- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-30
- Bylos Nr.
- 1A-440-149/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22494-2015-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė (pirm.), Stasys Lemežis, Virginija Liudvinavičienė
- Kaltinamasis
- V. G.
Teisėja V.Šelmienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22494-2015-2
2016 m. rugsėjo 30 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-20 nuosprendžio, kuriuo V. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo tikrą dokumentą – vairuotojo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. G. vardu, lentelės „Egzaminų rezultatai“ grafoje „automobilio (motociklo) vairavimas įraše „AE“ ir lentelės „Išduoti pažymėjimai“ grafoje „Pažymėjimo rūšys“ įraše „ABCE“ įrašydamas raidę „E“, bei nuo 1994 metų iki 1995 metų laikė ją Varėnoje, (duomenys neskelbtini), o nuo 1995 metų – Varėnoje, (duomenys neskelbtini), kai 2015-03-12 pateikė minėtą suklastotą vairuotojo kortelę valstybės įmonės „Regitra“ specialistui, Lentvario g. 7, Vilniuje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-20 nuosprendžiu išteisino V. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, konstatuodamas, jog baudžiamojoje byloje nėra objektyvių, neginčytinų duomenų, kad būtent V. G. suklastojo tikrą dokumentą – vairuotojo kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini), išduotoje V. G. vardu, lentelės „Egzaminų rezultatai“ grafoje „automobilio (motociklo) vairavimas įraše „AE“ ir lentelės „Išduoti pažymėjimai“ grafoje „Pažymėjimo rūšys“ įraše „ABCE“ įrašė raidę „E“. Tuo pačiu teismas konstatavo, kad sisteminė visų baudžiamosios bylos duomenų analizė leidžia padaryti išvadą, kad V. G. aiškiai suvokė, jog jo vardu išduotoje vairuotojo kortelėje melagingai nurodyta, jog jis yra įgijęs E vairavimo kategoriją, kadangi jis, žinodamas, jog nelaikė E kategorijos egzamino ir nėra įgijęs E vairuotojo kategorijos privalėjo suvokti, kad prašyme nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis. Tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, kai V. G. panaudojo suklastotą dokumentą, tiesiogiai neigiamų pasekmių nesukėlė, kadangi vairuotojo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys buvo pagrindas VĮ „Regitra“ darbuotojams patikrinti faktą, kad V. G. yra įgijęs teisę vairuoti ir spręsti klausimą dėl prarasto vairuotojo pažymėjimo dublikato išdavimo, o ne sudarė prielaidas vairuotojo pažymėjimui išduoti. Taip pat pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 1994-04-28 V. G. išduotame vairuotojo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.51), pažymėtos A, B ir C kategorijos, papildoma žyma nurodo, kad stažas nuo 1972 „BC“, kas rodo, kad tolesni veiksmai dėl galimo tikrovės neatitinkančio įrašo dėl E vairavimo kategorijos įgijimo nebuvo atlikti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šioje byloje nustatytos objektyvios V. G. padarytos veikos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o nenustačius būtinųjų šios nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių – neginčytinų duomenų dėl V. G. veiksmų bei jo tiesioginės tyčios, nukreiptos suklastoti tikrą dokumentą – vairuotojo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. G. vardu, lentelės „Egzaminų rezultatai“ grafoje „automobilio (motociklo) vairavimas įraše „AE“ ir lentelės „Išduoti pažymėjimai“ grafoje „Pažymėjimo rūšys“ įraše „ABCE“ įrašant raidę „E“ ir panaudoti suklastotą vairuotojo kortelę, V. G. išteisintinas.
Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ir ATPK) 187⁸ straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė už žinomai melagingų duomenų pateikimą Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro ir Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registro tvarkymo įstaigos padaliniams. Konstatuotina, kad šioje byloje pirmiau nustatytomis aplinkybėmis V. G. veikoje yra ATPK 187⁸ straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymių, todėl apie tai praneština prokurorui.
2016-05-13 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-20 išteisinamąjį nuosprendį, V. G. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. G. pripažinti kaltu padarius nuskalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir paskirti jam 15 MGL dydžio baudą.
Šalies argumentai
Savo skunde prokurorė nurodo, jog nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad išteisintojo V. G. veiksmai pateikiant suklastotą dokumentą nebuvo tokie pavojingi, kadangi, prokurorės teigimu, suklastoto dokumento pateikimas pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – normalią teisingą dokumentų apyvartą. Pažymėjo, kad šios nusikalstamos veikos pavojingumas negali būti siejamas tik su jau atsiradusiais padariniais, bet būtina vertinti ir galimybę tokius padarinius sukelti, todėl prokurorės teigimu, V. G. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 300 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, kadangi V. G., veikdamas tiesiogine tyčia, tai yra suvokdamas, kad teikia melagingą dokumentą, siekė sau palankaus sprendimo – gauti vairuotojo pažymėjimą, kuriame būtų įrašyta ir „E“ kategorija. Prokurorės manymu, nors teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau padarė klaidingas išvadas, dėl ko V. G. atžvilgiu buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas išteisinamasis nuosprendis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai inter alia (be kita ko) yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai).
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).
Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.
Tam kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį, būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.
Minėta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas darydamas šią nusikalstamą veiką suvokia pavojingą jos pobūdį ir nori taip veikti.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką nuo dokumentų suklastojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186/2009, 2K-244/2009). Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas preziumuojamas.
Taigi, šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant, ar V. G. pagrįstai išteisintas pagal BK 300 str. 1 d., būtina išsiaiškinti, ar tokia veika siekia tą pavojingumo lygį, kuris yra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 300 str. 1 d. kilti, kadangi veikos pavojingumo nustatymo reikalavimas siejamas su tuo, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Todėl ne bet kokie disponavimo suklastotu dokumentu veiksmai daro veiką pavojinga, taigi ir nusikalstamą.
Dokumentų suklastojimo ir tokių dokumentų panaudojimo pavojingumas pirmiausia sietinas su juridiškai reikšmingų melagingų duomenų įtvirtinimu teisinėje apyvartoje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės (pavyzdžiui dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu nelaikytina pavojinga, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014 ir kt.). Taigi tokiais atvejais nusikalstama veika nepadaroma, nes veikoje nėra visų būtinųjų objektyviųjų ir (ar) subjektyviųjų sudėties požymių.
Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad senojo pavyzdžio vairuotojo kortelę Nr. 1367 V. G. pateikė VĮ „Regitra“, tikslu įsigyti vairuotojo pažymėjimą, kurį manė esąs pametęs. Šiuo konkrečiu atveju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tokie V. G. veiksmai tiesiogiai neigiamų pasekmių nesukėlė, kadangi vairuotojo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys buvo tik pagrindas VĮ „Regitra“ darbuotojams patikrinti faktą, kad V. G. yra įgijęs teisę vairuoti ir spręsti klausimą dėl prarasto vairuotojo pažymėjimo dublikato išdavimo. Kad pats „E“ kategorijos įrašymo faktas negalėjo būti pakankamu pagrindu šią kategoriją realiai pripažinti, patvirtino ir apklausta teismo posėdyje liudytoja V. R. – VĮ „Regitra“ darbuotoja, – priėmusi V. G. prašymą, kuri parodė, jog iš pateikusio prašymą asmens reikalaujama tokio prašymo pagrindimo (vairuotojo kortelės ar kursų duomenų taip pat patikrinami archyvai, žurnalai), vairuotojo kortelėje įrašytos „E“ raidės nepakanka, kadangi atskiroje kortelės grafoje turi būti privalomas įrašas apie „E“ kategorijos egzamino išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad V. G. 1994-04-28 išduotame vairuotojo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.51) pažymėtos A, B ir C kategorijos, papildoma žyma nurodo, kad vairuotojo stažas nuo 1972 „BC“, kas rodo, kad tolesni veiksmai dėl galimo tikrovės neatitinkančio įrašo dėl „E“ vairavimo kategorijos įgijimo nebuvo atlikti. Kolegijos nuomone, įrodymų, neginčijamai patvirtinančių V. G. kaltę dėl pateikto dokumento klastojimo byloje nėra, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).
Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal formuojamą teismų praktiką labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Šiame kontekste pažymėtina, jog, viena vertus, nors savo veiksmais V. G. negalėjo pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių ir tokia jo veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu nelaikytina pavojinga, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, kita vertus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog sisteminė visų baudžiamosios bylos duomenų analizė leidžia teismui padaryti išvadą, kad V. G. aiškiai suvokė, kad jo vardu išduotoje vairuotojo kortelėje melagingai nurodyta, jog jis yra įgijęs E vairavimo kategoriją, kadangi, kaip jis nurodė duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, „E“ kategorijos egzamino jis nelaikė, ši kategorija jam nereikalinga, kas tokį įrašą jo vairuotojo kortelėje padarė, nežino, mano, kad vaikai ar anūkai žaisdami galėjo „E“ raidę prirašyti (b.l. 117-118), pildydamas 2015-03-12 prašymą (b.l.3) VĮ Regitra Vilniaus filialo viršininkui V. G. nurodė, jog vairuotojo pažymėjimą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) kategorijos ABCE gavo Alytaus egzaminų registracijos skyriuje, „E“ kategoriją laikė Alytaus policijoje, t.y. V. G., žinodamas, kad nelaikė „E“ kategorijos egzamino ir nėra įgijęs E vairuotojo kategorijos, privalėjo suvokti, jog prašyme nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl jo veiksmai atitinka administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 187⁸ str., sudėties požymius.
Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187⁸ str. atsako tas, kas pateikė žinomai melagingus duomenis Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro ir Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registro tvarkymo įstaigos padaliniams, siekiant gauti vairuotojo pažymėjimo arba transporto priemonės registracijos liudijimo dublikatus, taip pat kitus valstybinio numerio ženklus.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio išvadomis, kuriose motyvuotai pasisakyta dėl visų reikšmingų aplinkybių.
Pažymėtina, jog vien tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi prokurorė, savaime nereiškia, kad bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).
Apeliantė apeliaciniame skunde pateikdama tik subjektyvią nuomonę dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-20 nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, vėlgi, remdamasi tais pačiais argumentais, dėl kurių skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakė pirmosios instancijos teismas, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pakeisti ar panaikinti šį nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.