Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Ieškovas S. S. (toliau – ir darbuotojas) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti atsakovo sprendimą atleisti jį iš Kompetencijų centro vyr. skrydžių vadovo instruktoriaus pareigų neteisėtu (2018 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. P-552), negrąžinti jo į darbą, priteisti 6 vidutinių darbuotojo darbo užmokesčio dydžių kompensaciją (21025,26 eurų), vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, pripažinti Kolektyvinės sutarties nuostatą (76 punktą) nesąžininga ir atitinkamai pripažinti jam teisę į rentą, priteisti 123550,56 eurų priklausančią rentą (neto) kaip negautas pajamas, priteisti 10000 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimą, taip pat byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo nuomone, atsakovas neteisėtai atleido jį iš Kompetencijų centro vyriausiojo skrydžių vadovo instruktoriaus pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 str. 1 d. 1 p., nes jo pareigybė netapo pertekline, jokie realūs struktūriniai pakeitimai VĮ „Oro navigacija“, anot ieškovo, nevyko. Ieškovo pareigybei sąmoningai buvo vienašališkai nustatytas perteklinis reikalavimas, kurio jis neatitiko, tuo siekiant pagrįsti neteisėtą atleidimą. Įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo laikotarpiu ieškovui nebuvo siūlomos laisvos egzistavusios įmonėje darbo vietos. Ieškovas buvo diskriminuojamas dėl amžiaus ir tautybės, faktiškai tai ir sąlygojo jo atleidimą. Be to, ieškovas nesutiko su tuo, kad jis neturi teisės reikalauti 6 vidutinio darbo užmokesčių dydžio kompensacijos priteisimo, nes tokią kompensaciją jis jau yra gavęs. Ieškovas nurodė, kad darbo sutarties nutraukimo metu jam buvo išmokėta išeitinė 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka Kolektyvinės sutarties 85.6 punkto pagrindu, o ne kaip kompensacija pagal DK 218 str. 4 d. nuostatą, todėl ieškovas prašė išieškoti jo naudai 6 darbuotojo vidutinio darbo užmokesčių dydžio kompensaciją pagal DK 218 str. 4 d. Ieškovas nurodė, jog jis yra išdirbęs įmonėje beveik trisdešimt metų, ne vienąkart skatintas dėl gero darbo ir indėlio į atsakovo veiklą ir indėlį Lietuvai, atstovaudamas atsakovą tarptautiniame lygmenyje, dėl tokio neteisėto atleidimo fakto savaime ir jo realizavimo būdo, diskriminacijos dėl amžiaus ir tautybės patyrė prašomą priteisti neturtinę žalą. Taip pat ieškovas nurodė, jog įmonėje galioja kolektyvinė sutartis Nr. 10-1557 (toliau – Kolektyvinė sutartis), kurios 76 p. numato, jog ,,Skrydžių vadovai ir pamainos viršininkai, kuriems sukanka 59 metai, ir kurie ne vėliau kaip likus 1 mėnesiui iki 59 metų sukakties informuoja darbdavį apie savo sprendimą nutraukti darbo sutartį, - įgyja teisę gauti rentą (o darbdavys – pareigą užtikrinti jos mokėjimą) iki jie įgis teisę į visą senatvės pensiją“, 77 p. numato, jog ,,Darbdavys įsipareigoja penkiolikos metų terminui pensiniu gyvybės draudimu apdrausti visus įmonės darbuotojus, išdirbusius įmonėje vienerius metus“. Ieškovo teigimu, jis turėjo daugiau nei 7 metų skrydžių vadovo darbo patirtį įmonėje, siekdamas palaikyti turimų licencijų galiojimą, skrydžių vadovo funkcijas atliko ir eidamas kitas pareigas įmonėje nuo 1990 m. sausio 15 d. iki 2012 m. spalio 22 d., t. y. nuo pirmosios Licencijos išdavimo iki Licencijoje numatytų patvirtinimų galiojimo pasibaigimo dienos. Taigi skrydžių vadovo funkcijas jis faktiškai vykdė beveik 23 metus (22 metus ir 10 mėnesių), o ši aplinkybė sąlygoja ieškovo teisę į rentą pagal įmonėje galiojančios Kolektyvinės sutarties 76 p. nuostatą jam sulaukus 59 metų. Dėl realizuoto neteisėto atleidimo iš darbo jis tokios teisės neteko, todėl prašo išieškoti iš atsakovo minėto dydžio turtinę žalą, kaip negautas pajamas. Ieškovas nurodė manąs, kad Kolektyvinės sutarties 76 p. turinys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į diskriminavimo draudimo tikslus, o tai, anot jo, reiškia, kad minėto Kolektyvinės sutarties 76 p. formuluotė suponuoja paties darbuotojo teisę nuspręsti, ar jis ketina toliau dirbti, ar nutraukti darbo sutartį ir pasinaudoti teise į rentą. Darbuotojo teisė pačiam nuspręsti, likti dirbti ar ne, akivaizdi iš fakto, jog Kolektyvinėje sutartyje nėra jokių kitų objektyvių ir iš anksto visiems žinomų kriterijų, kuo remiantis suteikiama teisė į rentą. Todėl priešingas aiškinimas, nustatantis atsakovo teisę vienašališkai nuspręsti, ką palikti darbe, o kam panaikinti teisę į rentą atleidžiant iš darbo, būtų nesąžiningas, o pats teisės į rentą suteikimas Kolektyvine sutartimi būtų beprasmiškas, kadangi likus keleriems metams iki teisės į rentą įgijimo atsakovas galėtų nutraukti darbo sutartį su pagal jam vienam žinomus kriterijus. Neskaidrūs teisės į rentą suteikimo kriterijai negalimi, todėl teisė į rentą gali būti siejama tik su darbuotojo pasirinkimu. O tokį pasirinkimą ieškovas akivaizdžiai darytų jam tebedirbant įmonėje. Toks aiškinimas pagrindžiamas ir Draudimo sutarties 11.4 p. nuostata, kuria remiantis rentos dydis sudaro 70 procentų (neto) darbo sutarties nutraukimo dieną buvusio darbuotojo darbo užmokesčio. Taigi pats darbuotojas pasirenka, ar pasinaudoti „išankstinio išėjimo į pensiją“ galimybe ir gauti 70 proc. turėto darbo užmokesčio 72 mėnesius iki pensinio amžiaus, ar likti dirbti įmonėje iki pensinio amžiaus išsaugant teisę į 100 proc. atlyginimą. Kolektyvinės sutarties 76 p. formuluotė, anot ieškovo, turi būti aiškinama tokiu būdu, kad užtikrintų diskriminacijos draudimą pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str., Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 str., DK 2 str. 1 d.. Ši formuluotė aiškiai reglamentuoja tik tuos atvejus, kai darbuotojas, prieš sulaukdamas 59 metų, pats informuoja atsakovą apie savo sprendimą nutraukti darbo sutartį ir įgyja teisę gauti rentą. Tačiau šiame punkte yra spraga dėl ieškovo atvejo ar kitų panašių atvejų, kai darbo sutartis nutraukiama anksčiau, nesulaukus 59 metų, be darbuotojo kaltės ir nesant jo valios dėl jos nutraukimo. Tokie darbuotojai, ypač išdirbę daug metų įmonėje, atsiduria diskriminacinėje padėtyje palyginus su likusiais darbuotojais. Kadangi spragos egzistavimas negali nulemti diskriminacinio Kolektyvinės sutarties aiškinimo, naudingo tik keletui darbuotojų, Kolektyvinės sutarties 76 p. turi būti aiškinamas pagal teisės analogiją vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (DK 2 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 str. 1 d., 1.81 str. 1 d.). Todėl šis Kolektyvinės sutarties punktas, anot ieškovo, turi būti aiškinamas, suteikiant analogišką teisę į rentą darbuotojams, su kuriais darbo sutartis nutraukiama nesant darbuotojo kaltės. Todėl ieškovo vertinimu, jam turi būti taikomos visos garantijos, numatytos Kolektyvinėje sutartyje, įskaitant teisę į rentą bei draudimą (Kolektyvinės sutarties 76-77 p.). Anot ieškovo, žalos dydį dėl netinkamo Kolektyvinės sutarties 76 p. taikymo ir aiškinimo sudaro netektos rentos dydis už 72 mėnesius (t. y. už laikotarpį nuo 59 m. iki jis sukaks senatvės pensijos amžių).

3. Atsakovas VĮ „Oro navigacija“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodydamas, kad atsakovas, vykdydamas tam tikrus darbo organizavimo ypatumus, atsisakė administracinių funkcijų (o būtent šias atliko ieškovas) bei perteklinių skrydžių vadovų instruktorių pareigybių (tame tarpe ir ieškovo), jas atlikti pavedė dirbantiems skrydžių vadovams, o darbo sutartis su ieškovu, neturinčiu kvalifikacijos teikti skrydžių valdymo paslaugas, buvo nutraukta. Ieškovo atleidimo pagrindas yra teisėtas, nes įmonėje vyriausiojo skrydžių vadovo instruktoriaus, vyresniojo skrydžių vadovo instruktoriaus ir iš dalies skrydžių vadovo instruktoriaus pareigybės tapo perteklinės dėl darbo organizavimo pakeitimų Kompetencijų centre, kur dirbo ieškovas. Todėl atsakovas galėjo nutraukti darbo sutartį su ieškovu ir nemano, kad tai darydamas padarė kokių nors procedūrinių pažeidimų. Joks kitas darbas ieškovui nebuvo siūlomas, nes licencijuojamam darbui jis neturėjo reikiamos kvalifikacijos ir patvirtinimų, o dėl laiko stokos tai įgyti nebūtų galėjęs. Ieškovo eitos darbo funkcijos buvo perskirstytos kitiems asmenims pagal papildomas darbo sutartis. Atsakovo nuomone, taip pat nėra jokių prielaidų ieškovui mokėti rentą, nes jis nedirbo skrydžių vadovu. Patirtos neturtinės žalos fakto ieškovas byloje neįrodė.