Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ugnė Gailiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. V. atstovo advokato Olego Šibkovo (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. sausio 17 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. II-2-1124/2023, kuria atmestas apelianto skundas dėl 2022 m. birželio 3 d. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – institucija) nutarimo Nr. VVTAIT-ANR_N-713-2022, kuriuo L. V. už nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 73 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. L. V. nubausta už tai, kad ji 2021 m. lapkričio 20 d., 2021 m. lapkričio 21 d., 2021 m. lapkričio 25 d., 2021 m. gruodžio 16 d., 2021 m. gruodžio 17 d., 2021 m. gruodžio 19 d., 2021 m. gruodžio 21 d., 2021 m. gruodžio 23 d., 2021 m. gruodžio 25 d., 2021 m. gruodžio 28 d., adresu – (duomenys neskelbtini), nevykdė 2021 m. kovo 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-826-640/2021 nustatytos S. V. bendravimo su nepilnamete dukra R. V. tvarkos ir minėtomis datomis neužtikrino dukros teisės į bendravimą su tėvu, t. y. tokiais veiksmais ji panaudojo savo motinos valdžią priešingai vaiko interesams.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4.8. Apeliantas pažymi, kad ANK 73 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas gali būti padarytas tik esant asmens kaltei. Institucija ir teismas priimdami nutarimą ir nutartį iš viso nevertino L. V. kaltės, neatskleidė jos turinio, nenustatė jos formos, o administracinio nusižengimui konstatuoti apsiribojo vien tiek objektyviais požymiai, jog nurodytomis datomis L. V. neperdavė vaiko jos tėvui, todėl padarė administracinį nusižengimą. L. V. kaltės nenustatymas dėl padaryto administracinio nusižengimo padarymo reiškia administracinio nusižengimo sudėties nebuvimą bei sudaro savarankišką pagrindą nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną.

5.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad institucija įvertinusi administracinio nusižengimo byloje surinktą informaciją bei tai, kad L. V. turi pareigą užtikrinti dukters teisę į bendravimą su tėvu S. V. 2021 m. lapkričio 20 d., 2021 m. lapkričio 21 d., 2021 m. lapkričio 25 d., 2021 m. gruodžio 16 d., 2021 m. gruodžio 17 d., 2021 m. gruodžio 19 d., 2021 m. gruodžio 21 d., 2021 m. gruodžio 23 d., 2021 m. gruodžio 25 d. ir 2021 m. gruodžio 28 d. dienomis įžvelgė, jog motina piktnaudžiavo savo teisėmis ir naudojo savo motinos valdžią priešingai vaiko interesams. Apeliacinis skundas yra nepagristas, nes L. V. buvo teisėtai patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį bei civiline tvarka, nes, kaip minėta, kaltininkui numatyta galimybė taikyti tiek administracinę, tiek civilinę atsakomybę, t. y. atlyginant S. V. patirtus nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).

7. Aukštesnysis teismas susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, skundžiama nutartimi, apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į jį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apeliacinis skundas yra paremtas tais pačiais esminiais argumentais kaip ir apelianto skundas apylinkės teismui. Į visus esminius apelianto skundo argumentus yra išsamiai ir detaliai atsakyta apylinkės teismo nutartyje. Todėl skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas, pritardamas skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams, jų išsamiau neanalizuoja ir toliau nebekartoja, o tik juos papildo atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus.

8. Kaip matyti iš nutarimo administracinio nusižengimo byloje, L. V. buvo nubausta už tai, kad 2021 m. lapkričio 20 d., 2021 m. lapkričio 21 d., 2021 m. lapkričio 25 d., 2021 m. gruodžio 16 d., 2021 m. gruodžio 17 d., 2021 m. gruodžio 19 d., 2021 m. gruodžio 21 d., 2021 m. gruodžio 23 d., 2021 m. gruodžio 25 d., 2021 m. gruodžio 28 d., nevykdė 2021 m. kovo 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-826-640/2021 nustatytos S. V. bendravimo su nepilnamete dukra R. V. tvarkos ir minėtomis datomis neužtikrino dukros teisės į bendravimą su tėvu, t. y. tokiais veiksmais ji panaudojo savo motinos valdžią priešingai vaiko interesams.

10.1. Apeliantas skunde neteisingai interpretuoja Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2VP-4089-930/2022 padarytas išvadas. Šioje nutartyje teismas nurodė, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad antstolis, perduodamas teismui spręsti klausimą dėl tokio teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymo, akte turi nurodyti, kokiais konkrečiais tėvo (motinos) veiksmais (neveikimu) pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas ir kokios aplinkybės (įrodymai), antstolio vertinimu, patvirtina šiuos veiksmus (neveikimą). Teismas, spręsdamas sprendimo (nutarties) neįvykdymo klausimą pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį, be kita ko, patikrina, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių akte nurodytus konkrečius tėvo (motinos) veiksmus (neveikimą), kuriais pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas. Tokios bylos nagrinėjimo dalykas yra antstolio surašytame akte nurodyti tėvo (motinos) veiksmai (neveikimas), t. y. jų egzistavimas ir įtaka sprendime (nutartyje) nustatytai skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkai. Kiti, akte nenurodyti tėvo (motinos) veiksmai (neveikimas), nesudaro pagrindo taikyti sankciją pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 23 punktas, 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021). Taigi sprendimų neįvykdymo aktas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas ir teismas neturi pagrindo spręsti dėl šiame akte nenurodytų pažeidimų buvimo ar nebuvimo. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti, kad sprendimo neįvykdymo akte nurodytas tik vienas bendravimo tvarkos pažeidimas – 2021 m. gruodžio 17 d. Iš antstolio pateikto sprendimų neįvykdymo akto turinio matyti, kad jame nurodomi bendravimo tvarkos pažeidimai, fiksuoti 2021 m. lapkričio 24 d., ir 2021 m. lapkričio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose (dėl 2021 m. lapkričio 23 d. incidento prie ugdymo įstaigos), 2021 m. gruodžio 22 d. protokole (dėl ROIK kodais fiksuotų pažeidimų 2021 m. gruodžio 16 d., 2021 m. gruodžio 17 d. įvykių).

10.2. Minėtoje nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2VP-4089-930/2022) teismas pažymėjo, kad be šių pažeidimų suinteresuotas asmuo S. V. savo atsiliepime nurodė dar 32 dienas, kuriomis, jo teigimu, negalėjo bendrauti su vaiku, paaiškino, kad jis šiuos pažeidimus fiksavo kviesdamas policiją ir jiems buvo suteikiami ROIK kodai. Ši teismo motyvacijos dalis išsamiai cituojama apeliaciniame skunde ir šios nutarties 4.4. punkte. Toliau nutartyje teismas padarė išvadą, kad esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, kad sprendimų neįvykdymo akte turi būti nurodyti konkretūs pažeidimai ir konkrečios aplinkybės, dėl kurių prašoma skirti baudą, nagrinėjamoje byloje antstolio pateikto sprendimų neįvykdymo akto pagrindu galima spręsti tik dėl bendravimo tvarkos pažeidimų, galimai įvykdytų 2021 m. lapkričio 23 d., 2021 m. gruodžio 16 d. ir 2021 m. gruodžio 17 d.

10.3. Iš paminėtų nutarties motyvų seka, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas civilinėje byloje Nr. 2VP-4089-930/2022 iš esmės sprendė klausimą tik dėl 2021 m. lapkričio 23 d., 2021 m. gruodžio 16 d. ir 2021 m. gruodžio 17 d. L. V. galimai padarytų S. V. bendravimo su dukra tvarkos pažeidimų, o klausimą dėl kitų S. V. atsiliepime nurodomomis datomis galimai atliktų analogiškų pažeidimų teismas paliko nenagrinėtu remdamasis aptartais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais. Toks teismo sprendimas buvo nulemtas formalių kriterijų, o ne aplinkybės, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų dėl bendravimo tvarkos pažeidimų. Teismas pažymėjo, kad antstolio surašytas sprendimų neįvykdymo aktas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl šiame akte nenurodytų pažeidimų buvimo ar nebuvimo.

11. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes aukštesnysis teismas daro išvadą, kad teismas civilinėje byloje Nr. 2VP-4089-930/2022 nesprendė klausimo dėl skundžiamame nutarime nurodomų 2021 m. lapkričio 20 d., 2021 m. lapkričio 21 d., 2021 m. lapkričio 25 d., 2021 m. gruodžio 19 d., 2021 m. gruodžio 21 d., 2021 m. gruodžio 23 d., 2021 m. gruodžio 25 d. ir 2021 m. gruodžio 28 d. L. V. padarytų S. V. bendravimo su dukra tvarkos pažeidimų ir išvadų dėl jų buvimo/nebuvimo nepadarė, todėl negalima išvada, kad institucija, priimdama skundžiamą nutarimą, L. V. už šiuos pažeidimus nubaudė nepagrįstai.

12. Dėl non bis in idem principo pažeidimo (2022 m. lapkričio 23 d., 2021 m. gruodžio 16 d. ir 2021 m. gruodžio 17 d. bendravimo tvarkos pažeidimai) pritartina pirmosios instancijos teismo ir institucijos atsiliepimo teiginiams, kuriais pabrėžiami administracinės ir civilinės atsakomybės skirtumai.

12.1. Aukštesnysis teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas baudžiamosios (savo pobūdžiu artimos administracinei) ir civilinės atsakomybės ypatumus yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (teisės principas non bis in idem). Šis principas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 6 dalyje. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas draudžia dvigubą baudžiamąjį persekiojimą. Principas non bis in idem taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11). Kita vertus, non bis in idem principo taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais (prie jų priskiriamos ne tik nusikalstamos veikos, bet ir administraciniai nusižengimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad non bis in idem principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Antai drausminių nuobaudų taikymas asmeniui nelaikytinas kliūtimi taikyti už tuos pačius neteisėtus veiksmus baudžiamąją atsakomybę (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2/2007, 2K-418/2012, 2K-222-788/2017, 2K-21-628/2019). Baudžiamasis ir civilinis procesai non bis in idem principo požiūriu nėra konkuruojantys, todėl CPK nustatytų procesinio poveikio priemonių taikymas už teismo sprendimo nevykdymą taip pat savaime nepaneigia galimybės taikyti BK 245 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233/2007).

12.2. Aukštesniojo teismo vertinimu, aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai analogiškai taikytini ir šioje byloje sprendžiant L. V. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį klausimą.

12.3. Kaip matyti iš aptariamos nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-4089-930/2022, L. V. buvo paskirta 500 Eur bauda S. V. naudai už 2022 m. lapkričio 23 d., 2021 m. gruodžio 16 d. ir 2021 m. gruodžio 17 d. teismo sprendimo dėl nepilnametės dukters R. V. bendravimo su tėvu S. V. nevykdymo. Aukštesnysis teismas pažymi, kad dvi iš paminėtų datų sutampa su skundžiamame nutarime nurodytomis datomis, kuomet buvo konstatuotas L. V. padarytas administracinis nusižengimas – 2021 m. gruodžio 16 d. ir 2021 m. gruodžio 17 d. Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, ši teisinė situacija nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeistas dvigubo nubaudimo draudimo principas non bis in idem.

12.4. Aukštesnysis teismas nesutinka ir su apeliacinio skundo teiginiais, kad esant susiklosčiusiai teisinei situacijai, kuomet už teismo sprendimo nevykdymą L. V. yra paskirta bauda civilinio proceso tvarka (civilinėje byloje Nr. 2VP-4089-930/2022 dėl 2021 m. gruodžio 16 d. ir 2021 m. gruodžio 17 d. bendravimo tvarkos pažeidimų), institucijos nutarimu faktiškai ji yra antrą kartą baudžiama už tą pačią veiką, tokiu būdu pažeidžiant non bis in idem principą. Atmesdamas tokį argumentą, aukštesnysis teismas pažymi, kad CPK 771 straipsnio 6 dalyje yra numatyta, jog jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, <...> surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui <...>. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo <...> neįvykdė, gali jam skirti iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti <...> išieškotojo naudai. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensavimo funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-454/2009, Nr. 3K-3-513/2012, Nr. 3K-3-916/2021).

12.5. Tuo tarpu ANK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Už šį nusižengimą tėvai baudžiami įspėjimu. Vadovaujantis aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bei atsižvelgiant į ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo dispoziciją bei šiuo straipsniu saugomų teisinių gėrių pobūdį, akivaizdu, kad L. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-4089-930/2022 paskirtos baudos už teismo sprendimo nevykdymą tikslas yra ne nubausti L. V., o kompensuoti S. V. praradimus, išgyvenimus, kurie kyla dėl to, kad jis dėl L. V. veiksmų neturėjo galimybės bendrauti su vaiku – būtent dėl šios priežasties tokia bauda yra skiriama jo, o ne valstybės naudai. Tuo tarpu institucijos nutarimu L. V. paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas yra valstybės prievartos priemonė, kuri yra valstybės reakcija į priešingą teisei veiką – motinos valdžios panaudojimą priešingai dukros R. V. interesams, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintas jos teises į šeimos ryšius bei jų išsaugojimą, ir šios nuobaudos funkcija iš esmės yra L. V. nubaudimas, o kartu ir siekis paveikti ją paisyti dukros interesų. Dėl nurodytų priežasčių, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pažeidžiamas non bis in idem principas.

13. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad institucija ir teismas priimdami skundžiamus sprendimus nevertino L. V. kaltės, neatskleidė jos turinio, nenustatė jos formos, o administracinio nusižengimui konstatuoti apsiribojo vien tiek objektyviais požymiais, jog nurodytomis datomis L. V. neperdavė vaiko jos tėvui, todėl padarė administracinį nusižengimą. L. V. kaltės nenustatymas dėl padaryto administracinio nusižengimo padarymo reiškia administracinio nusižengimo sudėties nebuvimą bei sudaro savarankišką pagrindą nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną.

13.1. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo apelianto 2022 m. birželio 29 d. skundą dėl institucijos nutarimo, kurio esminiai argumentai buvo susiję su principo non bis in idem tariamu pažeidimu. Argumentų, jog L. V. veikoje nėra vieno iš būtinojo administracinio nusižengimo požymių – kaltės, minėtame skunde nebuvo pateikta. Iš byloje esančio L. V. apklausos protokolo (administracinio nusižengimo b. l. 10-14) matyti, kad L. V. iš esmės neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, dažnai nurodydama, kad konkrečiomis dienomis neleido S. V. bendrauti su dukra ir pateikdama priežastis, kurios, jos manymu, tokius jos sprendimus pateisina. Šie jos paaiškinimai atitinka S. V. paaiškinimus (administracinio nusižengimo b. l. 15-18) ir kitus byloje surinktus objektyvius įrodymus.

13.2. Iš L. V. apklausos protokolo matyti, kad ji S. V. su dukra pasimatyti neleido dėl įvairių priežasčių: dėl to, jog nebuvo priimtas sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje dėl R. V. sumušimo; L. V. teigimu, R. V. bijojo S. V.; R. V. sirgo, o namuose S. V. jos lankyti neleido, nes ten gyvena L. V. motina, kurios atžvilgiu S. V. tariamai smurtavo; L. V. teigimu, R. V. kategoriškai atsisakė bendrauti su S. V.; L. V. teigimu, R. V. miegojo.

13.3. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pareiškimai teisėsaugos institucijoms dėl S. V. galimai neteisėtų veikų R. V. ir V. V. atžvilgiu buvo inicijuoti L. V. ir kartu su ja gyvenančios jos motinos. 2021 m. lapkričio 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariatas priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl S. V. galimai padarytų nusikalstamų veikų R. V. atžvilgiu (administracinio nusižengimo b. l. 41-45); 2022 m. gegužės 26 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl S. V. veiksmų V. V. atžvilgiu (administracinio nusižengimo b. l. 32-39). Aukštesnysis teismas pažymi, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog L. V. už iš esmės analogiškus veiksmus 2018 metais (teismo sprendimo nevykdymą motyvuojant nepagrįstais įtarimais S. V.) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-1898-930/2019 buvo nubausta 50 Eur bauda. Minimoje nutartyje teismas padarė išvadą, kad L. V. teismo procesinio sprendimo nevykdė savo subjektyvių vertinimų pagrindu ir tokiu būdu prisiėmė riziką dėl galimos atsakomybės už tokius veiksmus. Aukštesniojo teismo vertinimu ši aplinkybė svarbi L. V. intelektinio tyčios turinio aspektu – aptariama nutartimi teismas išaiškino L. V., jog analogiški veiksmai, kaip ir šioje administracinio nusižengimo byloje, nėra laikomi objektyviai pateisinančiais teismo sprendimo nevykdymą.

13.4. Aukštesnysis teismas pažymi, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų L. V. teiginius dėl to, jog atitinkamomis dienomis R. V. išreiškė nenorą bendrauti su S. V. ir/ar baimę jam. Kita vertus, net ir nustačius tokią aplinkybę, aukštesnysis teismas pažymi, kad remiantis kasacinio teismo praktika, vertinant vaiko pareikštą poziciją kaip priežastį, dėl kurios teismo sprendimas (nutartis) dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo nebuvo vykdomas, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar ši pozicija yra visiškai savarankiška, kategoriška, nepakeičiama net abipusėmis suinteresuotų asmenų pastangomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020). Iš L. V. paaiškinimų seka, kad R. V. išreiškus nenorą bendrauti su S. V. ir/ar baimę, L. V. nesuteikė S. V. galimybės įsitikinti, kad toks R. V. noras yra visiškai savarankiškas ir kategoriškas, nepakeičiamas net bendromis S. V. ir L. V. pastangomis.

13.5. Aukštesnysis teismas, įvertinęs visus byloje surinktus duomenis pritaria skundžiamame nutarime ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2VP-4089-930/2022 daromai išvadai, kad L. V. savavališkai ribojo S. V. teisę bendrauti su vaiku, kas sudaro pagrindą daryti išvadą apie piktybišką L. V. elgesį. Pažymėtina, kad teismo procesinio sprendimo dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tikslas – užtikrinti realų nepilnamečio vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, taip užtikrinant vaiko teisę į šeimos ryšius. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami. Tinkamas teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymas apima tiek susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių sprendimo vykdymą negalimą, tiek ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiekiamas sprendimu siektas rezultatas – vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio palaikymas.

13.6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, kad L. V. sistemiškai nesilaikydama teismo nutartimis nustatytos R. V. bendravimo su S. V. tvarkos, neužtikrindama vaiko teisės ir galimybės nustatytu laiku ir tvarka bendrauti su tėvu, pažeidė R. V. teisę ir laisvę bendrauti su tėvu, taip neteisėtai trukdydama vaikui naudotis įstatymuose įtvirtintomis jo teisėmis ir laisvėmis. L. V. neabejotinai suvokė, kad vaiko ir tėvo bendravimas nevyks ir norėjo taip veikti. Todėl aukštesnysis teismas daro išvadą, kad L. V. ANK 73 straipsnio 1 numatytą administracinį nusižengimą padarė tiesiogine tyčia (ANK 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

14. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad institucija ir pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio motyvus išsamiai išdėstė skundžiamuose sprendimuose. Naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Patikrinus nutarimo ir skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad L. V. padarytas administracinis nusižengimas teisingai kvalifikuotas pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį. L. V. paskirta sankcija – įspėjimas – nėra akivaizdžiai per didelė ar neproporcinga padarytam administraciniam nusižengimui ir jos asmenybei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. sausio 17 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. II-2-1124/2023 nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. V. atstovo advokato Olego Šibkovo apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.