Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės ir Astos Pikelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Current auto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo už akių, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Current auto“ ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

7. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1– 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo už akių dalis, kuria teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo ir netenkino reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, bei dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. balandžio 9 d. tarp šalių sudaryta Transporto priemonės nuomos sutartimi (anksčiau ir toliau – sutartis) atsakovui buvo išnuomotas automobilis Volvo S80 (toliau – transporto priemonė) neteikiant vairavimo paslaugų, su galimybe nuomininkui nuspręsti dėl transporto priemonės (ne)įsigijimo sutartyje numatytomis sąlygomis. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.2 punktu šalys susitarė, kad nuomotojas perduoda transporto priemonę nuomininkui naudotis ir valdyti už užmokestį, o nuomininkas priima transporto priemonę ir įsipareigoja laiku mokėti nuomos mokestį ir, tuo atveju, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas nusprendžia neįsigyti transporto priemonės, laiku gražinti transporto priemonę į specialiosiose sąlygose nurodytą vietą su nuomotoju suderintu laiku. Pagal sutarties specialiąsias sąlygas transporto priemonės vertė sutarties sudarymo metu – 5 700 Eur, nuomos terminas iki 2027 m. kovo 9 d., numatytas mėnesio įmokos mokestis – 218,40 Eur. Ieškovės pateiktais duomenimis, atsakovui tinkamai nevykdant sutarties įsipareigojimų, vėluojant mokėti įmokas, vadovaujantis sutarties 9.5.1 punktu, 2024 m. sausio 5 d. pranešimu dėl transporto priemonės nuomos sutarties nutraukimo sutartis su atsakovu buvo vienašališkai nutraukta.

10. Atsakovui pagal sutartį neatsiskaičius su ieškove ir ieškovei kreipusis į teismą dėl skolos iš atsakovo priteisimo, pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, iš esmės laikydamas pagrįstais ieškovės reikalavimus dėl nuomos mokesčio skolos, transporto priemonės remonto ir transportavimo išlaidų, procesinių palūkanų priteisimo, tačiau, nusprendus, jog šiuo atveju sutarčiai taikytinos VKĮ nuostatos, laikė nepagrįstu ieškovės reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio po sutarties nutraukimo priteisimo, todėl priteisė ieškovei tik iki sutarties nutraukimo susidariusią sutarties sudarymo mokesčio nepriemoką, taip pat atmetė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, pripažinęs sutarties nuostatą dėl delspinigių nesąžininga, todėl negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento, bei, atitinkamai, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteisė ieškovei ir bylinėjimosi išlaidas.

11. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu nesutikdamas su ieškovės reikalavimu dėl delspinigių pagal sutartį bei viso likusio neapmokėto sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, pirmosios instancijos teismas iš esmės ginčo sutartį laikė vartojimo sutartimi, kuriai taikytinos ir VKĮ nuostatos. Apeliantė gi su tokiu vertinimu kategoriškai nesutinka, akcentuodama, kad teikia nuomos paslaugas, o ne vartojimo kredito, be kita ko atkreipdama dėmesį į sutarties tikslą – kilnojamojo daikto nuomą, o ne jo įsigijimą.

12. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 – 6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 2024 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-403/2024, ir kt.).

14. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Tokiu būdu VKĮ taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Taigi, siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti, ir tik antrinis vartotojo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento.

15. Nagrinėjamame ginče apskritai svarbu atkreipti dėmesį į teisės normose įtvirtintą vartojimo sutarties, vartotojo sampratą. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai; juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, ir kt.). Taigi, teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

16. Aptariamu atveju, kaip jau minėta, sutartyje nurodyta, kad šia sutartimi ieškovė perduoda atsakovui transporto priemonę naudotis ir valdyti už užmokestį, atsakovui įsipareigojant laiku mokėti nuomos mokestį ir, tuo atveju, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas nusprendžia neįsigyti transporto priemonės, laiku gražinti transporto priemonę į nurodytą vietą su nuomotoju suderintu laiku. Sutarties specialiosiose sąlygose be kita ko yra nurodytas nuomos terminas, nuomos mokestis, transporto priemonės vertė bei jos nusidėvėjimo per 5 metus pokytis (nusidėvėjimo vertė). Sutartyje numačius galimybę nuomininkui (atsakovui) įsigyti transporto priemonę (sutarties bendrųjų sąlygų 1.1, 1.2 punktai ir kt.), taip pat užfiksuota, kad nuomininkas pats išsirinko transporto priemonę iš jo pasirikto transporto priemonės pardavėjo, o nuomotojas savo vardu, tačiau nuomininko naudai ir interesais įsigijo transporto priemonę iš jos pardavėjo arba nuomininkas išsirinko transporto priemonę iš nuomotojo turimo transporto priemonių parko (sutarties bendrųjų sąlygų 1.3.3 punktas). Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 3.10 punktą, jeigu nuomininkas savo pasirinkimu nenusprendžia kitaip, pasibaigus nuomos terminui nuomininkas, tinkamai vykdęs savo sutartinius įsipareigojimus ir neturintis jokių įsiskolinimų nuomotojui pagal sutartį, įsigyja savo nuosavybėn transporto priemonę už tuo metu būsiančią transporto priemonės rinkos (likutinę) vertę, nurodytą šios sutarties specialiosiose sąlygose. Sutarties 3.10 punkte nurodytu atveju nuomotojas, įsitikinęs, kad nuomininkas neturi jokių įsiskolinimų pagal sutartį, pateikia šioje sutartyje nustatyta tvarka nuomininkui pranešimą, kuriame yra nurodoma transporto priemonės rinkos (likutinė) vertė, kurią nuomininkui apmokėjus, tarp nuomininko ir nuomotojo yra pasirašomas nuomotojo pateiktos formos Transporto priemonės perdavimo-priėmimo aktas, kurio pagrindu transporto priemonės nuosavybės teisė perduodama nuomininkui (sutarties bendrųjų sąlygų 3.11 punktas). Iš byloje esančios tą pačią dieną kaip ir sutartis sudarytos Pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad aptariamą transporto priemonę, kuri ginčo sutartimi buvo išnuomota atsakovui, ieškovė nupirko iš pardavėjos UAB Lasma Motors. Įvertinus paminėtas sutarties sąlygas, jos sudarymo aplinkybes, tai, kad aptariama transporto priemonė tą pačią ginčo sutarties sudarymo dieną buvo įsigyta ieškovės, ką galima vertinti kaip sutarties 1.3.3 punkto įgyvendinimą, sutartyje aiškiai išdėsčius transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo atsakovui tvarką, galima daryti išvadą, kad sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (automobiliui) įsigyti, atsakovui mokant kasmėnesines įmokas, kas tiesiog suteikė atsakovui galimybę nemokėti visos įsigyjamo daikto kainos iš karto. Ir nors sutarties nuostatose ir neįtvirtinta atsakovo pareiga įsigyti sutarties objektą, manytina, jog tokios sutarties sąlygos, numatančios teisę, bet ne pareigą, vartotojui įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs įmokas, vertintinos kaip formalios ir numatytos, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sutarčiai taikytinos VKĮ nuostatos.

17. Aukščiau aptartame kontekste tuo pačiu atmestini ir kiti apeliantės argumentai dėl sutarties neva nepagrįsto traktavimo vartojimo sutartimi, apeliantei be kita ko akcentuojant būtent verslo poreikius kaip nuomos tikslą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl to išsamiau ir nepasisakė, bet tai nepaneigia iš esmės konstatuotų tarp šalių susiklosčiusių vartojimo teisinių santykių fakto. Apeliantės teigimu, atsakovas, sudarydamas nuomos sutartį patvirtino ieškovei, kad pagrindinis transporto priemonės nuomos tikslas yra transporto priemonės nuoma verslo tikslais, o ne šeimos, ūkio poreikiams tenkinti. Visgi tokių apeliantės argumentų nepatvirtina bylos duomenų visuma. Pažymėtina, kad įrodinėjimas civiliniame procese vyksta ir įrodymai vertinami CPK nustatyta tvarka. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Šiuo atveju, nors apeliantė ir akcentavo sutarties bendrųjų sąlygų 1.3.4 punkto nustatą, numatančią, kad nebent priešingai bus nurodyta specialiosiose sutarties sąlygose, transporto priemonė yra nuomojama nuomininko verslo, o ne šeimos ar asmeninių poreikių tenkinimui, tačiau nepaisant to, iš sutarties sąlygų visumos nėra jokio pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad nuoma pagal ginčo sutartį buvo numatyta verslo tikslais. Atkreiptinas dėmesys, kad sutarties specialiosiose sąlygose skiltyje „Nuomos tikslas“ yra nurodyta „Asmeninėms/šeimos poreikiams/verslo poreikiams“. Taigi, niekur sutartyje nėra nurodyta konkrečiai, kad ji su atsakovu buvo sudaryta verslo tikslais, nors ieškovė kaip verslininkė, sudarydama sutartį, esant aiškumui, susitarimui dėl šalis siejančių santykių, turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai tai įtvirtinti (kaip sutarties rengėja ir viena iš jos šalių) ir sutartyje, o jokių kitų tokią išvadą galinčių patvirtinti įrodymų byloje taip pat nėra, nesant pagrindo to konstatuoti nei iš byloje ieškovės pateiktų duomenų, nei iš teismo bylos nagrinėjimo metu surinktų kitų įrodymų (pavyzdžiui, išrašo apie atsakovo darbovietę). Jau vien aplinkybė, jog į ieškovę dėl aptariamos sutarties sudarymo kreipėsi fizinis asmuo, sudarė prielaidas atsakovą vertinti kaip vartotoją, nebent ieškovė kaip verslu užsiimantis asmuo sandorio sudarymo metu išsiaiškintų ir, kaip minėta, tai aiškiai nurodytų sutartyje, jog sandoris yra sudaromas ne vartojimo tikslais ir dėl to jam netaikomos vartotojų apsaugos nuostatos. Negana to, atkreiptinas dėmesys, kad net teikdama ieškinį teismui ieškovė niekur neakcentavo tarp šalių neva susiklosčiusių verslo santykių, sutartį sudarė su fiziniu asmeniu. Be to, ir ieškiniu ieškovė prašė priteisti 5 procentų dydžio (pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį) procesines palūkanas, kas taikoma reikalavimams fiziniams asmenims, o ne palūkanas pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kuri taikytina, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Visos paminėtos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo paneigti susiformavusio pagrįsto įsitikinimo, jog tarp šalių susiklostė būtent vartojimo teisiniais santykiai.

18. Atitinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl delspinigių pagal sutartį ieškovei nepriteisimo. Nustačius, kad šalių sutarčiai yra taikomi VKĮ reikalavimai, taikytinos ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ginčo sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgiama. Tačiau šiuo atveju ieškovė prašė priteisti iš atsakovo delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,1 procento dydžio delspinigių normą, pagal sutarties bendrųjų sąlygų 7.2 punktą. Toks delspinigių dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, be kita ko laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

19. Netesybos (delspinigiai) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl šalims įtvirtinant civilinę atsakomybę netesybų forma, teismui kyla pareiga ex officio (pagal pareigas) šias nuostatas įvertinti ir sąžiningumo aspektu. Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis, pagal kurio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė, visų pirma, taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad dėl delspinigius nustatančios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su ieškove suderinta atsakovo valia ar kad atsakovas turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti (dėl jos prieštarauti), tačiau ja nesinaudojo. Be to, kaip teisingai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, taip pat preziumuojama kaip nesąžininga. O sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019), taigi, šiuo atveju – į aukščiau minėtas VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatas. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Taigi, tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes paminėto teisinio reglamentavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nesąžininga ir negaliojančia nuo sudarymo momento minėtą sutarties sąlygą dėl delspinigių skaičiavimo ir šioje dalyje (dėl delspinigių ieškovei priteisimo) ieškinio pagrįstai netenkino.

20. Nepaisant aukščiau konstatuotų aplinkybių dėl sutarčiai taikytinų VKĮ nuostatų, teisėjų kolegija visgi kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl dalies sutarties sudarymo mokesčio ieškovei nepriteisimo. Iš skundžiamo sprendimo turinio galima suprati, jog teismas vertino, kad, atsižvelgus į tai, jog šalys susitarė, kad sutarties sudarymo mokestis bus mokamas dalimis visą sutarties laikotarpį, šis mokestis atlieka administravimo mokesčio, skirto kompensuoti ieškovės išlaidas, susijusias tiek su sutarties sudarymu, tiek su jos vykdymo priežiūra, funkciją, dėl ko, atsižvelgdamas į VKĮ nuostatas ir teismų praktiką, aiškinančią, kad administravimo mokestis, neviršijantis VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, teismas laikė nepagrįstu ieškovės reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo ir po sutarties nutraukimo. Visgi, toks pirmosios instancijos teismo vertinimas šioje byloje nėra pagrįstas jokiais įrodymais ar ginčo sutarties nuostatomis. Iš sutarties specialiųjų sąlygų matyti, kad buvo nustatytas 499,80 Eur sutarties sudarymo mokestis, kurio mokėjimas buvo išdėstytas lygiomis dalimis per visą nuomos terminą. Ir teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad tokio mokesčio mokėjimas buvo išdėstytas dalimis, tokiu būdu suteikiant galimybę vartotojui mokėti ne visą sumą iš karto, o ją sumokėti palaipsniui, sutarties sudarymo mokesčio dalį pridedant prie kas mėnesį mokamos nuomos mokesčio dalies, nesudaro pagrindo tokį mokestį laikyti administravimo mokesčiu, spręsti, kad jis atlieka administravimo mokesčio funkciją, yra skirtas kompensuoti ieškovės išlaidas sutarties vykdymo priežiūrai ar pan., be to, toks, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, aptariamo mokesčio traktavimas neatsispindi ir sutarties nuostatose. Pažymėtina, kad nuomininkui sutartimi įsipareigojus sumokėti specialiosiose sąlygose nurodytą sutarties sudarymo mokestį, sutartyje be kita ko taip pat buvo numatyta, kad nuomininkui nutraukus sutartį anksčiau termino arba sutarčiai pasibaigus (nutrūkus) kitais sutartyje nurodytais pagrindais, transporto priemonės grąžinimo arba sutarties pasibaigimo (nutraukimo) dieną (priklausomai nuo atvejo) nuomininkas įsipareigoja sumokėti nuomotojui visą likusį (neapmokėtą su einamosiomis nuomos įmokomis) sutarties sudarymo mokestį (sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punktas). Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino tik dalį ieškovės reikalavimo dėl nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio, todėl šioje dalyje skundžiamas sprendimas keistinas, priteisiant ieškovei iš atsakovo visą likusią nesumokėtą sutarties sudarymo mokesčio dalį – 341,53 Eur.

21. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

22. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

23. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsirado pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

24. Visgi, nors laikytina, kad ieškovės reikalavimai buvo patenkinti iš dalies, tačiau nustačius procentinę patenkintų reikalavimų dalį, matyti, kad iš esmės buvo patenkinta apie 100 procentų ieškovės reikalavimų (99,71 procentų), todėl nustatant priteistiną bylinėjimosi išlaidų dalį pinigine išraiška, spręstina, kad ieškovei iš atsakovo turi būti priteista iš esmės visa patirtų bylinėjimosi išlaidų suma – 163 Eur. Atitinkamai, perskirstomos ir pirmosios instancijos teismo paskaičiuotos 9,99 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, visą minėtą sumą valstybei priteisiant iš atsakovo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamas sprendimas yra keistinas ir dalyje dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Apibendrinant išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dalyje dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

26. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės priimtam procesiniam sprendimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27. Apeliantė (ieškovė) prašė priteisti iš atsakovo 264 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius apeliacinės instancijos teisme patirtas 242 Eur teisinės pagalbos išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, kurios neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatytų bylinėjimosi išlaidų dėl apeliacinio skundo parengimo dydžių; be to, ieškovė patyrė 22 Eur išlaidų, už apeliacinį skundą sumokėjusi žyminį mokestį; taigi, iš viso ieškovė apeliacinėje instancijoje patyrė 264 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, patenkinus apie 98,39 procentus pareikštų reikalavimų, apeliantei priteistina 260 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Current auto“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. sprendimą už akių pakeisti dalyje dėl priteisto sutarties sudarymo mokesčio ir bylinėjimosi bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidų ir šio sprendimo už akių rezoliucinės dalies trečią ir ketvirtą pastraipas išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Current auto”, juridinio asmens kodas 305850767, iš atsakovo A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 399,13 Eur (tris šimtus devyniasdešimt devynis eurus 13 ct) nuomos mokesčio iki sutarties nutraukimo, 341,53 Eur (tris šimtus keturiasdešimt vieną eurą 53 ct) sutarties sudarymo mokesčio, 1 106,08 Eur (vieną tūkstantį šimtą šešis eurus 8 ct) transporto priemonės remonto, suradimo, transportavimo kaštų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 846,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. kovo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 163 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. V. 9,99 Eur (devynis eurus 99 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.“

Kitoje dalyje sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Current auto” iš atsakovo A. V. 260 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.