- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-23
- Bylos Nr.
- e2A-181-585/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00621-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Vytautas Zelianka, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- O. Y.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Raudonoji lapė“
- Trečiasis asmuo
- notaras Mindaugas Ladas
- Kategorijos
- 2.6.8.11.3Sutarties ar jos dalies negaliojimas
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Jūratės Varanauskaitės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. Y. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-723-480/2020 pagal ieškovės O. Y. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Raudonoji lapė“ dėl paskolos sutarties ir sutartinės hipotekos sąlygų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, trečiasis asmuo byloje – notaras Mindaugas Ladas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė O. Y. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti ieškovės ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Rudoji lapė“ 2017 m. lapkričio 21 d. sudarytos paskolos sutarties 3.3. punktą niekiniu ir negaliojančiu; pripažinti ieškovės ir atsakovės 2017 m. lapkričio 21 d. sudarytos sutartinės hipotekos sandorio 7.2 punkto sąlygą tiek, kiek joje nustatyta, kad šia suma yra užtikrinamas <...> netesybos, ir bendrųjų sąlygų 2.1 punktą tiek, kiek jame yra nustatyta, kad šia sutartimi sukurta hipoteka užtikrina <...> pagal Paskolos sutartinį mokėtinų <...> netesybų <...> atlyginimą, niekinėmis ir negaliojančiomis; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ieškovė 2017 m. lapkričio 21 d. sudarė paskolos sutartį su atsakove UAB „Raudonoji lapė“. Paskolos sutarties sąlygos buvo derinamos su asmeniu, prisistačiusiu D. vardu. Manydama, kad UAB „Raudonoji lapė“ yra patikima finansinė įstaiga, o D. jos teisėtas darbuotojas, ieškovė pasirašė paskolos sutartį pagal D. pateiktas sąlygas. Ieškovė, D. įtikinta, 2017 m. lapkričio 21 d. sutartinės hipotekos sandoriu UAB „Raudonoji lapė“ naudai įkeitė 162 000 Eur vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė nėra teisininkė, taip pat yra Rusijos pilietė, todėl minimaliai supranta lietuvių kalbą. D. įtikinta ji pasirašė paskolos sutartį pagal jau parengtas paskolos sutarties sąlygas, kadangi kitaip jai buvo nurodyta, kad tokiomis geromis sąlygomis paskola jai nebus suteikta, tačiau, kaip paaiškėjo, D. nebuvo ir nėra atsakovės UAB „Raudonoji lapė“ atstovas, jis sąmoningai juo apsimetė, kad įgytų ieškovės pasitikėjimą ir įtikintų pasirašyti paskolos sutartį išimtinai UAB „Raudonoji lapė“ naudingomis sąlygomis. Paskolos sutarties 3.3. punkte nustatyta, kad „laiku negrąžinus paskolos sumos paskolos davėjui mokami 0,5 procento dydžio delspinigiai nuo negrąžintos paskolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, kurie skaičiuojami iki visiško prievolės įvykdymo dienos. <...> Šalys pareiškė, kad delspinigių dydį prievolės užtikrinimui pasiūlė paskolos gavėjas, delspinigių dydis paskolos davėjo laikomas esmine šios sutarties sąlyga. Sutartimi nustatyti delspinigiai yra teisingi ir protingi. Paskolos davėjas su paskolos gavėjo pasiūlytais delspinigiais sutinka.“
3. Ieškovė pažymėjo, kad realiai ji jokio 0,5 procento dydžio delspinigių nepasiūlė paskolos davėjui. Paskolos sutarties sąlygos buvo surašytos ir pateiktos atsakovės ar D.. Kaip paaiškėjo vėliau, paskolos sutarties nuostatomis buvo siekta pasipelnyti ieškovės sąskaita, nustatant didelio 0,5 procento dydžio delspinigius bei sutartyje įtvirtinant, kad ieškovė pati pasiūlė tokį dydį bei tai yra esminė paskolos sutarties sąlyga. Ieškovei vėliau paaiškėjo, kad toks paskolos sutartimi nustatytas delspinigių dydis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 daliai), todėl ši paskolos sutarties sąlyga dėl 0,5 procento delspinigių dydžio pripažintina niekine ir negaliojančia. Šiuo atveju 0,5 procento delspinigių dydis nuo negrąžintos sumos per vieną dieną sudaro 965 Eur (193 000 Eur x 0,5 proc.). Ieškinio surašymo dienos duomenimis delspinigių dydis sudarytų 97 465 Eur, t. y. daugiau nei pusę paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos. Toks delspinigių sumos dydis akivaizdžiai yra neprotingai didelis, neatitinka sąžiningumo ir teisingumo principų. Pripažinus paskolos sutarties 3.3. punktą niekiniu ir negaliojančiu, reiškiamas ir išvestinis reikalavimas pripažintini niekinėmis ir negaliojančiomis sutartinės hipotekos sandorio sąlygas dėl netesybų mokėjimo užtikrinimo, t. y. specialiųjų sąlygų 7.2 punkto sąlygą tiek, kiek joje nustatyta, jog šia suma yra užtikrinamas <...> netesybos, ir bendrųjų sąlygų 2.1 punktą tiek, kiek jame yra nustatyta, kad šia sutartimi sukurta hipoteka užtikrina <...> pagal paskolos sutartinį mokėtinų <...> netesybų <...> atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė 2020 m. vasario 10 d. pateikė teismui ieškinio dalies reikalavimų atsisakymą, kuriame nurodė, kad atsisako antrojo ieškinio reikalavimo ir pareiškia, jog jai yra žinomos ieškinio dalies atsisakymo pasekmės, taip pat prašė pašalinti A. K. Y. iš trečiųjų asmenų. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 11 d. nutartimi ieškovės atsisakymą pareikšto ieškinio reikalavimo atsakovei dalies dėl 2017 m. lapkričio 21 d. sutartinės hipotekos sandorio 7.2 punkto sąlygą tiek, kiek joje nustatyta, jog šia suma yra užtikrinamas <...> netesybos, ir bendrųjų sąlygų 2.1 punktą tiek, kiek jame nustatyta, kad šia sutartimi sukurta hipoteka užtikrina <...> pagal Paskolos sutartinį mokėtinų <...> netesybų <...> atlyginimą, pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis priėmė ir šią civilinės bylos dalį nutraukė, pašalino iš bylos trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, A. K. Y.
6. Teismas sprendė, kad ieškovė, prašydama taikyti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalį šalių ginčui dėl paskolos sutarties 3.3. punkto neteisėtumo, turėjo pateikti objektyvius įrodymus, kurie leistų spręsti, kad ji yra kredito gavėja, kaip tai yra reglamentuojama šio įstatymo 3 straipsnio 13 punkte. Į bylą nėra pateikta įrodymų, galinčių patvirtinti, kad paskolos sutarties pagrindu iš atsakovės gauta paskola buvo panaudota ieškovės asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms.
7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro ir Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro duomenimis teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2004 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. nuosavybės teise priklausė ieškovei, vėliau jis buvo parduotas ir nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. spalio 16 d. priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorius nuo 2007 m. vasario 7 d. yra M. K.-J., o nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2019 m. gruodžio 6 d. priklausė trečiajam asmeniui, kuris jį 2019 m. gruodžio 4 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi perleido kitam trečiajam asmeniui. Teismas nustatė, kad paskolos paėmimo metu arba tam artimu laikotarpiu buveinės adresu – (duomenys neskelbtini), yra registruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurių akcininkė yra ieškovė, kuri taip pat yra / buvo minėtu adresu registruotų UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė. Duomenų, gautų iš Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Lietuvos Respublikos hipotekos registro ir Lietuvos Respublikos hipotekos registro archyvo, analizė rodo, kad ieškovė tiek kaip fizinis asmuo, tiek kaip atstovė, veikianti pagal bendrovės įstatus, buvo sudariusi ne vieną paskolos sutartį, kurių įvykdymo užtikrinimui buvo įkeitusi jai arba ir jos sutuoktiniui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą.
8. Teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad paskolos sutarties pagrindu iš atsakovės gauta paskola galėjo būti skirta ieškovės verslo ar profesinėms reikmėms, o ne asmeninėms arba šeimos reikmėms.
9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ir atsakovė nėra kredito davėjas, kaip jis yra įvardijamas Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 13 punkto prasme. Iš VĮ Registrų centro Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad atsakovės veiklos objektas yra gamyba, prekyba, paslaugos, kita komercinė ūkinė veikla. Tarp atsakovės veiklos rūšių nėra nurodyta, kad ji verčiasi finansinių paslaugų teikimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 32 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkini; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinti atsakovės vadovo ir vienintelio akcininko I. G. dalyvavimą būtinu; įpareigoti atsakovės vadovą ir vienintelį akcininką I. G. pateikti: savo brolio ar pusbroliu, vardu D., asmens duomenis bei adresą, arba (tokiam neesant) dokumentą apie šoninę giminystės liniją, leidžiančią nustatyti visus jo brolius ir pusbrolius (ši informacija reikalinga teismo šaukimui išsiųsti, kadangi bus prašoma iškviesti šį asmenį liudyti teisme); pripažinti trečiojo asmens notaro Mindaugo Lado dalyvavimą būtinu; kviesti liudytoju M. Z.; nusprendus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, perduoti ją Vilniaus apygardos teismui; prijungti naujai teikiamus įrodymus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Teismas nepagrįstai ieškovės atitikimą Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo numatytiems kredito gavėjo kriterijams vertino pagal tai, kaip ieškovė panaudojo gautą paskolą. Pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą kredito gavėjo sąvoką, kredito gavėjo statusas siejamas su paskolos gavimo tikslu, o ne faktiniu paskolintų pinigų panaudojimu.
10.2. Paskolos sutartyje yra nurodyta, kad paskolos panaudojimo tikslas yra buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini)įsigijimas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis patvirtina, kad ieškovė prašė teismo leidimo įkeisti ieškovei ir jos nepilnametei dukrai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), siekiant užtikrinti paskolos atsakovei grąžinimą, nurodant, kad paskolą ketinama panaudoti butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Taigi, ieškovės paskolos gavimo tikslas buvo šeimos ir namų ūkio reikmių tenkinimas.
10.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė nėra kredito davėjas, kaip jis yra įvardijamas Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 13 punkto prasme. Minėtas įstatymas nesieja kredito davėjo statuso su jo veiklos deklaravimu Juridinių asmenų registre. Atsakovė, atitinka Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 11 punkte numatytus kredito davėjo kriterijus, kadangi sudarydama paskolos sutartį, ji, būdama pelno siekiančiu subjektu, verslo tikslais atiliko kredito suteikimo tikslus.
10.4. Ieškovė nurodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tarpininkaujant D. prisistatančiam asmeniui, tačiau teismas netyrė minėto asmens vaidmens, neapklausė jo kaip liudytojo. Ieškovė prašė pašalinti 3.3. punktą iš paskolos sutarties, tačiau minėtas asmuo atsakė, kad tai tik formalumas ir neturi reikšmės. Ieškovė taip pat nurodė, kad buvo verčiama sudaryti sutartį, kadangi galimai su atsakove susiję asmenys buvo užvaldė jos transporto priemonę ir reikalavo sumokėti 16 000 Eur. Šios aplinkybė svarbios, kadangi pagal CK 1.91 straipsnį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.
10.5. Paskolos sutarties 3.3. punkte nurodyta, kad delspinigių dydį pasiūlė paskolos gavėja. Tačiau teismas nesiaiškino, ar ieškovė tikrai pasiūlė tokį neprotingą ir rinkos sąlygų neatitinkantį delspinigių tarifą.
10.6. Paskolos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Teismas neanalizavo paskolos sutarties 3.3. punkto dėl atitikimo Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 6 straipsniui.
10.7. Teismas netyrė delspinigių dydžio nustatymo paskolos sutartyje tikslo ir jo atitikimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).
10.8. Teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą netesybų sumažinimo institutą.
10.9. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, yra tikslinga bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui, kadangi viešuose šaltiniuose atsakovės vadovas ir akcininkas yra pristatomas kaip „įtakingas verslininkas Kaune“; atsakovė į paskolos sutartį įtraukė 12 punktą, kuriame yra numatyta, kad iš šios sutarties kylantys ginčai teismingi Kauno miesto teismams; Kauno apygardos teismas buvo priėmęs, ieškovės nuomone, keistą 2019 m. rugsėjo 6 d. nutartį, kuria įpareigojo ieškovę rūpintis procesinių dokumentų atsakovei įteikimu, nors šioje situacijoje galėjo priimti sprendimą už akių.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
11.1. Ieškovė neįrodė, kad 2017 m. lapkričio 21 d. paskolos sutartyje nustatytai netesybų sąlygai gali būti taikoma nuo 2019 m. gegužės 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostata. Ieškovės teisė reikalauti netesybų atsirado 2019 m. balandžio 22 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 12, 16, 58 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalis taikytina tik toms teisėms ir pareigoms, pagal kredito sutartis, sudarytas iki 2019 m. balandžio 30 d., kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos nuo 2019 m. gegužės 1 d.
Šalies argumentai
11.2. Ieškovė apeliaciniame skunde pateiktas prašymais siekia bylos nagrinėjimo iš naujo apeliacinės instancijos teisme. Pasirengimo bylos nagrinėjimo metu atsakovė pabrėžė, kad ieškovė nėra aiškiai suformulavusio ieškinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 24 d. nutartimi pasiūlė ieškovei patikslinti ieškinio faktinį pagrindą. Ieškovė pirmosios instancijos teismui nereiškė prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, liudytojų apklausos, neatvyko nei į vieną teismo posėdį.
11.3. Ieškovė, prašydama panaikinti visą sutarties 3.3. punktą, įskaitant ir dalį, kuria šalys susitarė, kad delspinigių mokėjimas atsakovei yra esminė sutarties sąlyga, elgiasi nesąžiningai ir siekia išvengti delspinigių mokėjimo. Šiuo metu ieškovė nėra grąžinusi visos 193 000 Eur paskolos ir 2 000 Eur palūkanų.
11.4. Ieškinyje ieškovė neįrodinėjo, kad paskolos sutarties 3.3. punktas į sutartį įtrauktas dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), ieškovė neprašė jo pripažinti negaliojančiu dėl jo tariamumo (CK 1.86 straipsnio 1 dalis), ieškovė neįrodinėjo, kad sutarties 3.3. punktas neatitinka imperatyvios Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 6 straipsnio nuostatos (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat kad prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis).
11.5. Ieškovės teiginiai apie atsakovo įtaką Kaune ir pirmosios instancijos teismo priimtą „keistą“ nutartį yra nepagrįstos prielaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
13. Apeliantė kartu su skundu pateikė naujus įrodymus – buto rezervavimo sutarties nuorašą, buto vertinimo ataskaitą, išrašus iš interneto tinklapių, Vilniaus šilumos tinklų ieškinius, Sodros duomenų išrašą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 11 d. vykdomąjį raštą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 28 d. teismo įsakymą.
14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
15. Apeliantė neargumentuoja, kad naujai pateiktą rezervavimo sutarties nuorašą ir buto vertinimo ataskaitą ji teikė pirmosios instancijos teisme ir šis teismas atsisakė juos priimti, taip pat nenurodo jokių aplinkybių, pagrindžiančių naujų įrodymų pateikimo būtinybę po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, juolab, kad pagal dokumentų sudarymo datas, jie egzistavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir ieškovė jais disponavo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija minėtus įrodymus atsisako priimti ir prijungti prie bylos.
16. Apeliantės pateikti išrašai iš interneto tinklapių nėra susiję su byloje kilusio ginčo dalyku, taigi neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtų apeliantės teikiamų naujų įrodymų taip pat nepriima ir neprijungia prie bylos.
17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės pateikti Vilniaus šilumos tinklų ieškiniai, Sodros duomenų išrašas, Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomasis raštas ir teismo įsakymas buvo reikšmingi pirmosios instancijos teismui klausimo dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio ir žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo už apeliacinį skundą nagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. liepos 31 d. nutartimi atidėjo apeliantei dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki teismo procesinio sprendimo byloje priėmimo, todėl nagrinėjamu atveju klausimas dėl šių įrodymų pridėjimo prie bylos teisiškai neaktualus.
18. Apeliantė Lietuvos apeliaciniam teismui 2021 m. kovo 23 d. pateikė papildomus įrodymus, kuriuos atsisakytina priimti, kadangi jie pateikti teismui jam išėjus į sprendimų priėmimo kambarį (CPK 258 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
19. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo iniciatyva, tiek ir šalių prašymo pagrindu nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, kita vertus, ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas tik išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.
20. Kasacinis teismas šiuo aspektu taip pat yra pasisakęs, kad bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui; byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
21. Nors apeliantė skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir pripažinti atsakovės vadovo ir vienintelio akcinininko I. G. bei trečiojo asmens notaro Mindaugo Lado dalyvavimą byloje būtinu, kviesti į teismo posėdį liudytoją M. Z. bei atsakovės vadovo I. G. giminaitį D., tačiau negrindžia kokias aplinkybes, susijusias su nagrinėjamoje byloje kilusiu ginču dėl paskolos sutarties 3.3 punkto prieštaravimu imperatyviai Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatai galėtų nurodyti minėti asmenys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją ir su byla susijusias aplinkybes yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė atitinkamas faktines aplinkybes bei jas teisiškai kvalifikavo, tam, kad būtų įvertintas šio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.
Dėl bylos sustabdymo
22. Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00286-2020 byloje atlikimo.
23. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 162³ straipsnis). Privalomo bylos sustabdymo pagrindai nustatyti CPK 163 straipsnyje. Vienas iš tokių atvejų – kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu civilinė byla privalo būti sustabdyta tik tuo atveju, jeigu šio punkto reikalavimus atitinkanti baudžiamoji byla yra nagrinėjama teisme. Ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-219/2016). Pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą teismas turi diskrecijos teisę sustabdyti bylą, jeigu pripažįsta, kad tai yra būtina.
24. Apeliantė nenurodė jokių konkrečių ir reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų būti nustatytos išimtinai tik ikiteisminio tyrimo metu, o ne šios bylos nagrinėjimo metu civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi siekti operatyviai nagrinėti bylą, taip pat siekti kad nebūtų sudarytos sąlygos vilkinti bylą. Kadangi apeliantė nenurodė, kokios objektyvios aplinkybės trukdo nagrinėti civilinę bylą ir kokią įtaką šiai bylai turės minėtas ikiteisminis tyrimas, apeliantės prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo atmetamas.
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo
25. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tai realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų.
26. Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė argumentus dėl atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą, t. y. pateikė atsiliepimą į atsiliepimą, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo civilinio proceso įstatymas nenumato (CPK 318 straipsnis). Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantė iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo argumentus ir juos papildyti naujomis aplinkybėmis bei motyvais, atsikertant į atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus. Atsižvelgiant į tai, apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.
Dėl Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatų paskolos sutarčiai taikymo
27. Apeliantė 2017 m. lapkričio 21 d. sudarė paskolos sutartį su atsakove, patvirtintą Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notaro Mindaugo Lado, kuria atsakovė įsipareigojo perduoti apeliantei 193 000 Eur paskolą, o apeliantė – grąžinti atsakovei tokią pat pinigų sumą sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais (paskolos sutarties 1 punktas). Šalys susitarė, kad laiku negrąžius paskolos sumos atsakovei mokami 0,5 procento delspinigiai nuo negrąžintos paskolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, kurie skaičiuojami iki visiško prievolės įvykdymo dienos (paskolos sutarties 3.3. punktas).
28. Nagrinėjamoje byloje apeliantė pareiškė reikalavimą dėl tarp apeliantės ir atsakovės sudarytos paskolos sutarties 3.3. punkto pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliantės teigimu, paskolos sutarties 3.3. punktas, kuriame numatytas 0,5 procento delspinigių dydis, prieštarauja Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 daliai, pagal kurią pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.
29. Sutartis gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015).
Žemesnės instancijos teismas
30. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad prašydama taikyti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalį šalių ginčui dėl paskolos sutarties 3.3. punkto neteisėtumo, apeliantė nepateikė į bylą įrodymų, galinčių patvirtinti, kad paskolos sutarties pagrindu iš atsakovės gauta paskola buvo panaudota apeliantės asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog paskolos sutarties įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, nėra pakankamas pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą iš paskolos sutarties kilusiam ginčui išspręsti.
31. Apeliantė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės atitikimą Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo numatytiems kredito gavėjo kriterijams vertino pagal tai, kaip ieškovė panaudojo gautą paskolą.
32. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad paskolos gavėja (apeliantė) yra fizinis asmuo, o paskolos davėja (atsakovė) – verslininkė. Paskolos sutarties 3.5. nurodytas paskolos naudojimo tikslas – buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimas. Šalys susitarė, kad pagrindinio skolinio reikalavimo (193 000 Eur) užtikrinimui bei atsirandančių netesybų ir kreditoriaus nuostolių užtikrinimui, atsakovės naudai yra įkeičiamas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (paskolos sutarties 4 punktas). Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties turinio (civilinė byla Nr. S2-47180-994/2017) matyti, kad apeliantė su sutuoktiniu M. K.-J., teikdami prašymą išduoti teismo leidimą įkeisti jai ir nepilnametei dukrai A. K.-J. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), siekiant užtikrinti 193 000 Eur gaunamo kredito iš UAB „Raudonoji lapė“ grąžinimą, nurodė, kad imamas kreditas bus panaudotas šeimos interesais buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Pasak apeliantės, šios aplinkybės įrodo, kad paskolos gavimo tikslas buvo asmeninių šeimos poreikių tenkinimas.
33. Remiantis Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, įstatymas taikomas kredito sutartims, pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas ne kredito gavėjams. Remiantis Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 13 punktu, kredito gavėjas – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms.
34. Visų pirma, pasisakydama dėl apeliantės argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatų tarp šalių kilusiam ginčui taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad iš šiame įstatyme pateikiamos kredito gavėjo sąvokos matyti, kad įstatymo nuostatomis siekiama apsaugoti kredito gavėjų, kurių apibrėžimas įstatyme iš esmės atitinka vartotojų apibrėžimą (CK 6.228¹ straipsnio 2 dalis, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalis), interesus.
35. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).
36. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Tik tada, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-579/2008). Atsižvelgusi į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad sprendžiant, ar apeliantė laikytina Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 13 punkte nurodyta kredito gavėja, vertintinas tik paskolos gavimo tikslas, nurodytas sutartyje. Priešingai, iš minėtos kasacinio teismo praktikos matyti, kad siekiant nustatyti, ar fizinis asmuo tarp šalių susiklosčiusiuose santykiuose laikytinas vartotoju, svarbu nustatyti būtent kokiu tikslu prekės ar paslaugos yra vartojamos. Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, jis negali būti pripažintas vartotoju ir atitinkamai jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo.
37. Be to, akivaizdu, kad sutartyje nurodomas paskolos gavimo tikslas ir faktinis pinigų panaudojimo būdas gali skirtis. Pati apeliantė neginčija, kad paskolos sutarties pagrindu gauti pinigai nebuvo panaudoti paskolos sutartyje nurodytam tikslui – buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Todėl vien aplinkybė, kad šalių raštu sudarytoje sutartyje išviešintas paskolos gavimo tikslas buvo apeliantės asmeninių šeimos poreikių tenkinimas, nesudaro pagrindą apeliantę laikyti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 13 punkte nurodyta kredito gavėja.
38. Apeliantės deklaravimas, kad, sudarydama paskolos sutartį, ji siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą asmeninių šeimos poreikių tenkinimui, todėl veikė kaip vartotoja ir kilusiam ginčui taikytinos Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatos, suponuoja pareigą atsakovei paneigti apeliantės kaip kredito gavėjo, kaip toks suprantamas pagal minimo įstatymo 3 straipsnio 13 d., prezumpciją. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką siekiant, kad vartotojas neprarastų jam teisės aktais garantuojamos apsaugos, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 39 punktas).
39. Nagrinėjamu atveju į bylą yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad apeliantės su atsakove sudarytos paskolos sutartimi gauti pinigai nebuvo panaudoti pagal paskolos sutartyje numatytą paskirtį – buto (duomenys neskelbtini)įsigijimui. Todėl apeliantei teko procesinė pareiga įrodyti, kad gautos lėšos, nepaisant šio fakto, buvo panaudotos kitiems asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti ir tarp šalių kilusiam ginčui būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatas. Apeliantė į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis), t. y. jai nustatytos įrodinėjimo pareigos neįvykdė.
40. Pažymėtina, kad byloje nesant jokių duomenų, patvirtinančių, kam buvo panaudota iš atsakovės gauta paskola, pirmosios instancijos teismas pasiūlė apeliantės atstovui pateikti papildomus įrodymus ir sudarė galimybę tai padaryti, atidėdamas 2020 m. vasario 10 d. teismo posėdį, tačiau jokių naujų įrodymų apeliantė į bylą nepateikė. Apeliantei į bylą nepateikus įrodymų, kad paskola buvo panaudota šeimos, asmeninėms, namų ūkio reikmėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė sutartį kvalifikuoti vartojimo paskolos sutartimi, o tuo pačiu ir taikyti Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatas tarp šalių kilusiam ginčui spręsti.
41. Pripažinus, kad apeliantė nelaikytina kredito gavėja pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 13 punktą, aplinkybė, ar atsakovė šiuo atveju laikytina kredito davėja, nėra reikšminga.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
42. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017).
43. Kadangi apeliantė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad paskolos sutarties 3.3. punktas į sutartį įtrauktas dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), ieškovė neprašė jo pripažinti negaliojančiu dėl jo tariamumo (CK 1.86 straipsnio 1 dalis), ieškovė neįrodinėjo, kad sutarties 3.3. punktas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), netikslino ieškinio ir raštu nesuformulavo atitinkamo reikalavimo pripažinti paskolos sutarties 3.3. punktą negaliojančiu minėtais pagrindais, tokiais argumentais negali būti grindžiamas ir apeliacinis skundas ar, juo labiau, vertinamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.
44. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės savo iniciatyva taikyti CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą netesybų sumažinimo institutą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje apeliantė buvo pareiškusi reikalavimą tik dėl paskolos sutarties 3.3 punkto pripažinimo negaliojančiu, tuo tarpu skolos ir delspinigių pagal paskolos sutartį dydžio ir/arba priteisimo klausimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021 ir kt.).
45. Nagrinėjamu atveju netesybos, atsižvelgiant į paskolos sumą, prievolės įvykdymo pažeidimo terminą ir neįvykdymo apimtį, išreikštos absoliučiu ar periodiniu dydžiu, nėra akivaizdžiai per didelės ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl jų mažinimo savo iniciatyva, apeliantui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu neteigiant ir neįrodinėjant, kad jų dydis viršija atsakovo patirtus nuostolius.
Dėl bylos procesinės baigties
46. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų ir nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
48. Atmetus apeliantės skundą, atsakovė įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo parengimą patyrė 955,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl ši suma atsakovei priteistina iš apeliantės.
49. Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 31 d. nutartimi apeliantei buvo atidėtas 1 662 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies, mokėjimas. Atmetus apeliantės skundą, valstybės naudai iš apeliantės priteisiamas 1 662 Eur dydžio žyminis mokestis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės O. Y. atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Raudonoji lapė“ 955,79 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt penkis eurus, 79 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės O. Y. valstybei 1 662 Eur (tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt du eurus) žyminio mokesčio.