Alytaus apylinkės teismo sprendimas

½ dalį 0,8500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbiami) – 275 Eur vertės;

½ dalį 0,5000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbiami) – 188,50 Eur vertės;

transporto priemonę VW Passat, valst Nr. (duomenys neskelbtini);

6.2) po santuokos nutraukimo R. I. asmeninėn nuosavybėn priteisti turtą natūra:

pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinius pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbiami) – 26 179 Eur vertės; pastatą – sandėlį, unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbiami) – 9 123 Eur vertės;

½ dalį 0,8500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbiami) – 275 Eur vertės;

½ dalį 0,5000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbiami) – 188,50 Eur vertės;

šaldytuvą – 365 Eur vertės;

skalbimo mašiną – 203 Eur vertės;

odinį minkštą kampą su stalu – 360 Eur vertės;

minkštą kampą su dviem foteliais ir staleliu – 240 Eur vertės;

virtuvės komplektą – 400 Eur vertės;

miegamojo komplektą – 200 Eur vertės;

7) po santuokos nutraukimo nustatyti žemės sklypų naudojimosi tvarką:

7.1) R. I. naudotis ½ dalimi 0,8500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbiami), kurio kadastro vietovės Nr. (duomenys neskelbiami), pažymėto žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane Nr. 972-1A, ir ½ dalimi 0,5000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbiami), kurio kadastro vietovės Nr. (duomenys neskelbiami), pažymėto žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane Nr. 972-2A;

7.2) R. I. naudotis ½ dalimi 0,8500 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbiami), kurio kadastro vietovės Nr. (duomenys neskelbiami), pažymėto žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane Nr. 972-1B, ir ½ dalimi 0,5000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbiami), kurio kadastro vietovės Nr. (duomenys neskelbiami), pažymėto žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane Nr. 972-2B;

8) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai piniginę kompensaciją 499 Eur už sumokėtą žemę (duomenys neskelbiami) kaime, Lazdijų rajone;

9) priteisti iš atsakovės ieškovo naudai piniginę kompensaciją 17 651 Eur už atsakovei tenkančią didesnę nekilnojamojo turto dalį;

10) pripažinti, kad „Swedbank“ AB banko kreditas pagal 2011-05-02 kreditavimo sutartį Nr. 11-019538-CL buvo panaudotas atsakovės poreikiams;

11) po santuokos nutraukimo priteisti ieškovui R. I. ir atsakovei R. I. kredito likutį Swedbank“ AB bankui grąžinti solidariai pagal 2011-05-02 kreditavimo sutartį Nr. 11-019538-CL, nemokumo atveju šalims paliekant solidarią atsakomybę;

12) priteisti iš atsakovės R. I. ieškovui R. I. 5 000 Eur neturtinę žalą.

Ieškinys ir atsikirtimai į priešieškinį grindžiami šias ieškovo argumentais. Santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, nes ji mažai rūpinosi šeimos gerove, elgėsi konfliktiškai, niekino ir žemino jį, buvo nelojali ir neištikima, todėl jis išėjo iš namų ir apsigyveno atskirai. Atsakovės neištikimybę grindžia tuo, kad pažįstami jam sakė, jog matė ją su S. R. prie ežero jo sodyboje, matė kartu vaikštant turguje, atsakovė po kelias dienas negrįždavo namo ir pati jam neneigė savo neištikimybės. Apie jos bendravimą su S. R. jis sužinojo 2014 m. pavasarį, o iš namų išėjo 2014-09-01. Tačiau pripažįsta, kad jų santykiai su atsakove buvo atšalę jau nuo 2012 metų. Nuo tada jie negyveno santuokinio gyvenimo, nebendravo intymiai, o nuo 2014-09-01 neveda ir bendro ūkio. Atsakovė dar prieš 14 metų buvo išėjusi gyventi į Vilnių su kitu vyru, tačiau po to jie vėl gyveno kartu. Taip pat ji buvo neištikima su kitu vyru ir po bendravimo Su S. R.. Kitas vyras yra G. K., kuris užfiksuotas jo pateiktoje nuotraukoje su atsakove. G. K. jis matė atsakovės namuose, o atsakovę jo namuose. Su šiuo vyru atsakovė bendrauti pradėjo po to, kai jis išėjo iš namų. Jų šeima atsakovė nesirūpindavo tuo metu, kai negrįždavo po kelias dienas. Kai būdavo namuose, ji gamino valgį šeimai, rūpinosi vaikais, motinos pareigas vykdė tinkamai. Jo niekinimą ir žeminimą iš atsakovės pusės ieškovas laiko tai, kad kiti žmonės žinojo apie atsakovės neištikimybę ir tai jį žemino. Kiti jį užjautė, jo gailėjo, todėl jis išgyveno ir patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės. Ieškovas pripažino, kad šeimoje jie pykdavosi, kalbėdavo pakeltu tonu, tačiau ne prie vaikų. Jokio smurto prieš atsakovę jis niekada nenaudojo, alkoholio išgerdavo per šventes, bet šiaip namuose, be jokios progos negerdavo. Savo kaltės dėl santuokos iširimo ieškovas nemato ir su atsakovės kaltinimais nesutinka. Ginčo dėl nepilnamečio sūnaus V. gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo nėra, tačiau ieškovas nesutinka su atsakovės reikalavimu priteisti sūnui 225 Eur dydžio išlaikymą. Mano, kad jo siūlomo 190 Eur dydžio išlaikymo vaikui pakanka, nes tokia pat suma prie išlaikymo prisidėjus ir atsakovei, 380 Eur vaikui pakanka. Su atsakovės nurodomu išlaikymo įsiskolinimu nesutinka. Pripažįsta, kad nuo 2014-09-01 iki 2016-11-14 jis kiekvieną mėnesį išlaikymo pinigais vaikui nemokėjo, tačiau pirkdavo reikiamus rūbus, sūnus savaitgaliais būdavo pas jį ir jis juo visiškai rūpindavosi, vesdavosi į kiną, maitindavo. Į išlaikymą taip pat reikia įskaityti ir sūnui per šį laiką nupirktą dviratį bei du telefonus, tačiau kainų nepamena. Dalijant santuokoje įgytą turtą prašo priteisti sutuoktiniams po ½ 0,8500 ha ir 0,5000 ha žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbiami) kaime, ir nustatyti jo pasiūlytą naudojimosi jais tvarką. Gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbiami) kaime, bei sandėlį, esantį (duomenys neskelbiami) kaime, prašo pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir padalijant priteisti atsakovei natūra, o jam priteisti ½ pastatų vertės dydžio kompensaciją. Ieškovas teigia, kad namą ir jo priklausinius pasistatė santuokoje 1994 metais iš savo pajamų ir savo bei atsakovės tėvų dovanotų pinigų, o atsakovės tėvui J. P. padovanojo tik dėl akių, nes tuo metu dirbo VSAT Lazdijų rinktinėje ir nenorėjo turto deklaruoti, nenorėjo aiškinti iš kokių lėšų jį įgijo, nenorėjo jo prarasti. Ieškovas teigia, kad po turto padovanojimo J. P. jie su atsakove ir vaikais visą laiką gyveno tuose namuose, juos išlaikė remontavo, keitė langus, keitė stogą, apšiltino oro tarpą, perlakavo grindis, remontavo kambarį, perdažė kambario sienas, iškalė plokštėmis palėpę. Šiame name jis pragyveno 20 metų, todėl jam turi būti priteista kompensacija už santuokoje sukurtą ir išlaikytą turtą. Ieškovas teigia, kad minėtą sandėlį pirko už savo pinigus iš ŽŪB „(duomenys neskelbiami)“ tik ne savo, o J. P. vardu. Šiuo sandėliu naudojosi kaip savininkas ūkio reikmėms, todėl taip pat prašo kompensacijos. Ginčo dėl automobilio VW Passat palikimo jo nuosavybe nėra, nes juo naudojasi suaugęs sūnus, o atsakovė atsisakė kompensacijos už jį. Šaldytuvą, skalbimo mašiną, odinį minkštą kampą su stalu, minkštą kampą su dviem foteliais ir staleliu, virtuvės komplektą, miegamojo komplektą prašo priteisti natūra atsakovei, o jam iš atsakovės priteisti kompensaciją ½ jų vertės, kurią ieškinyje nurodė pagal dabartines dėvėtų daiktų kainas. Natūra jam nereikia nei vieno iš šių daiktų. Jie visi buvo geri ir nesulūžę kai 2014-09-01 jis išėjo iš namų. Ieškovas pripažįsta, kad dabar nėra miegamojo lovos, tačiau ji buvo kol jie gyveno kartu. Už minėtus iš valstybės pirktus ir dalintinus du žemės sklypus jis 2016-01-21 iš savo lėšų Nacionalinei žemės tarnybai sumokėjo 998 Eur, todėl prašo priteisti iš atsakovės 499 Eur kompensaciją. Nesutinka su atsakovės reikalavimu priteisti jai 364,57 Eur kompensaciją už 729,15 Eur dydžio išmokas, gautas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, nes nors ir deklaravo atsakovės žemę, bet ją dirbo jis vienas. Taip pat nesutinka, kad atsakovei būtų priteista 3 548 Eur kompensacija už jo parduotą traktorių „Belarus 82“, nes jį pardavė dar gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį – 2014-08-25, žinant atsakovei. Jį pardavė ne už atsakovės nurodomą 7 096 Eur sumą, o už 9 500 Lt. Šiuos pinigus panaudojo šeimos poreikiams – bendroms skoloms dengti ir vaikų poreikiams. Atsakovės prašomas dalinti srutovežis buvo ne jų, o ieškovo tėvo nuosavybė, kurią jo tėvas pardavė dar prieš traktoriaus pardavimą, todėl nėra dalintinas turtas. Prievolę bankui „Swedbank“ AB pagal 2011-05-02 kreditavimo sutartį Nr. 11-019538-CL prašo pripažinti solidaria, nes šią paskolą ėmė tam, kad grąžintų atsakovės 30 000 Lt skolą jo broliui L. I., kuris atsakovei buvo skolinęs tam, kad ji grąžintų ankstesnę paskolą Kredito unijai, dėl kurios ieškovas buvo laidavęs už atsakovę.

Priešieškinis ir atsikritimai į ieškinį grindžiami šias atsakovės argumentais. Santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nes ieškovas naudojo psichologinį smurtą prieš ją, tyčiodavosi, įžeidinėdavo ją vaikų ir draugų akivaizdoje, vadindavo necenzūriniais žodžiais. Ieškovas beveik kasdien vartodavo alkoholį namuose, provokuodavo konfliktus, jam viskas neįtikdavo, jis buvo priekabus, elgėsi su ja šaltai ir arogantiškai, ignoravo ją, nepaisė jos nuomonės, sprendimus priimdavo vienasmeniškai, be jokios priežasties nesikalbėdavo. Toks ieškovo elgesys lėmė, jog jų santykiai atšalo ir jie nustojo gyventi santuokinį gyvenimą. Bendrą ūkį vesti nustojo gal nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio vidurio, gal nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. Ieškovas pats paliko šeimą ir jis yra kaltas dėl santuokos iširimo, nes ji savo pareigas vykdė tinkamai - rūpinosi šeima, gamino valgį, užaugino ir išauklėjo vaikus, nesiveldavo į ieškovo provokuojamus konfliktus. Su kitais vyrais neištikima ji nebuvo, jokių artimų, intymių santykių neturėjo. Ieškovo nurodomą S. R. pažįsta, nes jų vaikai lankė tą pačią klasę, o jis yra ir gydymo įstaigos, kurioje ji dirba, prisiregistravęs pacientas. Pas S. R. 2014 metų vasarą ji yra buvusi 3 kartus jo sodyboje prie ežero, kur jis teikia poilsio paslaugas, tačiau niekada ten nenakvojo ir nebuvo viena. S. R. prie ežero kvietė ir daugiau jos bendradarbių, su kuriais ji ir buvo svečiuose jo sodyboje. Taip pat S. R. kvietimu yra buvusi jo sodyboje ir su savo pussesere, tačiau niekada nebuvo viena tik su juo. Su G. K. ji pažįstama nuo vaikystės, nes jų tėvai bendravo ir jis gyvena 1 km atstumu nuo jos. Nuo 2015 metų jis kaip kaimynas padeda jai ūkio darbuose – sutvarkyti šieną, malkas, sutaisė elektros gedimą. Jokių artimesnių santykių su juo ji neturi, daugiau bendrauja tik po to, kai iš namų išėjo ieškovas. Ginčo dėl nepilnamečio sūnaus V. gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo nėra, ieškovas bendrauja su sūnumi jų sutarimu kiek nori. Ji nesutinka su ieškovo siūlomu priteisi 190 Eur išlaikymo dydžiu ir prašo priteisti po 225 Eur per mėnesį, nes vaikui augant poreikiai didės, todėl prašo didesnės sumos nei siūlo ieškovas, kad nereikėtų vėliau kreiptis į teismą dėl išlaikymo padidinimo. Jos pajamos mažesnės nei ieškovo, ji neturi galimybių papildomai užsidirbti dėl sveikatos, todėl iš ieškovo prašo priteisti didesnį išlaikymą. Taip pat prašo priteisti 3 778 Eur išlaikymo įsiskolinimą nuo gyvenimo skyrium pradžios iki laikino išlaikymo priteisimo, nes ieškovas per šį laiką periodinių išmokų nemokėjo. Įsiskolinimą skaičiuoja po ½ MMA per mėnesį ir iš bendros sumos atėmė per šį laiką ieškovo sumokėtus pinigus grynaisiais ir nupirktus drabužius, iš viso 650 Eur. Šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius du žemės sklypus prašo padalinti šalims po ½ ir nustatyti naudojimosi tvarką, kurią siūlo ieškovas. Sutinka mokėti kompensaciją ieškovui už jo sumokėtą sumą perkant šiuos sklypus, bet tik ½ pirkimo kainos be delspinigių, nes delspinigiai susidarė dėl ieškovo kaltės, kuris laiku nemokėjo už žemę. Atsisako reikalavimo priteisti kompensaciją iš ieškovo už jam liekantį automobilį, nes juo naudojasi sūnus. Prašo priteisti 364,57 Eur kompensaciją už 729,15 Eur dydžio išmokas, kurias ieškovas gavo iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, nes jis 2014 m. deklaravo jos žemę dar gyvenant kartu, o gautas išmokas išleido vienas, ji nieko iš šios sumos negavo. Taip prašo priteisti 3 548 Eur kompensaciją už ieškovo parduotą traktorių „Belarus 82“, kurį jis pardavė tuo metu, kai jie tarėsi, kad skirsis gražiuoju. Ji sutiko, kad ieškovas parduotų traktorių, tačiau nepavykus nutraukti santuokos bendru sutarimu, ji reikalauja kompensacijos ir už šį parduotą turtą, nes pinigų už jį jie nepasidalino, ji nieko negavo. Už ieškovo 2013 m. parduotą už 8 000 Lt srutovežį prašo priteisti 1 150 Eur kompensaciją, nes jis priklausė šalims, stovėjo jų kieme, nieko nežino, kad tai ieškovo tėvo turtas. Atsakovė pripažįsta, kad santuokoje įgijo ieškovo prašomus dalinti kilnojamuosius daiktus – baldus ir buitinę techniką, bet nesutinka su jų verte, nes jie yra seni, nusidėvėję, baldai įsigyti pastačius namus, maždaug prieš 22-23 metus. Ji prašo padalinti baldus natūra, nes neturi iš ko mokėti kompensaciją. Jai reikia šaldytuvo ir virtuvės baldų komplekto, o kitus daiktus gali pasiimti ieškovas. Gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai esantys (duomenys neskelbiami), taip pat sandėlis, esantis (duomenys neskelbiami), jai priklauso asmeninės nuosavybės teise ir nėra dalintinas turtas. Šį turtą ji gavo dovanų iš savo motinos, o pastaroji paveldėjo savo sutuoktinio ir atsakovės tėvo mirties. Sandėlį jos tėvas pirko iš žemės ūkio bendrovės, o namą ir ūkinius pastatus ieškovas statė santuokoje, ant jos tėvo žemės ir iš jos tėvų bei ieškovo tėvų lėšų. Patys pinigų tuo metu jie turėjo mažai, nes ieškovas dirbo VSAT, o ji augino vaiką. Namą ir kitus pastatus ieškovas padovanojo jos tėvui savo noru. Gyvenant šiuose namuose buvo daromi ieškovo nurodomi remontai - pakeisti langai, peršlifuotos grindys, iškaltas kambarys plokštėmis, perdažytos sienos, šiltintas oro tarpas. Taip pat po pastatymo buvo pakeistas namo stogas, bet darbų kainos ji nežino. Kompensacija ieškovui nepriklauso nes jis ir pats gyveno namuose, o ne jai asmeniškai darė remontą. Be to, remontas darytas iš bendrų lėšų santuokos metu, dabar darytas remontas jau reikalauja naujo remonto. Prievolę bankui „Swedbank“ AB pagal 2011-05-02 kreditavimo sutartį Nr. 11-019538-CL prašo palikti asmenine ieškovo prievole, nes šią paskolą ėmė jis vienas, kokiam tikslui ji nežino, kam panaudojo nežino. Gavęs šią paskolą ieškovas 30 000 Lt pervedė savo broliui L. I., nes šis buvo paskolinęs jai, kad ji galėtų grąžinti skolą Kredito unijai pagal 2008 m. sutartį, dėl kurios ieškovas buvo laidavęs už ją.

Ieškinys ir priešieškinis tenkinti iš dalies.

Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu. Preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus sutuoktiniai netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.53 straipsnio 1, 2 dalis).

Iš šalių paaiškinimų matyti, kad šalys neveda bendro ūkio ir gyvena atskirai nuo 2014-09-01, o santuokinio gyvenimo negyvena nuo 2012 metų, per šį laikotarpį nedėjo jokių pastangų santykiams atkurti ir šeimai išsaugoti, santuoką jau bandė nutraukti bendru sutarimu teisme, tik neišsprendė turtinių santuokos nutraukimo klausimų su kreditoriumi, todėl tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu negalima ir santuoka nutrauktina.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį stengiantis išsaugoti santuoką tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-254/2010; 3K-3-2/2011; Nr. 3K-3-225-686/2015).

Ieškovas, pareiškęs ieškinį pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, patvirtinančius, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (CK 3.61 straipsnio 1 dalis), nes CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta vieno iš sutuoktinių kaltės prezumpcija yra nuginčijama. Tačiau kaltinamas dėl santuokos iširimo sutuoktinis turi įrodyti, kad nebuvo aplinkybių, lemiančių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją, arba kad yra kitų aplinkybių, kurios paneigia jo kaltę arba rodo esant ir kito sutuoktinio kaltę.

Nors abi šalys teigia, kad dėl santuokos iširimo kaltas yra išimtinai kitas sutuoktinis, tačiau įvertinus visus byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus teismas daro išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes nei viena šalis neįrodė, jog santuokos iširimą nulėmė išimtinai vien tik kito sutuoktinio veiksmai.

Nors ieškovas šeimos iširimo priežastimi nurodo atsakovės nelojalumą, neištikimybę, nesirūpinimą šeimos gerove, konfliktišką elgesį, jo, kaip sutuoktinio, žeminimą ir niekinimą, tačiau jis neįrodė visų šių aplinkybių, neįrodė, kad vien atsakovės santuokinių pareigų pažeidimas nulėmė santuokos iširimą. Kaltinimai atsakovei, kad ji nepakankamai rūpinosi šeima, buvo konfliktiška, žemino ir niekino ieškovą nepagrįsti kitais patikimais ir objektyviais įrodymais. Pats ieškovas teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad atsakovė namuose motinos pareigas vykdė tinkamai, jis pats prašo nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su atsakove, todėl akivaizdu, kad vaikais, jų auklėjimu, išlaikymu atsakovė rūpinosi tinkamai. Kad atsakovė niekintų, žemintų ieškovą byloje nėra jokių įrodymų, to nepatvirtino nei kuris nors liudytojas, nei jokie rašytiniai įrodymai. Netinkamą rūpinimąsi šeima ieškovas sieja su tuo, kad atsakovė po kelias dienas negrįždavo namo ir tik tuo metu nesirūpindavo šeima, tačiau jis neįrodė, kad atsakovė po kelias dienas negrįždavo namo dėl moralei ar sutuoktinių pareigoms prieštaraujančių priežasčių. Atsakovė nurodė, kad ji kartais svečiuodavosi pas gimines ir kelias dienas, tačiau neigė neištikimybę, neigia, kad nakvodavo pas kitus vyrus. Nors liudytoju apklaustas ieškovo brolis L. I. teigė, kad atsakovė nebuvo gera šeimininkė, nes jiems dirbant miške net pietų negamindavo, taip pat savo daržų pati neapsiravėdavo, tačiau viena vertus, tokių liudytojo nurodytų aplinkybių nenurodė net pats ieškovas, o kita vertus, liudytojas yra artimiausias ieškovui giminaitis, todėl jo parodymai yra natūraliai subjektyvūs ir vertintini kaip noras padėti pasiekti broliui kuo palankesnį sprendimą byloje. Tokie subjektyvūs liudytojo parodymai nėra pakankami konstatuoti atsakovės netinkamą rūpinimąsi šeima, nes kiti liudytojai, bendravę su bylos šalimis (R. Š. ir A. K.) nepatvirtino, kad atsakovė buvo bloga šeimininkė, kad nesirūpino namais. Taigi, ieškovo nurodomas atsakovės nebuvimas kelias dienas namuose pats savaime neįrodo, kad atsakovė nesirūpindavo šeima, nusišalindavo nuo savo pareigų, nes nėra įrodyta, kad tą darė dėl neištikimybės, kaip teigia ieškovas.

Nors liudytojai L. I., R. Š. ir A. K. parodė, kad atsakovė buvo išėjusi gyventi į Vilnių pas kitą vyrą, o dabar ieškovas iš namų išėjo dėl atsakovės neištikimybės su kitais vyrais, tačiau tokie parodymai nėra pakankami įrodymai atsakovės neištikimybei ir ieškovo nurodomai santuokos iširimo priežasčiai konstatuoti. Visų pirma, atsakovės gyvenimo laikotarpis Vilniuje prieš daugelį metų nėra net paties ieškovo įvardijamas kaip jų santuokos iširimo priežastis. Antra, šalys po atsakovės grįžimo iš Vilniaus ne tik toliau gyveno kartu, bet ir susilaukė trečio vaiko, todėl akivaizdu, kad tai nėra santuokos išrimo priežastis, nepriklausomai nuo to, dėl kokios priežasties atsakovė kurį laiką gyveno atskirai. Tuo tarpu apie atsakovės neištikimybę su S. R. ir G. K. liudytojai jokių konkrečių faktų nenurodė, o patvirtino tik tai, kad žino apie tai iš paties ieškovo arba yra girdėję iš kitų asmenų kalbų. Tik liudytojas R. Š. nurodė vieną konkrečią aplinkybę - kad matė atsakovę vaikštant susikibus rankomis su S. R. jo sodyboje. Tačiau tokie abstraktūs parodymai, nenurodant informacijos šaltinio, arba perpasakojimas to, ką jiems sakė pats ieškovas, nėra pakankami įrodymai ieškovo kaltinimams dėl neištikimybės pagrįsti. Atsakovė neneigia bendravimo su ieškovo nurodytu S. R., tačiau teigia, kad pas jį buvo tik svečiuose kaimo turizmo sodyboje su savo bendradarbiais arba pussesere, o ne asmeniškai jo kvietimu, teigia niekada nėra nakvojusi toje sodyboje. Atsakovės nurodytą bendravimą pripažino ir liudytoju apklaustas pats S. R., kuris abi šalis senai pažįsta, lankosi atsakovės darbovietėje kaip pacientas, sutinka ją mieste, todėl ir bendrauja. Patvirtino, kad atsakovę yra matęs su kitais gydytojais jo kaimo turizmo sodyboje, tačiau su atsakove jo nesieja kokie nors artimesni santykiai, jie niekada nėra kartu nakvoję jo sodyboje, nevaikščiojo susikibę už rankų. S. R. paaiškino, kad tokius parodymus apie jį davęs R. Š. vėliau pats jam sakė, kad R. I. prašė duoti jam palankius parodymus teisme. Be to, jis R. Š. yra atleidęs iš darbo VSAT dėl blogai atliekamų pareigų kai dirbo VSAT Lazdijų rinktinės vado pavaduotoju, o R. Š. buvo jo pavaldinys. Pažymėtina, kad ieškovo pasikviesti liudytojai R. Š. ir A. K. yra buvę jo bendradarbiai VSAT Lazdijų rinktinėje, ir jie visi kartu su ieškovu buvo liudytojo S. R. pavaldiniai. Todėl tokie liudytojų parodymai yra ne tik nekonkretūs ir išvestiniai iš paties ieškovo nurodytų aplinkybių, bet ir vertintini kaip subjektyvūs tiek atsakovės, tiek liudytojo S. R. atžvilgiu, dėl to ir iš dalies palankūs jų buvusiam bendradarbiui R. I..

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo paaiškinimai ir jo pasikviesto į bylą liudytojo R. Š. parodymai nėra pakankami atsakovės neištikimybei su S. R. įrodyti, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės bendravimas su pažįstamu S. R. galėtų būti traktuojamas kaip neištikimybė ieškovui.

Ieškovo kaltinimas atsakovės neištikimybe su G. K. atmestinas kaip nepagrįstas ir visiškai nesusijęs su santuokos iširimu, nes pats ieškovas pripažino, kad atsakovė su šiuo vyru pradėjo bendrauti kai sutuoktiniai jau gyveno atskirai. Ieškovas pripažįsta, kad jo pateikta nuotrauka, kurioje Metelių apžvalgos bokšte atsakovė matoma su G. K. ir dar viena moterimi (t. 1, b. l. 68), padaryta 2015 metais, o jis iš namų išėjo 2014-09-01. Liudytoju apklaustas G. K. taip pat patvirtino, kad su atsakove nors ir pažįstami nuo vaikystės, nes gyvena netoliese, tačiau su ja nebendravo kai ji ištekėjo ir gyveno santuokoje. Jų bendravimas atsinaujino tik tada, kai Meteliuose jie susitiko ir išsikalbėjo, kad atsakovę paliko jos vyras. Dabar jis padeda atsakovei ūkio darbuose, o ji jam kartais padeda ravėti, jis kartais paskolina jai savo automobilio, jie susitinka turguje. Šios aplinkybės patvirtina, kad ne atsakovės bendravimas su G. K. buvo santuokos iširimo priežastimi, o priešingai – santuokos iširimas ir ieškovo išėjimas iš namų paskatino atsakovę atnaujinti bendravimą ir dažniau bendrauti su kaimynystėje gyvenančiu liudytoju. Tačiau pats bendravimo faktas su kaimynu negali būti traktuojamas kaip atsakovės neištikimybė kai nėra jokių įrodymų apie artimesnius jų santykius, o toks bendravimas po to, kai santuoka faktiškai jau iširusi ir ieškovas pats išėjo iš namų, nėra nelojalumas sutuoktiniui.

Vertinant santuokos iširimo priežastis pažymėtina, kad ir atsakovė neįrodė, jog dėl santuokos iširimo kaltas išimtinai tik ieškovas. Atsakovės teiginių, kad ieškovas naudojo prieš ją psichologinį smurtą, tyčiodavosi, įžeidinėdavo ją vaikų ir draugų akivaizdoje, vadindavo necenzūriniais žodžiais, beveik kasdien vartodavo alkoholį namuose, provokuodavo konfliktus nepagrindžia jokie kiti įrodymai. Vien tik atsakovės paaiškinimų šioms aplinkybėms konstatuoti nepakanka, nes ieškovas tai neigia. Bendravimo šeimoje aplinkybes šalys ketino įrodinėti jų pilnamečių vaikų parodymais, bet šie atsisakė liudyti prieš savo tėvus (t. 4, b. l. 106, 107). Kitų liudytojų šioms aplinkybėms patvirtinti atsakovė nenurodė, jokie rašytiniai bylos įrodymai šių aplinkybių nepagrindžia, todėl atsakovė neįrodė, kad dėl santuokos iširimo kaltas tik ieškovas.

Nustatant pagrindinę priežastį dėl ko faktiškai nutrūko santuokiniai šalių santykiai pabrėžtina, kad abi šalys patvirtino, jog jau ilgą laiką (nuo 2012 metų) jie negyveno santuokinio gyvenimo, nebendravo intymiai, mažai bendravo tarpusavyje, savo darbo šventes švęsdavo atskirai ir kartu renginiuose nesilankydavo, finansinius klausimus spręsdavo individualiai. Iš šalių paaiškinimų apie jų turtinių prievolių atsiradimą, apie namų ūkio tvarkymą, apie remontus ir jų finansavimą matyti, kad abu sutuoktiniai mažai tarėsi dėl bendrų sprendimų, mažai domėjosi vienas kito reikalais ir priimamais sprendimais. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovas iš esmės savarankiškai vykdė įvairius statybos ir remonto darbus, užsiėmė ūkio reikalais, apie kuriuos ir kurių finansavimą atsakovė byloje mažai ką konkretaus galėjo pasakyti, o atsakovė ėmė paskolas, apie kurias ieškovas taip pat mažai ką galėjo paaiškinti. Byloje nėra įrodymų, kad atšalus jų santykiams ir nustojus bendrauti taip, kaip anksčiau, kuris nors iš sutuoktinių ėmėsi kokių nors veiksmų keisti tokią padėtį, rodė iniciatyvą daugiau bendrauti ir bendradarbiauti, siekė išsaugoti šeimą. Priešingai, atsakovės pateiktas advokato J. Š. 2014 metų rugpjūčio mėnesio suteiktų teisinių paslaugų apskaitos žurnalas patvirtina, kad 2014-08-05 atsakovė kreipėsi į advokatą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu (t. 2, b. l. 41). Tai patvirtina, kad šalys pačios pripažino, jog jų santuoka iširo dėl abiejų kaltės, nes nusprendę nutraukti santuoką sutuoktiniai nekaltino vienas kito dėl šeimos iširimo. Nors 2014 metais šalys dėl santuokos nutraukimo į teismą nesikreipė, o nuo 2014-09-01 gyvena atskirai ir ieškovas šioje byloje kaltina atsakovę, kad jam išėjus iš namų jos bendravimas su G. K. taip pat yra šeimos iširimo priežastis, tačiau net ir šalims gyvenant atskirai į teismą dėl santuokos nutraukimo 2015-03-27 jie kreipėsi bendru sutarimu, kuriame nurodė, kad: „ėmė vis labiau nesutarti, tarp jų nuolat kildavo barniai; vis labiau išsiskyrė požiūriai į gyvenimą, šeimą ir kitus svarbius dalykus; tarp jų visiškai nutrūko vidinis ryšys ir nebeliko savitarpio supratimo; kiekvienas turi savo interesus ir gyvena atskirus gyvenimus“ (t. 2, b. l. 42-43). Šalys tokį pareiškimą patvirtino savo parašais ir pateikė teismui (civilinės bylos Nr. 2-334-743/2015 b. l. 2-4), todėl tai patvirtina anksčiau nurodytą teismo išvadą, kad santuokos iširimą lėmė nuo 2012 metų nutrūkęs šalių santuokinis bendravimas, jų interesų išsiskyrimas, kurio pašalinti ir išsaugoti šeimą abu sutuoktiniai nesiekė, o abu norėjo santuoką nutraukti. Iš teismo 2015-04-23 ir 2015-11-12 nutarčių minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-334-743/2015 matyti, kad santuoka šalių bendru sutarimu nebuvo nutraukta ne dėl to, kad šalys nesutarė dėl kieno kaltės ji iširo, o dėl to, kad vienas kreditorius nesutiko su turtinės prievolės pasidalijimu tarp sutuoktinių ir šalys nesudarė naujos sutarties kitomis sąlygomis (civilinės bylos Nr. 2-334-743/2015 b. l. 27-28, 32). Todėl šioje byloje pareikštus abiejų šalių reikalavimus nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės, neprisiimant dėl to jokios savo atsakomybės, teismas vertina kaip nepagrįstus ir neatitinkančius tikrųjų šalių santykių jų bendro gyvenimo pabaigoje. Teismas pripažįsta, kad abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs – dėl jų abiejų elgesio sutriko normalus, atviras tarpusavio nuolatinis bendravimas šeimoje, jie abu neieškojo bendro sutarimo, kuris padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius kai jie susilpnėjo, abipusis abejingumas santykių blogėjimui buvo esminis veiksnys, kuris turėjo įtakos santuokai faktiškai iširti ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas iš esmės nutrūko dar iki ieškovo galutinio išėjimo iš šeimos namų. Šiuo atveju abu sutuoktiniai dėl savo charakterio ypatumų, nepakankamos tolerancijos nesugebėjo siekti šeimos darnos abipusiu sutarimu ir pagarba, todėl ir jų bendravimas tiek tarpusavyje, tiek su kitais asmenimis pasikeitė ir dar labiau trukdė atkurti normalius santuokinius ryšius. Juk net pablogėjus jų santykiams 2012 metais sutuoktiniai dar pakankamai ilgai gyveno vienuose namuose, vedė bendrą ūkį, tačiau pastangų atkurti darnų šeimos gyvenimą vienodai nerodė nei vienas iš jų. Todėl toks abipusis sutuoktinių pareigos rūpintis šeimos interesais nevykdymas galiausiai ir nulėmė galutinį sutuoktinių apsisprendimą nutraukti santuoką. Teismo vertinimu, abiem sutuoktiniams pristigo supratimo ir tolerancijos, jie kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t. y. nebuvo tolerantiški vienas kitam, nesiekė tarpusavio supratimo, nedemonstravo moralinės pagarbos vienas kitam, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį gyvenimą, o iš esmės tik vengė nesutarimų sprendimo ir leido situacijai blogėti. Šiuo atveju išeidamas gyventi atskirai ieškovas sudarė prielaidas santuokiniams ryšiams nutrūkti galutinai, o iš karto po to pradėdama bendrauti su kitu vyru atsakovė galutinai eliminavo galimybę sutuoktiniams atkurti santuokinius ryšius ir bandyti išsaugoti šeimą. Todėl įvertinus visas nurodytas aplinkybes pripažintina, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas prašo priteisti iš jo 190 Eur išlaikymą vaikui, nes toks išlaikymo dydis, kurį skirs abu tėvai, sudarantis 380 Eur sumą per mėnesį, yra pakankamas vaiko poreikiams patenkinti ir atitinka teismų praktikoje taikomą vienos minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio orientacinį išlaikymo dydį. Atsakovė priešieškinyje nurodo, kad vaiko poreikiams per mėnesį reikia 450 Eur sumos, todėl prašo priteisti iš ieškovo po 225 Eur kas mėnesį.

Vienos MMA orientacinis priteistino vaiko išlaikymui dydžio nustatymo kriterijus iš tiesų taikomas teismų praktikoje, tačiau pabrėžiama ir tai, kad dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013), todėl toks dydis gali būti tiek mažesnis, tiek didesnis, priklausomai nuo vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties. Tačiau šiuo atveju byloje nėra šalių pateiktų įrodymų, kad jų vaikas turi išskirtinių poreikių, reikalaujančių didesnio nei vieno MMA dydsžio išlaikymo kas mėnesį, todėl vaiko poreikiai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tam reikalingas didesnis išlaikymas nei įprastai pakankamu pripažįstamas vieno MMA dydis. Iš atsakovės priešieškinyje nuodytų skaičiavimų matyti, kad neskaitant nurodytų išlaidų sūnaus futbolo treniruotėms (25 Eur), nenumatytoms išlaidoms ir laisvalaikiui (25 Eur), avalynei (30 Eur), vieno mėnesio išlaidų suma iš esmės kaip tik ir atitiktų 380 Eur sudarantį MMA dydį (450 Eur - 25 Eur - 25 Eur - 30 Eur). Atsakovė pripažino ieškovo nurodomas aplinkybes, kad ieškovas sūnui perka futbolo treniruotėms reikalingus reikmenis, drabužius, avalynę. Taip pat atsakovė pripažįsta, kad sūnus pas tėvą leidžia savaitgalius ir tuo metu vaiką savo lėšomis maitina, apmoka jo laisvalaikio pramogas ieškovas. Tai patvirtina ir ieškovo pateikti kino teatro kasos kvitai, drabužių parduotuvių kvitai (t. 1, b. l. 39, t. 3, b. l. 44-45). Todėl teismas pripažįsta, kad reikalaudama didesnio išlaikymo dydžio iš ieškovo atsakovė iš esmės siekia, kad ieškovas periodinėmis išmokomis mokėtų tą dalį, kuri viršija 380 Eur išlaikymo dydį, kurią jis ir taip išleidžia vaiko poreikiams, savaitgaliais rūpindamasis sūnumi, pirkdamas jam reikalingus drabužius, avalynę, apmokėdamas jo laisvalaikio pramogas. Tačiau tokiu atveju neatsižvelgimas į ieškovo papildomą prisidėjimą prie periodinėmis išmokomis teikiamo išlaikymo reikštų tų pačių poreikių dvigubą tenkinimą ieškovo lėšomis, o atsakovės sutaupymą atitinkama dalimi. Todėl įvertinus šias aplinkybes teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad esamoje situacijoje 380 Eur išlaikymo per mėnesį suma periodinėmis išmokomis šiuo metu yra pakankama vaiko poreikiams, kai ieškovas dar ir papildomai skiria lėšų vaikui ir patenkina jo poreikius bendraudamas su juo savaitgaliais, nupirkdamas reikalingus daiktus, avalynę, drabužius. Pažymėtina, kad iš esmės ir pati atsakovė pripažįsta, jog ieškovo siūlomas 190 Eur išlaikymas šiuo metu yra pakankamas jų sūnui, nes teismo posėdžio metu ji patvirtino, jog 225 Eur per mėnesį prašo priteisti todėl, kad vaikui augant poreikiai didės ir ji nenori, kad vėliau reikėtų kreiptis į teismą dėl išlaikymo padidinimo. Tai rodo, kad atsakovė iš esmės didesnį išlaikymą vaikui nori prisiteisti avansu dėl ateityje didėsiančių jo poreikių, tačiau įstatymas ir teismų praktika tokio kriterijaus išlaikymo dydžiui nustatyti nenumato. Išlaikymas turi būti priteisiamas toks, koks reikalingas ir koks atitinka tėvų turtinę padėtį šio klausimo sprendimo metu, o šiems kriterijams pasikeitus ir tėvams nesutariant dėl padidėjusių vaiko poreikių tenkinimo vėliau, šalys visada galės kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio padidinimo (CK 3.201 straipsnis).

Nors atsakovė teigia, kad ieškovo pajamos yra didesnės ir jis vaiko išlaikymui turi skirti didesnę dalį nei ji, todėl išlaikymas iš ieškovo turėtų būti priteisiamas didesnis nei pusė MMA, tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti. Atsakovė pateikė darbdavio pažymą, patvirtinančią, kad jos darbo užmokestis yra 350 Eur neatskaičius mokesčių, t. y. MMA, arba 305 Eur po mokesčių (t. 2, b. l. 46). Be to, ji gauna iš ieškovo priteistą laikiną išlaikymą po 190 Eur. Taigi jos faktinės pajamos dviem asmenims (jai ir vaikui) sudaro 495 Eur arba 247,5 Eur asmeniui. Pažymėtina, kad nuo 2016-07-01 MMA yra padidėjęs iki 380 Eur, todėl atsakovės pajamos šiuo metu yra šiek tiek didesnės. Be to, jos banko sąskaitos duomenys patvirtina, kad atsakovė gauna išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (t. 3, b. l. 56-61), o tai taip pat yra papildomos pajamos. Ieškovas patvirtino, kad iš tiesų anksčiau gavo didesnį darbo užmokestį nei atsakovė, nes jo pajamos dirbant policijoje buvo apie 830 Eur, tačiau nuo 2016-12-29 jis išėjo į pensiją. Šešis mėnesius jam dar bus mokama 830 Eur išmoka, bet po to jo pensija bus 294 Eur. Tai reiškia, kad ieškovui baigus tarnybą policijoje ir niekur nedirbant (Sodros duomenys, patikrinti CPK 179 straipsnio 3 dalies pagrindu) jo pajamos bus mažesnės nei atsakovės. Todėl priteisti iš ieškovo didesnę nei ½ dalį iš 380 Eur vaiko poreikiams reikalingos išlaikymo sumos nėra pagrindo, nes tėvų pareigos yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1, 2 dalys).

Byloje nustatyta, kad ieškovas iš namų išėjo ir atskirai nuo šeimos gyvena nuo 2014-09-01. Nors atsakovė šią datą vienuose paaiškinimuose nurodo nuo 2014-08-01, kituose - nuo 2014 m. rugpjūčio vidurio, o galiausiai pripažino, kad gali būti ir nuo 2014-09-01, tačiau atsakovo pateiktas jo nuomojamo buto savininkės B. G. paaiškinimas (t. 3, b. l. 76) ir ieškovo mokamos nuomojamo buto sąskaitos už elektrą (t. 3, b. l. 86-95) patvirtina, kad ieškovas iš tiesų butą išsinuomojo nuo 2014-09-01. Todėl nuo šios datos jis privalėjo teikti išlaikymą atskirai gyvenančiam sūnui, kurio įsiskolinimą priteisti reikalauja atsakovė. Ieškovas pripažino, kad nuo 2014-09-01 iki 2016-11-14, kai buvo priteistas laikinas išlaikymas šioj byloje, jis kiekvieną mėnesį išlaikymo pinigais sūnui nemokėjo, tačiau pirkdavo reikiamus rūbus, sūnus savaitgaliais būdavo pas jį ir jis juo visiškai rūpindavosi, vesdavosi į kiną, maitindavo. Taip pat į išlaikymą prašo įskaityti ir sūnui per šį laiką nupirktą dviratį bei du telefonus.

Kadangi iš esmės nėra ginčo jog periodinių išmokų vaikui išlaikyti ieškovas kas mėnesį nemokėjo, nors tokią pareigą turėjo, tai šiuo atveju yra pagrindas priteisti išlaikymo įsiskolinimą, kuris neviršija trejų metų iki ieškinio pateikimo laikotarpio (CK 3.200 straipsnis). Atsakovė prašo priteisti 3 778 Eur išlaikymo įsiskolinimą nuo 2014-08-01 iki 2016-11-01, skaičiuojant po ½ atitinkamo laikotarpio MMA per mėnesį (viso 4 428 Eur) ir iš šios bendros sumos atėmus per šį laiką ieškovo sumokėtus pinigus grynaisiais ir nupirktus drabužius vaikui (iš viso 650 Eur). Tačiau, kaip minėta anksčiau, atsakovė nepagrįstai neatsižvelgia į tuos laikotarpius kai ieškovas savaitgaliais bendraudamas su sūnumi jį išlaiko pats, o atsakovė tuo metu atitinkamų išlaidų neturi. Ieškovas nurodė, kad sūnus pas jį praleidžia beveik visus savaitgalius, o atsakovė to neginčijo. Tai reiškia, kad maždaug 30 procentų laiko per savaitę sūnų išlaikydavo ieškovas iš savo lėšų ir atsakovė tuo metu išlaidų nepatirdavo. Todėl atsakovės prašomas bendras įsiskolinimas mažintinas 30 procentų iki 2 644,6 Eur (3 778 Eur - 30 %). Be to, atsakovė išlaikymo įsiskolinimą nepagrįstai skaičiuoja nuo 2014-08-01, nes ieškovas atskirai gyventi pradėjo mėnesiu vėliau. Todėl priteistino išlaikymo įsiskolinimo suma sumažintina dar vieno mėnesio įmoka, t. y. 145 Eur (1/2 iki 2014-09-30 galiojusio 290 Eur MMA). Tokiu būdu iš ieškovo priteistinas 2 500 Eur (2 644,6 Eur – 145 Eur) išlaikymo įsiskolinimas nepilnamečiui sūnui nuo 2014-09-01 iki 2016-11-14. Mažinti šią įsiskolinimo sumą dėl to, kad ieškovas sūnui nupirko dviratį bei du telefonus nėra pagrindo, nes tai nėra daiktai būtini kasdieniniams būtiniems vaiko poreikiams, kurie tenkinami iš periodinių išmokų, o vienkartinis brangesnių daiktų pirkimas neturi įtakos periodiniam vaiko išlaikymui, tenkinant būtinus kasdieninius jo poreikius.

Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 1,2 dalis). Šalys šios prezumpcijos neginčijo ir visus turto padalijimo klausimus, įskaitant kompensacijų reikalavimą, prašo spręsti laikantis sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos. Atsižvelgiant į tai, turtas dalintinas lygiomis dalimis, o kompensacijos skaičiuotinos taikant ½ dydį nuo priteistino turto ar sumažinto turto vertės.

Abi šalys sutaria ir vienodai prašo padalinti bendrosios jungtinės nuosavybės teise įregistruotus du žemės sklypus 0,8500 ha ir 0,5000 ha dydžio, esančius Lazdijų r. sav, (duomenys neskelbiami) kaime (t. 3., b. l. 122-125), ir nustatyti ieškovo pasiūlytą naudojimosi jais tvarką, todėl šie reikalavimai tenkintini ir šalims asmeninės nuosavybės teise priteistina po ½ dalį šių žemės sklypų, nustatant jų norimą naudojimosi tvarką.

Taip nėra ginčo, kad ieškovo vardu registruotas automobilis VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 16, 19), asmeninės nuosavybės teise būtų priteistas ieškovui be kompensacijos atsakovei, nes teisminio nagrinėjimo metu abi šalys taip patikslino savo reikalavimus. Todėl jų prašymas tenkintinas ir 100 Eur vertės (t. 1, b. l. 19) automobilis priteistinas ieškovui, nepriteisiant atsakovei kompensacijos už šį automobilį.

Byloje kilo ginčas dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinių pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbiami), bei dėl sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbiami), įtraukimo į dalintino turto balansą, nes ieškovas prašo pripažinti šį turtą bendrąja jungtine nuosavybe, o atsakovė su tuo nesutinka, kadangi jis yra jos asmeninės nuosavybė, įregistruota viešame registre dovanojimo sutarties pagrindu. Šis turtas Nekilnojamojo turto registre iš tiesų yra įregistruotas kaip asmeninė atsakovės R. I. nuosavybė 2009-09-08 dovanojimo sutarties Nr. 3410 pagrindu (t. 3, b. l. 114-118). Šie registro duomenys, šio turto 1994-11-30 ir 2009-08-28 dovanojimo sutartys (t. 4, b. l. 20, 38-39), 2009-01-22 paveldėjimo teisės liudijimas (t. 4, b. l. 53), 1994-03-04 pirkimo-pardavimo sutartis (t. 4, b. l. 40-41) patvirtina, kad gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus pirmą kartą nuosavybės teise įregistravo ieškovas R. I. 1994-11-29 pagal 1994-05-03 Savivaldybės tarybos sprendimą ir 1994-11-30 dovanojimo sutartimi iš karto padovanojo J. P., kuris yra atsakovės tėvas, o šiam mirus visas turtas paveldėjimo teise perėjo jo sutuoktinei O. P., kuri 2009-08-28 dovanojimo sutartimi namą su ūkiniais pastatais padovanojo atsakovei. Tuo tarpu 437,37 kv. m. sandėlį 1994-03-04 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš ŽŪB „(duomenys neskelbiami)“ nusipirko J. P., o po jo mirties jį paveldėjo jo sutuoktinė O. P., kuri ta pačia 2009-08-28 dovanojimo sutartimi šį sandėlį padovanojo atsakovei.

Nors ieškovas teigia, kad minėtą sandėlį jis pirko už savo lėšas tik J. P. vardu, tačiau šių aplinkybių jis neįrodė jokiais kitais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šis turtas, skirtingai nei gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, kada nors priklausė ieškovui nuosavybės teise. Atsakovė teigia, kad sandėlį pirko ne ieškovas, o jos tėvas iš žemės ūkio bendrovės ir tą patvirtina tarp Lazdijų rajono Janėnų žemės ūkio bendrovės ir J. P. 1994-03-04 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-336, kurioje nurodyta, kad 1 097,88 Lt sumokėjo pirkėjas J. P. (t. 4, b. l. 40-41). Jokių įrodymų, paneigiančių šios sutarties turinį ieškovas nepateikė ir neįrodė, kad J. P. už sandėlį sumokėjo ne savo, o ieškovo pinigais. Priešingai, atsakovės pateiktas išrašas iš Janėnų žemės ūkio bendrovės visuotinio susirinkimo 1994-02-10 protokolo patvirtina jos paaiškinimus ir pačią sutartį, nes protokole nurodyta, kad buvo nutarta parduoti J. P. pastatą - žolės miltų agregatą su įrengimais, už tą pačią 1 097,88 Lt kainą, kuri nurodyta minėtoje pirkimo-pardavimo sutartyje, o dalinį mokėjimą – 280,48 Lt, užskaityti J. P. turimais pajais bei grynais mokant 817,40 Lt dalį (t. 4, b. l. 82). Be to šis sandėlis stovi ant J. P. priklausančios žemės (t. 3, b. l. 119-121), todėl natūralu, kad būtent jis buvo suinteresuotas jį nusipirkti.

Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurių nepaneigė ieškovas, patvirtina, kad ginčo sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbiami), už turėtus ŽŪB „(duomenys neskelbiami)“ pajus ir už grynuosius pinigus iš šios bendrovės nusipirko atsakovės tėvas J. P., o po jo mirties šis sandėlis buvo paveldėtas atsakovės motinos O. P. bei padovanotas atsakovei. CK 3.89 straipsnio1 dalies 2 punktas numato, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Kadangi atsakovė nuosavybės teisę į ginčo sandėlį įgijo minėtos dovanojimo sutarties pagrindu, kurioje nėra nurodyta, kad dovana perleidžiama sutuoktinių bendrojon jungtinėn nuosavynėn, o ieškovas neįrodė, kad šis turtas nuosavybės teise nepriklausė ankstesniam savininkui J. P., todėl ieškovo reikalavimas pripažinti šį sandėlį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalinti nutraukiant santuoką yra nepagrįstas. Ieškovo nurodomas naudojimasis šiuo sandėliu savo poreikiams gyvenant santuokoje nesudaro pagrindo įgyti nuosavybės teisės į svetimą naudojamą daiktą. Priteisti ieškovui kompensaciją už šio sandėlio esminį pagerinimą taip pat nėra pagrindo, nes ieškovas jokių sandėlio pagerinimo darbų neįrodinėjo ir neįrodė, kadangi byloje įrodinėjo tik gyvenamojo namo pagerinimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo reikalavimas pripažinti sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbiami), bendrąja jungtine nuosavybe ir jį padalinti nutraukiant santuoką atmestinas kaip nepagrįstas, nes tai yra asmeninė atsakovės nuosavybė.

Sprendžiant minėto gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų padalijimo klausimą pažymėtina, kad ginčas kyla dėl turto, įgyto dar galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau - SŠK). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės įregistravimo taikomos, kai turtas registruojamas jau galiojant CK, tuo tarpu iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Šiuo atveju šalių santuoka sudaryta (duomenys neskelbiami) (t. 1, b. l. 55), o gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai kaip ieškovo nuosavybė buvo įregistruoti santuokos metu, t. y. 1994-11-29 pagal 1994-05-03 Savivaldybės tarybos sprendimą (t. 3, b. l. 114-118). Be to, Lazdijų rajono valdybos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 1992-04-21 pažyma (t. 4, b. l. 34), Lazdijų rajono Šventežerio apylinkės viršaičio 1994-10-11 pažymėjimas (t. 4, b. l. 35), Lazdijų rajono valdybos Statybos ir komunalinio ūkio skyriaus 1994-11-16 gyvenamojo namo su priklausiniais priėmimo naudoti aktas (t. 4, b. l. 36-37) patvirtina šalių paaiškinimus, kad gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus ieškovas santuokos metu pasistatė pats būdamas statytoju. Byloje nėra ginčo, kad šis turtas sukurtas santuokos metu, sutuoktinių darbu ir iš jų lėšų bei jų abiejų tėvų paskolintų pinigų, ką patvirtina ir atitinkamos 1994-10-19 pinigų dovanojimo sutartys (t. 1, b. l. 42, t. 4, b. l. 50). Todėl atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes teismas pripažįsta, kad gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbiami), šalims priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise nuo jų pastatymo ir įregistravimo ieškovo vardu (SŠK 21 straipsnio 3 dalis).

Nesutikdama su ieškovo reikalavimu pripažinti nurodytą turtą bendrąja jungtine nuosavybe atsakovė remiasi tuo, kad ieškovas neginčijo minėtų šio turto dovanojimo sandorių nei po J. P. mirties, nei po to, kai šį turtą atsakovei padovanojo O. P., o teismas ex officio negali šių sandorių panaikinti. Tačiau pažymėtina, kad ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, o šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Kasacinis teismas pripažįsta, kad netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-7/2008; Nr. 3K-3-660/2013). Šiuo atveju ieškovas pareiškė reikalavimą dėl atsakovės asmeninės nuosavybės teise įregistruoto turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalijimo santuokos nutraukimo byloje ir savo reikalavimą, be kita ko, grindžia ir tuo, kad šį turtą santuokos metu atsakovės tėvui padovanojo tik dėl akių. Tai reiškia, kad savo teises ieškovas gina remdamasis tariamojo sandorio negaliojimo pasekmėmis.

CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia teisinių padarinių, nurodytų CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją, o niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2013). Taigi, ginant savo pažeistas teises dėl tariamojo sandorio sudarymo ieškovui nereikia reikšti reikalavimo pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, nes tokio sandorio panaikinti nereikia, pakanka tik pripažinti ginčijamą sandorį niekiniu ir taikyti jo negaliojimo pasekmes, ko ir siekia ieškovas.

Teismų praktika dėl sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų grindžiama sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, prigimties aiškinimu. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas, numatytas CK 1.86 straipsnyje. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, būtina nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, reikia aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2013).

Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes tiek dėl šalių, tiek dėl atsakovės tėvų elgesio su ginčo turtu, taip pat tikruosius ketinimus sudarant dovanojimo sandorį, teismas pripažįsta, kad yra visi pagrindai ieškovo sudarytą dovanojimo sandorį, kuriuos jis santuokoje sukurtą turtą perleido atsakovės tėvui, pripažinti niekiniu kaip tariamąjį. Visų pirma, realių ginčo turto 1994-11-30 dovanojimo sutarties padarinių neatsirado, nes atsakovė pripažįsta ieškovo argumentus, kad šalys po dovanojimo sutarties ir toliau naudojosi ginčo turtu kaip jo savininkai, mokėjo mokesčius, išlaikė namus, ieškovas pagerino namą pakeisdamas jo langus ir stogą, darė remontus (apšiltino namą, perlakavo grindis, remontavo kambarį, perdažė sienas). Tai patvirtina ir byloje esanti PVM sąskaita faktūra bei ieškovo banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad už plastikinius langus 2007-08-10 jis sumokėjo 9 000 Lt (t. 3, b. l. 82, t. 1, b. l. 41). Nors kitų namo pagerinimo ir remonto darbų išlaidas patvirtinančių objektyvių įrodymų ieškovas nepateikė, o pateiktu raštu, jo paties įvardintu kaip sąmata, nurodė tik savo paties vertinimą dėl darbų kainos (t. 4, b. l. 58), tačiau tiksli jo atliktų remonto darbų ir turto pagerinimo kaina nėra lemiama sprendžiant šį ginčą. Pats faktas, kurį pripažįsta ir atsakovė, kad po dovanojimo sutarties niekas faktiškai nepasikeitė ir šalys padovanotuose namuose gyveno kaip nuosavuose, atliko ieškovo nurodomus remonto darbus, išlaikė namus ir į juos investavo, patvirtina, kad faktiškai dovanojimo pasekmių neatsirado ir turtas naujam savininkui neperėjo. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad tariamai dovanotas turtas pačiam J. P. niekada nebuvo reikalingas, jis jo niekada nevaldė, juo nesinaudojo ir nedisponavo. Antra, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tikroji dovanojimo sutarties šalių valia buvo ne turto perleidimas J. P., o regimybės, kad ieškovas oficialiai neturi vertingo deklaruotino turto, sudarymas. Sandorio sudarymo metu ieškovas dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ir paaiškino, kad šį sandorį sudarė tik dėl akių, kad nereikėtų niekam aiškintis iš kokių lėšų pasistatė namus, kad jų neprarastų nutikus kokiam nors nenumatytam atvejui. Toks aiškinimas atitinka tuo metu Lietuvoje vyravusią praktiką vengti didelės vertės turto turėjimo savo vardu tiems asmenims, kurie privalėjo turtą deklaruoti, nes iš sąlyginai nedidelių pareigūnų atlyginimų buvo sunku pagrįsti turto įsigijimą. Todėl ieškovo paaiškinimas yra įtikinantis ir jis atitinka kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias, kad formaliai dovanotas turtas J. P. faktiškai nebuvo reikalingas, o ieškovas siekė tik fiktyvaus turto perleidimo, neketinant faktiškai pakeisti šio turto, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės, statuso. Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių pagrįsti kokią prasmę dovanojimo sandoris turėjo atsakovės tėvui J. P., nes Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad J. P. tame pačiame žemės sklype turėjo savo gyvenamąjį namą, kurio statybos pabaigos metai - 1995 m. (t. 3, b. l. 109-111). Atsakovės paaiškinimas, kad ieškovas namą jos tėvui padovanojo, todėl kad jis pastatytas ant jos tėvo žemės ir jos tėvui prisidėjus pinigais prie statybos nepaneigia sandorio fiktyvumo, nes byloje nėra jokių įrodymų kodėl norėdamas pasistatyti statinius ant savo žemės J. P. iš karto to nedarė savo vardu, o nuosavybės teisės įgijimą įformino per tariamą dovanojimo sandorį. Iš šių aplinkybių matyti, kad iš tiesų J. P. nebuvo nei jokios būtinybės, nei jokios prasmės 2014-11-30 gauti dovanų gyvenamąjį namą iš ieškovo, nes pats J. P. dovanos gavimo metu jau buvo beveik užbaigęs savo namo statybas ir žinojo, kad gyvens savo namuose. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti kam jam reikėjo antro gyvenamojo namo, ir leidžiančių paneigti dovanojimo sandorio fiktyvumą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo nuosavybės teisė į ginčo statinius viešame registre buvo įregistruota nuo 1994-11-29, o jau sekančią dieną jis sudarė dovanojimo sandorį (t. 3, b. l. 116-118). Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad tikroji šio sandorio šalių valia nebuvo nukreipta į nuosavybės teisės perleidimą J. P., o dovanotojo ir apdovanotojo elgesio motyvai ir tikslai buvo tik sukurti regimybę dėl nuosavybės perleidimo. Sandorio fiktyvumą ir tikrąją šalių valią nuosavybės teisės faktiškai neperleisti atspindi ir po sandorio sudarymo ilgus metus sekę sandorio šalių veiksmai, nes J. P. tik formaliai buvo turto savininkas, o faktiškai jį valdė, juo naudojosi, išlaikė, remontavo ir gerino ieškovas ir atsakovė visos savo santuokos metu.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teismas pripažįsta niekine 1994-11-30 dovanojimo sutartį Nr. 1360, kuria R. I. bendrąja jungtine nuosavybe su R. I. jiems priklausantį turtą padovanojo J. P., kaip tariamą sandorį, sudarytą tik dėl akių, neketinant sukurti šio sandorio teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Tokiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. restitucija, todėl iš atsakovės asmeninės nuosavybės jis grąžintinas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, t. y. santuokos nutraukimo metu pripažintinas bendrąja jungtine nuosavybe.

Nors atsakovės asmenine nuosavybe šis ginčo turtas tapo dėl dar dviejų paskesnių sandorių – 2009-01-22 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 298 išdavimo O. P. po J. P. mirties, ir 2009-08-28 dovanojimo sutarties Nr. 3410, kuria O. P. šį turtą padovanojo atsakovei, tačiau šių sandorių dalys dėl šio turto taip pat pripažintinos niekinėmis kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) bei viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), todėl ir šių sandorių atitinkamų dalių neginčijimas atskiru reikalavimu nėra kliūtis teismui tinkamai kvalifikuoti ginčą ir pritaikius niekinių sandorių negaliojimo pasekmes teisingai nustatyti ginčo turto teisinį režimą. Niekinio sandorio pagrindu fiktyviai įgytas J. P. turtas negalėjo būti jo palikimo dalyku pagal CK 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes tai nebuvo jo turtas, o O. P. negalėjo jo vėliau padovanoti atsakovei, nes formaliai paveldėjusi niekinio sandorio pagrindu įgytą J. P. turtą, ji taip pat faktiškai neįgijo nuosavybės teisių į jį ir dovanojimo sutartimi negalėjo jų perleisti nepažeidžiant įstatymo ir ieškovo, kaip to turto bendraturčio, teisių (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Teisėje visuotinai pripažįstamas principas, kad iš ne teisės negali atsirasti teisė, todėl iš niekinio 1994-11-30 dovanojimo sandorio negali teisėtai atsirasti paskesnės jo pasekmės, tame tarpe ir asmeninė atsakovės nuosavybės teisė į niekiniu sandoriu perleistą turtą. Visi vėlesni sandoriai, sekę po niekinio 1994-11-30 dovanojimo sutarties Nr. 1360 sandorio, prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, kuri neleidžia gauti naudos iš neteisėtų, niekinių sandorių. Tokios nuostatos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2008, Nr. 3K-3-304/2008).

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais teismas pripažįsta, kad santuokoje sukurtas turtas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniai pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbiami), bendros 26 179 Eur vertės, yra bendroji jungtinė sutuoktinių R. I. ir R. I. nuosavybė ir yra dalintinas turtas santuokos nutraukimo byloje.

Ieškovas nurodytą gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus prašo priteisti atsakovei asmeninės nuosavybės teise, o jam priteisti kompensaciją – ½ jų vertės, kurią skaičiuoja pagal VĮ Registrų centro duomenų bazėje nurodytą rinkos vertę. Atsakovės viešame registre nurodytos turto vertės neginčijo. Tokiu būdu ieškovo iš atsakovės reikalaujama kompensacija sudarytų 13 089,5 Eur (26 179 Eur : 2). Atsakovė dėl šio turto padalijimo būdo atskirtai nepasisakė, nes iš viso nesutiko, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau nesutikdama su ieškovo siūlomu analogišku kilnojamųjų daiktų padalijimo būdu ji nesutiko mokėti kompensacijos, nes iš savo pajamų neturi galimybių tą padaryti ir prašė kilnojamąjį turtą dalinti natūra. Todėl akivaizdu, kad ir dalijant kur kas brangesnį nekilnojamąjį turtą, dėl kurio mokėtina kompensacija yra didelė, atsakovės argumentai dėl negalėjimo sumokėti kompensaciją yra labai svarbūs. Pažymėtina, kad ir anksčiau aptartus žemės sklypus, dėl kurių nėra ginčo, šalys prašė padalinti būtent natūra po ½, todėl akivaizdu, kad atsakovė dalintiną turtą siekia pasidalinti natūra, nes neturi galimybių sumokti kompensaciją.

Pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 3.127 straipsnio nuostatas dėl turto padalijimo būdų parinkimo, išaiškinta, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes šis padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-108/2004; Nr. 3K-3-14/2008; Nr. 3K-3-523/2008 ). Pagal kasacinio teismo praktiką santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Taigi, tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus, arba dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos. Bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo natūra netaikymas ne dėl išvardytų objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių, bet kitais pagrindais, dėl kurių vienas bendraturčių, gaudamas kompensaciją už jam priklausantį turtą, įgyvendintų teises, kylančias iš bendrosios jungtinės nuosavybės teisinių santykių taip, kad kitam bendraturčiui tektų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių, kylančių iš įstatymo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, našta, neatitinka šeimos teisinių santykių reguliavimo ir šeimos teisių įgyvendinimo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-139/2008; Nr. 3K-3-523/2008; Nr. 3K-3-82/2011; Nr. 3K-3-115/2012). Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad nustatant turto padalijimo būdą ir vienam sutuoktiniui paliekant visą turtą natūra, o kitam priteisiant kompensaciją, teismas turi atsižvelgti į tai, kad bendraturčių interesų pusiausvyra nebūtų neproporcingai pažeista ir nurodo, kad tokiems vertinimams reikšminga ir tai: 1) ar kitas bendraturtis pajėgus sumokėti kompensaciją nenukreipus jos išieškojimo į jam tenkantį po padalijimo turtą ir ar dėl to nenukentės su juo liekančio gyventi nepilnamečio vaiko interesai; 2) ar dėl pokyčių rinkoje nėra pagrįstų abejonių dėl turto, kaip nekilnojamojo daikto, rinkos vertės ir konkurencingumo rinkoje esminių pasikeitimų, tai objektyviai lemtų bendraturčio, gaunančio kompensaciją, esminį pranašumą prieš kitą bendraturtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-523/2008; Nr. 3K-3-243/2010, Nr. 3K-3-30/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad dalintinas ginčo turtas yra nedalus ir negali būti padalintas natūra. Gyvenamojo namo bendras plotas yra pakankamai didelis - 225,44 kv. m (t. 3, b. l. 116-118), ieškovo pateikto namo nuotraukos Nr. 2 ir 3 patvirtina, kad namas yra simetriškos architektūros, su rengtais dviem garažais (t. 4, b. l. 155), todėl objektyviai jis nėra nedalus dėl per mažo ploto ar dėl per mažos dalies, tenkančios kiekvienam iš sutuoktinių. Ūkiniai pastatai yra gyvenamojo namo priklausiniai, todėl atitinkamai dalintini priteisiant nuosavybės teises į vienodas jų dalis kiekvienam sutuoktiniui. Bendraturčių santykiai nors ir nutrūkę, bet jie iš esmės sutaria dėl nepilnamečio vaiko interesų, abu juo rūpinasi, todėl turėdami bendrą interesą rūpintis vaiku jie sugebės bendrai valdyti pasidalintą namą, kuriame gyvena jų vaikas, ir jo priklausinius. Be to, šalys sutarė dėl kitų dviejų žemės sklypų, kuriuos taip pat pasidalina po ½, naudojimosi tvarkos, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jie negali sutarti ir dėl kito jiems padalinto turto valdymo ir naudojimosi po santuokos nutraukimo, juo labiau, kad ieškovas šiame name negyvena. Šiuo atveju nukrypimas nuo prioritetinio turto padalijimo natūra būdo ir kompensacijos priteisimas ieškovui akivaizdžiai būtų naudingas tik jam ir neproporcingai pažeistų atsakovės bei jų nepilnamečio vaiko interesus, nes sukurtų neproporcingas prievoles atsakovei. Abi šalys vis dar turi vykdomų įsipareigojimų kredito įstaigoms, jų pajamos šiuo metu nėra didelės, atsakovei tenka pareiga rūpintis kasdieniais su ja liekančio gyventi vaiko poreikiais, o jai priteisus visą ginčo turtą tektų pareiga ir vienai jį išlaikyti. Tuo tarpu ieškovas, kuriam teks ir mažiau įsipareigojimų dėl kasdieninių vaiko poreikių tenkinimo, ne tik gautų didelę kompensaciją už jo dalies turto priteisimą atsakovei, bet ir neturėtų prievolių, susijusių su to turto išlaikymu. Tokiu būdu turto padalijimas ieškovo prašomu būdu šalims neproporcingai paskirstytų naudą ir tolesnius įsipareigojimus, kylančius iš šio turto, nes ieškovas gautų tik kompensaciją pinigais ir jokių tolesnių prievolių šio turto atžvilgiu, o atsakovė – pareigą sumokėti šią kompensaciją ir turtą, kas reiškia prievolę jį išlaikyti, t. y. būsimas išlaidas, susijusiais su šiuo turtu. Tuo tarpu prioritetinis turto padalijimo natūra būdas kaip tik ir numatytas įstatyme tam, kad dalijant turtą sutuoktiniams proporcingai tektų ne tik pats turtas, bet ir prievolės, susijusios su jo eksploatavimu, išlaikymu ir pan. Kitas minėtas ne mažiau svarbus aspektas sprendžiant dėl galimumo priteisti kompensaciją už dalijamą turtą yra tai, ar bendraturtis pajėgus sumokėti kompensaciją nenukreipus jos išieškojimo į jam tenkantį po padalijimo turtą ir ar dėl to nenukentės su juo liekančio gyventi nepilnamečio vaiko interesai. Šiuo atveju, kaip minėta sprendžiant išlaikymo klausimą, atsakovė su vaiku pragyvena iš 495 Eur arba 247,5 Eur asmeniui, turi neįvykdytų įsipareigojimų kredito unijai, todėl tokios jos pajamos, kai asmeniui jos nesiekia nei MMA, nėra pakankamos, kad atsakovė ieškovui galėtų sumokėti už priteistą turtą 13 089,5 Eur dydžio kompensaciją nei iš karto, nei dalimis, nes tokių įsipareigojimų vykdymui jai nepakaktų gaunamų pajamų. Tai reiškia, kad priverstinis efektyvus išieškojimas galimas tik nukreipus jį į atsakovei po santuokos nutraukimo likusį turtą, tame tarpe ir tą patį gyvenamąjį namą, kuriame gyvena šalių sūnus. Atsakovei po santuokos nutraukimo teksiančio viso kito turto vertė nesiekia 13 089,5 Eur kompensacijos dydžio, nes sandėlio vertė yra 9 123 Eur (t. 3, b. l. 114-115), o ½ dalies dviejų žemės sklypų vertė yra 463,50 Eur (t. 3, b. l. 122-125). Vadinasi šio turto vertė nepadengia 3 503 Eur dalies iš visos 13 089,5 Eur kompensacijos (13 089,5 Eur - 9 123 Eur - 463,50 Eur), t. y. daugiau kaip trečdalio. Taigi, atsakovei neturint galimybės nei iš gaunamų pajamų, nei iš kito turto sumokėti ieškovui 13 089,5 Eur kompensacijos už jai tenkančios didesnės turto dalies priteisimą, kyla grėsmė, kad išieškojimas gali būti nukreiptas į patį gyvenamąjį namą, kuris yra šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta. Kita vertus, jeigu atsakovė, siekdama išvengti kompensacijos išieškojimo nukreipimo į gyvenamąjį namą, mokėtų ją ieškovui dalimis iš savo pajamų, arba skolintųsi reikiamą sumą atsiskaitymui su ieškovu, o po to liktų skolinga kitam kreditoriui, tai reikštų dalies jos kiekvieno mėnesio pajamų netekimą ir papildomų sunkumų išlaikyti iš savo pajamų vaiką atsiradimą. Tokiu atveju būtų pagrindas arba spręsti dėl iš ieškovo priteisto vaikui išlaikymo padidinimo kitoje byloje, arba iš karto priteisti didesnį išlaikymą iš ieškovo šioje byloje. Šiuo atveju vargu ar ir pats ieškovas būtų suinteresuotas tokiu būdu išspręsti ginčo turto padalijimą kaip siūlo jis, nes tai susiję su galimu vaiko interesų pažeidimu, o iš bylos duomenų matyti, kad vaiko interesais jis rūpinasi ir jie jam yra svarbūs ne mažiau nei jo paties. Todėl šiuo atveju ieškovo reikalaujamas turto padalijimo būdas priteisiant iš atsakovės jam kompensaciją iš esmės neatitinka ne tik atsakovės, bet ir jo paties bei jų nepilnamečio sūnaus interesų, kadangi po santuokos nutraukimo vaikas turi turėti tinkamas, saugias gyvenimo sąlygas, nesukuriant prielaidų jas pabloginti ar atimti.

Nors turto padalijimas natūra nutraukus santuoką ginčo teisenos tvarka visada sukuria nepatogumų buvusiems sutuoktiniam toliau valdant ir naudojantis šiuo turtu, nes jų santykiai paprastai nėra geri, tačiau santuokos nutraukimas įpareigoja abu sutuoktinius vienodai prisiimti būsimus tokio jų sprendimo neigiamus padarinius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių esmė ir kuriamo turto šeimos poreikiams tenkinti paskirtis lemia tokio turto individualių savybių specifiką, kartu ir objektyviai suvokiamus kaip neišvengiamus tokio turto valdymo bei naudojimo įgyvendinimo ypatumus šeimos teisinių santykių nutraukimo atvejais. Dėl to šeimos santykių pasibaigimo santuoką nutraukus atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-523/2008; 3K-3-115/2012).

Taigi, šiuo atveju galimi būsimi nepatogumai naudojantis šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise tapsiančiu turtu negali būti kliūtimi turtą padalinti natūra, kai viso turto priteisimas vienam sutuoktiniui ir kompensacijos pinigais priteisimas kitam negalimas tiek dėl atsakovės turtinės padėties, tiek dėl šalių vaiko interesų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovo prašymas priteisti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinius pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbiami), atsakovei, o jam iš atsakovės pinigais priteisti ½ vertės dydžio kompensaciją atmestinas ir visas šis turtas priteistinas abiems šalims asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį.

Šalys taip pat sutaria, kad dalintinas turtas yra ieškovo nurodomi santuokoje įgyti daiktai: šaldytuvas; skalbimo mašina; odinis minkštas kampas su stalu; minkštas kampas su dviem foteliais ir staleliu; virtuvės komplektas; miegamojo komplektas, išskyrus lovą, kurios jau nebėra. Ieškovas šiuos daiktus prašo priteisti atsakovei, o jam iš atsakovės priteisti ½ vertės dydžio kompensaciją pinigais – 884 Eur. Atsakovė prašo daiktus padalinti natūra ir jai priteisti šaldytuvą bei virtuvės baldų komplektą, o ieškovui visus kitus daiktus, nes ji neturi lėšų kompensacijai mokėti.

Dėl šių daiktų tai pat nėra jokios abejonės, kad tai yra dalus turtas ir gali būti priteistas natūra, kiekvienam iš sutuoktinių paskiriant konkrečius daiktus. Todėl remiantis jau minėtu prioritetiniu turto padalijimo natūra būdu ir anksčiau aptartomis atsakovės galimybėmis mokėti kompensacijas ieškovui, šis turtas dalintinas natūra abiems sutuoktiniams. Kadangi su ieškove gyvena nepilnametis sūnus, tai jai priteistini jos prašomi daiktai – šaldytuvas ir virtuvės baldų komplektas, kurie atsakovei yra būtini tenkinant kasdieninius vaiko poreikius. Visi kiti daiktai priteistini ieškovui, nes su tuo sutinka atsakovė. Toks kilnojamųjų daiktų padalijimas nepažeis sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo, nes atsakovei priteisiama mažiau daiktų ir jų vertė nėra didesnė nei ieškovui priteisiamų daiktų. Nors šalys nesutaria dėl šių daiktų vertės ir jos tiksliai nustatyti neįmanoma, nes šių daiktų vertinimo aktų ar prekinės ekspertizės išvadų šalys nepateikė, o remiasi tik savo nuožiūra ir panašių daiktų kainomis, nurodomomis pardavimų skelbimuose, tačiau šio turto padalijimui šiuo atveju pakanka ir apytikslės daiktų vertės bei jų tarpusavio vertės santykio. Atsakovės prašomo priteisti jai šaldytuvo kainą ieškovas nurodo 365 Eur, o virtuvės baldų komplekto – 400 Eur, todėl bendra jų vertė pagal ieškovo vertinimą yra 765 Eur. Likusių atsakovės prašomų priteisti ieškovui daiktų vertę ieškovas nurodo tokią: skalbimo mašina – 203 Eur, odinis minkštas kampas su stalu – 360 Eur, minkštas kampas su dviem foteliais ir staleliu – 240 Eur, miegamojo komplektas – 200 Eur. Bendra jų vertė pagal ieškovo vertinimą yra 1 003 Eur (203 Eur + 360 Eur + 240 Eur + 200 Eur). Taigi ieškovui tenka daugiau daiktų nei atsakovei ir jų bendra vertė yra didesnė. Atsakovė, nors ir nesutiko su ieškovo nurodoma kiekvieno daikto verte, tačiau neginčijo jų tarpusavio vertės santykio, t. y. neginčijo, kad ieškovas neteisingai vertina, jog vienas daiktas yra už kitą brangesnis ar pigesnis. Taigi, pagal ieškovo siūlomas dalintinų daiktų kainas ir atsakovės siūlomą jų padalijimo būdą atsakovei priteistinų daiktų vertė yra 765 Eur, o ieškovui - 1 003 Eur. Atsakovė kompensacijos dėl šio skirtumo neprašo, todėl toks šio turto padalijimo būdas nepažeidžia ieškovo teisės į ne mažiau kaip ½ dalį turto. Nors šalys pripažįsta, kad į ieškovui atitenkantį miegamojo baldų komplektą neįeina lova, kurios jau nebėra, o likę tik dvi spintos, tačiau net ir sumažinus ieškovo nurodomą šio komplekto 200 Eur vertę, kad ir per pusę, jam tenkančių daiktų bendra 1 003 Eur vertė netaptų mažesnė nei atsakovei tenkančių daiktų vertė (765 Eur). Nors atsakovė nurodė, kad skalbimo mašina yra sugedusi, tačiau nepateikė įrodymų, kad ji neturi jokios vertės, t. y., kad jos negalima suremontuoti. Todėl net ir sumažinus jos vertę, kad ir visa 200 Eur suma, ieškovui tenkančių daiktų bendra vertė (1 003 Eur – 100 Eur lovos vertė – 200 Eur skalbimo mašinos remonto vertė = 703 Eur ) vis tiek netaptų iš esmės mažesnė nei atsakovei tenkančių daiktų vertė (765 Eur). Be to, ieškovo nurodama atsakovei tenkančio šaldytuvo vertė yra akivaizdžiai mažesnė nei 365 Eur, nes tai yra naujo šaldytuvo kaina, kurią ieškovas mokėjo 2014-04-29 (t. 1, b. l. 40), o santuokos nutraukimo metu šaldytuvas jau yra trejų metų senumo, todėl akivaizdu, kad dėvėtų daiktų rinkoje jis tikrai nėra vertas tokios sumos. Vadinasi ir atsakovei tenkančių daiktų vertė yra ne 765 Eur, o mažesnė. Taigi, įvertinus visas šalių nurodytas aplinkybes dėl kilnojamųjų daiktų padalijimo, atsakovės prašomas jų padalijimo būdas nepažeidžia sutuoktinių lygių dalių pricipo, nes ieškovui priteistinų daiktų vertė nėra mažesnė nei atsakovei.

Atsakovė, remdamasi CK 3.115 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti iš ieškovo 364,57 Eur kompensaciją už 729,15 Eur dydžio išmokas, kurias ieškovas gavo iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, nes jis 2014 m. deklaravo jos žemę kai jie dar gyveno kartu, o išmokas gavo jau išėjęs gyventi atskirai ir panaudojo jas savo poreikiams, ji jokios dalies iš šios sumos negavo. Ieškovas pripažįsta, kad gavo nurodyto dydžio išmokas už deklaruotą atsakovės žemę, bet nesutinka mokėti kompensacijos, nes žemę dirbo jis vienas. Nepaisant to, šis atsakovės reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas.

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie žemės ūkio ministerijos 2016-04-04 sprendimas Nr. BR6-811053 patvirtina, kad pagal 2014-06-12 R. I. paraišką Nr. 14-1011874767-1 jam buvo skirta galutinė 729,15 Eur parama (t. 2, b. l. 47-49), o ieškovo banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad ši suma jam buvo išmokėta keliomis išmokomis 2014-10-28, 2014-11-10, 2014-11-17, 2014-12-11, 2015-02-05, 2015-03-06, 2015-03-10 ir 2015-09-29 (t. 4, b. l. 4, 7, 13, 14). Tai reiškia, kad atsakovei priklausančią žemę ieškovas deklaravo ir teisę gauti išmokas įgijo dar jiems gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį (2014-06-12), kai visos sutuoktinių pajamos, gaunamos iš bet kurio iš jų veiklos ir turto, buvo jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai). Tuo tarpu visas išmokas jis faktiškai gavo ir vienas jomis naudojosi jau po 2014-09-01, kai šalys pradėjo gyventi atskirai ir nustojo vesti bendrą ūkį. Todėl ieškovas privalo kompensuoti atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės, į kurią sutuoktiniai teisę įgijo dar gyvendami kartu, sumažėjimą ir iš jo atsakovei priteistina ½ dalis iš 729,15 Eur paramos, t. y. 364,57 Eur (CK 3.98 straipsnio 3 dalis).

Atsakovė taip prašo priteisti 3 548 Eur kompensaciją už ieškovo parduotą traktorių „Belarus 82“, kurį jis pardavė su jos sutikimu, tačiau tuo metu, kai jie tarėsi nutraukti santuoką bendru sutarimu, bet jiems taip ir nesusitarus, visas pajamas panaudojo savo asmeniniams tikslams, o ji jokios pajamų dalies už turto sumažėjimą negavo. Ieškovas nesutinka su atsakovės nurodoma traktoriaus verte, nes jį pardavė už 9 500 Lt (2 751,39 Eur), ir nesutinka mokėti kompensaciją, nes atsakovė sutiko su šiuo sandoriu.

Šiuo atveju atsakovės reikalavimas priteisti kompensaciją taip pat yra pagrįstas, tačiau tenkintinas iš dalies, nes ji prašo nepagrįstai didelės kompensacijos. CK 3.115 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Ieškovas pripažįsta, kad už santuokoje įgytą parduotą traktorių atsakovė jokios pinigų dalies neprašė ir visos pajamos teko jam vienam. Traktorius buvo parduotas pagal 2014-08-25 pirkimo-pardavimo sutartį už 9 500 Lt (t. 3, b. l. 46), o šalys gyventi atskirai pradėjo nuo vos po kelių dienų (2014-09-01), todėl akivaizdu, kad šį sandorį ieškovas sudarė asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdė pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovas neįrodė, kad už bendrą turtą gautas lėšas panaudojo šeimos poreikiams, todėl privalo kompensuoti atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, t. y. ½ dalį iš 2 751,39 Eur (9 500 Lt), gautų už traktorių, t. y. 1 375,70 Eur. Priteisti atsakovei jos prašomo dydžio (3 548 Eur) kompensaciją nėra pagrindo, nes jis neįrodė, kad traktorius buvo parduotas už didesnę sumą nei nurodyta minėtoje jo 2014-08-25 pirkimo-pardavimo sutartyje (9 500 Lt). Tai, kad atsakovė pateikė skelbimą apie parduodamą tokio modelio traktorių už 24 500 Lt (7 096 Eur) (t. 2, b. l. 51) neįrodo, kad šalims priklausęs traktorius taip pat buvo parduotas už tokią sumą. Kiekviena transporto priemonė parduodama įvertinus individualias jos savybes ir techninę būklę, todėl tiksli jos rinkos kaina atsispindi konkrečioje pirkimo-pardavimo sutartyje, o ne skelbimuose. Atsakovė neįrodė, kad 2014-08-25 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 9 500 Lt traktoriaus pardavimo kaina yra neteisinga ir neatitinka traktoriaus techninės būklės ir jo rinkos kainos.

Atsakovė taip pat prašo priteisti 1 150 Eur kompensaciją už ieškovo 2013 m. parduotą srutovežį, tačiau šis reikalavimas atmestinas, nes ji neįrodė, kad tokį turtą sutuoktiniai turėjo nuosavybės teise. Nuosavybės teisę į šį turtą atsakovė grindžia tuo, kad srutovežis stovėjo jų kieme ir ieškovas juo naudojosi, o ji pateikė į bylą jų kieme stovinčio srutovežio nuotrauką (t. 2, b. l. 55-56). Tačiau ieškovas teigia, kad tai buvo jo tėvui nuosavybės teise priklausęs turtas, kurį ir pardavė jo tėvas, todėl tai nėra dalintinas sutuoktinių turtas. Nors liudytojas A. K. patvirtino, kad yra skolinęsis srutovežį iš R. I., tačiau esant šalių ginčui dėl šio turto priklausymo joms nuosavybės teise, atsakovės paaiškinimai, pateikta nuotrauka ir liudytojo parodymai neįrodo, kad šis turtas nuosavybės teise priklausė šalims. Tai, kad daiktas stovi šalių kieme ir juo naudojasi bei kitiems leidžia pasinaudoti ieškovas nereiškia, kad jam priklauso ir nuosavybės teisė į šį daiktą. Byloje esanti srutovežio nuotrauka patvirtina, kad šalio jo matomas ir minėtas traktorius, dėl kurio nėra ginčo, ir traktoriaus priekaba (t. 2, b. l. 55), tačiau traktoriaus priekabos registracijos liudijimas patvirtina, kad ji priklausė ieškovo tėvui P. I. (t. 2, b. l. 52). Tai patvirtina, kad šalių kieme iš tiesų buvo laikoma ir ieškovo tėvui priklausiusi žemės ūkio technika, kuria naudojosi ieškovas. Esant tokioms aplinkybėms, vien tik atsakovės paaiškinimų, liudytojo parodymų ir srutovežio nuotraukos nepakanka jo nuosavybei įrodyti, kai byloje nėra jokių dokumentų, pagrindžiančių šio daikto nuosavybės teisę, o ieškovas teigia, kad tai buvo ne šalių, o jo tėvo turtas. Be to, atsakovė pardavimo kainos net neįrodinėjo kokiais nors kitais įrodymais be savo paaiškinimų, todėl pats kompensacijos dydis visiškai nepagrįstas jokiais įrodymais. Neįrodžius sutuoktinių nuosavybės teisių į srutovežį, atsakovė negali reikalauti iš ieškovo ir kompensacijos už jo pardavimą.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 499 Eur kompensaciją už du žemės sklypus 0,8500 ha ir 0,5000 ha dydžio, esančius Lazdijų r. sav, (duomenys neskelbiami), nes už juos valstybei jis sumokėjo 998 Eur iš asmeninių lėšų, o šie sklypai priklauso abiem šalims. Atsakovė sutinka mokėti kompensaciją ieškovui, bet tik ½ žemės sklypų pirkimo kainos be delspinigių, nes delspinigiai susidarė dėl ieškovo kaltės, kuris sakė, kad moka už žemę, bet laiku nesumokėjo.

Ieškovas prašo pripažinti prievolę „Swedbank“, AB bankui pagal 2011-05-02 kreditavimo sutartį Nr. 11-019538-CL solidaria abiejų sutuoktini prievole, o atsakovė su tuo nesutinka, nes šią paskolą ieškovas ėmė vienas, kokiam tikslui ji nežino ir kam jis ją panaudojo nežino.

Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Kasacinis teismas nurodo, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu, todėl paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie solidarių prievolių, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Nagrinėjamoje ieškovo R. I. ir „Swedbank“, AB banko 2011-05-02 sudarytoje asmeninės kredito linijos sutartyje Nr. 11-019538-CL numatyta paskolos paskirtis – pagal 07-074470-GV, 07-040286-OD suteikto kredito grąžinimui, o sutarties 14.1 punkte numatyta, kad kredito gavėjas užtikrina, jog kreditas bus naudojamas jo šeimos poreikiams tenkinti (t. 2, b. l. 57). Šioje ginčo sutartyje nurodyta sutartimi Nr. 07-074470-GV ieškovui „Swedbank“, AB bankas 2007-04-19 buvo suteikęs 14 000 Lt kreditą pagal dar ankstesnę sutartį suteikto kredito grąžinimui ir būsto remontui (t. 4, b. l. 114-115), o sutartimi Nr. 07-040286-OD bankas 2007-04-24 ieškovui buvo suteikęs 1 500 Lt kredito limitą (t. 4, b. l. 113). Ieškovo banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2007-08-10 jis sumokėjo 9 500 Lt UAB „Pietų Megrame“ už plastikinius langus (t. 1, b. l. 41). Atsakovė pripažino, kad ieškovas plastikiniams langams pirkti buvo ėmęs paskolą. Taigi, 2011-05-02 ginčo sutartis Nr. 11-019538-CL numatė, kad 35 000 Lt paskola ieškovui buvo suteikta ankstesnių jo įsipareigojimų pagal sutartis Nr. 07-074470-GV ir Nr. 07-040286-OD padengimui ir jo šeimos poreikiams (sutarties 14.1 punktas), o ankstesne sutartimi Nr. 07-074470-GV ieškovui buvo suteiktas 14 000 Lt kreditas būsto remontui, iš kurio jis pirko plastikinius langus už 9 500 Lt. Tai sutampa ir su pačių šalių paaiškinimais, kad nuo 2007 metų ieškovas skolinosi pinigus iš banko būsto remontui, t. y. šeimos poreikiams, o ginčo sutartimi 2011-05-02 gauta paskola buvo reikalinga įsipareigojimų pagal ankstesnes sutartis, sudarytas šeimos poreikiams, vykdymui. Be to, atsakovė R. I. 2008-04-23 su Druskininkų kredito unija buvo sudariusi paskolos sutartį Nr. 08-00019 ir gavusi bendrą 38 647, 95 Lt vartojimo paskolą (t. 4, b. l. 83-87), o ieškovas R. I. 2008-04-23 su Druskininkų kredito unija buvo sudaręs laidavimo sutartį, kuria užtikrino nurodytą atsakovės paskolos sutartį Nr. 08-00019 (t. 4, b. l. 88). Šalys teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad vykdant išieškojimą pagal šią atsakovės sutartį Druskininkų kredito unija buvo nukreipusi išieškojimą į abiejų sutuoktinių turtą, todėl šiai paskolai grąžinti atsakovė pasiskolino iš ieškovo brolio L. I. 30 000 Lt ir iš jų grąžino skolą Druskininkų kredito unijai. Šiuos paaiškinimus patvirtina mokėjimo nurodymas, kuriuo ieškovo brolis L. I. 2011-03-02 pervedė į atsakovės R. I. sąskaitą 30 000 Lt (t. 3, b. l. 40), bei pastarosios banko sąskaitos išrašas, patvirtinantis, kad 2011-03-02 gavusi iš L. I. 30 000 Lt, ji 2011-03-03 ir 2011-03-04 grąžino Druskininkų kredito unijai 29 000 Lt (t. 3, b. l. 61). Ieškovas paaiškino, kad būtent jis iš 2011-05-02 ginčo sutartimi Nr. 11-019538-CL gautų 35 000 Lt grąžino savo broliui L. I. 30 000 Lt, kuriuos buvo pasiskolinusi atsakovė. Tai patvirtina L. I. banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad ieškovas 2011-05-03 pervedė jam 30 000 Lt (t. 3, b. l. 38-39).

Nurodytos aplinkybės patvirtina ieškovo paaiškinimus, kad 2011-05-02 sutartimi Nr. 11-019538-CL gautą paskolą jis panaudojo šeimos poreikiams, nes jau sekančią dieną 30 000 Lt iš gautų 35 000 Lt jis pervedė savo broliui, kuriam atsakovė buvo skolinga dėl to, kad vykdydama solidarią sutuoktinių prievolę Druskininkų kredito unijai pasiskolino šią sumą iš L. I.. Taigi, ieškovas ginčo sutartimi gautą paskolą panaudojo išimtinai šeimos poreikiams, nes taip galutinai įvykdė solidarią sutuoktinių prievolę, kilusią iš atsakovės 2008-04-23 paskolos sutarties Nr. 08-00019 ir ieškovo 2008-04-23 laidavimo sutarties su Druskininkų kredito unija, bei dar ankstesnius įsipareigojimus iš 2007 m. sutarčių, sudarytų būsto remonto tikslais, iš kurių buvo pirkti langai šeimos būstui. Todėl nepriklausomai nuo to, kad 2011-05-02 asmeninės kredito linijos sutartis Nr. 11-019538-CL su „Swedbank“ ,AB banku buvo sudaryta tik ieškovo R. I. vardu, prievolė ją įvykdyti pripažintina solidaria abiejų sutuoktinių prievole.

Atsakovės reikalavimai priteisti išlaikymo įsiskolinimą, reikalavimas priteisti kompensaciją už ieškovo gautą paramą iš NMA ir reikalavimas priteisti kompensaciją už parduotą traktorių patenkinti, tačiau reikalavimai priteisti 225 Eur dydžio išlaikymą vaikui ir kompensaciją už parduotą srutovežį atmesti. Taigi, 60 procentų iš šių penkių reikalavimų buvo patenkinta, o 40 procentų atmesta, todėl atsakovei iš ieškovo priteistina 60 procentų jos turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas prašo priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b. l. 60, 152), kurias sudaro: 291,95 Eur (231,95+ 60 Eur) žyminis mokestis (t. 1, b. l. 9, t. 3, b. l. 36) ir 1 200 Eur atstovavimo išlaidos, kurias patvirtina pinigų priėmimo kvitai (t. 4, b. l. 62-63, 153). Ieškovo išlaidos advokatės pagalbai apmokėti, įvertinus tai, kad advokatė surašė ieškinį, du patikslintus ieškinius, atsiliepimą į priešieškinį, konsultavo ieškovą ir atstovavo jį penkiuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė sudaro 17 val. 31 min., neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių ir yra gerokai mažesnės nei galimas maksimalus dydis, todėl jos priteistinos ieškovui iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis). Viso ieškovui iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistina 745,98 Eur bylinėjimosi išlaidų ((291,95 Eur žyminis mokestis + 1 200 Eur atstovavimo išlaidos) x 50 %).

Atsakovė prašo priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b. l. 65, 108), kurias sudaro: 105,11 Eur žyminis mokestis (t. 4, b. l. 66), 16,23 Eur už įrodymų rinkimą ir pateikimą teismui (t. 4, b. l. 67-69) ir 850 Eur atstovavimo išlaidos, kurias patvirtina sąskaitos už teisines paslaugas, pinigų priėmimo kvitas ir mokėjimo nurodymai (t. 4, b. l. 70-81, 109-110). Atsakovės išlaidos advokatės pagalbai apmokėti, įvertinus tai, kad advokatė surašė du atsiliepimus į ieškinius ir priešieškinį, atstovavo ją penkiuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė sudaro 17 val. 31 min., neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių ir yra gerokai mažesnės nei galimas maksimalus dydis, todėl jos priteistinos atsakovei iš ieškovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis). Išlaidos už įrodymų rinkimą ir pateikimą teismui taip pat priteistinos atsakovei iš ieškovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, nes tai yra būtinos išlaidos atsakovei ginant savo teises (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Viso atsakovei iš ieškovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistina 582,80 Eur bylinėjimosi išlaidų ((105,11 Eur žyminis mokestis + 16,23 Eur už įrodymų rinkimą ir pateikimą teismui + 850 Eur atstovavimo išlaidos) x 60 %).

Bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su teismo procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu, kurios sudaro 15,51 Eur, priteistinos iš abiejų šalių lygiomis dalimis - po 7,76 Eur, nes abiejų šalių ieškiniai buvo patenkinti iš dalies ir šios išlaidos susidarė dėl abiejų šalių teikiamų procesinių dokumentų įteikimo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).