Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2S-59-544/2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės R. M. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-494-842/2016 (e2-16-842/2017) pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui M. M. dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei atsakovo M. M. priešieškinį ieškovei R. M. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – G. M., A. T., A. R., išvadą teikianti institucija – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Utenos rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-494-842/2016 (e2-16-842/2017) pagal ieškovės R. M. ieškinius atsakovui M. M. dėl šalių sūnaus J. M. gyvenamosios vietos pakeitimo, dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, dėl priteisto išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui padidinimo. Priešieškiniu atsakovas M. M. prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1120-356/2010 dalis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir nustatyti nepilnamečio J. M. gyvenamąją vietą kartu su juo, dėl vaiko išlaikymo ir priteisti išlaikymą vaikui iš ieškovės R. M., patvirtinti R. M. ir šalių sūnaus bendravimo ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką.Nagrinėjamoje byloje ieškovė R. M. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymo tvarką, pagal kurią atsakovas M. M. su vaiku J. M. bendrauja kiekvienos savaitės antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 17 val. iki 19 val., taip pat antrą ir ketvirtą mėnesio savaitgalį (nuo šeštadienio 10 val. iki sekmadienio 19 val.), užtikrindamas vaiko atvykimą į R. M. gyvenamąją vietą. Taip pat ieškovė prašė, esant Panevėžio apygardos teismo nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2S-675-544/2016, kuria būtų patenkintas ieškovės atskirasis skundas, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti tokią Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymo tvarką: atsakovas M. M. su vaiku J. M. bendrauja kiekvienos savaitės antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 17 val. iki 19 val., taip pat antrą ir ketvirtą mėnesio savaitgalį (šeštadienį nuo 10 val. iki 20 val., ir sekmadienį nuo 10 val. iki 19 val.), užtikrindamas vaiko atvykimą į R. M. gyvenamąją vietą. Savo prašymą ieškovė grindė tuo, kad pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą nepilnametis šalių sūnus J. M. iki 2016 m. rugpjūčio pabaigos gyveno su ja. 2016 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje vaikas pareiškė norą gyventi pas tėvą. Tačiau atsakovas vienasmeniškai sudarė jos bendravimo su sūnumi grafiką ir nurodė, kad jis į mokyklą važinės iš atsakovo namų, po mokyklos bus pas atsakovą. Nesutinka du tokiu vienašališku atsakovo grafiko nustatymu, nes toks grafikas turėtų būti sudarytas bendraujant abiem šalims. Nurodė, kad atsakovo nustatyta bendravimo tvarka yra nepalanki nepilnamečiui sūnui, kadangi jam ryte reikia anksčiau keltis, nepatogu iš atsakovo namų vykti į mokyklą ir parvykti atgal į namus, nes jie yra už miesto ribų. Atsakovas neturi galimybės sūnaus po pamokų parvežti į namus, nes darbą baigia 17 val. Sūnus po pamokų ilgą laiką turi laukti, kol prasidės jo lankomi būreliai ir svarsto galimybę jų nebelankyti. Tvirtina, jog atsakovas nepaiso Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo, kuriuo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ja, todėl tokia dviprasmiška situacija kenkia vaiko normaliam vystymuisi ir jis tuoj pradės nesusigaudyti, kur jo tikroji gyvenamoji vieta. Atsakovas M. M. pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir laikinai iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti nepilnamečio J. M. gyvenamąją vietą pas jį, priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 175 Eur kas mėnesį, sustabdyti Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Atsakovas savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių grindė tuo, kad nepilnametis J. M. jau daugiau nei šešis mėnesius nuolatos gyvena jo namuose ir yra visiškai jo išlaikomas, ieškovė prie to neprisideda ir vis vilkina bylos nagrinėjimą, todėl neaišku, kada ji bus baigta nagrinėti. Be to, pats pagal teismo sprendimą turi mokėti išlaikymą nepilnamečiam sūnui, nors jis nuolatos gyvena pas jį.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovės R. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, o atsakovo M. M. - tenkino iš dalies ir, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, nustatė nepilnamečio J. M. gyvenamąją vietą kartu su atsakovu tėvu M. M., laikiną ieškovės R. M. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi J. M. tvarką, iš ieškovės nepilnamečio vaiko išlaikymui priteisė 120 Eur dydžio laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis nuo nutarties priėmimo dienos (2016 m. spalio 10 d.) iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo bei sustabdė Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 2-1120-356/2010 dalies dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo vykdymą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vaiko interesais, sprendė, kad pagal nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visumą yra pagrindas padaryti išvadą, kad nepilnametis šalių sūnus J. M. ne tik yra išreiškęs norą, tačiau ir faktiškai tam tikrą laiką gyvena su atsakovu, kur turi tinkamas buitines moralines gyvenimo sąlygas. Teismo nuomone, nepilnamečiam sūnui persikėlus gyventi pas tėvą, ieškovė, nors turėjo kvalifikuotą atstovą ir patirties teismų sprendimo vykdymo klausimais, nesiėmė jokių aktyvių ir adekvačių veiksmų susigrąžinti vaiką į savo gyvenamąją vietą ir tinkamai įvykdyti teismo sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nesiėmė. Kadangi ieškovė nurodė, kad su atsakovu dėl jos bendravimo su sūnumi tvarkos nesutaria, teismas nustatė laikiną jos bendravimo tvarka su nepilnamečiu sūnumi bendravimo tvarką, priteisė laikiną išlaikymą, o ankstesnio teismo sprendimo vykdymą sustabdė. Kadangi teismas tenkino atsakovo prašymą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, tai ieškovės prašymą dėl laikinosios vaiko bendravimo tvarkos su tėvu nustatymo atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė R. M. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino arba visai neįvertino byloje esančių reikšmingų aplinkybių, susijusių su nepilnamečiam sūnui daroma nuolatine įtaka apsisprendžiant dėl gyvenamosios vietos, su atsakovo vykdomu vaiko nuteikimu prieš ją, vaiko supažindinimu su bylos medžiaga. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkos tinkamumo nepilnamečio vaiko fizinei, psichologinei bei socialinei raidai bei Kontrolieriaus pažymoje nurodomų Utenos Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiklos trūkumų. Kartu apeliantė pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jos procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių, susijusių su tuo, kad atsakovas negali užtikrinti vaiko nuvežimo į ugdymo įstaigą, nes dirba 7-9 val. kiekvieną darbo dieną, kad atsakovas yra nurodęs realybės neatitinkančius duomenis kredito įstaigai, kad nepilnamečio vaiko fiziologiniai (šilumos) poreikiai neapšiltintame name nėra tinkamai užtikrinami bei nepasisakė dėl nuotraukų įrodomosios reikšmės sprendžiant, ar šalių nepilnametis sūnus visą vasarą gyveno kartu su atsakovu. Apeliantė taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesiekė objektyviai ir visapusiškai ištirti visas reikšmingas aplinkybes, nes Vaikų teisių apsaugos skyriaus neįpareigojo pateikti duomenų, atsižvelgiant į Vaiko teisių apsaugos kontrolierės 2016 m. rugpjūčio 22 d. pažymą, o taip pat neišnagrinėjo ir nevertino 2016 m. spalio 9 d. teisme gauto dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) reikšmės, nors jame nurodyta, kad atsakovas teikia sūnaus telefono numerį pašaliniams asmenims, įtraukia jį į bylos aplinkybes, skleidžia prasimanymus apie ją. Mano, kad teismas klaidingai konstatavo, jog ji nesiėmė aktyvių veiksmų sugrąžinti sūnų į teismo nustatytą gyvenamąją vietą gyventi su ja. Tokios teismo nustatytos aplinkybės yra tariamos ir neatitinka tikrovės, kadangi, sužinojusi, jog vaiko gyvenamoji vieta yra realiai savavališkai pakeista, ėmėsi aktyvaus vaiko teisių gynimo būdo bei pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Pabrėžia, kad vykdomojo rašto neišsiėmimas neįrodo netinkamo vaiko teisėtų interesų gynimo būdo realizavimo.Kartu apeliantė pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas ne tik klaidingai nustatė bylos aplinkybes, tačiau nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 376 str. nuostatų ir tokio gynybos būdo, kurio reikėjo vaiko teisėms ir teisėtiems interesams apginti ir tokiu būdu padarė esminį procesinės teisės pažeidimą (CPK 185, 263, 338 str., 329 str. 1 d.). Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir nepagrįstai esančių abejonių nevertino išimtinai vaiko interesų naudai, nors byloje esančios aplinkybės sudarė pagrindą abejoti, ar nepilnamečiam vaikui nuolat būnant atsakovo žinioje sudaroma tinkama gyventi aplinka. Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartis paliekama nepakeista, o ieškovės atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo, gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Nagrinėjamu atveju ieškovė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino arba netinkamai įvertino svarbius įrodymus, neišnagrinėjo bei neatsižvelgė į esmines aplinkybes, nurodytas šios nutarties 12-14 punktuose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai nustatė reikšmingas klausimo išsprendimui aplinkybes, todėl laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, atsižvelgiant į atskirojo skundo ribas bei jo faktinį pagrindą, išsprendė teisingai. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, atmesdamas ieškovės prašymą ir tenkindamas atsakovo reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimo, rėmėsi byloje esančiais duomenimis – 2016 m. rugsėjo 26 d., 2016 m. spalio 7 d., 2016 m. lapkričio 16 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadomis, atsakovo M. M. paaiškinimais, kitais rašytiniais įrodymais, kurių visuma iš esmės patvirtina, kad nepilnametis šalių sūnus nevienkartinai yra (buvo) išreiškęs norą gyventi kartu su atsakovu, teigė, kad jį sieja šiltesni santykiai su tėvu, kad jau kuris laikas nuolatinai su juo gyvena ir yra jo išlaikomas, kad gyvenamojoje vietoje turi atskirą kambarį, jam užtikrintos tinkamos buitinės – moralinės gyvenimo sąlygas, į mokymo įstaigą atvyksta laiku, kad atsakovas vykdo Vaikų teisių apsaugos skyriaus rekomendacijas ir vaikui yra teikiama psichologo pagalba. Šie duomenys nėra nuginčyti, minėtos Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvados nėra paneigtos, o duomenų, kad šiuo metu esamos nepilnamečio asmens gyvenimo sąlygos neatitiktų vaiko noro, jo interesų ir/ar būtų tapę netinkamos (nesaugios), byloje nėra. Atskirajame skunde taip pat nėra nurodyta jokia patikima ir objektyvi informacija, iš kurios būtų pagrįstas pagrindas padaryti kitokias išvadas. Priešingai, kaip matyti iš atskirojo skundo, pati ieškovė pripažįsta, jog pastaruoju metu vaiko gyvenamoji vieta tikrai yra pasikeitusi ir jis jau kuris laikas pagal savo norą faktiškai gyvena kartu su atsakovu. Iš ieškovės pateiktų nuotraukų galima spręsti, jog tam tikromis dienomis nepilnametis šalių sūnus laiką leido kartu su ieškove, tačiau ši aplinkybė, kaip ir tai, kad vaiko telefono numerį galimai turi kiti asmenys, niekaip nepaneigia virš išdėstytų duomenų bei neleidžia spręsti, kad šalių nepilnametis sūnus šiuo metu nenori ir/ar nebegyvena su atsakovu. Taigi skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka šiuo metu nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus ir faktinę padėtį. Papildomai pažymėtina, kad skundžiama nutartimi buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, kuris iš esmės neturi įtakos galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimui. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, šiuo metu šalių nepilnamečiam sūnui 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi yra paskirta ambulatorinė teismo psichologijos ekspertizė, kuriai kartu pavesta ištirti, ar šalių nepilnametis sūnus yra pakankamai brandus pagal savo amžių ir išsivystymo lygį, kad suformuluotų ir išreikštų savo nuomonę bei priimtų sprendimą dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų. Todėl į dalį apeliantės atskirojo skundo argumentų (dėl įtakojimo pasirenkant gyvenamąją vietą, dėl tėvų ir kitų asmenų poveikio ir įtakos formuojant (neformuojant) nuomonę apie kitą iš tėvų) bus atsakyta tik gavus specialiomis žiniomis pagrįstą ekspertizės aktą. Taigi, atsižvelgiant į visus virš išdėstytus duomenis, priešingai nei tvirtina ieškovė, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei objektyviai įvertino aplinkybes, reikšmingas klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimui bei nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu. Teismo nuomone, apeliantė tik formaliai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CPK 376 str. nuostatų ir tokio gynybos būdo, kurio reikėjo vaiko teisėms ir teisėtiems interesams apginti ir tokiu būdu padarė esminį procesinės teisės pažeidimą (CPK 185, 263, 338 str., 329 str. 1 d.), nes faktiškai nepagrindžia, kokį gynybos būdą ir kieno atžvilgiu, apeliantės nuomone, teismas turėjo taikyti. Teismo nurodytos aplinkybės, kad ieškovė nesikreipė į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, jei sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo nevykdomas (vykdomas netinkamai), atitinka tikrovę, nes pati apeliantė neteigia, kad buvo priešingai. Taigi nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, padarė esminį ar kitą procesinės teisės normų pažeidimą, dėl kurio nagrinėjamas klausimas buvo išspręstas neteisingai. Kadangi atskirajame skunde nenurodytos aplinkybės, įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas skundžiamos teismo nutarties dalių, kuriomis išspręsti bendravimo su vaiku tvarkos ir išlaikymo klausimai, neteisėtumas, todėl dėl šios nutarties dalies bei dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kurie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nepasisakoma. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Kadangi apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą jos priėmimo metu ir pagal atskirojo skundo ribas, tai 2017 m. sausio 10 d. pateiktą įrodymą „Informacija dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“ priimti atsisakoma, nes jame nurodyta informacija gali būti reikšminga bylą sprendžiant iš esmės (CPK 314 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Palikti Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį nepakeistą.