- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-20
- Bylos Nr.
- 2A-205-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02251-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- D. P., F. A.
- Kategorijos
- 2.5.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autoalėja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-322-160/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autoalėja“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Pirmas administratorių biuras“, ieškinį atsakovams D. P. ir F. A. dėl paskolų grąžinimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl įmonės paskolų jos akcininkams grąžinimų pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana instituto pagrindu.
Šalies argumentai
Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Autoalėja“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Pirmasis administratorių biuras“, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais UAB „Autoalėja“ paskolų grąžinimus D. P. ir F. A., taikyti restituciją ir priteisti iš D. P. ir F. A. po 195 000 Lt (56 475,90 Eur). Ieškovė nurodė, kad 2014-02-25 Vilniaus apygardos teismo nutartimi jai buvo iškelta bankroto byla. Ieškovė paaiškino, kad iš UAB „Autoalėja“ kasos atsakovas D. P. pagal kasos išlaidų orderius 2013-02-05 išmokėjo sau 10 000 Lt, 2013-02-19 – išmokėjo 127 500 Lt, o 2013-02-21 – 18 000 Lt, kaip paskolos gražinimą pagal 2011-11-07 paskolos sutartį Nr. 20111107/01, o 2013-06-06 pagal kasos išlaidų orderį išmokėjo 40 000 Lt, kaip paskolos gražinimą pagal 2013-05-07 paskolos sutartį Nr. 20130517/01. Savo ruožtu atsakovas F. A. pagal 2013-02-05, 2013-02-19, 2013-02-21 kasos išlaidų orderius atitinkamai išmokėjo 10 000 Lt, 127 500 Lt, 18 000 Lt, kaip paskolos gražinimą pagal 2011-11-07 paskolos sutartį Nr. 20111107/02, o pagal 2013-06-06 kasos išlaidų orderį išmokėjo 40 000 Lt, kaip paskolos gražinimą pagal 2013-05-17 paskolos sutartį Nr. 20130517/2. Ieškovės įsitikinimu, jos ir atsakovų sudaryti sandoriai, t. y. paskolų gražinimai atsakovams, pripažintini negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnį, nes yra priešingi ieškovės veiklos tikslams ir turintys įtakos tam, jog ieškovė negali atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovės nuomone, minėtais išmokėjimais buvo suteikta pirmenybė dviem kreditoriams (atsakovams), kurie sandorių sudarymo metu buvo ieškovės akcininkai, valdantys po 50 procentų ieškovės įstatinio kapitalo. Be to, atsakovas D. P. sandorių sudarymo metu buvo ieškovės vadovas, o atsakovas F. A. ieškovės teisininkas, taigi jiems buvo žinoma apie ieškovės turtinę padėtį bei galimybę atsiskaityti su visais kreditoriais, išsimokant sau paskolos grąžinimus. Ieškovės vertinimu, akivaizdžiai egzistuoja abiejų atsakovų nesąžiningumas, preziumuojamas CK 6.67 straipsnio 3 ir 6 punktuose. Ieškovė taip pat akcentavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-02-25 nutartimi konstatuota, jog jau už 2013 metus ieškovės mokėtinos sumos sudarė 991 915 Lt, o turto ieškovė turėjo tik už 11 967 Lt. Ieškovės teigimu, laikotarpiu nuo 2012-02-27 iki 2013-07-25 ieškovė turėjo 158 325,12 Lt nepriemoką (skolą) antrosios eilės kreditoriui VMI bei 14 873,36 Lt delspinigių. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo ir kitų trečiosios eilės kreditorių. Ieškovės teigimu, sudarant ginčijamus sandorius, pirmenybė buvo suteikta tik dviem kreditoriams, t. y. atsakovams D. P. ir F. A., pažeidžiant visų ieškovės kreditorių teisėtus interesus bei padarant pačią ieškovę iš esmės nemokia.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad UAB „Autoalėja“ veiklą vystė iš pasiskolintų pinigų, pirkdama ir parduodama automobilius. Iš gautų pajamų susimokėdavo mokesčius už paslaugas, grąžindavo skolą kreditoriams. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovų suteiktų po 170 000 Lt paskolų gražinimo terminas suėjo dar 2012-11-07, o UAB „AV Magnus“ suteiktos paskolos grąžinimo terminas 2012-03-19 susitarimu buvo perkeltas iki 2013-05-14. Teismas pažymėjo ir tai, kad pinigų atsakovams išmokėjimo metu bankroto byla ieškovei dar nebuvo iškelta, įmonės veikla nebuvo sustabdyta, įmonė gavo pajamų, atliko mokėjimus. Kreditorėms UAB „Autpsa“, UAB „Baltic auto parts“, UAB „Berendsen Textile Service“ nedidelių sumų mokėjimo terminai suėjo vėliau nei atsakovams pagal 2011-11-07 paskolų sutartis, todėl, teismo vertinimu, kadangi įmonė vykdė veiklą, nėra pagrindo teigti, kad šių kreditorių teisės, grąžinant paskolą atsakovams, buvo taip pažeistos, jog būtų pagrindas tenkinti ieškinį.
Teismas pažymėjo, kad kreditorius UAB „AV Magnus“ žinojo apie UAB „Autoalėja“ negalėjimą gražinti paskolas, paskolų mokėjimo terminai šalims susitarus buvo atidedami. Be to, bankroto administratorė ginčija ir paskolos gražinimą šiai bendrovei (UAB „AV Magnus“) ieškovės turtu už 197 000 Lt sumą kitoje byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-360-803/2015), nors tiek atsakovai, tiek UAB „AV Magnus“ yra didžiausieji BUAB „Autoalėja“ kreditoriai. Teismo vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad grąžinant paskolas atsakovams buvo pažeistos kreditoriaus UAB „AV Magnus“ teisės.
Teismas akcentavo, kad nepriemokos VMI dydis nebuvo nustatytas 2013 metais, kai atsakovams buvo grąžinta paskola. Teismo nuomone, šioje byloje neįrodžius, kad už netinkamą apskaitos vedimą yra tiesiogiai atsakinga UAB „Autoalėja“, nėra pagrindo teigti, jog paskolos grąžinimu galėjo būti pažeistos kreditoriaus VMI teisės.
Teismas taip pat nustatė, kad pagal 2013-05-15 paskolos sutartį skolą po 40 000 Lt UAB „Autoalėja“ atsakovams turėjo grąžinti iki 2013-06-17. Teismo vertinimu, pagal susitarimą ši data buvo ne mokėjimo data, o data iki kurios paskola turėjo būti grąžinta. Teismas pažymėjo, kad pagal atsakovų paaiškinimus, beprocentinė paskola ieškovei buvo suteikta automobiliams pirkti ir parduoti tam, jog įmonė gautų pelno ir galėtų išeiti iš bankroto situacijos. Gavus pelno už parduotus automobilius, paskola buvo grąžinta nelaukiant nustatyto termino paskutinės dienos, tačiau ši aplinkybė, teismo nuomone, negali būti vertinama kaip atsakovų nesąžiningumas. Teismas atkreipė dėmesį, kad po paskolos 2013-06-06 grąžinimo atsakovams, 2013-06-19 ieškovė grąžino paskolos dalį (103 630 Lt) UAB „AV Magnus“ pagal 2013-03-08 susitarimą.
Teismas akcentavo, kad Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas neteko galios 2009-07-01, todėl administratorius nepagrįstai nurodo, jog UAB „Autoalėja“, vykdydama įsipareigojimus savo kreditoriams, turėjo laikytis šio įstatymo normų ir 2013 metais. CK 6.930¹ straipsnis dėl atsiskaitymų eiliškumo įsigaliojo tik 2013-10-01, todėl, teismo įsitikinimu, laikyti, kad ieškovė pažeidė atsiskaitymų eiliškumą, būtų nepagrįsta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė BUAB „Autoalėja“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Kreditorių teisės ir interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pat ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų, skolininkui vykdant atsiskaitimus pagal įstatyme nustatytą tvarką ir reikalavimus. Ginčo sandorių atlikimo metu apeliantė turėjo kreditorių, 2013-06-30 pradelsti įsipareigojimai sudarė 804 230,50 Lt, o ne 20 745,90 Lt, kaip nurodė teismas. Kai kurių ieškovės kreditorių teismo vertinimas kaip smulkių ir nereikšmingų yra nesuprantamas bei nemotyvuotas, nes kiekvienas kreditorius turi teisę į sąžiningą jo reikalavimų tenkinimą, nepriklausomai nuo reikalavimo dydžio.2013-03-08 susitarime su UAB „AV Magnus“ ieškovė ir atsakovai pripažino, kad nepajėgūs įvykdyti piniginę prievolę UAB „AV Magnus“ ir yra praleidę terminus. Ieškovė pradėjo paskolos grąžinimą UAB „AV Magnus“ tik nuo 2013-03-12, t. y. jau po pagrindinių sumų išmokėjimo atsakovams, kuriems per tą patį laikotarpį buvo išmokėta 311 000 Lt. 2013-03-08 susitarime ieškovė ir atsakovai įsipareigojo iki 2013-06-30 sumokėti 200 000 Eur UAB „AV Magnus“, tačiau neįvykdė šios prievolės, dar 2013-06-27 sutartyje pripažindami, kad nespės laiku įvykdyti 2013-03-08 susitarimo, nors po minėto 2013-03-08 susitarimo sudarymo atsakovai išmokėjo sau 80 000 Lt. Aplinkybė, kad VMI mokestinį patikrinimą pradėjo tik 2013-11-29 bei tai, jog ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkė kitas juridinis asmuo, teisiškai nereikšminga. Tai, kad mokesčių administratorius tik atlikęs mokestinį patikrinimą nustatė nesumokėtų mokesčių prievolę, nepakeičia ieškovės, kaip mokesčių mokėtojos, prievolės sumokėti mokestį atsiradimo laiko ir pan. Mokesčio administratoriaus parengtame pranešime akivaizdžiai nustatyti pačios ieškovės, kurią iki 2014-04-17 atstovavo atsakovai, mokestinių teisės aktų pažeidimai. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama, todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti, kad D. P. kaltas dėl netinkamo mokesčių apskaičiavimo. Laikotarpiu nuo 2012-02-27 iki 2013-07-25 ieškovė turėjo nepriemoką VMI – 158 325,12 Lt bei 14 873,36 Lt delspinigių. Iš VMI pateikto akto matyti, kad apeliantė turėjo nepriemoką ir už 2013 metus (gegužės, birželio mėnesius), o atsakovai, atlikdami sau mokėjimus 2013-06-06, turėjo žinoti, jog apeliantė vykdė pardavimus gegužės, birželio mėnesiais ir turi sumokėti pridėtinės vertės mokestį.Sumokėjusi paskolas atsakovams, ieškovė tapo nemoki ir suteikė pirmenybę atsakovams. Iki ginčo sandorių atlikimo ieškovės skola D. P. sudarė 271 002,68 Lt, o F. A. – 278 758,17 Lt, taigi laikotarpiu nuo 2012-02-05 iki 2013-06-28 atsakovas D. P. sau išmokėjo 83 procentus visos skolos, o F. A. –82,60 procentus. Savo ruožtu VMI skola ir kitų smulkesnių kreditorių skolos nebuvo apmokėtos net dalimi, o kreditoriui UAB „AV Magnus“ buvo grąžinta tik 54,12 procentų skolos. Tai rodo, kad atsakovai visų pirma siekė atsiskaityti su savimi, o ne bandė proporcingai atsiskaitinėti su visais kreditoriais. Paskolų sumokėjimas atsakovams atėmė galimybę atsiskaityti su kitais ieškovės kreditoriais, o tai negali būti laikoma protingo asmens elgesio standartus atitinkančiais veiksmais, sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. D. P. ginčo sandorių metu buvo įmonė vadovas ir akcininkas, todėl jam tikrai buvo žinoma ieškovės turtinė padėtis be galimybė atsiskaityti su kreditoriais, išmokant sau ir F. A., kuris taip pat buvo įmonės akcininkas, skolą. Taigi atsakovai yra nesąžiningi ir jų nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 3 ir 6 punktą. Atsakovų nesąžiningumas įžvelgiamas ir išnagrinėjus faktines aplinkybes, iš kurių matyti, kad atsakovai laikotarpiu nuo 2013-02-05 iki 2013-02-21 išmokėjo sau bendrai 311 000 Lt sumą, o didžiausiam kreditoriui UAB „AV Magnus“ paskola buvo pradėta grąžinti tik nuo 2013-03-12, nors šiai įmonei skolos mokėjimo terminas buvo ankstesnis ir skolos dydis buvo didesnis negu atsakovams. 80 000 Lt sumą atsakovai susimokėjo net nesuėjus jos mokėjimo terminui, nors įsipareigojo UAB „AV Magnus“ iki 2013-06-30 sumokėti 200 000 Eur. Jeigu ši suma būtų pervesta kreditoriui laiku, pagal susitarimą apeliantė ir atsakovai būtų atleisti nuo paskolos ir palūkanų, viršijančių 300 000 Eur sumą grąžinimo, o tai neabejotinai buvo naudinga ieškovei. Tačiau atsakovai šių sąlygų įvykdyti nepanorėjo, todėl tokiuose veiksmuose negalima įžvelgti protingo verslo subjekto standartus atitinkantį elgesį. Be to, jokie objektyvūs įrodymai nepatvirtina teiginius, kad pinigus, gautus pagal 2013-05-15 paskolos sutartis, ieškovė panaudojo automobiliams pirkti. Neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą apie pelno gavimą dėl tokių automobilių pardavimo.Termino vykdyti prievolei suėjimas (pareiga atsiskaityti) nereiškia privalomumo vykdyti atsiskaitymo sandorį CK 6.66 straipsnio prasme. Nebuvo nustatyta jokių imperatyvų, įpareigojančių ieškovę sudaryti sandorius su atsakovais (grąžinti paskolas).
Atsiliepimas
Atsakovai D. P. ir F. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Atsakovams susigrąžinant paskolas nebuvo pažeistas nei proporcingumo atsiskaitant su kitais kreditoriais principas, nei išskirtas vienas / keli kreditoriai, nei kitaip pažeisti kreditorių interesai. Apeliantė niekaip nepagrindė, kodėl atsakovams, kaip vieniems stambiausių (be UAB „AV Magnus“) įmonės kreditorių, paskolos, kurių grąžinimo terminai buvo suėję, neturėjo būti grąžinamos. Su kitais kreditoriais taip pat proporcingai buvo atsiskaitoma, todėl negalimas kitų kreditorių teisių pažeidimo konstatavimas. Paskolų grąžinimo dienomis pradelstų įsiskolinimų teismo 2014-09-19 nutartyje patvirtintiems kreditoriams arba nebuvo arba jie buvo itin nereikšmingi (nuo 42,35 Lt iki 789,61 Lt), kai tuo tarpu pinigų likutis sąskaitoje ir kasoje (dienos pabaigoje po paskolų grąžinimo) svyravo nuo 48 814,71 Lt iki 214 992,80 Lt. Siekdama suklaidinti teismą, apeliantė remiasi 2013-06-30 apibendrintu kreditorių sąrašu, kurio kai kurios pozicijos reikalauja papildomo paaiškinimo. Tačiau ieškovė negalėjo paaiškinti teismui, kodėl įsipareigojimai kreditoriams vertinami būtent šią dieną (2013-06-30), o ne paskolų grąžinimo datą. Apeliantės pozicija kreditoriaus UAB „AV Magnus“ atžvilgiu itin nenuosekli ir prieštaringa. Šioje byloje teigiama, kad minėto kreditoriaus interesai pažeisti, grąžinus atsakovams paskolas, nes su minėtu kreditoriumi neatsiskaityta iki galo. Tačiau kitoje byloje ieškovė ginčija atsiskaitymą ir su šiuo kreditoriumi (automobiliais), teigdama, kad atsiskaitant su UAB „AV Magnus“, jam buvo suteikta pirmenybė. Minėto kreditoriaus reikalavimai nuosekliai buvo tenkinami pagal pasirašytų susitarimų sąlygas ir terminus, taigi neaišku, kuo remdamasi apeliantė teigia, kad šio kreditoriaus teisės atgauti skolą buvo pažeistos, juolab, kad atsiskaitymo sąlygos kreditoriui buvo žinomos ir jį tenkino. Be to, atsakovai asmeniškai laidavo šiam kreditoriui už UAB „Autoalėja“ skolą.Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teisiškai nereikšminga aplinkybė, jog VMI patikrinimas buvo atliktas gerokai po visų paskolų grąžinimo, o ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Macrofinance“. Ginčo sandorių metu nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kad išorinę paslaugą teikianti bendrovė netinkamai tvarkė ieškovės buhalterinę apskaitą, taigi konstatuotina, jog nepriemoka atsirado tik mokesčių administratoriui ją konstatavus ir UAB „Autoalėja“ pateikus patikslintas deklaracijas. Be to, apeliantė, teigdama, kad nepriemoka VMI buvo susidariusi ir 2013 metais, pamiršta paminėti, jog tai atsitiko po ginčo paskolų grąžinimo, nes pavyzdžiui, už 2013 metų gegužės mėn. pridėtinės vertės mokestis turėjo būti sumokėtas iki birželio 25 d., o už birželį – iki liepos 25 d., kai paskutinis skolos grąžinimas įvyko dar birželio 6 d. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, net ir konstatavus, kad paskolų grąžinimo metu ieškovė turėjo ir kitiems kreditoriams neįvykdytų įsipareigojimų, atsakovai turėjo teisę gauti paskolų gražinimą.Apeliantė, skaičiuodama proporcijas, kiek kuriam kreditoriui buvo įvykdyta reikalavimų, pateikia tendencingai iškraipytą informaciją: į atsakovams grąžintų lėšų sumą įtraukia sumokėtas sumas pagal avansines apyskaitas, nors šio mokėjimo teisėtumo neginčija ir jis nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas; UAB „AV Magnus“ skolos įvykdymą apeliantė skaičiuoja, neįvertindama atsakovų pasiektą atleidimą nu dalies prievolės vykdymo, taip pat neįvertina, kad skolos grąžinimas su šiuo kreditoriumi buvo sureguliuotas individualiai; ieškovė nutyli, kad skola VMI ir Sodrai susidarė jau po paskolų grąžinimo ir, galiausiai, teigdama, jog su kitais (smulkiaisiais) kreditoriais nebuvo atsiskaityta, nenurodo kiek pastariesiems per pirmąjį 2013 metų pusmetį buvo sumokėta, nors tai akivaizdžiai matyti iš teismui pateikto banko sąskaitos išrašo. Beprocentinių paskolų, atsakovų suteiktų ieškovės veiklai vykdyti, grąžinimas, negali būti laikomas priešingu įmonės veiklos tikslams. Privalomumą sudaryti sandorį apeliantė prilygina įstatyminio imperatyvo buvimui. Tačiau UAB „Autoalėja“, grąžindama paskolas, vykdė sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, nes grąžinimo terminai pagal 2011-11-07 sutartis buvo pasibaigę, o pagal 2013-05-17 – besibaigiantys. Pagal 2013-05-17 sutartį skolos grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2013-06-17, taigi tai nereiškia, kad paskolos neturėjo būti grąžinamos iki pat 2013-06-17. 2013-06-17 yra paskutinė diena, po kurios laikoma, kad prievolė pažeista, bet ne mokėjimo prievolės atsiradimo diena.Bylos faktinės aplinkybės paneigia atsakovų nesąžiningumą. Be to, iš byloje esančio ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2013-05-20 į eurus buvo konvertuota 125 180,78 Lt suma (automobiliams pirkti), o 2013-06-06 iš UAB „Nordea finance Lithuania“ gauta 140 000 Lt už automobilių pardavimą, taigi per trumpą laiką iš atsakovų paskolų įmonė gavo beveik 15 000 Lt.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl įmonės paskolų jos akcininkams grąžinimo pripažinimo negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana).
Actio Pauliana instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; kt.). Tačiau kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias visų nurodytų sąlygų buvimą. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Reikšdamas actio Pauliana reikalavimą, įrodyti šio instituto taikymą pagrindžiančias aplinkybes turi ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015).
Kaip matyti iš apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, iš esmės nesutariama dėl antros, ketvirtos, penktos bei šeštos actio Pauliana taikymo sąlygų buvimo ir (ar) nebuvimo nagrinėjamu atveju, dėl kurių ir pasisako apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad 2013-02-05, 2013-02-19, 2013-02-21 kasos išlaidų orderiais (1 t., 11–16 b. l.) UAB „Autoalėja“ išmokėjo D. P. ir F. A. (įmonės akcininkams, turintiems po 50 procentų akcijų) atitinkamai po 10 000 Lt, 127 500 Lt ir 18 000 Lt, t. y. iš viso po 155 500 Lt kiekvienam, kaip skolos pagal 2011-11-07 sudarytas Paskolos sutartis (1 t., 19–20 b. l.) grąžinimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2011-11-07 tiek D. P., tiek F. A. pagal minėtas paskolos sutartis suteikė įmonei po 170 000 Lt paskolą kiekvienas (tai patvirtina ir byloje esantys kasos pajamų orderiai, 1 t., 17–18 b. l.), o šios paskolos grąžinimo terminas suėjo dar 2012-12-31.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje taip pat nustatyta, kad 2013-05-17 paskolos sutartimis (1 t., 21–22 b. l.) atsakovai D. P. ir F. A. suteikė ieškovei po 40 000 Lt paskolą kiekvienas (tai patvirtina ir kasos pajamų orderiai, 1 t., 23–24 b. l.). Paskolos sutartyse šalys sulygo, kad paskola turi būti grąžinta paskolos davėjams iki 2013-06-17. Remiantis bylos duomenimis, 40 000 Lt skola kiekvienam iš atsakovų ieškovės buvo grąžinta 2013-06-06 (1 t., 25–26 b. l.).
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, apsunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. <..> Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012).
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į ginčijamo sandorio esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, 2013 m. vasario mėnesį įvykę paskolų grąžinimai atsakovams, pagal tuo metu buvusias ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, negali būti vertinami, kaip pažeidžiantys kitų ieškovės kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus.
Iš byloje esančių įrodymų, be kita ko ieškovės į šią bylą pateiktos, 2013-06-30 datai įmonės sudarytos jos kreditorių lentelės (1 t. 192 b. l.; 2 t., 9 b. l.) matyti, kad 2013-02-05 paskolos grąžinimo metu ieškovė turėjo pradelstų skolų 7 kreditoriams, keturiems iš jų skolų pradelsimo terminas sudarė 4 dienas, vienam – 66 dienas, vienam – 43 ir dar vienam – 9 dienas, o bendra pradelstų įsiskolinimų suma iš viso buvo 2 449,56 Eur. 2013-02-19 paskolos grąžinimo metu ieškovė turėjo 11 kreditorių, kuriems pradelstų įsipareigojimų suma iš viso sudarė 9 497,09 Eur. 2013-02-21 paskolos grąžinimo metu ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų tiems patiems 11 kreditorių. Tačiau pažymėtina, kad nors ieškovė turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, įmonės pinigų likutis tiek pagal kasos ir didžiosios knygos duomenis, tiek pagal pačių atsakovų nurodomus duomenis jų pateiktoje lentelėje (2 t., 49 b. l.) 2013 m. vasario mėnesį įvykusių paskolų grąžinimo dienomis (po paskolų dalių atsakovams grąžinimo) buvo kur kas didesnis nei pradelstų skolų dydis, o jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai teismui konstatuoti, kad UAB „Autoalėja“ jau 2013 m. vasario mėnesį buvo faktiškai nemoki ir (ar) akivaizdžiai negalėjo tikėtis, kad sugebės iš eilės atsiskaityti su visais savo kreditoriais, ieškovė nepateikė. Savo ruožtu ieškovės akcentuojami 2013-06-30 duomenys, įvertinus pirmiau minėtą kasacinio teismo praktiką, o taip pat UAB „Autoalėja“ veiklą, jos specifiką, teisėjų kolegijos vertinimu, yra per daug atitolę nuo 2013 m. vasario mėnesio ir šiuo atveju negali būti laikomi pakankamais ieškovės nemokumui, suteikiant pirmenybę atsakovams, ar kitam kreditorių teisių pažeidimui ginčo paskolų grąžinimais, konstatuoti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, paskolų, kurių grąžinimo terminas jų mokėjimo dienomis jau buvo seniai pasibaigęs ir, pastebėtina, suėjęs net anksčiau nei prievolių daugeliui kreditorių, nurodytų 2013-06-30 lentelėje (1 t., 192 b. l.), įvykdymo laikas, grąžinimas atsakovams savaime negali būti laikomas pažeidžiančiu kitų kreditorių teisės vien tik dėl to fakto, kad atsakovai buvo įmonės akcininkais bei darbuotojais, o 2014-02-25 įmonei buvo iškelta bankroto byla. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad atsakovams vasario mėnesį net nebuvo grąžinta absoliučiai visa jų suteiktos paskolos suma ir atsakovai nepareikalavo iš įmonės jiems pagal Paskolos sutartis priklausančių delspinigių už termino praleidimą, o pačios paskolos buvo beprocentinės. Be to, iš ieškovės banko sąskaitos, esančios DNB banke, išrašo matyti, kad paskolų grąžinimo metu (vasario mėnesį) ieškovė vykdė mokėjimus ir kitiems kreditoriams, inter alia ir VMI, todėl, atsižvelgiant ir į tai, jog, kaip minėta, iki bankroto bylos iškėlimo įstatymas nenumato visų kreditorių lygybės principo, aplinkybė, kokia dalimi (lygia ar ne) buvo tenkinti atsakovų ir kitų kreditorių reikalavimai, nėra pakankama kreditorių teisių pažeidimui, kaip actio Pauliana instituto taikymo sąlygai, šiuo konkrečiu atveju nustatyti.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, kad 2013-02-05, 2013-02-19 ir 2013-02-21 paskolų grąžinimais buvo pažeistos didžiausio ieškovės kreditoriaus UAB „AV Magnus“ teisėti interesai. Iš bylos duomenų matyti, kad 2011-05-09 paskolos sutartimi (1 t., 30–33 b. l.) UAB „AV Magnus“ suteikė ieškovei UAB „Autoalėja“ 300 000 Eur paskolą vienerių metų terminui, pradedamam skaičiuoti nuo tos dienos, kai paskolos davėjas faktiškai suteikia paskolą. Prievolėms pagal šią sutartį užtikrinti atsakovai D. P. ir F. A. asmeniškai pasirašė laidavimo sutartis, pagal kurias solidariai su paskolos gavėju (ieškove) įsipareigojo atsakyti paskolos davėjui, jei ieškovė neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų savo prievoles pagal paskolos sutartį. 2012-03-19 susitarimu (1 t., 34–35 b. l.) prie 2011-05-09 paskolos sutarties šalys (UAB „AV Magnus“ ir UAB „Autoalėja“) padidino suteiktos paskolos sumą iki 350 000 Eur, pratęsdami paskolos suteikimo terminą dar vieneriems metams, pradedamiems skaičiuoti nuo 2012-05-14. Iš bylos duomenų nustatyta ir tai, kad 2012-05-02 susitarimu (1 t., 36–37 b. l.) prie 2011-05-09 paskolos sutarties šalys sutarė dar padidinti bendrą paskolos gavėjai suteiktos paskolos sumą iki 400 000 Eur, paskolos grąžinimo terminą numatydami iki 2013-05-14. Taigi, akivaizdu, kad minėtų vasario mėnesį įvykusių paskolų atsakovams grąžinimo metu, paskolos davėjos UAB „AV Magnus“ suteiktos paskolos grąžinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs ar labai greitai pasibaigsiantis, atsakovai buvo asmeniškai laidavę šiai kreditorei už prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymą ir ieškovė nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių tikėtinai konstatuoti, kad jau vasario mėnesį ieškovei bei atsakovams buvo akivaizdu ir (ar) turėjo būti žinoma, jog įmonė nesugebės atsiskaityti su visais kreditoriais ir išsaugoti savo veiklos tęstinumą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su ieškovės pozicija, kad aplinkybės, jog VMI mokestinį patikrinimą pradėjo tik 2013-11-29, ieškovės mokestinė nepriemoka už 2012, 2013 metus išaiškėjo tik 2014 metų pradžioje, o ieškovės buhalterinę apskaitą vykdė ne atsakovai, o kitas juridinis asmuo, neturi teisinės reikšmės. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių tikėtinai konstatuoti, jog paskolų atsakovams grąžinimo metu ieškovei ir atsakovams buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog mokesčiai valstybei buvo netinkamai apskaičiuoti ir įmonė turi nepriemoką VMI. Nepriemokos faktas paaiškėjo tik 2014 metais, po VMI patikrinimo ieškovei sutikslinus deklaracijas, t. y., kaip teisingai akcentavo atsakovai, daug vėliau nei įvyko ginčo paskolų grąžinimai, todėl, įvertinus visas pirmiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai nelaikytini nesąžiningais. Be to, papildomai pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pakankamų ir neginčytinų įrodymų, jog dėl netinkamo apskaitos vedimo ir tinkamo mokesčių nedeklaravimo buvo kalta būtent UAB „Autoalėja“. Galiausiai, tai, jog mokesčių administratoriaus parengtame pranešime, ieškovės nuomone, akivaizdžiai nustatyti pačios ieškovės mokestinių teisės aktų pažeidimai, savaime nereiškia, kad jau yra nustatyti ir pripažinti jos vadovo (D. P.) ar kito atsakovo neteisėti veiksmai, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju ieškovė visiškai nepagrįstai remiasi nuostata, kad nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ne dėl vadovo civilės atsakomybės kreditoriams ar įmonei, o dėl sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu, savo ruožtu, kaip jau minėta, ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų (CPK 178 straipsnis), leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovai buvo nesąžiningi, nes atliko paskolų grąžinimus, aiškiai žinodami apie mokestinę nepriemoką VMI.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016). Kaip teisingai pažymėjo apeliantė, kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009), todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti privalumo, kaip actio Pauliana netaikymo sąlygos.
Tačiau nenustačius, kad paskolų grąžinimai, įvykę 2013 m. vasario mėnesį, pažeidė kitų kreditorių interesus ir atitinkamai tuo paneigus ieškovės ir atsakovų nesąžiningumą, grąžinant paskolas, nėra teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti pagal CK 6.66 straipsnį negaliojančiais 2013-02-05, 2013-02-19 ir 2013-02-21 atliktus paskolų grąžinimus.
Priešinga situacija, teisėjų kolegijos įsitikinimu, susidarė 2013-06-06 paskolų grąžinimo metu.
40 000 Lt paskolų, sutektų pagal 2013-05-17 paskolos sutartis, grąžinimo terminas 2013-06-06 dar nebuvo pasibaigęs (paskutinė paskolos grąžinimo diena numatyta 2013-06-17), tuo tarpu įmonės nemokumas ir bankroto byla įmonei buvo iškelta remiantis būtent 2013-06-30 dienai sudarytu balansu ir kitais 2013-06-30 buvusiais duomenimis, iš kurių be kita ko matyti, kad ieškovė turėjo turto tik už 11 967 Lt. Nors šioje byloje atsakovai laikosi pozicijos, kad 2013-06-06 ieškovė turėjo tik 4 191,31 Lt pradelstų įsipareigojimų, o skola UAB „AV Magnus“ pradelsta nebuvo (nors pačios UAB „Autoalėja“, tuo metu dar atstovaujamos D. P., paruoštame 2013-06-30 kreditorių sąraše, pateiktame į bankroto bylą, įsiskolinimas UAB „AV Magnus“ 2013-06-06 datai nurodytas jau kaip pradelstas), akcentuotina, jog UAB „Autoalėja“ ir UAB „AV Magnus“, o taip pat D. P. bei F. A., dar 2013-03-08 susitarime (1 t., 80–82 b. l.) pripažino, kad ieškovė nesugebės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų pagal paskolos sutartį paskolos sutartyje nustatytais terminais ir sulygo, kad ieškovė laikoma praleidusia paskolos sutartyje numatytus piniginės prievolės įvykdymo terminus. Įvertindamos susiklosčiusią situaciją, šalys sulygo, kad jeigu iki 2013-06-30 ieškovė perves kreditoriui (UAB „AV Magnus“) bent 200 000 Eur, įsigalios susitarimo nuostata, kad paskolos gavėja (ieškovė) pagal paskolos sutartį lieka skolinga kreditoriui tik 300 000 Eur grąžintinos paskolos, o skolininkės piniginės prievolės, viršijančios 300 000 Eur sumą, laikomos pasibaigusiomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tą aplinkybę, kad skola UAB „AV Magnus“ 2013-06-06 paskolų grąžinimo metu buvo šalių susitarimu laikoma pradelsta patvirtina ir minėto 2013-03-08 susitarimo 6.1 punktas, nustatantis, jog susitarimo 1 punkte nustatytas terminas (terminas iki 2013-06-30 sumokėti 200 000 Eur) negali būti laikomas paskolos sutarties termino pratęsimu, nei papildomu terminu, t. y. skolininkė nenustoja būti laikoma praleidusia 2011-05-09 paskolos sutartyje numatytą terminą, o kreditorius gali taikyti visus savo teisių gynimo būdus ir nepasibaigus susitarimo 1 punkte nustatytam terminui. Kaip minėta, pagal paskutinį UAB „AV Magnus“ ir UAB „Autoalėja“ paskolos sutarties pakeitimą šalys numatė galutinį paskolos grąžinimo terminą – 2013-05-14, o 2013-03-08 susitarimu minėtas terminas, kaip matyti iš pirmiau nurodytų sutarties nuostatų, nebuvo pratęstas iki 2013-06-30, todėl, priešingai nei teigia atsakovai, 2013-06-06 paskolos grąžinimo metu ieškovė turėjo kur kas daugiau pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, nei atsakovų sudarytoje lentelėje nurodyta 4 191,31 Lt suma. Be to, iš byloje esančių duomenų, be kita ko ir iš pačių atsakovų nurodytų duomenų apie 2013-06-06 turimas lėšas banko sąskaitose ir kasoje, įmonės pinigų likutis ir turto vertė akivaizdžiai nebuvo pakankama ne tik visiems, bet net jau pradelstiems reikalavimams patenkinti. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijos nuomone, paskolų 2013-06-06 grąžinimas atsakovams (iš viso 80 000 Lt sumos), dar net nesuėjus galutiniam paskolos grąžinimo terminui, kai įmonė jau buvo faktinėje nemokumo būsenoje ir įmonės turto nepakako visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, priešingai ne interpretuoja atsakovai, laikytinas pirmenybės atsakovams kitų įmonės kreditorių atžvilgiu suteikimu.
Pažymėtina, kad jau 2013-06-27 sutartyje (1 t., 77–79 b. l.), sudarytoje UAB „AV Magnus“, ieškovės ir atsakovų, šalys konstatavo, jog ieškovė iki šios sutarties pasirašymo dienos sumokėjo UAB „AV Magnus“ tik 162 476,83 Eur ir nespės iki 2013-06-30 pervesti likusios iki 200 000 Eur ribos sumos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, esant pirmiau nurodytai situacijai, kai ieškovė, turėdama pradelstų įsipareigojimų įvairiems kreditoriams, o taip pat itin didelius pradelstus įsipareigojimus UAB „AV Magnus“, kuri jau ne kartą atidėjo skolos mokėjimo terminą ieškovei ir, darydama ieškovei papildomas nuolaidas, sutiko, kad pastarajai sumokėjus 200 000 Eur iki 2013-06-30, ieškovė bus laikoma skolinga kreditorei tik 300 000 Eur, tačiau ieškovė grąžina anksčiau galutinio termino atsakovams net 80 000 Lt sumą, likus vos 24 dienoms iki 2013-03-08 susitarime sutarto termino sumokėti 200 000 Eur, ieškovei ir atsakovams akivaizdžiai žinant įmonės faktinę finansinę situaciją, toks ieškovės veiksmas (paskolų grąžinimas) negali būti laikomas protingo asmens elgesio standartus atitinkančio verslo subjekto elgesiu, sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Priešingai, atsiskaitymas su atsakovais, nesant imperatyvios pareigos grąžinti tokias paskolas būtent 2013-06-06 (t. y. nesant sandorio sudarymo privalomumo sąlygos), kai įmonė akivaizdžiai nebeturi galimybių atsiskaityti su visais jos kreditoriais ir didelė skolų suma jau yra pradelsta, o turimos lėšos nepanaudojamos 2013-03-08 susitarime numatytai lengvatai gauti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, turi būti vertinamas kitų įmonės kreditorių interesų pažeidimu ir nesąžiningu atsakovų, kaip įmonės akcininkų bei darbuotojų (vadovo ir jo pavaduotojo), žinančių įmonės padėtį, veikimu, siekiant, kol dar yra galimybė, patenkinti būtent įmonės akcininkų reikalavimus skolininkui.
Kadangi atsakovai buvo įmonės akcininkais, o D. P. dar ir įmonės vadovu, jų nesąžiningumas nagrinėjamo sandorio (2013-06-06 grąžinimo) metu preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 3 ir 6 punktą ir būtent jiems tenka pareiga paneigti šią prezumpciją. Teisėjų kolegijos nuomone, duomenų, paneigiančių šią prezumpciją 2013-06-06 paskolos grąžinimo atžvilgiu byloje nėra. Vien tik tai, kad atsakovai turėjo reikalavimo teisę į ieškovę ir gavo tik tiek, kiek jiems priklausė pagal paskolos sutartis, savaime nepaneigia to fakto, kad be jokios pagrįstos ir pateisinamos priežasties jiems buvo suteikta pirmenybė gauti jų reikalavimų patenkinimą pirmiau nei kitiems kreditoriams, nors įmonė turėjo ir jau pradelstų įsiskolinimų, o lėšų visiems įsiskolinimams padengti neužteko. Aplinkybės, kad pradelstų įsiskolinimų suma yra itin didelė ir kur kas didesnė nei nurodyta atsakovų į šią bylą pateiktoje lentelėje, atsakovai, asmeniškai pasirašę minėtą 2013-03-08 susitarimą su UAB „AV Magnus“ taip pat negalėjo nežinoti.
Galiausiai, vien tik ieškovės banko sąskaitos išrašas, kuriame nenurodyta atsakovų akcentuojamo valiutos keitimo paskirtis, taip pat nedetalizuotas Nordea finance Lithuania mokėjimas (nenurodytas jo pagrindas ir pan.) nėra pakankamas konstatuoti, kad būtent iš atsakovų paskolintų 2013-05-17 lėšų buvo nupirkti automobiliai, kuriuos pardavus gauta 15 000 Lt pelno, be to, minėta aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visus pirmiau nurodytus argumentus, neturėtų įtakos bylos teisiniam rezultatui.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2013-06-06 paskolų grąžinimo atveju egzistuoja actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų visetas, todėl 40 000 Lt paskolos grąžinimas D. P., įvykęs 2013-06-06 pagal UAB „Autoalėja“ kasos išlaidų orderį Nr. 20130606/01, ir 40 000 Lt paskolos grąžinimas F. A., įvykęs 2013-06-06 pagal UAB „Autoalėja“ kasos išlaidų orderį Nr. 20130606/02, pripažintini negaliojančiais (CK 6.66 straipsnis) ir, atsižvelgiant į tai, kad pripažinus bankrutuojančios įmonės sandorį negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka, taikytina restitucija – priteisiant ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Autoalėja“ iš atsakovų po 40 000 Lt (11 584,80 Eur) iš kiekvieno.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Atsakovai pateikė įrodymus, kad sumokėjo advokatui už procesinių dokumentų pirmosios instancijos teisme rengimą po 434,43 Eur (1 t., 178–180 b. l.). Atmetus 79,5 procentus ieškinio, atsakovams iš ieškovės priteisiama po 345,37 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti, atlyginimą kiekvienam.
Ieškovė bylinėjimosi išlaidų patyrimo faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš priešingos šalies nepriteisiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autoalėja“ (j. a. k. 300810509) ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiais 2013-06-06 paskolos grąžinimus atsakovui D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir F. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują spendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autoalėja“ (j. a. k. 300810509) 2013-06-06 atliktą 40 000 Lt paskolos grąžinimą D. P. (pagal kasos išlaidų orderį Nr. 20130606/01) ir 2013-06-06 atliktą 40 000 Lt paskolos grąžinimą F. A. (pagal kasos išlaidų orderį Nr. 20130606/02) negaliojančiais.
Taikyti restituciją, priteisiant ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Autoalėja“ (j. a. k. 300810509) iš D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir F. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 11 584,80 Eur (vienuolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 80 ct) iš kiekvieno.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pakeisti, priteisiant iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autoalėja“ administravimo išlaidų D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir F. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 345,37 Eur (tris šimtus keturiasdešimt penkis eurus 37 ct) kiekvienam bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms pirmosios instancijos teisme, atlyginti.