Utenos apylinkės teismo sprendimas

2018-06-22 · Civilinė byla Nr. e2-1985-1055/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Utenos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-22
Bylos Nr.
e2-1985-1055/2018
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-08927-2017-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ana Karšul
Ieškovas
L. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybės, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1985-1055/2018Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08927-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5; 3.2.6.5. (S)
UTENOS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 22 d.Utena
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Ana Karšul,sekretoriaujant Sandrai Dairutienei, Renatai Šapokienei,dalyvaujant ieškovei L. K., ieškovės atstovui advokato padėjėjui J. P.,

atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui L. K., atsakovės atstovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei D. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė L. K. ieškiniu prašė priteisti jai iš Lietuvos Respublikos valstybės 5710 EUR turtinės ir 3 000 EUR neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmais, taip pat priteisti iš atsakovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini), jos atostogų metu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. buvo įvykdyta vagystė, kuria ieškovei buvo padaryta 5 710 EUR turtinė žala – pavogta daiktų ir pinigų 5 510 EUR sumai bei sugadintas 200 EUR vertės turtas. Iš karto parašė pareiškimą policijai ir Panevėžio apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini). 2015 m. gegužės 27 d. nuo 18.15 val. iki 20.15 val. jos namuose buvo atlikta apžiūra ir surašytas apžiūros protokolas. Apžiūrą atliko Panevėžio apskrities VPK KTB KAS specialistai S. G. ir A. K.. Apžiūros metu pareigūnai rado ir paėmė mikrodaleles, nulaužtus atraktus ir 3 pirštų antspaudus. Kiek jai yra žinoma, buvo apklausti keli jos nurodyti asmenys. 2015 m. rugsėjo 17 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuroras E. Š. priėmė nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą. Ieškovė šį nutarimą apskundė ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja R. T. tenkino skundą bei nurodė atlikti papildomus veiksmus. Ieškovė teigia jokios informacijos ir pranešimų apie ikiteisminio tyrimo eigą negavusi ir tik daugiau kaip po metu, pasinaudojusi advokato pagalba, sužinojo apie tyrimo eigą. 2017 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, kuriame išsamiai nurodė, kad reikia atlikti papildomus veiksmus, kadangi tyrimo metu nebuvo nuimti visi pirštų antspaudai bei neapklaustas pagrindinis, galimai padaręs nusikaltimą asmuo. 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja R. T. atsisakė tenkinti prašymą ir atlikti papildomus veiksmus. Šį nutarimą apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau teismas jos keliamų klausimų beveik nenagrinėjo, tik apsiribojo prokuroro išvadų komentaru bei priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį. Atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienas pareigūnų paimtas piršto antspaudas nebuvo tinkamas identifikuoti asmenį, mikrodalelių tyrimas taip pat nebuvo tinkamas, todėl ieškovės manymu, visi ekspertiniai veiksmai buvo atlikti netinkamai. Ieškovė yra įsitikinusi, kad tokią tyrimo ir bylos baigtį lėmė neprofesionalus, netinkamas ir šališkas tiek policijos pareigūnų, tiek prokurorų darbas ikiteisminio tyrimo metu bei vėliau nagrinėjant bylą Panevėžio apylinkės teisme, kuomet niekas nematė aplaidumo atliekant vietos apžiūrą, įrodymų vertinimą, šališkų įrodymų rinkimo bei jų vertinimo. Ne visi jos nurodyti asmenys buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, ne pas visus buvo atlikta krata, taip pat nenuimti pirštų antspaudai nuo lango ir lango staktos, pro kurį išlipo vagys, virš lango sienos ir durų. Kelis kartus su skundais ir prašymais kreipėsi į pareigūnus prašydama nuimti pirštų anspaudus nuo minėtų paviršių, prašė apklausti asmenis, tačiau jos prašymus pareigūnai ne tik ignoravo, bet ir kategoriškai atmetė. Pareigūnai netyrė nusikaltimo, nerinko įrodymų ir tokiais veiksmais apginė teisės pažeidėjus bei padarė jai didelę turtinę ir neturtinę žalą, kurią turi atlyginti valstybė. Vagyste jai buvo padaryta 5 510 EUR žala, turto sugadinimu – 200 EUR, todėl turtinę žalą vertina 5 710 EUR. Šališkas ir paviršutiniškas ikiteisminis tyrimas sąlygojo didelius jos dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, pažeidė jos, kaip asmens, pamatines teise, buvo apribota jos teisė į turtą, pažeista teisė į asmeninį gyvenimą. Dėl to patyrė didelių fizinių ir dvasinių nepatogumų, kas sąlygojo ir bendravimo galimybių sumažėjimą. Prarado gerą vardą, pablogėjo jos reputacija, sumažėjo autoritetas, tapo nervinga, padažnėjo nuotaikų kaita. Patirtą neturtinę žalą vertina 3 000 EUR.

Teismo posėdžio metu ieškovė L. K. ieškinį palaikė motyvais, išdėstytais ieškinyje, ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad pamačiusi apvogtą namą iš karto iškvietė policiją. Pirmi įėjo tyrėjai, po to ji apėjo, apžiūrėjo, kas pavogta, o po to pareigūnai ją išvarė, kad netrukdytų dirbti, ir ji iki apžiūros pabaigos buvo lauke. Jei ekspertai būtų buvę jos neišvarę, būtų daugiau pirštų antspaudų nuimta. Pareigūnai neatliko savo darbo, nenuėmė visų antspaudų, nesurado vagių, nedarė kratų. Namuose buvo viskas išversta, supjaustyti baldai, balkone išimtos knygos. Ant enciklopedijų pirštų antspaudų buvo šimtai, juk jas vartė ieškodami pinigų. Ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, sakė per apklausas, kad nebuvo paimti antspaudai, nežino, kodėl tai nėra užfiksuota protokoluose. Tikėjosi, kad viskas bus atlikta dar 2015 metais, ji nebuvo supažindinta su tuo, kas buvo atlikta. Tik 2017 metais susipažino su tyrimo medžiaga per advokatą. Jos nuomone, niekas nebuvo padaryta sąžiningai. Ji jokių pirštų antspaudų nevalė po vagystės, viskas liko. Ant knygų antspaudų nematė, bet jie ten turi būti, o ant durų matė.

Ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti jame nurodytais motyvais ir papildomai paaiškino, kad policijos pareigūnai tinkamai neatliko savo darbo, o prokuratūra jų ir tyrimo eigos visiškai nekontroliavo, apsiribodama parašų patikrinimu. Jei jis atstovautų klientės interesus nuo pat tyrimo pradžios, ikiteisminis tyrimas seniai būtų baigtas ir kalti asmenys surasti. Pareigūnai ir prokurorai tinkamai neatliko savo pareigų ir taip padarė L. K. žalos.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 21 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje teigiama, kad teismas neturi pagrindo abejoti atliktais specialisto tyrimais. 2015 m. gegužės 27 d. įvykio vietos apžiūros protokole nurodyti visi rasti objektai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui. Rankų pėdsakai buvo paimti tokie, kokie buvo išlikę nuo imamo paviršiaus, tas faktas, kad jie netinkami asmeniui identifikuoti reiškia, kad pats rankų pėdsakas buvo paliktas netinkamas – nepilnas. Kadangi nėra pagrindo abejoti specialisto atliktų darbų kokybe, tai ieškovės teiginys, kad įvykio vietos apžiūros metu rasti pirštų antspaudai nebuvo tinkami identifikuoti asmenį, mikrodalelių tyrimas taip pat nebuvo tinkamas ir tai neva dėl netinkamai atliktų ekspertinių tyrimų, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti eilė asmenų, nurodytų ieškovės, tačiau bylai reikšmingų aplinkybių nebuvo nustatyta, šie asmenys nebuvo susiję su vagyste. Ieškovės teigimas, kad ne visi jos nurodyti asmenys buvo apklausti, ne pas visus buvo atliktos kratos, yra nepagrįstas, nes tik prokuroras turi teisę nuspręsti, kokius ir kokia apimtimi procesinius veiksmus tikslinga atlikti. Įstatymas nenumato prokurorui pareigos pranešti nukentėjusiajam tyrimo (apklausų) rezultatą, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, jog prokuroras nepranešė jai apie tyrimo rezultatus. Ieškovė po daugiau nei 2 metų kreipėsi į prokuratūrą nurodydama, kad nustatė dar nenuimtus rankų pėdsakus, kas kelia pagrįstų abejonių. Juolab, kad tiek apžiūros protokole, tiek teismo nutartyje buvo pažymėta, jog visi pėdsakai, kurie buvo rasti įvykio vietos apžiūros metu, buvo užfiksuoti, todėl nėra pagrindo abejoti tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek prokuroro atliktų procesinių veiksmų kokybe. Ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas 2015 m. gegužės 27 d., 2015 m. rugsėjo 17 d. jis buvo sustabdytas, 2015 m. spalio 9 d. – atnaujintas ir 2015 m. gruodžio 29 d. vėl sustabdytas. Į ikiteisminio tyrimo terminą sustabdymo laikotarpis nėra įskaičiuojamas, per ikiteisminio tyrimo laiką buvo atlikta daug procesinių veiksmų, todėl bendras apie 6,5 mėnesio ikiteisminio tyrimo terminas yra pateisinamas dėl objektyvių priežasčių. Taigi ieškovės teiginys, kad dėl neteisėtų veiksmų bylos nagrinėjimas truko nepagrįstai ilgia, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Ieškovė nurodo, kad patyrė 5 710 EUR turtinės žalos. Procesuose, susijusiuose su ieškove, baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, kuriuos galima būtų pripažinti neteisėtu ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmu, nekonstatuota, todėl valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pagrindo nėra. Ieškovė taip pat nurodo patyrusi 3 000 EUR neturtinės žalos. Kadangi šiuo konkrečiu atveju nebuvo įrodytas teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumas, tai neįrodytas ir faktas, kad jai šiais veiksmais buvo padaryta konkrečios realios žalos, kuri pagal įstatymą gali būti vertinama kaip neturtinė. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad emocinės būklės, sveikatos pablogėjimą bei stiprius išgyvenimus lėmė neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro veiksmai. Nenustačius visų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, ieškovės reikalavimai priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės turtinę ir neturtinę žalą atmestini kaip nepagrįsti.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė ieškinį atmesti ir papildomai paaiškino, kad vietos apžiūros metu buvo paimti 3 pirštų antspaudai, audinio pavyzdžiai, atraktai, mikrodalelės. Protokolo gale specialistai parašė, kad daugiau jokių pėdsakų nėra ir paimta viskas, kas galima. Specialisto išvadoje nurodyta ir teismas pasisakė, kad antspaudai buvo paimti tinkamai, tiesiog jie iš savęs buvo netinkami asmens identifikavimui. Atnaujinus tyrimą buvo papildomai apklausta 2 kartus ieškovė, jos nurodyti asmenys, atlikta krata, gauta specialisto išvada. Dėl to, kad netinkamai buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, ieškovė nesikreipė.

Atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad vertinant pareigūnų veiksmų neteisėtumą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 1 dalies aspektu neteisėtais veiksmais, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuoti baudžiamojo proceso normų. 2015 m. gegužės 27 d. atlikta įvykio vietos apžiūra bei surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame aiškiai ir detaliai aprašomi rasti rankų pėdsakai, kurie buvo nukopijuoti skaidriose plokštelėse Nr. 1. Nr. 2, Nr. 3 bei audinio pėdsakas. Protokole nurodyti visi rasti objektai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui. Specialisto išvadose nurodyta, kad paimti pėdsakai yra netinkami pėdsakus palikusio asmens identifikavimui. Visiškai nepagrįsta ir nelogiška ieškovės išvada, kad jeigu pėdsakai netinkami asmeniui identifikuoti, tai reiškia, kad visi ekspertiniai tyrimai buvo atlikti netinkamai. Rankų pėdsakai buvo paimti tokie, kokie buvo išlikę nuo imamo paviršiaus, nėra pagrindo abejoti specialistų atliktų darbų kokybe. Jokių pažeidimų dėl įvykio vietos apžiūros ir kitų veiksmų nenustatė nei kontroliavęs ikiteisminį tyrimą prokuroras, nei teismas. Nei ikiteisminio tyrimo įstaiga, nei teismas, nei proceso šalis negali nurodyti, kokį veiksmą prokuroras konkrečiai turi atlikti ar kokį sprendimą priimti, tik jis pats turi teisę nuspręsti, kokius ir kokia apimtimi procesinius veiksmus tikslinga atlikti. Ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas 2015 m. gruodžio 29 d. prokuroro nutarimu, kadangi ikiteisminio tyrimo metu visi reikiami proceso veiksmai atlikti, išnaudotos visos galimybės rasti pagrobtą turtą ir nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas. Ieškovės teiginiai, kad ji praėjus daugiau kaip 2 metams nustatė dar nenuimtus rankų pėdsakus, kelia pagrįstų abejonių. Į ikiteisminio tyrimo terminus neįskaičiuojamas sustabdymo laikotarpis, todėl įvertinus, kiek ir kokie veiksmai buvo atlikti, ieškovės teiginys, jog bylos nagrinėjimas truko nepagrįstai ilgai, yra nepagrįstas. Ieškovė neįrodė, kad valstybės institucija ar jos pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl šių subjektų neteisėtų veiksmų. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį.

Posėdžio metu atsakovės atstovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė prašė ieškinį atmesti atsiliepime nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikta gausybė veiksmų, apklausta daug asmenų, atliktos ekspertizės, kratos, tačiau įtariamas asmuo nebuvo nustatytas, todėl ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas. Žala padaryta ne dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o dėl vagystės. Vietos apžiūrą atlikę pareigūnai S. G. ir A. K. yra didžiulę patirtį turintys specialistai ir prokuroras nenustatė, kad jie veikė netinkamai. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą buvo apklausta pati L. K., taip pat jos nurodyti asmenys, tikrintos vaizdo įrašų kartotekos, atliekamos telekomunikacijų patikros, tačiau jokios vertingos informacijos negauta. Duomenų apie nenuimtus pirštų antspaudus nebuvo, jie atsirado praėjus 2 metams ir teismas savo nutartimi nurodė, jog tai yra deklaratyvaus pobūdžio teiginiai.

Liudytojas S. G. parodė, kad jis yra Panevėžio apskrities VPK Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus specialistas, jo bendras stažas policijoje yra 24 metai, apie 20 metų – įvykio vietos apžiūros specialisto stažas. Dalyvavo vagystės iš ieškovės namo įvykio vietos apžiūroje. Negali būti, kad neleido ieškovei dalyvauti apžiūrint patalpas, visada leidžia, tik prašo, kad eitų iš paskos ir nesunaikintų pėdsakų. Šiuo atveju pėdsakų ieškojo ir apžiūrinėjo kolega, o jis pildė protokolą. Visada ieško tinkamų pėdsakų ir tik juos fiksuoja, nes būna labai daug netinkamų. Jei ieškovė apžiūros metu būtų kažką nurodžiusi, atsižvelgtų į tai. Ieškovės pateiktose nuotraukose pirštų antspaudų nėra. Antroje nuotraukoje ant durų yra remonto likučiai, bet tikrai ne pirštų antspaudai, be to šis pėdsakas yra netinkamas identifikavimui. Trečioje ir ketvirtoje nuotraukose pavaizduotas ant sienos esantis pėdsakas yra audinio slystantis trasologinis pėdsakas, kuris taip pat yra netinkamas identifikavimui. Yra labai daug sąlygų, nuo kurių priklauso, ar antspaudas yra tinkamas. Dar klausimas, kada atsirado tas pėdsakas, kuris yra nufotografuotas.

Liudytojas A. K. parodė, kad jis yra Panevėžio apskrities VPK Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus specialistas, jo darbo patirtis darant vietos apžiūras yra apie 25 metai. Buvo atliekama apvogto namo vietos apžiūra. Buvo paimta širdelė, pėdsakai. Pėdsakai išsilaiko tam tikrą laiko tarpą, tai priklauso nuo įvairių sąlygų ir imami tik tokie antspaudai, kurie yra tinkami ekspertizei. Ieškovės pateiktoje antroje nuotraukoje yra dažų pėdsakas, paliktas ranka, bet jis yra netinkamas identifikavimui. Trečioje, ketvirtoje ir penktoje nuotraukose yra dinaminis audinio pėdsakas, paliktas ranka su pirštine, nes nėra papiliarinių linijų. Imami tik tie pėdsakai, kurie turi reikšmės. Nuo knygų paviršiaus galima nuimti pėdsakus, bet jis nerado tinkamų. Patalpos visada apžiūrimos tik su savininkais, todėl negali būti, kad išvarė ieškovę, gali būti, kad paprašė eiti iš paskos. Jei savininkė buvo pirma užėjusi į dar neapžiūrėtą patalpą, galėjo paprašyti jos išeiti. Protokole pažymėta, kad daugiau pėdsakų, tinkamų identifikavimui, nerasta. Ieškovė taip pat jokių pastabų nereiškė, kitaip jos būtų įrašytos į protokolą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad ieškovės L. K. (nukentėjusiosios) pareiškimo pagrindu Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyboje 2015 m. gegužės 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį, L. K. pranešus, kad 2015 m. gegužės 27 d. apie 17.40 val. ji grįžusi į namus, adresu (duomenys neskelbtini), rado išlaužtas duris, viduje suverstus daiktus, išdaužtus kambario durų stiklus, pavogta 1 500 EUR, įvairūs aukso juvelyriniai dirbiniai, asmens tapatybės kortelė. (baudžiamosios bylos Nr. 01-1-29982-15 (toliau – ir baudž. b.) 1 lapas). Šį ikiteisminį tyrimą kontroliavo ir jam vadovavo Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras E. Š., kuris 2015 m. rugsėjo 17 d. priimtu nutarimu ikiteisminį tyrimą sustabdė, nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens, nutarime konstatuota, jog byloje atlikti visi reikiami ikiteisminio tyrimo veiksmai, išnaudotos visos galimybės rasti pagrobtą turtą bei nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas (baudž. b. l. 140-141). Minėtą nutarimą ieškovė apskundė (baudž. b. l. 144-145), skunde nurodydama, kad tyrimas sustabdytas neatlikus visų galimų veiksmų ieškant asmenų, kurie ją apvogė. Nors ji pareigūnams nurodė galimai nusikaltimą padariusį asmenį, tačiau jie neparodė jai turimų nuotraukų, kad ji tą asmenį atpažintų; nėra duomenų, ar iš jos namų paimtas biologinis pėdsakas buvo lyginamas su turima policijos duomenų baze, taigi policijos darbuotojai nepakankamai aktyviai tyrė surinktus įrodymus, neskyrė jiems pakankamai dėmesio, savo pareigas atliko formaliai, nepakankamai išsamiai apklausė visus galimus įtariamuosius. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja 2015 m. spalio 9 d. nutarimu skundą patenkino, panaikino 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarimą ir ikiteisminį tyrimą NR. (duomenys neskelbtini) atnaujino, papildomą tyrimą pavedė atlikti Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus tyrėjams, organizuoti ir vadovauti ikiteisminiam tyrimui pavesta prokurorui E. Š. (baudž. b. l. 146-147). Nutarime nurodyta, kad siekiant nustatyti galimai nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei gauti duomenų, turinčių reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, būtina paskirti užduotį atlikti įvykio vietos apžiūros metu nuo peilio rankenos paimto biologinio pėdsako biologinį tyrimą (DNR analizės būdu), atlikti asmens parodymą atpažinti iš nuotraukų kartotekos bei atlikti kitus su tuo susijusius papildomus proceso veiksmus.

Bylos duomenimis atnaujinus ikiteisminį tyrimą, buvo gauta specialisto išvada, atliktas asmens parodymas atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų, papildomai apklausta nukentėjusioji, apklausti liudytojai, tačiau nusikaltimą padaręs asmuo nenustatytas, todėl 2015 m. gruodžio 29 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro E. Š. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas, konstatavus, jog atlikti visi reikiami proceso veiksmai, išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas (baudž. b. l. 185-187). Šio nutarimo L. K. neskundė. 2017 m. rugpjūčio 18 d. ieškovė pateikė Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūrai prašymą atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), tais pačiais motyvais, kaip ir skųsdama 2015 m. rugsėjo 17 nutarimą, papildomai nurodydama, kad ant lauko durų iš vidinės pusės po vagystės yra likęs ryškus rankos pirštų ir delno pėdsako antspaudas, taip pat yra išlikę pirštų pėdsakai prie lango, pro kurį išlipo nusikaltėliai. Ji tų pėdsakų nelietė visą laiką, praėjusį po vagystės, policijos pareigūnai į tuos pėdsakus dėmesio nekreipė (baudž. b. l. 189). 2017 m. rugpjūčio 30 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos nutarimu atsisakyta tenkinti L. K. prašymą atnaujinti ikiteisminį tyrimą (baudž. b.l. 191-193). Nutarime nurodyta, kad 2015 m. gegužės 27 d. įvykio vietos apžiūros protokole nurodyti visi įvykio vietos apžiūros metu rasti ir paimti daiktai bei objektai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, kurie buvo ištirti, ir byloje yra specialisto išvados. Įvertinus laiko tarpą nuo pėdsako nuotraukos pateikimo dienos ir dienos, kuomet buvo įvykdyta vagystė (praėjo daugiau negu 2 metai), skunde nurodytos aplinkybės, kad pėdsakus galėjo palikti nusikaltimą padaręs asmuo, kelia pagrįstų abejonių ir laikytinos deklaratyvaus turinio teiginiais, nesuteikiančiais pagrindo atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Šio nutarimo teisėtumas patvirtintas 2017 m. rugsėjo 21 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi, kurioje teisėja pritarė prokurorų padarytoms išvadoms ir L. K. skundą atmetė (baudž. b. l. 197-198).

Žemesnės instancijos teismas

2017 m. spalio 25 d. ieškovė pateikė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skundą „Dėl tarnybinio patikrinimo“, kuriame nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareigūnų aplaidumo ir nenoro dirbti jiems priklausančio darbo nebuvo nuimti visi pirštų antspaudai nuo pagrindinių paviršių, neapklaustas romų tautybės jaunulis bei neatlikta krata, todėl prašo patraukti pareigūnus atsakomybėn, o ikiteisminį tyrimą tęsti (el. b. 1 tomo 27-28 l.). Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė 2017 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakė į L. K. skundą, nurodydama, kad jame dėstomos aplinkybės yra analogiškos išdėstytoms skundė dėl 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo, todėl skundas laikytinas pakartotiniu ir nenagrinėtinas, taip pat pažymėjo, kad ankstesnis skundas buvo išnagrinėtas tiek aukštesniojo prokuroro, ties teismo, ir ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų pažeidimų nenustatyta (el. b. 1 tomo 10-11 l.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą kildina dėl nepagrįstai uždelsto baudžiamojo proceso, nesiėmimo visų įmanomų procesinių priemonių ir galimybių nustatyti nusikaltimą padariusius asmenis, nepakankamai rūpestingo ir atsakingo ikiteisminio tyrimo organizavimo, ikiteisminio tyrimo sustabdymo nenustačius nusikaltimą padariusių asmenų, o reikalavimą valstybei atlyginti jai padarytą žalą grindžia remiantis CK 6.272 straipsnio 1 dalies nuostata.

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatyme nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio. Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ar administracinės teisės normų. Iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu. Tai reiškia, kad bylų dėl valstybės pareigūnų padarytos žalos atlyginimo specifika yra tokia, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012, 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008, 2012 m. sausio mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir E. Ž. Teisių Teismo praktikoje. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnyje, 178 straipsnyje numatyta, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu.

Vadovaujantis CPK 177 straipsnio 1 dalimi įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis Nr. 3K-3-206/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017 yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Pažymėtina, kad bylos šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Vienas iš paaiškinimų ir parodymų patikimumo kriterijų yra tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su šalių paaiškinimais ar liudytojų parodymais. Jų įrodomąją vertę teismas turi nustatyti juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visetu (CPK 185 straipsnis).

Nustatyta, kad ieškovė, kaip nukentėjęs asmuo, tokių veiksmų kaip neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas, savo atžvilgiu nepatyrė. Aukščiau išvardinti prokurorų ir teismo priimti nutarimai ir nutartis konstatavo nesant ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų neteisėtų veiksmų, dėl kurių neva neteisėtų veiksmų šiame baudžiamajame procese ieškovė prašo atlyginti jai turtinę ir neturtinę žalą iš valstybės.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ikiteisminis tyrimas paprastai pradedamas vien gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, o faktų patikrinimo galimybės BPK numatytomis priemonėmis nepradėjus ikiteisminio tyrimo yra ribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-18 nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-336/ 2010). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, pagrįstas įtarimas suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgment of 6 April 2000; Shannon v. Latvia, no. 32214/03, judgment of 24 November 2009; kt.). Taigi faktai, kurie gali sukelti įtarimą šios nuostatos prasme, neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti (e. g. I. M.. Azerbaijan, no. 15172/13, judgment of 22 May 2014; Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994, § 55). Tai, kad tyrimą kontroliuojantys prokurorai, būdami savo srities profesionalai, pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis padarė išvadą ikiteisminį tyrimą sustabdyti nenustačius asmenų, padariusių nusikalstamą veiką, nes išnaudotos visos procesinės priemonės ir galimybės juos nustatyti, savaime nėra neteisėta, nes prokurorų priimtų nutarimų teisėtumą patvirtina ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis.

Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) – procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. O iš jų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė – civilinės teisės institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-05-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006-06-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; kt.). Taigi oficialių pareigūnų veiksmai teisėti tiek, kiek jie atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002, 2012 m. sausio mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-05-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006-06-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, tačiau turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Todėl teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014, 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015).

Kaip paminėta aukščiau, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesiniuose veiksmuose nėra konstatuotos aplinkybės, kurios nagrinėjamos civilinės bylos prasme leistų konstatuoti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmus ar klaidas, turėjusias esminę ir lemiamą reikšmę ieškovės teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Jų veiksmų teisėtumą išanalizavo ir patvirtino teismas. Šioje civilinėje byloje taip pat nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ar kitas įstatymuose jiems nustatytas pareigas. Vertinant minėtų prokurorų ir teismo procesinių sprendimų turinį darytina išvada, kad kaltųjų asmenų dėl ieškovės turto vagystės ir sugadinimo nenustatymas, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, kurie ieškovės siejami su visu ikiteisminio tyrimo procesu. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų neteisėtų veiksmų (CPK 178, 185 straipsniai). Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą, nenustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėti veiksmai, neteisėtas neveikimas ar nevykdymas bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. pirmoji iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).

Išanalizavus bylos medžiagą, kaip nepagrįsti vertintini ieškovės ieškinio teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas truko per ilgai ar buvo atliekamas šališkai. Tik ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo termino nurodymas nėra pakankamas pripažinti, kad šie procesai vyko nepateisinamai ilgai. Pažymėtina, kad sustabdymo laikotarpis į ikiteisminio tyrimo terminą nėra įskaičiuojamas, todėl ikiteisminis tyrimas pagal ieškovės pareiškimą bendroje sumoje truko 6,5 mėnesius, kas pagal nagrinėtos bylos medžiagos apimtį, atliktų procesinių veiksmų skaičių ir intensyvumą, bylos pobūdį negali būti laikomas kaip per ilgas terminas. Tyrimas pradėtas 2015 m. gegužės 27 d., sustabdytas 2015 m. rugsėjo 17 d., atnaujintas 2015 m. spalio 9 d. ir vėl sustabdytas 2015 m. gruodžio 29 d. Per šį laikotarpį apklaustas didelis skaičius galimų įvykio liudytojų, atlikta atpažinimo pagal nuotraukas procedūra, specialistai atliko kelis tyrimus. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu vyko esant nereikalingam delsimui (CPK 178 straipsnis).

Ieškovės teiginiai, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, pareigūnai neatliko visų būtinų veiksmų, pagrįsti tik prielaidomis. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos nustatyta, kad buvo pagal galimybes nustatyti ir apklausti visi L. K. nurodyti asmenys, atlikta krata. Ieškovės teiginių apie neatliktas kratas kontekste teismas pažymi, kad krata yra procesinė prievartos priemonė, nukreipta prieš asmenį, todėl jos taikymui turi būti pagrindas, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas (BPK 11 straipsnio 1 d.), ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nenustatę svaraus pagrindo ir neturėdami objektyvių duomenų, kad tam tikroje patalpoje yra nusikalstamai veikai tirti reikšmingų daiktų, ar kad koks nors asmuo jų turi, negalėjo tiesiog atlikti kratas pas visus ieškovės nurodytus asmenis. Ieškovė teigia, jog apie jos manymu buvusius (nors ji pati jų nematė), bet nepaimtus pirštų antspaudus ji minėjo tyrėjai ir pareigūnams nuo pat tyrimo pradžios, tačiau į tai nebuvo kreipta dėmesio. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovė, būdama apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, apie nepaimtus pėdsakus nieko neminėjo, ikiteisminio tyrimo medžiagoje taip pat nėra jos prašymų atlikti papildomus veiksmus, susijusius su papildoma įvykio vietos apžiūra. Skųsdama 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą ji taip pat nenurodo jokių papildomų aplinkybių dėl įvykio vietos apžiūros ar jos rastų pėdsakų. Duomenys apie galimai apžiūros metu nepastebėtus ar nepaimtus pėdsakus atsiranda tik praėjus 2 metams, todėl vertintini kritiškai, kadangi mažai tikėtina, kad vagystės metu palikti pėdsakai galėjo išsilaikyti tokį laiko tarpą (atsižvelgiant į tai, kad tai yra gyvenamosios patalpos). Posėdžio metu apklausti liudytojai parodė, kad jie įvykio vietos apžiūros metu, prieš paimdami pėdsakus, vertino, ar jie galės būti tinkami asmeniui identifikuoti, visi galimai tinkami pėdsakai buvo paimti, o ieškovės pateiktose nuotraukose pavaizduoti pėdsakai nėra pirštų antspaudai, tai trasologiniai pėdsakai, kurie yra netinkami asmeniui identifikuoti. Kadangi abudu liudytojai yra įvykio vietos apžiūrų kvalifikuoti specialistai, turintys ilgametį stažą, nėra pagrindo netikėti jų parodymais ir kvalifikacija. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė pati neturi specialių žinių įvykio vietos apžiūrų srityje, vertinant ir paimant pėdsakus, todėl jos pačios teiginiai apie nors jos nematytus, bet buvusius ir nepaimtus pirštų antspaudus vertintini kritiškai. Ieškovei ir jos atstovui teismo posėdžio metu kelis kartus buvo pasiūlyta svarstyti galimybę pateikti į bylą papildomus įrodymus, kurie galėtų pagrįsti ieškinyje išdėstytus teiginius, tačiau jie pasiūlymo atsisakė, nurodydami, jog byloje yra pakankamai įrodymų. Todėl nesant daugiau jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai spręsti apie tikėtinai šališkus procesinius veiksmus, netinkamai atliktus ar neatliktus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, šie ieškovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje nurodoma, kad vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008). Pažymėtina tai, kad neturtinės žalos faktą ieškovė grindė abstraktaus pobūdžio argumentais, tik deklaratyviai nurodė, kad dėl jos įvardytų kaip neteisėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo) patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. Ieškovė neįvardijo konkrečių aplinkybių ir faktų, pagrindžiančių jos nurodytus išgyvenimus, patirtus nepatogumus, suvaržymus. Tokio pobūdžio argumentai, nepagrįsti konkrečiais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti. Be to, ieškovė privalo įrodyti ne tik neturtinės žalos faktą, bet ir pagrįsti kuo daugiau kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti. Ieškovė iš esmės nepagrindė jos prašomos priteisti neturtinės žalos apskaičiavimo būdo, todėl darytina išvada, kad ieškovė neįrodė prašomos priteisti neturtinės žalos fakto, neįvardijo ir nepagrindė jos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų ir konkrečių aplinkybių. Be to, ieškovės pateiktų įrodymų nepakanka ir priežastiniam ryšiui tarp įvardytų kaip neteisėtų pareigūnų veiksmų bei reikalaujamos neturtinės žalos pagrįsti.

Vertinant bylos medžiagą, šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė dėl tam tikrų konkrečių neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmų (neveikimo), ar šių neteisėtų veiksmų visumos patyrė šioje byloje prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą (CPK 185 straipsnis). Taigi nagrinėjamu atveju neįrodžius visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (neįrodžius neteisėtų veiksmų, kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 straipsnis), o nenustačius neteisėtų veiksmų negali būti konstatuojamas ir priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.247 straipsnis)), ieškovės ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalimis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

CPK 96 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų neatleistas.

Ieškovė, pateikdama ieškinį, privalėjo jį apmokėti 196 EUR dydžio žyminiu mokesčiu. 2018 m. kovo 26 d. teismo nutartimi buvo patenkintas ieškovės prašymas ir dalies žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Kadangi ieškovės ieškinys atmetamas, iš jos priteistina nesumokėta 166 EUR dydžio žyminio mokesčio dalis.

Nagrinėjamoje byloje procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 2,86 EUR. Jos nepriteisiamos, nes jos yra mažesnės už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 ,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškovės L. K. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 166 EUR (vieną šimtą šešiasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, esančią Swedbanke, AB įmokos kodas 5660, įmokos kvitas pateiktas teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.

Teisėja Ana Karšul