Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2S-675-544/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 15 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės R. M. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-494-842/2016 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui M. M. dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei atsakovo M. M. priešieškinį ieškovei R. M. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. M. ir A. T., institucija, teikianti išvadą byloje Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Utenos rajono apylinkės teisme skundžiamosios 2016 m. balandžio 27 d. nutarties priėmimo dienai buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-494-842/2016 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui M. M. dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui pakeitimo ir atsakovo priešieškinys ieškovei dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė R. M. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę - laikinai apriboti vaiko J. M. buvimą atsakovo M. M. gyvenamojoje vietoje – nebaigtos statybos name, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vs., (duomenys neskelbtini) r. sav., iki atsakovas pateiks kompetentingų institucijų patvirtinimą apie pabaigtą statybą arba, kad šiame nebaigtos statybos pastate gali saugiai gyventi asmenys.

Atsakovas M. M. pirmosios instancijos teismui prašymą, kuriuo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti sūnaus J. M. gyvenamąją vietą pas jį, priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 175,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis ir sustabdyti Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą dalyje dėl sūnaus gyvenamosios vietos ir išlaikymo jam priteisimo.

Atsakovo M. M. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas atmetė todėl, kad atsakovas turi teisę matytis ir bendrauti su nepilnamečiu sūnumi, yra nusistovėjusi vaiko bendravimo su tėvais tvarka, kuri vaiką tenkina, vaikas yra išreiškęs norą bendrauti su abiem tėvais ir turi teisę į stabilią aplinką, vaiko motina gyvena netoli ugdymo įstaigos, o nuolatinės gyvenamosios vietos keitimas, bendravimo su tėvais ir kartu augančia seserimi pokyčiai galėtų išbalansuoti nepilnametį asmenį.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. paliekama nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.), išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.

Šios bylos apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kita nutarties dalis atskiruoju skundu neapskųsta, todėl dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo neapsisakoma.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog byloje surinkti įrodymai nėra pakankami išvadai, jog šalių sūnui būnant atsakovo namuose yra nesaugu ir pavojinga dėl to, kad pastatas, kuriame gyvena atsakovas, nėra baigtas statyti. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesus ir nebuvo aktyvus.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atskirojo skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje nutartyje, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors nagrinėjant šeimos bylas teismo vaidmuo yra aktyvus, tačiau tai neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, nes civiliniame procese vyrauja rungimosi principas (CPK 12, 178, 376 str.).

Vertinant atskirojo skundo argumentus pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju skundžiamos nutarties priėmimo metu teisme buvo nagrinėjamas ieškovės reikalavimas pakeisti nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo dydį, o ieškovės ieškinys dėl bendravimo tvarkos pakeitimo buvo priimtas 2016-05-02. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti, kad nepasunkėtų ar taptų negalimas būsimo, galimai palankaus ir ieškovei, teismo sprendimo įvykdymas (CPK 144 str. 1 d.). Ieškovės prašyta taikyti laikinoji apsaugos priemonė laikinai apriboti vaiko J. M. buvimą atsakovo M. M. gyvenamojoje vietoje iki atsakovas pateiks kompetentingų institucijų patvirtinimą apie pabaigtą statybą arba kad šiame nebaigtos statybos pastate gali saugiai gyventi asmenys, negalėjo nei pasunkinti, nei padaryti negalimu būsimo teismo sprendimo dėl išlaikymo dydžio įvykdymą. Tai sudarė savarankišką pagrindą prašymo netenkinti.

Pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo gyvenamojoje vietoje sūnaus saugumui gresia realus pavojus ir yra nesaugu, pagrįstos ir atitiko byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatytas bylos aplinkybes, yra motyvuotos ir argumentuotos, todėl su jomis apeliacinės instancijos teismas sutinka. Iš apeliacinės instancijos teismui šalių pateiktų naujų įrodymų (fotonuotraukų, patvirtinančias pastato, kuriame gyvena atsakovas, būklę 2016 m. rugpjūčio 20 dienai, 2016 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ „Registrų centras“ išrašo dėl žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vs., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. sav. (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2016 m. rugpjūčio 30 d. Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašto „Dėl statybos teisėtumo“ Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nėra pagrindo pagrįstai manyti, kad yra akivaizdus pavojus šalių sūnaus, kuris yra 12 metų amžiaus ir pagal bylos duomenis kelerius pastaruosius metus nuolat lankosi atsakovo gyvenamajame name, saugumui. Utenos apskrities priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba rašte nurodė, kad namas, kuriame gyvena atsakovas, atitinka bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių reikalavimus. Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašte nurodė, kad statybos darbai vykdomi nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, kad įstatymai nedraudžia naudotis rekonstruojamu namu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ieškovė anksčiau, kuomet jos sūnus taip pat lankydavosi tėvo namuose pagal Utenos rajono apylinkės teismo dar 2010 m. birželio 10 d. sprendimu nustatytą bendravimo tvarką, būtų kreipusis į atitinkamas institucijas bei įstaigas dėl nesaugios aplinkos vaikui ar dėl to, kad atsakovas tinkamai neprižiūri vaiko bendravimo su juo metu. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai taip pat yra pateikę išvadą, jog sąlygos vaikui svečiuotis pas atsakovą yra geros, atitinka vaiko interesus ir jų nepažeidžia. Tai, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolierius nustatė tam tikrus institucijos pateiktos išvados trūkumus ir neišsamumą, savaime nereiškia, kad institucijos išvada apie tai, kad vaikui bendrauti su tėvu jo gyvenamojoje aplinkoje nėra nesaugu, yra neteisinga, nes jos vienareikšmiškai nepaneigia nei vienas objektyvus įrodymas. Vien tai, kad atsakovo gyvenamasis namas nėra visiškai baigtas statyti, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visumą, nesudaro pagrindo konstatuoti gresiančio realaus pavojaus nepilnamečio vaiko saugumui ar sveikatai. Taigi tiek susiklostę faktiniai šalių sūnaus tarpusavio bendravimo santykiai, tiek byloje esantys duomenys apie atsakovo gyvenamosios vietos statybų etapą neleidžia pagrįstai vertinti, kad J. M. lankantis tėvo namuose kiltų reali grėsmė jo saugumui.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos nutarties argumentu, jog pagal byloje esančią Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. išvadą, šalių sūnus yra itin gabus, labai gerai mokosi. Atsižvelgiant į tai, į paties vaiko išdėstytą poziciją dėl bendravimo tvarkos ir gyvenimo su tėvais, jo amžių išties galima pagrįstai spręsti, jog, tenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali nukentėti nepilnamečio vaiko interesai ir gali būti pažeista jo teisė palaikyti glaudžius ryšius su atskirai gyvenančiu tėvu.

Apeliantė pagrįstai nurodo, kad teismai, nagrinėdami iš šeimos teisinių santykių kylančias bylas, kuriose yra sprendžiami su nepilnamečiais asmenimis susiję klausimai, turi būti aktyvūs bei vadovautis nacionalinės bei tarptautinės teisės normomis, reglamentuojančiomis vaiko teises. Tačiau nagrinėjamoje byloje, ką patvirtina virš išdėstytos aplinkybės, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nepagrįstai nesiėmė ieškovės nurodomų veiksmų. 2016-04-25 Utenos rajono apylinkės teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, paprašė Utenos VTAS patikrinti atsakovo gyvenimo sąlygas ir iki 2016 m. balandžio 27 d. pateikti išvadą ir tokią išvadą gavo, todėl apeliantė be pagrindo skunde tvirtina priešingai. Šioje vietoje pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose esminiu klausimu turi būti visapusiškas nepilnamečio asmens interesų, kurie neapsiriboja vien buitinėmis gyvenimo sąlygomis, užtikrinimas, o teismai privalo kiek įmanoma labiau užtikrinti, jog vaiko gyvenimo sąlygos ir bendravimo su tėvais tvarka netaptų konfliktuojančių tėvų ginčo įrankiu.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskiruosiuose skunduose išdėstytais motyvais (CPK 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais

nutaria:

Utenos apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.