovei priklausiusios dalies bendrame bute. Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, besiskiriantys savo turiniu, tikslais, padariniais, sprendžiant ginčą teisme – įrodinėjimo dalyku byloje ir kt. Šiuos skirtumus būtina įvertinti sprendžiant bendraturčių ginčus dėl atidalijimo (CK 4.80 straipsnis) ar naudojimosi tvarkos nustatymo (CK 4.81 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Sprendžiant ginčus dėl naudojimosi bendrais nekilnojamaisiais daiktais, atsižvelgiant į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi konkrečiomis nekilnojamojo daikto dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Tuo tarpu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasikeičia bendro daikto teisinis statusas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendroji dalinės nuosavybės teisė pasibaigia arba sumažėja bendraturčių skaičius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-02-18 Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios nuosavybės apžvalgoje yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai šalys reiškia vienodo pobūdžio reikalavimus (tik dėl naudojimosi tvarkos nustatymo arba tik dėl atidalijimo), teismas neturi teisės peržengti pareikštų reikalavimų ribų. Priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, t. y. civilinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia proceso šalių ieškinyje (priešieškinyje) išdėstyti reikalavimai ir jų pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2007). Todėl šioje byloje akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas paminėtą taisyklę pažeidė.
Motyvuojamoji dalis
Dėl ginčo buto pripažinimo bendraja daline nuosavybe
Atsakovas apeliaciniame skunde dėl šios sprendimo dalies nurodo, jog ieškovė neįrodė, kad tarp jų buvo susitarimas sukurti bendrą nuosavybę į ginčo butą. Be to, nurodo, jog kai jis 2007-07-16 įsigijo ginčo butą, jie su ieškove buvo iš esmės tik pažįstami ir bendrą vaiką pradėjo planuoti 2010 metais. Ieškovė nurodo, jog faktinė partnerystė tarp jų prasidėjo 2006 metų lapkričio mėnesį. Ieškovė savo paaiškinimams pagrįsti pateikia banko išrašus, įrodančius, kad ji prisidėjo prie atsakovo kredito dengimo nuo 2007 m. spalio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d. Atsakovas savo nurodomas faktines aplinkybes įrodinėja paaiškinimu ir kredito sutartimi. Tačiau apeliaciniame skunde dėstoma atsakovo pozicija yra nepagrįsta bylos įrodymais ir suformuota teismų praktika šios kategorijos bylose. Lietuvos Respublikos CPK 178 str. numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra. Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos. Šioje byloje ieškovei iškėlus ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo su atsakovu ginčo turte pagal paminėtas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovė šį faktą įrodė piniginių lėšų pervedimais iš savo sąskaitų. Šioje byloje įrodinėjimo dalykas yra šalių susitarimas dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo ir bendrų lėšų panaudojimas. Įvertinus bylos medžiagą darytina išvada, jog ieškovė įrodė, kad ginčo turtą įsigijo bendrosios nuosavybės teisės forma CK 4.47 str. 1 p. pagrindu ir toks susitarimas tarp šalių buvo, nes ieškovės finansinis indėlis į atsakovo kredito dengimą nėra nuginčytas, kaip ir jų bendras kaip faktinių sutuoktinių gyvenimas, susilaukus bendro vaiko. Bendro susitarimo buvimas yra pagrįstas ne tik liudytojų parodymais, bet ir rašytiniais įrodymais – ieškovės mokėjimo dokumentais, kurie šios kategorijos bylose yra pakankamas įrodymas šiam faktui nustatyti kartu su kitais bylos įrodymais bei nustatyta faktine aplinkybe dėl bendro vaiko gimimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams), ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje jais vadovavosi. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta ir naikinti sprendimo dalies, kuria ginčo butas pripažintas bendrąja daline šalių nuosavybe, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo, nes pirmosios instancijos teismas išanalizavo šalių teisinį santykį ir teisingai įvertino bylos įrodymus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Šioje byloje sprendimo dalis dėl ginčo buto pripažinimo bendraja daline nuosavybe paliktina nepakeista, tik neišspręsta bylos dalis dėl naudojimosi tvarkos bute nustatymo perduotina nagrinėti iš naujo. Kadangi ieškovė nebuvo suformulavusi teismui reikalavimo dėl atidalijimo ir dėl teismo sprendimo apeliacinio skundo nepadavė, todėl ši bylos dalis yra susijusi su ginčijamo sandorio, kuriuo buvo perleistas ginčo butas, naikinimo pagrįstumu, t. y. jeigu ieškovė pakeistų savo reikalavimą ir prašytų teismo atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant jai kompensaciją, ginčijamo sandorio naikinimas nesukeltų jai teisinių pasekmių, todėl ši bylos dalis taip pat perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Naikintinos sprendimo dalys dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes jos bus paskirstytos išnagrinėjus visa civilinę bylą (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-29 sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini), jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis buvo įgytas ieškovės A. U. ir atsakovo Ž. K., palikti nepakeistą.
Kitas sprendimo dalis panaikinti ir bylos dalis dėl naudojimosi tvarkos butu nustatymo, 2014-05-05 sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo perduoti nagrinėti iš naujo.