Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo ir 2016 m. birželio 21 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr.2-4021-192/2016 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei V. D. dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų ir savo daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Byla nebuvo išsamiai išnagrinėta. Nebuvo atsižvelgta į atsakovės parodymus duotus civilinėje byloje Nr. 2-1631-887/2013. Atsakovės duoti parodymai nurodytoje byloje ir šioje byloje skiriasi. Teismas į tai neatsižvelgė ir šių aplinkybių netyrė. Teismas nepagrįstai iš ieškovo priteisė atsakovei bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų, ieškovas yra nemokus. 2016-09-14 prašyme apeliantas prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant. Nurodo, kad pageidauja teikti paaiškinimus, reikšti prašymus. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad ieškovas šiuo metu atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. 2016-09-14 prašyme apeliantas prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant, t.y. žodinio proceso tvarka, tačiau neargumentuoja kokias būtent aplinkybes norėtų paaiškinti ar kokius konkrečiai prašymus pareikšti, kurių negalėjo pareikšti (paaiškinti) bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, kai dalyvavo 2016-05-03, 2016-05-30 teismo posėdžiuose ir turėjo atstovą advokatą J. K.. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo atmestas, ir 2016 m. birželio 21 d. papildomo sprendimo, kuriuo iš ieškovo atsakovei priteistos jos turėtos 400 Eur advokato atstovavimo išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinis skundas grindžiamas proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisyklių, pažeidimu.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė neteisingą ir naikintiną teismo sprendimą, pirmiausia pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Pažymėtina, jog civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Taigi, sprendimui panaikinti nepakanka konstatuoti CPK normų pažeidimą, bet būtina nustatyti ir tokio pažeidimo pasekmę, t. y. neteisingą bylos išnagrinėjimą.

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškinio, padaręs išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad ginčo daiktai (automobiliai Mazda Xedos 6 valst. Nr.(duomenys neskelbtini) ir VAZ 2101 valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) valdomi atsakovės, neteisėtai ir egzistuoja natūroje, kad ieškovas neįrodė turįs reikalavimo teisę pagal CK 4.96 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamoje byloje iš ieškovo procesinių dokumentų turinio matyti, kad ieškovas pareikštu ieškiniu prašė teismo taikyti CK 4.95 straipsnyje įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą (vindikaciją) ir išreikalauti iš atsakovės neteisėto valdymo ieškovui priklausantį ieškinyje nurodytą kilnojamąjį turtą (du automobilius).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2010, 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015 ir kt.). Taigi apeliantas, reikšdamas vindikacinį ieškinį, privalėjo įrodyti visas pirmiau išvardytas ieškinio faktinio pagrindo aplinkybes.

Apeliantas teigia, kad byla nebuvo išsamiai išnagrinėta, nebuvo atsižvelgta į atsakovės parodymus duotus civilinėje byloje Nr. 2-1631-887/2013, kurie nurodytoje ir šioje byloje skiriasi. Tačiau teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka.

Iš atsakovės į bylą pateikto atsiliepimo į ieškinį turinio, jos paaiškinimų pirmosios instancijos teisme (2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio garso įrašas 16 min. 00 s.) matyti, kad atsakovė nepripažįsta aplinkybės, kad ieškovas savo automobilius būtų perdavęs saugoti atsakovei ir kad jie yra išlikę natūroje. Ieškovo į bylą pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo automobiliai yra pas atsakovę ar jai būtų perduoti saugoti ieškovo ar atlikusių asmens kratą teisėsaugos pareigūnų (b.l.79-109). Nei 2014-07-03 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nei 2010-12-07 asmens kratos protokole, nei 2010-12-20 daiktų apžiūros protokole, nei Kauno apylinkės teismo 2013m. kovo 4 d. sprendime, kuriuo nutraukta šalių santuoka, civilinėje byloje Nr. 2-1631-887/2013, nėra užfiksuota jokių duomenų apie ieškovui asmeninės nuosavybės teise turėtų automobilių Mazda Xedos 6 valst. Nr.(duomenys neskelbtini) ir VAZ 2101 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perdavimą atsakovės žinion ir kad ji turėjo pareigą juos saugoti. Iš į bylą pateikto Kauno apylinkės teismo 2013m. vasario 11 d. posėdžio protokolo turinio civilinėje byloje Nr. 2-1631-887/2013 (dėl santuokos nutraukimo) matyti, kad atsakovė apie ieškovo automobilių buvimo vietą nieko nežinojo, nes Mazda automobilis, buvęs kaime jos kieme, neaiškiomis aplinkybėmis dingo, o VAZ markės automobilio ji nėra mačiusi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje neįrodyta, jog ieškovas buvo perdavęs atsakovei saugojimui ieškovui nuosavybės teise priklausančius du automobilius, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovė valdo jam nuosavybės teise priklausančius daiktus natūra.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, vadovaudamasi paminėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė ieškinio (CPK 185 str.). Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas neteisingas. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantas nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo, o tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo.

Apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 21 d. papildomą sprendimą, kuriuo iš ieškovo V. Š. priteisė atsakovei V. D. jos turėtas 400 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad jis nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei yra atleistas kaip nemokus, kad atsakovė atsisakė vykti į teismo posėdžius, samdė advokatę, todėl jis šių atsakovės išlaidų neprivalo atlyginti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apelianto teiginiai prieštarauja LR civilinio proceso kodekso (CPK) 93 straipsnyje įtvirtintoms bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 51 straipsnio 1 dalį asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Todėl apelianto argumentai, kad apeliantas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, o atsakovė nedalyvavo teismo posėdžiuose ir vedė bylą per atstovą, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, nepaneigia atsakovės teisės į jos turėtų bylinėjimosi išlaidų už advokato teiktą teisinę pagalbą atlyginimą (CPK 88 str. 6 p., 98 str.).

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovės atstovės prašymą dėl 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sprendime detaliai nepasisakė dėl jų dydžio pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija pasisako šiuo aspektu.

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatas šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsakovės atstovė advokatė D. V. byloje parengė atsiliepimą į ieškinį ir 2016 m. kovo 1 d. prašymą dėl 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kartu pateikė pinigų priėmimo kvitą apie 400 Eur sumokėjimą (b. l. 14-17, 60-61).

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 redakcija) 8.2 punktą (už atsiliepimą į ieškinį) nustatytas 2, 5 dydžio koeficientas. Taigi maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į ieškinį parengimą gali būti 1892, 25 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2015KIV – 756, 9 Eur). Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, advokatės darbo ir laiko sąnaudas, kolegijos nuomone, skundžiamu papildomu sprendimu priteistos atsakovei 400 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos, todėl nėra teisinio pagrindo jas sumažinti.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto skunde nurodytais motyvais naikinti sprendimo ir papildomo sprendimo nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimas ir 2016 m. birželio 21 d. papildomas sprendimas paliekami nepakeisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje atsakovės pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą neprašoma priteisti iš ieškovo atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nepateikta jokių rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl šis klausimas nesvarstytinas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 325-331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą ir 2016 m. birželio 21 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.