Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-624-755/2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės ir Birutės Jonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Insima“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-04-24 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-368-902/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Šilo statyba“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Valdsita“, ieškinį atsakovei UAB ,,Insima“, trečiajam asmeniui V. J. dėl sandorių pripažinimo neteisėtais ir negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė: pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės BUAB „Šilo statyba“ sudarytus sandorius: 2015-08-07 skolos sumažinimą atsakovei 3000 Eur suma, 2015-07-14 skolos sumažinimą atsakovei 5000 Eur suma, 2015-07-09 skolos sumažinimą atsakovei 23018,78 Eur suma, taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės ieškovei 31018,78 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2015-09-04 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Šilo statyba“, administratoriumi paskyrė UAB ,,Valdsita“.Administratorius nustatė, jog ieškovė atsakovei per laikotarpį nuo 2015-07-01 iki 2015-10-15 sumokėjo 38 000 Eur : 2015-07-09 sumokėjo 30 000 Eur, 2015-07-14 sumokėjo 5000 Eur, 2015-08-07 sumokėjo 3000 Eur, taip 94 procentais atsiskaitė su atsakove UAB ,,Insima“, nors dėl nemokumo negalėjo vykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams, turimų lėšų pakako patenkinti tik 51,33864 procentus reikalavimo, atsakovės UAB ,,Insima“ atveju tai sudarytų 20754,28 Eur kreditorinių reikalavimų.Tokiu būdu,administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsniu, ginčijo skolos sumažinimą atsakovei 17 245,72 Eur (38 000,00 Eur - 20 754,28 Eur) sumai dėl nepagrįstos pirmenybės suteikimo vienam iš kreditorių, taip pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių teises bei teisėtus interesus. Taip pat CK 1.80 straipsnio pagrindu ginčijo 2015-07-09, 2015-07-14, 2015-08-07 skolos sumažinimą atsakovei bendroje 31 018,78 Eur (38 000 Eur - 6 981,22 Eur) sumoje, nes atsakovei šioje dalyje nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, pažeidžiant imperatyvias teisės normas, numatytas CK 6.930¹ straipsnyje.Nurodė, jog Panevėžio apygardos teismo 2016-01-18, 2016-04-06, 2016-07-13, 2016-07-25 nutartimis BUAB ,,Šilo statyba“ bankroto byloje buvo patvirtinti pirmos, antros, trečios eilės kreditorių reikalavimai daugiau kaip 1 milijono eurų sumai. 2015-05-31 dienai pradelstų kreditorinių reikalavimų bendra suma buvo 190 214,34 Eur, 2015-06-30 datai – 264 967,87 Eur, 2016-06-30 datai – 410 083,02 Eur, tai patvirtina, jog 2015-08-06 datai kreditoriai turėjo neabejotinus ir galiojančius pradelstus reikalavimus į skolininką UAB ,,Šilo statyba“, kurie nepatenkinti iki šiol.Nurodė, kad UAB ,,Šilo statyba“ jau 2015 m. kovo mėnesį buvo nemoki, kadangi nesugebėjo vykdyti pradelstų skolų apmokėjimo pagal 2015 m. vasario, kovo, balandžio mėnesių kreditorių sąskaitas. 2015-05-31 bendrovės turtas sudarė 1 592 392,58 Eur, pradelsti įsipareigojimai siekė 822 523,87 Eur, kai tuo tarpu 2015-06-30 datai bendrovės turtas sudarė 1 705 753,35 Eur, pradelsti įsipareigojimai išaugo iki 922 466,49 Eur. Vėlesniais mėnesiais bendrovės turto ir įsipareigojimų santykis esmingai blogėjo. Šią prastą finansinę situaciją UAB ,,Šilo statyba“ neabejotinai žinojo, tačiau, nepaisant to, su atsakove atsiskaitė visiškai ir tokiu būdu kitų kreditorių atžvilgiu veikė nesąžiningai. Atsakovė taipogi žinojo ieškovės sunkią finansinę padėtį, dėl ko taip pat negali būti laikoma sąžininga šalimi.Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškovės reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti bei atsakovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės administravimo išlaidų. Nurodė, kad atsakovė pilnai įvykdė sutarties įsipareigojimus ieškovei pagal subrangos sutartį, ieškovė priėmė darbo rezultatus ir su atsakove, suėjus mokėjimo terminams,iš dalies atsiskaitė. Toks atsiskaitymas nebuvo draudžiamas. Ieškovė, laimėjusi UAB ,,Palink“ viešąjį konkursą, privalėjo sudaryti subrangos sutartį su atsakove ir vykdyti sutartinius įsipareigojimus, atsiskaityti už atliktus ir priimtus darbus, tokiu būdu pasiektas šalių susitarimas tapo teisiškai įpareigojančiu aktu. Atsiskaitymai su atsakove kitų kreditorių interesų nepažeidė, nes ieškovė iki pat bankroto bylos iškėlimo proporcingai atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais. Nesutinka, kad atsakovė buvo nesąžininga, to nepatvirtina ir byloje surinkti duomenys.Trečiasis asmuo V. J. teismo posėdžio metu nurodė, jog yra atsakovės pusėje, mano, jog UAB ,,Šilo statyba“ visiškai pagrįstai atsiskaitė su atsakove. UAB „Šilo statyba“ kitų kreditorių interesų nepažeidė, nes įmonė visiems kreditoriams stengėsi mokėti proporcingai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017-04-24 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės sudarytus sandorius: 2015-08-07 skolos sumažinimą atsakovei UAB ,,Insima“ 3 000 Eur suma, 2015-07-14 skolos sumažinimą atsakovei UAB ,,Insima“ 5 000 Eur suma, 2015-07-09 skolos sumažinimą atsakovei UAB ,,Insima“ 23 018,78 Eur suma, taikė restituciją – priteisė iš atsakovės UAB ,,Insima“ ieškovei BUAB „Šilo statyba“31 018,78 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016-11-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitos ieškinio dalies netenkino.Teismas sprendė, kad byloje aplinkybės patvirtina, jog UAB ,,Šilo statyba“ buvo nemoki ginčijamų 2015-07-09,2015-07-14 ir 2015-08-07 atsiskaitymų su atsakove UAB ,,Insima“ metu, o priešingų duomenų į bylą nepateikta.Nustatė, jog UAB ,,Šilo statyba“ kitiems kreditoriams 2015-07-09-2015-08-07 laikotarpiu turėjo neabejotinų ir galiojančių reikalavimų, kurie vėliau buvo patvirtinti įmonės bankroto byloje, mažesnėms sumoms nei ginčo objektu tapusių atsiskaitymų skolos sumažinimas, o atsiskaitymai padaryti prastėjant įmonės finansinei būklei.Konstatavo, kad ieškovė neabejotinai žinojo apie savo prastą finansinę būklę, jog turimo turto, lėšų nepakanka atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais, kad įmonė nevykdo pradelstų skolinių įsipareigojimų jau 2015 m. vasario, kovo, balandžio mėnesiais, dėl ko yra skaičiuojami delspinigiai, tačiau mokėjimų datomis ieškovė padarė atsiskaitymus atsakovei ženklia pinigine suma, iš viso 38000 Eur, ir tokiu būdu buvo nesąžininga.Teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė UAB ,,Insima“ buvo nesąžininga šalimi. Teismas sprendė, kad atliekant ginčijamus mokėjimus, atsakovė buvo sąžininga, kadangi nežinojo ir negalėjo žinoti apie prastą UAB ,,Šilo statyba“ finansinę padėtį.Teismas vertino, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti ieškovės privalomumą atsiskaityti su atsakove 2015-07-09, 2015-07-14, 2015-08-07, t.y. nepatvirtina pirmumo (prioriteto) prieš kitus kreditorius.Teismas laikė, jog neįrodžius būtinybės ieškovei su atsakove atsiskaityti, atliekant ginčo objektu tapusius mokėjimus (skolos sumažinimą), buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, kad su jais būtų tinkamai atsiskaityta.Teismas sprendė, jog neįrodžius visų actio Pauliana taikymo sąlygų, nesant atsakovės nesąžiningumo, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės UAB „Šilo statyba“ sudarytų sandorių dalies dėl 2015-07-09, 2015-07-14, 2015-08-07 skolos sumažinimo atsakovei 17 245,72 Eur suma, todėl šią ieškinio dalį atmetė. Tačiau teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, UAB ,,Šilo statyba“ finansinius dokumentus, 2015-09-04 Panevėžio apygardos teismo nutartį, pripažino, kad UAB ,,Šilo statyba“ ginčijamų atsiskaitymų metu - 2015 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais neturėjo lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl atsiskaitymai su įmonės kreditoriais turėjo būti atliekami laikantis CK 6.930¹ straipsnyje numatytos tvarkos. Kadangi ieškovė turėjo kreditorių, kurių reikalavimo teisės atsirado anksčiau nei atsakovės, tačiau su atsakove buvo atsiskaityta pirmiau nei su kitais kreditoriais, turinčiais teisę reikalauti prievolės įvykdymo, t.y.atsiskaitymo su jais už suteiktas prekes ir paslaugas pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, teismas laikė, jog tokiu būdu ieškovė pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eilės ir tvarką, numatytą CK 6.930¹ straipsnyje, dėl ko ieškovės atsakovei atlikti ginčo mokėjimai 31018,78 Eur sumai pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikytina restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), t. y. atsakovė įpareigotina grąžinti ieškovei visa, ką yra gavusi pagal ginčijamus sandorius, t. y. grąžinti reikalaujamą 31018,78 Eur sumą.Vadovaudamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į tai, jog ieškovei iš atsakovės priteisiama 31 018,78 Eur, teismas sprendė, jog iš atsakovės priteistinos 6 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-11-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Apibendrinant teismas sprendė, jog ieškinys tenkintinas iš dalies, nes ieškovei sandorius, kuriais 2015-07-09,2015-07-14, 2015-08-07 ji skolą atsakovei sumažino 31018,78 Eur suma, pavyko nuginčyti tik CK 1.80 straipsnio pagrindu,konstatavus CK 6.930¹ straipsnyje numatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos pažeidimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-04-24 sprendimą ir prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti bei priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata ta apimtimi, kiek imperatyviai įpareigoja skolininką atsiskaityti su šiame punkte nurodytais kreditoriais tik pagal mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismas su prašymu ištirti, ar CK 6.930¹ straipsnio 2 dalies nuostata, ta apimtimi, kiek imperatyviai įpareigoja skolininką atsiskaityti su CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarką, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, taip pat Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neteisingai įvertino bylos įrodymus, dalies pateiktų rašytinių įrodymų nevertino, įrodymų nevertino jų tarpusavio ryšio aspektu, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Skunde tvirtina, kad teismo sprendime tik mechaniškai išvardijamos byloje nustatytos aplinkybės ir dalis įrodymų, neatskleidžiant jų turinio ir reikšmės, svarbios bylai aplinkybės neaptartos, todėl teismo išvados nepagrindžiamos faktiniais argumentais, kaip to reikalauja CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktai. Apeliaciniu skundu teigiama, kad byloje esant prieštaringiems duomenims apie ginčo dalyką ir tokių prieštaravimų nepašalinus, liko neatskleista bylos esmė. Skunde nurodoma, kad teismas, konstatuodamas CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą, nenustatė, o ieškovė neįrodė esminės aplinkybės – jog skolininkui trūko lėšų bei trūkstamų lėšų dydžio, nustatant visas ieškovės turimas lėšas konkrečiomis datomis. Dėl paminėto, teigia, nepagrįstai teismo nurodoma, kad ieškovės ginčijamų sandorių atlikimo metu ieškovė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Nenustačius nurodytos esminės bylai aplinkybės, nepagrįstai nurodoma apie ieškovės lėšų trūkumą 2015 metų liepos – rugpjūčio mėnesiais, be pagrindo tariamą lėšų trūkumą siejant su lėšų dydžiu, reikalingų kreditorių reikalavimams apmokėti, be to, nesant suėjusiems prievolių įvykdymo kreditoriams terminams. Pažymi,kad po ginčijamų atsiskaitymų atlikimo, ieškovė vykdė veiklą,sudarinėjo sandorius iki pat bankroto bylos iškėlimo, tai matyti iš 2015-09-04 teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla. Ieškovė veiklą vykdė iki pat 2015-10-15, o atsakovė sutartinį darbą atliko ir pareikalavo už jį apmokėti pagal sąskaitas faktūras dar 2015-04-30 ir 2015-05-29. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad vien faktas, jog kreditoriai turėjo reikalavimų ieškovei iki ginčo sandorių, o šių reikalavimų yra ankstesni pateikimo terminai ir patvirtinti bankroto byloje, savaime CK 6.930¹ straipsnio nuostatų pažeidimo nepatvirtina, nes tai gali būti skirtingi reikalavimai.

30. Apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos tesimas nepagrįstai ignoravo atsakovės motyvus ir prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, diskriminuojančių tos pačios eilės kreditorius, konstitucingumo patikrinimo. Teigia, kad iš nurodytos teisės normos matyti, kad privilegijos yra suteikiamos tiems kreditoriams, kurių mokėjimo dokumentus skolininkas gavo anksčiausiai. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo išvadų dėl CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytų kreditorių skirtingo traktavimo ir dalies kreditorių diskriminavimo. Pažymi, kad aptariamas atsiskaitymo eiliškumas taikomas tuomet, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems atsiradusiems įsipareigojimams įvykdyti vienu metu,tačiau įmonei esant nemokiai, kreditorių reikalavimai yra tenkinami proporcingai turimam kreditoriniam reikalavimui. Konstatuoti įmonės nemokumą nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla. Tačiau esant asmeniui nemokiam, dalis kreditorių yra privilegijuoti. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį įrodžius, kad dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, atliekant mokėjimus tik daliai kreditorių pagal kalendorinį eiliškumą, tokie mokėjimai pripažintini negaliojančiais ab initio CK 6.66 straipsnio pagrindu.

32. Aptartas reglamentavimas vertintinas ir Konstitucijos Preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės principo prasme. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, jei skolininkas jų sudarymo metu turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Teigia, kad toks teisės normos taikymas ir aiškinimas sukelia teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą bet kokiu verslo partneriu ir apriboja abiejų šalių galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais,o bankroto administratoriui sudaro nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius.

33. Nurodo, kad lygiateisiškumo principas šios normos (CK 6.66 straipsnis) kontekste suprantamas kaip kreditoriaus teisė reikalauti, kad skolininkas, būdamas faktiškai nemokus, vienodomis sąlygomis atsiskaitytų su kreditoriais, kurių reikalavimų tenkinimo terminai suėję. Tvirtina, kad šiam principui akivaizdžiai prieštarauja CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 2 dalis.

37. Taip pat teigiama, kad nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas prieštarauja CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatoms, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, pažeidžia ieškovės, atsakovės bei ieškovės kreditorių interesų pusiausvyrą ir dėl to, kad iš rašytinių įrodymų apie neatsiskaitymą su kreditoriais matyti, kad seniausia pradelsta ir neapmokėta sąskaita yra 2014-09-02, IĮ „Plieninė sklendė“ skola 2015-01-01 sudarė 11781,21 Eur. Jeigu ieškovės lėšų trūkumo faktas konstatuotas jau 2015 metų pradžioje, o ieškovė bankroto administratoriaus nurodymu ieškovė buvo nemoki jau nuo 2015-05-31, tai visi mokėjimai kaip sandoriai ieškovės atlikti 2015 metais kreditoriams, nurodytiems CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkte, yra niekiniai ir negaliojantys, nes konkrečiam kreditoriui – IĮ „Plieninė sklendė“ nepadengtos iki bankroto bylos iškėlimo prievolės buvo vykdytinos daug anksčiau nei visiems kitiems ieškovės kreditoriams.

43. Tvirtina, kad netenkintinas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto, 2 dalies konstitucingumo, nes priešingai, nei teigia atsakovė, šios normos realizuoja Konstitucijoje įtvirtintus principus.

49. Iš patvirtintų kreditorinių reikalavimų suvestinės matyti, kad iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo atsiskaityta su kreditoriais, kurių reikalavimai į ieškovę suėjo dar 2014 m. gruodžio mėnesį.

55. Pažymi, kad teismų praktikoje nurodoma, jog nustačius, kad skolininkas nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymo eiliškumo, nėra reikalaujama nustatyti atsakovo nesąžiningumo, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo restitucijos pritaikymo byloje yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas dalinai, teismo sprendimas keičiamas ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

59. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis

pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis

patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos

faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei

materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263, 320 straipsniai).

60. Nors pagal nuoseklią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tokiose bylose kaip ši nagrinėjama, ginamas viešasis interesas, nes viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, ir teismas turi teisę neapsiriboti vien tik apeliaciniame skunde, tuo pačiu ir ieškinyje, nustatytomis ribomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2010; 2008 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2008 ir kt.), tačiau šio ginčo atveju nėra pagrindo išeiti už apeliacinio skundo ribų, todėl nagrinėtinas jo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 straipsnio 1 dalis ).

61. Apeliaciniame skunde apeliantė apibendrinant kelia tokias problemas: 1.) teismas neatskleidė bylos esmės dėl ieškovės galimumo atsiskaityti ( lėšų pakankamumo) su kitais kreditoriais ir galimybės taikyti CK 6.930 ¹ straipsnio nuostatas; 2.) neįsitikinta ar CK 6.930 ¹ straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taigi ar ši norma gali būti taikoma; 3.) ieškinio patenkinimo atveju nebuvo pagrindo restitucijos taikymui, nes tam nebuvo pateikta būtinų duomenų.

62. Kadangi apeliantė kelia klausimą ir dėl CK 6.930 ¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies nuostatų, kaip diskriminuojančių tos pačios eilės kreditorius, konstitucingumo, o teismas dėl Actio Pauliana sąlygų nurodė jų nesant ir skundas dėl to nepateiktas, sprendė esant ieškinį pagrįstu tik dėl sandorio prieštaravimo imperatyviems įstatymo reikalavimams ( CK 1.80 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas turi pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo išvados apie sandorio negaliojimą CK 6.930 ¹ ir 1.80 straipsnių pagrindais. Tam svarbu ir pasisakyti ar buvo (yra) pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą

63. Kolegijos vertinimu nėra pagrindo sutikti su apeliantės tvirtinimu, jog buvo ir yra būtina kreiptis į Konstitucinį teismą dėl CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies nuostatų, kaip galimai diskriminuojančių tos pačios eilės kreditorius, konstitucingumo patikrinimo.

64. CPK 3 straipsnio 3 dalis numato galimybę teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą ,jeigu atsiranda pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas aktas, jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams.

65. Nurodytas reglamentavimas reiškia, jog dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą tikslingumo nusprendžia bylą nagrinėjantis teismas, jeigu jam kyla abejonių dėl taikytinos teisės konstitucingumo. Tai, jog tokių abejonių išreiškia byloje dalyvaujantis asmuo tas savaime nėra pagrindu dėl tokio kreipimosi, nes pastarojo pateikimas yra teismo diskrecijos teisė.

66. Dėl aukščiau minėtų CK normų konstitucingumo pirmos instancijos teismas pasisakė 2017-04-10 nutartimi( t.IV,b.l.46-47). Ši nutartis neskundžiama, todėl teismo motyvaciją netikslinga analizuoti. Savo ruožtu kolegija sprendžia, jog apeliantės nurodyti argumentai dėl kurių jos vertinimu apeliacinės instancijos teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, nesukėlė kolegijai pagrįstų abejonių dėl 6.930 ¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies nuostatų konstitucingumo, todėl prašymas netenkinamas.

67. Greta to pastebima, jog CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies nuostatos , nors šis straipsnis galioja nuo 2013-01-01, faktiškai atkartoja CK 6.923 straipsnio 3 dalies reglamentavimą dėl lėšų nurašymo iš banko sąskaitos, kai jų ten nepakanka, pagal kitus ( penktosios eilės) mokėjimo dokumentus pagal mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinį eiliškumą, kuris galiojo nuo 2001-07-01.

68. Panašiai mokėjimo eiliškumas buvo reglamentuotas nuo 1999 metų iki 2009 metų galiojusiame Laikino mokėjimo eiliškumo tvarkos įstatyme. Šios normos buvo taikomos įvairių grandžių teismų praktikoje ir nė karto dėl jų konstitucingumo abejonių nekilo.

69. Be to, kolegijos vertinimu CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies nuostatų vertinti kaip diskriminuojančių tos pačios eilės kreditorius pagal dokumento gavimo datą nėra pagrindo.Šios nuostatos- mokėjimo dokumento pateikimo laikas niekaip neįtakoja į patį prievolės pobūdį, nesuskirsto privalomų mokėti sumų į „mokėtinas ir nemokėtinas“.

Dėl bylos esmės –sandorio prieštaravimo imperatyviam įstatymo reikalavimui atskleidimo

70. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teismo vaidmenį įrodinėjimo procese ir įrodymų vertinimo taisykles, tad liko neatskleista bylos esmė.

71. Viešąjį interesą turinčiose bylose, spręsdamas atitinkamus klausimus, teismas yra aktyvus ir gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, rinkti juos savo iniciatyva tam, kad būtų išsiaiškinta bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau teismas neturi ir negali vykdyti įrodinėjimo naštos už proceso šalis (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr.2-1746/2011,Nr.2-1042/2010,Nr.2-1162/2010,Nr.2-1133/2010). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt).

72. Įrodymų vertinimo klausimu teismų praktikoje pripažįstama, kad faktą galima laikyti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

73. Teismo posėdžio pirmininkas, greta kitų pareigų, turi rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės ( CPK 159,160 straipsniai), bylos šalys privalo veikti siekdamos greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo, bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu(CPK 7,8,42 straipsniai). Sprendžiama, jog šiuo atveju teismo posėdžio pirmininkas buvo aktyvus, formulavo kokios aplinkybės byloje įrodinėtinos, reikiamai padėjo šalims įgyvendinti įrodymų pateikimo pareigą .

74. Pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko parengiamajame teismo posėdyje. Iki jo pradžios 2017-01-17 nutartimi teismas nurodė ieškovei pateikti įvairius dokumentus ,kurių prašyta atsiliepime į ieškinį ( t.I, b.l.74-75). Jie buvo pateikti ( t.I, b.l.154-201, t.II, t.III, b.l.2-61). Parengiamasis posėdis 2017-01-17 nutartimi buvo paskirtas 2017-02-07,jis prasidėjo, buvo atidėtas 2017-02-28. Vasario 27 d. atsakovo atstovas pateikė prašymą išreikalauti papildomus dokumentus.Kovo 10 d. parengiamajame posėdyje nutarta išreikalauti prašomus dokumentus, paskirta bylą nagrinėti iš esmės teismo posėdyje balandžio 10 d. Ieškovė 2017-03-21 lydraščiu pateikė prašomus papildomus dokumentus, tarp kurių ir 2015 metų didžioji, kasos knygos, tiekėjų knyga ( t.III, b.l.90-209, t.IV, b.l.2-34).

75. Kolegijos vertinimu, buvo patenkinti visi atsakovės prašymai dėl papildomų dokumentų išreikalavimo ir prašyti dokumentai ieškovės pateikti. Prieš teismo 2017-04-10 posėdį, kuriame byla buvo paskirta nagrinėti iš esmės, atsakovės atstovas per EPP sistemą pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą ir bylos sustabdymo. Šiame prašyme prašymų dėl papildomų dokumentų išreikalavimo nebepateikta (t.IV,b.l.40-45). Tiek posėdžio pradžioje, tiek baigus įrodymų tyrimą atsakovės atstovas prašymų neturėjo ( informacinė pažyma, t.IV, b.l.49-52).

76. Aukščiau pasakyta leidžia spręsti, jog nepagrįstas skundo teiginys, kad teismas iškreipė įrodinėjimo naštos paskirstymą, nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl įrodymų be kurių negalima nustatyti ginčui reikšmingų aplinkybių išreikalavimo ( skundo VII sk.), nes prašomi įrodymai, minėta, buvo išreikalauti.

77. Kas dėl to ar pagrįstos teismo išvados apie tai , kad ieškovė atsiskaitymų su atsakove laikotarpiais turėjo ankstesnių kreditorinių reikalavimų, kurių nevykdė, kad atsiskaitydama su atsakove pažeidė CK 6.930 ¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, todėl jie prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams ir negalioja, kolegija su jomis sutinka ir vertina jas kaip pagrįstas bei bylos įrodymais įrodytas.

78. Nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.).

79. Kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų , iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl ginčo esmės , kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes dėl atsiskaitymo sandorio dalies negaliojimo ir dėl to priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio ir/ar faktinio pagrindų (CPK 176,263,320,327 straipsniai.), todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės atmetami kaip nepagrįsti (CPK 176,185 straipsniai). Apeliantė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 12 , 178, 314 straipsniai).

80. Atsakovė kritikuoja ieškovės pateiktas suvestines skaičiuotes kaip nepatikimas (nepatikrinamas),bet kolegija šią kritiką laiko abstrakčia ir nepagrįsta.Suvestinės skaičiuotės parengtos pirminių apskaitos dokumentų ( duomenų) pagrindu, jose nurodyta reikalavimo kaip pradelsto termino pradžia, įsiskolinimo dydis.Apeliantė nenurodo kas konkrečiai apibendrintose skaičiuotėse( suvestinėse), kuriomis rėmėsi teismas, yra netikslu ar keltų realių abejonių.

81. Kolegija pastebi, jog viena esminių įrodinėtinų aplinkybių pagal ieškinį buvo nustatyti ar pasitvirtina teiginiai apie atsakovės negalėjimą aktualiu laikotarpiu atsiskaityti su visais kreditoriais, kas sąlygojo reikalingumą laikytis CK 6.930 ¹ straipsnio reikalavimų, ir vertina, jog byloje pateikta pakankama įrodymų, kurie leido teismui daryti išvadas dėl pažeisto mokėjimo eiliškumo, todėl papildomų įrodymų rinkimas vertinamas kaip perteklinis.

82. Kolegija atkreipia dėmesįt, jog remiantis nemokumo datos nustatymo skaičiuote, bendrovės balansų duomenimis, laikotarpiu nuo 2015-01-31 iki 2015-10-15 ( t.IV, b.l.27-28) pinigų bankuose ir kasoje ( eilės Nr.27900) bendrovė turėjo: 2015-06-30 laikui 41655,12 Eur, 2015-07-31-88686,68 Eur ir 2015-08-31-10954,07 Eur.Tuo tarpu mokėtinos ( pradelstos ) skolos taip pačiais laikotarpiais buvo atitinkamai: 922 466,49 Eur,763 072,21 Eur ir 736 461,87 Eur. Taigi,skirtumas tarp reikalingų atsiskaitymams ir realiai turėtų lėšų tais laikotarpiais skaičiuojamas dešimtimis kartų, todėl nustatinėjimas kiek konkrečią 2015-07-09, 2015-07-14 ir 2015-08-07 dieną bendrovė buvo kam skolinga ir kokią konkrečią sumą ji turėjo lėšų , sprendžiant ar dėl to buvo reikalinga laikytis CK 6.930 ¹ nuostatų, yra bereikalingas, nes ir pats bankroto bylos inicijavimas teisme 2015-08-11 pareiškimu rodo, jog finansinė situacija tik blogėjo. Nerealu, jog nurodytomis konkrečiomis dienomis atsakovė būtų disponavusi didesnėmis lėšomis nei visos pradelstos skolos.

83. Pareiškime teismui dėl bankroto iškėlimo, kurį 2015-08-10 pateikė įmonės vadovas, jis pats nurodė, kad įmonė dėl lėšų stygiaus nesugebės vykdyti įprastinės veiklos ( t.I,b.l.136-138). Iš ieškovės valdybos 2015-08-10 posėdžio protokolo matyti, jog tą dieną (2015-08-10) buvo konstatuota, jog pradelsti mokėjimai sudarė 605762,5 Eur, pinigų sąskaitose ir kasoje yra 51025,76 Eur( t.III, b.l.180-183). Pastebima, jog teismų sprendimais pripažinta, kad nuo 2015-05 pabaigos bendrovė buvo nemoki (pagal apskaitos duomenis).

Dėl restitucijos taikymo

84. Kolegija iš dalies sutinka su apeliantės teiginiu dėl netinkamo restitucijos taikymo ir sprendžia, jog ši sprendimo dalis naikintina ir klausimas dėl jos taikymo perduotinas nagrinėti iš naujo.

85.Kaip žinia, restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pastebima, jog teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti; 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Bet kokiu atveju teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo turi neprieštarauti konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatoms bei įstatymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2013 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2013; kt.). Šis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007).

86. Pirmos instancijos teismo išvadą, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos, kolegija vertina kaip pagrįstą, bet jos taikymo būdas priteistos sumos dydžio požiūriu vertinamas nepagrįstas, todėl svarstytinas pakartotinai.

87. Ieškovė ieškinio patenkinimo reikalingumą įrodinėjo dviem pagrindais- actio Pauliana pagrindu , jog atsiskaityta su atsakove galėjo būti ne daugiau nei 51,33864 % , kas sudaro 20754,28 Eur, tad nepagrįstai atsiskaityta už 17245,72 Eur ir dėl atsiskaitymo prieštaravimo imperatyviems įstatymo reikalavimams ( CK 6.930 ¹ ir CK 1.80 straipsniai), tad grąžintina visa gauta tokiu būdu suma 31018,78 Eur. Pripažinus atsiskaitymą negaliojančiu nuo jo atlikimo momento antruoju teisiniu pagrindu, teismas priteisė sugrąžinti didesnę-viso mokėjimo sumą - 31018,78 Eur.

88. Kolegijos vertinumu, tokia situacija , kai taikant restituciją grąžintinų lėšų dydis priklauso ne nuo šalių tarpusavio įsipareigojimų pagrįstumo,atsiskaitymų metu buvusio realaus finansinio pajėgumo ir pareigos, įvertinant ir kitų kreditorių teises, atsiskaityti dydžio , o tik nuo teisinio ieškinio pagrindo neatitinka proporcingumo, protingumo, sąžiningumo ekonomiškumo principų, sudarytų prielaidas pablogėti sąžiningo ( tas šioje byloje nustatyta ir neginčijama) kreditoriaus turtinei padėčiai. Todėl restitucija turėjo būti taikoma taikant proporcingumo principą ir iš atsakovės priteista tik ta suma, kurią ši gavo nesilaikant šio principo.

89. Kaip pagrįstas vertinamas atsakovės skundo argumentas, kad skaičiavimais nebuvo pagrįsta koks konkretus buvo lėšų ir pradelstų mokėjimų procentinis santykis buvo konkrečių mokėjimų dienomis, nes nustatytas bendras santykis už laikotarpį nuo 2015-07-01 iki 2015-10-15 nedetalizuotas konkrečiomis datomis( 2015-07-09,2015-07-14 ir 2015-08-07). Tokių duomenų neturėjimas pagrįstai netrukdė padaryti išvados, jog atsiskaitymo eiliškumas yra pažeistas , kadangi lėšų atsiskaitymui akivaizdžiai nepakako, bet nenustatymas koks konkretus santykis kurią iš atsiskaitymo dienų buvo,sutrukdė tinkamai taikyti restituciją. Tik žinant šį mokėtinų sumų ir turimų tam lėšų santykį kiekvienai konkrečiai atsiskaitymo dienai, galima nustatyti kokia turėjo būti taikoma tą dieną proporcija ir kokia išmokėta suma šiai proporcijai atitinka, o kokia suma išmokėta virš šios proporcijos.Tas reikšminga nusprendžiant kokia suma galėtų būti sugrąžinama taikant restituciją.

90. Apeliacinės instancijos teismo teisė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo panaikinus sprendimą yra ribojama civilinio proceso teisės normų. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus.

91. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.).

92.Kadangi iš turimos bylos medžiagos teismas negali pats apskaičiuoti minėtų nutarties 89 p. proporcijų, jos nebuvo nustatinėjamos pirmos instancijos teisme, atsakovė dėl jų nepateikė savo pozicijos, todėl šioms aplinkybėms nustatyti restitucijos dydžio nustatymo klausimas spręstinas iš naujo, pasiūlant ieškovei pateikti tuo klausimu papildomus įrodymus, atliekant būtinus skaičiavimus.

93. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių priklauso nuo to, kurios jų naudai priimtas sprendimas ( CPK 93,96 straipsniai).Šis ginčas yra turtinis, o ieškinio suma nustatoma priklausomai pagal atsakovo grąžintinas sumas ( CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Kadangi restitucijos dydžio klausimas turės būti nagrinėjamas pakartotinai, kol kas negalima konstatuoti, kuria dalimi ieškinys tenkinamas, o kuria atmestas. Dėl šio naikinama ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tas nagrinėtina pakartotinai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,327 straipsniu

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti dalinai, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-04-24 sprendimo civilinėje byloje Nr.2-368-902/2017 dalį, kuria buvo nutarta taikyti restituciją, priteisiant 31018,78 Eur , nuo šios sumos 6 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir tais klausimais perduotina bylą nagrinėti iš naujo.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeista.