Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarųjų akcinių bendrovių „Orida“ ir „Ekspetra“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-262-544/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rimvilsta“ ieškinius atsakovams uždarosioms akcinėms bendrovėms „Orida“, „Ekspetra“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas pagal bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus ieškinį dėl šios įmonės Cesijos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis vadovaujantis CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana), CK 1.80, 1.82 straipsnių pagrindais ir restitucijos taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl BUAB „Rimvilsta” kreditorių teisių pažeidimo

Kasacinio teismo praktikoje dėl actio Pauliana instituto taikymo išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas šiuo pagrindu pareikštus ieškinius, turi nustatyti būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.

Dėl CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ kasacinis teismas išaiškino, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012).

Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančiu kreditoriaus teises, vadovaujantis aptartomis nuostatomis būtina nustatyti faktinę įmonės turtinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu ir įmonės mokumo pasikeitimą dėl ginčijamų sandorių, t. y. ar dėl ginčijamų sandorių sumažėja ir nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

Apeliantų teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovo kreditorių reikalavimo teisės atsirado iki Cesijos sutarties Nr. 1 sudarymo. Be to, teismas netyrė ir nenustatė, ar kreditorių reikalavimai, buvę Cesijos sutarties Nr. 1 sudarymo dieną, buvo patvirtinti ieškovo bankroto byloje. Pasak apeliantų, dalies ieškovo kreditorių (D. G. įmonės „Gringrasas“, VMI, VSDFV) reikalavimai, kurie buvo patvirtinti ieškovo bankroto byloje, atsirado po Cesijos sutarties Nr. 1 sudarymo. Be to, apeliantų įsitikinimu, kol nėra užbaigtas ieškovo bankroto procesas, negalima nustatyti kreditorių patirtos žalos dydžio. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais šiuos apeliantų argumentus.

Byloje nustatyta, kad užsakovas UAB „Ekspetra“, vadovaujantis 2010-08-12 finansavimo ir administravimo sutartimi Nr. S-VP3-1.3.-ŪM-06-K-02-098 vykdė 3 677 940,20 Lt su PVM vertės projektą - viešbučio „Aukštaitis“ infrastruktūros sukūrimą (3 t., 63-82 b. l.). 2010-05-21 užsakovas UAB Ekspetra“ su generaliniu rangovu UAB „Rimvilsta“ sudarė statybos rangos sutartį Nr. 02010/01, kuria generalinis rangovas įsipareigojo sukurti (duomenys neskelbtini) esančio viešbučio „Aukštaitis“ infrastruktūrą, o užsakovas atsiskaityti už darbus per 120 darbo dienų nuo atitinkamos sąskaitos-faktūros gavimo ir pasirašymo dienos (sutarties 6.5.4 p., 1 t., 11-28 b. l.). 2011-04-01 generalinis rangovas UAB „Rimvilsta“ su subrangovu UAB „Orida“ sudarė statybos subrangos sutartį dėl bendrastatybinių darbų atlikimo (2 t., 9-12 b. l.). Užsakovas iš generalinio rangovo priėmė darbus, tačiau liko skolingas 671 649,78 Lt (1 t., 27-44 b. l., 2 t., 2-5 b. l., 5 t., 141 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad generalinio rangovo turtui dėl skolų išieškojimo kitose bylose buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir dėl sąskaitų arešto generalinis rangovas neturėjo galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais, taip pat ir subrangovu. Todėl generalinis rangovas 2011-03-09 kreipėsi į užsakovą, prašydamas padengti jam kitų kreditorių išrašytas sąskaitas (1 t., 70 b. l.), o su subrangovu 2011-06-09 ir 2011-08-01 sudarė dvi reikalavimo perleidimo (Cesijos) sutartis (1 t., 71-72, 72-73 b. l.), kuriomis savo reikalavimo teises į užsakovą perleido subrangovui. Tuo tarpu subrangovo generaliniam rangovui 2011-06-07 ir 2011-07-29 sąskaitos faktūros ORI Nr. 0002 bei ORI Nr. 0003 liudija, kad subrangovas buvo atlikęs tik 396 419,85 Lt vertės darbus. Apeliantai likusią reikalavimo sumą grindžia sąskaita faktūra ORI Nr. 0001, tačiau bankroto administratoriaus teigimu, į BUAB „Rimvilsta“ apskaitą ši sąskaita nebuvo įtraukta. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos duomenimis, subrangovo 2011-05-30 PVM sąskaita-faktūra ORI Nr. 0001 292 161,57 Lt sumai išrašyta užsakovui UAB „Ekspetra”, kuri Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai ikiteisminiam tyrimui buvo pateikta kartu su kitais UAB „Ekspetra“ buhalteriniais apskaitos dokumentais. Prie šios sąskaitos užsakovas UAB „Ekspetra” ir subrangovas UAB „Orida” 2011-05-30 taip pat buvo pasirašę priedą ir Įrangos perdavimo-priėmimo aktą Nr. 01 (6 t., 102-104 b .l.), todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir ieškovo atsiliepimo argumentams, kad generalinio rangovo skola subrangovui sudarė tik 396 419,85 Lt, atitinkamai generalinis rangovas neturėjo teisinio pagrindo neatlygintinai subrangovui perleisti didesnės reikalavimo sumos, nei subrangovo atliktų darbų vertė.

Byloje nustatyta, kad ginčijami sandoriai sudaryti 2011-06-09 ir 2011-08-01. Tuo tarpu 2011-10-01 generalinio rangovo skola VSDFV biudžetui sudarė 14 388,09 Lt, todėl VSDFV UAB „Rimvilsta“ inicijavo bankroto bylą. 2011-07-04 generalinio rangovo skola Utenos apskrities VMI sudarė 76 734,23 Lt (1 t., 153-154 b. l.). Juridinių asmenų registro duomenimis (CPK 179 str. 3 d.) 2010-12-31 UAB „Rimvilsta“ balanso duomenimis, įmonė turėjo 767 736 Lt vertės turto, o per vienerius metu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 748 123 Lt. UAB „Rimvilsta“ kreditoriams teismo sprendimais buvo priteistos skolos, o bendrovės turtas buvo areštuotas. BUAB „Rimvilsta” bankroto byloje 2012 m. kovo 28 d. nutartimi konstatuota, kad prie bankroto bylos yra prijungti vykdomieji dokumentai: Nr. L2-801-228/2009 dėl 31 089,80 Lt skolos priteisimo AB „Pas Jūratę“; L2-1277-373/2008 dėl 3,26 Lt išieškojimo VMI; Nr. L2-2707-356/2009 dėl 5,21 Lt išieškojimo VMI; Nr. L2-2018-839/2009 dėl 2,72 Lt išieškojimo VMI; Nr. D33-524 dėl 8887,69 Lt skolos išieškojimo VSDFV Utenos skyriui; Nr. L2-1244-455/2009 dėl 3,26 Lt išieškojimo VMI; L2-1808-356/2010 dėl 5,21 Lt išieškojimo VMI; Nr. L2-2152-356/2009 dėl 5,07 Lt skolos išieškojimo VMI; Nr. 2-2609-228/2009 dėl 4,57 Lt išieškojimo VMI; Nr. L2-1828-839/2009 dėl 57 578,87 Lt skolos ir 8 889,77 Lt palūkanų išieškojimo UAB „Bikuvos prekyba“; Nr. L2-1244-455/2009 dėl 4 107,42 Lt skolos ir 618,42 Lt palūkanų išieškojimo UAB „Aukštaitijos traktas“; L2-1318-82/2011 dėl 2 497,12 Lt skolos išieškojimo UAB „Doka Lietuva“; Nr. L2-1808-356/2010 dėl 13 Lt skolos ir 2,19 Lt palūkanų išieškojimo UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“; Nr. L2-2152-356/2009 dėl 2 423,48 Lt skolos išieškojimo UAB „Eluta“; Nr. L2-2018-839/2009 dėl 286,32 Lt skolos išieškojimo S. V. individualiai įmonei. Vėliau kreditorių reikalavimai buvo tikslinami – vienų didinami, kitų mažinami; pvz. VMI reikalavimas padidintas iki 111 125,73 Lt, kadangi į pradinį reikalavimą nebuvo įtrauktos sumos, pagal teismo išduotus vykdomuosius dokumentus. Taigi, minėti duomenys liudija, kad generalinis rangovas iki ginčijamų sandorių sudarymo turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių dydis (balanso duomenimis) leidžia daryti išvadą apie bendrovės nemokumą jau 2010 m. (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Todėl negalima sutikti su apeliantų argumentais, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovo kreditorių reikalavimo teisės atsirado iki Cesijos sutarties Nr. 1 sudarymo. Be to, jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė Cesijos sutartis Nr. 1 sudarymo metu UAB „Rimvilsta“ turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, prievolių atsiradimo laiką, pačios bendrovės sudaryto balanso duomenis, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, jog teismas neįvertino aktualiu laikotarpiu buvusios UAB „Rimvilsta“ turtinės padėties. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neatlygintinas 292 161,57 Lt vertės reikalavimo į užsakovą teisės perleidimas subrangovui, pažeidė generalinio rangovo BUAB „Rimvilsta“ kreditorių teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog šiai bendrovei iškėlus bankroto bylą buvo patvirtinti tik 237 741,36 Lt kreditiniai reikalavimai nepaneigia Secijos sutarties Nr. 1 dalies neteisėtumo, nes pagal ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalį, bankroto byloje tvirtinami tik tų kreditorių reikalavimai, kurie ĮBĮ nustatyta tvarka ir terminais bankroto administratoriui pateikė reikalavimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Rimvilsta“ bankroto byloje. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad tik užbaigus bankroto bylą galima būtų nustatyti kreditoriams padarytos žalos dydį, kadangi, kaip teisingai pažymi ieškovas atsiliepime, nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas ginčas ne dėl žalos dydžio, o dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. O pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, ginčijamas sandoris pripažintinas pažeidžiančiu kreditorių teises, jeigu skolininkas būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui.

Dėl pareigos sudaryti Cesijos sutartį Nr. 1.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažindamas subrangovui be teisinio pagrindo perleistą reikalavimo teisę tik į 292 161,57 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau aptartais motyvais laiko pagrįstą tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, todėl apeliantų argumentai dėl poreikio sudaryti Cesijos sutartį šioje dalyje, siekiant išsaugoti iš Europos struktūrinių fondų projekto finansavimui suteiktas lėšas yra teisiškai nereikšmingi, kadangi subrangovas neturėjo teisinio pagrindo į didesnę lėšų dalį už atliktus subrangos darbus, nei buvo atliktų darbų vertė.

Dėl atsakovo (subrangovo) UAB „Orida“ nesąžiningumo.

Viena iš CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų – teismo nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Ginčijamo sandorio šalys laikomos nesąžiningomis tik esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Tokie duomenys gali būti gaunami sandorio šalims (jų atstovams) bendraujant, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių). Kasacinio teismo konstatuota, kad, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų (šiuo atveju subrangovas), jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje plėtojama pozicija, kad verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikras aplinkybes, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis. Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali dar labiau pasunkėti skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo Cesijos sutarčių šalių nesąžiningumą remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo dalis ieškovo kreditorių siekė išsiieškoti skolas teismuose; ieškiniai buvo patenkinti, teismai ieškovo turtui buvo pritaikę laikinąsias apsaugos priemones, turto arešto aktai buvo įregistruoti viešame Turto areštų registre. Tuo tarpu ieškovas, nepaisydamas laikinųjų apsaugos priemonių apribojimų, visas reikalavimo teises perleido subrangovui, nors 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „Rimvilsta“ balanso duomenimis, ieškovo turtą iš esmės sudarė tik užsakovo gautinas atlygis pagal rangos sutartį su užsakovu. Be to, Juridinių asmenų registro duomenimis, abiejų sandorio šalių juridinių asmenų dalyviai buvo tie patys asmenys (D. Š.). D. Š. taip pat buvo ir subrangovo direktorė. Todėl darytina išvada, kad subrangovas žinojo apie generalinio rangovo prašymą užsakovui atsiskaityti su generalinio rangovo kreditoriais. Įvertinus minėtas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad subrangovas negalėjo žinoti, ar nežinojo apie ieškovo finansinius sunkumus. Tokiu atveju, vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 2 dalimi sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos CK 6.66 straipsnio prasme, taip pat pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas dėl draudimo perleisti areštuotą UAB „Rimvilsta“ turtą (išieškomoje dalyje), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neatlygintinas 292 161,57 Lt vertės reikalavimo teisės į užsakovą perleidimas subrangovui naikintinas ir vadovaujantis CK 1.81 straipsniu. Būtina pažymėti, kad pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį, neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens (šiuo atveju subrangovo) sąžiningumo, todėl nustačius, jog generalinis rangovas reikalavimo teisės dalį pagal Cesijos sutartį Nr. 1 į užsakovą neatlygintinai perleido subrangovui be teisinio pagrindo, ginčijamų sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamoje teisinėje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana institutą, vertindama ginčijamų sandorio šalių nesąžiningumą.

Dėl ieškinio senaties taikymo.

Apelianto teigimu, teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo nepagrįstai vadovavosi tik bankroto administratoriaus paaiškinimais, kad apie Cesijos sutartį Nr. 1 jis sužinojo tik iš 2012 m. rugpjūčio 23 d. apelianto UAB „Ekspetra“ atsiliepimo. Apeliantai pažymi, kad ieškovo bankroto administratorius nepateikė įrodymų, kokios ieškovo sudarytos sutartys jam buvo perduotos 2012 m. kovo 9 d. dokumentų priėmimo – perdavimo aktu, ir kad tarp jų nebuvo Cesijos sutarties Nr. 1. Taigi apeliantai siekia įrodyti, kad bankroto administratoriui su visais dokumentais buvo pateiktos ginčijamos Cesijos sutartys, todėl jam buvo žinoma apie jų sudarymą, tačiau administratorius praleido 6 mėnesių ieškinio senaties terminą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.) ginčyti Cesijos sutartis vadovaujantis CK 6.66 straipsnio pagrindu.

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad šios taisyklės išimtis gali nustatyti tiek CK, tiek kiti įstatymai. Nuo 2013-10-01 įsigaliojusi ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakcija įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorių ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

Nagrinėjamu atveju ginčijamos Cesijos sutartys sudarytos 2011-06-09 ir 2011-08-01. Bankroto byla BUAB „Rimvilsta“ iškelta 2012-01-09 (nutartis įsiteisėjo 2012-01-19); dalis įmonės dokumentų bankroto administratoriui buvo perduota 2012-03-09. BUAB „Rimvilsta“ bankroto bylos duomenimis, buvęs įmonės vadovas bankroto administratoriui dar iki 2012-11-29 nebuvo perdavęs visų įmonės dokumentų. Bankroto administratoriaus ieškinys dėl skolos priteisimo iš atsakovų teismui pateiktas 2012-06-18, o dėl Cesijos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio pagrindu 2012-09-12 (1 t., 2-5, 147-152 b. l.); bylos vėliau buvo sujungtos. ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakcija, įpareigojanti įmonės administratorių per šešis mėnesius teismui pareikšti ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais įsigaliojo tik nuo 2013-10-01, todėl sutiktina su ieškovo atsiliepimo argumentais, kad šiuo atveju netaikytina ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 8 punkto nauja redakcija, kadangi ieškinių bankroto bylos iškėlimo metu ĮBĮ nenumatė šešių mėnesių termino ieškiniams pareikšti, ginant kreditorių interesus, o vienerių metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas (CK 6.66 str. 3 d.), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šiuo atveju nėra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, ginčyti sandorius actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija apibendrindama tai kas išdėstyta konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti apeliacinio skundo argumentai nepasitvirtino, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovams priėmus nepalankų procesinį sprendimą iš atsakovų ieškovui priteistina po 750 Lt (iš viso 1500 Lt) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (7 t., 21-22 b. l.) (CPK 93 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Rimvilsta“ (įmonės kodas 300792616) iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Ekspetra“ (į. k. 183829122) ir uždarosios akcinės bendrovės „Orida“ (į. k. 302605645) priteisti po 750 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.