Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais atsakovo 2010 m. gegužės 4 d. raštais Nr. 30.58.17/2837, Nr. 30.58.17/2849 ir Nr. 30.58.17/2850 inicijuotus kredito linijų sutarčių Nr. 22-06IV (sudaryta 2006 m. sausio 4 d., pakeista 2007 m. rugpjūčio 8 d. pakeitimu Nr. 22-06IV/1), Nr. 2280-06IL (sudaryta 2006 m. rugpjūčio 9 d., pakeista 2007 m. rugpjūčio 8 d. pakeitimu Nr. 22-06IV/1, 2008 m. kovo 17 d. pakeitimu Nr. 2280-06IL/2) ir K-2400-2007-581 (sudaryta 2007 m. rugpjūčio 8 d., pakeista 2008 m. kovo 17 d. pakeitimu Nr. K-2400-2007-581/1) (toliau kartu – Sutartys) nutraukimus; pakeisti nurodytų kredito linijų sutarčių kredito linijos limito grąžinimo terminą, nustatant: „4.1. 2014 m. gruodžio 31 d. sugrąžinami visi negrąžinti kreditai, o kredito linijos limito galiojimas pasibaigia. Kredito linijos limitas galioja iki šiame punkte nurodytos dienos“. Ieškovai nurodė, kad, siekdami įgyvendinti nekilnojamojo turto plėtros planą (duomenys neskelbtini), esančiame sklype – pastatyti gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatus ir juos parduoti, – su atsakovu nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarė tris kredito linijos sutartis, kuriomis atsakovas suteikė ieškovams teisę naudotis kredito linijomis už 2 482 767,61 euro, o ieškovai įsipareigojo iki 2009 m. birželio 30 d. grąžinti kreditą su palūkanomis. Ieškovai nurodė, kad, 2008 m. pabaigoje–2009 m. rinkoje kilus ekonominei krizei, jie neturėjo galimybių iki 2009 m. birželio 30 d. gražinti panaudotą kreditą (2 089 008,63 euro). Ieškovų teigimu, 2009 m. sausio 13 d. jie raštu kreipėsi į atsakovą dėl Sutarčių sąlygų pakeitimo iš esmės pasikeitus aplinkybėms, prašydami atidėti palūkanų, skolos likučio, einamųjų palūkanų mokėjimų ir paskolų grąžinimo terminus iki 2010 m. gegužės 1 d., tačiau atsakovas tik formaliai nurodė, kad mokėjimų termino pratęsimą svarstys, jeigu ieškovai raštu pateiks paaiškinimus dėl nevykdymo priežasčių ir terminų. 2009 m. kovo 10 d. atsakovas faksu atsiuntė ieškovams 2009 m. kovo 6 d. pranešimus apie kredito linijų sutarčių nutraukimus. Ieškovai teigia dėję visas įmanomas pastangas įtikinti atsakovą pakeisti sprendimus nutraukti Sutartis, ne kartą raštu siūlę krizės laikotarpiu keisti Sutarčių vykdymo sąlygas, tačiau atsakovas siūlymams nepritarė, 2010 m. kovo 31 d. pranešė, kad siūlymai dėl skolos restruktūrizavimo daugiau nebus svarstomi, o 2010 m. gegužės 4 d. raštu informavo ieškovus apie Sutarčių nutraukimą. Ieškovai nesutinka su Sutarčių nutraukimu pažymėdami, kad jie faktiškai nepažeidė sutartinių įsipareigojimų, finansuojamą verslo planą rengė atsižvelgdami į atsakovo patarimus bei siūlymus, derino jį su atsakovo specialistais; atsakovui buvo žinoma ir priimtina, kad išnaudotos kredito linijų sumos bus grąžinamos įgyvendinus verslo planą, kredito grąžinimas ir rizika siejami su numatomų pastatyti butų pardavimo pajamomis. Ieškovai mano, kad, jiems bandant pakeisti atsakovo sprendimus nutraukti Sutartis, šis nesilaikė bendradarbiavimo, konstruktyvumo ir kitų dalykiškos praktikos principų, nepagrįstai neatsižvelgė į ekonominės recesijos ir jos padarinių aplinkybes. Ieškovai nurodė, kad atsakovas, būdamas profesionalus paskolų rinkos dalyvis, teigiamai įvertino ieškovų projekto rizikingumo laipsnį, todėl turėtų prisiimti projekto įgyvendinimo nesėkmės rizikos dalį. Pasak ieškovų, ekonominės krizės padariniai iš esmės pakeitė Sutarčių dalyvių pusiausvyrą; ieškovai yra ekonomiškai silpnesnė šalis, patenka į rizikos amžiaus grupę ir vargu, ar galėtų gauti paskolas iš kitų finansavimo šaltinių, nėra profesionalūs nekilnojamojo turto rinkos dalyviai, neturėjo informacijos apie gresiančią ekonominę krizę, todėl negalėjo numatyti neigiamų nekilnojamojo turto rinkos pokyčių. Ieškovų teigimu, jie nepadarė esminio Sutarčių pažeidimo, netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą lėmė objektyvios aplinkybės, dėl kurių Sutarčių sąlygų vykdymas jose nustatytais terminais tapo itin sudėtingas ir neįmanomas.