Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Šulcas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-25344-545/2019 pagal pareiškėjos E. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, P. G. ir R. G.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7.3. Priešingai nei minimoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, Rūsys buvo registruotas ankstesnio Rūsio įgijėjo vardu, t. y. A. K., kuri ir privatizavo Butą su Rūsiu. Šios bylos aplinkybės ir aplinkybės, minimos civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, skirtingos. Komunikacijos yra nuolatinio pobūdžio, pasižymi nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Butui).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

10. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-09-30 sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos E. G. pareiškimą ir nustatė, kad pareiškėja E. G. įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į Rūsį.

11. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliaciniu procesu siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme. Apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese neturėtų pakeisti pirmosios instancijos teismo, t. y. byla apeliacinės instancijos teisme neturėtų būti nagrinėjama iš naujo (lot. de novo) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019-10-31 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-499-790/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-767/2014). CPK 12, 178 straipsniai numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinio proceso metu

12. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prie apeliacinio skundo pridėjo naują dokumentą – Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (statinių), perduodamų Vilniaus miesto valdybos vietinio ūkio skyriui priėmimo perdavimo 1992-07-01 aktą (toliau – Aktas) (el. b. t. 1, b. l. 128–155) ir prašė nurodytą Aktą prijungti prie bylos medžiagos. Tokį prašymą grindė tuo, kad nei pareiškėja, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė Rūsio kilmės, todėl teikiamas Aktas patvirtina, jog nuosavybės teisės į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo priskirtos Vilniaus miesto savivaldybei. Teismo atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu.

13. Pareiškėja su Akto prijungimu prie bylos medžiagos nesutiko. Nesutikimą su prašomu prijungti įrodymu grindė tuo, kad duomenų, kodėl Aktas pateikiamas teismui tik su apeliaciniu skundu – nėra, kaip ir nėra duomenų apie Akto atsiradimo ar radimo aplinkybes. Prašymas prijungti papildomus įrodymus pavėluotas, nes Aktą galima buvo pateikti iki bylos iš esmės išnagrinėjimo. Prašymo tenkinimas praplečia bylos nagrinėjimo aplinkybes. Akte nėra duomenų apie nuosavybę, užfiksuoti duomenys tik apie pagrindinių priemonių vertę pinigine išraiška. Apeliantės vardu turto name nebeliko.

14. Pareiškėja prie atsiliepimo į apeliacinį skundą taip pat pridėjo naujus įrodymus: i) 1993-10-07 Buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir A. G. (el. b. t. 1, b. l. 187); ii) 1998-01-08 Buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjos N. M. ir pirkėjų M. V. Č. bei K. Č. (el. b. t. 1, b. l. 188). Aptartus įrodymus pareiškėja prašė prijungti todėl, kad į aptartas aplinkybes kilo poreikis atskirsti gavus apeliacinį skundą.

15. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

16. Susipažinus su prašomais prijungti naujais įrodymais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aukščiau aptarti dokumentai (Aktas ir 1993-10-07 bei 1998-01-08 sutartys) prijungtini prie bylos, kadangi tiesiogiai susiję su ginčo dalyku. Viena vertus, nors nenustatyta aplinkybių, kodėl apeliantė negalėjo pateikti Akto iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės, tačiau dėl aptariamo įrodymo pareiškėja E. G. pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą. Prijungus abiejų šalių teikiamus naujus įrodymus byloje bus tiksliau nustatytos faktinės aplinkybės.

Dėl ginčo esmės (skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo)

17. Byloje ginčo dėl to, kad Buto nuosavybės teisė priklauso pareiškėjai nėra. Sprendžiamas klausimas dėl Rūsio patalpos – pareiškėja prašo pripažinti Rūsio nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), o apeliantė teigia, kad Rūsys, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nebuvo privatizuotas, todėl liko viešojoje nuosavybėje.

18. Bylos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 530-533 straipsniai).

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę; taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos. Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Teisme nustačius visas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

20. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), jog: i) CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją; ii) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo; iii) sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas; iv) CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu; v) Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-421/2019, nutarties 23, 27–29 punktai).

21. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Pagal CK 4.22 straipsnio 1 dalį daikto valdymu, kaip pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą. CK 4.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Tai reiškia, kad pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį gali būti laikomas net ir kelių valdytojų bendras daikto valdymo laikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018).

22. Apeliacinio skundo argumentai, kurie apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, ir aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad byloje būtina nustatyta, ar Rūsys, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, įstatymų nustatyta tvarka buvo privatizuotas ir perėjo privačion nuosavybėn, ar visgi liko viešąja nuosavybe.

23. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019-07-15 išrašo su istorija Nr. 10/135149 nustatyta (el. b. t. 1, b. l. 68–71), kad Butas ir Rūsys yra 1914 m. statybos pabaigos name. Tai reiškia, kad namas, kuriame yra Butas su Rūsiu, buvo pastatytas dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ir paskelbimo. Iš Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytų juridinių faktų matyti, jog pirmasis Buto savininkas buvo A. K., kuri Butą įsigijo pagal 1992-07-29 pirkimo–pardavimo sutartį. Nors į bylą 1992-07-29 Buto pirkimo–pardavimo sutartis nepateikta, tačiau iš Nekilnojamojo turto registro išrašo įrašo matyti, kad pirmoji Buto savininkė sutartį dėl Buto pirkimo-pardavimo sudarė pagal „LR 1991.05.28 įstatymą Nr. I-1374“. Aptariamas įrašas reiškia, kad A. K. Butą 1992-07-29 įsigijo vadovaudamasi BPĮ (teisės aktas, kuris 1991-05-28 numeriu I-1374 buvo priimtas BPĮ). Tokia aplinkybė rodo, jog Buto viešosios nuosavybės teisė, po Nepriklausomybės atkūrimo, įstatymų nustatyta tvarka buvo transformuota į privačios nuosavybės teisę.

24. Pirmoji Buto savininkė A. K. Butą 1993-10-07 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-4367 pardavė (Buto pirkėjas – A. G.). Iš į bylą pateiktos 1993-10-07 Buto pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp A. K. ir A. G., turinio matyti (el. b. t. 1, b. l. 187), jog „parduodamas vieno kambario butas su rūsiu priklauso p. A. K. asmeninės nuosavybės teise pagal Vilniaus m. teritorinio valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1993-10-06 išduotą pažymėjimą Nr. 001593 ir Vilniaus m. 3-os notarinės kontoros 1992 m. liepos mėn. 29 d. patvirtintą sutartį, registro Nr. 4-1779“. 1993-10-07 sutartis sudaryta notarinė forma ir buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Aptartas išvestinis dokumentas rodo, kad labiau tikėtina, jog Rūsys, kaip ir Butas, buvo įstatymų nustatyta tvarka privatizuotas dar 1992-07-29 (CPK 185 straipsnis).

25. Buvęs Buto savininkas A. G. 1996-10-24 Butą padovanojo apdovanotojai G. G., o ji 1996-11-04 pirkimo-pardavimo sutartimi jį perleido N. M.. N. M. 1998-01-08 pirkimo-pardavimo sutartimi Butą pardavė pirkėjams K. Č. ir M. V. Č. Iš į bylą pateiktos 1998-01-08 pirkimo–pardavimo sutarties (sudaryta tarp N. M. ir K. Č. bei M. V. Č.) matyti, jog Butas buvo parduotas taip pat su Rūsiu (sutarties 2 punkte nurodyta, kad parduodamas vieno kambario butas su rūsiu privačios nuosavybės teise priklauso N. M. <...>) (el. b. t. 1, b. l. 188). 1998-01-08 pirkimo-pardavimo sutartis yra notarinės formos ir buvo registruota viešajame registre. Tokios faktinės aplinkybės rodo, kad ir paskesniais laikotarpiais pirkimo–pardavimo sandorių objektu buvo Butas su Rūsiu.

26. 2010-05-27 Buto pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri sudaryta tarp R. G. ir P. G. (pardavėjai) bei E. G. (pirkėja), nurodyta, kad <...> pardavėjai parduoda, o pirkėja asmeninės nuosavybės teise perka gyvenamosios paskirties patalpą pastate – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (1.1 punktas). Daikto priklausiniai iš kito registro: negyvenamoji patalpa – rūsys, plane pažymėta indeksais R-1 ir R-2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1.6 punktas). Buto priklausinys iš registro Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. pagalbinio ūkio paskirties patalpa – rūsio patalpa, plane pažymėta indeksais R-1 ir R-2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), yra valdoma pardavėjų valdymo teise (2.1 p.). Rūsio valdymo teisės atsiradimo momentas – nuo valdymo teisės įregistravimo VĮ Registrų centre nuo 2009-04-07 (2.2 punktas). Rūsio valdymo teisės atsiradimo pagrindas – 2008-01-24 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-179 (2.3 p.). Pirkėja sutinka perimti iš pardavėjų rūsio valdymo teisę ir valdyti rūsį kaip savą daiktą (2.8 p.) (el. b. t. 1, b. l. 9-18 b. l.).

27. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės pateiktu Aktu (el. b. t. 1, b. l. 128–155) pastebi, jog Akto sudarymo data – 1992-07-01. Tai reiškia, kad Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnija (Tauro skyrius) pagrindines priemones (statinius) perdavė Vilniaus miesto valdybos vietiniam skyriui dar iki Butą su Rūsiu įsigijo pirmoji savininkė A. K. 1992-07-29. N. A., kaip teisingai pastebėta, nenurodyta kokie konkrečiai objektai Vilniaus miesto valdybos vietiniam skyriui perduodami (ar buvo perduotas tik Butas, ar tik Rūsys, ar ir Butas ir Rūsys), tačiau faktinių aplinkybių chronologinė eiga leidžia teigti, kad po 1992-07-01 įvykusio statinių perdavimo, A. K. BPĮ nustatyta tvarka 1992-07-29 privatizavo Butą su Rūsiu. Tai reiškia, kad 1992-07-29 įvyko viešosios nuosavybės transformacija į privačiąją teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. laikantis 1992 m. galiojusio viešosios teisės reguliavimo. Aptartos faktinės aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia atmesti apeliantės teiginius, jog Rūsys yra ne privačios, o viešosios nuosavybės objektas. Kitų argumentų ar aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima kvestionuoti Rūsį, kaip privačios nuosavybės objektą, apeliantė nenurodė, o tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas (CPK 185 straipsnis).

28. Kiti (likę) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

29. Apibendrinant aukščiau išdėstytą darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Dėl aukščiau nurodytų argumentų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu

30. Bylos duomenimis, pareiškėja už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagal 2019-11-27 sąskaitą Nr. 20191106 patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (el. b. t. 1, b. l. 189–190). Nors piniginių lėšų mokėtojas R. T., tačiau buvo apmokėta E. G. išrašyta sąskaita, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, jog aptartas 500 Eur išlaidas patyrė pareiškėja E. G.. E. G. ir R. T. tarpusavio prievoliniai teisiniai santykiai šiai bylai teisinės reikšmės neturi.

31. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Išlaidas advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti įstatymas priskiria bylinėjimosi išlaidoms (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes.

32. Byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi buvo skirtingas (priešingas) – pareiškėja siekė nustatyti, jog Rūsio nuosavybės teisę įgijo įgyjamosios senaties būdu, o suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija ginčijo, jog Rūsio nuosavybės teisės pareiškėja negalėjo įgyti, kadangi Rūsys buvo viešosios nuosavybės objektas. Teismas, atsižvelgęs į Teisingumo ministro patvirtintose Rekomendacijose numatytus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse bylose dydžius, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir į aukščiau aptartas aplinkybes iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisia 500 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme pareiškėjai.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai E. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, j. a. k. 188710061.