Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1218-343/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-10
Bylos Nr.: e2A-1218-343/2022
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Jurgita Sujetienė
Ieškovas: J. B.
Atsakovas: A. B.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė SB Lizingas, uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1218-343/2022Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15802-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3; 3.2.4.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.4.1.2 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Sujetienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė SB Lizingas, uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. B. (toliau – ieškovė) ieškinyje teismo prašė: nutraukti santuoką tarp jos ir atsakovo A. B. (toliau – atsakovas), sudarytą (duomenys neskelbtini) Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje, dėl atsakovo kaltės; priteisti iš atsakovo 1 500 Eur moralinę žalą; palikti pavardes „B.“, „B.“; pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe viešame registre jos vardu įregistruotą butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (21 100 Eur vertės); priteisti atsakovui natūra bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įsigytą turtą – automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (700 Eur vertės), priteisiant iš atsakovo ieškovei 350 Eur pinginę kompensaciją; pripažinti ieškovės asmeninėmis prievolėmis ir priteisti prievoles vykdyti asmeninėmis lėšomis šiems kreditoriams – pagal 2018 m. lapkričio 10 d. vartojamojo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sandoris Nr. 5 uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „General Financing“, pagal 2017 m. lapkričio 5 d. vartojamojo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) SB Lizingas; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini) Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Santuokoje gimė sūnus, kuris šiuo metu yra pilnametis. Ieškovė siekė išsaugoti šeimą, kuri iširo dėl sutuoktinio kaltės. Šeimos iširimą nulėmė atsakovo netinkamas elgesys šeimoje, jo netinkamas požiūris į šeimą, nesugyvenamas charakteris, smurto vartojimas, visiškas neprisidėjimas prie šeimos gerovės ir turto mažinimas, agresija. Šalys faktiškai kartu negyvena jau 5 metus, jokių jausmų vienas kitam nejaučia. Atsakovas nepadėjo šeimos gyvenimui ar turto kūrimui. Nutraukiant santuoką ieškovė prašė palikti pavardes „B.“, „B.“. Šalys santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įgijo automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (700 Eur vertės). Taip pat ieškovė santuokos metu iš asmeninių lėšų nuosavybės teisėmis pagal 1997 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo buto Nr. 1 A patalpas, kurias sudaro: vonia 1-6 (5,42 kv. m), ūkio patalpa 1-7 (8,38 kv. m), koridorius 1-8 (13,29 kv. m), kambarys 1-9 (11,20 kv. m), sandėlis 1-10 (8,42 kv. m), esančius gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini). Šis turtas nutraukiant santuoką nėra dalintinas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.89 straipsnio tvarka laikytinas ieškovės asmenine nuosavybe. Šio turto įsigijimui ir jo remontui ieškovė panaudojo savo asmenines lėšas (1997 m. birželio 3 d. už 25 200 Lt (7 298,42 Eur) pardavė jai asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį vieno kambario butą su rūsio patalpa). Ieškovei pardavus minėtą butą ir perkant ginčo butą jai buvo likę 2 800 Lt, ko visiškai pakako minimaliems remonto darbams. Atsakovas asmeninėmis lėšomis, ar šalys bendromis lėšomis prie buto esminių pagerinimų ir / ar kosmetinio remonto neprisidėjo. Nurodė, kad 2018 m. lapkričio 10 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „General Financing“ sudarė vartojamojo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jai buvo suteiktas 700 Eur kreditas. Ieškovė prašė šią prievolę pripažinti jos asmenine. Taipogi ieškovė 2017 m. lapkričio 5 d. su SB Lizingas sudarė vartojamojo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jai buvo suteiktas 2 000 Eur kreditas. Ieškovė ir šią prievolę prašė pripažinti jos asmenine.

Atsiliepimas

3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime prašė ieškovės ieškinio reikalavimą dėl santuokos nutraukimo esant atsakovo kaltei atmesti ir santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, po santuokos nutraukimo šalims palikti jų turimas pavardes „B.“ ir „B.“, atmesti ieškovės reikalavimą dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atmesti reikalavimą dėl buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo asmenine jos nuosavybe. Nutraukiant santuoką joje įgytą turtą atsakovas prašė padalinti po lygiai – kiekvienam priteisti po ½ dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Taip pat prašė priteisti automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 700 Eur ir televizorių SAMSUNG, kurio vertė 250 Eur. Sutiko dėl ieškinio reikalavimo dėl 350 Eur kompensacijos priteisimo iš atsakovo ieškovei už jam atitekusią didesnę santuokoje įgyto turto dalį (automobilį), taip pat sutiko su ieškinio reikalavimais dėl prievolių pripažinimo asmeninėmis ieškovės prievolėmis.

4. Nurodė, kad 1990 m. gegužės 5 d. jis asmeninės nuosavybės teise įsigijo 35/100 dalį gyvenamojo namo ir 54 dalį ūkinio pastato, esančius (duomenys neskelbtini). Minėtas turtas buvo įsigytas už atsakovo turėtas ir jam dovanotas lėšas. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta šalių santuoka, joje gimė sūnus. Nuo santuokos sudarymo pradžios sutuoktiniai gyveno (duomenys neskelbtini). 1997 m. liepos 2 d. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise už bendras lėšas šalys įsigijo butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), teisiškai registruotus ieškovės vardu. Nurodė, kad 1997 m. atsakovas pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pinigai už šį turtą jam buvo mokami dalimis (iš karto jis gavo 6 000 Lt avansą, o likusi suma buvo mokama dalimis). Išmokėjus visą sumą 2003 m. liepos 9 d. buvo sudarytas pardavimo sandoris. Atsakovas nesutiko, kad santuoka nutrūko dėl jo kaltės, kadangi santuoka iširo dėl ieškovės kaltės – ji buvo neištikima. Atsakovo vertinimu, ieškovė pažeidė savo, kaip sutuoktinės, moralines ir lojalumo pareigas, nurodytas CK 3.27 straipsnyje. Kadangi santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, neturtinė žala iš atsakovo nepriteistina. Anot atsakovo, ieškovė klaidina teismą, teigdama, kad butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), sutuoktiniai įsigijo už jos asmenines lėšas. Atsakovo tvirtinimu, šio turto pirkimui buvo panaudotos abiejų šalių asmeninės ir bendros lėšos. Ieškovės teisinė padėtis šiuo metu yra patogesnė tuo, kad jos asmeninio turto pardavimo sandoris buvo sudarytas iki bendro turto įsigijimo momento, o atsakovo turto sandoris buvo notariškai sudarytas tik 2003 m., nors faktiškai pusę pinigų už parduodamą turtą jis gavo 1997 m., o likusi dalis buvo sumokėta išsimokėtinai dalimis. Įgytą butą atsakovas visada laikė šalių bendrąja nuosavybe, jį prižiūrėjo kaip savo, remontavo iš bendrų lėšų. Jis remontavo automobilius ir gavo pajamas, kurias panaudojo šeimos poreikiams. Esant minėtai situacijai ginčo butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir dalintinas abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – šalių sudarytą santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovei paliko pavardę „B.“, o atsakovui – „B.“, padalino po santuokos nutraukimo santuokoje įgytą turtą – kiekvienam priteisė po ½ dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovui priteisė transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir televizorių SAMSUNG, priteisė iš atsakovo ieškovei 350 Eur kompensaciją už atsakovui atitenkančią santuokoje įgyto turto dalį (automobilį), nutraukus santuoką prievoles pagal 2018 m. lapkričio 10 d. vartojamojo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sandoris Nr. 5 UAB „General Financing“ ir pagal 2017 m. lapkričio 5 d. vartojamojo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) SB Lizingas paliko ieškovės asmeninėmis prievolėmis, priteisė ieškovei iš atsakovo 352,65 Eur bylinėjimosi išlaidas, likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės valstybei 258,15 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

6. Teismas šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, konstatuodamas, kad kiekvienas iš sutuoktinių turi savo supratimą apie šeimos vertybes, pareigas ir atsakomybę, nei vieno supratimas ar veiksmai nebuvo kraštutiniai, pripažintini pažeidžiančiais visuomenės priimtas ribas. Teismas atmetė liudytojų S. Č., V. A., A. A. paaiškinimus dėl šalių tarpusavio santykių, kadangi jie yra šalių giminaičiai, ir gali būti suinteresuoti bylos baigtimi.

7. Teismas, konstatavęs, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Įvertinęs šią aplinkybę teismas taip pat šalims vienai iš kitos nepriteisė išlaikymo.

8. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad ginčo tarp šalių dėl pavardžių nekilo, po santuokos nutraukimo ieškovei paliko pavardę „B.“, o atsakovui jo prigimtinę pavardę „B.“.

9. Nustatė, kad santuokos metu (1997 m. liepos 2 d.) šalys įgijo butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini) (21 100 Eur vertės), automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (700 Eur vertės), televizorių SAMSUNG. Kadangi byloje ginčo nekilo dėl automobilio ir televizoriaus, teismas šiuos daiktus priteisė atsakovui, o ieškovei priteisė 350 Eur kompensaciją už atsakovui tenkantį automobilį.

10. Konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad ieškovė 1997 m. birželio 3 d. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas 2003 m. liepos 9 d. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

11. Teismas laikėsi pozicijos, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, jog, pardavusi asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, jos nurodyta pinigų suma buvo investuota į ginčo turto įsigijimą. Vertindamas 1997 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties tekstą CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, teismas nenustatė, kad ieškovė išreiškė valią įsigyti ginčo butą kaip asmeninę (privačią) nuosavybę. Teismas svarbia aplinkybe byloje laikė ir tai, kad ginčo turtas buvo įgytas pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, šeimos poreikiams tenkinti – šeima ten gyveno, turtas buvo laikomas šeimos turtu. Dėl šių priežasčių sprendė, kad ginčo turtas atitinka bendrosios jungtinės nuosavybės paskirtį.

12. Laikėsi pozicijos, kad, sprendžiant, ar ginčo turtas ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise, esminė nustatytina aplinkybė yra ieškovės valia tą turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn ir tokios valios aiški išraiška to turto įsigijimo metu. Šiuo atveju bylos duomenys neteikė pagrindo padaryti pagrįstą išvadą, jog ginčijamo turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, ieškovė nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, todėl ieškovės reikalavimą dėl ginčo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo jos asmenine nuosavybe, atmetė kaip neįrodytą. Pripažinęs, kad minėtas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, po santuokos nutraukimo jį padalijo lygiomis dalimis.

13. Kreditoriams neprieštaraujant, šalims sutariant, kad kreditoriniai įsipareigojimai yra ieškovės, po santuokos nutraukimo juos paliko ieškovės asmeninėmis prievolėmis.

14. Bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė atsižvelgęs į proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą dalyje ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai: dalyje dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir neturtinės žalos atlyginimo, dalyje dėl nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe ir priteisimo ieškovei natūra, dalyje dėl prievolių kreditoriams vykdymo, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas netinkamai taikė santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės reglamentuojančias teisės normas, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, pažeidė CPK 178-185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai nusprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliantės tvirtinimu, atsakovas jos atžvilgiu nuolatos naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, ją žemindavo (šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos SMS žinutės). Taipogi į bylą pateikta informacija iš VRM apie atsakovo asmenybę patvirtina, kad jis yra sistemingas įstatymų pažeidėjas, neatsakingas ir keliantis grėsmę asmuo. Apeliantės tvirtinimu, teismas pažeidė įrodymų vertinimą, nes teisme duotais šalių paaiškinimais nesivadovavo, o tai turėjo įtakos kaltės klausimui konstatuoti, neturtinės žalos atlyginimui ir jo dydžiui nustatyti, juolab, kad pats atsakovas ieškovės parodymus iš dalies patvirtino (kad mėtė į ją šlepetes ir kt.).

15.2. Teismas nenagrinėjo ir neatsižvelgė į svarbiais rašytiniais įrodymais, liudytojų paaiškinimais patvirtintas aplinkybes, kad ieškovė 1997 m. birželio 3 d. pardavusi jai asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį vieno kambario butą su rūsio patalpa, esančius (duomenys neskelbtini), mėnesio laikotarpyje įsigijo ginčo butą. Tuo tarpu atsakovas asmeninėmis lėšomis ar šalys bendromis lėšomis prie buto įsigijimo ar esminių pagerinimų (tokie nebuvo atlikti) ir / ar kosmetinio remonto neprisidėjo. Taigi, akivaizdu, kad teismas pažeidė buto teisinio režimo nustatymą.

15.3. Teismas nepagrįstai rėmėsi santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija, kuri negalėjo būti taikoma nenuginčijus CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos. Atsakovas neįrodė, o teismas nepagrįstai vertino jo indėlį į turto įsigijimą. Atsakovas 1997 m. ne tik, kad niekur nedirbo, tačiau nepateikė patikimų ir leistinų įrodymų, kad jis galėjo prisidėti prie turto įsigijimo. Pažymi, kad 1997 m. sudaromi notariniai sandoriai savo ypatumais skyrėsi nuo šiuo metu sudaromų sandorių, t. y. nebuvo reikalaujama sutuoktinių sutikimų, nebuvo reikalaujama specialios nuorodos dėl asmeninės nuosavybės, o už perkamus ir parduodamus objektus dažniausiai buvo vykdomi atsiskaitymai grynais pinigais. Atsakovas šia įstatymo spraga mėgina pasinaudoti šiuo atveju.

15.4. Teismas nepagrįstai vertino atsakovo pasirinktą poziciją, kad neva jis su liudytoju A. N. 1997 m. buvo sudaręs pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, o vėliau turtą pardavė. Akivaizdu, kad teismas pažeidė sutarties kvalifikavimo pagrindine buto pirkimo– pardavimo išsimokėtinai nuostatas. Ginčo sutartį galima kvalifikuoti kaip pagrindinę buto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, kai joje įtvirtintas aiškus šalių susitarimas dėl buto pirkimo–pardavimo, nustatyta pareiga ir laikotarpis sumokėti atsakovui visą parduodamo buto kainą ir kt. Šiuo atveju sutartis sudaryta 2003 m. liepos 9 d. (praėjus 6 metams po ginčo buto įsigijimo). Byloje nėra duomenų, kad liudytojas vykdė prievolę (mokėjo už perkamą turtą) dalimis, kad anksčiau nei surašytas turto perdavimas jis naudojosi šiuo turtu. Taigi, atsakovas neįrodė, kad jis asmeninėmis lėšomis 1997 m. liepos 2 d. prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo, o taip pat neįrodė, kad prie turto įsigijimo reikėjo bendrų ar jo asmeninių lėšų. Galiausiai, teismas nepagrįstai šiuo klausimu nevertino liudytojų S. Č., V. A., A. A., šalių sūnaus, A. N., Ž. N. ir šalių paaiškinimų.

15.5. Teismas sprendime nurodė, kad šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, jog ginčo turtas buvo įgytas pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas. Apeliantei neaišku kokiu būdu ir kokiais įrodymais remiantis teismas padarė šią išvadą.

Žemesnės instancijos teismas

15.6. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi priimant teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99- 969/2020, 32 punktas), nes: ginčo turtas nėra nepilnamečio ar pilnamečio vaiko nuosavybė; šeimos turto statusas nekeičia atitinkamo turto priklausymo vienam arba kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise ar abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teisių. Šiuo atveju šeima gyveno ir ieškovės turte, ir atsakovo turte, tačiau savaime turtas netapo bendru turtu.

15.7. Jei teismas vadovaujasi liudytojo A. N. parodymais, nurodant, kad jis neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, tai kyla klausimas, kodėl teismas nesirėmė liudytojo A. A. parodymais. Šis liudytojas aiškiai parodė, kad ieškovė turėjo asmeninį turtą, jį pardavė ir pirko ginčo butą, kad ji mokėjo pinigus. Pažymi, kad baigiamųjų kalbų metu atsakovo atstovė pasisakė, jog atsakovo investuota pinigų dalis yra mažesnė, todėl jam turėtų atitekti ir mažesnė turto dalis, tačiau nepaisant to, teismas ne tik, kad turtą nesant tokio atsakovo reikalavimo pripažino bendrąja jungtine nuosavybe, bet jį padalino po ½ natūra.

15.8. Teismas pažeidė įstatymo nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių turto pripažinimą bendrąja jungtine nuosavybe, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto padalijimą, taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą, rungimosi principų reglamentavimą, teisės normų taikymą ir aiškinimą.

Atsiliepimas

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimo metu šalys ar liudininkai davė atitinkamus parodymus. Atsakovo teigimu, apeliantė apibendrintai, netiksliai ir interpretuodama savo naudai surašė tariamai duotus šalių ar liudytojų parodymus bei paaiškinimus, ir tokiu būdu klaidina teismą.

16.2. Teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą dalyje dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kad užsiėmė mašinų remontu ir taip uždirbdavo pinigų, kuriais prisidėdavo prie šeimos poreikių tenkinimo. Taipogi ieškovė klaidina teismą, teigdama, kad atsakovas niekada nedirbo. Vadovaujantis į bylą pateiktomis socialinio draudimo pažymėjimo kopijomis, matyti, kad pati ieškovė laikotarpiu nuo 1994 m. gegužės 25 d. iki 1998 m. vasario 10 d. niekur nedirbo. Be to, šeimą paliko ir iš bendrų šeimos namų išsikraustė ieškovė, o tai, remiantis CK 3.60 straipsnio 3 dalimi, laikytina prezumpcija, kad santuoka iširo dėl to sutuoktinio kaltės, kuris yra neištikimas arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

16.3. Teismas tinkamai taikė CK 3.70 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kadangi santuoka buvo nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Šalies argumentai

16.4. Ieškovė prašė ginčo butą pripažinti jos asmenine nuosavybe iš esmės motyvuodama tuo, kad likus mėnesiui iki šio buto įsigijimo ji už 25 200 Lt pardavė paveldėtą vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovo vertinimu, šie įrodymai patvirtina tik tai, kad ieškovė turėjo asmeninių lėšų ginčo buto įsigijimo momentu, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad jis buvo įsigytas išimtinai asmeninėmis ieškovės lėšomis. Teigia, kad ir jis turėjo 6 000 Lt asmeninių lėšų, taip pat ieškovei perdavė 3 000 Lt. santaupų, kad būtų sudaromas notarinis sandoris ir nuperkamas ginčo butas. Atsakovas visada suvokė, kad ginčo butas yra abiejų sutuoktinių bendras turtas, kuris buvo perkamas su tikslu pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas. Šį butą atsakovas prižiūrėjo, remontavo, į jį investavo savo asmenines lėšas.

16.5. Apeliaciniame skunde ieškovė kvestionuoja 2003 m. sutartį, sudarytą tarp atsakovo ir pirkėjo A. N., teigdama, kad teismas netinkamai kvalifikavo šią sutartį. Su šiais apeliacinio skundo motyvais atsakovas nesutinka. Teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo sudaroma pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, nes iki sandorio sudarymo visa pinigų suma buvo visiškai sumokėta, sutartis atitinka faktines aplinkybes ir sutarties šalių valią. Kadangi sutartyje nebuvo detalizuota kokiu būdu ir kokiais terminais pirkėjas atsiskaitė su pardavėju iki sutarties sudarymo, tai šias aplinkybes A. N. paaiškino teisme kaip liudytojas, nurodydamas, kad 6 000 Lt jis sumokėjo 1997 m., o kitas pinigų sumas sumokėjo dalimis ir visiškai atsiskaičius buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.

16.6. Byloje buvo aiškinamasi ir dėl ginčo nekilnojamojo turto valdymo, tvarkymo, remonto. Atsakovas nurodė teismui, kad iki 2003 m., kai gaudavo pinigų už savo parduodamą turtą (duomenys neskelbtini), juos panaudodavo buto remontui. Iki 2003 m. bute buvo pakeistos lubos, nupirktas naujas tualetas, nutinkuotos sienos, du kartus buvo tvarkomas stogas, buvo pirktas ir pakeistas pečius, remontuotas vamzdynas. 2014 m. rugpjūčio mėnesį bute buvo keičiami langai už 1 290 Lt, už bendras 320 Eur lėšas buvo pirktos ir pakeistos lauko durys. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad buvo atliekamas einamasis remontas, kad buvo keisti langai, durys, buvo statomas pečius. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, jog butu buvo naudojamasi kaip bendrąja jungtine nuosavybe, atsakovas butą valdė ir prižiūrėjo kaip savo turtą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

19. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šalys sudarė santuoką. Šalys santuokos metu įgijo butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), televizorių SAMSUNG. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 1997 m. birželio 3 d. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas 2003 m. liepos 9 d. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, buto dalis, esančias (duomenys neskelbtini).

21. Nagrinėjamu atveju ieškovė skundžia teismo sprendimo dalis dėl kaltės, kurios pagrindu buvo nutraukta šalių santuoka, dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe bei dėl prievolių kreditoriams vykdymo. Toliau nutartyje teisėjų kolegija pasisakys dėl kiekvienos skundžiamos sprendimo dalies atskirai.

Dėl sutuoktinių kaltės.

Žemesnės instancijos teismas

22. Nustatyta, kad ieškovė teismo prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, kadangi šeimos iširimą nulėmė atsakovo netinkamas elgesys šeimoje, jo nesugyvenamas charakteris, smurto naudojimas, neprisidėjimas prie šeimos gerovės ir turto mažinimas, agresija. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, konstatuodamas, kad kiekvienas iš sutuoktinių turi savo supratimą apie šeimos vertybes, pareigas ir atsakomybę, nei vieno supratimas ar veiksmai nebuvo kraštutiniai, pripažintini pažeidžiančiais visuomenės priimtas ribas.

23. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šalių sudarytą santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Jos teigimu, byloje pakanka įrodymų spręsti, kad, kilus sutuoktinių santykių krizei, atsakovas jai nebuvo lojalus. Be to, atsakovas jos atžvilgiu nuolatos naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, ją žemindavo (šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos SMS žinutės). Taipogi į bylą pateikta informacija iš VRM apie atsakovo asmenybę patvirtina, kad jis yra sistemingas įstatymų pažeidėjas, neatsakingas ir keliantis grėsmę asmuo. Apeliantės tvirtinimu, teismas pažeidė įrodymų vertinimą, nes teisme duotais šalių paaiškinimais nesivadovavo, o tai turėjo įtakos kaltės klausimui konstatuoti, neturtinės žalos atlyginimui ir jo dydžiui nustatyti, juolab, kad pats atsakovas ieškovės parodymus iš dalies patvirtino (kad mėtė į ją šlepetes ir kt.). Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.

24. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-09-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2006). Vadovaudamasis šiomis nuostatomis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

25. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

26. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. G. S., bylos Nr. 3K-7-6/2007; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Dž. v. P. Dž., bylos Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų kito sutuoktinio ar šeimos interesams. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.).

27. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nenustatyta, kad pasitvirtintų ieškovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovas prieš ją naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Tokie duomenys į bylą nepateikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu būtų egzistavusi reali grėsmė ieškovei (prieš ją sutuoktinis būtų smurtavęs), akivaizdu, kad ji būtų pasikreipusi į atitinkamas institucijas prašydama pagalbos. Nagrinėjamu atveju ieškovės teiginiai dėl atsakovo smurtavimo jos atžvilgiu yra nepagrįsti ir laikytini jos gynybine pozicija. Pažymėtina, kad, nors atsakovas pripažinimo aplinkybę, jog į ieškovę mėtė šlepetes, tačiau toks elgesys, nors ir nelaikytinas tinkamu, negali būti traktuojamas kaip fizinio smurto naudojimas ieškovės atžvilgiu. Taip pat vertintinas neigiamai ir kaip neturintis jokios reikšmės atsakovo kaltei nustatyti ieškovės argumentas, jog informacija iš VRM apie atsakovo asmenybę patvirtina, kad jis yra sistemingas įstatymų pažeidėjas, neatsakingas ir keliantis grėsmę asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors minėti duomenys neginčijamai įrodo, kad atsakovas ne kartą yra baustas administracine tvarka, tačiau šios aplinkybės negalima vertinti kaip pagrindo santuokos iširimui esant išimtinai atsakovo kaltei konstatuoti. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo prieštarauti apylinkės teismo pozicijai dėl liudytojų S. Č., V. A. ir A. A. parodymų patikimumo, kadangi byloje nėra ginčo, jog šalis ir minėtus liudytojus sieja giminystės ryšiai, todėl akivaizdu, kad jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi.

28. Apibendrindama šią dalį teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad šeima iširo būtent dėl atsakovo kaltės. Aplinkybė, jog vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, nesudaro pagrindo spręsti, kad santuoka iširo tik dėl vieno sutuoktinio, o ne dėl abiejų sutuoktinių kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011). Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti neteisėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, sprendžiant klausimą dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Konstatavus, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atmestinas ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo.

Dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe.

29. Ieškovė ieškinyje teismo prašė pripažinti jos asmenine nuosavybe viešame registre ieškovės vardu įregistruotą butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (21 100 Eur vertės). Ieškovės teigimu, šio turto įsigijimui ir jo remontui ji panaudojo savo asmenines lėšas (1997 m. birželio 3 d. pardavė jai asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį vieno kambario butą su rūsio patalpa už kurį gavo 25 200 Lt (7 298,42 Eur). Ieškovei pardavus minėtą butą ir perkant ginčo butą, jai buvo likę 2 800 Lt, ko visiškai pakako minimaliems remonto darbams.

30. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį ieškinio reikalavimą, laikėsi pozicijos, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, jog, pardavusi asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, jos nurodyta pinigų suma buvo investuota į ginčo turto įsigijimą. Vertindamas 1997 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties tekstą CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu teismas nenustatė, kad ieškovė išreiškė valią įsigyti ginčo butą, kaip asmeninę (privačią) nuosavybę. Taip pat apylinkės teismas svarbia aplinkybe byloje laikė tai, kad ginčo turtas buvo įgytas pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, santuokos metu šeimos poreikiams tenkinti, todėl sprendė, kad ginčo turtas atitinka bendrosios jungtinės nuosavybės paskirtį, o ieškovė nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Tuo vadovaudamasis ginčo turtą šalims padalino po lygiai.

31. Apeliantė kategoriškai nesutinka su nurodytu apylinkės teismo vertinimu. Kvestionuodama pirmosios instancijos teismo argumentus apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija. Atsakovas neįrodė, o teismas nepagrįstai vertino jo indėlį į turto įsigijimą, nes 1997 m. atsakovas ne tik, kad niekur nedirbo, tačiau nepateikė įrodymų, kad jis galėjo prisidėti prie turto įsigijimo. Taipogi teismas, spręsdamas šalių ginčą ir išspręsdamas nuosavybės teisių į ginčo turtą klausimą, teikė absoliučią reikšmę vien tik viešojo registro duomenims, tačiau išsamiai nepatikrino nuosavybės teisių atsiradimo pagrindo pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnių nuostatas. Taip pat teismas nepagrįstai vertino atsakovo pasirinktą poziciją, kad neva jis su liudytoju A. N. 1997 m. buvo sudaręs pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį. Apeliantės teigimu, teismas pažeidė sutarties kvalifikavimo pagrindine buto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai nuostatas. Teisėjų kolegija nurodytiems apeliantės argumentams nepritaria.

32. CK 3.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: 1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; <...>5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas <...>Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Taigi, įstatymu nenustatyta prezumpcija, kad tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, jog konkretus turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-538/2006; Nr. 3K-3-490/2007; Nr. e3K-3-157-378/2020 ir kt.).

33. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini). Ginčo butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), įgytas 1997 m. liepos 2 d., t. y. santuokos metu. Kadangi šiam turtui galioja CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, apeliantei, teigiančiai, kad nurodytas butas yra jos asmeninė nuosavybė, tenka procesinė pareiga šią prezumpciją paneigti (CPK 178 straipsnis).

34. Iš byloje esančios 1997 m. liepos 2 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad butą, adresu (duomenys neskelbtini), pirko ieškovė J. B. už 22 400 Lt. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad minėtas butas registruotas ieškovės vardu. Nors šios aplinkybės patvirtina ieškovės nuosavybę į ginčo turtą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu svarbu yra tai, kad ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartyje ieškovė nėra išreiškusi aiškios valios butą pirkti asmeninės nuosavybės teise.

35. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta teisės norma reikalauja, jog įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad turtą sutuoktinis perka asmeninėn nuosavybėn). Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, reikia vadovautis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019, 33 punktas). Taigi šiuo atveju pirkimo–pardavimo sutartyje nesant išreikštos aiškios ieškovės valios turtą įgyti išimtinai asmeninės nuosavybės teise, turto teisiniam rėžimui taikytina CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija – turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

36. Apeliantė tvirtina, kad ginčo turtą ji įsigijo iš savo asmeninių lėšų (1997 m. birželio 3 d. pardavė asmeninės nuosavybės teise priklausiusį vieno kambario butą su rūsiu už kurį gavo 25 200 Lt. Tuo tarpu atsakovas jokiomis lėšomis prie turto įsigijimo neprisidėjo. Teisėjų kolegija su apeliante nesutinka. Nors ieškovės nurodomos aplinkybės neabejotinai patvirtina faktą, kad ji ginčo turto įsigijimo metu (1997 m.) turėjo lėšų, tačiau iš to negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ginčo butas buvo įsigytas išimtinai asmeninėmis ieškovės lėšomis. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklausė gyvenamojo namo dalys, esančios (duomenys neskelbtini), kurias atsakovas pardavė 2003 m. liepos 9 d. A. N. už 12 000 Lt. Sutartyje nurodyta, kad šiuos pinigus atsakovas gavo prieš pasirašydamas sutartį. Atsakovo teigimu, pirmasis mokėjimas 6 000 Lt sumai buvo atliktas 1997 m., o kai buvo sumokėta visa sutarta suma, buvo sudarytas notarinis sandoris. Šias aplinkybes dėl pinigų mokėjimo dalimis iki sandorio patvirtinimo patvirtino ir byloje liudytoju apklaustas A. N.. Teisėjų kolegija, nesant byloje prieštaringų įrodymų, neturi pagrindo netikėti A. N. parodymais, todėl juos laiko patikimais. Vadovaujantis tikėtinumo taisykle, t. y. laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę, laikosi pozicijos, kad labiau tikėtina, jog ginčo turto įsigijimo metu abi šalys (ne tik ieškovė) turėjo asmeninių lėšų, kuriomis prisidėjo prie turto įsigijimo, todėl pirmosios instancijos teismas ginčo turtą pagrįstai pripažino bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Be to, reikšmės nagrinėjamam ginčui turi ir nepaneigta aplinkybė, kad ginčo turtas buvo įgytas šeimos gyvenimo sąlygoms pagerinti. Nei viena iš šalių neginčijo fakto, kad įsigijus minėtą turtą visa šeima jame nuolat gyveno, turtas buvo laikomas šeimos turtu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo turtas atitinka bendrosios jungtinės nuosavybės paskirtį.

Dėl prievolių kreditoriams vykdymo.

37. Ieškovė apeliaciniame skunde prašė ieškinį tenkinti visiškai ir dalyje dėl prievolių kreditoriams vykdymo. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti jos asmeninėmis prievolėmis ir priteisti prievoles vykdyti asmeninėmis ieškovės lėšomis kreditoriams UAB „General Financing“ ir SB Lizingas tenkino visiškai. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą nenustatė, kad jame ieškovė kvestionuotų pirmosios instancijos teismo išvadas šioje dalyje, nenurodyta, kuo ši dalis nepagrįsta, todėl teisėjų kolegija šio apeliacinio skundo reikalavimo nevertina ir plačiau dėl jo nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties.

38. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taip pat turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažino bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir nutraukus santuoką jį padalino šalims po lygiai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad sprendžiant ar ginčo turtas ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise, iš esmės esminė nustatytina aplinkybė buvo jos valia ginčo turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn ir tokios valios išraiška turto įsigijimo metu. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas skundžiamame sprendime, ieškovė ginčo turto įsigijimo metu nebuvo aiškiai išreiškusi valios dėl jo priklausomybės išimtinai jos nuosavybe, todėl ji nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamose sprendimo dalyse visapusiškai ir objektyviai, atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įvertino šalių pateiktus jų procesines pozicijas pagrindžiančius įrodymus ir išsamiai tai motyvavo, dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei jas patvirtinamų aplinkybių pasisakė skundžiamame sprendime. Pažymėtina, kad pateikto vertinimo negali pakeisti aplinkybė, kad skundžiamame teismo sprendime ne visi įrodymai turi stiprią įrodomąją galią, nes tai nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo ir nesudaro pagrindo abejoti teismo išvada dėl tam tikrų faktų pripažinimo neįrodytais. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

39. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

40. Dėl žyminio mokesčio. Nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2022 m. birželio 13 d. nutartimi atidėjo ieškovei 208 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, paduodant apeliacinį skundą, iki apeliacinės instancijos teismas priims procesinį sprendimą šioje byloje. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad civilinė byla apeliacinėje instancijoje išnagrinėta – ieškovės apeliacinis skundas netenkintas, iš jos valstybei priteistinas atidėtas 208 Eur dydžio žyminis mokestis.

41. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė apeliaciniame skunde suformulavo reikalavimą priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas netenkintas, jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespendžiamas.

42. Kauno apygardos teisme 2022 m. spalio 10 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus gauta pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“. Joje nurodyta, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą A. B. pagal 2022 m birželio 16 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), valstybei priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 140 Eur. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 208 Eur (dviejų šimtų aštuonių eurų) žyminį mokestį. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 140 Eur (šimto keturiasdešimties eurų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisRūta PalubinskaitėJurgita Sujetienė