Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-12-17 · Civilinė byla Nr. 2A-2207-603/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-17
Bylos Nr.
2A-2207-603/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-14780-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Loreta Lipnickienė (pran.), Danutė Kutrienė, Virginijus Kairevičius
Ieškovas
S. K.
Atsakovas
AB DNB bankui
Civilinė byla Nr. 2A-2207-603/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14780-2013-5Procesinio sprendimo kategorija:. 121.14.; 121.18.; 121.21.; 42.11.1; 63.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantės ieškovės S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui AB DNB bankui, suinteresuotas asmuo antstolė V. D. dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė prašė pripažinti 2007-12-14 kreditavimo sutarties Nr. K-1800-2007-316, 2008-07-14 susitarimo Nr. K-1800-2007-316/1 dėl 2007-12-14 Kreditavimo sutarties Nr. K-1800-2007-316 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, sąlygų pakeitimo ir 2009-08-06 Susitarimo Nr. K-1800-2007-316/2 dėl 2007-12-14 Kreditavimo sutarties Nr. K-1800-2007-316 sąlygų pakeitimo nutraukimą neteisėtu; įpareigoti atsakovą atidėti vieniems metams po galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo kredito įmokų ir palūkanų grąžinimo terminą; pakeisti 2009-08-06 Susitarimo Nr. K-1800-2007-316/2 dėl 2007-12-14 Kreditavimo sutarties Nr. K-1800-2007-316 sąlygų pakeitimo 5.1 punktą – nustatomas banko maržos dydis 2,02 proc. iki galutinio kredito grąžinimo termino; pakeisti 2007-12-14 Kreditavimo sutarties Nr. K-1800-2007-316 Specialiosios dalies 4 punktą – galutinis grąžinimo terminas anuiteto būdu 2019-09-30.

Ieškovė nurodo, jog iki 2010 m. gegužės mėn. savo kreditorinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, kartais pavėluodavo sumokėti palūkanas, tačiau tai įvykdavo ne dėl jos tyčios ar didelio aplaidumo, bet dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių visumos. Pasikeitus ekonominei situacijai, žymiai pablogėjo ieškovės ir jos įsteigtos įmonės finansinė padėtis, strigo verslo projektai, kai kurie ieškovės kontrahentai nevykdė savo įsipareigojimų. Ieškovė 2010-08-08 reorganizavo S. M. turistinę firmą „Vilnis“ į UAB „Vilnis ir Baltijos gintarai, sukūrė ir pristatė perspektyvų projektą – gintaro terapijos centrą, užpatentavo išradimą – aktyviai šildomą fizioterapinį gaminį su gintaro užpildu, planavo Palangoje modernaus kempingo statybą. Didžiulis palūkanų normos padidinimas galutinai tapo našta kredito gavėjai, jos verslui. Bankui vienašališkai nutraukus sutartį ieškovė dėjo visas pastangas tęsti šiuos teisinius santykius, t.y. jau po sutarties nutraukimo – 2010-12-30 sumokėjo bankui jo nurodytą 10 000 EUR sumą tikėdamasi, kad bankas atnaujins sutartį. Ieškovė pripažįsta, kad ji pažeidė kreditavimo sutartį, negalėjo Kreditavimo sutartyje numatytu laiku ir sąlygomis mokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos suma, tačiau šis pažeidimas buvo neesminis, o taip pat ne tyčiniai veiksmai ar didelis neatsargumas. Palūkanų mokėjimo uždelsimai nebuvo ilgi. Atsakovas neturėjo pagrindo nutraukti ginčo sutartį vienašališkai, nes ieškovė ją pažeidė ne iš esmės, be to, sutarties grąžinimo terminas dar nebuvo suėjęs. Atsakovas nebendradarbiavo su ieškove, ieškovės pasiūlymus pagrįstai netenkino, nors jie buvo naudingi abiem sutarties šalims. Pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu ir atnaujinus sutartį, dabartiniu metu sutarties įvykdymas ieškovei tokiomis pat sąlygomis taptų sudėtingas, todėl besąlygiškas principo pacta sunt servanda laikymasis reikštų protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų pažeidimą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodo, jog bankas Kreditavimo sutartį nutraukė dėl ieškovės kaltės, nes ji kaip kredito gavėja iš esmės pažeidė sutartį – nustatytais terminais nemokėjo pagal sutartį numatytų įmokų bankui, o esant augančiam įsiskolinimui, per banko raštu nustatytus papildomus terminus skolai padengti, prievolės neįvykdė. Kreditavimo sutartyje nėra jokių išlygų, leidžiančių ieškovei dėl jos verslo svyravimų nemokėti kasmėnesinių kredito grąžinimo ir palūkanų įmokų. Ieškovė yra verslininkė. Ieškovės argumentai apie banko nebendradarbiavimą yra nepagrįsti, nes bankas buvo restruktūrizavęs ieškovės kreditą, buvo sutikęs laikinai neteikti vykdomojo dokumento vykdymui. Visi kreditavimo sutarties pakeitimai ir papildymai yra pasirašyti ieškovės, kas patvirtina jų galiojimą ir ieškovės valią juos sudaryti. Logiška ir atitinka banko veiklos principus tai, kad kredito gavėjui nustatytu laiku neįvykdžius įsipareigojimų, bankas padidino maržą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Byloje buvo nustatyta, kad 2007-12-14 tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. K-1800-2007-316 (toliau – Kreditavimo sutartis), pagal kurią bankas suteikė kredito gavėjai 868 860,05 EUR kreditą. Sutartyje numatytas kredito grąžinimo terminas – 2017-09-30. Šios sutarties įvykdymo užtikrinimui bankui įkeistas ieškovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas. Pagal atsakovo pateiktą ieškovės skolos grafiką 2010-11-15 pradelstas kreditas – 818 858,74 EUR, nesumokėtos palūkanos – 39 553,13 EUR, nesumokėti delspinigiai – 3 883,27 Lt, viso įsiskolinimas – 862 295,14 EUR (b.l. 57). Kreditavimo sutartis buvo nutraukta 2010-06-22. Po minėtos sutarties nutraukimo ieškovė atsakovui 2010-12-31 sumokėjo 9 994,21 EUR, 2011-09-01 sumokėjo 866,73 EUR, 2011-10-05 sumokėjo 2 890,59 EUR, 2011-11-02 sumokėjo 1 444,54 EUR, 2012-08-29 sumokėjo 476,70 EUR. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė su ieškovu būtų atsiskaičiusi. Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėja priėmė nutartį dėl bankui įkeisto turto pardavimo iš varžytinių (b.l. 18). Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį neturėdamas tam teisėto pagrindo, nesant esminio kredito sutarties pažeidimo, todėl yra pagrindas pripažinti tokį sutarties nutraukimą neteisėtu remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 str. 2 d. Teismas nustatė, kad tarp šalių ginčo, jog buvo pavėluotai atlikti mokėjimai nėra - šalys pripažįsta, kad įmokų mokėjimai nebuvo atliekami aštuonis mėnesius. Šalys siekdamas išsaugoti sutartį, 2008-07-14 sudarė Susitarimą Nr. K-1800-2007-316/1 dėl Kreditavimo sutarties su vėlesniais pakeitimais, sąlygų pakeitimo, pagal kurį buvo pakeistas Sutarties specialiosios dalies 9 punktas – kredito paėmimo terminas nustatytas 2008-08-31. 2009-08-06 buvo sudarytas Susitarimas Nr. K-1800-2007-316/2 pagal kurį kredito suma padidinta nuo 820 596,46 EUR iki 833 584,61 EUR, papildomai suteikiant 12 988,15 EUR kredito dalį, taip pat atidėtas negrąžinto kredito dalies mokėjimas bei pakeista banko marža – 3,83 proc. vietoj 2,02 proc. Pakeitus sutarties sąlygas, ieškovė prisiimtų įsipareigojimų tinkamai ir laiku nevykdė. Pagal atsakovo pateiktą ieškovės skolos grafiką 2010-11-15 pradelstas kreditas – 818 858,74 EUR, nesumokėtos palūkanos – 39 553,13 EUR, nesumokėti delspinigiai – 3 883,27 Lt, viso įsiskolinimas – 862 295,14 EUR (b.l. 57). Teismas pažymėjo, jog sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Įvertinus sutarties pažeidimo trukmę ir mastą, manytina, kad atsakovas nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovas pašalins sutarties pažeidimus ir pradės tinkamai vykdyti sutartį. Teismas sprendė, kad remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, CK 6.217 str. 5 d. ir Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p., 46.1 p., 48 p., bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį. Teismas taip pat nurodė, kad CK 6.217 str. 2 d. nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos tik tuomet, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad šalys sutartyje nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, kuriems esant kreditorius turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl nėra pagrindo vertinti atsakovo veiksmų teisėtumą nutraukiant sutartį vadovaujantis bendraisiais esminio sutarties pažeidimo pagrindais numatytais CK 6.217 st. 2 d. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad kredito sutarties sąlygos, leidžiančios atsakovui vienašališkai nutraukti kredito sutartį yra nesąžiningos, pažeidžia jos kaip vartotojos interesus, kadangi tarp šalių sudaryta Kreditavimo sutartis nėra kilusi iš vartojimo teisinių santykių, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, nors ir būdama fiziniu asmeniu, bet Kreditavimo sutartį sudarė siekdama vystyti verslo projektus (modernaus kempingo statyba). Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad ieškovė 2010-04-13, 2010-05-20, 2010-06-04 (b.l.58 - 60) buvo įspėta, kad nesilaiko aukščiau minėtoje Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas ragino ieškovę įvykdyti įsipareigojimus, nustatydamas protingus terminus jiems įvykdyti, todėl atmestinas ieškovės argumentas, jog bankas su ja nebendradarbiavo. Byloje esantys įrodymai (banko raštai ieškovei) patvirtina, kad atsakovas tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi priemonių išsaugoti tarp šalių sudarytą kredito sutartį (CK 6.200 str. 1-2 d.). Teismas sprendė, kad vien tik įvykusi ekonominė krizė, kad ir kaip skaudžiai finansiškai ji būtų palietusi ieškovę, negali būti pagrindas nevykdyti sutarties. Teismas nustatė, kad įrodymų, kad ieškovė yra bei finansiškai pajėgi tinkamai vykdyti įsipareigojimus, byloje nėra, priešingai - teismo posėdžio metu nurodė, jog šiuo metu jos gaunamos mėnesinės pajamos yra minimalios, todėl net jei būtų atnaujintas ginčo sutarties vykdymas, akivaizdu, jog ieškovė neturėtų finansinių galimybių vykdyti atsiskaitymus su atsakovu.

Šalies argumentai

Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad apeliantė pripažino, kad pažeidė sutartį – kelis mėnesius nemokėjo kredito įmokų ir palūkanų, tačiau šis pažeidimas nebuvo esminis. Apeliantė ėmėsi visų priemonių įsiskolinimui padengti, nuolat informavo banką apie savo finansinę padėtį, teikė siūlymus. Nepaisant apeliantės maksimalių pastangų atsakovas nebendradarbiavo, šios aplinkybės teismas nevertino. Teismas nepakankamai įvertino šalių elgesio prieš ir po sutarties nutraukimo. Teismas nepagrįstai kelis atsakovo raštus apeliantei, kuriais atsakovas nesiūlė problemos sprendimo būdų, bei kredito sutarties pakeitimus, kurie apeliantei buvo nenaudingi, o būtent du kartus padidinta marža, laikė tinkamu bendradarbiavimu, kas laikytina netinkamu bendradarbiavimo principo aiškinimu. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, nepatikrino, ar sutarties sąlyga tam tirą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta CK 1.80, 1.81, 1.5, 6.188 str. prasme.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino šalių elgesį. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad pažeidimai, susiję su terminais grąžinti kreditą ar mokėti palūkana, kurie tęsiasi ilgą laiką pripažintini esminiais, o ne formaliais. Atsakovo nuomone, kelių įmokų po sutarties nutraukimo sumokėjimas neįrodo nei ieškovės valios, nei finansinių galimybių vykdyti kredito sutartį. Be to apeliantė jau du metus nuo 2012-08-29 nebevykdo jokių mokėjimų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neturi finansinių galimybių vykdyti sutartį. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas nėra pažeidęs bendradarbiavimo ir kooperacijos pareigos. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad šalių sudaryta kredito sutartis nėra vartojimo sutartis, kadangi apeliantė kreditą naudojo verslo projektui vystyti. Nesutiktina su apeliantės teiginiais, kad bankas nesąžiningai padidino palūkanų maržą, kadangi apeliantė tinkamai nevykdė sutarties, todėl, kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, palūkanų maržos padidinimas laiku įmokų nemokančiam kredito gavėjui atitinka ekonominę prasmę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Kilusio ginčo esmė – teisės normų, reglamentuojančių sutarčių nutraukimą, taikymas, įrodymų tyrimo ir vertinimo, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų detaliau nekartoja.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012)

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal šalių sudarytos Kredito sutarties Bendrosios dalies 46 p. bankas turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai kredito gavėjui negrąžinant bent vienos kredito dalies ir/arba nemokant palūkanų, delspinigių, baudų kitų mokėjimų sutartyje nustatytais terminais. Kredito sutarties 48 p. numatyta, jog mokėjimo prievolių nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iki kredito sutarties nutraukimo 2010-06-22 apeliantė nuo 2009-11-01 bankui nemokėjo įmokų kreditui grąžinti, palūkanų.

Nustačius šias aplinkybes, laikytina, kad atsakovas taip šalims susitarus, formaliai turėjo teisę, laikydamasis šalių sutartos tvarkos, vienašališkai nutraukti sutartį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, kad šalys sutartyje nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, kuriems esant kreditorius turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nėra pagrindo vertinti atsakovo veiksmų teisėtumo nutraukiant sutartį vadovaujantis bendraisiais esminio sutarties pažeidimo pagrindais numatytais CK 6.217 straipsnio 2 dalyje. Visgi atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio reikalavimus sudaro ne tik prašymas pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu, bet ir pakeisti sutarties sąlygas. Apeliantė teigia, kad dėl suprastėjusios ekonominės situacijos, susiklosčiusių finansinių sunkumų bei banko nustatytos didesnės maržos po sutarties sąlygų pakeitimo pagal 2009-08-06 Susitarimą Nr. K-1800-2007-316/2, ji buvo nebepajėgi toliau tinkamai vykdyti sutartį.

Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad sutarties šalis, ginčydama sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, gali kartu reikšti reikalavimą patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų sutartį keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė sutarties vykdymo aplinkybės, jeigu tos aplinkybės suvaržė sutarties vykdymą taip, kad iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, kad vienai iš šalių pasidarė sudėtinga įvykdyti prievolę ir, jeigu būtų buvęs sutarties pakeitimas, gal būtų buvę galima išsaugoti sutartį ir atkurti sutarties šalių prievolių pusiausvyrą, o ne taikyti ultima ratio – sutarties nutraukimą. Kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

Apeliantė pasikeitusias sutarties vykdymo sąlygas bei suvaržytą sutarties vykdymą grindžia tuo, kad apeliantei buvo padidinta palūkanų marža iki 3,83 proc. vietoj 2,02 proc. Palūkanų marža padidinta 2009-08-06 Susitarimu Nr. K-1800-2007-316/2, pagal kurį taip pat padidinta kredito suma nuo 820 596,46 EUR iki 833 584,61 EUR, papildomai suteikiant 12 988,15 EUR kredito dalį, taip pat atidėtas negrąžinto kredito dalies mokėjimas. Teisėjų kolegijos nuomone, toks palūkanų maržos padidinimas negali būti laikomas nepagrįstai suvaržantis apeliantės galimybes vykdyti sutartį, kadangi atsakovas suteikdamas apeliantei papildomą kredito sumą bei atidėdamas negrąžinto kredito dalies mokėjimą prisiėmė didesnę riziką, susijusią su apeliantės paimtu kreditu, todėl ir pats skolinimasis pabrango.

Kita atsakovės nurodyta pasikeitusi sutarties vykdymo aplinkybė yra pasikeitusi ekonominė situacija bei dėl to iš esmės pasikeitusi apeliantės finansinė padėtis.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ekonominės krizės situacija per se nereiškia sutartinių prievolių pusiausvyros pažeidimo, tačiau ji nepripažintina ir absoliučiu pagrindu, dėl kurio reikalavimai pripažinti jos įtaką sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimui visais atvejais turėtų būti atmetami. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013) Sutarties pakeitimas dėl pasikeitusių jos vykdymo sąlygų galimas tik konstatavus sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, kuris identifikuojamas pagal iš esmės padidėjusią įvykdymo kainą arba iš esmės sumažėjusią įvykdymo vertę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, jog atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko; šalis, prašanti keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeJ. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė atsakovo suteiktą kreditą naudojo verslo projektams vystyti. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nustatyta, kad apeliantė nei bylą nagrinėjant pirma instancija, nei apeliacine nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti faktines aplinkybes dėl sutartinių prievolių pusiausvyros pokyčio egzistavimo, jo masto ir įvertinti, ar toks pasikeitimas vertintinas kaip iš esmės pakeitęs sutartinių prievolių pusiausvyrą bei sudarantis pagrindą pakeisti sutartį. Vien apeliantės 2010-06-11 prašyme-paaiškinime nurodytos prognozės dėl jos vystomų verslo projektų pasisekimo, nepateikiant jokių konkrečių įrodymų, negali būti laikomi pakankamais įrodymais, aukščiau aprašytoms aplinkybėms konstatuoti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantei kaip verslininkei keliami didesni aktyvaus, apdairaus elgesio standartai, todėl konstatuotina, kad ji galėjo ir turėjo žinoti, jog kaip bylos dalyvis turi pareigą teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius jos poziciją bei leistinais įrodymais įrodinėti egzistavus aplinkybes, dėl kurių iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Pažymėtina ir tai, kad sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kaip nustatyta byloje, apeliantė nustojo vykdyti sutartį nuo 2009-11-01, tačiau į atsakovą dėl sutarties sąlygų pateikimo, t.y. prašė leisti dalimis dengti susidariusį įsiskolinimą, kreipėsi tik 2010-06-11, jau atsakovui išsiuntus apeliantei du pranešimus (2010-05-20 ir 2010-06-04) dėl įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo. Taigi, nepaisant to, kad apeliantės finansinė padėtis pasikeitė dar 2009-11-01, ji delsė imtis priemonių, jog būtų atkurta, jos manymu, dėl atsiradusių sutarties vykdymo suvaržymų pasikeitusi sutartinių prievolių pusiausvyra. Į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo apeliantė kreipėsi praėjus daugiau nei trims metams po sutarties įvykdymo suvaržymų atsiradimo. Toks apeliantes veikimas negali būti laikomas operatyviu.

Visgi, net jeigu ir būtų nustatyta, jog egzistavo aplinkybės, dėl kurių iš esmės pasikeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyra ir sutarties vykdymas tapo suvaržytas, esminis klausimas, sprendžiant nagrinėjamu atveju ieškiniu keliamų reikalavimų pagrįstumą yra tai, ar atkūrus šalių santykius pagal apeliantės prašomas nustatyti sutarties sąlygas, t.y. atkūrus šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, apeliantė būtų finansiškai pajėgi toliau vykdyti sutartį.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sutartis dėl pasikeitusių aplinkybių gali būti pakeičiama nustatant tokias sąlygas, kurios atkurtų pažeistą sutarties šalių prievolių pusiausvyrą. Pareiga įrodyti, kad sutartinių pareigų pusiausvyra gali būti atkurta ir kontrahentas bus pajėgus toliau vykdyti sutartį, kyla tai šaliai, kuri kreipiasi į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė įmokų pagal kredito sutartį nebemoka nuo 2012-08-29, kitų duomenų apie tai, kad prievolė būtų įvykdyta ar toliau vykdoma, byloje nėra. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar apeliantė bus pajėgi toliau vykdyti sutartį nustatė, kad ji teismo posėdžio metu nurodė, jog šiuo metu jos gaunamos mėnesinės pajamos yra minimalios, todėl sprendė, kad net jei būtų atnaujintas ginčo sutarties vykdymas, akivaizdu, jog apeliantė neturėtų finansinių galimybių vykdyti atsiskaitymus su atsakovu. Be to, atsakovas aštuonis mėnesius po to, kai ieškovė nustojo mokėti įmokas, neinicijavo Sutarties nutraukimo, suteikė apeliantei pakankamai laiko svarstyti, ieškoti galimybių ir teikti Bankui pasiūlymus, kaip ji ketina išspręsti finansinius sunkumus, su kuriais susidūrė. Kaip jau minėta, apeliantė į atsakovą su prašymu-paaiškinimu dėl sutarties sąlygų pateikimo kreipėsi tik 2010-06-11, jau atsakovui išsiuntus apeliantei du pranešimus (2010-05-20 ir 2010-06-04) dėl įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo. Tame pačiame prašyme-paaiškinime apeliantė prašė leisti dalimis dengti susidariusį įsiskolinimą. Atsakovas 2010-06-17 raštu atsakė, jog siekiant priimti sprendimą dėl skolos mokėjimo dalimis, turi įvertinti apeliantės finansinę padėti, todėl prašė pateikti dokumentus, pagrindžiančius nuolatinių pajamų gavimą bei kitus reikalaujamus dokumentus. Duomenų, kad apeliantė toliau šiuo klausimu toliau bendradarbiavo su atsakovu nėra. Taigi, darytina išvada, kad apeliantė nesiėmė jokių kitų konkrečių ir rezultatyvių veiksmų išsaugoti sutartį, iš kurių būtų matyti, jog apeliantė galės ne tik išmokėti įsiskolinimą, bet ir toliau vykdyti savo įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys ir pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl apeliantės finansinės būklės bei pradelstų skolų masto neteikia pagrindo išvadai, jog apeliantės prašomu būdu pakeitus Sutarties sąlygas, būtų atkurta šalių prievolių pusiausvyra ir apeliantė savo prievolę pagal pakeistas Sutarties sąlygas įvykdytų tinkamai.

Nesutiktina su apeliantės teiginiais, jog pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino bendradarbiavimo principą bei nepagrįstai pripažino atsakovo veiksmus pakankamais siekiant išsaugoti sutartį. Aukščiau aprašytos byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovas rodė suinteresuotumą tęsti šalių sutartinius santykius net po pranešimų, kuriais apeliantė informuojama, jog per nustatytą terminą nesumokėjus įsiskolinimo sutartis bus laikoma nutraukta, išsiuntimo. Taip pat atsakovas jau kartą buvo keitęs Kredito sutarties sąlygas, susijusias su negrąžinto kredito dalies mokėjimo atidėjimu. Tuo tarpu apeliantė pati neteikė atsakovui prašomų papildomų duomenų siekiant įvertinti apeliantės galimybes išmokėti įsiskolinimą dalimis, bei apskritai kreipėsi į atsakovą su tokiu prašymu tik po 8 mėnesių nuo sutarties nevykdymo pradžios ir tik po to kai buvo įspėta apie sutarties nutraukimą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, ėmėsi priemonių išsaugoti tarp šalių sudarytą kredito sutartį (CK 6.200 str. 1-2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad kredito sutarties sąlygos, leidžiančios atsakovui vienašališkai nutraukti kredito sutartį yra nesąžiningos, pažeidžia jos kaip vartotojos interesus, kadangi tarp šalių sudaryta Kreditavimo sutartis nėra kilusi iš vartojimo teisinių santykių, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, nors ir būdama fiziniu asmeniu, bet Kreditavimo sutartį sudarė siekdama vystyti verslo projektus, tą nurodė ir pati apeliantė.

Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio. Įvertinus tiek pirminės sutarties, tiek vėlesnių jos pakeitimų sąlygas, apeliantės mokumo istoriją, matyti, jog šalys dėl visų sąlygų susitarė laisva valia, sąlygos buvo aptartos su apeliante, apeliantė ne visada laiku vykdydavo sutartinius įsipareigojimus, todėl laikytina, kad šalių pasirašyta Kredito sutartis bei vėlesni Susitarimai neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis).

Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir galutinio rezultato. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumo; materialinės ar procesinės teisės normų netinkamo aiškinimo bei taikymo, kas galėtų įtakoti skundžiamo teismo sprendimo pakeitimą ar jo panaikinimą. Neaptarti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai dėl ginčo susiformuoti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos metu atsakovas teigia patyręs 2420 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos teisinei pagalbai.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktas numato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme taikytinas maksimalus koeficientas lygus 1,5, kurio pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA, kuri procesinių dokumentų parengimo metu buvo 1 000 Lt).

Atsižvelgiant į šias rekomendacijas, taip pat įvertinus apeliacinės instancijos metu pateiktų procesinių dokumentų turinį, pateiktus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai dydį iki 1 500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės S. K., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui AB DNB, į.k. 112029270, 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė Kolegijos teisėjaiDanutė KutrienėVirginijus Kairevičius