Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Ekspetra“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-661-544/2012 pagal BUAB „Rimvilsta“ ieškinį atsakovėms UAB „Ekspektra“ ir UAB „Orida“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Rimvilsta“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Eksperta“ (toliau – ir atsakovė) 686 803,66 Lt įsiskolinimą, 6 % palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Be kita ko, ieškinio reikalavimo sumai užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose bei pas kitus asmenis, o jų nesant arba esant nepakankamai, ieškinio reikalavimo sumos užtikrinimui areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, turtines teises, priklausančius atsakovei ir esančius pas atsakovę ir trečiuosius asmenis, ir kilnojamąjį turtą (IV t., b. l. 86-87, 95-96).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012-11-16 nutartimi (toliau – ir skundžiama nutartis) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-661-544-2012 pagal ieškovės BUAB „Rimvilsta“ ieškinį atsakovei UAB „Ekspetra“ dėl 686 803,66 Lt skolos ir palūkanų priteisimo ir pagal ieškinį atsakovei UAB „Orida“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis patenkino iš dalies bei siekiant užtikrinti 686 803,66 Lt ieškinį, areštavo, uždraudžiant disponuoti, atsakovei UAB „Ekspetra“ priklausančiu nekilnojamuoju, kilnojamuoju turtu ir/ar turtinėmis teisėmis 686 803,66 Lt sumai, o tokio turto neturint ar turint nepakankamai – ir pinigines lėšas, esančias atsakovės vardu atsiskaitomosiose sąskaitose ar pas kitus asmenis, išskyrus privalomus mokėjimus į valstybės, savivaldybės, VSDFV biudžetus, išmokų, kurios kilę iš darbo teisinių santykių, išmokėjimą bei 686 803,66 Lt sumos sumokėjimą šios bylos ieškovei BUAB „Rimvilsta“ (IV t., b. l. 91-92).

Teismas pažymėjo, kadangi ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, kuri minėtu ieškiniu siekia apginti bendrovės ir visų kreditorių interesus, todėl ieškovės prašoma priteisti iš atsakovės 686 803,66 Lt suma pagal dabartinius bylos duomenis, vertintina kaip didelė reikalavimo suma ir tai pasunkintų būsimo teismo sprendimo, jeigu ieškinys būtų patenkintas, įvykdymą ar padarytų jį negalimu. Be kita ko, anot ieškovės, atsakovė įvykdė reorganizaciją (atskyrimą), o tai taip pat sudaro pagrindą manyti, kad atsakovės finansinė padėtis pasikeitė ir galėjo pablogėti. Esant finansinių sunkumų, galimas tam tikro turto perleidimas kitiems asmenims.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė, nesutikdama su skundžiam nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo ją panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (IV t., b. l. 1-6). Nurodė, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nes byloje nėra duomenų apie pakartotinio kreipimosi būtinumą bei pagrįstumą, nevertino tikėtino ieškinio reikalavimų pagrįstumo, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, pažeidė teisingumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros bei proporcingumo principus. Pažymėjo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali patirti 1 321 912,51 Lt nuostolių, o ieškinio suma yra du kartus mažesnė. Be to, teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja atsakovės galimybę tinkamai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, bus pažeisti kitų atsakovės kreditorių interesai. Atsakovė gali tapti nemokia ir baigti savo veiklą.

Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti visiškai ir palikti galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tvirtino, kad atsakovė gali veikti nesąžiningai ir piktybiškai nevykdyti įsipareigojimų. Tinkamai neužtikrinus ieškinio reikalavimų, atsakovė gali mažinti savo mokumą, perleisti turtą ir/ar turtines teises. Pabrėžė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovė įvykdė atskyrimą, apie tai ieškovės neinformavo ir taip galimai jau sumažino savo turtą ir mokumą. Kadangi ieškovės reikalaujama priteisti suma yra didelė, t. y. net 686 803,66 Lt, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu, ji gali trukdyti būsimo ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymui ir šio sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be kita ko, mano, kad ieškovė pagrindė abiejų sąlygų, siejamų su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, buvimą, o atsakovė to nepaneigė. Taigi atsakovė neįrodė būtinumo panaikinti pritaikytas laikinąsiais apsaugos priemones.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Šios apeliacijos objektas yra Panevėžio apygardos teismas 2012-11-16 nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidalyti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti tiek ieškinio prima facie pagrįstumą, tiek įsitikinti egzistuojant grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2009-09-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2009-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2008-04-12 nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 2-428/2008).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad ieškovė su atsakove 2010 m. sudarė Statybos rangos sutartį Nr. 2010/01, pagal kurią ieškovė įsipareigojo sukurti (duomenys neskelbtini), esančio viešbučio „Aukštaitis“ infrastruktūrą, o atsakovė įsipareigojo už šiuos darbus sumokėti ieškovei per 120 dienų nuo sąskaitos faktūros gavimo ir pasirašymo dienos. Per 2011 m. sutarties pagrindu ieškovės atliktų darbų bendra vertė sudarė 1 028 649,58 Lt. Atsakovė apmokėjo tik dalį sąskaitų faktūrų ir liko skolinga 686 803,66 Lt. Kitu ieškiniu atsakovei UAB „Orida“ ir trečiajam asmeniui UAB „Ekspetra“ ieškovė CK 1.5 str., 6.66 str., 6.67 str. pagrindais nuo sudarymo momento prašo pripažinti negaliojančiomis 2011-06-09 ir 2011-08-31 reikalavimų perleidimo (cesijos) sutartis, taikyti restituciją ir ieškovei BUAB „Rimvilsta“ grąžinti reikalavimo teisę į UAB „Ekspetra“ dėl apmokėjimo už darbus pagal subrangos sutartį (IV t., b. l. 95-96, 98-100).

Kaip minėta, ieškovė atsakovei yra pareiškusi 686 803,66 Lt dydžio piniginį reikalavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu tokio dydžio prašoma priteisti pinigų suma iš atsakovės laikytina didele ir gali objektyviai padidinti ieškovei galimai palankaus sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ne ieškovė, o atsakovė turi pagrįsti, kad ieškinio suma, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, jam nėra didelė. Atsakovei įrodžius, kad minėta pinigų suma jai nėra didelė ir grėsmė, kad gali būti neįvykdytas ieškovei galimai palankus teismo sprendimas, neegzistuoja, teismas neturėtų taikyti atsakovės turto arešto. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių byloje atsakovė neįrodė. Priešingai, teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovė atskirajame skunde nurodė, kad ji dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali tapti nemokia ir baigti savo veiklą. Taigi šis atsakovės argumentas teisėjų kolegijai suponuoja, kad ieškovės reikalaujama priteisti suma yra didelė atsakovei.

CPK 145 str. 2 d. reglamentuojama, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas gali taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kokių ir kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o laikinosios apsaugos priemonės taikomos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei reikia teisėtam tikslui pasiekti. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nurodė pirmiausia areštuoti atsakovės nekilnojamąjį/kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama nutartimi atsakovės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovės, prašančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei atsakovės, kuriai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Atsakovė neįrodė, kad jos turtinė padėtis yra gera ir sudaro pagrindą panaikinti teismo taikytą atsakovės turtui areštą ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pagrįsta ir teisėta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.