- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-02
- Bylos Nr.
- e2A-617-430/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė, Visvaldas Kazakiūnas
- Atsakovas
- N. C.
- Ieškovas
- V. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Visvaldo Kazakiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal atsakovės N. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį N. C. (N. C.) dėl buto su rūsio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės butą su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), priteisiant ieškovui natūra visą butą su rūsiu, o atsakovei N. C., už jai priklausančią 1/9 dalį buto, priteisiant 4 155 Eur dydžio kompensaciją, paskaičiuotą remiantis valstybės įmonės Registrų centro (toliau – VĮ Registrų centras) vidutine buto rinkos verte, pervedant pinigus į jos nurodytą banko sąskaitą, taip pat prašo priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas ir atsakovė yra 3 kambarių buto su rūsiu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai. Ieškovas paveldėjo ginčo buto dalį kartu su atsakove, savo seserimi, po jų motinos T. P. mirties. Pažymėjo, kad atsakovas turi dar vieną seserį – A. B.. Dar esant gyvai motinai T. P., tarp šeimos narių buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad ieškovui lieka butas, o seserys lygiomis dalimis gauna pinigus, gautus pardavus ieškovo motinai priklausantį žemės sklypą. Kaip ir buvo susitarta, ieškovo motina prieš savo mirtį pardavė žemės sklypą ir padalino pinigus N. C. ir A. B.. Po motinos mirties, t. y. (duomenys neskelbtini), kaip buvo sutarta anksčiau, ieškovo sesuo A. B. padovanojo ieškovui jai priklausančią paveldėjimo teisę į motinos turtą, o N. C. pasielgė nesąžiningai ir nesutiko ieškovui padovanoti visų jai priklausančių paveldėjimo teisių po motinos mirties. Tuo pagrindu atsakovei (duomenys neskelbtini) buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. R-3118 ir ji tapo buto 1/9 dalies bendrasavininke kartu su ieškovu, kuriam priklauso 8/9 dalys buto. Ieškovo vertinimu, minėtą butą padalinti natūra ir nustatyti naudojimosi tvarka yra neracionalu, nes atsakovės paveldėta dalis yra labai nedidelė. Ieškovas bandė tartis su atsakovė, siuntė jai pranešimą su siūlymu atidalyti bendrą turtą, tačiau atsakovė pasiūlymą ignoravo. Pabrėžė, kad atsakovės elgesys prieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams ir moralės normoms, nes ieškovas ir jo šeimos nariai dėl atsakovės netinkamo naudojimosi butu patiria nuostolius bei psichologinį smurtą. Atsakovė į ginčo butą atvažiuoja kiekvieną penktadienį vėlai vakare ir būdavo iki pirmadienio. Jai priklausančiame 4,64 kv. m gyvenamajame plote be ieškovo sutikimo apsigyveno ir atsakovės sūnus, kuris po tris savaites gyvendavo bute, be ieškovo leidimo naudodavosi buto patogumais ir ieškovo daiktais. Atsakovė ir jos sūnus, gyvendami ginčo bute, ne tik naudojasi atsakovei priklausančiu 4,64 kv. m gyvenamuoju plotu, bet be leidimo lankėsi ir kituose kambariuose, kuriuose gyvena ieškovo šeima, leido bute savo laisvalaikį. Be to, atsakovė ir jo sūnus yra nepatenkinti, kad ieškovas kelia pretenzijas ir draudžia jiems naudotis jo daiktais bei reikalauja mokėti mokesčius už suvartotą vandenį ir elektrą. Ieškovo šeima nuolat konfliktuoja su atsakovės sūnumi, nes šis pradėjo kištis į šeimos privatų gyvenimą, įžeidinėti jo žmoną ir priekabiauti prie ieškovo nepilnametės dukros. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas prašė ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu. Teigė, kad ginčijamame bute yra trys izoliuoti gyvenamieji kambariai ir ši buto dalis yra vienintelė atsakovės turima gyvenamoji nuosavybė. Atsakovė turi pažymėjimą apie teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą, reguliariai atvyksta į Lietuvą ir naudojasi butu. Be to, už naudojimąsi savo buto dalimi, atsakovė sumoka komunalines paslaugas. Pabrėžė, kad ginčijame bute taip pat yra deklaruotos atsakovės dukters N. C. ir anūko N. Č. gyvenamosios vietos. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės vertinimu, ieškovo reikalavimas atidalyti butą, priteisiant atsakovei kompensaciją, pažeidžia turto neliečiamumo ir savininko teisių garantijos principus.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį patenkinti.
5. Atsakovė neatvyko nei į parengiamąjį teismo posėdį, nei į teismo posėdį, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10466-1012/2020 ieškinį tenkino – atidalino atsakovei N. C. nuosavybės teise priklausančią 1/9 dalį 57,62 kv. m ploto buto su rūsiu (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu: 1) priteisė ieškovui iš atsakovės asmeninės nuosavybės teise 1/9 dalį buto; 2) priteisė atsakovei iš ieškovo 4 811,11 Eur piniginę kompensaciją, įpareigojant ieškovą sumokėti šią kompensaciją per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos į atsakovės nurodytą banko sąskaitą. Priteisė ieškovui iš atsakovės 714 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad ieškovą ir atsakovę sieja artimi giminystės ryšiai, t. y. ieškovas yra atsakovės brolis. Ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 8/9 dalys, o atsakovei 1/9 dalis buto su rūsiu, (duomenys neskelbtini). Ginčo butas yra 57,62 kv. m bendrojo ploto, 3 kambarių, jame nuolat gyvena ieškovas su šeima, t. y. su sutuoktine ir nepilnamete dukra. Ginčo bute yra vienas vonios kambarys, tualetas, virtuvė ir 3 gyvenamieji kambariai. 2019 m. gruodžio 30 d. ieškovas siuntė atsakovei raštišką pasiūlymą dėl ginčo buto pasidalijimo, į kurį atsakovė atsakė, kad nesutinka atsidalinti ginčo buto. Tarp ginčo šalių yra nuolatiniai konfliktai dėl ginčo buto naudojimo, ieškovas kreipėsi į policiją, kuri atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Bendro sutarimo tarp ginčo šalių dėl naudojimosi ginčo butu nėra pasiekta. Atsakovė nuolat gyvena Baltarusijos Respublikoje, į Vilnių atvykdavo su tikslu prekiauti Gariūnų turgavietėje, dėl to ginčo bute apsistodavo tik savaitgaliais, ginčo bute atsakovė laiko savo prekes. Lietuvoje įvedus karantiną, nuo 2020 m. kovo mėn. atsakovė nebeatvykdavo į ginčo butą. Laikinai ginčo bute gyveno atsakovės sūnus, su kuriuos ieškovo šeima konfliktavo.
8. Teismas vertino, kad nors nagrinėjamoje byloje atsakovė nesiekia ginčo buto atidalijimo varianto, tačiau nepateikė jokių motyvų, kaip ieškovo siūlomas atidalijimo variantas pažeidžia jos interesus, taip pat nepasiūlė aiškios alternatyvos ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimui, išreikšdama pasyvią nesutikimo su ieškiniu poziciją. Teismas pabrėžė, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, eliminuojantys bet kokią galimybę ginčo bute gyventi kartu. Į bylą pateiktas ginčo buto planas patvirtina ieškovo teiginius, kad neįmanoma natūroje atidalinti atsakovei ginčo buto dalį taip, kad ja galima būtų tinkamai naudotis, nes ginčo butas turi tik vieną įėjimą, vieną koridorių, virtuvę, tualetą ir vonią ir šios patalpos skirtos aptarnauti visą butą, o ne atskirus kambarius. Todėl, teismo vertinimu, atidalinti ginčo butą natūra taip, kad tai būtų proporcinga priemonė visų bendraturčių atžvilgiu, yra neįmanoma, nes atskiro įėjimo ir sanitarinio mazgo įrengimas daugiabučiame name pareikalautų itin didelių laiko ir piniginių sąnaudų. Atsakovei priklauso 1/9 dalis ginčo buto, tai yra 6,40 kv. m bendrojo ploto, tokio mažo ploto kambario ginčo bute nėra. Be to, tokio ploto neužtenka tinkamo gyvenimo sąlygoms užtikrinti. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į nusistovėjusią naudojimosi ginčo buto praktiką, į nedidelę atsakovės turimą ginčo buto dalį, ir į tai, kad atidalinti ginčo butą natūra be neproporcingai didelių investicijų nėra objektyvios galimybės, konstatavo, kad ginčo buto atidalijimas natūra nėra priimtinas dėl gilaus šalių nesutarimo, objektyviai gyvenimas tame pačiame ginčo bute neatitiks bendraturčių interesų, teisingesnis ir proporcingesnis atidalijimo būdas yra piniginė kompensacija.
9. Teismas, vertindamas atsakovės argumentus, jog ginčo bute gyvenamąją vietą deklaravo jos dukra ir anūkas, pažymėjo, kad sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės. Pabrėžė, kad gyvenamosios vietos deklaravimas gali būti tik vienas iš nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų, be to, dažniausiai yra aktualus viešosios teisės prasme sprendžiant asmens ir valdžios institucijų tarpusavio klausimus (pvz., migracijos teisės prasme). Nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodinėjo, kad jos dukra ir anūkas faktiškai nuolat gyventų ginčo bute, tokia faktinė aplinkybė nepasitvirtino ir ištyrus visus byloje surinktus įrodymus.
10. Teismas, remdamasis naujausiais, šio sprendimo priėmimo metu galiojančiais, masinio vertinimo duomenimis apie ginčo turto rinkos vertę, nustatė, kad atsakovei tenkantis kompensacijos dydis yra 4 811 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą ir perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui, nagrinėjant bylą kitai teismo sudėčiai.
12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinę bei procesinę teisę, dėl to turi būti panaikintas.
12.2. Atsakovė prašo remtis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 punktu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę į savo turto gerbimą. Niekam negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus visuomenės interesus ir įstatymų bei bendrųjų tarptautinės teisės principų nustatytas sąlygas. Pažymi, kad ieškovo reikalavimai pažeidžia turto neliečiamumo principą ir savininko teisių garantijas.
12.3. Teigia, kad ginčo turtas atsakovei yra reikalingas dėl amžiaus, sveikatos būklės, vaikų, kitų šeimos narių, įskaitant nepilnamečius vaikus. Nurodyta buto dalis yra vienintelė atsakovės gyvenamoji patalpa; atsakovė reguliariai atvyksta į Lietuvą ir naudojasi šiuo turtu; ginčo bute deklaruota atsakovės dukters ir anūko gyvenamoji vieta; atsakovė padengia savo buto dalies išlaikymo išlaidas (moka komunalinius mokesčius).
12.4. Teigia, kad atsakovei civiliniame procese buvo atimta teisė į dalyvavimą ir šalių lygiateisiškumą, nes teismas atsisakė tenkinti prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Nors teismas siūlė pasirinkti atstovą Lietuvoje, tačiau niekam negali būti atimta teisė į gynybą teisme ir teisė į nekilnojamąjį turtą, kai byloje nėra atstovo (advokato). Teismui atsisakius tenkinti pasiūlymą atidėti bylos nagrinėjimą, atsakovei buvo atimta galimybė pateikti kitus nei ieškovo pasiūlymai, ginčo turto naudojimo ar jo padalijimo variantus.
Atsiliepimas
13. Ieškovas V. P. atsiliepime į skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, palikti pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti iš apeliantės ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teigia, kad apeliaciniam skundui įstatyme keliami tam tikri reikalavimai, tame tarpe pateikti naujus įrodymus, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, dėl kurių prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovė šios pareigos neįvykdė ir tik deklaratyviai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, neteikdama naujų įrodymų, nors teismas priėmė teisėtą sprendimą.
14.2. Apeliantė neįvertino pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, argumentų ir neišreiškė pozicijos bei nuomonės dėl šio sprendimo neteisėtumo, nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, neaiški jos pozicija ir dėl priteistos kompensacijos dydžio, apeliantė nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad jos skola už buto išlaikymą buvo apmokėta.
Žemesnės instancijos teismas
14.3. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų. Vien tai, kad apeliantė vertina byloje esančius įrodymus tik jai pačiai palankia prasme, nėra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei kasacinio teismo praktiką. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad byloje buvo tiriami ir vertinami visi šalių argumentai ir paaiškinimai, liudytojos parodymai, rašytiniai ir kiti įrodymai. Teismo atliktas įrodymų vertinimas pagrįstas visapusišku ir objektyviu bylos išnagrinėjimu, šiuo atveju nesutampa su subjektyviu apeliantės vertinimu.
14.4. Pabrėžia, kad pati apeliantė nevykdė procesinės pareigos domėtis byla ir rūpintis proceso skatinimu, nesiekė bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškovu ir teismu. Ieškovo manymu, atsakovė vilkino bylos nagrinėjimą, vengė pateikti savo banko sąskaitos numerį. Atsakovė nenorėjo aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, buvo neaktyvi, neatvykdavo į paskirtus teismo posėdžius.
14.5. Apeliantės skundo argumentai prieštarauja teisingumo, logiškumo, protingumo principams ir Lietuvos Respublikos įstatymams, nes atsižvelgiant į atidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės instituto sampratą, tikslus, ypatumus, šie neturi nieko bendro su atsakovės nurodytomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 nuostatomis. Ieškovo manymu, atsakovė, būdama Baltarusijos pilietė, tinkamai nepasidomėjo apie jos nekilnojamojo turto dalies Lietuvoje teisinį režimą ir įstatymų nuostatas.
14.6. Apeliantė nepateikė teismui jokio kito ginčo buto atidalijimo varianto, nepateikė ir jokių motyvų bei argumentų, kaip ieškovo siūlomas atidalijimo variantas pažeidžia jos interesus, taip pat nepasiūlė aiškios alternatyvos ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimui, išreikšdama pasyvią nesutikimo poziciją. Nagrinėjamu atveju, ginčo buto neįmanoma perplanuoti taip, kad atsakovei priklausančiame 6,40 kv. m bendrame plote būtų įmanoma padaryti atskirą, izoliuotą kambarį. Tokiu būdu apeliantei priklausančios 1/9 buto dalies negalima suformuoti kaip atskiro nekilnojamojo turto kadastro objekto, t. y. atskiro turtinio vieneto, nes techninės galimybės nesudaro galimybės apeliantei ginčo bute turėti izoliuotas patalpas.
14.7. Pabrėžia, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, eliminuojantys bet kokią galimybę ginčo bute gyventi kartu, nes šalys, gyvendamos tame pačiame bute, naudotųsi bendrojo naudojimo patalpomis (tualetu, virtuve, vonia ir t.t.), kurių atidalyti natūra negalima. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija tarp ieškovo ir atsakovė užprogramuoja galimus mažiausiai du konfliktus: 1) dėl bendro naudojimosi butu; 2) dėl buto išlaikymo. Ieškovas ir jo šeimos nariai dėl apeliantės netinkamo naudojimosi jai priklausančia buto dalimi patiria nuostolius, psichologinį smurtą ir stresą. Pažymi, kad vienu ar kitu būdu teismas turi atidalinti turtą, nes tai yra absoliuti teisė. Jeigu nebūtų šios garantijos, niekada nebūtų galima išspręsti konflikto tarp dviejų nesusitariančių bendrasavininkų.
14.8. Apeliantė klaidina teismą, kad ji padengia savo buto dalies išlaikymo išlaidas. Pažymi, kad apeliantė, kaip buto bendrasavininkė, nepilnai prisideda prie buto išlaikymo. Nuo 2020 m. kovo mėn. iki šiol atsakovė proporcingai savo daliai neatsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daikto (turto) išlaikymu ir nemoka mokesčių, dėl to jau susidarė skola už kitas paslaugas. Ieškovas informavo apie tai atsakovę, bet iki šiol šios skolos neapmokėtos. Ieškovas, būdamas bendraturčiu, iki šiol priverstas vienas apmokėti visus mokėjimo nurodymus už paslaugas butui. Taip pat apeliantė jai priklausančiu turtu nesirūpina – jo neprižiūri (po savo apsilankymo palieka betvarkę), neprisideda prie buto remonto.
14.9. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovei priklausančiame 4,64 kv. m gyvenamajame plote gyventi neįmanoma, todėl nėra ir poreikių naudotis šiuo turtu dėl amžiaus, sveikatos būklės, neįmanoma priiminėti kitus šeimos narius, įskaitant ir nepilnamečius vaikus. Ieškovo manymu, apeliantė specialiai nenori racionaliai spręsti ginčo, nes jai naudinga turėti 4,64 kv. m gyvenamojo ploto negu parduoti savo turto dalį.
Šalies argumentai
14.10. Apeliantė nurodydama, kad neturi kitos gyvenamosios vietos, remiasi neaktualiais 2015 metų duomenimis. Pažymi, kad, ieškovo turimais duomenimis, apeliantė pragyveno beveik visą gyvenimą Baltarusijoje santuokoje su vyru nuosavame name adresu (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) mirė apeliantės sutuoktinis, o atsakovė liko gyventi name, jos vaikai gyvena atskirai.
14.11. Apeliantės skundo argumentai, kad ginčo bute gyvenamąją vietą deklaravo atsakovės dukra ir anūkas, sprendžiant ginčą, neturi teisinės reikšmės, kadangi jie šiame bute tik registruoti, tačiau faktiškai negyvena. Apeliantės dukra nuolat gyvena ir dirba Baltarusijoje, o jos vaikas lanko ugdymo įstaigą Baltarusijoje. Šis gyvenamosios vietos deklaravimas buvo atliktas po to, kai ieškovas informavo atsakovę apie tai, kad jis pateiks ieškinį teismui dėl turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
14.12. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad jai šiame civiliniame procese buvo atimta teisė į dalyvavimą ir šalių lygiateisiškumą, kadangi teismas atsisakė tenkinti jos prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo. Pagal bylos duomenis, apeliantė neatvyko nei į parengiamąjį, nei į teismo posėdį, nors buvo informuota tinkamai. Taip pat teismas pasiūlė atsakovei susirasti tinkamą atstovą Lietuvoje ir teismas išaiškino, kad turi teisę nagrinėti bylą atsakovei nedalyvaujant. Apeliantė, prieš du mėnesius žinodama apie paskirtą teismo posėdį, ne tik laiku nepranešė teismui apie neatvykimą į paskirtą teismo posėdį, bet ir neišreiškė noro dėl 14 dienų izoliacijos reikalavimo iš anksto atvykti į Lietuvą, kad laiku galėtų atvykti į paskirtą teismo posėdį, jeigu norėjo asmeniškai dalyvauti teisme. Toks apeliantės elgesys yra nepateisinamas ir prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir bendradarbiavimo principams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovo ieškinys dėl buto su rūsio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
18. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovą V. P. ir atsakovę N. C. sieja artimi giminystės ryšiai, t. y. ieškovas yra atsakovės brolis. Ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 8/9 dalys, o atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/9 dalis buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Ginčo butas yra 57,62 kv. m bendrojo ploto, jame nuolat gyvena ieškovas su šeima (sutuoktine ir nepilnamete dukra). Bute yra vienas vonios kambarys, tualetas, virtuvė, koridorius ir trys gyvenamieji kambariai. 2019 m. gruodžio 30 d. ieškovas siuntė atsakovei raštišką pasiūlymą dėl ginčo buto su rūsio atidalinimo, į kurį atsakovė atsakė, kad nesutinka atsidalinti ginčo turto. Tarp ginčo šalių yra nuolatiniai konfliktai dėl ginčo buto naudojimo, ieškovas kreipėsi į policiją, kuri 2020 m. sausio 10 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, išaiškindama, kad šiuo atveju yra iškilę civiliniai turtiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiami teisme, civilinio proceso tvarka. Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ginčo butą su rūsiu, priteisiant ieškovui natūra visą butą su rūsiu, o atsakovei, už jai priklausančią 1/9 dalį buto, priteisiant kompensaciją, paskaičiuotą remiantis VĮ Registrų centro vidutine buto rinkos verte. Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino ieškovo reikalavimus. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo.
19. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Asmeninės nuosavybės teisė savo apimtimi plačiausia, garantuojanti turto savininkui, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, savo nuožiūra naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalys).
20. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
21. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir supaprastėja subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po (visiško) atidalijimo (natūra) tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis 3K-3-255-248/2018).
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014).
23. Atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Teismų praktikoje sprendžiama, kad atidalijimo kompensuojant pinigais subsidiarumo nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-687/2016).
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kompensacija pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį už turėtą bendrosios nuosavybės dalį, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais, kai: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija paprastai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015).
Žemesnės instancijos teismas
25. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, yra konstatavęs, kad, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Nesiekdamas jokio atidalijimo varianto, atsakovas, pagrįsdamas savo nesutikimą su ieškovo reikalavimu, gali pateikti motyvus, tiek išdėstydamas bendraturčių interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinant ieškovo siūlomą projektą, tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).
26. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad bendraturčio teisė atskirti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra absoliuti ir vertintina tik kaip išvestinė daiktinė teisė, kuri gali būti realizuojama tik nepažeidžiant proporcingumo principo ir išlaikant bendraturčių interesų pusiausvyrą, laikantis įstatymo reikalavimų ir teismų praktikos.
27. Nagrinėjamu atveju abi bylos šalys turi nuosavybės teises į ginčo turtą, tačiau esminė šios bylos aplinkybė yra ta, kad ieškovui priklauso 8/9 dalys, o atsakovei 1/9 dalis šio turto, t. y. atsakovei ženkliai mažesnė dalis. Turtas yra 57,62 kv. m bendro ploto (t. y. atsakovei priklauso 6,40 kv. m, o ieškovui priklauso 51,22 kv. m), gyvenamasis plotas sudaro 41,82 kv. m (t. y. atsakovei priklauso 4,64 kv. m gyvenamojo ploto). Pagal planą kambarių plotai (12,35 kv. m, 17,04 kv. m, 12,43 kv. m,); virtuvės plotas (7,46 kv. m), koridoriaus plotas (5,32 kv. m); tualeto patalpos plotas (0,95 kv. m); vonios kambario plotas (2,07 kv. m); rūsio patalpos plotas (6,98 kv. m). Nors bute yra keli izoliuoti kambariai, tačiau tokio mažo ploto kambario, kuris galėtų priklausyti nuosavybės teise vienai atsakovei, ginčo bute nėra, be to, tokio ploto neužtenka tinkamoms gyvenimo sąlygoms užtikrinti.
28. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvadoms, kad atidalinti ginčo butą natūra taip, kad tai būtų proporcinga priemonė visų bendraturčių atžvilgiu, yra neįmanoma, nes atskiro įėjimo ir sanitarinio mazgo įrengimas daugiabučiame name pareikalautų itin didelių piniginių sąnaudų. Be to, dar viena esminė bylos aplinkybė yra ta, kad nors ginčo šalys yra giminės, tačiau dėl šio turto naudojimo tarp šalių vyksta nuolatiniai konfliktai, į kuriuos įtraukiami kiti šeimos nariai. Kaip ieškovas nurodė procesiniuose dokumentuose, dėl šios situacijos jis su šeima jaučia nuolatinius neigiamus išgyvenimus ir stresą, tikėtina tokius pat jausmus jaučia ir atsakovė. Ieškovas nemato jokių kitų galimybių, kaip tik atidalinti ginčo turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, pasiūlė ieškinyje galimą atidalinimo būdą – jam priteisiant visą butą natūrą, o atsakovei išmokant kompensaciją. Atsakovė, nors kategoriškai nesutinka su ieškovo reikalavimais dėl atidalijimo, tačiau pati nesiūlo galimo kito šios situacijos išsprendimo būdo, t. y. iš esmės pasirinko pasyvų nesutikimą su ieškovo reikalavimais.
29. Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo tvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009; 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2012; kt.). Taip pat teismų praktikoje ne kartą pabrėžta bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo ir optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012; kt.). Be to, kaip minėta, atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteisiama kompensacija pinigais.
30. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsakovė šioje ginčo dalyje buvo pasyvi, nesiekė bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti abiem bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, nesiūlė galimų kitų ginčo buto atidalijimo natūra būdų, taip pat nesiūlė galimos efektyvios naudojimosi ginčo butu tvarkos, kuriai esant būtų galima išvengti buto atidalijimo ir konfliktų tarp šalių ateityje naudojantis bendru butu, bet iš esmės deklaratyviai nesutiko su ieškovo siūlomu atidalinimu, nesiūlydama jokio kito šio konfliktinio klausimo sprendimo varianto. Atsakovės nesutikimas su ieškovo pasiūlytu atidalinimu būdu pirmosios instancijos teisme buvo grindžiamas tuo, kad nuosavybė neliečiama (tokiu priimtu teismo sprendimu pažeidžiami turto neliečiamumo ir savininko teisių garantijos principai); šis butas turi 3 izoliuotus gyvenamuosius kambarius, kuris bent vienas galėtų atitekti atsakovei; ši gyvenamoji vieta yra atsakovės vienintelė; šiame bute deklaruota jos dukros ir anūko gyvenamoji vieta.
31. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nė vienas iš atsakovės nurodytų argumentų nebuvo tinkamai pagrįstas, kuris būtų pakankamas pagrindas atmesti ieškovo pareikštą ieškinį. Kaip minėta, CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir jeigu faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia tokį atidalinimą, jeigu yra susidariusios atitinkamos sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad toks atidalinimas kaip ginčo situacijoje neturi būti vertinamas kaip esminis savininkės teisių pažeidimas ir leidžiamas. Byloje nustatyta, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta nėra šiame ginčo bute Lietuvoje, o atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje, į šį butą atsakovė dažniausiai atvyksta tik savaitgaliais verslo interesais (t. y. prekiauti Gariūnų turgavietėje) ar svečiuodamasi Lietuvoje, taip pat suteikia galimybes šiame bute svečiuotis kitiems giminaičiams. Ir nors butas turi 3 izoliuotus kambarius, tačiau tokio mažo ploto kambario (koks nuosavybės teise galėtų priklausyti atsakovei pagal turimą ploto dalį) ginčo bute nėra. Be to, tokio ploto neužtenka tinkamo gyvenimo sąlygoms užtikrinti, negalimas buto kambarių padalinimas, atsakovė savo daliai tenkančiame turte turėtų pertvarkymus, t. y. įsirengti papildomą vonią, tualetą, virtuvę ir kt., o investicijos galimai viršytų kainą dalies turto, į kurį investuojama. Atsakovės buto dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su ieškovu, yra žymiai mažesnė ir per maža tokių pertvarkymų padarymui, pagal atsakovės nuosavybės teise turimą buto plotą, tokių pertvarkymų padaryti nebūtų galimybių. Toks pertvarkymas iš esmės neatitiktų statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ reikalavimų dėl minimalių konkrečių patalpų matmenų. Atsakovei atidalinti visą izoliuotą buto kambarį (kuris būtų didesnio ploto negu atsakovė turi nuosavybės teise) ir papildomai atidalinti atsakovės naudai sanitarinius mazgus, reikštu akivaizdų ieškovo teisių pažeidimą, atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovės turimus nuosavybės teise ginčo turto dalių plotus.
32. Nors atsakovė pateikė duomenų, kad šiame bute deklaravo savo dukros ir mažamečio anūko gyvenamąją vietą, tačiau nepateikė įrodymų, jog šie atsakovės šeimos nariai faktiškai gyventų ginčo bute. Be to, atsakovei turint nuosavybės teise tik 4,64 kv. m gyvenamojo ploto, tokio dydžio plote gyvenant atsakovei kartu su kitais šeimos nariais (tiek sūnumi, tiek dukra, tiek anūku) nebūtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad pažymoje nurodyta deklaravimo data – 2020 m. sausio 14 d., t. y. po to, kai ieškovas išsiuntė atsakovei raštišką pranešimą dėl atidalijimo ir konfliktų tarp šalių atsiradimo, dėl to sutiktina su ieškovu ir tikėtina, kad būtent šios aplinkybės galėjo įtakoti tokių deklaravimo duomenų atsiradimą viešame registre, o ne faktinį gyvenimą. Teismui nėra pateikta tikėtinų įrodymų, kad šių apeliantės nurodytų asmenų faktinė gyvenamoji vieta iš tiesų būtų ginčo bute.
33. Apeliantė skunde nekėlė klausimo dėl jai mokėtino kompensacijos dydžio, dėl to šioje dalyje apeliacinis teismas plačiau nepasisako.
34. Taip pat atsakovė nurodo pirmosios instancijos teismo procesinį pažeidimą, motyvuodama skundą tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatidėjo bylos nagrinėjimo.
35. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė teikė pirmosios instancijos teismui prašymą, prašydama atidėti bylos nagrinėjimą vėlesniam laikui, t. y. kai bus panaikintas 14 dienų izoliacijos reikalavimas, susijęs su karantinu Lietuvos Respublikoje teritorijoje, panaikinimu. Nurodė, kad atsakovei atvykstant iš Baltarusijos būtų privalomas 14 dienų terminas izoliuotis dėl karantino, dėl to atsakovė neturi galimybių atvykti į teismo posėdį. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį prašymą.
36. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė neatvyko nei į paskirtą parengiamąjį teismo posėdį, nei į paskirtą teismo posėdį. Apie teismo posėdžius apeliantė buvo informuota tinkamai, t. y. beveik prieš du mėnesius iki posėdžio. Pati atsakovė patvirtino, kad apie teismo procesą Lietuvoje buvo tinkamai informuota ir žinojo apie teismo posėdžio datas. Apeliantei buvo pasiūlyta papildomai susirasti tinkamą atstovą Lietuvoje ir išaiškinta, kad teismas turi teisę nagrinėti bylą atsakovei nedalyvaujant. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir visuotinai žinoma, kad laikotarpiu, kai vyko teismo posėdžiai (t. y. 2020 m. liepos 21 d. ir 2020 m. rugsėjo 23 d.) Lietuvoje Respublikos galiojo karantinas ir jo taisyklės, t. y. draudimas atvykti Baltarusijos Respublikos (ne Europos Sąjungos narės) piliečiams į Lietuvos Respublikos teritoriją be svarbios priežasties ar izoliacijos reikalavimų laikymasis. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė, turėdama teismo šaukimą (kaip svarbią priežastį įrodantį dokumentą), galėjo atvykti į paskirtus teismo posėdžius ginčo byloje, prieš tai įvykdžiusi 14 dienų izoliacijos laikotarpio reikalavimą, arba siekdama išvengti nepatogumų dėl izoliacijos (susirasti atstovą Lietuvoje ar prašyti bylos nagrinėjimo nuotolinio būdu). Pabrėžtina ir tai, kad atsakovė pageidavo atidėti posėdį iki neapibrėžto laikotarpio, kadangi dėl pasaulyje ir Lietuvoje esančios COVID-19 pandemijos nėra aišku kada bus panaikintas karantinas Lietuvos Respublikoje ir toks izoliacijos reikalavimų laikymąsis. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad atsakovei buvo suteiktos visos sąlygos dalyvauti ginčo bylos teismo posėdžiuose ir dalyvavimas priklausė išimtinai nuo atsakovės veiksmų. Vien tai, kad izoliavimasis dėl karantino sukeltų atsakovei nepatogumų, nėra pakankama priežastis nenagrinėti (atidėti) ginčo bylos nagrinėjimą neapibrėžtam laikotarpiui.
37. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, konstatuotina, kad nėra galimybių atidalyti ginčo turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir nepažeidžiant šalių teisėtų interesų, o ieškovo pasiūlytas atidalijimas yra optimaliausias bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo ir jos pasibaigimo būdas šioje situacijoje. Kaip minėta, priteisti kompensacija be savininko vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą. Teisėjų kolegijos manymu, šioje situacijoje, kuri neišvengiamai susijusi su bendraturčių nuosavybės teisių ribojimais, remiantis proporcingumo ir protingos, teisingos ir sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais, ieškovo siekis atidalyti jam tenkančią dalį, išmokant atsakovei kompensaciją, laikytinas priimtiniausiu bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdu ginčo situacijoje. Dėl šių aplinkybių, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas.
38. Pažymėtina, kad kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas pateikė teismui prašymą, kuris įvardintas „prašydamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo“. Iš prašymo dalyko matyti, kad ieškovas prašo įpareigoti apeliantę suteikti teismui savo banko atsiskaitomosios sąskaitos numerį, kad užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir leisti ieškovui pervesti į teismo banko depozitinę sąskaitą 3 250,11 Eur sumą, kad greitu ir ekonomišku būdu įvykdyti būsimą teismo sprendimą ir suteikti apeliantei garantiją dėl priteistos kompensacijos gavimo.
39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks prašymas (savo pagrindo ir dalyko požiūriu) nėra prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tokios laikinosios apsaugos priemonės nėra numatytos CPK 145 straipsnyje (t. y. tokios rūšies laikinųjų apsaugos priemonių nėra), o ieškovas prašymu iš esmės siekia apeliacinėje instancijoje išspręsti būsimus teismo sprendimo vykdymo klausimus.
40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendime nurodyta, kad kompensacija, ieškovo mokėtina atsakovei, sumokama per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos į atsakovės nurodytą banko sąskaitą, t. y. atsakovė turi nurodyti ieškovui arba teismui banko sąskaitą, į kurią turi būti pervesta minėta kompensacija. Atsakovei neįvykdžius minėto nurodymo, atitinkamai atsiranda įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo klausimai (CPK VI dalies XL skyriaus nuostatos) ir ieškovas, jeigu atsakovė neteikia duomenų apie banko sąskaitą, į kurią turi būti sumokėta kompensacija, turi teisę kreiptis su prašymu į pirmosios instancijos teismą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ar priimti naują sprendimą pagal pareikštą prašymą, kadangi apeliacinės instancijos teismas sprendžia pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo teisėtumo klausimą pagal pareikštą skundą, o ne vykdymo klausimus.
41. Pažymėtina, kad ieškovas kartu su prašymu pateikė įrodymą dėl 38 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo už laikinąsias apsaugos priemones. Nusprendus, kad pareikštas prašymas nėra prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, žyminis mokestis liko nepanaudotas. Tačiau šis žyminis mokestis (jį pateikus kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą) negali būti techniškai įskaitytas į bylos kortelę (prie atsiliepimo į apeliacinį skundą) ir grąžintas jį sumokėjusiam asmeniui, dėl to šio žyminio mokesčio sumokėjimas apeliacinės instancijos byloje liko neįskaitytas. Dėl žyminio mokesčio grąžinimo ieškovas gali kreiptis bendra tvarka į pirmosios instancijos teismą su atskiru prašymu dėl nepanaudoto žyminio mokesčio grąžinimo arba užskaityti jį kitoje byloje.
42. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją (peticijos Nr. 4968/99). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).
43. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Ieškovas patyrė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (600 Eur) ir surašant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (100 Eur), taip pat 247 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo su priedais vertimą iš lietuvių kalbos į rusų kalbą. Ieškovas pateikė šias išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus.
45. Ieškovo nurodytos 247 Eur išlaidos už atliktus vertimus yra pagrįstos ir būtinos, dėl to priteistinos pilna apimtimi.
46. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.).
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo patirtų 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, atitinka rekomendacinius dydžius, dėl to atsakovės apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės priteistinos ieškovo šios 600 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme už advokato teisinę pagalbą. Tuo tarpu, nustačius, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengtas netinkamai, šios išlaidos (100 Eur) už tokio prašymo parengimą neatlyginamos. Bendrai ieškovo naudai iš atsakovės priteistina 847 Eur bylinėjimosi išlaidų (600+247).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti atsakovės N. C. apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės N. C., gim. (duomenys neskelbtini), 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Išsiųsti nutarties kopiją Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.