Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1714-866/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-10-26
Bylos Nr.: e2A-1714-866/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-22805-2022-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Pikelienė, Urmila Valiukienė, Linas Zinkevičius
Ieškovas: I. L.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Advokatai: Algis Lukoševičius

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
2.6.10.5.2.5Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

Civilinė byla Nr. e2A-1714-866/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22805-2022-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Urmilos Valiukienės ir Lino Zinkevičiaus, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. L. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. L. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. L. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos 5 500 Eur turtinės ir 50 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėto nuteisimo, atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinį grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

2.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriuje 2015-11-13 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-5-00043-15 pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalyje. Ieškovei ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai už tai, kad ji galimai neteisėtai praturtėjo, o būtent: veikdama bendra tyčia su nuteistuoju V. Ž., laikotarpyje nuo 2014 metų vidurio iki 2015 m. lapkričio 6 d., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo didesnį nei 500 MGL – 54517,09 Eur – vertės turtą, t. y. 47000 Eur grynais pinigais ir 29 Rusijos Federacijos 50 rublių nominalo auksines monetas auksines monetas, kurių bendra 7517,09 Eur vertė, žinodama, kad minėtas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes ji ir V Ž nebuvo gavę tiek teisėtų pajamų iki tol, kol minėtą turtą 2015-11-06 kratos metu paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės pareigūnai. Įtarimai galimai padarius BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ieškovei buvo pareikšti 2017-05-16. 2017-05-24 Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro nutarimu ieškovei paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

2.2. 2017-08-30 surašytas kaltinamasis aktas, kuriame nurodyta, jog ieškovė neteisėtai praturtėjo, o būtent: veikdama bendra tyčia su V Ž, laikotarpyje nuo 2014 metų vidurio iki 2015 m. lapkričio 6 d., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo didesnį nei 500 MGL – 54517,09 Eur – vertės turtą, t. y. 47000 Eur grynais pinigais ir 29 Rusijos Federacijos 50 rublių nominalo auksines monetas auksines monetas, kurių bendra 7517,09 Eur vertė, žinodama, kad minėtas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes ji ir V Ž nebuvo gavę tiek teisėtų pajamų, kol minėtą turtą 2015-11-06 kratos metu paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės pareigūnai. Vilniaus apygardos teismo 2018-08-08 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-190/2018 (teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4) ieškovė buvo pripažinta kalta, padariusia nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

2.3. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės ir nuteistojo V Ž apeliacinius skundus, Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-29 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-111-1076/2019 (teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4) ieškovė dėl nuskalstamos veikos, numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, išteisinta, kadangi neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Lietuvos apeliacinis teismas 2019-11-29 nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1A-111-1076/2019 (teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4), konstatavo (nurodė), kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė verstųsi neteisėta ar nusikalstama veikla, jog dalyvautų kartu su nuteistuoju V Ž gabenant cigarečių kontrabandą ar neteisėtame akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių disponavime, ar žinotų apie šią nuteistojo V Ž neteisėtą veiklą ir iš to būtų gavusi neteisėtų pajamų. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad BK 189¹ straipsnio sudėtis reikalauja, kad asmuo būtų turimo turto savininkas arba atitinkamo dydžio turto dalies bendrasavininkas, kas nustatoma remiantis civilinės teisės kategorijomis. Byloje paneigus, kad ieškovė apskritai buvo garaže rastų vertybių savininkė, jos akcesorinis bendrininkavimas dalyvaujant kito asmens „turto savininko statuse“ nėra įmanomas. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka pagal ieškovės ir nuteistojo V Ž kasacinius skundus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-06-09 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2020 (teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4) nurodytas Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-29 nuosprendis paliktas nepakeistas.

Žemesnės instancijos teismas

2.4. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-29 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-111-1076/2019 (teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4) ieškovė buvo visiškai išteisinta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, laiko, kad ieškovės patraukimas įtariamąja ikiteisminiame tyrime ir kaltinamąja baudžiamojoje byloje buvo neteisėtas dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, dėl kurių ieškovė patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Kadangi ieškovė buvo neteisėtai patraukta baudžiamojon atsakomybėn, ginti savo interesus ieškovė buvo priversta samdyti gynėją advokatą ir tokiu būdu nagrinėjant nurodytą baudžiamąją bylą pirmojoje ir apeliacinėje instancijose ieškovė iš viso patyrė 5500 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

2.5. Taip pat dėl neteisėto nuteisimo ieškovė nurodo patyrusi ir neturtinę žalą, o būtent: dėl jos atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo, kurio metu ieškovė buvo įtariamoji, ir dėl baudžiamosios bylos, kurioje ji buvo kaltinamąja, nagrinėjimo laikotarpiu nuo 2017-05-16 (pranešimo apie įtarimą pateikimo) iki 2019-11-29 (išteisinamojo nuosprendžio priėmimo) ji ne tik nuosekliai neigė padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, bet ir patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, jautė netikrumą dėl savo ateities, savo ir nepilnamečio sūnaus būtinųjų poreikių užtikrinimo. Neturtinę žalą ieškovė vertina 50 000 Eur suma.

2.6. Ieškovė pažymėjo, kad, jos įsitikinimu, nebuvo pagrindo jos atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą. Nors ieškovei buvo pareikšti įtarimai dėl bendrininkavimo su V. Ž, tačiau kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, kokia apimtimi (dalimi) pinigų kiekvienas iš jų praturtėjo. Ieškovės nuomone, kaltinamajame akte nedetalizavus aukščiau nurodytų aplinkybių, kaltinamasis aktas buvo surašytas netinkamai, o prokuroras taip pat pažeidė ir bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Šalies argumentai

2.7. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, jas neteisingai teisiškai įvertino, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokią išvadą ieškovė daro atsižvelgdama į tai, kad pirmos instancijos teismas pripažino ieškovę kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas 2019-11-29 nuosprendyje nurodė, kad „byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė verstųsi neteisėta ar nusikalstama veikla, jog dalyvautų kartu su nuteistuoju V Ž gabenant cigarečių kontrabandą ar neteisėtame akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių disponavime, ar žinotų apie šią nuteistojo V Ž neteisėtą veiklą ir iš to būtų gavusi neteisėtų pajamų“. Ieškovė nurodė, kad toks pirmosios instancijos teismo padarytas teisės normų pažeidimas (neteisingai teisiškai įvertintos faktinės aplinkybės bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl kurių ieškovė buvo pripažinta kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką) šiuo konkrečiu atveju prisidėjo prie esminio ieškovės teisių pažeidimo baudžiamajame procese. Dėl pirmosios instancijos teismo padarytų neteisėtų procesinių veiksmų ieškovė galėjo buvo nepagrįstai nuteista, o tokia situacija yra nesuderinama su teisinės valstybės principu, todėl tokios teisės taikymo klaidos laikytinos turinčiomis esminę reikšmę žmogaus teisių pažeidimui.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Pagrindiniai atsakovės nesutikimo su ieškiniu motyvai (vertinant baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo veiksmus) yra šie:

3.1. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti.

3.2. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, panaikindamas Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria ieškovė buvo nuteista, nenustatė jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų įrodymų vertinimu bei ieškovei inkriminuojamos veikos sudėties požymių nustatymu, dėl ko teismas padarė išvadą, kuri buvo priešinga nei apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo. Taigi nenustačius šiurkščių ir esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo ir išteisinamąjį nuosprendį priėmusio apeliacinės instancijos teismo skirtingas bylos aplinkybių įvertinimas negali būti laikomas teismo neteisėtais veiksmais. Tokiu būdu, atsakovės įsitikinimu, byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kad teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovės teisių pažeidimui teisminiame procese.

3.3. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovė patyrė 5 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Tačiau ieškovės nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Be to, kaip matyti, ieškovė tokių išlaidų atlyginimo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neprašė, nors tokias procesines galimybes turėjo. Taigi, atsakovės teigimu, šioje byloje, kurioje keliamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas, ieškovė, prašydama atlyginti turtinę žalą, t. y. išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo įrodyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, pagrįsti visas gynėjo pateiktas sąskaitas konkrečiais su baudžiamuoju procesu susijusiais veiksmais, o teismas turėtų įvertinti jų pagrįstumą.

3.4. Dėl ieškovės reikalavimo atlyginti neturtinę žalą atsakovė pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo atliktas įrodomųjų duomenų rinkimas, vertinimas, įtarimų pateikimas, ieškovės apkaltinimas, nors ir galėjo neigiamai paveikti ieškovės būklę, tačiau tokie veiksmai yra nustatyti įstatymais ir jie yra legalūs ir teisėti, kol jie nepažeidžia įstatymo reikalavimų. Atitinkamai ir tokios veiklos padariniai, nors gali sukelti nepatogumų ar žalą ieškovei, vertinami kaip teisėtai padaryti. Teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo ieškovės išteisinimas, jeigu ji atitiko teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovei jokių sunkių padarinių neatsirado, teisminiai procesai vyko ne per ilgai (2018-2020 m.), ieškovė nebuvo nuteista realia laisvės atėmimo bausme, vykstant procesui ieškovė nebuvo suimta, teisminiais procesais jos sveikata sutrikdyta nebuvo, o išgyvenimai ir susijaudinimas neabejotinai turėjo atsirasti dėl įvykusio įvykio, tačiau mano, kad baudžiamojoje byloje atlikti procesiniai veiksmai bei jų pagrindu priimti sprendimai neleidžia daryti išvados, kad ieškovei gali būti priteista 50000 Eur neturtinė žala.

4. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Pagrindiniai atsakovės nesutikimo su ieškiniu motyvai (vertinant prokuroro/-ų veiksmus atliekant ikiteisminį tyrimą, surašant kaltinamąjį aktą ir palaikant valstybinį kaltinimą teisme) yra šie:

4.1. Atsakovė, atsižvelgdama į visas baudžiamojo proceso metu nustatytas aplinkybes, su ieškinyje pateiktais vertinimais nesutinka ir mano, kad ieškovės baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pagrįstai ir teisėtai, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ji padarė nusikaltimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai, įvertinę pirminius bei vėliau gautus ikiteisminio tyrimo duomenis, turėjo pagrindą įtarti, kad ieškovė galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, ir tuo pagrindu įteikti pranešimą apie įtarimą, vėliau pateikti kaltinimą, o jos kaltės ir nuteisimo ar išteisinimo klausimą perduoti spręsti teismui. Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra patikrinti įtarimą. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje. Atsakovė laiko, kad šiuo atveju ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, prokuroras ir teismas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepažeidė pareigūnų bendrosios rūpestingumo pareigos (BPK 2 straipsnis), taip pat bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

4.2. Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju prokuroras turėjo pakankamai duomenų, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, bei pagrįstai įtarti ieškovę galimai ją padarius. Tai akivaizdu iš bendro ikiteisminio tyrimo metu nustatytų ir teismo nuosprendžiuose aptartų aplinkybių viseto: neteisėto praturtėjimo dalyko radimo vietos – turtas buvo rastas ieškovės ir kito bylos įtariamojo – V. Ž, vėliau būtent ir pripažinto kaltu dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, bendro nepilnamečio sūnaus vardu registruoto garažo slėptuvėje (2019-11-29 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio 43 p.); V. Ž parodymų apie tai, kad neteisėto praturtėjimo dalykas priklauso būtent ieškovei ar yra jų bendras turtas (žr. ten pat 50 p.); Valstybinės mokesčių inspekcijos išvados apie ieškovės ir V. Ž pateiktos turto kilmės versijos fiktyvumą (žr. ten pat 61-63 p.); tariamos turto kilmės versijos nelogiškumo, atsižvelgiant į ieškovės finansinius pajėgumus (žr. ten pat 65 p.); baudžiamosios bylos liudytojų, siekusių savo parodymais pateisinti ieškovės turto kilmę, suinteresuotumo padėti ieškovei išvengti teismo sankcijų (žr. ten pat 67 p.) ir kitų baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų konstatuotų aplinkybių, kurios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu.

4.3. Remdamasis pirminiais turimais duomenimis, vykdydamas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, prokuroras ne tik galėjo, bet ir turėjo pareigą sutikti su Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2015-11-13 sprendimu pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 03-5-00043-15, savo procesiniais sprendimais suteikti adekvatų procesinį statusą ieškovei atskirose proceso stadijose – atitinkamai įtariamosios ir kaltinamosios. Priešingu atveju, turint duomenų apie galimai asmens padarytas nusikalstamas veikas, ir, nepaisant to, apklausiant jį liudytoju, būtų pažeistas baudžiamojo proceso reikalavimas, draudžiantis liudytoju apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į galimai padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, atitinkamai parinkta ir bylos situacijai savo pobūdžiu adekvati ir proporcinga (viena švelniausių) ieškovei taikyta procesinė prievartos priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Pažymėjo, kad vėlesnėse ikiteisminio tyrimo stadijose gauti duomenys įtarimą, kad nusikalstama veika buvo padaryta, o dėl jos pagrįstai įtartina ieškovė, tik sustiprino. Pavyzdžiui, V. Ž parodymai apie tai, kad neteisėto praturtėjimo dalykas priklausė būtent ieškovei (jau minėtas 2019-11-29 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio 50 p.).

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus ir ieškinyje išdėstytus argumentus. Prašė ieškinį tenkinti.

Atsiliepimas

6. Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atstovai palaikė atsiliepimuose į ieškinį išdėstytus nesutikimo su ieškiniu argumentus. Prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 5 500 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (5 500 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2022 m. lapkričio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei, kitoje dalyje ieškinį atmesti.

8. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimui surinkti duomenys turi būti pakankami tiek, kad jų pakaktų objektyviam stebėtojui spręsti, jog yra daroma nusikalstama veika. Teismas, remdamasis civilinės bylos ir baudžiamosios bylos Nr. 1-77-190/2018 duomenimis, apkaltinamuoju ir išteisinamuoju nuosprendžiais, sprendė, kad ieškovės baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ji padarė nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės už pareigūnų veiksmus, vertino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta faktinių duomenų, leidžiančių įtarti ieškovę nusikalstamos veikos padarymu bei vykdyti jos atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą. Teismas iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatė, kad manyti, jog ieškovė padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką (neteisėtą praturtėjimą) leido byloje surinktų duomenų visuma, o būtent: ieškovės ir kaltinamojo V. Ž parodymai (tvirtino, kad visi kratos metu ieškovės ir V. Ž nepilnamečiam sūnui priklausančiame garaže surasti pinigai (nepagrįsto praturtėjimo dalykas) priklauso ieškovei, ieškovė taip pat patvirtino žinojusi apie garaže laikomus pinigus ir kitas vertybes, teigė perdavusi pinigus V. Ž, kad juos paslėptų), kratos protokolas, Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada, kiti teisėtomis priemonėmis surinkti duomenys. Teismas vertino, kad paminėti baudžiamosios bylos duomenys sudarė pakankamą pagrindą pagrįstai įtarti ieškovę padarius įtarime nurodytą nusikalstamą veiką, pareikšti ieškovei kaltinimą ir jį palaikyti teisme.

9. Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis buvo paneigta ieškovės ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme įrodinėta pozicija (versija), kad kratos metu jos ir V. Ž nepilnamečiam sūnui priklausančiame garaže rasti pinigai priklausė jai ir buvo įgyti būtent ieškovės iš teisėtų pajamų šaltinių (Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-29 nuosprendžio 51-71 punktai). 2019-11-29 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio 65 punkte nurodyta: iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos darytina išvada, kad paskolos sutartys buvo sudarytos fiktyviai, realiai neketinant vykdyti sutartyse nurodytų sąlygų, o siekiant pateisinti garaže rastus ir paimtus pinigus. Garaže rasti ir paimti pinigai – 47 000 eurų bei 29 auksinės monetos buvo įgytos kitomis aplinkybėmis (iš kitų šaltinių) nei nurodė nuteistoji I. L. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje taip pat konstatuota, kad garaže kratos metu rastas turtas – 47000 eurų ir 29 vnt. auksinių monetų priklauso V. Ž, pastarasis šį turtą įsigijo iš savo galimai neteisėtų pajamų šaltinių (nuosprendžio 72 p.). Taigi, ieškovė baudžiamojoje byloje išteisinta dėl to, jog nenustatyta, kad ji buvo garaže rastų vertybių savininke (bendrasavininke). Nors paminėtu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu konstatuota, kad ieškovės dalyvavimas (bendrininkavimas) padarant šią nusikalstamą veiką (neteisėtą praturtėjimą) neįrodytas, tačiau už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteistas V. Ž, su kuriuo ieškovė kartu gyveno ir turi bendrą vaiką, be to, savo parodymais ir pateiktais įrodymais baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ieškovė siekė pateisinti nusikalstamos veikos dalyku buvusio turto įgijimą, kartu siekdama išvengti galimo tokio turto konfiskavimo.

10. Teismas nurodė, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas išteisino ieškovę pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, savaime nereiškia, kad visi iki ieškovės išteisinimo atklikti procesiniai veiksmai buvo nepagrįsti ar neteisėti. Ieškovės teiginiai, jog vien jos išteisinimas dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pagrindžia viso ikiteisminio ir teisiminio proceso nuo pat jo pradžios neteisėtumą ieškovės atžvilgiu, yra nepagrįsti nei pagal sprendime minimą EŽTT, nei pagal kasacinio teismo vystomą praktiką, nei bylos faktiniais duomenimis. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo metu prokurorų veiksmų neteisėtumą, nėra nustatyta klaidų, turėjusių esminę ir lemiamą reikšmę ieškovės teisių pažeidimui baudžiamajame procese dėl kaltinimo ieškovei pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį pareiškimo. Šiuo atveju civilinėje byloje taip pat nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ar kitas įstatymuose jiems nustatytas pareigas. Vertinant visą baudžiamosios bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju vien ieškovės išteisinimas dėl kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, susiję su kaltinimo ieškovei pareiškimu, įvertinus ir tai, kad ieškovė savo parodymais ir teikiamais įrodymais (įvairiomis sutartimis, kurios teismo įvertintos kaip fiktyvios) trukdė nustatyti kratos metu rastų pinigų tikruosius įgijimo šaltinius ir pinigų bei kitų vertybių savininką.

11. Teismas nurodė, kad teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo asmens išteisinimas, jeigu, kaip minėta, ji atitiko teisės aktų reikalavimus.

12. Pasisakant dėl neturtinės žalos, teismas nurodė, kad teismo vertino, kad nagrinėjamu atveju prokuroras turėjo pakankamai duomenų, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, bei pagrįstai įtarti ieškovę galimai ją padarius, todėl turėjo pagrindą ieškovės atžvilgiu surašyti kaltinamąjį aktą ir perduoti jį su byla teismui. Tokią išvadą teismas padarė iš ikiteisminio tyrimo metu nustatytų ir teismo nuosprendžiuose nurodytų ir išanalizuotų aplinkybių viseto: neteisėto praturtėjimo dalyko radimo vietos – turtas buvo rastas ieškovės ir kito bylos įtariamojo – V. Ž, vėliau būtent ir pripažinto kaltu dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, bendro nepilnamečio sūnaus vardu registruoto garažo slėptuvėje (2019-11-29 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio 43 p.); V. Ž parodymų apie tai, kad neteisėto praturtėjimo dalykas priklauso būtent ieškovei ar yra jų bendras turtas (žr. ten pat 50 p.); Valstybinės mokesčių inspekcijos išvados apie ieškovės ir V. Ž pateiktos turto kilmės versijos fiktyvumą (žr. ten pat 61-63 p.); tariamos turto kilmės versijos nelogiškumo, atsižvelgiant į ieškovės finansinius pajėgumus (žr. ten pat 65 p.); baudžiamosios bylos liudytojų, siekusių savo parodymais pateisinti ieškovės turto kilmę, suinteresuotumo padėti ieškovei išvengti teismo sankcijų (žr. ten pat 67 p.) ir kitų baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų konstatuotų aplinkybių, kurios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu.

13. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, panaikindamas Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria ieškovė buvo nuteista, nenustatė jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Nenustačius šiurkščių ir esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo ir išteisinamąjį nuosprendį priėmusio apeliacinės instancijos teismo skirtingas bylos faktinių aplinkybių teisinis vertinimas negali būti laikomas teismo neteisėtais veiksmais civilinės atsakomybės prasme. Teismas, ištyręs ir įvertinęs visą bylos medžiagą, laiko, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo atliktas įrodomųjų duomenų rinkimas, vertinimas, įtarimų pateikimas, ieškovės apkaltinimas, nors ir galėjo neigiamai paveikti ieškovės būklę, tačiau tokie veiksmai yra nustatyti įstatymais ir jie teisėti, kol jie nepažeidžia įstatymo reikalavimų. Atitinkamai ir tokios veiklos padariniai, nors gali sukelti nepatogumų ar žalą ieškovei, vertinami kaip teisėtai padaryti. Be to, iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovės laisvė nei teisminio, nei ikiteisminio tyrimo metu nebuvo suvaržyta, ieškovė nebuvo suimta ar nuteista realia laisvės atėmimo bausme (neįsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo ieškovė buvo pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos padarymo, jai buvo paskirta bausmė - bauda), taip pat byloje nėra įrodymų apie konkrečius ieškovės sveikatos sutrikimus, kurie galėjo būti sąlygoti vykusio baudžiamojo proceso. Teismas sutiko, kad vykstant baudžiamajam procesui ieškovė galėjo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimus, tačiau byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą pripažinti tokius ieškovės niekuo nekonkretizuotus ir nedetalizuotus dvasinius išgyvenimus buvus tokio intensyvumo, kad juos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą.

14. Įvertinęs išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad neįrodytos civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos neturtinės žalos atlyginimui, t. y. neturtinės žalos padarymo faktas ir neteisėti veiksmai, todėl ieškovės reikalavimą dėl 50 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo atmetė (CPK 185 straipsnis).

15. Pasisakant dėl turtinės žalos, teismas nurodė, kad BPK 106 straipsnio 3 dalis, įsigaliojusiu nuo 2022-05-01, numato, kad tuo atveju, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. BPK, galiojęs išteisinamojo nuosprendžio ieškovei priėmimo metu, nenumatė išteisintojo išlaidų, patirtų pačiam savo nuožiūra pasikviesto (pasirinkto) gynėjo advokato, atlyginimo (apmokėjimo) klausimo. Tuo metu galiojusioje BPK 106 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad išlaidas advokato teisinėms paslaugoms atlyginti apmoka pats proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pasikvietė gynėją ginti jo teises ir teisėtus interesus baudžiamajame procese.

16. Teismas vertino, kad ieškovę dėl jai pareikšto kaltinimo išteisinus, jai turi būti atlygintos jos baudžiamojoje byloje patirtos pagrįstos ir būtinos bylinėjimosi išlaidos, kurias ji patyrė, realizuodama teisę į gynybą naudodamasi advokato pagalba. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad ieškovė baudžiamojoje byloje bylinėjimosi išlaidas, kurias nurodo kaip turtinę žalą, patyrė dėl atsakovės inicijuoto baudžiamojo proceso, kuris baigėsi ieškovės išteisinimu. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimą Nr. KT45-A-N3/2021 „Dėl išlaidų advokatui atlyginimo asmeniui, nepadariusiam teisės pažeidimo“, kuriuo pripažinta, kad BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagristos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas padarė išvadą, kad esminis kriterijus ieškovės turėtų išlaidų baudžiamajame procese kaip turtinės žalos vertinimui yra galutinis procesinis rezultatas baudžiamojoje byloje. Atsakovės veiksmai dėl ieškovei pareikšto kaltinimo ir jo nagrinėjimo teisme suponavo ieškovės teisės į gynybą, kurią ieškovė realizavo pasisamdydama advokatą, įgyvendinimą. Ieškovę išteisinus, ji turi teisę į pagrįstų ir būtinų bylinėjimosi išlaidų, kurias ji patyrė baudžiamojoje byloje, realizuodama teisę į gynybą naudodamasi advokato pagalba, kaip turtinės žalos, atlyginimą.

Šalies argumentai

17. Ieškovė, prašydama priteisti baudžiamojoje byloje patirtas 5 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė Išrašą iš patikslintos 2018-01-18 sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo Nr. 693-ML-218, 2018-01-18 ir 2018-08-21 advokato Algio Lukoševičiaus išrašytas išankstinio apmokėjimo sąskaitas už teisines paslaugas ir šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius pinigų priėmimo kvitus. Atsakovė atsiliepimuose į ieškinį turtinės žalos paskaičiavimo neginčijo ir konkrečių argumentų dėl nesutikimo su šių išlaidų nagrinėjant baudžiamąją bylą būtinumu ar/ir pagrįstumu nenurodė (išskyrus deklaratyvius teiginius, kad tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą turi įvertinti teismas). Teismas, įvertinęs duomenis dėl patirtų išlaidų, nurodė, kad advokato teisinės pagalbos išlaidos baudžiamojoje byloje atitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl priteistinos iš atsakovės, priteisiant šias išlaidas kaip turtinės žalos ieškovei atlyginimą iš atsakovei atstovaujančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nes ieškovė šias bylinėjimosi išlaidas patyrė nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

18. Apeliantė (atsakovė) Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė apeliacinį skundą ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti.

19. Nurodo, kad teismas nenustatė atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nepagrįstai sprendė, jog ieškovė turi teisę į turtinės žalos – išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti baudžiamajame procese, atlyginimą. Remiantis kasacinės instancijos teismo praktika, nurodo, kad BPK 106 straipsnyje numatyta proceso išlaidų atlyginimo tvarka yra taikoma sprendžiant dėl išlaidų atlyginimo tame pačiame procese, kuriame jos ir buvo patirtos, t. y. baudžiamajame procese.

20. Taip pat nurodo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas). Tokiu būdu teismas, priteisdamas ieškovei jos patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, neturėjo teisinio pagrindo remtis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kadangi šių išlaidų atsiradimo metu nebuvo galiojančio teisės akto, kuris numatytų tokių išlaidų atlyginimą išteisintiems asmenims.

21. Apeliantė (ieškovė) pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto nuteisimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (50 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei I. L. arba alternatyviai, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad neatskleista bylos esmė, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo ir grąžinti bylą šioje dalyje pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos visas apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovei.

22. Nurodo, kad šioje byloje ir prijungtoje baudžiamojoje byloje esantys duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad nebuvo jokio pagrindo ieškovės atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą, jį atlikti bei surašyti kaltinamąjį aktą dėl nepagrįsto praturtėjimo, taip pat perduoti baudžiamąją bylą apygardos teismui. Nors ieškovei buvo pareikšti įtarimai dėl bendrininkavimo su V. Ž, tačiau kaltinamajame akte net nebuvo nurodyta, kokia apimtimi (dalimi) pinigų kiekvienas iš jų praturtėjo. Taigi, kaltinamajame akte nedetalizavus aukščiau nurodytų aplinkybių, kaltinamasis aktas buvo surašytas netinkamai. Tokiu būdu ieškovės atžvilgiu tiek jai pareiškiant įtarimus, tiek surašant kaltinamąjį aktą ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir atitinkamai prokuroras pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. nesilaikė tokio elgesio taisyklių ir tokiu būdu tokiais savo veiksmais ir/ar neveikimu padarė kitam asmeniui – šios bylos atveju ieškovei – žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).

23. Ieškovės teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teismo padaryti akivaizdūs teisės normų pažeidimai (neteisingai teisiškai įvertintos faktinės aplinkybės ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl kurių ieškovė buvo nepagrįstai patraukta baudžiamojon atsakomybės ir vėliau nepagrįstai pripažinta kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką) šiuo konkrečiu atveju taip pat prisidėjo prie esminio ieškovės teisių pažeidimo baudžiamajame procese ir tokiu būdu prie ieškovės patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos.

Žemesnės instancijos teismas

24. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė nustatyti tinkamam bylos išnagrinėjimui teisiškai reikšmingas aplinkybes ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai netyrė ir nevertino baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-190/2018 (Teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4) ieškovei pareikštų įtarimų bei jos atžvilgių surašyto kaltinamojo akto, taip pat nurodytoje baudžiamojoje byloje įrodymų, galimai neabejotinai patvirtinančių, kad ieškovė nepagrįstai ir praturtėjo, nebuvimo, t. y. kokia konkrečiai ir tiksliai ieškovės turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis priemonėmis. Dar daugiau, šią bylą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas nevertino įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-29 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-111-1076/2019 (Teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4), nustatytų aplinkybių, kad neįrodyta, jog ieškovė dalyvavo padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką (nepagrįstą praturtėjimą), taip pat pirmos instancijos teismas iš esmės netyrė ir nenustatinėjo aplinkybių, jog baudžiamojoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog 2015 m. lapkričio 6 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), rastas turtas priklausė nuteistajam V Ž.

Atsiliepimas

25. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

26. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime pagrįstai ir teisėtai pažymėjo, kad teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo asmens išteisinimas, jeigu ji atitiko teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad apeliantė valstybės deliktinę atsakomybę grindė jos išteisinimu, o ne kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuojama, kada kyla valstybės civilinė atsakomybė dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmų. Tačiau išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Išteisinimo faktas nėra ir negali būti tapatinamas su neteisėtais veiksmais ir neturtinės žalos padarymu. Taip pat pažymi, kad neturtinė žala nėra preziumuojama, apeliantė, teigdama, jog patyrė tam tikro dydžio neturtinę žalą, turėjo įrodyti tiek jos faktą, tiek dydį.

27. Teisingumo ministerija nesutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas galimai neatskleidė bylos esmės, todėl sprendimas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo naikintinas ir byla šioje dalyje grąžintina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisingumo ministerijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas turi teisinį pagrindą pats ištirti ir įvertinti galimai neištirtas bylos aplinkybes. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nuo kasacinio teismo, turi išnagrinėti ir įvertinti ne tik teisinius, bet ir faktinius bylos aspektus, tam įstatyme jam suteikta teisė iš naujo atlikti įrodymų vertinimą, priimti ir vertinti naujus įrodymus, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; 314 straipsnis). Todėl apeliantės prašymas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

28. Ieškovė I. L. pateikė atsiliepimą ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

29. Atsiliepime yra iš esmės atkartojami argumentai, išdėstyti anksčiau teiktuose procesiniuose dokumentuose. Ieškovė pateikia savo išsamų vertinimą aplinkybių, jos teigimu, įrodančių aplaidų ir kartu ydingą ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei atitinkamai prokuroro požiūrį į savo pareigų atlikimą ir jų kartu neteistus veiksmus. Atsakovės veiksmai dėl ieškovei pareikšto kaltinimo ir jo nagrinėjimo teisme suponavo ieškovės teisės į gynybą, kurią ieškovė realizavo pasisamdydama advokatą, įgyvendinimą. Ieškovę išteisinus, ji turi teisę į pagrįstų ir būtinų bylinėjimosi išlaidų, kurias ji patyrė baudžiamojoje byloje, realizuodama teisę į gynybą naudodamasi advokato pagalba, kaip turtinės žalos, atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

31. Byloje nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriuje 2015-11-13 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-5-00043-15 pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalyje. Ieškovei ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai už tai, kad ji galimai neteisėtai praturtėjo, o būtent: veikdama bendra tyčia su nuteistuoju V Ž, laikotarpyje nuo 2014 metų vidurio iki 2015 m. lapkričio 6 d., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo didesnį nei 500 MGL – 54517,09 Eur – vertės turtą, t. y. 47000 Eur grynais pinigais ir 29 Rusijos Federacijos 50 rublių nominalo auksines monetas auksines monetas, kurių bendra 7517,09 Eur vertė, žinodama, kad minėtas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes ji ir V Ž nebuvo gavę tiek teisėtų pajamų iki tol, kol minėtą turtą 2015-11-06 kratos metu paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės pareigūnai. Įtarimai galimai padarius BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ieškovei buvo pareikšti 2017-05-16. 2017-05-24 Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro nutarimu ieškovei paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

32. 2017-08-30 surašytas kaltinamasis aktas, kuriame nurodyta, jog ieškovė neteisėtai praturtėjo, o būtent: veikdama bendra tyčia su V Ž, laikotarpyje nuo 2014 metų vidurio iki 2015 m. lapkričio 6 d., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo didesnį nei 500 MGL – 54517,09 Eur – vertės turtą, t. y. 47000 Eur grynais pinigais ir 29 Rusijos Federacijos 50 rublių nominalo auksines monetas auksines monetas, kurių bendra 7517,09 Eur vertė, žinodama, kad minėtas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes ji ir V Ž nebuvo gavę tiek teisėtų pajamų, kol minėtą turtą 2015-11-06 kratos metu paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės pareigūnai. Vilniaus apygardos teismo 2018-08-08 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-190/2018 (teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4) ieškovė buvo pripažinta kalta, padariusia nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

33. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės ir nuteistojo V Ž apeliacinius skundus, Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-29 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-111-1076/2019 (teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4) ieškovė dėl nuskalstamos veikos, numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, išteisinta, kadangi neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Lietuvos apeliacinis teismas 2019-11-29 nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1A-111-1076/2019 (teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4), konstatavo (nurodė), kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė verstųsi neteisėta ar nusikalstama veikla, jog dalyvautų kartu su nuteistuoju V Ž gabenant cigarečių kontrabandą ar neteisėtame akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių disponavime, ar žinotų apie šią nuteistojo V Ž neteisėtą veiklą ir iš to būtų gavusi neteisėtų pajamų. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad BK 189¹ straipsnio sudėtis reikalauja, kad asmuo būtų turimo turto savininkas arba atitinkamo dydžio turto dalies bendrasavininkas, kas nustatoma remiantis civilinės teisės kategorijomis. Byloje paneigus, kad ieškovė apskritai buvo garaže rastų vertybių savininkė, jos akcesorinis bendrininkavimas dalyvaujant kito asmens „turto savininko statuse“ nėra įmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-29 nuosprendžio 73 punktas). Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka pagal ieškovės ir nuteistojo V Ž kasacinius skundus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-06-09 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2020 (teisminio proceso Nr. 1-03-5-00043-2015-4) nurodytas Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-29 nuosprendis paliktas nepakeistas.

Dėl baudžiamajame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų (ne)priteisimo

34. Apeliantė (atsakovė) Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei jos baudžiamajame procese patirtas teisinės pagalbos išlaidas, nurodydama šiuos esminius argumentus: BPK 106 straipsnyje numatyta proceso išlaidų atlyginimo tvarka yra taikoma sprendžiant dėl išlaidų atlyginimo tame pačiame procese, kuriame jos ir buvo patirtos, t. y. baudžiamajame procese; teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kadangi šių išlaidų atsiradimo metu nebuvo galiojančio teisės akto, kuris numatytų tokių išlaidų atlyginimą išteisintiems asmenims. Su apeliantės argumentais nesutiktina.

35. BPK 106 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2022 m. balandžio 30 d.) buvo nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Minėto straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. priėmė nutarimą Nr. KT45–A–N3/2021, kuriame pripažino, kad BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos jo būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis teismas išaiškino, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia (be kita ko), naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, be kita ko, numatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą. Kai asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, jokiais atvejais nėra atlyginamos jo patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas.

37. Taigi Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad galiojęs teisinis reguliavimas, kuris nenumatė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo asmenį išteisinus, yra ydingas, toks teisinis reguliavimas įstatymo leidėjo vėliau buvo pakeistas (žr. BPK 106 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2022 m. gegužės 1 d.). Šiuo metu galiojančios BPK 106 straipsnio redakcijos 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

38. CK 6.249 straipsnio prasme turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti baudžiamojoje byloje, kuri baigiasi išteisinamuoju nuosprendžiu, yra laikytinos asmens nuostoliais, kurių galėjo nebūti, jeigu baudžiamoji byla nebūtų buvusi keliama, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šiuo metu nustatytą BPK 106 straipsnio 3 dalyje teisinį reguliavimą, kuriame tokių išlaidų atlyginimas nesiejamas su pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymu, siekiant koncentruotai, racionaliai ir teisingai išspręsti šalių ginčus, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškovui priteisė jo turėtas realias išlaidas advokato pagalbai baudžiamojoje byloje, nesiedamas šių išlaidų priteisimo nei su pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų nustatymu, nei su BPK 106 straipsnio 3 dalies normos galiojimu laike (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e2A-217-450/2023, 84 punktas).

39. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, bei teismų praktikoje patektus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

40. Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad 1) nebuvo jokio pagrindo ieškovės atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą, jį atlikti bei surašyti kaltinamąjį aktą dėl nepagrįsto praturtėjimo, taip pat perduoti baudžiamąją bylą apygardos teismui; 2) neteisingai teisiškai įvertintos faktinės aplinkybės ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl kurių ieškovė buvo nepagrįstai patraukta baudžiamojon atsakomybės ir vėliau nepagrįstai pripažinta kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką; 3) pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai netyrė ir nevertino baudžiamojoje byloje ieškovei pareikštų įtarimų bei jos atžvilgių surašyto kaltinamojo akto, taip pat nurodytoje baudžiamojoje byloje įrodymų, galimai neabejotinai patvirtinančių, kad ieškovė nepagrįstai ir praturtėjo, nebuvimo, tokiu būdu neatskleidžiant bylos esmės. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su skundo argumentais nesutinka.

41. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

42. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos (neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme), turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Vis dėlto šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise aptariamu pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas tam, kad ginčas būtų perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

43. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl baudžiamajame procese surinktų įrodymų vertinimo ir įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo. Kokie konkrečiai įrodymai nebuvo įvertinti ir/ar kokios konkrečios teisiškai reikšminos aplinkybės nebuvo nustatytos nenurodo ir pati apeliantė, iš esmės apeliuojant tik į ieškovei nenaudingų išvadų neigimą, netinkamą teisinį vertinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliacinio skundo argumentai ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys, nesuponuoja išvados, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas procesinis pažeidimas.

44. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 30 punktas).

45. Apeliantė ieškinio reikalavimus grindė nepagrįstai pradėtu ikiteisminiu tyrimu, kaltinamojo akto surašymu ir perdavimu teisminiam nagrinėjimui, bei išteisinamuoju nuosprendžiu.

46. CK 6.272 straipsnyje reglamentuojama civilinė atsakomybė už teisių pažeidimus, padarytus baudžiamojo persekiojimo metu, t. y. siekiant taikyti asmeniui baudžiamąją atsakomybę. Šis procesas yra reglamentuotas įstatymais ir susideda iš ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo. Atliekant ikiteisminį tyrimą šios normos prasme vertinami atitinkamais įstatymais įgaliotų institucijų vieši ar nevieši veiksmai, kuriais siekiama išaiškinti padarytas ar daromas nusikalstamas veikas ir jas darančius asmenis, dėl kurių vėliau pradedamas viešas ikiteisminis tyrimas pagal baudžiamojo proceso įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020, 65 punktas).

47. Kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju turi būti įvertintos valstybės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ar pagrįstai buvo taikomos procesinės prievartos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009).

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti vien dėl to, kad BPK numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme išvardytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002).

49. BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.

50. Baudžiamosios bylos duomenimis ikiteisminis tyrimas pradėtas V Ž ir S Ž atžvilgiu pagal BK 199² (kontrabanda) straipsnio požymius, atsižvelgiant į 2015 m. spalio 12 d. ir 2015 m. spalio 29 d. pareigūnų pranešimus (sulaikant asmenis ir gabentas cigaretes). Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, atliktos kratos įtariamųjų gyvenamosiose vietose, tame tarpe adresu (duomenys neskelbtini), garažo duobėje, po grindimis, stikliniame inde rastos ir paimtos 29 aukso spalvos monetos. Šalia stiklinio indo rastas polietileninis maišelis, kuriame buvo 47 000 Eur įvairiomis kupiūromis.

51. Ieškovė nesutikdama su 47 000 Eur paėmimu kratos metu, be kita ko teikė skundus, ir prašė nurodytas lėšas grąžinti, įrodinėdama, kad tai yra jos gautos teisėtai, o su V. Ž sieja tik bendras vaikas. Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus I. L buvo apklausta kaip liudytoja, o 2017 m. gegužės 16 d. pareikšti įtarimai pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį (neteisėtas praturtėjimas), o būtent: ji veikdama bendra tyčia su V. Ž, laikotarpyje nuo 2014 metų vidurio iki 2015 m. lapkričio 6 d., (duomenys neskelbtini), esančiame garaže, nuosavybė teise turėjo didesnį nei 500 MGL vertė turtą – 47 000 Eur grynais pinigai ir 29 auksines monetas 7 517,09 Eur vertės, bendrai 54 517,09 Eur, žinodama, kad minėtas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes ji ir V. Ž nebuvo gavę tiek teisėtų pajamų, kol minėtą turtą 2015 m. lapkričio 6 d. kratos metu paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Šiuo pagrindu įtarimai pareikšti ir V. Ž.

52. 2015 m. lapkričio 13 d. apklausos metu įtariamasis V. Ž, nurodė, kad kartu su sugyventine I. L ir jų sūnumi, gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Tiek butas kuriame gyvena, tiek garažas nuosavybės teise priklauso sūnui. Teigė, kad kratos metu rasti pinigai ir monetos priklauso jam. 2015 m. gruodžio 10 d. papildomos apklausos metu V. Ž nurodė, kad rasti pinigai yra bendri jo ir sugyventinės, kuriuos jie skolinosi iš motinos, automobilių pirkimui. Nurodė, kad 47 000 Eur padėjo I. L, o jis panaudojo apie 15 000 Lt asmeninių lėšų auksinių monetų pirkimui. Pinigus ir monetas garaže užkasinėjo jis ir I. L tik dalyvavo, kad žinotų kur yra pinigai. Teigė, kad tarp rastų pinigų nėra lėšų gautų iš prekybos akcizais apmokestinamomis prekėmis.

53. Ieškovė 2016 m. sausio 26 d. apklausiama kaip specialioji liudytoja nurodė, kad 47 000 Eur yra jos asmeninės lėšos pasiskolintos iš draugės R. M. ir L. V. 2016 m. sausio 28 d. apklausos metu paaiškino, kad negali pasakyti kur yra sutarčių originalai, bei savanoriškai pateikė paskolos sutarčių kopijas.

54. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas nesant tam objektyvaus pagrindo, nes V Ž ir S Ž sulaikyti darant nusikalstamą veiką, o atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, atliekant kartas radus pingines lėšas ir auksines monetas, be kita ko, atsižvelgiant į V. Ž ir I. L prieštaringus parodymus, lėšų radimo vietą, asmeninius ryšius, akivaizdu buvo pagrįstas pagrindas manyti, kad I. L galimai neteisėtai praturtėjo ir tuo pagrindu pareikšti įtarimus. Apeliantė nei nurodė, nei įrodė konkrečių ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, kurie būtų vada valstybės civilinei atsakomybei kilti.

55. Teisėjų kolegija, negali sutikti ir su apeliantės argumentais, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas neteisėtai ir/ar grubiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir/ar iš esmės nėra suderinamas su BPK 219 straipsnyje nustatytais kaltinamojo akto turinio reikalavimais. Nors apeliantė nurodo, kad kaltinamajame akte nėra detalizuota kam ir kokiu pagrindu lėšos priklauso, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad teisinį vertinimą atlieka ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai bet teismas.

56. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu teismas ieškovę pripažino kalta BK 189¹ straipsnio 1 dalį, ir nuteistas 200 MGL bauda, konfiskuojant paimtus 47 000 Eur ir auksines monetas. Teismas sprendė, kad byloje surinktų įrodymų – kaltinamųjų, liudytojų, specialistės parodymų, byloje esančių rašytinių dokumentų visumos pakanka pripažinti kaltinamiesiems V. Ž ir I. L pareikštą kaltinimą padarius neteisėtą praturtėjimą ( BK 189¹ str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ) pagrįstu ir įrodytu, nes yra pagrindas teigti, kad 47 000 Eurų bei 29 auksinės monetos negalėjo būti įgyti teisėtomis pajamomis, apie ką kaltinamieji žinojo.

57. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu I L pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisino neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl pinginių lėšų ir auksinių monetų konfiskavimo paliktas nepakeistas.

58. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės bei kitų byloje aptartų įrodymų visuma paneigia V. Ž parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kad garaže rastas turtas priklauso I. L. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad garaže kratos metu rastas turtas – 47 000 eurų ir 29 vnt. auksinių monetų priklauso V. Ž, pastarasis šį turtą įsigijo iš savo galimai neteisėtų pajamų šaltinių. Apygardos teismas teisingai kvalifikavo V. Ž veiką pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad kratos metu garaže rastas turtas – 47 000 Eur grynais pinigais ir 29 auksinės monetos 7 517,09 Eur vertės, bendrai 54 517,09 Eur vertės, viršijo 500 MGL vertę.

59. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad I. L verstųsi neteisėta ar nusikalstama veikla, jog dalyvautų kartu su V. Ž gabenant cigarečių kontrabandą ar neteisėtame akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių disponavime, ar žinotų apie šią V. Ž neteisėtą veiklą ir iš to būtų gavusi neteisėtų pajamų. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad BK 189¹ straipsnio sudėtis reikalauja, kad asmuo būtų turimo turto savininkas arba atitinkamo dydžio turto dalies bendrasavininkas, kas nustatoma remiantis civilinės teisės kategorijomis. Todėl byloje paneigus, kad I. L apskritai buvo garaže rastų vertybių savininkė, jos akcesorinis bendrininkavimas (BK 25 straipsnis) dalyvaujant kito asmens „turto savininko statuse“ nėra įmanomas. Todėl I. L pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisinama, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

60. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad V. Ž ir I. L jau daug metų kartu gyvena viename bute, turi bendrą vaiką, todėl I. L tiek dėl asmeninių ‑ šeimyninių paskatų, tiek dėl savo procesinės padėties, yra tiesiogiai suinteresuota duoti tiek savo, tiek V. Ž atžvilgiu palankius parodymus, siekdama pati išvengti baudžiamosios atsakomybės bei padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo vaiko tėvui V. Ž bei galimo garaže rasto ir paimto turto konfiskavimo.

61. Taigi, teismų procesiniai sprendimais baudžiamoje byloje nėra konstatuotų jokių esminių ikiteisminio tyrimo ir/ar nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, o išteisinamasis nuosprendis ieškovės atžvilgiu priimtas atsižvelgiant į materialinės teisės normos taikymo sąlygas ir surinktų įrodymų įvertinimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenustatęs vienos iš privalomosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygų - neteisėtų veiksmų, pagrįstai ieškinio reikalavimus dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

Dėl procesinės bylos baigties

62. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, tinkamai vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika. Taigi, apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantų, ieškovės I L ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Asta PikelienėUrmila ValiukienėLinas Zinkevičius