Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus, Audriaus Sadausko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 40 parų arešto bausmė, pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 50 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir T. P. paskirta subendrinta bausmė – areštas 75 paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. P. paskirta galutinė bausmė – areštas 50 parų.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, į T. P. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2024 m. birželio 12 d. 22.06 val. iki 2024 m. birželio 13 d. 17.08 val. (1 para) ir suėmimo laikas nuo 2024 m. lapkričio 13 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. P. nuteistas už tai, kad jis 2024 m. birželio 12 d. apie 17.00 val. bute, adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,58 promilių girtumas), tyčia tarpusavio konflikto metu dešinės rankos delnu sudavė vieną kartą sugyventinei L. R. į dešinės pusės skruosto sritį, po to, kairės rankos pirštais sugriebęs jai už kaklo, smaugė.

2. Be to, T. P. nuteistas už tai, kad 2024 m. birželio 12 d. apie 21.10 val. bute, adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,58 promilių girtumas), rankose laikydamas bei akivaizdžiai demonstruodamas virtuvinį peilį, grasino sakydamas, kad nupjaus galvą savo sugyventinei L. R., dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14. Nuteistojo T. P. teigimu, jis nėra L. R. sugyventinis, nes ji yra ištekėjusi ir turi sutuoktinį. Sutikti su šiuo skundo argumentu nėra pagrindo.

18. Kadangi byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog T. P. sudavė vieną kartą sugyventinei L. R. į dešinės pusės skruosto sritį, o po to, kairės rankos pirštais sugriebęs jai už kaklo, smaugė, esant nustatytam 2,58 promilių neblaivumui, ši aplinkybė (kad T. P. apie 17 val. nustatytas 2,58 promilių girtumas) šalintina iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių. Toks skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių tikslinimas galimas, kadangi jos nekeičiamos iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nustato tokias įrodyta pripažintos T. P. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: „T. P. 2024 m. birželio 12 d. apie 17.00 val. bute, adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia tarpusavio konflikto metu dešinės rankos delnu sudavė vieną kartą sugyventinei L. R. į dešinės pusės skruosto sritį, po to, kairės rankos pirštais sugriebęs jai už kaklo, smaugė“.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

19. Nuteistasis T. P. prašo pripažinti nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tenkinti šį prašymą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

20. BK 37 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojanti iki 2025-02-01) buvo nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumų teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

21. Pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, jog paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnio. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021, 2K-219-303/2021).

22. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiosios elgesys prieš įvykį nebuvo provokuojantis, konfliktas tarp T. P. ir L. R. kilo dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl to, kad ji atsisakė eiti į parduotuvę ir T. P. nupirkti alkoholio, T. P., neadekvačiai reaguodamas į nukentėjusiosios atsisakymą eiti į parduotuvę ir jam išsakytą pasiūlymą pačiam nueiti nusipirkti alaus, veikdamas tiesiogine tyčia, sąmoningai siekdamas sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai, sudavė L. R. į veido sritį, o po to dar ją ir smaugė, t. y. jo veiksmai buvo pakankamai intensyvūs. Be to, praėjus kelioms valandoms po šio nusikaltimo, T. P. padarė dar vieną nusikalstamą veiką – rankose laikydamas peilį, grasino sugyventinei nupjauti galvą. Tokia situacija yra pakankamai standartinė BK 140 straipsnio kontekste, ir joks nusikaltimo požymis negali būti vertinamas kaip mažinantis veikos pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285-654/2024). Vien tai, kad L. R. smurtiniais T. P. veiksmais buvo sukeltas tik fizinis skausmas, nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo, kai jokių kitų aplinkybių, mažinančių T. P. nusikalstamo elgesio pavojingumą, nėra. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog T. P. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį bei jų pasireiškimą šioje situacijoje yra tokio pavojingumo laipsnio, kad negali būti pripažįstama tik kaip formaliai atitinkanti BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė. Dėl to nuteistojo prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, mažareikšmiškumo netenkinamas.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

24. BK 38 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti iki 2025-02-01) buvo nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, jog asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis gali realizuoti tik esant visoms šiame BK straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad BK 38 straipsnio 1 dalis apibrėžta taip, jog net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą, teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-697/2015, 2K-52-942/2020, 2K-211-1214/2024).

25. Nors nuteistasis T. P. teigia, kad jis su nukentėjusiąja L. R. po konflikto, įvykusio 2024 m. birželio 12 d. 17 val., susitaikė, šį teiginį patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams L. R. nurodė, jog ji bijo sugyventinio, patyrė stresą, prašo jį iškeldinti (1 t., b. l. 73–74), 2024 m. birželio 13 d. protokole-pareiškime L. R. taip pat nenurodė, kad ji būtų susitaikiusi su T. P., priešingai, prašė skirti jam kardomąją priemonę – nesiartinti prie jos (1 t., b. l. 13). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji L. R. davė išsamius parodymus dėl T. P. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir taip pat neprašė nutraukti ikiteisminio tyrimo sugyventinio atžvilgiu, jai ir įtariamajam susitaikius. Taigi, nesant BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visumos, nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis BK 38 straipsniu.

Dėl nuteistajam T. P. paskirtos bausmės

26. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu pažymima, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. P. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Byloje nustatyta, kad T. P. padarė du nesunkius nusikaltimus, nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos yra baigtos. T. P. nusikalto būdamas anksčiau teistas 2 kartus (1 t., b. l. 90–94, 96–104, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), neišnykus teistumui, o tai rodo, jog nuteistasis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padarytos veikos nėra atsitiktinės, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Be to, T. P. per penkerius metus penkis kartus baustas administracine tvarka, iš jų – keturis kartus baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 484 straipsnio 2 dalį už neblaivaus pasirodymą viešosiose vietose, paskirtų baudų nemoka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 105–109), nedirba (1 t., b. l. 111), yra registruotas Užimtumo tarnyboje (1 t., b. l. 113). T. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, jog jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

28. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100¹, 100², 100³, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147¹, 147², 148, 149, 150, 151, 151¹, 152, 152¹, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170¹, 170², 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182¹, 185, 188, 189, 189¹, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198¹, 198², 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249¹, 250, 250², 250⁴, 250⁵, 251, 256, 256¹, 257, 257¹, 258, 259, 262, 265, 267, 267¹, 267², 267³, 268, 270, 270², 270³, 273, 274, 275, 276, 276¹, 276², 276³, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292¹, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302¹, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymas Nr. XIV-3060). Dėl to spręstina, ar yra teisinis pagrindas perkvalifikuoti T. P. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, už kurias jis nuteistas skundžiamu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu. Atsižvelgiant į tai, kad BK 140 straipsnio 2 dalis ir 145 straipsnio 1 dalis 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymu Nr. XIV-3060 nebuvo keičiamos, o tai reiškia, jog dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, nuteistojo atsakomybę švelninantis įstatymas nebuvo priimtas, perkvalifikuoti šias nusikalstamas veikas nėra teisinio pagrindo.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinęs visas pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus T. P. už jo padarytus nusikaltimus arešto bausmes. Iš bylos medžiagos matyti, jog ankstesniais nuosprendžiais T. P. buvo skirta ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė, bet ir švelnesnė bausmė – areštas, tačiau akivaizdu, jog tai teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju paskyrus T. P. švelnesnę bausmę negu areštas, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nusikaltimų nebedarys.

30. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 61 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Taigi, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 61 straipsnio pakeitimai panaikino skiriamos bausmės dydžio skaičiavimą nuo bausmės vidurkio. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujoji BK 61 straipsnio 2 bei 4 dalių redakcija šiuo atveju T. P. teisinės padėties lengvinimo aspektu neįtakoja, nes yra nustatyta ne tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

31. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog, tik paskyrus T. P. už jo padarytus nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, arešto bausmes, jis bus tinkamai nubaustas, jam bus atimta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam bausmės, atitinkamai 50 parų areštas ir 40 parų areštas, paskirtos nepažeidžiant BK 49 straipsnio 3 dalies nuostatų ir dydžiais nėra aiškiai per griežtos, todėl jas mažinti nėra pagrindo. Be to, apylinkės teismas nuteistajam T. P. paskirtas bausmes subendrino pastarajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1 dalis, 4 dalis) ir subendrintą bausmę – areštą 75 paroms, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažino vienu trečdaliu iki 50 parų arešto. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistajam už du tyčinius nusikaltimus paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, dėl to ji nešvelnintina.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

32. T. P. nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusioje BK 75 straipsnio 8 dalies redakcijoje buvo įtvirtinta, jog, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, tačiau skundžiamame nuosprendyje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nepasisakyta. Apeliaciniu skundu nuteistasis, be kita ko, prašo paleisti jį neatlikus likusios laisvės atėmimo (arešto) bausmės.

33. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 3 mėnesių iki 1 metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis).

34. Pažymima, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

35. Skundžiamu nuosprendžiu T. P. nuteistas už 2 nesunkių nusikaltimų padarymą arešto bausme, todėl yra formali sąlyga spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, T. P. nusikalto būdamas anksčiau teistas 2 kartus, neišnykus teistumui, o tai rodo, jog nuteistasis nesupranta daromų nusikalstamų veikų pavojingumo, kritiškai savo elgesio nevertina ir jo nekeičia, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Be to, T. P. nedirba, daug kartų yra baustas administracine tvarka. Tokios aplinkybės neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai T. P. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl tenkinti nuteistojo prašymą ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ji tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

36. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

37. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. gruodžio 12 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis T. P. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartimi nuteistajam T. P. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys (2 t., b. l. 135). Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. vasario 11 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš T. P. valstybės naudai priteisti 125 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 139).

38. Atsižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, jog nuteistasis yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, įvertinus bylos sudėtingumą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už T. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo T. P. valstybės naudai 125 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.