- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-06
- Bylos Nr.
- e2-976-934/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00434-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ruvis“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „SB Terminal“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Stolita“
- Kategorijos
- 3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ruvis“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ruvis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SB Terminal“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Stolita“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ruvis“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „SB Terminal“ (toliau – ir atsakovė), kuriuo prašė ieškovei iš atsakovės priteisti 588 282,00 Eur skolos, 10 957,85 Eur palūkanų nuo priteistos sumos nuo prievolės neįvykdymo dienos iki kreipimosi į teismą dienos, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40,00 Eur sumą remiantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei ir trečiajam asmeniui išgabenti iš Lietuvos Respublikos iš ieškovės įsigytą metalo laužą, jį perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti (įkeitimas ir kt.). Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
1.1. Ieškinyje nurodomos aplinkybės ir pridedami dokumentai tikėtinai pagrindžia atsakovės atžvilgiu reiškiamų reikalavimų pagrįstumą;
1.2. Atsakovė, koordinuodama veiksmus su trečiuoju asmeniu, šiuo metu elgiasi nesąžiningai ir yra tai tikėtinai patvirtinančių įrodymų. Atsakovė pradėjo neigti savo prievolę atsiskaityti pagal sutartį, nors iki tol vykdė mokėjimus, mokėjimo paskirtyje aiškiai nurodė, kad moka būtent pagal trišalę šalių pasirašytą sutartį;
1.3. Atsakovė jau yra atlikusi mokėjimus pagal sutartį, todėl keista jos pozicija dėl to, kad metalo laužo kaina yra nesuderinta. Atsakovė nurodo, kad metalo laužas nėra perduotas atsakovės nuosavybėn, tačiau į bylą su ieškiniu teikiami prima facie galią turintys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo ir atsakovė yra susiję įmonės, o metalo laužas pagal sutartį buvo perduotas trečiajam asmeniui. Ši informacija yra nutylima pateikiant formalų ir neinformatyvų atsakymą, taip elgiantis nesąžiningai iš atsakovės pusės;
1.4. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo nenurodo, kada bus atsiskaityta už parduotą metalo laužą. Atsakovė neigia apskritai turinti prievolių ieškovei pagal sutartį, kadangi teigia negavusi iš su ja susijusios įmonės metalo laužo. Susidaro situacija, kai metalo laužas pagal sutartį yra perduotas, bet už jį neatsiskaitoma ir nėra aišku, kas disponuoja ir valdo metalo laužą, už kurį turi būti sumokėta, kas ir kada už jį sumokės;
1.5. Ieškovė jau yra turėjusi civilinių ginčų su trečiuoju asmeniu dėl atsiskaitymo už analogiškus sandorius. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2730-275/2021 taikė laikinąsias apsaugos priemones, uždrausdamas išgabenti iš Lietuvos Respublikos iš ieškovės įsigytą metalo laužą. Po metų pertraukos susiklostė labai panaši situacija, kai trečiasis asmuo nupirko didelį kiekį metalo laužo iš ieškovės, tačiau ir vėl vengiama atsiskaityti pagal metalo laužo pirkimo pardavimo sutartį – skiriasi tik tai, kad šiuo atveju sutartimi susitarta, kad už metalo laužą apmokės trečioji šalis – atsakovė, kuri yra tiesiogines sąsajas per valdymo organus ir dalyvius su trečiuoju asmeniu turinti įmonė;
1.6. Teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra didelė tikimybė, kad metalo laužas bus išgabentas iš Lietuvos ir parduotas ar pradangintas, o piniginės lėšos už metalo laužą esant palankiam teismo sprendimui šioje byloje nepasieks ieškovės;
1.7. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitiktų proporcingumo principą. Laikinosios apsaugos priemonės nesuteiks nei vienai pusei nepagrįsto pranašumo;
1.8. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi nutarė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais ir aplinkybėmis:
Šalies argumentai
2.1. Ieškovė pateikė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės skolą, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei pateikė įrodymus, t. y. tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus;
2.2. Ieškovės ieškinyje nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumą sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Ieškovės ieškinio pareiškimas pats savaime nesuponuoja grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Atsakovės netinkamas sutarties vykdymas, dėl kurio ieškovė kelią ginčą teisme, yra šios bylos objektas, todėl teismas šioje proceso stadijoje negali konstatuoti aplinkybių, kurios dar nėra ištirtos ir įvertintos;
2.3. Nors ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodo, kad yra didelė tikimybė, kad metalo laužas bus išgabentas iš Lietuvos ir parduotas ar pradangintas, o piniginės lėšos už metalo laužą, esant palankiam teismo sprendimui šioje byloje, nepasieks ieškovės, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių ir neginčytinų įrodymų nepateikia. Iš ieškovės pateiktų foto nuotraukų nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovė metalo laužą ketina išgabenti iš Lietuvos ir parduoti ar pradanginti. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų, kad nepritaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas;
2.4. Vien tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2730-275/2021 pagal ieškovės UAB „Ruvis“ ieškinį atsakovei UAB „Stolita“ dėl skolos priteisimo taikė laikinąsias apsaugos priemones, nereiškia, jog šioje byloje privaloma vadovautis minėta nutartimi, kadangi nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi prejudicinės galios;
2.5. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su pareikštu reikalavimu. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 588 282,00 Eur skolą, todėl ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės neužtikrintų teismo sprendimo įvykdymo nagrinėjamoje byloje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Ieškovė atskiruoju skundu prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1307-924/2022 ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės UAB „Ruvis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
3.1. Jeigu egzistuotų duomenys, leidžiantys konstatuoti atsakovės ir (ar) trečiojo asmens nesąžiningumą, ieškovė neabejotinai būtų prašiusi griežtesnių apribojimų, tačiau ieškovė teismo prašė itin švelnių laikinųjų apsaugos priemonių – uždrausti iššvaistyti ar pradanginti turtą, už kurį neatsiskaityta, taip išlaikant status quo. Atitinkamai tokioms laikinosioms apsaugoms priemonėms pritaikyti užtenka žemesnės įrodomosios vertės duomenų, kadangi jomis minimaliai varžomos teisės;
3.2. Ieškovė savo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negrindė aplinkybėmis, sudarančiomis šios bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, t. y. neprašė konstatuoti faktų, kuriuos dar reikia ištirti ir įvertinti. Ieškovė įrodinėjo dviejų glaudžiais ryšiais susijusių verslo subjektų – atsakovės ir trečiojo asmens – sąmoningą veikimą apsunkinant ieškovei skolos atgavimo galimybes, ir minėtų asmenų piktnaudžiavimą sudarytos trišalės sutarties sąlygomis pradanginant pagal minėtą trišalę sutartį perduotą turtą;
Atsiliepimas
3.3. Atsakovės teiginiai raštu ir jos faktiniai veiksmai prieštarauja vieni kitiems, kas tikėtinai pagrindžia, kad atsakovės elgesys nedera su sąžiningu elgesiu. Trišalės sutarties vykdymo faktą ieškovė byloje pagrindė atsakovės atliktu mokėjimu, jo paskirtyje nurodant, kad mokėjimas atliktas pagal trišalę sutartį, kai tuo tarpu atsakovės atsakyme į ieškovės pretenziją yra nurodyta, kad tarp šalių net nėra sutarta metalo laužo kaina. Toks atsakovės pareiškimas aiškiai prieštarauja jos veiksmams realiai vykdant trišalę sutartį, kurios kaina atsakovės teigimu dar nesutarta;
3.4. Apribojimas iššvaistyti (išgabenti į užsienį, parduoti) didelės vertės (588 282,00 Eur) metalo laužą turi tiesioginį ryšį su realiu sprendimo įvykdymu šioje byloje, kadangi nei atsakovė, nei trečiasis asmuo neturi kito turto, iš kurio ieškinio tenkinimo atveju galėtų būti įvykdytas galimai palankus teismo sprendimas. Šiuo aspektu tampa reikšminga itin didelė ieškinio suma, kuri minėtą riziką tik padidina. Atsakovė yra nei metų nuo įsteigimo nepradirbusi įmonė, neturinti nei nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių, duomenų apie jokį kitą turtą, o juo labiau vertingą, nėra, įstatinis kapitalas itin nedidelis – 2 500,00 Eur;
3.5. Ieškovė turėjo lūkestį, kad sandoris vyks skaidriai, šalims glaudžiai bendradarbiaujant ir nepiktnaudžiaujant teisėmis pagal trišalę sutartį, tačiau šiai dienai perdavusi metalo laužą ieškovė neturi nei pinigų, nei metalo laužo, nežino metalo laužo likimo ir jo buvimo vietos, neturi duomenų apie metalo laužo dabartinį savininką. Tokia situacija susidarė išimtinai dėl atsakovės ir trečiojo asmens netinkamo bendradarbiavimo pagal trišalę sutartį;
3.6. Metalo laužas nėra viešame registre registruotinas turtas, todėl ieškovė yra priversta prašyti uždrausti disponavimą turtu, jo suvaržymą ar tokio turto išgabenimą iš Lietuvos, kas apribojimų griežtumo prasme atitiktų įrašo viešame registre funkciją – būtų sudarytos sąlygos neprarasti turto, kol neišnagrinėtas teisinis ginčas dėl jo. Nei atsakovės, nei trečiojo asmens ūkinė komercinė veikla nebus suvaržyta daugiau, nei reikia – atsakovė teigia metalo laužo net negavusi, dėl ko jos teisės nebus varžomos, o trečiasis asmuo negali tikėtis, kad teismas gins jos neteisėtą ir niekaip nepagrįstą lūkestį neatsiskaičius už įsigytas prekes jas perparduoti tretiesiems asmenims.
4. Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
4.1. Iš įvairių tiekėjų įgytas metalo laužas yra laikomas bendrai ir neįmanoma nustatyti, kuri metalo laužo dalis yra įgyta iš kurio tiekėjo. Atsakovė negali pasakyti, ar metalo laužas, kurį UAB „Stolita“ pirko iš UAB „Ruvis“ ir kurį pardavė UAB „SB Terminal“, vis dar yra metalo laužo supirkimo aikštelėje, o jeigu yra, negalėtų nustatyti, koks konkrečiai metalo laužas yra likęs, koks jo kiekis ir kur konkrečiai jis yra. Atsižvelgiant į tai, nesant galimybės nustatyti, kuris konkrečiai aikštelėj esantis metalo laužas yra įgytas iš ieškovės (per UAB „Stolita“), nėra galimybės apibrėžti konkrečios metalo laužo dalies kuriuo būtų galima UAB „SB Terminal“ uždrausti disponuoti;
4.2. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė siekia perleisti savo turtą, kad išvengtų ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo. Aplinkybės, jog asmuo nevykdo savo prievolės yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovės nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį ir taip apsunkinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje;
4.3. Sąsajos tarp akcininkų ir įmonių nereiškia, kad santykiai tarp akcininkų bei jų valdomų įmonių yra geri ir jie turi kažkokį bendrą procesinį tikslą bei derina veiksmus. UAB „SB Terminal“ nekontroliuoja UAB „Stolita“, o UAB „Stolita“ nei tiesiogiai, nei per valdymo organus nekontroliuoja UAB „SB Terminal“. Atsakovė turi pagrindo manyti, kad būtent UAB „Stolita“ ir galimai pati ieškovė yra nesąžiningos ir bando sukurti iliuziją, esą jų santykiai vyko pagal trišalę sutartį, bei tuo pasinaudodamos gauti dvigubą apmokėjimą už metalo laužą, už kurį atsakovė jau pilnai atsiskaičiusi su UAB „Stolita“;
4.4. Vien tai, kad atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimu, nereiškia jos nesąžiningumo. Tariamo atsakovės nesąžiningumo įrodymas yra kildinamas iš tariamo trišalės sutarties vykdymo ir negali būti pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes tai nepagrindžia atsakovės intencijos paslėpti ar išvaistyti savo turtą, kad apsunkintų ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą ar padarytų jį neįmanomu. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie atskleistų atsakovės ketinimą šį konkretų metalo laužą paslėpti ar iššvaistyti;
4.5. Metalo laužo supirkimas ir pardavimas yra atsakovės veikla, todėl įprastos veiklos vykdymas negali būti laikomas nesąžiningumu. Tuo pačiu pažymėtina, kad pardavusi metalo laužą, atsakovė gauna pajamas, kurias naudoja kaip apyvartines lėšas savo veikloje, tad ginčui aktualaus metalo laužo pardavimas nedaro neigiamos įtakos atsakovės mokumui, o priešingai –leidžia atsakovei uždirbti pelną ir gerinti savo turtinę padėtį;
4.6. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė, siekdama išvengti ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, atlieka ar atliko kažkokius nesąžiningus veiksmus, siekdama pabloginti savo turtinę padėtį. Ieškovė ir negalėjo pateikti tokių įrodymų, nes atsakovė jokių nesąžiningų veiksmų neatliko ir neketina atlikti. O tai, kad atsakovė nesutinka su pareikštu reikalavimu ir nevykdo juo geruoju, nereiškia, kad atsakovė yra nesąžininga;
4.7. Pati ieškovė nebuvo sąžininga ir rūpestinga trišaliuose santykiuose bei su atsakove visiškai nebendradarbiavo. Ieškovė, veikdama kaip verslininkė, kuriai taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, dar 2022 m. balandžio – gegužės mėn. esant ženkliems UAB „Stolita“ įsiskolinimams turėjo nedelsiant kreiptis į atsakovę, kad ši vykdytų savo prievoles pagal trišalę sutartį, tačiau tas nebuvo daroma, o toliau dideliais kiekiais tiekiamas metalo laužas. Tik tada, kai galimai paaiškėjo, kad UAB „Stolita“ neketina vykdyti savo prievolių, atsakovė 2022 m. liepos mėn. pareiškė reikalavimą atsakovei, kuri net nežinojo, kad ieškovė tariamai pardavinėja metalą UAB „Stolita“ pagal trišalę sutartį ir dabar tikisi, kad už UAB „Stolita“ pateiktą metalo laužą atsiskaitys atsakovė;
4.8. Darant prielaidą, kad šio metalo laužo atsakovė nepardavė ir jį būtų galima identifikuoti atsakovės valdomojo metalo laužo aikštelėje, tokiu atveju ieškovė siekia apriboti disponavimą metalo laužu, kurio kaina siekia 600 000,00 Eur. Pritaikius tokias laikinąsias apsaugos priemones, atsakovei negalint parduoti metalo laužo, ji neribotą laiką prarastų galimybę naudotis nemažiau kaip 600 000,00 Eur apyvartinių lėšų. Tai ženkliai apribotų atsakovės galimybę vykdyti veiklą, atsiskaityti su esamais kreditoriais ir vykdyti naujo metalo supirkimą, o tai tai darytų ženklų neigiamą poveikį atsakovės mokumui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų.
6. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
7. Ieškovė su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – duomenis iš Nekilnojamojo turto registro apie UAB „SB Terminal“ ir UAB „Stolita“, duomenis iš internetinės svetainės www.rekvizitai.lt apie UAB „SB Terminal“ ir UAB „Stolita“ laišką UAB „Ruvis“.
8. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
9. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, jog pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).
10. Ieškovė nurodė, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės ir prie atskirojo skundo pridėti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turėtų būti panaikinta ir laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos.
11. Viena vertus, ieškovė, teikdama naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, nenurodė argumentų ir nepateikė duomenų apie tai, kad šie įrodymai negalėjo būti teikiami pirmosios instancijos teisme ar jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai. Šiuo atveju yra reikšminga tai, kad ieškovė nurodo naujai teikiamais įrodymais grindžianti savo poziciją. Taigi, šie įrodymai gali būti svarbūs sprendžiant šalių ginčą bei turėti įtakos laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymui. Byloje nesant duomenų apie apeliantės piktnaudžiavimą teise teikti įrodymus ar jog naujų įrodymų priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, siekdamas teisingai išspręsti ginčą apeliacinės instancijos teismas nutaria priimti ieškovės pateiktus papildomus įrodymus ir vertinti juos visų byloje esančių faktinių duomenų kontekste.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
1. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovės teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
2. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „Ruvis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei ir trečiajam asmeniui išgabenti iš Lietuvos Respublikos iš ieškovės įsigytą metalo laužą, jį perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti (įkeitimas ir kt.).
3. Pirmosios instancijos teismas, netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, nurodė, kad atsakovės nesąžiningumas ir grėsmė galimai palankaus sprendimo įvykdymui šiuo atveju yra neįrodyta, kadangi ieškovės ieškinio pareiškimas pats savaime nesuponuoja grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Be to, ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su pareikštu reikalavimu.
4. Atskirajame skunde ieškovė nurodė, kad apribojimas iššvaistyti didelės vertės metalo laužą turi tiesioginį ryšį su realiu sprendimo įvykdymu byloje. Teigė, kad ieškinio suma yra itin didelė, o atsakovė ir trečiasis asmuo turto, iš kurio būtų galima įvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą, neturi. Taip pat, atsakovės elgesys nedera su sąžiningu elgesiu. Ieškovei atskiruoju skundu iš esmės ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadas apie grėsmės teismo sprendimo įvykdymui sąlygos egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik šioje apimtyje.
5. Jeigu teismas nustato, kad tikimybė, jog byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai taptų neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-808-1120/2022). Šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien ieškinio pateikimas, nepateikus įrodymų, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai, gali vengti vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus – turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019; 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1303-302/2020). Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti šalis kartu turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-899-881/2022).
6. Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šalių nesąžiningumą iš esmės grindė tuo, kad atsakovė vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, nebendradarbiauja pagal trišalę sutartį, atsakovės ir trečiojo asmens ryšiais, vengimu perduoti metalo laužą. Tačiau apeliantės nurodomų aplinkybių, susijusių su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, išsamus ištyrimas bei jų įvertinimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nurodytos aplinkybės neanalizuojamos ir nevertinamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste yra reikšmingi nesąžiningi atsakovės veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020). Be to, atsakovės vengimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus sudaro pagrindą kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-264/2011). Taigi, vertinant apeliantės nurodytas aplinkybes formuojamos teismų praktikos kontekste, darytina išvada, jog byloje nėra pakankamo pagrindo spręsti apie atsakovės ar trečiojo asmens realius ar tikėtinus ketinimus nesąžiningai paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, o apeliantė nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą priešingai išvadai daryti.
7. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodė, jog ieškinio suma atsakovei ir trečiajam asmeniui yra didelė. Šiems argumentams pagrįsti pateikė duomenis iš Nekilnojamojo turto registro apie atsakovę ir trečiąjį asmenį, taip pat duomenis apie atsakovę iš internetinės svetainės www.rekvizitai.lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės, jog atsakovė yra įsteigta mažiau nei prieš vienerius metus, neturi nekilnojamojo turto ar transporto priemonių ir jos įstatinis kapitalas yra 2 500,00 Eur, trečiasis asmuo taip pat neturi nekilnojamojo turto, viena vertus, įrodo, jog atsakovui ieškinio suma yra didelė, kita vertus, teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1303-302/2020). Taigi, šiuo atveju yra svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė objektyvių duomenų (žr. šios nutarties 17 punktą), sudarančių pagrindą konstatuoti atsakovės ar trečiojo asmens nesąžiningumą, t. y. ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turtą ar kitaip jį apsunkinti, todėl vien atsakovės ir trečiojo asmens turtinė padėtis ir ieškinio sumos dydis savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
8. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su pareikštu reikalavimu. Teismų praktikoje pažymima, jog teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, t. y. užtikrina tų reikalavimų įvykdymą ieškinio patenkinimo atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1468-1120/2020). Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-898-881/2022). Šiuo atveju ieškiniu dėl skolos priteisimo ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti, be kita ko, 588 282,00 Eur skolos ir 10 957,85 Eur palūkanų. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimams užtikrinti ir uždrausti atsakovei ir trečiajam asmeniui išgabenti iš Lietuvos Respublikos iš ieškovės įsigytą metalo laužą, jį perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti (įkeitimas ir kt.). Taigi, ieškovei byloje pareiškus piniginį reikalavimą, jo nesiejant su ieškovės teisių į metalo laužą atkūrimu ar įgijimu, tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės negali būti laikomos tiesiogiai susijusiomis su apeliantės ieškinio reikalavimu. Nors apeliantė, argumentuodama laikinųjų apsaugos priemonių ryšį su byloje pareikštu reikalavimu, nurodė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo neturi kito turto, iš kurio ieškinio tenkinimo atveju galėtų būti įvykdytas galimai palankus teismo sprendimas, tačiau, kaip minėta, turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (žr. šios nutarties 18 punktą).
9. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovė nepagrindė antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankaus ieškovei, įvykdymui, t. y., neįrodė atsakovės nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Aplinkybių, galinčių patvirtinti galimą atsakovės nesąžiningumą, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
Dėl bylos procesinės baigties
10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
11. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.