- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-04
- Bylos Nr.
- e2-1179-945/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01091-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Atsakovas
- D. P.
- Advokatai
- Sigitas Štaraitis, Akvilė Gargasaitė
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
- 2.6.10.2.3Kaltė
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bieltransa“ atstovei advokato padėjėjai Akvilei Gargasaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bieltransa“ ieškinį atsakovui D. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ieškovė ieškiniu (1 t., e. b. l. 1–8) prašė pripažinti negaliojančiais laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. atliktus dvidešimt mokėjimų iš ieškovės kasos į atsakovo sąskaitą bendrai 101 120,49 Eur sumai, taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti ieškovei 101 120,49 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai 200 438,24 Eur sumai, iš jų 32 310,20 Eur hipotekos kreditoriaus reikalavimai, 85 101,29 E. S. ir VMI reikalavimai, 83 026,75 Eur trečiosios eilės kreditorių reikalavimai. Atsakovas buvo bendrovės direktoriumi nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas bankroto administratoriui perdavė dalį buhalterinės apskaitos dokumentų, iš kurių paaiškėjo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. buvo išrašyta 20 kasos išlaidų orderių, pagal kuriuos atsakovas sau iš bendrovės kasos išsimokėjo 101 120,49 Eur. Pinigai buvo išmokėti esant pradelstiems aukštesnės eilės kreditoriniams reikalavimams, įmonei esant nemokiai. Egzistuoja visos sąlygos nurodytus sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana instituto pagrindu. Sandoriais pažeistas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymo eiliškumas. Pripažinus sandorius negaliojančiais turi būti taikoma restitucija. 2018 m. sausio 11 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo (2 t., e. b. l. 47–48), kuriame nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovo administratoriui papildomai perduoti dokumentai atskleidžia, jog atsakovas dalį ginčijamais sandoriais iš kasos paimtų pinigų (27 234 Eur) vėliau į kasą grąžino, todėl prašomos taikyti restitucijos suma mažinama iki 73 886,49 Eur, reikalavimo dalies dėl kitos sumos priteisimo ieškovė atsisako. Atsiliepimu į ieškinį (1 t., e. b. l. 63–65, 79–81) atsakovas prašo ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo reikalavimą dėl turto ir dokumentų perdavimo administratoriui įvykdęs tinkamai. Ieškovės bankroto byloje konstatuotas nemokumas 2016 m. gruodžio 31 d. Duomenų, kad ieškovė buvo nemoki ir anksčiau, byloje nėra, todėl ieškovė nepagrįstai ginčija 2016 m. sudarytus sandorius. Pripažinęs, kad pagal kasos išlaidų orderius jam buvo perduotos orderiuose nurodytos sumos, atsakovas pažymi, kad pinigai perduoti teisėtai. Šiuos pinigus atsakovas panaudojo bendrovės reikmėms. Be to, 2017 m. sausio mėnesį daugiau kaip 90 000 Eur suma buvo sumažintas įsiskolinimas VMI ir Sodrai. Aplinkybė, kad kreditorių sąraše nėra nei vieno fizinio asmens, parodo, jog buvo atsiskaityta su įmonės darbuotojais, tam panaudojant dalį ginčijamais sandoriais iš kasos išimtų lėšų. Kadangi visos lėšos buvo panaudotos bendrovės poreikiams, visiškai ar iš dalies atsiskaitant su nurodytais bendrovės kreditoriais, reikalavimo dėl restitucijos taikymo tenkinimo atveju atsakovas taptų ieškovės kreditoriumi. Iš nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo turinio matyti, kad 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovė turto turėjo už 78 647 Eur, o 2017 m. kovo 1 d. – už 107 158 Eur. Šie duomenys parodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iki 2017 m. kovo 1 d. padidėjo ne tik bendrovės skolos, bet ir turtas. Šis didėjimas susijęs būtent su atsakovui išmokėtomis lėšomis. Jeigu teismas tenkintų ieškovės reikalavimą taikyti restituciją, atsakovas taptų ir bendrovės skolininku, ir jos kreditoriumi.
Bylos dalis nutraukiama, kiti ieškinio reikalavimai tenkinami iš dalies
Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas buvo ieškovės direktoriumi nuo 2007 m. balandžio 26 d., būtent atsakovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo (1 t., e. b. l. 13–14; 3 t., e. b. l. 140–143). Bankroto byla ieškovei iškelta Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi (1 t., e. b. l. 13–14), 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartimi (1 t., e. b. l. 15–16) patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai 200 438,24 Eur sumai, iš jų 32 310,20 Eur hipotekos kreditoriaus reikalavimai, 85 101,29 E. S. ir VMI reikalavimai, 83 026,75 Eur trečiosios eilės kreditorių reikalavimai. 2017 m. spalio 26 d. nutartimi (4 t., e. b. l. 137) patvirtintas patikslintas 10 802,82 E. S. kreditorinis reikalavimas, 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi (4 t., e. b. l. 138) pripažinta, kad dalis VMI kreditorinio reikalavimo (16 642,83 Eur) užtikrinta hipoteka, kita dalis (57 872,18 Eur) nurodyta kaip antros eilės kreditorinis reikalavimas. Į bylą taip pat pateikti duomenys, kad Sodros kreditorinis reikalavimas užtikrintas trijų administratoriui perduotų transporto priemonių įkeitimu, Luminor Bank AB ir VMI reikalavimas – administratoriui neperduoto laivo įkeitimu (4 t., e. b. l. 78–103, 139–141). Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad bendra hipoteka užtikrintų reikalavimų ir antrosios eilės kreditorių reikalavimų suma sudaro 117 628,03 Eur. Tiek nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo (1 t., e. b. l. 13–14) nurodyta ieškovės turto vertė (78 647 Eur), kuri iš esmės atitinka balansinę turto vertę (4 t., e. b. l. 57–63, 71–73), tiek ir ieškovės į bylą pateikti duomenys apie bankroto administratoriui perduotą turtą ir turtines teises (2018 m. vasario 2 d. pažyma, iš kurios matyti, kad turto vertė yra 7 900 Eur ir metalo laužo kainai prilyginama dviejų transporto priemonių vertė (2 t., e. b. l. 85–86), taip pat 2018 m. vasario 5 d. pažyma apie neišieškotą 4 784,99 Eur debitorinį reikalavimą (2 t., e. b. l. 87)), leidžia spręsti, kad bendrovės turimo turto neužteks įkaito turėtojų ir antrosios eilės kreditorių reikalavimams patenkinti. Šios išvados nepaneigia ir ieškovės nurodyta bei atsakovo bylos nagrinėjimo metu pripažinta aplinkybė, kad administratoriui nebuvo perduotas į bendrovės balansą įtrauktas laivas. Kaip matyti iš į bylą pateikto ilgalaikio turto žiniaraščio (4 t., e. b. l. 70), jame nurodyta balansinė laivo vertė 2017 m. kovo 6 d. sudarė 68 906,25 E. S. 2017 m. kovo 20 d. sprendime dėl turto priverstinio įkeitimo (4 t., e. b. l. 79) nurodyta laivo rinkos vertė – 40 000 Eur. Ieškovės atstovė 2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje nurodė, kad buvo gautas pasiūlymas laivą parduoti už 32 000 Eur (2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 54 min. 30 min. iki 55 min. 00 sek.). Atsakovas šių aplinkybių neginčija. Teikdamas paaiškinimus 2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje atsakovas pripažino, kad būtent laivo neperdavimas ir nulėmė esminį skirtumą tarp finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytos balansinės turto vertės ir administratoriaus nurodomos jam perduoto turto vertės (2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 54 min. 30 min. iki 55 min. 00 sek.). Byloje taip pat yra duomenys (4 t., e. b. l. 74–77), kad laivas yra ne Lietuvoje, jis administratoriui neperduodamas dėl didelių pargabenimo išlaidų. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad ne visa laivo vertė, net jį perdavus administratoriui ir pardavus už rinkos kainą, galės būti panaudota kreditorių reikalavimams tenkinti. Net ir prie administratoriui perduoto turto vertės pridėjus preliminarią laivo vertę gaunama bendra suma yra ženkliai mažesnė tiek už visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą, tiek ir už hipotekos ir antrosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų sumą. Į bylą pateikti kasos išlaidų orderiai (1 t., e. b. l. 17–37) patvirtina, kad atsakovui iš ieškovės kasos laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. buvo išduotos tokios sumos: 2016 m. spalio 18 d. – 2 400 Eur, 2016 m. spalio 26 d. – 10 000 Eur, 2016 m. spalio 31 d. – 10 000 Eur, 2016 m. lapkričio 4 d. – 3 000 Eur, 2016 m. lapkričio 7 d. – 20 000 Eur, 2016 m. lapkričio 8 d. – 10 000 Eur, 2016 m. lapkričio 11 d. – 395,50 Eur, 2016 m. lapkričio 30 d. – 5 300 Eur, 2016 m. gruodžio 1 d. – 1 000 Eur, 2016 m. gruodžio 3 d. – 1 850 Eur, 2017 m. sausio 4 d. – 9 196 Eur, 2017 m. sausio 4 d. – 1 633,50 Eur, 2017 m. sausio 9 d. – 5 082 Eur, 2017 m. sausio 16 d. – 6 051,26 Eur, 2017 m. sausio 20 d. – 3 267 Eur, 2017 m. sausio 20 d. – 2 420 Eur, 2017 m. sausio 24 d. – 4 809,75 Eur, 2017 m. vasario 2 d. – 816,75 Eur, 2017 m. vasario 7 d. – 2 541 Eur ir 2017 m. balandžio 3 d. – 1 357,73 Eur, iš viso 101 120,49 Eur. Duomenys apie įsiskolinimus VMI ir Sodrai (1 t., e. b. l. 38–41), taip pat apie pradelstų įsiskolinimų visiems kreditoriams kiekvieno kasos išlaidų orderio surašymo dieną sumas (2 t., e. b. l. 4–7, 63–68) patvirtina, kad kiekvieno išmokos iš bendrovės kasos išmokėjimo metu egzistavo išmokų vertę ženkliai viršijančios pradelstų įsipareigojimų sumos, kurios nuolat didėjo (nuo 98 146,88 Eur 2016 m. spalio 18 d. iki 168 048,74 Eur 2017 m. balandžio 3 d.). Kiekvieno sandorio sudarymo metu egzistavo pradelsti įsipareigojimai VMI (nuo 13 613,83 Eur 2016 m. spalio 18 d. iki 70 222,83 Eur 2017 m. balandžio 3 d.) ir Sodrai (nuo 2 731,06 Eur 2016 m. spalio 18 d. iki 8 998,84 Eur 2017 m. balandžio 3 d.). Ieškovės banko sąskaitų išrašai (1 t., e. b. l. 147–170) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu sąskaitos buvo areštuotos, visos įplaukos į banko sąskaitas buvo nedelsiant panaudojamos VMI ir Sodros reikalavimų tenkinimui, banko mokesčiams ir sistemų administravimui. Duomenys apie banko sąskaitoje ir kasoje buvusias lėšas (2 t., e. b. l. 3) leidžia spręsti, kad atliekant ginčijamus išmokėjimus iš bendrovės kasos pinigų suma, kuria disponavo ieškovė, buvo ženkliai mažesnė už pradelstų įsipareigojimų sumas, t. y. bendrovė neturėjo pakankamai piniginių lėšų, kad galėtų atsiskaityti su visais kreditoriais, atsiskaitymo su kuriais terminai buvo suėję. Kaip nurodyta Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartyje dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo (3 t., e. b. l. 190–194), įvertinusi bylos nagrinėjimo metu atsakovo ieškovei perduotas avanso apyskaitas (1 t., e. b. l. 120–146; 4 t., e. b. l. 105–130), ieškovės atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad avanso apyskaitose nurodyti duomenys apie iš bendrovės kasos išimtas ir į kasą grąžintas lėšas, taip pat apyskaitose nurodytas atsakovo išlaidas atitinka bankroto administratoriui perduotus pirminius finansinius dokumentus ir ginčo dėl to nėra (2018 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 18 min. 50 sek. iki 19 min. 30 sek.). Vykdydama teismo įpareigojimą 2018 m. balandžio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose (4 t., e. b. l. 1–2) ieškovė nurodė, kad nebuvo rasti duomenys apie 2016 m. lapkričio 2 d. sandorius su UAB „Timėjas“ ir UAB „Proflog“ ir 2017 m. kovo 29 d. sandorį su A. P. įmone. Atsakovui su 2018 m. gegužės 11 d. prašymu pateikus papildomus rašytinius įrodymus, susijusius su šių sandorių sudarymu, 2018 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovė patvirtino neturinti pagrindo abejoti išlaidų faktu (2018 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 2 min. 00 sek. iki 2 min. 30 sek.).Ginčas byloje kilo dėl to, ar atsakovas, kuriam buvo išduotos lėšos iš bendrovės kasos, šias lėšas panaudojo tinkamai, atsižvelgdamas į bendrovės turtinę bei finansinę padėtį (mokumą, galimybes įvykdyti visus pradelstus turtinius įsipareigojimus), ar atliekant mokėjimus nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės ir teisėti interesai.
Dėl ieškinio sumos
Vadovaujantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais, pareiga įvardinti ieškiniu prašomą priteisti sumą, ieškinio reikalavimą ir šio reikalavimo faktinį pagrindą, tenka ieškovui. Nagrinėjamoje byloje teikdama ieškinį ieškovė nurodė, kad ieškinio suma sudaro 101 120,49 Eur, kurie, ieškovės vertinimu, atsakovui iš bendrovės kasos buvo išmokėti ir atsakovo vėliau panaudoti neteisėtai. Nagrinėjant bylą iš esmės ieškovė savo reikalavimus patikslino (2 t., e. b. l. 47–48), atsisakydama reikalavimo dalies dėl 27 234 Eur sumos priteisimo bei nurodydama, kad, patenkinus reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ieškovei iš atsakovo restitucijos forma turi būti priteista 73 886,49 Eur suma. Toks ieškovės dalies ieškinio reikalavimo atsisakymas atitinka CPK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl tenkinamas, bylos dalis dėl reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovo 27 234 Eur sumą nutraukiama (CPK 293 str. 4 p.). Be to, bylos nagrinėjimo metu atsakovui pateikus avanso apyskaitas (1 t., e. b. l. 120–146), kuriose užfiksuota, kad 2016 m. spalio 1 d. duomenimis atsakovui iš bendrovės kasos perduotų lėšų likutis sudarė 26 062,53 Eur, ieškovės atstovė aiškiai nurodė, kad ieškovė pretenzijų dėl šios sumos panaudojimo atsakovui šioje byloje nereiškia, bylos ribas siedama su atsakovo nuo 2016 m. spalio 18 d. gautomis piniginėmis lėšomis ir jų panaudojimu (2018 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 17 min. 40 sek. iki 18 min. 50 sek.). Taip pat ieškovės atstovė nurodė, kad šioje byloje atsakovui nereiškiamos pretenzijos dėl avanso apyskaitose nurodytos 18 275,01 Eur sumos, kurią ieškovas iš bendrovės kasos išėmė 2016 m. spalio 25 d. (2018 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 15 min. 30 sek. iki 16 min. 17 sek.).Bylos nagrinėjimo metu ieškovė taip pat pateikė teismui duomenis apie tai, kad 37 400 Eur suma už parduodamą automobilį dviem mokėjimo nurodymais buvo pervesta į asmeninę atsakovo banko sąskaitą (3 t., e. b. l. 86–87), tačiau šios lėšos neatsispindi nei atsakovo avanso apyskaitose, nei bendrovės kasos dokumentuose. Ieškovės atstovė paaiškino, kad šie duomenys į bylą teikti tam, jog būtų atskleistos aplinkybės, susijusios su ginčijamais kasos išlaidų orderiais atsakovui perduotų lėšų panaudojimu, aiškiai nurodė, kad ieškinio dalykas ir pagrindas nėra tikslinami, ieškovė šioje byloje nereiškia atsakovui reikalavimo dėl 37 400 Eur sumos apskaitymo tinkamumo ir panaudojimo teisėtumo (2017 m. kovo 7 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 19 min. 20 sek. iki 20 min. 50 sek.). Apibendrindamas sprendimo 10–12 pastraipose nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad nagrinėjamos bylos ribas sudaro atsakovo veiksmų, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. dvidešimties kasos išlaidų orderių pagrindu išimant iš bendrovės kasos pinigines lėšas ir šių lėšų dalį – 73 886,49 Eur – panaudojant, teisėtumo vertinimas.
Dėl ieškovės turtinės – finansinės padėties ginčo lėšų išmokėjimo metu
Ieškovė atsakovo veiksmų neteisėtumą sieja su aplinkybe, kad lėšų perdavimo atsakovui iš bendrovės kasos metu ieškovės turtinė padėtis buvo bloga, ieškovė buvo nemoki. Atsakovas neginčijo nutartyje dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo (1 t., e. b. l. 13–14) konstatuotos aplinkybės, kad, vadovaujantis finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis, ieškovė buvo nemoki jau 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau akcentavo, jog dalis ginčijamų sandorių yra sudaryta 2016 m., o įrodymų, kad tuo metu bendrovė buvo nemoki, į bylą nepateikta. Su tokia atsakovo pozicija teismas nesutinka.Ieškovei į bylą pateikus 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentus (1 t., e. b. l. 102–108) paaiškėjo, kad bendrovės turtas 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė 504 445 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 240 415 Eur. Formaliai tuo metu bendrovė dar nebuvo nemoki, nes pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į įmonės balansą įtraukto turto vertės (504 445 Eur / 2 = 252 222,50 Eur) (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 str. 8 d.). Tačiau iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad bendrovės turto balansinė vertė per 2016 m. sumažėjo nuo 504 445 Eur iki 78 647 Eur. Be to, administratoriui buvo perduotos kelios nedidelės vertės transporto priemonės ir debitorinis reikalavimas (2 t., e. b. l. 85–87), kas parodo, kad turto vertė prieš įmonei iškeliant bankroto bylą buvo ženkliai sumažėjusi, nors turto balansinė vertė pagal į bankroto bylą pateiktus duomenis, kaip matyti iš nutarties iškelti bankroto bylą turinio, sudarė 107 158 Eur. Pasisakydamas dėl įmonės turto vertės pokyčių, 2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad turto vertės sumažėjimui 2016 m. įtakos galėjo turėti lizingo sutarčių pagrindu įsigytų transporto priemonių, kurios buvo įtrauktos į bendrovės balansą, perdavimas lizingo davėjui 2016 m. lapkričio – gruodžio mėn. Be to, įsipareigojimams dengti 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo parduotas 140 000 Eur vertės pastatas. Atsakovas taip pat pripažino, kad sudarant 2015 m. gruodžio 31 d. balansą į turto vertę buvo įtraukta 2015 m. gruodžio mėn. sudegusios transporto priemonės vertė (4 000 Eur ar 6 000 Eur). Atsakovas taip pat nurodė, kad licencijoms vežimo paslaugoms gauti buvo reikalinga pateikti duomenis apie balansinę įmonės turto vertę. Dėl to buvo atliekamas turto perkainojimas, galėjęs turėti įtakos turto balansinei vertei 2015 m. gruodžio 31 d. (2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 45 min. 30 min. iki 52 min. 40 sek. ir nuo 55 min. 00 sek. iki 58 min. 10 sek.). Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad reali atsakovės turto vertė 2015 m. gruodžio 31 d. buvo mažesnė už nurodytą tą dieną sudarytame balanse. Be to, iki 2016 m. spalio 18 d. dalis turto buvo parduota, gautas lėšas skiriant įsipareigojimams dengti (pvz., parduotas 140 000 Eur vertės pastatas), taip ženkliai sumažinant įmonės turto vertę. Bendrovės prievolių dydis, net ir gautomis lėšomis atsiskaitant su kreditoriais, taip greitai nemažėjo, per vienerius metus mokėtinų sumų dydis sumažėjo nuo 240 415 Eur iki 182 511 Eur (4 t., e. b. l. 71–72). Vien iš 504 445 Eur 2015 m. gruodžio 31 d. į balansą įtrauktos turto vertės (kuri, kaip minėta, buvo didesnė, nei reali balansinė turto vertė), atėmus atsakovo nurodytą pastato vertę (140 000 Eur), 2016 m. rugpjūčio mėn. bendrovės turto vertė buvo mažesnė nei 365 022 Eur (182 511 Eur * 2), t. y. nebuvo dvigubai didesnė už įsipareigojimų sumą. Nurodytos aplinkybės, jas vertinant kartu su duomenimis apie sunkumus, su kuriais ieškovė susidūrė 2015 m. pabaigoje sudegus vilkikui su produkcija, informacija apie turto pardavimą kreditoriniams įsipareigojimams padengti, leidžia spręsti, kad su mokumo problemomis ieškovė susidūrė iki ginčijamų sandorių sudarymo. Kaip teisingai nurodė atsakovas, buhalteriniai duomenys apie turto vertę laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. į bylą nebuvo pateikti. Nors procesinė pareiga įrodinėti nemokumą tenka ieškinį pareiškusiai ieškovei (CPK 178 str.), nagrinėjamu atveju susiklostė specifinė situacija. Pareiga nurodytu laikotarpiu organizuoti ieškovės buhalterinę apskaitą ir išsaugoti apskaitos dokumentus bei registrus teko atsakovui (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str.). Kad egzistavo apskaitos registrai, kuriuose buvo užfiksuojamas bendrovės turto vertės kitimas, teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu patvirtino buvęs bendrovės buhalteris A. J. (2018 m. sausio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 36 min. 35 sek. iki 1 val. 48 min. 20 sek.). Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, prie kurio buvo pridėta ištrauka iš ilgalaikio turto žiniaraščio (3 t., e. b. l. 140–144). Kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, susijusių su įmonės dokumentų perdavimu bankroto administratoriui (1 t., e. b. l. 66–68, 82–84, 92–96, 99–100, 110–111; 3 t., e. b. l. 145–149; 4 t., e. b. l. 135–136), aptariami apskaitos registrai bankroto administratoriui, pažeidžiant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, nebuvo perduoti, už tinkamą pareigos perduoti dokumentus nevykdymą bankroto byloje atsakovui skirta bauda. Be to, atsakovui buvo nustatytas terminas nuvykti pas bankroto administratorių ir, peržiūrėjus šio turimus dokumentus, pateikti teismui duomenis, kurie paneigtų ieškovės poziciją dėl dalies dokumentų neperdavimo. Pasinaudojęs galimybe peržiūrėti dokumentus atsakovas jokių papildomų įrodymų, susijusių su turto verte, teismui nepateikė. Nors atsakovas tvirtino pats kitų dokumentų neturintis, jo pozicijos pagrįstumu leidžia abejoti aplinkybė, kad ir kitus dokumentus (avansines apyskaitas) atsakovas teismui pateikė tik bylos nagrinėjimo metu po atskiro pareikalavimo. Apibendrindamas sprendimo 15–16 pastraipose nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad tikslūs buhalteriniai duomenys apie ieškovės turto vertę laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. teismui nebuvo pateikti dėl atsakovo kaltės. Ši išvada įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu vertinama atsakovo nenaudai. Teismas, taikydamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintą tikimybių pusiausvyros standartą, kaip labiau tikėtiną vertina ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ieškovė buvo nemoki jau pirmojo lėšų išėmimo iš kasos dieną – 2016 m. spalio 18 d.Teismas taip pat sutinka su ieškovės nurodyta aplinkybe, kad nemokumas nėra privaloma sąlyga tam, kad juridinio asmens vadovo veiksmus būtų galima pripažinti prieštaraujančiais kreditorių interesams. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje kreditorių interesų pažeidimas siejamas su trimis alternatyviomis sąlygomis: 1) dėl sandorio įmonė tapo nemoki arba 2) būdama nemoki suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, arba 3) kitaip pažeidė kreditorių interesus. CK 6.930¹ straipsnyje taip pat nurodyta, kad pareiga laikytis atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo atsiranda tada, kai juridinis asmuo neturi pakankamai piniginių lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Teisės aiškinimo taisyklė, pagal kurią nemokumas nėra būtina sąlyga įmonės vadovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti, nuosekliai akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodant, kad veiksmų neteisėtumas gali būti grindžiamas prievolių kitiems kreditoriams nevykdymu ir galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 2012 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012, 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendimo 7 pastraipoje konstatuota, kad ginčijamų lėšų iš kasos išėmimų metu ieškovė neturėjo piniginių lėšų visiems pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti, skolos buvo išieškomos priverstine tvarka taikant areštą ieškovės sąskaitoms. Atsakovas nurodė, kad mokėjimai per kasą ar jo asmeninę sąskaitą buvo atliekami būtent dėl to, jog buvo apribota galimybė disponuoti bendrovės sąskaitose esančiomis lėšomis, t. y. finansinės operacijos buvo atliekamos atsakovui aiškiai suvokiant, kad piniginių lėšų nepakanka atsiskaitymui su visais kreditoriais.
Dėl kreditorių teisių pažeidimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią įmonės vadovą su įmone siejanti fiducarinė pareiga įmonei veikiant įprastai reiškia veikimą įmonės akcininkų interesais. Kuo įmonės finansinė būklė prastesnė ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti, bendrovės vadovas turi įvertinti, kaip bendrovės sudaromi sandoriai paveiks bendrovės kreditorių interesus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad nustatant, ar ginčijamais veiksmais buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, pažeidimą konstatuoti nėra pagrindo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad actio Pauliana institutas negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-205-516/2016). Apibendrindamas nurodytas išvadas teismas sprendžia, kad atsakovo veiksmai nagrinėjamoje byloje gali būti pripažinti neteisėtais tik konstatavus, jog dėl šių veiksmų sumažėjo įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybės. Vien faktas, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos esant pradelstų kreditorinių reikalavimų, nesant įrodymų, jog dėl lėšų panaudojimo sumažėjo bendrovės turto vertė arba bendrovės turto struktūra pasikeitė taip, kad nebeliko lėšų atsiskaityti su kitais kreditoriais, t. y. jog atskiriems kreditoriams buvo suteiktas pranašumas, pats savaime negali būti vertinamas kaip įrodantis kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Siekiant įvertinti atsakovo veiksmų teisėtumą toliau sprendime analizuojamos su ginčo lėšų panaudojimu susijusios aplinkybės. Kaip matyti iš ieškovės 2018 m. kovo 5 d. rašytinių paaiškinimų (3 t., e. b. l. 1–3) ir prie jų pridėtų dokumentų turinio, viena iš ieškovės vykdytų veiklų buvo prekyba naudotais automobiliais. Automobiliai buvo perkami Vokietijoje ir parduodami Lietuvoje. Į bylą pateikti duomenys apie septynių automobilių įsigijimą 2016 m. Automobilis BMW 530XD įsigytas už 25 210 Eur ir vėliau parduotas už 21 500 Eur (3 t., e. b. l. 4–30, 37). Automobilis Nissan Primastar įsigytas už 7 300 Eur, parduotas už 7 700 Eur (3 t., e. b. l. 70–80). Automobilis Audi A5 įsigytas už 14 490 Eur, parduotas už 10 800 Eur (3 t., e. b. l. 40–68). Automobilis Škoda Roomster įsigytas už 4 600 Eur, parduotas už 6 050 Eur (3 t., e. b. l. 97–110). Automobilis M. B. S350 įsigytas už 78 000 Eur, parduotas už 95 000 Eur (3 t., e. b. l. 111–139). Automobilis VW Passat įsigytas už 8 800 Eur, parduotas už 11 500 Eur (3 t., e. b. l. 151–165). Automobilis VW TS Bussiness įsigytas už 30 000 Eur, parduotas už 37 400 Eur (3 t., e. b. l. 82–96). Nors įsigijimo dokumentai parengti ne lietuvių kalba, šalys pripažino aplinkybes dėl nurodytų automobilių kainų, ginčo dėl to nekilo. Sudėjus sumas, už kurias automobiliai buvo įsigyti ir parduoti, gaunama 168 400 Eur išlaidų ir 189 950 Eur pajamų. Iš nurodytos veiklos bendrovė uždirbo 21 550 Eur (189 950 Eur – 168 400 Eur). Nors atskiri sandoriai (pvz., BMW 530XD ir Audi A5) buvo nuostolingi, atsakovas paaiškino, kad tai buvo susiję su įprasta verslo rizika. Mažesnė suma už automobilius buvo gauta dėl to, kad buvo planuojama juos parduoti eksportui ir susigrąžinti sumokėtą PVM, tačiau, sandoriui nepavykus, automobiliai parduoti Lietuvoje (2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 1 min. 40 sek. 1 val. 3 min. 5 sek.). Šie duomenys parodo, kad atsakovas tęsė įmonės veiklą, sudarė sandorius, kuriais buvo siekiama gauti pelno. Dėl nurodytų priežasčių spręsti, kad aptariamais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai, nėra pagrindo. Jeigu automobiliams įsigyti skirtos lėšos būtų buvę panaudotos kreditorių reikalavimams tenkinti, įmonė nebūtų gavusi pajamų už automobilių pardavimą. Kita vertus, susitardamas su klientu dėl automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir paimdamas iš jo pinigų, atsakovas neturėjo teisės automobilio Vokietijoje nenupirkti, o gautas lėšas panaudoti kreditorių reikalavimams tenkinti. Be to, jeigu aptariami sandoriai nebūtų buvę sudaryti, įmonė nebūtų sutaupiusi, priešingai, ji būtų negavusi 21 550 Eur pajamų. Kaip matyti iš atsakovo avanso apyskaitų (1 t., e. b. l. 120–146; 4 t., e. b. l. 105–130) turinio, ženkli dalis ginčijamų pinigų iš kasos išėmimo ir vėlesnio šių lėšų panaudojimo veiksmų buvo atlikta būtent automobilių įsigijimo sandoriams finansuoti. 2016 m. spalio 18 d. atsakovas skyrė 15 210 Eur automobiliui BMW 530XD įsigyti. Atsakovas taip pat paaiškino, kad kitą kainos dalį už šį automobilį pardavėjui sumokėjo UAB „Altas komercinis transportas“, taip įvykdydama savo finansinę prievolę ieškovei (2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 3 min. 5 sek. iki 1 val. 4 min. 00 sek.). 2016 m. spalio 19 d. atsakovas už automobilį Nissan Primastar sumokėjo 7 300 Eur, 2016 m. spalio 25 d. už automobilį Audi A5 – 14 490 Eur. Į avanso apyskaitą taip pat įtraukta 13 500 Eur suma, kuri įvardijama kaip išleista 2016 m. lapkričio 30 d. apmokėjimui už automobilius Škoda Roomster (4 600 Eur), VW Passat (8 800 Eur) ir iš dalies už automobilį M. B. S350 (100 Eur). Ieškovės į bylą pateikti dokumentai (3 t., e. b. l. 97–139, 151–165) atskleidžia, kad šie automobiliai buvo įsigyti ir už juos sumokėta dar 2016 m. gegužės – birželio mėn. Dėl nurodytos priežasties aptariamas sumas vertinti kaip skirtas ginčijamais sandoriais iš kasos išimtų lėšų panaudojimui, nėra pagrindo. Kartu teismas pažymi, kad, kaip nurodyta sprendimo 11 pastraipoje, ieškovė nekėlė klausimo dėl avanso apyskaitoje nurodyto lėšų likučio 2016 m. spalio 1 d. pagrįstumo bei šių lėšų panaudojimo. Kaip matyti iš atsakovo avanso apyskaitų (1 t., e. b. l. 120–146; 4 t., e. b. l. 105–130) turinio, pirmojo ginčijamo sandorio sudarymo dieną (2016 m. spalio 18 d.) atsakovui buvo perduota ir jo nepanaudota 7 416,43 Eur suma (ši suma gaunama iš avanso apyskaitoje nurodyto atsakovo mėnesio pradžioje turėto lėšų likučio atėmus iki 2016 m. spalio 18 d. turėtas išlaidas). Be to, ieškovė neginčijo ir sandorio, kuriuo atsakovui 2016 m. spalio 25 d. išmokėta 18 275,01 Eur suma. Dėl nurodytų priežasčių aplinkybė, kad atsakovas galimai nebuvo įtraukęs į ankstesnes avanso apyskaitas aptariamų sumų ir jas įtraukė į 2016 m. lapkričio mėn. avanso apyskaitą, negali būti vertinama kaip tiesiogiai susijusi su byloje reiškiamu reikalavimu, patvirtinanti jo pagrįstumą. Be to, avanso apyskaitose pateikti duomenys, kad atsakovas už automobilį VW TS Bussiness 2017 m. sausio – vasario mėn. sumokėjo 24 976,26 Eur. Ieškovės į bylą pateikti dokumentai (3 t., e. b. l. 82–96) atskleidžia, kad už šį automobilį buvo atsiskaityta 2016 m. gruodžio mėnesį, o sumokėta suma sudaro 30 000 Eur. Nurodyta aplinkybė patvirtina su lėšų apskaita (avansinių apyskaitų pildymu) susijusius netikslumus. Dar vienu netikslumu, kurio paaiškinti atsakovas negalėjo, laikoma aplinkybė, kad atsakovas 2016 m. lapkričio 2 d. avanso apyskaitoje fiksavo sumokėjęs 5 000 Eur Vokietijos juridiniams asmenims apmokėdamas sąskaitą už automobilį Nissan Primastar, apmokėjimas už kurį buvo įtrauktas į apyskaitą kaip atliktas 2016 m. spalio 19 d. Net ir įvertinus šiuos netikslumus akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 18 d. atsakovas automobiliams Vokietijoje įsigyti išleido 67 000 Eur (15 210 Eur + 7 300 Eur + 14 490 Eur + 30 000 Eur).Ieškiniu ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 73 886,49 Eur sumą. Iš šios sumos atėmus sprendimo 21 pastraipoje nurodytą išlaidų automobiliams įsigyti sumą (67 000 Eur), lieka 6 886,49 Eur. Sprendimo 20 pastraipoje nurodyta, kad pardavus automobilius buvo ne tik padengtos jų įsigijimo išlaidos, bet ir gauta papildomai 21 550 Eur pajamų, kurios buvo naudojamos einamosios išlaidoms finansuoti. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovė nurodė, kad už automobilį VW TS Bussiness gautos lėšos – 37 400 Eur – buvo pervestos į asmeninę atsakovo sąskaitą, be to, administratoriui neperduoti dokumentai, kurie patvirtintų 6 050 Eur sumokėjimą už automobilį Škoda Roomster. Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo (3 t., e. b. l. 190–194) ieškovės dėmesys atkreiptas į faktines aplinkybes, susijusias su atsiskaitymu už transporto priemones. Teikdama 2018 m. balandžio 30 d. rašytinius paaiškinimus (4 t., e. b. l. 1–2) ieškovė dėl šių faktų netikslino ieškinio dalyko ar pagrindo. Kaip nurodyta sprendimo 12 pastraipoje, ieškovės atstovė patvirtino, kad ieškovė šioje byloje nereiškia atsakovui reikalavimo dėl 37 400 Eur sumos apskaitymo tinkamumo ir panaudojimo teisėtumo. Manydama, kad už šį automobilį gautos lėšos buvo netinkamai apskaitytos, ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą atsakovui dėl nepagrįsto praturtėjimo ar įmonei padarytos žalos atlyginimo. Šiuo faktiniu pagrindu reikalavimas nebuvo reiškiamas. Nebuvo reiškiamas ir reikalavimas, susijęs su atsiskaitymu už automobilį Škoda Roomster. Jeigu už automobilį Škoda Roomster nebuvo atsiskaityta, ieškovė automobilio kainos gali reikalauti iš pirkėjo. Jeigu automobilio kaina buvo sumokėta, tačiau ji nebuvo apskaityta įmonės buhalterijoje, ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą dėl automobilio kainą sudarančios sumos išreikalavimo iš asmens, kuriam ta suma yra perduota. Ieškovės atstovė reikalavimo faktinį pagrindą siejo būtent su lėšų išėmimu iš įmonės kasos ginčijamų kasos išlaidų orderių pagrindu ir jų panaudojimu avanso apyskaitose nurodytoms išlaidoms. Ieškiniu nėra ginčijami automobilių pardavimo sandoriai, nėra reiškiami reikalavimai dėl automobilių kainos sumokėjimo, pardavus automobilius gautų lėšų apskaitos ar jų panaudojimo teisėtumo, nors ieškovės pareiga suformuluoti bylos nagrinėjimo ribas buvo akcentuojama tiek rengiantis bylos nagrinėjimui, tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir atnaujinant bylos nagrinėjimą iš esmės (žr. sprendimo 11–12 pastraipas). Dėl nurodytos priežasties šių sandorių vertinimas nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad pajamomis už parduotus automobilius buvo kompensuotos ne tik jų įsigijimo išlaidos, bet ir didžioji dalis atsakovo avanso apyskaitose nurodytų kitų išlaidų.Pasisakydamas dėl šių išlaidų teismas pažymi, kad, kaip matyti iš avanso apyskaitų (1 t., e. b. l. 120–146; 4 t., e. b. l. 105–130), taip pat ieškovės į bylą pateiktų išlaidas patvirtinančių dokumentų (4 t., e. b. l. 3–9, 13–24, 32–50) turinio, didžioji dalis išlaidų buvo skiriama einamiesiems mokėjimams: kelių mokesčiams, mokėjimams už kurą, transporto priemonių detales, remonto paslaugas, transporto priemonių draudimą. Kaip matyti iš avanso apyskaitų, vien šioms išlaidoms 2016 m. spalio (nuo 2016 m. spalio 18 d.) – 2017 m. vasario mėn. buvo išleista 17 239,58 Eur. Vien ši suma kelis kartus viršija sprendimo 22 pastraipoje nurodytą 6 886,49 Eur sumą (skirtumą tarp ieškinio sumos ir sumos, panaudotos automobiliams įsigyti). Šios išlaidos buvo tiesiogiai susijusios su įmonės vykdoma ūkine veikla. Neapdraudus transporto priemonių, nesumokėjus mokesčių už kelius ar nenupirkus kuro, tolimesnė įmonės veikla nebuvo galima. Naudojantis transporto priemonėmis atsirado būtinybė jas remontuoti, įsigyti jų eksploatavimui būtinas detales. Su pardavėjais ar paslaugų teikėjas buvo atsiskaitoma iš karto. Tokia atsiskaitymo tvarka neleidžia spręsti, kad atsakovas atlikdamas mokėjimus išskirdavo dalį kreditorių, atsirinkdavo, su kuriais kreditoriais atsiskaityti, o su kuriais – ne. Kad bendrovės turimomis lėšomis pirmiausia buvo apmokamos einamosios išlaidos, patvirtina ir avanso apyskaitose užfiksuoti duomenys apie mokėjimus VĮ Registrų centrui, AB ESO, UAB „Auto-loads.com“ (4 t., e. b. l. 10–12, 25–31, 54–56). Be to, atsakovas sumokėjo antstoliui už priverstinį debitorinio reikalavimo išieškojimą (4 t., e. b. l. 40–41). Nors atsakovas nurodė, kad jo turėtos lėšos buvo naudojamos darbo užmokesčiui mokėti, taip pat atsiskaitymui su Sodra ir VMI, tokie mokėjimai avanso apyskaitose neužfiksuoti. Priešingai, į bylą pateikti duomenys, kad darbuotojams buvo mokama tiesiogiai iš bendrovės kasos (2 t., e. b. l. 8–45). Šiems mokėjimams galėjo būti naudojamos atsakovo į bendrovės kasą grąžintos lėšos (2 t., e. b. l. 46). Be to, dalis prievolių Sodrai ir VMI buvo padengta nurašant ginčijamu laikotarpiu į bendrovės sąskaitą pervestas lėšas (1 t., e. b. l. 147–170). Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad kasoje buvusios lėšos buvo naudojamos einamiesiems su įmonės veikla susijusiems mokėjimams atlikti, o pradelsti įsipareigojimai aukštesnės eilės kreditoriams buvo dengiami nurašant lėšas nuo bendrovės kasos priverstine tvarka. Apibendrindamas sprendimo 20–23 pastraipose nurodytas aplinkybes teismas daro kelias bylai reikšmingas išvadas. Pirma, atsakovas iš bendrovės kasos ginčijamais mokėjimais išimtas pinigų sumas (101 120,49 Eur ) panaudojo bendrovės ūkinei veiklai. Antra, dalis lėšų (27 234 Eur ) buvo grąžinta į bendrovės kasą, ginčo dėl jų nėra. Trečia, didžioji dalis lėšų (67 000 Eur iš 73 886,49 Eur) buvo panaudota tęsiant prekybos automobiliais verslą. Šis verslas ieškovei nebuvo nuostolingas, pardavus automobilius gautos pajamos 21 550 Eur viršijo jų įsigijimo kainą. Ketvirta, į bylą pateikti duomenys apie atsakovui perduotų lėšų panaudojimą atskleidžia, kad didelė atsakovui perduotų lėšų dalis (17 239,58 Eur laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2017 m. vasario 28 d.) buvo panaudota kurui, kelių mokesčiams, automobilių draudimui, jų detalėms ir remonto darbams. Išlaidos buvo tiesiogiai susijusios su kasdienine bendrovės veikla, mokėjimai buvo atliekami sandorių sudarymo (prekių įsigijimo ar paslaugų suteikimo) metu. Vien ši išlaidų suma viršija ginčijamais sandoriais atsakovui perduotų lėšų, kurios nebuvo grąžintos į kasą ar panaudotos automobiliams įsigyti, likutį (6 886,49 Eur). Kartu jos neviršija pardavus automobilius gautų pajamų sumos (21 550 Eur). Dėl nurodytų priežasčių spręsti, kad aptarti atsakovo veiksmai buvo neteisėti, jog jais buvo bloginama bendrovės turtinė padėtis, kad jų neatlikus būtų buvusi galimybė didesne apimtimi atsiskaityti su aukštesnės eilės kreditoriais, nėra pagrindo. Penkta, duomenys apie Sodros ir VMI atliktą lėšų nurašymą nuo bendrovės sąskaitos leidžia spręsti, kad dalis bendrovės vykdomos veiklos pajamų buvo panaudota aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad ankstesnis veiklos nutraukimas būtų turėjęs teigiamos įtakos šių kreditorių interesams, jog sustabdžius įmonės veiklą 2016 m. spalio mėn. ar dar anksčiau VMI ir Sodros reikalavimai būtų padengti didesne apimtimi. Kartu teismas pažymi, kad atsakovas 2017 m. kovo 14 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi (4 t., e. b. l. 142–143) buvo areštuotas ieškovės turtas ir piniginės lėšos, priklausančios ieškovei ir esančios pas ieškovę ir trečiuosius asmenis. Šiomis lėšomis leista mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas. Šis suvaržymas galiojo iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Bankroto byla ieškovei iškelta Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi (1 t., e. b. l. 13–14), nutartis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 18 d. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, finansines prievoles vykdyti ir disponuoti juridiniam asmeniui priklausančiu turtu draudžiama nuo to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo apsaugoti galimai nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią per tą laiką sumažinti jos turtą, taip apsaugant visų kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga, o iki tol, teisme esant paduotam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nurodyti interesai saugomi apimtimi, nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kaip matyti iš avansinių apyskaitų turinio (4 t., e. b. l. 127–130), galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms buvo atliktas paskutinis ginčijamas sandoris, kuriuo 2017 m. balandžio 3 d. iš kasos atsakovui perduota 1 357,73 Eur. Dalis šios sumos – 100 Eur – 2017 m. balandžio 20 d. grąžinti į kasą. Be to, lėšos, kuriomis disponavo atsakovas, buvo panaudotos dviem mokėjimams po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atlikti – 2017 m. kovo 29 d. buvo sumokėta 500 Eur A. P. įmonei, 2017 m. balandžio 20 d. buvo sumokėta 800 Eur MB Aureniukas. Paskutinis mokėjimas atliktas jau esant įsiteisėjusiai nutarčiai dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Šie veiksmai buvo atlikti esant įstatyme ir teismo nutartyje įtvirtintiems imperatyviems draudimams, todėl negali būti vertinami kaip teisėti. Nors jais buvo patenkinti bendrovės kreditorių reikalavimai, atsakovas nesilaikė atsiskaitymo su kreditoriais eilės, patenkino žemesnės eilės kreditorių reikalavimus. Tokiu būdu buvo paneigta sprendimo 4 pastraipoje nurodytų aukštesnės eilės kreditorių teisė į dalies reikalavimo patenkinimą (CK 6.930¹ str.).
Motyvuojamoji dalis
Dėl pažeidimo teisinio kvalifikavimo
Teikdama teismui ieškinį ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais kasos išlaidų orderiais įformintus sandorius, kuriais lėšos iš bendrovės kasos buvo perduotos atsakovui, taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą grąžinti ginčijamų sandorių pagrindu gautas lėšas. Ieškovė įvardijo du institutus, kaip pagrindus sandoriams pripažinti negaliojančiais. Ieškovės vertinimu, sandoriai negalioja CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto actio Pauliana instituto pagrindu. Be to, išmokant pinigus buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymo eiliškumas (CK 1.80 str.). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau šalių nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014). Visgi, nors teisinis ginčo kvalifikavimas yra teismo prerogatyva ir aplinkybė, kad teismas ieškovės reiškiamiems reikalavimams pritaikė ieškovo nenurodytas teisės normas, nėra pagrindas spręsti, jog teismas veikė ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus), tačiau kartu būtina atsižvelgti į tai, jog ieškovui savo reikalavimą ir faktinį pagrindą suformulavus nepakankamai apibrėžtai, toks kvalifikavimas gali būti staigmena atsakovui (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Teismui tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir atnaujinant bylos nagrinėjimą iš esmės išaiškinus ieškovės pareigą tiksliai įvardinti ieškinio pagrindą ir dalyką, ieškovė 2018 m. balandžio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose (4 t., e. b. l. 1–2) nurodė prašanti atsakovo veiksmus vertinti ir civilinės atsakomybės taikymo aspektu. Ši aplinkybė buvo išaiškinta atsakovui ir jo atstovui 2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio metu, aiškiai įvardijant bylos nagrinėjimo ribas (2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 5 min. 50 sek. iki 7 min. 20 sek.). Teismo teisę tokiu atveju faktines aplinkybes, susijusias su lėšų išėmimo iš kasos teisėtumu ir jų panaudojimo tinkamumu, vertinti tiek sandorių negaliojimo pagrindu, tiek ir civilinės atsakomybės taikymo aspektu, patvirtina teismų praktika (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-546-823/2017). Ieškovė nagrinėjamoje byloje kėlė klausimą dėl lėšų išėmimų iš kasos, kaip civilinių sandorių, teisėtumo. Nors mokėjimo veiksmas teismų praktikoje yra vertinamas kaip vienašalis civilinis sandoris (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015, 2017 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-88/2014, 2017 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-537-464/2017), nagrinėjamu atveju dėmesys atkreipiamas į kelias reikšmingas aplinkybes. Ieškovė ginčija veiksmą, kuriuo lėšos buvo perduotos įmonės vadovui iš bendrovės kasos. Lėšos nebuvo skirtos atsiskaityti su bendrovės vadovu. Pačiu lėšų perdavimu nebuvo įvykdyta jokia prievolė, nebuvo atliktas joks mokėjimas. Kasos išlaidų orderiu, kaip buhalteriniu dokumentu (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d.), tebuvo užfiksuota aplinkybė, kad bendrovės lėšos bus ne kasoje, o perduotos bendrovės vadovui. Mokėjimo veiksmu tapo ne lėšų perdavimas atsakovui kasos išlaidų orderiu, bet šių sumų panaudojimas prekėms ar paslaugoms įsigyti. Reikšminga teismas pripažįsta ir tą aplinkybę, kad ieškovė neįrodinėjo lėšų perdavimo atsakovui neteisėtumo. Atsakovo veiksmų neteisėtumą ieškovė siejo būtent su lėšų panaudojimu. Jeigu atsakovas visas lėšas būtų grąžinęs į kasą (kaip kad buvo padaryta su lėšų dalimi), nebūtų ieškovės nurodomo reikalavimo pagrindo – mokėjimų eiliškumo pažeidimo. Šio pagrindo nebūtų ir tuo atveju, jeigu atsakovas lėšas būtų panaudojęs atsiskaityti su darbuotojais, Sodra ar VMI. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo ginčijamų kasos išlaidų orderių vertinti kaip sandorių CK 1.63 straipsnio prasme. Teismas taip pat pažymi, kad ieškovė neprašė pripažinti negaliojančiais atsakovo panaudojant jam perduotas lėšas ieškovės vardu atliktų mokėjimų, kurie užfiksuoti avanso apyskaitose bei pirminiuose finansiniuose dokumentuose. Būtent šie mokėjimai atitiktų vienašalio sandorio sampratą, kaip ji aptarta šioje pastraipoje cituotoje teismų praktikoje. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės teises ginti taikant sandorių negaliojimo institutą nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Kartu teismas pažymi, kad sprendimo 25 pastraipoje užfiksuoti pažeidimai atitinka visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, įtvirtintas CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Atsakovas, vykdydamas savo, kaip bendrovės valdymo organo, funkcijas, išoriniuose santykiuose su bendrovės kreditoriais priėmė sprendimus dėl bendrovės lėšų panaudojimo, pažeisdamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte ir Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartyje įtvirtintus draudimus (4 t., e. b. l. 142–143). Nors šiais mokėjimais buvo įvykdytos ieškovės prievolės kreditoriams, atsakovui nusprendus atsiskaityti su žemesnės eilės kreditoriais buvo pažeisti aukštesnės eilės kreditorių interesai. Nors ieškovės mokumas dėl tokių veiksmų išliko toks pats (nors sumažėjo bendrovės turto vertė, tokia pačia suma buvo sumažinta ir prievolių suma), bet išskiriant atskirus kreditorius buvo apribotos galimybės kitiems kreditoriams gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Kitaip tariant, jeigu atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų mokėjimų, jiems atlikti panaudotos sumos būtų buvę panaudotos aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Kad bankroto procese šie reikalavimai nebus patenkinti visa apimtimi, konstatuota sprendimo 5 pastraipoje. Nurodytos aplinkybės patvirtina žalos ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, egzistavimą. Kaltės prezumcijos nagrinėjamu atveju atsakovas taip pat nenuginčijo. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, pats atsakovas žinojo apie sudėtingą turtinę ieškovės padėtį, iniciavo bankroto bylos iškėlimą. Būtent jo prašymu ir buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės (1 t., e. b. l. 13–14; 3 t., e. b. l. 140–143). Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovas negalėjo nesuprasti, jog po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsiskaitymas su teismo nutartyje nenurodytais subjektais buvo neteisėtas. Teismas taip pat kaip nepagrįstą atmeta atsakovo argumentą, kad reikalavimas priteisti iš jo ieškovei piniginių lėšų negali būti tenkinamas, kadangi tokiu atveju jis taptų ir bendrovės skolininku, ir jos kreditoriumi. Veikdamas savo rizika atsakovas atliko veiksmus, kuriais buvo atsiskaityta su kreditoriais, kurių reikalavimai bankroto byloje liktų nepatenkinti. Tuo pačiu buvo neteisėtai sumažinta lėšų suma, kuri galėtų būti panaudota aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Žalos atlyginimo priteisimu pašalinamos šio pažeidimo pasekmės, kadangi išieškojus lėšas iš atsakovo jos galės būti naudojamos taip, kaip būtų buvę panaudotos atsakovo neteisėtai išleistos lėšos. Atsakovui įvykdžius teismo sprendimą jis galėtų įstoti į ieškovės bankroto bylą kreditoriumi. Tokiu būdu bendra ieškovės turto ir prievolių masė liktų nepakitusi, tačiau grąžintos lėšos galėtų būti panaudotos aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams patenkinti.
Dėl bylos procesinės baigties
Pripažinus, kad egzistuoja civilinės atsakomybės taikymo atsakovo atžvilgiu sąlygos už neteisėtai atliktus du mokėjimus (2017 m. kovo 29 d. 500 Eur mokėjimą A. P. įmonei ir 2017 m. balandžio 20 d. 800 Eur mokėjimą MB Aureniukas), ieškovei iš atsakovo priteisiamas 1 300 Eur žalos atlyginimas (CK 6.245–6.249 str.). Iš dalies patenkinus reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, tenkinamas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovo procesines palūkanas (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).Dalį ieškinio reikalavimų patenkinus, iš atsakovo valstybei priteisiama patenkintai ieškinio daliai proporcinga išlaidų atlyginimo suma. Už elektroninėje byloje pareikštą ieškinio reikalavimą, kurios suma 1 300 Eur, turi būti mokamas 29 Eur žyminis mokestis (1 300 Eur * 3 proc. * 75 proc.) (CPK 80 str. 1 d. 1p., 7 d.). Kadangi ieškovė nuo šio mokesčio mokėjimo yra atleista ir paduodama ieškinį jo nesumokėjo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), nurodyta suma priteisiama valstybei iš atsakovo (CPK 96 str.). Byloje 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (1 t., e. b. l. 42–44) taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto ir piniginių lėšų areštas ieškinio sumai. Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2–3 dalimis, laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Sprendimui įsiteisėjus keičiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas, jį sumažinant iki šiuo sprendimu priteistos sumos – 1 300 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, 293 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
priimti ieškinio dalies dėl 27 234 Eur priteisimo atsisakymą ir bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukti.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Bieltransa“, juridinio asmens kodas 1300713896, iš atsakovo D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 300 Eur (tūkstančio trijų šimtų eurų) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.
Priteisti valstybei iš atsakovo D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29 Eur (dvidešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Sprendimui įsiteisėjus pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, bendrą arešto sumą sumažinant iki 1 300 Eur.
Dėl šio sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti teikiamas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą.