Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.2.14.3.1; 2.4.6.1; 2.4.7.

2022 m. birželio 6 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir E. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. rugsėjo 6 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, vieną laikino sulaikymo ar suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

A. K. skirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir nuteistajam E. S. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 7 (septynių) mėnesių ir 15 (penkiolikos) dienų laisvės atėmimo bausmė. Į nuteistajam paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. rugpjūčio 3 d., 11.35 val. iki 2021 m. rugpjūčio 4 d., 12.13 val. (dvi dienas), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, taip pat laikotarpis nuo 2021 m. rugsėjo 6 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, vieną laikino sulaikymo ar suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

E. S. skirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. S. skirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas į pinigines lėšas – 157,64 Eur sumą, palikta galioti iki nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių visiško įvykdymo.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistųjų A. K. ir E. S. solidariai Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 326 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Nukentėjusiojo S. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir dėl S. S. atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo jam iš A. K. ir E. S. solidariai priteista 150 Eur turtinei žalai ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. K. ir E. S. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, 2021 m. rugsėjo 6 d., 02.00 val., Vilniuje, prie Rinktinės g. - Turgaus g. sankryžos užpuolė nukentėjusiuosius S. S. ir S. Z., A. K., pribėgęs iš nugaros prie S. S., sudavė vieną smūgį ranka į galvą, po ko S. S. veidu nukrito ant žemės, tokiu būdu atėmė galimybę S. S. priešintis ir padarė sužalojimus: poodines kraujosruvas viršugalvio dešinėje pusėje, veide, muštinę žaizdą ir odos nubrozdinimą veide, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, po ko prie gulinčio S. S. pribėgo E. S. ir iš S. S. rankinės išėmė mobiliojo ryšio telefoną „Huawei P20“, kurio vertė 150 Eur, kuris buvo su juodos spalvos dėklu, 10 Eur vertės, juodos spalvos piniginę, kurios vertė 35 Eur, kurioje buvo AB „Swedbank“ banko kortelė, išduota S. S. vardu, 5 Eur vertės, ir kiti beverčiai daiktai – vairuotojo pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė, išduoti S. S. vardu, automobilio registracijos liudijimas bei kitos nuolaidų kortelės. Tuo metu A. K. pribėgo prie nukentėjusiojo S. Z. ir rankomis sudavė S. Z. nenustatytą skaičių smūgių į galvos sritį, po kurių S. Z. nugriuvus, A. K. gulinčiam S. Z. spyrė kojomis nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas, po ko E. S. gulinčiam S. Z. spyrė nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas, tokiu būdu atėmė galimybę S. Z. priešintis ir sukėlė fizinį skausmą bei padarė sužalojimus: poodinę kraujosruvą dešiniajame skruoste ir muštinę smakro žaizdą, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, o tuo metu A. K. iš gulinčio S. Z. liemenės kišenės ištraukė metalinį dėklą, kurio vertė 10 Eur, kuriame buvo asmens tapatybės kortelė, išduota S. Z. vardu, 10 Eur vertės, vilniečio kortelė su papildymu, kurios vertė 10 Eur, AB „SEB“ banko kortelė, išduota S. Z. vardu, kurios vertė 10 Eur, bei kitos nuolaidų kortelės, bendros 10 Eur vertės, po ko kartu su E. S. su paimtais daiktais iš įvykio vietos pasišalino, tokiu būdu A. K. ir E. S. bendrais veiksmais pagrobė svetimą nukentėjusiojo S. Z. 50 Eur vertės turtą ir nukentėjusiojo S. S. 200 Eur vertės turtą. Šie A. K. ir E. S. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 23 d. nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

2.1. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Skunde pabrėžia, jog nuo sulaikymo momento prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė ir nepripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatydamas tik nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes.

2.2. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į jo ankstesnius teistumus, kadangi už ankstesnes nusikalstamas veikas paskirtas bausmes yra jau atlikęs.

2.3. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis nepadėjo atskleisti savo bendrininko veiksmų. Teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nuteistasis veikė bendrininkų grupe, kadangi jis nesitarė su E. S., o pastarasis tiesiog atėjo į įvykio vietą, tai patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, jog jis nuėjo prie nukentėjusiųjų vienas, o nuteistasis (E. S.) priėjo vėliau, įvykus muštynėms. Pažymi, jog nematė nei jo atliekamų veiksmų, nei fakto, kad jis buvo priėjęs, kadangi mušėsi su nukentėjusiuoju. Teigia, jog nuteistąjį E. S. pastebėjo tik nutrūkus muštynėms, 2-3 metrų atstumu, o nukentėjusiuosius apiplėšė spontaniškai.

2.4. Apelianto vertinimu, paskirta bausmė neteisinga ir dėl to, kad jam pripažinus kaltę ir nuoširdžiai gailintis buvo paskirta analogiška bausmė kaip ir nuteistajam E. S., kuris viso proceso metu neigė kaltę. Be to, teismas skyrė bausmę griežtesnę nei baigiamųjų kalbų metu prašė prokurorė – 1 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas taip pat pažymi, jog atsiprašė nukentėjusiųjų, o pastarieji atsiprašymą priėmė.

2.5. Skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis turi mažametę dukrą ir sugyventinę, su kuriomis palaiko glaudžius ryšius, senyvo amžiaus motiną, kuri sunkiai vaikšto, vartoja vaistus, kuriai reikia pagalbos. Apeliantas pabrėžia, jog siekia pakeisti savo gyvenimo būdą, grįžti į šeimą, ją rūpintis, įsidarbinti.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

3.1. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė griežtesnę 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nors prokurorė baigiamųjų kalbų metu prašė skirti 1 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

3.2. Apelianto vertinimu, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų jo kaltei pagrįsti. Skunde nurodo, jog byloje nebuvo atlikta rastų daiktų daktiloskopinė ir trasologinė ekspertizės, nors nuteistojo sulaikymo metu policijos pareigūnai jokių pagrobtų daiktų nerado. Teigia, kad byloje apklausti liudytojai nenurodė, jog matė, kaip nuteistasis pagrobė jiems priklausančius daiktus.

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai ginamųjų apeliacinius skundus palaikė, prašė skundus tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų A. K. ir E. S. apeliaciniai skundai atmetami.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nuteistiesiems kaltinime inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, motyvai, kuriais remiantis atmestos nuteistųjų iškeltos įvykio versijos, objektyviai ištirtos nuteistųjų nusikalstamų veiksmų bendrumą apibūdinančios aplinkybės, dėl to nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo nuosprendžio. Atsižvelgus į nuteistuosius charakterizuojančias ir padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvačios padarytai nusikalstamai veikai, taip pat atitinka nuteistųjų asmenybes, dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti jas neproporcingos, todėl apeliantų skundai atmetami.

Dėl įrodymų vertinimo A. K. ir E. S. pripažįstant kaltais pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018, 2K-148-719/2020).

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje tirdamas ir nuosprendyje vertindamas byloje esančius įrodymus, aptartų taisyklių nepažeidė. Byloje įrodinėtinos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos sudėties požymius, buvo nustatinėjamos leistinais įrodymais – tiesioginių ir netiesioginių įvykio liudytojų parodymais bei procesų dalyvių parodymus patvirtinančiais dokumentais, o teismo išvados padarytos remiantis byloje ištirtų įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, be kita ko, pašalinant abejones dėl bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su konkrečiu nukentėjusiesiems suduotų smūgių skaičiumi, apibūdinančių panaudoto fizinio smurto požymį.

8. Nuteistojo E. S. apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas įrodymų pakankamumo aspektu, deklaratyviai nurodant, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų patvirtinančių pastarojo kaltę. Su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu iš esmės nesutinkama ir nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde, tiesiogiai ginčijant pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, apibūdinančias nuteistųjų veiksmų bendrumą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad, nors nuteistieji neigė kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, iškeldami prieštaringas įvykio versijas, kurias paneigia byloje esančių įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad A. K. ir E. S. bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą, sukeldami nukentėjusiesiems nežymų sveikatos sutrikdymą, bei tokiu būdu atimdami nukentėjusiesiems galimybę priešintis, pagrobė svetimą nukentėjusiojo S. Z. ir nukentėjusiojo S. S. turtą, t. y. įgyvendami vieningą sumanymą, nuteistasis A. K. panaudojo smurtą nukentėjusiųjų S. S. ir S. Z. atžvilgiu ir pagrobė S. Z. turtą, o nuteistasis E. S. panaudojo smurtą nukentėjusiojo S. Z. atžvilgiu ir pagrobė S. S. turtą.

9. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, kad atvykusių į iškvietimą policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, jog atvykus pranešėjo nurodytu adresu, policijos pareigūnai pamatė du sumuštus vyrus, tai buvo nukentėjusieji S. S. ir S. Z.. Pastarasis paaiškino, kad prieš keletą minučių du nepažįstami vyrai juos užpuolė bei pagrobė jų mobiliojo ryšio telefonus, piniginę su dokumentais ir metalinį dėkliuką su dokumentais. S. Z. nurodė, kad vyrai pasišalino kiemais Rinktinės g. link Tuskulėnų g. Pareigūnai, nustatę jų požymius, su kitais policijos ekipažais Tuskulėnų g., tarp 52 ir 56 namų, pastebėjo du vyrus, kurie, pamatę juos, pradėjo bėgti. Po ko nuteistasis E. S. buvo sulaikytas prie Tuskulėnų g. 56 namo, kitas (A. K.) ? Tuskulėnų g. 44 namo kieme. Sulaikytus asmenis atpažino S. Z. (t. 1, b. l. 6, 7). Detalizuojant pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, apklausiamas nukentėjusysis S. Z. viso proceso metu, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo (t. 1, b. l. 32-34; 40-42; 44-46), tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 138-139) metu, nuosekliai nurodė analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybės, apibūdindamas nagrinėjamo įvykio chronologiją, nuteistųjų atlikus veiksmus, panaudojant fizinį smurtą bei pagrobiant svetimą turtą, t. y. tiek sukeltų sužalojimų mechanizmą, tiek turto pagrobimo aplinkybes. Nukentėjusysis S. Z. paaiškino, kad išėjęs su S. S. iš baro, išgirdo, kad kažkas pribėga, atsisukęs, pamatė, kaip nuteistasis A. K. sudavė smūgį S. S., nuo kurio šis nukrito, po ko A. K. užpuolė ir jį – sudavė daug smūgių į veidą, nuo kurių nukrito. Tuo metu atbėgo nuteistasis E. S., kuris pagrobė S. S. daiktus, tai vyko, kol jis mušėsi su A. K., po ko abu nuteistieji apspardė jį ir nubėgo į kiemą. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis S. Z. pažymėjo, jog įvykio metu jis turėjo metalinę piniginę ir telefoną, kuriuos rado policijos pareigūnai. Nors pastarasis teisiamojo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kas tiksliai pagrobė jo daiktus, tačiau apklausiamas iš karto po įvykio ikiteisminio tyrimo metu pirminės bei papildomų apklausų aiškiai nurodė, jog jam gulint ant žemės, prie jo priėjęs asmuo (A. K.) spardė jį kojomis, kol galų gale staigiai pasilenkė prie jo, įkišo ranką į liemenės dešinės pusės kišenę, ir pavogė iš jos jam priklausantį metalinį, sidabrinės spalvos dėklą.

10. Pastebėtina, jog būtent nukentėjusiojo S. Z. parodymai papildo bei atitinka kitus byloje esančius įrodymus, tai iliustruoja nukentėjusiojo parodymų patikimumą, kartu ir apelianto nepagrįstai ginčijamą byloje esančių įrodymų pakankamumą. Tiesioginiai įvykio liudytojai A. N. ir G. P. parodė, jog atvykę pasiimti pažįstamo, būdami netoli nuo įvykio vietos, pastebėjo, kaip iš baro išėjo nukentėjusieji. Tuo metu iš gretimai esančio kito baro išėjo du asmenys ir pradėjo eiti link nukentėjusiųjų, kuriuos, šiems nepasiekus sankryžos, užpuolė. Iš pradžių užpuolė vieną, o kai draugas pradėjo jį ginti, tada ir kitą. Vienas iš nukentėjusiųjų griuvo ant žemės. Po ko matė, kaip nuteistieji pabėgo link kiemų. Liudytojai pabrėžė, kad muštynėse dalyvavo visi keturi asmenys (t. 3, b. l. 190-192). Tiriamos veikos aplinkybės buvo užfiksuotos ir vaizdo įrašymo priemonėmis. Byloje esančiame vaizdo įraše pavadinimu „video_1“ (rus. „?????_1“) matomi asmenų siluetai, dėl to pastarasis nėra savarankišku įrodymu, pakankamu identifikuoti jame užfiksuotus asmenis, tačiau sugretinus vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes su aptartų proceso dalyvių parodymais bei vaizdo įrašu pavadinimu „video“ (rus. „?????”), kuriame užfiksuota kaip iš baro išeina nuteistasis A. K., o iš paskos jam seka E. S., galima pagrįstai teigti, jog vaizdo įraše pavadinimu „video_1“ matomas tolumoje einantis A. K., toliau nuo jo seka E. S., o prie sankryžos matomi nukentėjusiųjų siluetai. Vaizdo įraše užfiksuota, kad prie nukentėjusiųjų priėjus A. K., įvyksta grumtynės, kurių metų nuo pastarojo suduoto smūgio nukrenta S. S. ir neatsikelia. Tuo metu prie gulinčio vyro pribėga E. S. ir pasilenkia prie jo, tačiau iš karto pribėga prie vyrų, kurie tarpusavyje grumiasi, t. y. nuteistojo A. K. ir nukentėjusiojo S. Z.. Po ko matomi trijų vyrų siluetai, kurie tarpusavyje mušasi. Muštynių metu S. Z. nukrenta ant žemės. Tuomet kitas vyras vėl pribėga prie anksčiau nukritusio ant žemės vyro ir prie jo pasilenkia (past. – S. Z. paaiškino, jog būtent šiuo metu matė, kaip E. S. pagrobė S. S. daiktus). Po ko S. Z. pakilus, šis pabėgo nuo nuteistųjų, o šie, liudytojų A. N. ir G. P. teigimu, pabėgo kiemų link (t. 1, b. l. 158-165).

11. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo S. Z. nurodytas aplinkybes, susijusias su jam ir nukentėjusiajam S. S. priklausančio turto pagrobimu įrodo ir netiesioginiai įrodymai – į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymai, remiantis kuriais pagrobti daiktai buvo rasti teritorijoje, kurios link pabėgo nuteistieji. Byloje kaip liudytojai apklausti E. P., R. P., A. U. parodė, jog kartu su kitais policijos ekipažais, netoli įvykio vietos, sulaikė nuteistąjį E. S. bei nuteistąjį A. K., o nukentėjusiojo nurodomi pagrobti daiktai buvo rasti netoli nuteistųjų sulaikymo vietos, t. y. prie Rinktinės g. 37 namo rado juodos spalvos piniginę, kurioje buvo S. S. dokumentai, bei metalinę kortelių dėtuvę su S. Z. dokumentais, bei rastas juodos spalvos telefono dėklas (t. 1, b. l. 103-105; t. 3, b. l. 189-190). Liudytojo policijos pareigūno E. P. teigimu, piniginė, telefonas ir dėkliukas buvo numesti po krūmais (t. 3, b. l. 188-189), tai rodo, jog pagrobti daiktai, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, buvo išmesti nuteistųjų. Remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis, nukentėjusiojo S. Z. ir liudytojų nurodytas aplinkybes įrodo ir byloje esantys dokumentai – specialisto išvada, kuria remiantis S. Z. nustatyta poodinė kraujosruva dešiniajame skruoste ir muštinė smakro žaizda, padaryti kietais, bukais daiktais, prieš kreipiantis medicininės pagalbos, t. y. iš karto po įvykio, kurie atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 143); specialisto išvada, kuria remiantis S. S. padaryta poodinės kraujosruvos viršugalvio dešinėje pusėje, veide, muštinė žaizda ir odos nubrozdinimas veide, kietais bukais daiktais, kurie atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą. Išvadoje taip pat nurodyta, jog sužalojimai galėjo būti padaryti nagrinėjamo įvykio metu, o apibūdintos smūgio sudavimo aplinkybės ir sužalojimo lokalizacija neprieštarauja galimam sužalojimo susidarymo mechanizmui (t. 1, b. l. 125-126).

12. Taigi, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiojo S. Z. (past. – teismas detaliau neanalizuoja nukentėjusiojo S. S. parodymų dėl tiriamos veikos padarymo aplinkybių, kadangi pastarasis nuo suduoto smūgio prarado sąmonę (t. 3, b. l. 137-138)) parodymai esminėse nuteistiesiems inkriminuojamuose aplinkybėse iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, be to, šiuos papildo byloje ištirtų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma. Nuteistieji, siekdami pateisinti savo atliktus veiksmus, sušvelninti atsakomybę, nurodė prieštaringas įvykio aplinkybes, o jų iškeltas versijas paneigia byloje esantys tiesioginiai įrodymai. Nuteistasis E. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad neprisimena dalies įvykio aplinkybių dėl jo girtumo, t. y. ar bare buvo nukentėjusieji, kada jis išėjo iš baro, tačiau pakankamai detaliai nurodė vėlesnes įvykio aplinkybes, kad išėjęs iš baro, jis norėjo už kampo nueiti „pasišlapinti“, tačiau pamanęs, jog muša A. K., atėjo arčiau pastarojo, kur nukentėjusieji gulėjo ant žemės. Iš aukščiau aptartų įrodymų turinio seka, jog pastarojo nurodomos aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja vaizdo įrašuose užfiksuotoms aplinkybėmis, kita vertus, pastarasis neneigia, jog būtent jis pasilenkė prie nukentėjusiojo S. S., tačiau, priešingai nei nustatyta bylos duomenimis, iškelia alogišką versija, jog pasilenkė ketindamas ne pasisavinti daiktus, o pakartotinai pasiteirauti sąmonę praradusio nukentėjusiojo, ar viskas gerai, į ką, jo teigimu, sąmonę praradęs asmuo, jam atsakė, jog „viskas gerai“ (t. 3, b. l. 136-137).

13. Nuteistasis A. K. iškėlė versiją, jog įvykio metu bare sutiko nukentėjusiuosius, iš kurių vienas, išeidamas, jam replikavo: „ko žiūri“. Tačiau įvykį stebėję liudytojai A. N. ir G. P. nurodė, jog nuteistieji ir nukentėjusieji išėjo iš skirtingų barų. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir barų darbuotojai. Liudytoja L. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji dirba bare, kuriame įvykio dieną lankėsi nuteistieji. Pastaroji nurodė, kad nukentėjusieji į jos barą nebuvo atėję. Bare jokių konfliktų nebuvo (t. 3, b. l. 163-164). Liudytojas E. S. parodė, kad dirba kitame bare „(duomenys neskelbtini)“, kuriame įvykio vakarą buvo nukentėjusieji, tačiau nuteistųjų bare jis nematė (t. 3., b. l. 164-165). Toliau nurodydamas įvykio chronologiją A. K. teigė, kad barmenė pasakė, kad užsidarinės, dėl to jie išėjo iš baro ir pamatė einančius link sankryžos S. S. ir S. Z.. Kita vertus, taip pat nurodė, jog iš baro jis išėjo vienas, o E. S. liko bare, nematė kaip jis išėjo. Vis dėlto, byloje esančiame vaizdo įraše pavadinimu „video“ (rus. „?????“) užfiksuota, jog nuteistieji iš baro išėjo kartu ir vienas sekė paskui kitą. Iš nuteistojo A. K. parodymų turinio taip pat seka, jog pastarasis iš esmės nuslėpė dalį bylai reikšmingų aplinkybių, siekdamas sušvelninti tiek savo, tiek nuteistojo E. S. baudžiamąją atsakomybę. Nuteistasis nurodė, jog, priėjęs prie nukentėjusiųjų, trenkė S. S. į veido sritį, dėl ko jis nukrito. Po to pradėjo muštis su kitu nukentėjusiuoju S. Z., kuriam sudavus 5-6 smūgius, jis taip pat nukrito, tačiau buvo sąmoningas. Tuo metu iš gulinčio S. S., kuris galimai buvo be sąmonės, įlindęs į jo krepšį, paėmė telefoną, piniginę. Tik tada pamatė šalia stovintį S., su kuriuo kartu užėjo į kiemus, kur jį sulaikė policijos pareigūnai (t. 3, b. l. 102-104). Byloje esančių įrodymų visuma, be kita ko, iš dalies ir nuteistojo E. S. parodymais nustatyta, jog fizinį smurtą naudojo abu nuteistieji, o iš gulinčio S. S. telefoną ir piniginę paėmė būtent nuteistasis E. S., todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog A. K. jo nurodomu būdu pagrobė būtent nukentėjusiojo S. Z. turtą, kuris buvo rastas policijos pareigūnų (past. – metalinė kortelių dėtuvė-piniginė su S. Z. dokumentais ir kt., turinčiais materialinę vertę).

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės, todėl visų įmanomų procesinių veiksmų neatlikimas nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai reikšminga bylai, ar kad buvo pažeistos nuteistojo procesinės teisės, kadangi kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Tačiau pabrėžtina, kad jų pašalinimo būdas yra ne tik nustatytų procesinių veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas. Todėl atsižvelgus į tai, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, šiuo atveju byloje surinktų tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų visumos pagrindu, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, prieita kategoriškos išvados, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktų bei skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų pagrindu teisingai nustatė nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

15. Teismas pažymi ir tai, jog bylos duomenimis, be kita ko, nuteistojo A. K. parodymais, nustatyta, kad be nuteistųjų ir nukentėjusiųjų įvykio vietoje pašalinių asmenų nebuvo, o nuteistųjų pagrobtas svetimas turtas, t. y. piniginės-dėtuvės, telefonai ir kt., buvo betarpiškai rasti iš karto po nagrinėjamo įvykio, netoli įvykio vietos, nuteistųjų pasišalinimo iš įvykio vietos teritorijoje. Svarbu ir tai, jog nusikalstamą veiką padariusius asmenis betarpiškai stebėjo nukentėjusysis ir įvykio liudytojai, šiuos atpažinę, taigi, daktiloskopinės ekspertizės atlikimas šiuo atveju būtų perteklinis, kadangi byloje esančių įrodymų visuma pakankama identifikaciniam uždaviniui įgyvendinti. Be to, nagrinėjamu atveju veikos padarymui nebuvo naudojami įrankiai ar priemonės veikai palengvinti, veikos padarymo būdas, sužalojimų mechanizmas, nuteistųjų pasišalinimo trajektoriją apibūdino liudytojai, todėl nebuvo jokio pagrindo atlikti ir trasologinę ekspertizę.

16. Analizuojant teismo pripažintas įrodytomis aplinkybėmis nustatyta, jog A. K. ir E. S., veikdami bendrininkų grupe, įgyvendindami išankstinį sumanymą, visiškai realizavo tęstinės nusikalstamos veikos ? plėšimo objektyviuosius požymius, t. y. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, be kita ko, fizinį smurtą naudojant iki kol nukentėjusieji praras galimybę priešintis, ir pasisavino ekonominę vertę turintį, svetimą nukentėjusiųjų S. Z. ir S. S. turtą. Kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nepriklausomai nuo to, ar nuteistieji įgyvendino visus objektyviuosius požymius kiekvieno nukentėjusiojo atžvilgiu, pastarieji laikytini bendravykdytojais, kadangi vykdytojas – yra ir tas asmuo, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-976/2019).??? Byloje paneigus nuteistojo A. K. iškeltą versiją, jog prieš nukentėjusįjį fizinis smurtas buvo naudojamas kitais tikslais (kerštaujant ir pan.), nustačius, jog pastarieji nėra pažįstami, iki nagrinėjamo įvykio tarpusavio konfliktų nekilo, nuteistųjų veiksmai pagrįstai įvertinti kaip nukreipti į turto užvaldymą neteisėtomis priemonėmis, siekiant savanaudiškų tikslų.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: aptartas dviejų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Kaip pagrįstai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo naudojamas tol, kol nukentėjusiųjų pasipriešinimas buvo palaužtas, po ko nuteistieji, pagrobę svetimą turtą, iš karto pasišalino. Nustatytas ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką su kitu asmeniu. Nuteistųjų bendra tyčia įrodyta objektyviomis aplinkybėmis, t. y. byloje esančiais vaizdo įrašais nustatyta įvykių seka, kuria remiantis A. K., pamatęs neblaivius nukentėjusiuosius, kartu su E. S., nebaigęs gerti alaus bare, išėjo į Turgaus g., nueidamas šaligatviu atsisukęs ant baro laiptų stovinčiam E. S. kažką pasakydamas, po ko Turgaus ir Rinktinės g. sankryžoje kartu su E. S. užpuolė nukentėjusiuosius, pagrobė jų turtą ir pasišalino kartu su E. S.. Be to, susitarimas pasireiškė ir konkliudentiniais veiksmais, nuteistiesiems savo elgesiu išreiškiant savo sutikimą dėl daromo nusikaltimo, tiesiogiai sudarant sąlygas jų nusikalstamiems ketinimams įgyvendinti, be kurių šios nusikalstamos veikos padarymas būtų negalimas, besipriešinant nukentėjusiajam S. Z., tokiu būdu sustiprinant ir kiekvieno pasiryžimą veikti nusikalstamai. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nusikalstamą veika padarė bendrininkų grupė, o nuteistųjų veiksmus teisingai kvalifikavo kaip bendravykdytojų padarytą nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Dėl nuteistiesiems paskirtos bausmės.

18. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, jog prokuroro baigiamųjų kalbų metu siūloma bausmė ar jos dydis bylą nagrinėjančio teismo nesaisto. Kaltininkui bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nesureikšminant atskirų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, t. y. teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuodamas bausmę teismas įvertina BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

19. Nagrinėjamoje byloje A. K. ir E. S. pripažinti kaltais, padarę apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. BK 180 straipsnio 1 dalies sankcija numato tik su laisvės atėmimu susijusias alternatyvias bausmes – už šio nusikaltimo padarymą kaltininkas baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems skyrė 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmes, t. y. straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nesiekia paskirtos bausmės vidurkio (past. – vadovaujantis BK 50 straipsnio 2 dalimi, 61 straipsnio 3 dalimi, šiuo atveju bausmės vidurkį sudaro 3 metai 1 mėnesis ir 15 dienų laisvės atėmimo). Taigi, skirdamas baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytas bausmes pirmosios instancijos teismas BK 41, 50, 54, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė.

20. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl A. K. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino esmines bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. kaltininko asmenybę (A. K. iki kardomojo kalinimo nedirbo, praeityje ne kartą teistas (past. – pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog A. K. teistas 10 kartų, kadangi, remiantis byloje esančiu Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašu (t. 2, b. l. 130-134), pastarasis iki nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 9 kartus. Nepaisant to, įvertinus nuteistojo teistumų skaičių, nustatytas santykinis netikslumas neturi jokios įtakos priimto sprendimo teisėtumui), be kita ko, ir už analogiško nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, teistumas neišnykęs. Be to, nuteistasis per vienerius metus ne kartą buvo baustas ir už administracinių nusižengimų padarymą). Šiuo aspektu skunde pabrėžiami nuteistojo socialiniai ryšiai neturi lemiamos reikšmės, kadangi, įvertinus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, nėra pagrindo suabsoliutinti šios aplinkybės. Nuteistojo deklaruojami ryšiai su šeimos nariais neturi jokios realios įtakos kaltininko apsisprendimui ir nesustabdo jo nuo nusikalstamų veikų darymo, kaip minėta, šiuo atveju nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Pabrėžtina ir tai, jog teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. K. priešingas teisei ir visuomenėje nusistovėjusioms elgesio bei moralės normoms elgesys nėra atsitiktinis, paremta nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visumos vertinimu, be kita ko, atsižvelgus ir į pastojo atžvilgiu anksčiau taikytas valstybės prievartos priemones – A. K. anksčiau buvo skirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, alternatyvios baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos (bausmės vykdymo atidėjimas), tačiau nuteistasis ir toliau daro nusikalstamas veikas.

21. Pabrėžtina ir tai, jog ankstesni asmens teistumai yra vertinami kaip nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, t. y. teismai įvertina tiek teistumo, tiek jo išnykimo faktą, bet, atsižvelgdami į BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus, turi įvertinti ir kaltininko asmenybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-560/2014).

22. Analizuojant A. K. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą nustatyta, jog nuteistasis padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, sunkinančiomis aplinkybėmis, t. y. veikdamas bendrininkų grupe, nusikaltimas baigtas. Analizuojant nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą matyti ir tai, kad buvo nežymiai sutrikdyta dviejų nukentėjusiųjų sveikata. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

23. Šiuo aspektu pažymėtina tai, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, 2K-276-1073/2020). Bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis A. K. iškeldamas savo įvykio versiją nuslėpė dalį bylai reikšmingų aplinkybių, siekdamas sušvelninti tiek savo, tiek nuteistojo E. S. atsakomybę, o nuteistojo iškelta versija buvo paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Todėl, kaltininkui nepripažinus esminių jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pastarasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, taigi pirmosios instancijos teismas nepripažindamas deklaratyvaus kaltininko prisipažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

24. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl E. S. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio taip pat įvertino visas esmines bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. aukščiau aptarto padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, stadiją, kaltės formą. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę – E. S. iki suėmimo nedirbo, anksčiau teistas 10 kartų (t. 2, b. l. 153-161), be kita ko, ir už analogiško nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, teistumas neišnykęs, per vienerius metus ne kartą baustas už administracinių nusižengimų padarymą. Pastarojo atžvilgiu taip pat buvo taikomos įvairios valstybės prievartos priemonės – bauda, laisvės apribojimas, terminuotas laisvės atėmimas, taip pat ir alternatyvios baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos – bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jo elgesys, priešingas teisei ir visuomenėje nusistovėjusioms elgesio bei moralės normoms, nepakito.

25. Įvertinus aukščiau aptartas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltininkams paskirta sankcijoje numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė, atitinka bausmės paskirtį ir bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Byloje nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės patvirtina, jog nusikalstama veika buvo padaryta ne atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms, tačiau iš savanaudišku paskatų, atspindi nuteistųjų pasirinktą gyvenimo būdą. Neigiamai nuteistųjų asmenybes charakterizuojančios aplinkybės taip pat leidžia spręsti apie didesnį šių asmenybės pavojingumą, šias teismo išvadas patvirtina ir ekonominių ryšių stoka, įvertinus legalaus pragyvenimo šaltinio nebuvimą, nuteistųjų nusikalstamoms veikoms būdingų savanaudiškų paskatų kontekste. Aptartos nuteistųjų atžvilgiu taikytos prievartos priemonės rodo tai, kad nuteistieji nėra linkę kritiškai vertinti savo elgesio, linkę daryti teisės pažeidimus ir vengia šį gyvenimo būdą keisti, o alternatyvios baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos, neizoliuojant nuteistųjų, jų elgesio nekeičia bei nesulaiko nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistiesiems skyrė sankcijose numatytą griežčiausią bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, kurios dydis, nepaisant byloje nustatytų trijų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nenustačius atsakomybę lengvinančių, nesiekia paskirtos bausmės vidurkio. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo teigti, jog paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos, priešingai, aptartos aplinkybės rodo tai, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, nebus pasiekti nuteistiesiems paskiriant švelnesnę bausmę.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

26. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. APD-2022-04629 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 50 Eur už A. K. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinybę A. K. skirti gynėją numatė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 322 straipsnio 1 dalis. Taigi, siekiant įgyvendinti pareiškėjo teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apelianto A. K. valios. Esant išvardintoms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas iš pastarojo nėra galimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-462-873/2020, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-523-988/2020, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. vasario 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-143-1121/2021). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. K. ir E. S. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.