- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-26
- Bylos Nr.
- e2A-533-856/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-00300-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Vilija Valantienė
- Ieškovas
- A. D., D. D.
- Atsakovas
- viešajai įstaigai Šiaulių
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. D. ir D. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2413-772/2018 pagal ieškovų A. D. ir D. D. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Šiaulių darbo rinkos mokymo centrui dėl Darbo ginčų komisijos 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. DGKS-6723 panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. D. ir D. D. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti jų atleidimą iš darbo pagal atsakovės įsakymus neteisėtu ir grąžinti juos į ankstesnes pareigas; priteisti ieškovams vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo jų atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, po 500 Eur neturtinės žalos dėl neteisėto atleidimo iš darbo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai nurodė, kad viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Šiaulių darbo rinkos mokymo centras 2017-10-10 įsakymu Nr. P-185 nutraukė Darbo sutartį Nr. DS-33, sudarytą 2016-10-28 su A. D., nurodydama, kad darbuotojas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą LR Darbo kodekso 58 str. 3 d. 5 p., 7 p., dėl ko darbo sutartis nutraukiama DK 58 str. 2 d. 1 p. numatytais pagrindais. Taip pat atsakovė 2017-09-06 įsakymu Nr. P-157 nutraukė Darbo sutartį Nr. DS-699, sudarytą 2011-06-30 su D. D., įsakyme nurodydama, kad darbuotojas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, numatytą LR Darbo kodekso 58 str. 3 d. 5 p., 7 p., dėl ko darbo sutartis nutraukiama DK 58 str. 2 d. 1 p. numatytais pagrindais.
Ieškovų teigimu, atsakovė ieškovą A. D. atleido iš darbo motyvuodama tuo, kad A. D. ruošėsi atlikti praktinio vairavimo mokymą krovininiu automobiliu C kategorijai su G. J., kuris nebuvo sudaręs vairavimo mokymo ar praktinių įgūdžių tobulinimo sutarties su atsakove ir nebuvo paruoštas vairavimo mokymo lapas. Atsakovės teigimu, ieškovai A. D. ir D. D. bandė tyčia padaryti turtinę žalą atsakovei. Atsakovė tokią savo išvadą grindė G. J. paaiškinimu, nurodydama, jog G. J. neva žodžiu ir raštu paaiškino, kad jam D. D. pažadėjo suorganizuoti 2 papildomus važiavimus ir pagalbą VĮ „Regitra“ laikant praktinį C kategorijos egzaminą, dėl ko G. J. turėjo sumokėti 350 Eur tiesiogiai D. D. ir A. D.. Nurodoma, kad D. D. 2017-08-08 atvedė G. J. pas A. D. praktinio vairavimo mokymui suteikti 2017-08-08, 14:10 val., G. J. buvo įsėdęs į automobilį praktiniam vairavimo mokymui, tačiau atsakovės darbuotojai šiuos veiksmus sustabdė. Toliau nurodoma, kad tuo metu pagal grafiką turėjo būti mokomas mokinys Ž. G., kuris negavo jam priklausomų 2 akademinių mokymo valandų, nes šis laikas buvo paskirtas G. J..
Ieškovų teigimu, jų veiksmuose nėra jokio darbo drausmės pažeidimo, o tuo labiau šiurkštaus, dėl ko būtų galima taikyti tokią griežtą poveikio priemonę kaip darbo sutarties nutraukimas. Dėl neteisėto atleidimo kiekvienas ieškovas patyrė moralinę žalą, įvertintą po 500 Eur.
Atsakovė viešoji įstaiga Šiaulių darbo rinkos mokymo centras atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei praleidus ieškinio senatį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai savo iš anksto suplanuotais veiksmais bandė pasinaudoti įmonės turtu siekiant gauti asmeninę naudą bei padaryti žalą įmonei. Ieškovų veiksmai pažeidė teisės aktus bei lokalinius atsakovo aktus, o taip pat bendrus sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo teise principus, ko pasėkoje atsakovė prarado pasitikėjimą ieškovais ir jų sugebėjimų ateityje tinkamai vykdyti darbo sutartis.
Atsakovės teigimu, 2017 m. rugpjūčio 8 d. A. D. pradėjo praktinio vairavimo mokymą G. J., kuriam buvo aprodyti techniniai automobilio dalykai, atsisėsta į vairuotojo sėdynę ir užsisegtas saugos diržas, šios praktinio mokymo pamokos (nesudarius nei mokymų sutarties nei vairavimo mokymo lapo) buvo sustabdytos tik įstaigos darbuotojų, atlikusių patikrinimą, veiksmais. Dėl tokių pažeidimų (jeigu būtų nustatyti atsakingų institucijų) atsakovei grėstų teisės vykdyti transporto priemonių vairuotojų mokymą sustabdymas. Taigi, atsakovei būtų padaryta didžiulė turtinė (negalėtų vykdyti mokymų) ir neturtinė (reputacijos pablogėjimas) žala. Žala taip pat pasireiškė įstaigos už mokymus negautomis pajamomis ir neteisėtai darbuotojų gautomis pajamomis naudojant įmonės turtą.
Atsakovė nurodė, kad D. D. kalti veiksmai yra tai, kad jis susitarė su G. J. ir A. D., kad G. J. sumokės į rankas 350 eurų (kuriuos darbuotojai pasidalins) už neoficialius (be sutarties ir mokymų lapo) praktinius vairavimo mokymus bei tarpininkavimą VĮ „Regitra“, G. J. atvedimą į aikštelę teikti praktinio vairavimo mokymo. A. D. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis kartu su D. D. susitarė, kad G. J. bus suteikiami praktinio vairavimo mokymai be sutarties ir mokymo lapo, už juos sumokant (naudą gaunant patiems darbuotojams, darant žalą įmonei), bei faktiškai pradėjo vykdyti mokymus, laiku, kuriuo turėjo būti mokomas atsakovės mokinys Ž. G..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei VšĮ Šiaulių darbo rinkos mokymo centras iš ieškovų A. D. ir D. D. po 1 372,51 Eur bylinėjimosi išlaidas, paliko nepakeistą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos 2017-12-18 sprendimą Nr. DGKS-6723.
Teismas nurodė, kad ieškovai iš darbo atleisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas remiantis DK 58 straipsnio 3 dalies 5, 7 punktuose numatytais pažeidimais, o būtent, siekiant tyčia padaryti darbdaviui turtinę žalą arba bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos, bei esant kitiems pažeidimams, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos. Tokiu atveju nėra būtina, kad už darbdaviui padarytas turtines veikas, turinčias, pvz., vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, darbuotojas būtų buvęs traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.
Teismas nurodė, kad atsakovės įstaigoje darbo tvarką apibrėžia darbo tvarkos taisyklės (DK 3 straipsnio 7 dalis) - vietinis norminis teisės aktas, nustatantis vidaus darbo tvarką, reglamentuojantis darbuotojų kolektyvo narių ir įstaigos tarpusavio santykius darbo procese. Šio vietinio norminio teisės akto nuostatos buvo gerai žinomos ir ieškovams. Ieškovų atveju darbo pareigas įstaigoje reglamentuoja DK normos ir šios įstaigos darbo tvarkos taisyklės. Šie bendrieji teisės aktai taikomi visiems įstaigos darbuotojams.
Teismas konstatavo, kad liudytojais apklausti asmenys - atsakovės skyriaus vadovė J. P. ir trečiasis asmuo R. B. - paaiškino, kad G. J. už jam suteiktas mokymo paslaugas turėjo vienam iš ieškovų sumokėti 350 Eur. Šią ir kitas aplinkybes patvirtina ne tik G. J. rašytinis ir žodinis (įraše) paaiškinimai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Nors ieškovai šio neteisėto sandėrio aplinkybių nepripažino, tačiau teismas padarė išvadą, jog pats pinigų gavimo faktas egzistavo, tačiau jų paėmimą apsunkino netikėtas atsakovės darbuotojų atvykimas ir neteisėtų veiksmų nutraukimas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai siekė visai priešingų tikslų, nei teigia darbdavys. Ieškovai veikė ne savo, o viešosios įstaigos vardu, atsižvelgiant į atsakovės statusą, kas tuo pačiu irgi laikytina šiukščiu darbo drausmės pažeidimu, nes, teismui vertinant ieškovų veiksmus, jiems taikytinos aukštesnio standarto nuostatos, užfiksuotos lokaliniuose teisės aktuose. Teismas pripažino, kad ieškovai atliko ir veiksmus, kuriais yra pažeidžiamos darbuotojų darbo pareigos, numatytos kaip kiti pažeidimai (DK 58 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
Teismas konstatavo, kad ieškovas D. D., nors ir atliko neteisėtus veiksmus atostogų metu, tačiau pagal jam suteiktus įgaliojimus veikė darbdavio vardu, kas irgi laikytina jo neteisėtais veiksmais. Tai, kad vieno iš ieškovų neteisėta veika buvo padaryta ne darbo metu, nereiškia, kad nebuvo padarytas darbo drausmės pažeidimas pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovai savo pareigas vykdė itin aplaidžiai, disponuodami darbdavio materialiniais ištekliais savavaliavo, siekė pasisavinti svetimą turtą, nepaisė imperatyvių jiems teisės aktų nuostatomis nustatytų pareigų, ne tik nereagavo į jau anksčiau jiems išsakomas pastabas, o ieškovas D. D. ir į anksčiau padarytą darbo drausmės pažeidimą, bet ir nepakankamai griežtai jas vertino. Toks jų neatsakingas požiūris į darbą ir aplaidus pareigų atlikimas sąlygojo neracionalų, neekonomišką ir neefektyvų įstaigos materialinių išteklių panaudojimą, įstaigos mokinių nepasitikėjimą mokymo centru, bei jo reputacijos pablogėjimą visuomenėje.
Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė neturtinės žalos fakto, tai yra, kad po darbo santykių su atsakove nutraukimo ir jų atleidimo iš darbo procedūros metu jie patyrė neigiamų išgyvenimų, kurie buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti. Ieškovų reikalavimą priteisti jiems iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą teismas atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo nebuvo praleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
15. Ieškovai A. D. ir D. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovų ieškinį tenkinti; netenkinus šio ieškovų prašymo, sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 400 Eur (po 200 Eur kiekvienam apeliantui), priteisti iš atsakovės ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Teismas nurodė, kad vienas iš apeliantų turėjo gauti 350 Eur, tačiau nėra konkretizuota, kuris iš jų. Taip pat neatskleista aplinkybė, ar kitas apeliantas žinojo apie atlygintinį susitarimą, jo esmę. Taigi, byloje nėra nustatyta ir įrodyta, kad apeliantai veikė kaip bendrininkai, turintys vieningą susitarimą gauti už neteisėtus veiksmus 350 Eur, pažeidžiant atsakovės interesus. Nėra konkretizuota, kada atlygintinos paslaugos turėjo pasireikšti, kokia apimtimi, ar jas išvis apeliantai galėjo suteikti ir kokie objektyvūs įrodymai, išskyrus G. J. paaiškinimą, įrodo, kad buvo koks nors susitarimas gauti neteisėtą atlygį. Nenustatyta ir neatskleista, kada turėjo ir galėjo įvykti pinigų perdavimas.
15.2. Teismas nevertino, kad atsakovė darbo sutarties su apeliantais nutraukimą siejo būtent su faktu, kad G. J. buvo neteisėtai teikiamos mokymo paslaugos, kai tuo tarpu bylos duomenimis tokio fakto nėra nustatyta ir įrodyta.
15.3. Su D. D. darbo sutartis negalėjo būti nutraukta, kadangi jis net nebūtų galėjęs pasinaudoti atsakovės inventoriumi teikiant mokymo paslaugas, atsižvelgiant į jo atostogų faktą. Pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad darbuotojai atostogų metu negali ir neturi prieigos prie transporto priemonių, todėl spręstina kaip D. D. būtų galėjęs pažeisti darbo pareigas, jeigu objektyviai net negalėjo suteikti jokių mokymo paslaugų savo atostogų metu. Iš vaizdo ir garso medžiagos matyti, kad A. D. taip pat jokių mokymo paslaugų atsakovės vardu neteikė - nebuvo iš G. J. pusės nei transporto priemonės vairavimo fakto, nei užsegto diržo, nei uždarytų automobilio durų iš A. D. pusės. Vien šių faktų visuma, liudija, kad objektyviai ketinimo teikti vairavimo paslaugas G. J. nei atlygintinai, nei nemokamai, nebuvo.
15.4. Teismas byloje negalėjo vadovautis G. J. parodymais, kadangi jie nėra nuoseklūs, taip pat procesine tvarka nepatvirtinti. Byloje tikima neapklausto byloje G. J. pozicija, nors paaiškinimo turinys ir jo autentiškumas leistinais įrodymais byloje nėra patvirtintas. Įvertinus paaiškinimo pateikimo aplinkybes, jas buvo privaloma patikrinti ir patvirtinti teisminio proceso metu, tačiau minėtas asmuo teismo posėdyje nebuvo apklaustas, todėl ir minėti duomenys nustatyta tvarka patvirtinti nebuvo.
15.5. Teismas pripažino įrodymu atsakovės teiktus vaizdo ir garso įrašus, tačiau nesiėmė priemonių išreikalauti pilno ir autentiško – nekarpyto - vaizdo įrašo, garso įrašo, kur akivaizdu, kad jis pradėtas buvo anksčiau, nei pateikta teismui įrašo dalis, lygiai taip pat akivaizdu, kad jis truko ilgiau (pabaiga). Šių duomenų negalima laikyti įrodymais, kadangi tiek prieš atliekant garso įrašą, tiek vaizdo įrašą, nebuvo gautas nei vienos šalies sutikimas ir patvirtinimas dėl to. Atsakovė neturėjo teisės daryti nei garso, nei vaizdo įrašų, slapta klausantis ir stebint apeliantus bei kitus asmenis, negavusi jų išankstinio sutikimo ar vėlesnio sutikimo minėtus duomenis naudoti. Atsižvelgiant į tai, kad surinkti duomenys buvo neteisėtai gauti, todėl negali būti pripažinti įrodymais ir jais vadovautis byloje nebuvo galima.
15.6. Teismas sprendime nurodė, kad jam nėra teisinio pagrindo remtis liudytojo T. Š. parodymais, kuriuose yra daug netikslumų ir kurie ginčo atveju yra neesminiai bei nesudaro pagrindo kitaip vertinti teismo nustatytus faktus. Teismas nekonkretizavo, kuo būtent minėtas liudytojas buvo netikslus, kad visiškai jo parodymai nebuvo įvertinti. Laikytina, kad teismas, abejodamas dalimi parodymų, turėjo nurodyti, kokia apimtimi parodymais nesivadovauja ir kodėl juos atmeta.
15.7. Teismas nenurodė, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus, sudarančius pagrindą nutraukti darbo sutartį, atliko D. D. ir kokius neteisėtus veiksmus konkrečiai atliko A. D.. Teismas skundžiamu sprendimu pateikė tik bendrą vertinimą, neindividualizuojant kiekvieno apelianto veiksmų ir pagrindimo, kuo konkrečiai buvo pažeista darbo drausmė, kad būtų galima taikyti atsakomybę – darbo sutarties nutraukimą.
15.8. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisiant jų dalį nepagrįstai. Darbo kodekso 217 straipsnio 3 dalyje aiškiai reglamentuota, jog Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Todėl teismas, vertindamas šalių patirtas išlaidas, neturėjo teisinio pagrindo šių išlaidų priskirti prie procesinių išlaidų, kadangi įstatymas imperatyviai draudžia jas priteisti.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė viešoji įstaiga Šiaulių darbo rinkos mokymo centras prašo nutraukti apeliacinį procesą pagal apeliantų apeliacinį skundą praleidus skundo padavimo terminą, o netenkinus šio prašymo – atmesti apeliacinį skundą, palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai savo iš anksto suplanuotais veiksmais bandė pasinaudoti įmonės turtu, siekiant gauti asmeninę naudą bei padaryti žalą įmonei. Ieškovų veiksmai pažeidė teisės aktus bei lokalinius atsakovės aktus, o taip pat bendrus sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo teise principus (DK 24 straipsnis), ko pasėkoje atsakovė prarado pasitikėjimą ieškovais ir jų sugebėjimu ateityje tinkamai vykdyti darbo sutartis. Faktiškai ginčo atveju, 2017 m. rugpjūčio 8 d. A. D. pradėjo praktinio vairavimo mokymą G. J., kuris atsisėdo į vairuotojo sėdynę, užsisegė saugos diržą, sureguliavo sėdynę, uždarė automobilio duris iš vairuotojo pusės, A. D. G. J. parodė techninius automobilio dalykus, papasakojo, kokios figūros ir manevrai atliktini, šios praktinio mokymo pamokos (nesudarius nei mokymų sutarties nei vairavimo mokymo lapo) buvo sustabdytos tik įstaigos darbuotojų, atlikusių patikrinimą, veiksmais. Darbo drausmę darbuotojai pažeidė tyčiniais veiksmais: ieškovai galėjo ir turėjo suprasti, kad pažeidžia darbdavio lokalinius aktus, teisės aktus, kad susitarimai neteisėti, daro žalą darbdaviui, ir vis tiek taip elgėsi. Atsakovės nuomone, atleidimas iš darbo yra proporcingas pažeidimams, nes prieš darbuotojus atleidžiant iš pareigų buvo vertinta: pažeidimų sunkumas, padariniai, pažeidimų padarymo aplinkybės, darbuotojų kaltė, priežastinis ryšys tarp darbuotojo veikos ir grėsusių, atsiradusių padarinių; darbuotojų elgesys ir darbo rezultatai iki pažeidimų padarymo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir teisėtai bei pagrįstai sprendė, kad ieškovai padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, ko pasėkoje teisėtai buvo atleisti iš pareigų. Ieškovų teiginiai apie G. J. tariamą paaiškinimų nenuoseklumą ir prieštaravimus yra nepagrįsti bei neteisingi. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, patvirtinančią, kad ieškovai padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, o apeliantų nurodomi argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti. Pažymėjo, kad apeliacinis skundas pateiktas praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą - 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovės advokatai susipažino su darbo ginčų komisijos medžiaga, rengė procesinį dokumentą ikiteisminio nagrinėjimo stadijoje - atsiliepimą į prašymą, atstovavo atsiliepimą į ieškinį bylą nagrinėjant teisme, atstovavo atsakovę ginčo nagrinėjimo procese, todėl 2 745,02 Eur dydžio priteistos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir būtinos (kiekvienam ieškovui po 1 372,51 Eur), be to, jos yra beveik per pusę mažesnės, nei Rekomendacijose nustatyti maksimalūs priteistini užmokesčio dydžiai (4 556,72 Eur).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantų A. D. ir D. D. apeliacinis skundas netenkinamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad A. D. ir atsakovė VšĮ Šiaulių darbo rinkos mokymo centras 2016 m. spalio 28 d. pasirašė darbo sutartį Nr. DS-33, kuria ieškovas nuo 2016 m. lapkričio 2 d. buvo įdarbintas vairuotojų mokymo skyriuje vairavimo instruktoriaus pareigose. Ieškovas D. D. 2011 m. birželio 30 d. Darbo sutartimi Nr. DS-699 įdarbintas pas atsakovę vairavimo instruktoriaus pareigoms. Iš darbo ieškovas A. D. atleistas 2017 m. rugsėjo 6 d. Įsakymu Nr. P-158 bei 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. P-185 nuo 2017 m. spalio 10 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą darbuotojui padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, įtvirtintą DK 58 straipsnio 3 dalies 5,7 punktuose. Ieškovas D. D. iš darbo atleistas 2017 m. rugsėjo 6 d. Įsakymu Nr. P-157 bei 2017 m. lapkričio 7 d. Įsakymu Nr. P-192 nuo 2017 m. lapkričio 7 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą darbuotojui padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, įtvirtintą DK 58 straipsnio 3 dalies 5,7 punktuose. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisija 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. DGKS-6723 ieškovų prašymą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, paliko nepakeistą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. DGKS-6723. Ieškovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydami, jog jie neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių buvo atleisti iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija galiojusi nuo 2017-07-01 iki 2018-01-01) 58 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Minėto straipsnio 3 dalis numato šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašą, tarp kurių: tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos bei kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos (DK 58 straipsnio 3 dalies 5, 7 punktai). Atsakovės Darbo tvarkos taisyklės reglamentuoja, kad šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, neskaitant DK nurodytų atvejų, laikoma: leidimas pasinaudoti mokymo centrui priklausančiu turtu ne įstaigos darbuotojams, neturint direktoriaus leidimo (94.2 p.), įstaigai priklausančio turto (transporto priemonių, kuro kortelių, kompiuterio programų, garso ir vaizdo technikos, įrenginių ir kt.) naudojimas asmeniniais tikslais (94.4 p.), profesinio mokymo, vairuotojų mokymo teorijos ir praktinių užsiėmimų nepravedimas tvarkaraščiuose ar darbo grafikuose nustatytu laiku be pateisinamos priežasties.
Ieškovai apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad atsakovė darbo sutarčių su ieškovais nutraukimą siejo būtent su faktu, kad G. J. buvo neteisėtai teikiamos mokymo paslaugos, tačiau byloje tokio fakto nėra nustatyta ir įrodyta. Apeliantų teigimu, su ieškovu D. D. sutartis negalėjo būti nutraukta, kadangi jis net nebūtų galėjęs pasinaudoti atsakovės inventoriumi ir teikti mokymo paslaugų, nes tuo metu atostogavo, o A. D. jokių mokymo paslaugų atsakovės vardu neteikė – nebuvo nei transporto priemonės vairavimo fakto, nei užsegto diržo, nei uždarytų automobilio durelių iš A. D. pusės. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantų argumentu nesutinka.
Faktą, kad 2017 m. rugpjūčio 8 d. A. D. pradėjo praktinio vairavimo mokymą G. J., pastarajam nesudarius su atsakove nei mokymų sutarties, nei surašius vairavimo mokymo lapo, patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Atsakovės vairuotojų mokymo skyriaus vadovės J. P. 2017-08-09 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad T. L. pagalba mokymo aikštelėje Serbentų g. 222, užfiksuota, kaip: „2017-08-08, 14 val., į mokymo aikštelę atvažiuoja instruktorius D. D., kuris šiuo metu atostogauja. Į praktinio mokymo aikštelę su mokomuoju automobiliu Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grįžta vairavimo instruktorius A. D., kuris palieka mokinį aikštelėje vairuoti vieną ir prieina pasikalbėti prie instruktoriaus D. D., šalia kurio stovi vyras. 14.10 val. instruktoriaus A. D. mokinys Ž. G. baigia mokymą, nors pagal grafiką praktinis mokymas turi baigtis 15.15 val. Mokiniui išlipus iš automobilio, D. D. atveda laukiantį vyrą prie mokomojo automobilio Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su kuriuo moko instruktorius A. D.. Vyrui ir instruktoriui A. D. įsėdus į automobilį, privažiavome ir paprašėme mokinio pateikti asmens dokumentus. Minėtas vyras pateikė asmens tapatybės kortelę, tai G. J.. Su šiuo asmeniu mokymo centras nėra sudaręs nei vairavimo mokymo, nei praktinių įgūdžių tobulinimo sutarties. Instruktorius A. D. jokių įrodančių dokumentų, kad šis asmuo gali mokytis pas mus, taip pat nepateikė“. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir Vairuotojų mokymo skyriaus atsakingo asmens už vairuotojų mokymą J. Ž. 2017-08-08 tarnybiniame pranešime. G. J. 2017-08-08 pranešime nurodė, kad „skambinau D. D. dėl papildomo važiavimo C kategorijos, turėjau sumokėti 350 Eur, dokumentų mokymo centre nesiforminau. Už šitą sumą D. D. žadėjo padėti laikyti egzaminą Regitroje“. A. D. 2017-08-08 paaiškinime nurodė, kad šio žmogaus (G. J.) nepažįsta, turėdamas 15 minučių pertrauką jis paaiškino G. J., kaip turi būti laikomas vairavimo egzaminas, bei parodė automobilio valdymo prietaisus, važiuoti neleido. D. D. 2017-08-11 paaiškinime nurodė, kad nepažįstamam žmogui paprašius paaiškinti, kaip reikia sustoti prie rampos, jis parodė, jog aikštelėje stovi C kategorijos automobilis, todėl pasiūlė paklausti jo. Žmogus nuėjo prie aikštelėje stovinčio Mercedes Benz, įlipo į kabiną. Tada pamatė, kaip į aikštelę įvažiavo automobilis, iš kurio išlipo vairavimo mokymo skyriaus vadovė J. P., J. Ž. ir T. L.. Aplinkybes, kad A. D. pradėjo praktinio vairavimo mokymą G. J., patvirtina mokymo aikštelėje Serbentų g. 222, 2017 m. rugpjūčio 8 d. atliktas vaizdo ir garso įrašas, iš kurio matyti, kad G. J. įlipa į transporto priemonę Mercedes Benz, uždaro mašinos dureles, užsisega saugos diržą, A. D. aprodo automobilio valdymo prietaisus. Įstaigos darbuotojams privažiavus prie A. D. automobilio, tolesni veiksmai buvo sustabdyti. Priešingai nei nurodo apeliantai, aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai bei garso ir vaizdo įrašas įrodo neteisėtą mokymo paslaugų teikimą G. J. nesudarius mokymo sutarties bei nesurašius vairavimo mokymo lapo. Vadovaujantis šiais motyvais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantų argumentą, kad šis faktas byloje nėra nustatytas ir įrodytas.
Apeliantų teigimu, darbo sutartis su D. D. negalėjo būti nutraukta, kadangi jis net nebūtų galėjęs pasinaudoti atsakovės inventoriumi (suprastina automašina) teikti mokymo paslaugas, kadangi tuo metu atostogavo. D. D. net negalėjo pažeisti darbinių pareigų, negalėjo suteikti jokių mokymo paslaugų atsakovės vardu.
VšĮ Šiaulių darbo rinkos mokymo centro direktoriaus 2017-09-06 Įsakyme Nr. P-157 „Dėl darbo sutarties nutraukimo su D. D.“ konstatuota, jog darbuotojas bandė pasinaudoti įstaigos turtu ir ištekliais asmeninei naudai gauti, t. y. pažadėjo, kad asmeniui, nesudariusiam vairavimo mokymo ar praktinių įgūdžių tobulinimo sutarties su įstaiga, nesant vairavimo mokymo lapo, nesant teisėto pagrindo, bus suteiktos praktinio vairavimo pamokos ir siekė gauti piniginį atlyginimą, kurį turėjo dalintis su A. D.. Tokiu būdu bandyta tyčia padaryti turtinę žalą darbdaviui. Minėtame įsakyme darbdavys nurodė, kad D. D. pažeidė Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko įsakymu Nr. 2B-85 2014 m. balandžio 30 d. „Reikalavimų vairavimo mokykloms aprašas“ 7 priedo, pažeidimų sąrašo 75 ir 81 punktus bei Darbuotojų etikos kodekso profesinės etikos principus: pagarbos žmogui, teisingumo, nesavanaudiškumo. Atsakovės teigimu, D. D. veiksmai kenkia VšĮ Šiaulių darbo rinkos mokymo centro įvaizdžiui, reputacijai bei geram vardui, mokymo kokybei bei kitų darbuotojų darbo aplinkai, darbdavys neteko (prarado) pasitikėjimo darbuotoju, kaip galinčiu toliau tinkamai vykdyti savo pareigas. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad nors ieškovo D. D. neteisėta veika buvo padaryta ne darbo metu, tačiau tai nereiškia, jog nebuvo padarytas drausmės pažeidimas pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 7 punktą, be to, ieškovai sąmoningai siekė sau asmeninės naudos atsakovės (ar jos mokinių) sąskaita ir vadovavosi savo asmeniniais, o ne įstaigos, interesais, ieškovai pažeidė ir Etikos kodekso normas. Darbo ginčų komisija taip pat konstatavo, kad ieškovai D. D. ir A. D. bandė pasinaudoti atsakovės turtu siekiant gauti asmeninę naudą bei padaryti žalą atsakovei. D. D. susitarė su G. J. dėl praktinių vairavimo mokymų (be mokymo sutarties ir mokymų lapų) bei tarpininkavimo VĮ „Regitra“ už 350 Eur sumą ir atvedė į aikštelę G. J. teikti praktinio vairavimo mokymo, o A. D. faktiškai pradėjo vykdyti G. J. mokymus, laiku, kuriuo turėjo būti mokomas atsakovės mokinys Ž. G.. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad darbo sutartis su ieškovu D. D. nutraukta ne dėl faktiškai mokymo paslaugų suteikimo, bet dėl to, kad tyčia bandė padaryti turtinę žalą darbdaviui, siekė sau asmeninės naudos.
Apeliantai kaip vieną iš skundo argumentų nurodo, jog teismas nekonkretizavo, kuris iš apeliantų turėjo gauti 350 Eur už neteisėtą mokymo paslaugų suteikimą, kada šie pinigai turėjo būti perduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės neturi įtakos atsakovės sprendimui atleisti ieškovus padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.
Nepagrįstu ir deklaratyviu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas byloje negalėjo vadovautis G. J. parodymais, kadangi jie yra nepatikimi, nenuoseklūs bei procesine tvarka nepatvirtinti. Apeliantai, nurodydami, jog minėto liudytojo parodymai yra nepatikimi ir nenuoseklūs, nepateikė jokių šias aplinkybes įrodančių teiginių, nepateikė įrodymų, paneigiančių G. J. parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų parodymai yra tik antraeiliai įrodymai, patvirtinantys arba paneigiantys faktines bylos aplinkybes. Bylos aplinkybes, kad ieškovai šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, G. J. parodymai neprieštarauja bylos medžiagai bei joje surinktiems įrodymams, patvirtina neteisėtus ieškovų veiksmus vykdant darbines pareigas bei siekiant gauti asmeninės naudos ir tyčia padaryti turtinę žalą atsakovei. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovų atstovo prašymu 2018-03-13 teismo posėdžio metu nutarė iškviesti liudytoją G. J., tačiau iš 2018-03-27 pažymos apie teismo posėdžio eigą darant garso įrašą matyti, kad G. J. į teismo posėdį neatvyko. Teismas konstatavo, kad šaukimas G. J. neįteiktas pastarajam neatsiėmus šaukimo per siuntos saugojimo laiką. Ieškovai teismo posėdyje sutiko nagrinėti bylą be liudytojo G. J..
Ieškovai apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas nepagrįstai garso ir vaizdo įrašą laikė patikimu įrodymu, nes prieš atliekant garso įrašą, nebuvo gautas nė vienos šalies sutikimas ir patvirtinimas, kad tam pritaria. Negavus išankstinio sutikimo ar vėlesnio sutikimo duomenis naudoti, laikytina, kad duomenys buvo surinkti neteisėtai, todėl tokiu būdu gautais įrodymais negalima vadovautis.
CPK 177 straipsnis numato, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (2 dalis).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Kita vertus, teismas, nagrinėdamas bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti garso įrašo padarymo aplinkybes, aiškintis, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir kaip jis naudojamas. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002, 2006-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006).
Teisėjų kolegijos vertinimu, garso ir vaizdo įrašo darymas viešoje vietoje – atsakovui priklausančioje vairuotojų mokymo aikštelėje, dalyvaujant ne tik ieškovams, bet ir kitiems pašaliniams asmenims, siekiant nustatyti atsakovės darbuotojų daromą pažeidimą, nepripažintinas ieškovų privataus gyvenimo neliečiamumo principo pažeidimu. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, darbdavio veiksmai naudojant garso ir vaizdo įrašą šiuo atveju buvo būtini. Garso ir vaizdo įraše duomenys buvo surinkti teisėtai, todėl tiek Darbo ginčų komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo įrodymu vadovavosi.
Apeliantai taip pat nurodo, kad liudytojos J. P. liudijimai negali būti laikomi patikimais, kadangi atsakovė teikė galimai suklastotus grafikus, kurie neatitiko pateiktų apeliantui, nes atsakovė pateikė grafiką, kuriame paskutinis mokinys V. K., įvykio dienai dar turėjęs pravažiavimą, nebuvo nurodytas, tuo tarpu apeliantai teikė grafiką, iš kurio buvo matyti, kad minėtas asmuo buvo įtrauktas į grafiką.
Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas, nurodydamas aplinkybes dėl suklastotų grafikų, turėjo pateikti objektyvius įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes, tačiau tokie įrodymai teismui nebuvo pateikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodyta aplinkybė dėl suklastotų grafikų nei patvirtintų, nei paneigtų J. P. parodymų teisingumo, todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliantų argumentą, kad liudytojos J. P. parodymai yra nepatikimi.
Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai nesivadovavo T. Š. parodymais, nepagrindė, kuo šis liudytojas buvo netikslus, bei turėjo motyvuoti, kodėl nesivadovauja šio liudytojo parodymais.
Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas vertino liudytojo T. Š. parodymus, tačiau sprendė, kad šiuose parodymuose yra daug netikslumų, kad šie parodymai yra neesminiai ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti teismo nustatytus faktus. Aplinkybė, jog liudytojo T. Š. parodymais teismas nesivadovavo ir išsamiau dėl jų nepasisakė, savaime neteikia pagrindo išvadai apie jų neįvertinimą ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai motyvavo, kodėl nesivadovauja liudytojo T. Š. parodymais, nesuteikia pagrindo išvadai, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
Ieškovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuria iš ieškovų atsakovei priteistos Darbo ginčų komisijos byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovai nurodo, jog DK 217 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, jog bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama šalies teisė į darbo ginčų komisijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-733-421/2015). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai individualus darbo ginčas, išnagrinėtas Darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą, šalies išlaidų advokato pagalbai, patirtų darbo ginčų komisijoje, atlyginimo klausimas išsprendžiamas taikant CPK normas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016).
Teismas sutinka su ieškovų argumentu, kad Darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (DK 217 straipsnio 3 dalis), tačiau pažymi, kad atsakovė, ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje, neprašė atlyginti patirtų bylinėjimosi išlaidų. Darbo ginčų komisijai netenkinus ieškovų prašymo, pastarieji su ieškiniu kreipėsi į teismą. Dėl to atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos kartu su prašymu pateiktos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kurią inicijavo ieškovai. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kito asmens nepagrįsto kreipimosi į Darbo ginčų komisiją ir į teismą, advokato atstovavimo išlaidų patyręs asmuo turi teisę jas išsiieškoti, nes kitu atveju sąžiningas asmuo dėl kito asmens nepagrįstų reikalavimų patirtų nuostolius, o tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo individualiu atveju bylinėjimosi išlaidos, patirtos Darbo ginčų komisijoje, laikytinos teisme patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, nes advokatas jas įskaičiavo į teisme suteiktų paslaugų kainą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės advokatai susipažino su Darbo ginčų komisijos medžiaga, rengė atsiliepimą į ieškovų prašymą, atstovavo atsakovę Darbo ginčų komisijos posėdyje, spręstina, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos ikiteisminio nagrinėjimo stadijoje, yra pagrįstos ir būtinos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas priteisė iš ieškovų.
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį procesą nutraukti, nurodžiusi, kad ieškovų apeliacinis skundas pateiktas praleidus įstatymo nustatytą 30 dienų terminą.
CPK 73 straipsnio 3 dalis numato, kad metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojama procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimas priimtas 2018 m. balandžio 16 d., todėl procesinio termino eiga prasidėjo 2018 m. balandžio 17 d. ir baigėsi 218 m. gegužės 17 d. Ieškovai apeliacinį skundą elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2018 m. gegužės 18 d., todėl laikytina, kad ieškovai praleido 30 dienų sprendimo apskundimo terminą 1 dieną. Pirmosios instancijos teismas teisėjo rezoliucija apeliacinį skundą priėmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliacinis skundas pateiktas praleidus jo apskundimo terminą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę į apeliaciją, sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo nutraukti apeliacinį procesą, juolab, kad terminas praleistas nežymiai.
Atsakovė atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydama, jog dokumentai, patvirtinantys bylinėjimosi išlaidas, bus pateikti vėliau. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kadangi apeliacinės instancijos teismui nepateikti įrodymai apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iki skundo nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl šis atsakovės prašymas netenkinamas ir bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasi išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.