- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-22
- Bylos Nr.
- 2A-88/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- J. A.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3805-656/2012, iškeltoje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Izobaros paslaugos“ ieškinį atsakovui J. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Izobaros paslaugos“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui J. A., prašydamas pripažinti negaliojančiais ab initio 2009 m. gruodžio 24 d. ir 2010 m. liepos 13 d. tarp jų sudarytus sandorius, kuriais ieškovas atsakovui išmokėjo 130 000 Lt ir 55 000 Lt, priteisti iš atsakovo 185 000 Lt, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad bankroto administratorius, patikrinęs bendrovės sandorius, nustatė, jog 2009 m. gruodžio 24 d. UAB „Izobaros paslaugos“ bendrovės akcininkui J. A. išmokėjo 130 000 Lt, o 2010 m. liepos 13 d. išmokėjo 55 000 Lt. Šią aplinkybę patvirtina kasos išlaidų orderių nuorašai. Abiejuose kasos išlaidų orderiuose nurodyta, kad sumų išmokėjimo atsakovui pagrindas – paskolos grąžinimas. Administratoriaus nuomone, egzistuoja visos sąlygos, numatytos CK 6.66 straipsnio 1 dalyje, tam, kad minėti sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais ab initio. Pažymėjo, kad pinigų išmokėjimo atsakovui metu UAB „Izobaros paslaugos“ buvo nemoki, nes pradelsti jos įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto. Buvo pradelsti įsiskolinimai pirmesnės eilės kreditoriams – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Ieškovo sudaryti sandoriai pažeidė kitų kreditorių teises ir turėjo įtakos tam, kad ieškovas negali atsiskaityti su kreditoriais. Be to, ginčijami sandoriai atitiko CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, nes ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių tuo metu, kai buvo pradelsti įsipareigojimai kitiems kreditoriams. Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. liepos 21 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ir 2011 m. rugsėjo 21 d. teismas iškėlė bankroto bylą UAB ,,Izobaros paslaugos“. Ginčijamus sandorius pasirašė juridinis asmuo ir atsakovas, kuris buvo vienintelis jo akcininkas, žinojęs apie ieškovo nemokumą ir nuostolingą veiklą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui BUAB „Izobaros paslaugos“ iš atsakovo J. A. 93 827 Lt. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo J. A. valstybei 2815 Lt žyminio mokesčio.
Teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartimi, priimta civ. byloje Nr.B2-1059-656/2012, buvo nustatytas UAB „Izobaros paslaugos“ nemokumas. Pripažino, kad administratorius, ginantis visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Atsižvelgęs į tai, kad visa bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma sudaro 1 274 053,43 Lt, teismas sprendė, jog prašoma priteisti pinigų suma yra būtina kreditorinių reikalavimų patenkinimui.
Teismas, vadovaudamasis CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pripažino, kad atsakovo nesąžiningumas yra preziumuojamas, nesąžiningumo prezumpcijos atsakovas nepaneigė. Atsižvelgęs į tai, kad 2010 m. liepos 19 d. bendrovės skolos kreditoriams sudarė 214 676,84 Lt, 2010 m. rugpjūčio 27 d. kreditorių reikalavimai, kurių grąžinimo terminas jau buvo suėjęs, sudarė 1 241 506,58 Lt, teismas padarė išvadą, kad ieškovui 2010 m. liepos 13 d. išmokant atsakovui 55 000 Lt skolą, bet nemokant pinigų kitiems kreditoriams, buvo pažeisti kitų bendrovės kreditorių interesai, nes visa skola buvo grąžinta suteikiant pirmenybę tik vienam kreditoriui – atsakovui. Teismas taip pat padarė išvadą, kad UAB „Izobaros paslaugos“, atlikdamas 2009 m. gruodžio 24 d. išmokėjimą, pažeidė kreditorių, kurių skolų grąžinimo terminas jau buvo suėjęs, interesus, nes buvo visa apimtimi patenkintas vieno kreditoriaus (atsakovo) reikalavimas, nors jau buvo suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, kaip antai, ieškovas kreditoriui UAB „Memoria“ buvo skolingas 33 589,69 Lt.
Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo bankroto administratorius nepaneigė atsakovo nurodytų aplinkybių, jog 2009 m. pabaigoje ir 2010 m. pradžioje iki kovo mėn. bendrovė vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais ir gaudavo mokėjimus iš debitorių. Anot teismo, į bylą ieškovo pateiktas įmonės skolų (kreditorių) sąrašas 2009 m. gruodžio 24 d. būklei, kuriame nurodyta bendra 2 520 493,72 Lt skolų suma, neįrodo, kad šių skolų grąžinimo terminai yra suėję. Todėl teismas 2009 m. gruodžio 24 d. atliktą 130 000 Lt mokėjimą atsakovui pripažino negaliojančiu 38 827,27 Lt sumai ir, taikant restituciją, 38 827,27 Lt iš atsakovo priteisė ieškovui.
Be to, 2010 m. liepos 13 d. sudarytą pinigų išmokėjimo sandorį teismas pripažino niekiniu ex officio, vadovaudamasis CK 1.80 straipsniu, pripažinęs, kad ieškovas, atlikdamas šį mokėjimą, pažeidė civilinėje byloje Nr. 2-8681-565/2010 pritaikytus turto arešto apribojimus. Taikydamas restituciją, teismas 55 000 Lt ieškovui priteisė iš atsakovo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. A. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Paskolos grąžinimą, išmokant atsakovui pinigus iš įmonės kasos pagal kasos išlaidų orderius, ieškovas nepagrįstai vertina kaip sandorio sudarymą ir šį sandorį, t. y. kasos išlaidos orderius prašo pripažinti negaliojančiais. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus nepagrįstai kildino iš sandoriams būdingų civilinių teisinių santykių, todėl netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorius apskritai.Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo laikyti, kad atsiskaičius su atsakovu pagal paskolos sutartis, buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, taip pat pripažinti, jog tokiu būdu buvo elgiamasi nesąžiningai. Iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Izobaros paslaugos“ joks kreditoriams grąžintinų skolų mokėjimo eiliškumas nebuvo nustatytas. Tokio eiliškumo nenustato ir įstatymas. Vykdydamas komercinę veiklą, juridinis asmuo veikia pagal susiklosčiusią padėtį, derindamas atsiskaitymų grafikus su keletu ūkio subjektų ir pasirenka racionaliausią sprendimą, neatsižvelgdamas į skolų mokėjimo eiliškumą.Teismas atsakovo neturėjo tapatinti su kitais bendrovės kreditoriais, nes paskolos sandoriai buvo sudaryti, siekiant padėti įmonei atsiskaityti su kreditoriais, užtikrinti jos veiklą. Teismas turėjo nustatyti, kad faktiškai nėra actio Pauliana taikymo sąlygų visumos ir tuo pagrindu ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Izobaros paslaugos“ prašo atsakovo J. A. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus laikyti nepagrįstais ir apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Atsakovas nepagrįstai teigia, jog atsiskaitymai su juo pagal kasos išlaidų orderius negali būti vertinami kaip sandoriai. Priešingai, tokie atsiskaitymai laikomi vienašaliais sandoriais.Ginčijamais atsiskaitymais buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, nes ieškovas suteikė pirmumo teisę atsakovui atgauti visą savo finansinio reikalavimo įvykdymą ir tokiu būdu užkirto kelią kitiems kreditoriams bent proporcingai atgauti jų finansinių reikalavimų dalis.Atsakovas nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos, numatytos CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovo teiginys, jog neegzistuoja visos actio Pauliana būtinos sąlygos, neatitinka tikrovės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl mokėjimų pripažinimo sandoriais
Pareikštu ieškiniu ieškovo BUAB „Izaboros paslaugos“ bankroto administratorius CK 6.66 straipsnio pagrindu prašė pripažinti negaliojančiais 2009 m. gruodžio 24 d. ir 2010 m. liepos 13 d. UAB „Izaboros paslaugos“ atliktus mokėjimus atsakovui J. A. ir taikyti restituciją. Taigi, priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia atsakovas, pareikštu ieškiniu ginčijami ne patys kasos išlaidų orderiai, kaip dokumentai, bet pats atliktas mokėjimas, kaip veiksmas.
Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 24 d. kasos išlaidų orderio Nr. 314 pagrindu atsakovui buvo išmokėta 130 000 Lt suma (10 b. l.), o 2010 m. liepos 13 d. kasos išlaidų orderio Nr. 269 pagrindu – 55 000 Lt (11 b. l.).
Byloje kilo ginčas, ar ieškovo atlikti ginčo mokėjimai pripažintini vienašaliais sandoriais, kurie gali būti ginčijami pagal actio Pauliana taisykles (CK 6.66 str.).
Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai arba daugiašaliai (CPK 1.63 str. 2 d.). Pagal CPK 1.63 straipsnio 3 dalį, vienašaliu sandoriu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios.
Pagal ginčijamų mokėjimų laikotarpiu galiojusią Lietuvos Respublikos mokėjimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostatą, mokėjimas apibrėžiamas kaip mokėtojo lėšų perdavimas gavėjui tiesiogiai grynaisiais pinigais arba negrynųjų pinigų pervedimas per pasirinktas kredito įstaigas. Minėtoje įstatymo straipsnio dalyje taip pat nurodyta, kad pervedant lėšas, mokėtojas ir gavėjas gali būti tas pats asmuo, lėšos apima tiek grynuosius, tiek negrynuosius pinigus.
Taigi, pagal minėtas Mokėjimo įstatymo nuostatas darytina išvada, kad mokėjimas – tai vienašalis sandoris, kurio metu jį atliekantis asmuo išreiškia savo valią pervesti lėšas kitam asmeniui, tokiu būdu sukurdamas, pakeisdamas arba panaikindamas savo civilines teises ir pareigas. Todėl ieškovo atliktus ginčijamus mokėjimus teisėjų kolegija pripažįsta vienašaliais sandoriais, kuriuos galima ginčyti CK numatyta sandorių nuginčijimo tvarka ir pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, ką skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai ir pripažino pirmosios instancijos teismas.
Dėl actio Pauliana sąlygų buvimo
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinio teismo praktikoje dėl actio Pauliana instituto taikymo išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas šiuo pagrindu pareikštus ieškinius, turi nustatyti būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Nenustačius bent vienos šių sąlygų egzistavimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.
Atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, su šia atsakovo pozicija sutikti nėra pagrindo.
Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, todėl turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškinys atitinka 1 sąlygą, būtiną actio Pauliana institutui taikyti. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad visai bankroto byloje patvirtintai kreditorinių reikalavimų sumai (1 274 053,43 Lt) visa prašoma priteisti pinigų suma yra būtina kreditorinių reikalavimų patenkinimui (bankroto bylos Nr. B2-1059-565/2012 161 b. l., 1 t.).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad UAB „Izobaros paslaugos“ ginčijamų sandorių sudaryti (atlikti mokėjimus) neprivalėjo. Šios actio Pauliana sąlygos egzistavimo atsakovas apeliaciniu skundu nepaneigė.
Atsakovas J. A. savo apeliaciniu skundu neginčija aplinkybės, kad atliktais ginčijamais mokėjimais jam buvo grąžinta anksčiau ieškovui UAB „Izobaros paslaugos“ suteikta paskola.
Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalies nustatą, paskolos gavėjas privalo grąžinti paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. CK 6.873 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi buti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi, įvertinus tai, kad tarp UAB „Izobaros paslaugos“ ir atsakovo nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis (sutartys), paskolų suteikimo metu šalys nesusitarė dėl konkretaus jų grąžinimo termino ir tvarkos, byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų aiškiai pareiškęs bendrovei reikalavimą įvykdyti paskolos sutartį, t. y. grąžinti paskolintus pinigus, yra pagrindas spręsti, kad ginčijamų mokėjimų vykdymo metu ieškovas neturėjo prievolės grąžinti gautas paskolas (jų dalį). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal CK normas paskolos gavėjas turi teisę grąžinti paskolą prieš terminą (CK 6.873 str. 3 d.), tačiau actio Pauliana instituto prasme aktuali yra ne asmens teisė, o pareiga.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta aplinkybė, sudaranti nesąžiningumo prezumpciją, t. y. kai skolininkas – juridinis asmuo sudaro sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys. Nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad atsakovas J. A. iki 2010 m. liepos 13 d. buvo vienintelis UAB „Izobaros paslaugos“ akcininkas, nuosavybės teise valdęs 100 proc. šios bendrovės akcijų (45 b. l.). Šios nesąžiningumo prezumpcijos atsakovas nepaneigė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad atsiskaičius su juo pagal paskolos sutartis, buvo pažeistos kitų kreditorių teisės.
Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto bylos duomenys šį apelianto teiginį paneigia.
Dėl vienos iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo – kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius, sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, kad dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Dėl CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ kasacinis teismas išaiškino, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant dėl sandorio, pažeidžiančio kreditoriaus teises ir ginčijamo actio Pauliana instituto pagrindu, galiojimo, vadovaujantis aptartomis nuostatomis būtina nustatyti įmonės faktinę turtinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu ir įmonės mokumo pasikeitimą dėl ginčijamų sandorių, t. y. ar dėl ginčijamų sandorių sumažėjo ir nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su įmonės kreditoriais.
Kaip jau minėta, ginčo mokėjimai buvo atlikti 2009 m. gruodžio 24 d. ir 2010 m. liepos 13 d.
Išvadą, kad 2009 m. gruodžio 24 d. atliktas mokėjimas pažeidė kreditorių, skolų kuriems grąžinimo terminas jau buvo suėjęs, interesus, pirmosios instancijos teismas padarė, atsižvelgęs į UAB „Izobaros paslaugos“ bankroto bylos duomenis. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad iš bankroto byloje esančio 2010 m. rugpjūčio 27 d. kreditorių sąrašo matyti, jog kreditorių reikalavimų, kurių grąžinimo terminas 2009 m. gruodžio 24 dienai jau buvo suėjęs, suma buvo 38 827,27 Lt, iš kurios pagrindinę dalį sudarė 33 589,69 Lt skola kreditoriui UAB „Memoria“ (bankroto bylos Nr. B2-1059-565/2012 41 b. l., 1 t.). Teismas taip pat atsižvelgė į civilinėje byloje Nr. 2-8681-565/2010 esančio UAB „Izobaros paslaugos“ atsiliepimo (49-50 b. l.) ir tripliko (78-79 b. l.) turinį (atsiliepime bendrovė nurodė, kad pripažįsta 33 589,69 Lt skolą kreditoriui UAB „Memoria“, nes likusi skolos dalis iki 2009 m. liepos mėnesio buvo padengta įskaičius priešpriešinius vienarūšius reikalavimus; 2010 m. birželio 10 d. triplike nurodė, kad 33 589,69 Lt skolos kreditoriui UAB „Memoria“ nemoka dėl apyvartinių lėšų trūkumo).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bankroto byloje esantis 2010 m. rugpjūčio 27 d. kreditorių sąrašas patvirtina, jog kreditorių reikalavimų suma, kurių grąžinimo terminas 2009 m. gruodžio 24 dienai jau buvo suėjęs, buvo didesnė, nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas. Ši skola sudarė iš viso 40 406,05 Lt, o ne 38 827,27 Lt. Be to, bankroto bylą nagrinėjantis teismas 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi patvirtino BUAB „Izobaros paslaugos“ kreditorių sąrašą, tarp kreditorių nurodydamas jau minėtą kreditorių UAB „Memoria“ su 36 612,76 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu, taip pat kreditorių UAB „Ukmergės butų ūkis“ su 1281,49 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu, kuriems skolų grąžinimo terminai jau buvo suėję 2009 m. gruodžio 24 d. (bankroto bylos Nr. B2-1059-565/2012 161 b. l., 1 t.).
Išvadą, kad 2010 m. liepos 13 d. mokėjimas pažeidė bendrovės kreditorių interesus, teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad 2010 m. liepos 19 d. skolos kreditoriams sudarė 214 676,84 Lt (bankroto bylos Nr. B2-1059-565/2012 8 b. l., 1 t.), didžiąją skolų kreditoriams dalį sudarė skola kreditoriui UAB „Memoria“ 33 589,69 Lt (grąžinimo terminas suėjo 2009 m. rugpjūčio 30 d.) ir skola kreditoriui UAB „Izobaros tiekimas“ 164 930,33 Lt (grąžinimo terminas suėjo 2010 m. liepos 10 d.). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad bankroto byloje esantis kreditorių sąrašas 2010 m. rugpjūčio 27 dienai įrodo, jog kreditorių reikalavimų, kurių grąžinimo terminas jau buvo suėjęs, buvo 1 241 506,58 Lt sumai (bankroto bylos Nr. B2-1059-565/2012 41 b. l., 1 t.), tarp jų Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas buvo 505 756,83 Lt (skola atsirado 2010 m. liepos 15 d. ir mokėjimo terminas suėjo 2010 m. rugpjūčio 14 d.), Valstybinio socialinio draudimo fondo reikalavimas buvo 504 756,83 Lt (skola atsirado 2010 m. liepos 15 d. ir mokėjimo terminas suėjo 2010 m. rugpjūčio 14 d.).
Taigi, bankroto bylos duomenys patvirtina, kad 2009 m. gruodžio 24 d. ir 2010 m. liepos 13 d., kai ieškovas UAB „Izobaros paslaugos“ atliko mokėjimus atsakovui, bendrovė iš tiesų turėjo prievolių kitiems kreditoriams, skolų kuriems grąžinimo terminai jau buvo suėję.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Izobaros paslaugos“ direktorius 2010 m. liepos 21 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (1-2 b. l., 1 t.). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (50-51 b. l., 1 t.) UAB „Izobaros paslaugos“ iškėlė bankroto bylą, nustatęs bendrovės nemokumą. Teismas UAB „Izobaros paslaugos“ nemokia pripažino, atsižvelgęs į UAB „Izobaros paslaugos“ balanso 2010 m. rugpjūčio 27 dienos duomenis, pagal kuriuos įmonė turėjo turto už 416 311 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir finansiniai įsipareigojimai sudarė 1 241 507 Lt, taip pat 2010 m. rugpjūčio 27 d. kreditorių sąrašą, pagal kurį visi įsipareigojimai kreditoriams buvo pradelsti. Įvertinus bendrovės 2010 m. spalio 11 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos (14-15 b. l.) duomenis apie bendrovės turtinę padėtį praėjusiais finansiniais metais, yra pagrindas spręsti, jog ir 2009 metais bendrovės finansinė padėtis buvo sunki (bendrovė veikė labai nuostolingai).
Taigi, yra pagrindas pripažinti, jog atliktais ginčo mokėjimais buvo gerokai sumažintas bendrovės turtas, tokiu būdu prarandant galimybę patenkinti ieškovo kreditorių reikalavimus. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2010 m. liepos 13 d. vykdant atsiskaitymą su atsakovu, bendrovė buvo faktiškai nemoki. Ši aplinkybė atsakovui, kaip vieninteliam ieškovo akcininkui, turėjo būti žinoma, todėl tikėtina, kad ginčijami mokėjimai buvo atlikti būtent dėl šios priežasties ir siekiant patenkinti išimtinai atsakovo finansinius interesus. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Izobaros paslaugos“ veiksmai, sudarant ginčijamus sandorius, neatitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standarto ir yra pagrindas spręsti, jog byloje surinkti duomenys patvirtina actio Pauliana sąlygos dėl kreditorių teisių pažeidimo egzistavimą. Šiuo atveju apelianto teiginiai, kad paskola ieškovui buvo teikiama, siekiant padėti įmonei atsiskaityti su kreditoriais, užtikrinti jos veiklą, taip pat, kad iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Izobaros paslaugos“ kreditoriams grąžintinų skolų mokėjimo eiliškumo įstatymas nenumatė, nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, kurių pagrindu nuspręsta 2009 m. gruodžio 24 d. atliktą 130 000 Lt mokėjimą pripažinti negaliojančiu tik 38 827,27 Lt sumos dalyje ir taikyti restituciją bei nuspręsta 2010 m. liepos 13 d. atliktą mokėjimą pripažinti niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu, apeliaciniu skundu atskirai neginčijami, dėl šių pirmosios instancijos teismo motyvų teisėtumo ir pagrįstumo atskirai nepasisako.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymo pagrindus, ir padarė pagrįstas išvadas dėl ginčo esmės, taigi bylą iš esmės išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.