- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-23
- Bylos Nr.
- e2S-164-967/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32176-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Ieškovas
- S. S.
- Atsakovas
- valstybės įmonei „ORO NAVIGACIJA“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. S. (S. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. (S. S.) ieškinį atsakovei valstybės įmonei „ORO NAVIGACIJA“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. S. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti atsakovės VĮ „ORO NAVIGACIJA“ (toliau – atsakovė) sprendimą atleisti jį iš Kompetencijų centro vyr. skrydžių vadovo instruktoriaus pareigų neteisėtu (2018 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. P-552), negrąžinti jo į darbą, priteisti 6 vidutinių darbuotojo darbo užmokesčio dydžių kompensaciją (21 025,26 Eur), vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2018 m. liepos 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, pripažinti Kolektyvinės sutarties nuostatą (76 punktą) nesąžininga ir atitinkamai pripažinti jam teisę į rentą, priteisti iš atsakovės 123 550,56 Eur priklausančią rentą (neto) kaip negautas pajamas, 10 000,00 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 ieškinys tenkintas iš dalies, pripažįstant ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir negrąžindamas jo į darbą; pripažįstant, kad 1989 m. rugpjūčio 1 d. darbo sutartis Nr. 139 yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; išieškant ieškovo naudai iš atsakovės 17 304,00 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, 22 401,16 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką laikotarpiu nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai), neatskaičius mokesčių, ir po 184,43 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, skaičiuojant nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos); išieškant ieškovo naudai iš atsakovės 3 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisiant ieškovo naudai iš atsakovės 1 528,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; išieškant iš atsakovės 866,00 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei; pripažįstant, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. DGKS-5071, priimtas darbo byloje Nr. APS-36-16595/2018, netenka galios, o likusioje dalyje ieškinį atmetant.
Šalies argumentai
3. Atsakovė pateikė 2019 m. balandžio 18 d. apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 dalį, kuria ieškovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu (negrąžinant ieškovo į darbą ir laikant, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu) ir priimti naują sprendimą šiuos ieškovo reikalavimus atmesti, panaikinant visas teismo taikytas iš neteisėto atleidimo kylančias pasekmes.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1873-852/2019 atsakovės apeliacinis skundas atmestas, paliekant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 nepakeistą ir priteisiant iš atsakovės ieškovo naudai 1 641,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Šalies argumentai
5. Ieškovas kreipėsi į teismą su 2019 m. lapkričio 12 d. prašymu dėl aiškios aritmetinės klaidos sprendime ištaisymo, prašydamas nuo ieškovo vidutinio darbo užmokesčio priklausančių sumų apskaičiavime nurodyti įstatymo pagrindu taikytiną indeksavimą ir 17 304,00 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo indeksuoti dauginant ją iš koeficiento 1,289; 22 401,00 Eur dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką laikotarpiu nuo ieškovo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (neatskaičius mokesčių) indeksuoti dauginant jį iš koeficiento 1,289 ir po 184,43 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, indeksuoti dauginant iš koeficiento 1,289.
6. Nurodė, kad sumos apskaičiuotos remiantis 2018 m. liepos 31 d. duomenimis apie ieškovo vidutinį bruto darbo užmokestį, pateiktais atsakovės pažymoje, pridėtoje prie ieškovo ieškinio, nenurodant nuo 2019 m. sausio 1 d. taikomo vidutinio darbo užmokesčio indeksavimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 9 straipsnio 4 dalimi.
Žemesnės instancijos teismas
7. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 priimtas jau po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) reformos įsigaliojimo, pateiktuose skaičiavimuose turėjo būti papildomai nurodyta, kad atsakovė šias sumas privalo indeksuoti VSDĮ pagrindu, padidindama jas 1,289 karto.
Šalies argumentai
8. Pažymėjo, kad ieškovas 2019 m. kovo 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 vartojamą sąvoką „neatskaičius mokesčių“, t. y. ar ji šiuo atveju reiškia, kad atsakovė, pati atskaitydama mokesčius iš priteistų bruto sumų, privalo joms VSDĮ pagrindu pritaikyti 1,289 dydžio indeksą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 atsisakė išaiškinti priimtą teismo sprendimą ir nurodė, kad teismas nerevizuoja tokios darbdavei kylančios įstatyminės pareigos, kuri jai, kaip atsakovei byloje, negali būti neaiški, be to, nėra pagrindo manyti, kad teismo sprendimo turinys neaiškus ir kad dėl jo galėtų kilti problemų su jo vykdymu.
9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 įsiteisėjus 2019 m. rugpjūčio 9 d., bylos šalims kilo jo vykdymo problemų. Atsakovė, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, savo iniciatyva priteistų sumų neindeksavo ir iš jų išskaičiavo visas į jas neperkeltas socialiniam draudimui skirtas įmokas. Dėl tokių atsakovės veiksmų, kuriais iki VSDĮ reformos pagal darbo sutartį ieškovui priklausęs vidutinis neto darbo užmokestis sumažėjo iki 9 000,00 Eur, pažeisti ieškovo teisėti interesai ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis, pagal kurią iki VSDĮ reformos buvęs pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo neto darbo užmokestis negali sumažėti dėl draudėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų perkėlimo apdraustajam.
10. Kadangi 1,289 dydžio indeksas nenurodytas nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 pateiktuose skaičiavimuose, nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 dėl sprendimo išaiškinimo, kyla kliūčių jį vykdant ne tik gera atsakovės valia, bet ir priverstine tvarka, nes antstolių teigimu, nepaisant to, kad indeksavimas yra taikomas VSDĮ pagrindu, jis turi būti nurodytas teismo skaičiavimuose ir, atitinkamai, pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 išduotame vykdomajame rašte; jo nenurodydamas laikytinas aiškia aritmetine klaida, taisytina Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 276 straipsnio 2 dalies pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl aritmetinės klaidos ištaisymo.
12. Teismas nurodė, kad prašymas yra akivaizdžiai susijęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 motyvais ir priteistų sumų dydžiu, todėl jį tenkinant, būtų pakeista byloje priimto sprendimo esmė.
13. Teismas pažymėjo, jog ieškovas pateiktame prašyme iš esmės rėmėsi tapačiomis aplinkybėmis ir argumentais, nurodytais 2019 m. kovo 28 d. prašyme išaiškinti byloje priimtą teismo sprendimą, kurių pagrindu priimta Vilniaus miesto apylinkės 2019 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui neapskųsta.
14. Teismo vertinimu, 2019 m. lapkričio 12 d. prašyme dėl aiškios aritmetinės klaidos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 ištaisymo nurodomos aplinkybės negalėjo būti ieškovui nežinomos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau jomis jis teikdamas atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą nesirėmė ir pats apeliacinio skundo neteikė.
15. Teismas pabrėžė, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovo nurodyti įstatyminės bazės pakeitimai egzistavo, tačiau dėl jų klausimo ieškovas nekėlė, nepaisant to, kad buvo atstovaujamas kvalifikuotų teisininkų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 ir perduoti klausimą dėl aiškios aritmetinės klaidos ištaisymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad indeksavimo pritaikymas pakeistų sprendimo esmę, netinkamai aiškino ir taikė CPK 276 straipsnio 2 dalį, nesivadovaudamas aukštesnės instancijos teismų suformuotomis taisyklėmis. Prašydamas ištaisyti aiškią aritmetinę klaidą, padarytą apskaičiuojant ieškovo naudai priteistas sumas dėl 1,289 dydžio indekso nepritaikymo, ieškovas neprašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 nustatytų faktų, šalių teisių ir pareigų, jų turinio ar įgyvendinimo sąlygų. Dėl padarytos aiškios aritmetinės klaidos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 nurodyta galutinė 56 857,15 Eur dydžio bruto suma, įsigaliojus VSDĮ reformai ir nepritaikius indeksavimo, sudaro tik apie 78,00 procentus ieškovui priklausančios kompensacijos už neteisėtą atleidimą iš darbo ir užmokesčio už priverstinę pravaikštą, todėl faktiškai neatitinka Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, kuriuo tenkinti ieškovo ieškiniu kelti reikalavimai, esmės.
16.2. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad aritmetinės klaidos ištaisymas yra negalimas, nes dėl jo pasikeistų priteistos sumos dydis ir tai lemtų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 esmės pakeitimą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Priteistos sumos dydis gali būti keičiamas, jeigu tokiu būdu ištaisoma padaryta klaida. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo ištaisyti aritmetinę klaidą, kad priteistos sumos dydis atitiktų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 nustatytą atsakovės pareigą sumokėti visą ieškovės naudai priklausančią 6 vidutinių darbo užmokesčio dydžių kompensaciją ir visą vidutinį darbo užmokestį už vienerius metus trukusį priverstinės pravaikštos laiką.
16.3. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovo prašymas ištaisyti aritmetinę klaidą negali būti tenkinamas, nes juo reikalaujama keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 motyvus, neatsižvelgė į tai, kad jame yra motyvuota, kodėl ieškovo naudai priteisiama 6 vidutinių darbo užmokesčio dydžių kompensacija ir vidutinis darbo užmokestis už vienerius metus trukusią priverstinę pravaikštą, ir ieškovas šios motyvacijos neprašė keisti. Atkreipė dėmesį, kad neindeksuota 56 857,15 Eur dydžio bruto suma neatitinka Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 nustatytos atsakovės pareigos dėl įsigaliojusios VSDĮ reformos. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas manymu, ištaisant skaičiavimus dėl indeksavimo, 1,289 dydžio indeksą reikėtų nurodyti ne tik rezoliucinėje, tačiau ir motyvuojamojoje sprendimo dalyje, negali lemti atsisakymo ištaisyti klaidą.
16.4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 1,289 dydžio indekso nenurodymas per klaidą jau yra sudaręs kliūtis jį vykdant priverstine tvarka, nes antstolių, Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, įstatyminis vidutinio darbo užmokesčio indeksavimas turėtų būti nurodytas, o pirmosios instancijos teismui per klaidą pamiršus šias sumas indeksuoti, ieškovui siūlyta pasinaudoti teismo sprendimų trūkumų šalinimo institutais.
16.5. Tik ištaisius aiškią skaičiavimo klaidą ir pritaikius VSDĮ numatytą indeksavimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 priteistos sumos dydis atitiktų atsakovės pareigos turinį sumokėti ieškovo naudai 6 vidutinių darbo užmokesčio dydžių kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį už vienerius metus trukusį priverstinės pravaikštos laiką. Atsisakius ištaisyti aritmetinę klaidą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 priverstine tvarka faktiškai galėtų būti tenkinamas tik iš dalies, t. y. 78,00 procentų apimtimi, realiai nevykdant teisingumo.
16.6. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog dėl indeksavimo nepritaikymo ieškovo vidutiniam darbo užmokesčiui buvo pažeisti jo teisėti interesai.
16.7. Pareiga indeksuoti vidutinį darbo užmokestį taikoma įstatymo pagrindu, jos atskirai bylos šalims neįrodinėjant, todėl indeksavimo klausimas byloje neturi būti atskirai keliamas. Pirmosios instancijos teismo argumentacija, kad nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, ieškovas indeksavimo klausimo nekėlė, nepaisant to, kad buvo atstovaujamas kelių kvalifikuotų teisininkų, prieštarauja esminiams civilinio proceso principams, taikytiniems darbo bylose, bei neatitinka aukštesnių teismų formuojamos praktikos dėl 1,289 dydžio indekso taikymo. Ieškovas tinkamai pateikė pirmosios instancijos teismui visą informaciją, reikalingą priimti teisėtam ir teisingam sprendimui, nepadarant jame jokių skaičiavimo klaidų. CPK nenumato pareigos ieškovui procesiniuose dokumentuose išvardinti byloje taikytinas teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai, pagal kuriuos ieškovas kaltinamas nenurodęs įstatymo pagrindu taikytino indeksavimo klausimo nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, aiškiai neatitinka iura novit curia principo. Atkreipė dėmesį, kad bylose, kuriose taikomas panašaus pobūdžio įstatyminis indeksavimas ar konvertavimas, ieškovams niekada nenustatoma aktyvi pareiga kelti papildomą reikalavimą dėl tokio indeksavimo ar konvertavimo taikymo, nes teismas, išmanydamas teisę, įstatyminį indeksavimą ar konvertavimą privalo pritaikyti pats, t. y. be atskiro byloje dalyvaujančių asmenų nurodymo.
16.8. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad teisės normos, susijusios su įstatyminiu indeksavimu, turėjo būti įvardintos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nepagrįsti, ieškovui ieškinį pateikus likus 4 mėnesiams iki VSDĮ reformos įsigaliojimo. Atitinkamai atsiliepime į apeliacinį skundą pasisakyta tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytos atsakovės pozicijos, nekeliant kitų, apeliaciniame skunde neaprašytų, klausimų.
16.9. Pirmosios instancijos teismo pozicija ieškovo atžvilgiu neatitinka CPK 414 straipsnyje nustatyto aktyvaus teismo vaidmens darbo bylose.
16.10. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad indeksavimo taikymo klausimas turėjo būti sprendžiamas atskiruoju skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 atsisakyti tenkinti ieškovo prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 išaiškinimo arba ieškovui byloje teikiant atskirą apeliacinį skundą, nepagrįstas. Tokio pobūdžio akivaizdaus teismo sprendimo trūkumo klausimu savo poziciją yra išsakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-520-756/2019, kurio nuomone, indeksavimo taikymo klausimas yra tiesiogiai susijęs su klausimo, ar tinkamai įvykdyta nutartis (arba sprendimas), išsprendimu, o teismai, spręsdami indeksavimo klausimą įsiteisėjus sprendimui, privalo vertinti, ar iš priteistų sumų buvo teisingai išskaičiuoti mokėtini mokesčiai. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pagal gautą ieškovo prašymą privalėjęs vertinti, ar ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo tinkamai indeksuotas, to nepadarė.
Žemesnės instancijos teismas
16.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo prašymas dėl aritmetinės klaidos ištaisymo yra analogiškas ieškovo 2019 m. kovo 28 d. prašymui dėl sprendimo išaiškinimo. Prašydamas išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, ieškovas teiravosi, ar jame vartojama sąvoka „neatskaičius mokesčių“ reiškia, kad atsakovė, pati atskaitydama mokesčius iš priteistų bruto sumų, privalo joms įstatymo pagrindu pritaikyti 1,289 dydžio indeksą. 2019 m. lapkričio 12 d. prašymu ieškovas prašė pirmosios instancijos teismą ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 padarytas aiškias klaidas, nes pradėjus priverstinį vykdymą, tapo akivaizdu, kad indekso neįrašymas skaičiavimuose pažeidžia ieškovo teises.
16.12. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, nurodė, kad indeksavimo taikymo kontekste jis nerevizuoja tokios darbdavei kylančios įstatyminės pareigos, kuri jai, kaip atsakovei byloje, negali būti neaiški, be to, nėra pagrindo manyti, kad teismo sprendimo turinys neaiškus ir kad dėl jo galėtų kilti problemų su jo vykdymu. Atsižvelgiant į šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus, buvo galima suprasti, kad atsakovė pati privalo indeksuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 nurodytas sumas. Teikdamas 2019 m. lapkričio 12 d. prašymą dėl aiškios aritmetinės klaidos ištaisymo, ieškovas pridėjo papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kad vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 dėl jame padarytos indeksavimo klaidos kyla kliūčių jį vykdyti tokiu būdu, kad būtų neprieštaraujama pačiai jo esmei, ir pateikė šiuo klausimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 padarytą klaidą pagrindžiančias valstybės institucijų pozicijas.
Atsiliepimas
17. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
17.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo prašymas dėl aritmetinės klaidos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 ištaisymo keičia civilinės bylos esmę ir yra susijęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 motyvais, todėl toks negali būti tenkinamas. Ieškovas pateiktu prašymu ištaisyti aritmetinę klaidą, į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 rezoliucinę dalį papildomai įrašant 1,289 dydžio indeksą, siekia iš esmės pakeisti tiek motyvuojamojoje, tiek rezoliucinėje jo dalyse priteistų sumų apskaičiavimo tvarką, bet ne ištaisyti jų klaidas, nurodant teisingą dydį. Teismo sprendimo trūkumų ištaisymo instituto pagrindu negali būti pakeičiama įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 patenkintų ieškovo reikalavimų apimtis.
17.2. Taisant rašymo apsirikimus ir / ar aiškias aritmetines klaidas negali būti iš esmės keičiamas ar papildomas teismo procesinio sprendimo turinys. Klaida turi būti padaryta pačiame aritmetiniame skaičiavime, o naujo matematinio veiksmo atlikimas / įrašymas į teismo sprendimą negali būti laikomas aritmetine klaida. Jeigu neteisingą apskaičiavimą lėmė klaidingas teisės aktų supratimas, aiškinimas ar taikymas, netinkamas faktinių aplinkybių (įrodymų) įvertinimas, CPK 276 straipsnis netaikomas – aritmetinė klaida suprantama kaip atliekant matematinį veiksmą padaryta skaičiavimo klaida. Jeigu nurodyti papildomi motyvai būtų išdėstyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, tokios aplinkybės sudarytų pagrindą konstatuoti CPK 276 straipsnyje įtvirtintų normų (draudimas papildyti / pakeisti teismo sprendimą) ir proceso šalies (atsakovės) teisės į apeliaciją (papildžius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 naujomis aplinkybėmis bei motyvais) pažeidimą.
Šalies argumentai
17.3. Atsakovės nuomone, ieškovo elgesys, kai jis, pateikęs 2019 m. kovo 28 d. prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 išaiškinimo, tik pirmosios instancijos teismui tokio prašymo netenkinus kreipėsi su 2019 m. lapkričio 12 d. prašymu dėl aiškios aritmetinės klaidos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 išaiškinimo, įrodo, jog 1,289 indeksą ieškovas laikė ne aritmetine klaida, tačiau aplinkybe, galimai keičiančia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 esmę.
17.4. Nuo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 paliktas nepakeistas, iki ieškovo 2019 m. lapkričio 12 d. prašymo ištaisyti aiškią aritmetinę klaidą praėjo beveik 5 mėnesiai. Taigi, ieškovas, manydamas, jog yra padaryta aritmetinė klaida, nepateisinamai ilgą laiką delsė pateikti prašymą pirmosios instancijos teismui dėl aritmetinės klaidos ištaisymo.
Žemesnės instancijos teismas
17.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo prašymas dėl 1,289 dydžio indekso įrašymo į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 rezoliucinę dalį, yra jo esminis pakeitimas, kai keičiama ne tik rezoliucinė dalis padidinant ieškovui priteistinas sumas, bet ir motyvuojamoji dalis, kurioje nurodomas naujas sumų apskaičiavimo mechanizmas bei tvarka.
17.6. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog abu ieškovo prašymai grindžiami iš esmės tapačiomis aplinkybėmis bei argumentais.
17.7. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, jog priėmus 2019 m. balandžio 16 d. nutartį, kuria atsisakyta išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, ieškovas jos apeliacine tvarka neskundė, todėl jai įsiteisėjus, jis nepagrįstai pakartotinai kėlė klausimą dėl priteistinų sumų indeksavimo 1,289 koeficientu.
17.8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovo prašyme dėl aritmetinės klaidos ištaisymo nurodytos aplinkybės dėl VSDĮ reformos ir 1,289 koeficiento negalėjo jam būti nežinomos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
17.9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovui turėjo ir galėjo būti žinomos aplinkybės, susijusios su priteistinų sumų indeksavimu, tačiau neįvardijo ieškovo pareigos remtis konkrečiomis įstatymo teisės normomis šį reikalavimą pagrindžiant.
17.10. Ieškovas neskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 dalyje dėl priteistų sumų dydžio, remdamasis nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu teisiniu reglamentavimu mokesčių srityje. Pažymėjo, jog apeliacinis procesas vyko tik dėl atsakovės pateikto apeliacinio skundo.
17.11. Aktyvus teismo vaidmuo pagal CPK 414 straipsnį darbo bylose nereiškia, jog šis vietoj proceso šalies turi vykdyti įrodinėjimo pareigą. Darbuotojas, kaip bylos šalis, nėra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo, todėl pirmiausiai jis pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas.
17.12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS-520-756/2019, nesusijusi su nagrinėjama civiline byla tarp šalių kilusio ginčo pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
19. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
20. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta ištaisyti aiškią aritmetinę klaidą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019. Taigi, bylos apeliacinėje instancijoje nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, spręsdamas dėl pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo prašymą ištaisyti aiškią aritmetinę klaidą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 buvimo, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
Žemesnės instancijos teismas
21. Nagrinėjamos bylos kontekste susiklostė situacija, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 ieškinį tenkinęs iš dalies, be kita ko, priteisė ieškovo naudai iš atsakovės 17 304,00 Eur (2 884 Eur vidutinis mėnesio atlyginimas x 6 mėn.) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, 22 401,16 Eur (2 884,00 Eur vidutinis mėnesio atlyginimas x 7 mėn. + 2 213,16 Eur už 12 darbo dienų už kovo mėn., vienos darbo dienos vidurkiu imant atsakovės pažymoje nurodytą dienos vidurkį 184,43 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką laikotarpiu nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai) (neatskaičius mokesčių) ir po 184,43 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, skaičiuojant nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos), vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 9 straipsnio 4 dalimi neindeksuodamas ieškovui priteistinų sumų koeficientu 1,289.
22. Ieškovas atskirajame skunde teigė, jog nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas, 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 atsisakydamas išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, ir nurodė, kad nerevizuoja darbdavei kylančios įstatyminės pareigos, kuri jai, kaip atsakovei byloje, negali būti neaiški, tačiau atsakovė, faktiškai vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, savo iniciatyva priteistų sumų neindeksavo ir iš jų išskaičiavo visas į jas neperkeltas socialiniam draudimui skirtas įmokas, tokiu būdu pažeisdama ieškovo teisėtus interesus iki VSDĮ pakeitimo jam priklausiusiam neto vidutiniam darbo užmokesčiui sumažėjus 9 000,00 Eur. Tokiu atveju indeksavimas, kuris turi būti taikomas VSDĮ pagrindu, nenurodytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, laikytinas aiškia aritmetine klaida, taisytina CPK 276 straipsnio 2 dalies pagrindu.
23. Atsakovė, nesutikdama su ieškovo 2019 m. lapkričio 12 d. prašymu ištaisyti aritmetinę klaidą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog aritmetine klaida, taisytina pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį, negali būti laikomas klaidingas teisės aktų supratimas, aiškinimas ar taikymas, netinkamas faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimas, kuriuo remiantis būtų pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 esmė ne tik rezoliucinėje dalyje padidinant ieškovui priteistinas sumas, bet ir motyvuojamojoje dalyje nurodant naują sumų apskaičiavimo mechanizmą bei tvarką.
24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo privalomumas lemia šiam aktui keliamus reikalavimus. Sprendimas turi būti aiškus, turi būti išspręsti visi šalių iškelti reikalavimai, tiksliai nurodytos priteistos sumos, perduotinas turtas ar veiksmai, kuriuos šalys privalės atlikti arba nuo kurių turės susilaikyti. Bet koks teismo sprendime esantis rašymo apsirikimas, aritmetinė klaida gali tapti kliūtimi jį tinkamai suprasti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 3K-3-507/2004). Kadangi paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti, įstatymo leidėjo nurodyta galimybė sprendimą priėmusiam teismui savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės (CPK 276 straipsnio 1, 2 dalys).
25. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties matyti, jog viena iš priežasčių, dėl kurios pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovo 2019 m. lapkričio 12 d. prašymą dėl aritmetinės klaidos ištaisymo, yra susijusi su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 esme, kuri, anot pirmosios instancijos teismo, tokiu atveju būtų pakeista. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priimto teismo sprendimo esme CPK 276 straipsnio 2 dalies prasme turėtų būti suprantama ginčo situacijos analizė, pagrįsta reikšmingų ginčo išsprendimui faktinių ir teisinių bylos aplinkybių vertinimu. Negalima būtų nesutikti su ieškovo atskirojo skundo argumentu, jog 2019 m. lapkričio 12 d. prašymu dėl aritmetinės klaidos ištaisymo nėra prašoma pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 motyvus, kuriuose nustatyti konkretūs su ginčo faktinėmis aplinkybėmis susiję faktai, šalių teisės ir pareigos, jų turinys, įgyvendinimo sąlygos. Atvirkščiai, ieškovas, remdamasis pasikeitusiu įstatyminiu reglamentavimu, iš esmės prašo ištaisyti aritmetinę klaidą peržiūrint atliktus matematinius veiksmus ieškovui priteistų iš atsakovės sumų atžvilgiu.
26. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo draudėjas (darbdavys), kurio valstybinio socialinio draudimo įmokos perkeliamos pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui, privalo perskaičiuoti darbuotojo bruto darbo užmokestį, jį padidindamas 1,289 karto ir atitinkamai pakeisdamas darbo sutartį su darbuotoju be išankstinio jo sutikimo. Pagal šios dalies nuostatas perskaičiuotas pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo atlyginimas darbuotojui mokamas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Iki šio įstatymo įsigaliojimo buvęs pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo neto darbo užmokestis negali sumažėti dėl pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo atlyginimo perskaičiavimo ir (ar) draudėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų perkėlimo apdraustajam. Šios dalies nuostatos taip pat taikomos draudėjams ir apdraustiesiems asmenims, turintiems santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, ir draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu.
27. Pirmosios instancijos teismo teigimu, nurodyti VSDĮ pakeitimai egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau dėl jų ieškovas klausimo nekėlė, nors ir buvo atstovaujamas kvalifikuotų teisininkų. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo galimo žinojimo apie įvykdytą VSDĮ reformą, tik pažymėjo, jog minėtos aplinkybės, susijusios su 1,289 koeficiento taikymu negalėjo jam būti nežinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepasisakydamas dėl ieškovo pareigos nurodyti įstatymą, taikytiną ginčui spręsti. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvų akivaizdu, jog šis, pabrėždamas, kad ieškovas buvo atstovaujamas net ne vieno, tačiau kelių kvalifikuotų teisininkų, nekėlė klausimo dėl VSDĮ pakeitimų, įsigaliojusių nuo 2019 m. sausio 1 d., kada byla dar buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teismas. Sutiktina su ieškovo atskirojo skundo teiginiu, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo pareigos nurodyti VSDĮ nuostatas arba, kaip pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kelti klausimą dėl VSDĮ pakeitimų, taikytinų šalių ginčo atveju, pažeidė iura novit curia (lot. – teismas žino teisę) principą.
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti, ir prašomas pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdas (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015). Kitaip tariant, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija visada yra teismo prerogatyva, remiantis iura novit curia (lot. – teismas žino teisę) principu. Tik tinkamai identifikavęs bei kvalifikavęs šalių teisinį santykį, teismas gali šiam santykiui taikyti tinkamas (atitinkančias šį santykį) materialiosios teisės normas, nustatančias, be kita ko, ir pažeistų teisių gynimo būdus (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-508-464/2019).
29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog įvertinęs bylos faktines aplinkybes, ginčui spręsti taikytinas teisės normas parenka teismas ir tai yra išimtinė teismo prerogatyva, nepriklausanti nuo dalyvaujančių byloje asmenų nurodytų teisinių argumentų. Taigi, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčui spręsti aktualių teisės normų parinkimas nėra susijęs su ieškovo tinkamu procesinių pareigų vykdymu. Šiuo atveju ieškovas, būdamas bylos šalimi, neprivalėjo pateikti nei teisinės faktinių bylos aplinkybių kvalifikacijos ieškinyje, nei vykstant bylos nagrinėjimui informuoti pirmosios instancijos teismą apie VSDĮ pakeitimus, aktualius sprendžiant pakankamos ir teisingos satisfakcijos klausimą pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu. Tokios pareigos vykdymas, kaip galima spręsti iš aptartos Lietuvos teismų praktikos, numatytas teismui, todėl šis, siekdamas tinkamai išspręsti ginčą, ir privalo taikyti aktualias teisės normas susiklosčiusių teisinių santykių kontekste.
30. Dėl pirmosios instancijos teismo argumento, jog aplinkybės, išdėstytos ieškovo 2019 m. lapkričio 12 d. prašyme dėl aritmetinės klaidos ištaisymo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019, negalėjo jam būti nežinomos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau jomis jis teikdamas atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą nesirėmė ir pats apeliacinio skundo nereiškė, kuriam pažymėtina, pritarė atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog visų pirma, atsiliepime į apeliacinį skundą negali būti išdėstyti savarankiški reikalavimai ir juos pagrindžiančios aplinkybės. CPK 318 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, jog šalis, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, privalo tik raštu išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo ir nurodyti byloje reikšmingas aplinkybes, teisinius argumentus, taip siekdama užtikrinti tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog atsiliepimo į apeliacinį skundą instituto įtvirtinimas įstatyme, šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai nėra betikslis teisinis reglamentavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinis teismas privalo analizuoti. Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2001; 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2007). Taigi, ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas ir atsakovė, siekdamas tinkamai įgyvendinti procesinę pareigą, dėl objektyvių priežasčių negalėjo išdėstyti jam žinomų aplinkybių, susijusių su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 padaryta aritmetine klaida, privalėdamas remtis išimtinai argumentais, susijusiais su apeliacinio skundo motyvais, kaip tai numatyta įstatyme (CPK 318 straipsnio 1 dalyje).
31. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą skundžiant pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą aukštesnės instancijos teismui įgyvendinimas priklauso išimtinai nuo ieškovo valios, jam tokiu būdu pasirenkant ginti savo pažeistas teises, tačiau pabrėžtina, jog tokios teisės pasinaudoti teismine gynyba neįgyvendinus, jam savaime negali būti užkirstas kelias įstatyme leistinais būdais siekti savo teisių apsaugos.
32. Ieškovas atskirajame skunde pažymėjęs, jog pareiga indeksuoti vidutinį darbo užmokestį taikoma įstatymo pagrindu, jos atskirai bylos šalims neįrodinėjant, todėl pirmosios instancijos teismo argumentacija neatitinka aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos dėl 1,289 dydžio indekso taikymo.
33. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Apie precedento galią turinčius ankstesnius teismų sprendimus, kurie buvo sukurti analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, kaip apie bylų nagrinėjimo teisės šaltinį, Lietuvos teismų praktikoje pasisakyta, jog precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009).
34. Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1371-638/2019 pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, sprendžiant dėl apmokėjimo už priverstinę pravaikštą, išaiškinta, jog „<...> Lietuvos Respublikoje nuo 2019 metų sausio 1 d. pasikeitė mokestinė bazė; pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 13 dalį (toliau – GPMĮ), 2018 metų ar ankstesnio mokestinio laikotarpio apskaičiuotos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, išmokėtos 2019 metais ar vėlesniu mokestiniu laikotarpiu, apmokestinamos taikant 15,00 procentų pajamų mokesčio tarifą; nuo 2019 metų sausio 1 d. metinė pajamų dalis, neviršijanti 120 vidutinių šalies darbo užmokesčių dydžio sumos, apmokestinama taikant 20,00 procentų pajamų mokesčio tarifą (GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas); pagal VSDĮ pakeitimus, nuo 2019 m. sausio 1 d. draudėjo valstybinio socialinio draudimo įmokos perkeltos pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui, atitinkamai darbdaviai privalėjo perskaičiuoti (indeksuoti) darbuotojo darbo užmokestį (bruto) jį indeksuodami koeficientu 1,289 (draudėjas (darbdavys), kurio valstybinio socialinio draudimo įmokos perkeliamos pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui, privalo perskaičiuoti darbuotojo bruto darbo užmokestį, jį padidindamas 1,289 karto ir atitinkamai pakeisdamas darbo sutartį su darbuotoju be išankstinio jo sutikimo; perskaičiuotas pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo atlyginimas darbuotojui mokamas nuo 2019 m. sausio 1 d.), todėl ieškovui priteistina priverstinės pravaikštos atlyginimo suma už 2018 metus neindeksuojama, nes ji turės būti apmokestinama pagal mokestinius įstatymus, galiojusius 2018 metais, o suma už 2019 metus ir kompensacija už neteisėtą atleidimą indeksuojama koeficientu 1,289. <...>“
35. Atitinkamai Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2282-567/2019 vertinant ieškovo prašymą priteisti vidutinio darbo užmokesčio, buvusio iki vaiko priežiūros atostogų, ir nuo 2019 m. sausio 23 d. mokamo darbo užmokesčio skirtumą, pasakyta, jog „<...> pagal VSDĮ Nr. I-1336 2, 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, iki šio įstatymo įsigaliojimo draudėjas (darbdavys), kurio valstybinio socialinio draudimo įmokos perkeliamos pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui, privalo perskaičiuoti darbuotojo bruto darbo užmokestį, jį padidindamas 1,289 karto, todėl apeliantei po tikslinių atostogų pradėjus dirbti 2018 m. gruodžio 27 d., jos vidutinis darbo dienos darbo užmokestis (47,46 Eur, įvertinus mokestinės bazės pokyčius nuo 2019 m. sausio 1 d.) pagrįstai paskaičiuotas už 2018 m. spalio-gruodžio mėn. laikotarpį. <...>“
36. Taigi, kaip matyti iš aptartų Lietuvos teismų procesinių sprendimų iš esmės tapačiu aspektu sprendžiant dėl darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio arba atitinkamai kitų, su darbo santykiais susijusių, išmokų indeksavimo 1,289 koeficientu, atsižvelgta į Lietuvos Respublikos mokestinės bazės pokyčius. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas, siekdamas visų pirma apsaugoti privatų darbuotojo, o kartu – viešąjį interesą, privalėjo vertinti pateikto ieškovo prašymo dėl aiškios aritmetinės klaidos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 pagrįstumą priteistų sumų atžvilgiu, pasisakydamas ar įvykę mokestinės bazės pokyčiai nuo 2019 m. sausio 1 d. galėjo turėti įtakos jų apskaičiavimui, jeigu taip, tai už kokį laikotarpį ir jas perskaičiuoti, atitinkamai padarytas aritmetines klaidas ištaisydamas tiek ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 motyvuojamojoje dalyje, tiek ir rezoliucinėje, suformuluotoje remiantis motyvuojamojoje dalyje padarytomis išvadomis (CPK 276 straipsnio 2 dalis, 417 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011).
37. Kiti ieškovo atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
38. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išdėstytus šalių argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į galimą ieškovo interesų pažeidimą dėl, neatmestina tikimybė, padarytos aritmetinės klaidos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 neįvertinus pasikeitusios Lietuvos Respublikos mokestinės bazės, apribodamas ieškovo teisę pasinaudoti teismine gynyba pasirinktu būdu, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 naikintina ir klausimas dėl aiškios aritmetinės klaidos ištaisymo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 perduotinas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
38. Apeliacinės instancijos teismui perduodant ieškovo prašymą dėl aiškios aritmetinės klaidos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 ištaisymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
tenkinti atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui ieškovo S. S. (S. S.) prašymą dėl aiškios aritmetinės klaidos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1818-727/2019 ištaisymo spręsti iš naujo.