Kauno apygardos teismo nutartis

2015-06-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-410-579/2015

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2015-01-22Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-06-11Kauno apygardos teismas
  3. T-301-503/2015Nutartis · 2015-07-21Marijampolės apylinkės teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2016-04-11Kauno apygardos teismas
  5. Atskirasis skundasNutartis · 2016-05-31Kauno apygardos teismas
  6. T-296-503/2016Nutartis · 2016-08-17Marijampolės apylinkės teismas
  7. Atskirasis skundasNutartis · 2016-09-27Kauno apygardos teismas
  8. T-306-305/2016Nutartis · 2016-10-12Marijampolės apylinkės teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-11
Bylos Nr.
1A-410-579/2015
Teisminio proceso Nr.
1-56-1-00691-2013-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Gražys (pirm.), Jurgis Kiškis, Dmitrijus Korsakovas
Nuteistasis
R. D., ir V
Advokatai
Vytautas Gineika
Kategorijos

Teisėjas Valdas Petraitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-410-579/2015

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00691-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, Nomedai Vilimavičienei, Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorams Arvydui Bernotavičiui, Ramučiui Mickui, Audriui Ažukui, gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nuteistajam R. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 278 straipsnio 1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą ir už tai jam paskirta vienerių metų ir šešerių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 8 punktais, R. D. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir devyniems mėnesiams, įpareigojant jį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti; bausmės vykdymo atidėjimo metu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 7 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš V. V. ir R. D. solidariai priteista T. D. naudai 434,43 EUR neturtinės žalos atlyginimui.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. V., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: V. V. ir R. D. 2013 m. rugsėjo 21 d. apie 0.30 val. prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini) r. sav., t. y. viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, bendrininkaudami dėl viešos tvarkos pažeidimo, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia, o individualiai V. V. sudavus E. V. vieną kartą ranka į veido sritį bei įspyrus koja vieną kartą į nugaros sritį, sudavus T. D. vieną kartą ranka į veido sritį, o R. D. įspyrus T. D. ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas, t. y. šiais bendrais veiksmais T. D. sutrikdę nežymiai sveikatą, V. V. sukėlus E. V. fizinį skausmą, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-01-22 nuosprendį, jo atžvilgiu priimant išteisinamąjį nuosprendį.

Apelianto nuomone, teismas neteisingai ir šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir be jokio motyvo atmetė jo bei kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus dėl jo veiksmų įvykio metu. Teismas padarė klaidingas išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jį nepagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimą. Nuosprendyje išdėstytos išvados dėl skundo autoriaus veiksmų nukentėjusiojo T. D. atžvilgiu visiškai neatitinka bylos aplinkybių.

Nuteistasis tvirtina, kad nei vienas iš liudytojų, išskyrus D. M., nenurodė, jog jis kam nors sudavė. Priešingai, E. S., T. V. ir kt. patvirtino kad jis skyrė V. V. su T. D. bei E. V. ir jokių smūgių niekam nesudavė, o D. K., E. M., R. V. nurodė, jog nematė, ar smūgiavo T. D.. Tą patį teisiamojo posėdžio metu aiškino ir nukentėjusysis (t. 2. b. l. 23, 24). Tai, jog jis jokių smūgių T. D. nesudavė įrodo ir teismo medicinos specialisto išvada (t. 1, b. l. 62), iš kurios matyti, jog nukentėjusysis iš karto po įvykio (2013-09-23) specialistui nurodė, jog jam vieną kartą kumščiu į veido sritį sudavė vienas iš trijų konfliktavusių iš matymo pažįstamų asmenų. Teismo posėdžio metu V. V. neneigė, jog galėjo suduoti T. D. smūgį į veidą, kas pilnai atitinka šio specialistui nurodytas įvykio aplinkybes.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, liudytojos D. M. parodymai yra melagingi ir neatitinka kitų byloje surinktų parodymų. Jos ir nuteistojo tarpusavio santykiai buvo konfliktiški. Ši liudytoja, būdama ant jo supykusi dėl nesusiklosčiusių tarpusavio santykių, turėjo pagrindą iš keršto ir pykčio jį apkalbėti. Iš esmės visų byloje apklaustų liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems ir D. M. nurodytoms aplinkybėms, todėl jie turėjo būti vertinami kritiškai. Pvz., nukentėjusieji E. V. ir T. D. teigė, jog įvykio metu jie buvo blaivūs, nors liudytoja E. M. paaiškino, kad jie buvo išgėrę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmestinas.

R. D. apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Nuteistojo manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis – jo paties, V. V., nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kitus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu, padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, kad teismas šališkas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi R. D. apeliacinį skundą, konstatuoja jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, motyvavo ir nuosekliai argumentavo išvadas tiek dėl pačios veikos, tiek ir dėl nuteistojo kaltės, todėl pagrįstai nustatė R. D. veikoje BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, pripažino jį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką.

Teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje ir rėmėsi tik ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais. Teismas argumentuotai paneigė nuteistojo teiginius, kad jis nukentėjusiojo T. D. nemušė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti nukentėjusiųjų E. V., T. D., liudytojų D. M., D. K., E. M., R. V., T. V. parodymai ir pagrįstai, juos lyginant ir gretinant tiek tarpusavyje, tiek su kitų liudytojų parodymais, kitais rašytiniais bylos duomenimis, vertinant juos visų byloje surinktų duomenų ir nustatytų faktų visumoje, konstatuota, jog jie yra patikimi, esminėse detalėse sutampa ir yra pakankami R. D. kaltei padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti.

Neginčytinai nustatyta, kad 2013-09-21 apie 0.30 val. viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini), ten buvusių asmenų akivaizdoje tarp nuteistojo V. V. ir nukentėjusiojo E. V. kilo konfliktas, peraugęs į muštynes. Šios aplinkybės neneigia ir apeliantas, tačiau jis nesutinka su tuo, kad pats tyčia atliko smurtinius veiksmus kartu su E. V. buvusio T. D. atžvilgiu. Jis tikina, kad tik skyrė besimušančius asmenis, o pats niekam smūgių nesudavė. Tačiau tokie nuteistojo R. D. teiginiai paneigti nuosekliais D. M. parodymais. Liudytoja paaiškino, kad matė, jog visų pirma konfliktas kilo tarp V. V. ir E. V., o po to V. V. ir R. D. kartu mušė T. D.. Apklausta apeliacinės instancijos teisme, liudytoja D. M. kategoriškai paneigė apelianto teiginius, kad jis tik skyrė besimušančius asmenis. Liudytoja paaiškino, kad kiek atokiau nuo Kultūros namų V. V. su R. D. mušė T. D.. Šis buvo parkritęs ant žemės, R. D. jį spardė. Buvo suduoti ir smūgiai kumščiu. Liudytojos D. M. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, t. y., dėl to, kad apeliantas spardė nukentėjusįjį, o ne kad kaip pats teigia, skyrė besimušančius asmenis, buvo nuoseklūs viso proceso metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojos parodymų teisingumu, juolab, kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis T. D. paaiškino, kad tuo metu, kai jis ruošėsi bėgti per gatvę į automobilį, pamatė link jo artėjančius abu nuteistuosius. V. V. trenkė jam per veidą, dėl ko jis parkrito ant žemės. Po to jam dar buvo suduoti keli smūgiai, tačiau, kas tai padarė jis nematė, kadangi buvo veidu į žemę ir rankomis dengėsi nuo smūgių. Tačiau nukentėjusysis įsitikinęs, kad jį mušė ne tik V. V.. Liudytoja E. M. paaiškino, kad matė, kaip ant žemės gulintį T. D. mušė ir spardė trys asmenys, iš kurių vienas buvo panašus į R. D.. E. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad matė ant žemės parkritusį T. D.. Šalia jo buvo E. B., R. D., V. V., bet ar jie mušė nukentėjusįjį nepastebėjo. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas R. V. paaiškino, kad V. V. sudavė T. D., dėl ko šis parkrito ant žemės. Tada prie nukentėjusiojo pripuolė grupelė žmonių, tarp kurių buvo ir R. D., tačiau, kas vyko toliau, liudytojas nematė, kadangi buvo tamsu, o jis viską stebėjo iš toliau. Pažymėtina, kad nors tiesiogiai teismas, priimdamas nuosprendį, negali vadovautis parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, todėl jie gali ir turi būti vertinami. Nors nukentėjusieji, liudytojas R. V. nematė, ar R. D. smurtavo T. D. atžvilgiu, tačiau jie patvirtino, kad R. D. buvo prie jo, taip paneigdami paties nuteistojo parodymus ir tuo pačiu patvirtindami liudytojų D. M. ir E. M. parodymus.

Vertinant paties apelianto parodymus, pastebėtina, kad jie yra prieštaringi, todėl teisėjų kolegija juos vertina kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apklausiamas teisme, R. D. paaiškino, kad jis išskyrė prie Kultūros namų besimušusius V. V. bei E. V. ir išvažiavo namo. Tikino, kad T. D. išvis nematė. 2014-03-19 apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad pasibaigus Kultūros namuose vykusiems šokiams apie 0.30 val. su D. M. ir V. V. išvyko namo. Jokių konfliktinių situacijų nebuvo (t. 1, b. l. 45). Apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad gindamas V. V. pastūmė T. D. (t. 1, b. l. 89-90). Liudytojų E. S. ir T. V. parodymai prieštarauja tiek paties nuteistojo R. D. teisme duotiems parodymams, tiek nukentėjusiųjų, liudytojų D. M., E. M., R. V. parodymams, todėl negali būti laikomi patikimais.

Apeliantas tvirtina, kad D. M. jį apkalba dėl nesusiklosčiusių jų tarpusavio santykių, tačiau liudytoja tokius jo teiginius paneigė. Ji patvirtino, kad santykiai su R. D. šiuo metu yra konfliktiški, tačiau teigė neturinti tikslo jo apkalbėti. D. M. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu, kol dar bendraudavo su nuteistuoju, šis prašė jos meluoti ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, sakyti, kad nieko nematė, tačiau ji su tuo nesutiko. Kad D. M. parodymai yra nuoširdūs, galima spręsti ir iš to, kad ikiteisminio tyrimo metu D. M. apklausinėjusi E. K. teisme patvirtino, jog mergina teigė nenorinti duoti parodymų, kadangi bijo grasinimų. Tačiau patikinus, kad tuo atveju, jei bus daromas poveikis, ji galės kreiptis į pareigūnus, viską papasakojo. Pažymėtina, kad liudytojos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duoti parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, neprieštaravo, visų pirma, liudytojos E. M., kuri taip pat matė, kad į R. D. panašus asmuo spardė ant žemės gulintį T. D., liudytojo R. V., nukentėjusiųjų T. D., E. V. parodymams, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą.

Priešingai nei teigia apeliantas, specialisto išvada Nr. G 865/13(09) nepatvirtina, kad R. D. jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Specialistams T. D. nurodė, kad 2013-09-21 apie 0.30 val. Kybartų m., J. Basanavičiaus g., šalia kultūros namų jam vieną kartą kumščiu į veidą sudavė vienas iš trijų konfliktavusių iš matymo pažįstamų asmenų. Nuo suduoto smūgio nukentėjusysis parkrito ant žemės, buvo praradęs sąmonę. T. D. konstatuoti galvos ir krūtinės dešinės pusės sumušimas, odos nubrozdinimai dešinio antakio, kaktos, dešinio skruosto srityse, dešinės akies viršutiniame voke, nosies nugarėlėje, dešinės pažasties, nugaros ir dešinės plaštakos srityse galėjo būti padaryti kietais bukais bukabriauniais daiktais ne mažiau kaip aštuoniais poveikiais (t. 1, b. l. 62). Specialistams nurodytos sumušimo aplinkybės ir padarytų sužalojimų lokalizacija ir pobūdis iš esmės atitinka nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotiems parodymams, t. y., kad prie jo pribėgo abu nuteistieji, kad V. V. sudavė į veidą, dėl ko jis parkrito ant žemės, kur buvo toliau mušamas.

Atsižvelgiant į tai, kad visi aukščiau aptartų asmenų parodymai dėl to, kad R. D. buvo prie nukentėjusiojo T. D., jam sudavė smūgius, yra iš esmės nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo, pagrindžiami rašytiniais įrodymais, darytina išvada, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl T. D. nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmo, viešosios tvarkos sutrikdymo, todėl teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas tiek dėl R. D. padarytos veikos faktinių aplinkybių, tiek ir dėl jo kaltės. Liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų nesutapimai dėl nukentėjusiųjų neblaivumo nedaro šių parodymų niekiniais, kadangi kaip minėta esminėse detalėse jie sutapo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl R. D. pripažinimo kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Kaltinimas R. D. buvo surašytas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistasis pripažįstamas kaltu sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarką, t. y., padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad jis padarė BK 278 straipsnio 1 dalyje nusikaltimą, kas laikytina aiškia rašybos klaida. Todėl šis netikslumas ištaisomas nurodant, kad R. D. yra nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo R. D., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 65,66 Eur (t. 2, b. l. 83). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. D. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą aiškią rašybos klaidą, nurodant, kad R. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje.

Kolegijos pirmininkas Evaldas GražysTeisėjai Jurgis KiškisDmitrijus Korsakovas