Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1476-936/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-07-25
Bylos Nr.: e2A-1476-936/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-44-3-01058-2022-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Pikelienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Urmila Valiukienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Mūsų šeimos klinika“
Atsakovas: D. B.

Kategorijos

1.1.1.1Darbo įstatymų reglamentuojami santykiai
1.1.1.2Darbo įstatymų aiškinimas ir taikymas

Civilinė byla Nr. e2A-1476-936/2023Teisminio proceso Nr. 2-44-3-01058-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.1; 1.1.1.2.; 1.3.2.11; 1.3.5.5; 1.3.5.9; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.1.7.13; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Mūsų šeimos klinika“ ieškinį atsakovei D. B. dėl darbo ginčo .

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mūsų šeimos klinika“, nesutikdama su Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2022 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. DGKS-5202 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta D. B. prašymą tenkinti iš dalies: 1) išieškoti ieškovės D. B. naudai iš atsakovės UAB „Mūsų šeimos klinika“ 4 915,70 Eur, atskaičius mokesčius, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 9 046,79 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybas; 2) vykdyti skubiai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 230 straipsnio 3 dalimi, sprendimo dalį dėl ieškovės vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 3 781,65 Eur, neatskaičius mokesčių, – išieškojimo; 3) likusioje dalyje ieškovės prašymą atmesti kaip nepagrįstą, - ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė išspręsti darbo ginčą iš esmės: 1) pripažinti, kad atsakovė D. B. 2022 m. rugpjūčio 31 d. pasibaigus darbo sutarčiai, sudarytai tarp UAB ,,Mūsų šeimos klinika“ ir D. B., įgijo teisę į 2 091,79 Eur kompensaciją už 20 darbo dienų nepanaudotų atostogų; 2) sumažinti atsakovei Darbo ginčų komisijos Sprendimu priteistų netesybų dydį iki vieno mėnesio atsakovės atlyginimo dydžio – 2 197,36 Eur atskaičius mokesčius (3 801,66 Eur neatskaičius mokesčių) ir atlikus ieškovės permokėtos 1 689,86 Eur sumos įskaitymą, iš ieškovės atsakovės naudai priteisti 507,50 Eur netesybų, atskaičius mokesčius; 3) iš atsakovės ieškovės naudai priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

1.1. Ieškovė nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 31 d. atleidžiant iš darbo D. B., tarp ieškovės ir atsakovės kilo ginčas dėl D. B. nepanaudotų atostogų dienų skaičiaus, dėl ko atleidimo iš darbo dieną su atsakove nebuvo pilnai atsiskaityta. Ginčas kilo dėl to, kad atsakovė, išeidama iš darbo, buvusi atsakinga už įmonės dokumentacijos tvarkymą, neperdavė ieškovei visų dokumentų, reikalingų jos kompensacijos už nepanaudotas atostogas paskaičiavimui (įsakymų dėl atostogų). Atsakovė D. B. pagal 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir 2020 m. rugpjūčio 7 d. įgaliojimus tvarkė visus įmonės reikalus ir dokumentaciją (tai patvirtina įvairūs D. B. pasirašyti įsakymai, tame tarpe ir dėl atostogų suteikimo sau, kito asmens darbo sutartis, kurios pakeitimus taip pat pasirašė D. B.). 2022 m. rugsėjo 15 d. iš ieškovės vadovo ir darbuotojų sudaryta komisija atliko įmonės veiklos patikrinimą ir surašytame akte konstatavo, kad nuo 2021 m. pradžios nėra arba labai aplaidžiai tvarkyta įmonės veiklos dokumentacija, už kurią, kaip faktinė (įgaliota) įmonės vadovė, buvo atsakinga atsakovė. Įmonės finansininkė D. D. ieškovei ir atsakovei teikė skirtingus duomenis dėl atsakovės nepanaudotų atostogų skaičiaus – vieną kartą nurodydama, kad atsakovei priklauso 53 darbo dienos nepanaudotų atostogų, kitą kartą, kad 47 darbo sienos. Ieškovei pavykus surinkti įmonės dokumentų likučius, paaiškėjo, kad D. B. nuo 2018 m. liko tik 20 darbo dienų nepanaudotų atostogų, už kurias priklauso 2 091,79 Eur kompensacija atskaičius mokesčius, nors pati D. B. teikė įmonei reikalavimą išmokėti jai 4 915,70 Eur, atskaičius mokesčius, kompensaciją už 42 darbo dienas neatbūtų atostogų.

1.2. Pažymėta, kad tiek įmonės finansininkė – D. D., tiek ir pati D. B. be jokio teisinio pagrindo pateikė Darbo ginčų komisijai neteisingus duomenis apie pastarosios nepanaudotų atostogų dienų skaičių (42 d. d.) bei neteisingos kompensacijos už juos paskaičiavimą (4915,70 Eur), kurį pateikė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (Sodrai), todėl iš ieškovės be jokio teisinio pagrindo Darbo ginčų komisijos sprendimu buvo neteisėtai priteista ginčijama suma – 2 823,91 Eur už nepagrįstai papildomai priskaičiuotas 22 nepanaudotų atostogų dienas, kas suteikė atsakovei pagrindą nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita.

1.3. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 5 ir 6 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 6 straipsnio 8 dalį, gali reikalauti iš ieškovės kompensacijos už nepanaudotas atostogas, skaičiuojant jas nuo 2018 m. Pažymėtina, kad D. B. už atidirbtus metus priklausė 26 darbo dienų atostogos. Iš Darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad iš viso nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės nepanaudotų atostogų skaičius sudaro 20 darbo dienų, už kurias ieškovė pilnai atsiskaitė 2022 m. gruodžio 2 d. pervesdama atsakovei 3 781,65 Eur, netgi 1 689,86 Eur didesnę sumą, nei jai priklausė. Minėtas likutis, viršijęs priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas, įskaitytinas į priteistinų netesybų sumą.

1.4. Nurodė, kad Darbo ginčų komisija spendimu priteisė iš ieškovo 9 046,79 Eur netesybas už 50 darbo dienų neatskaičius mokesčių (180,94 Eur x 50 d. d.). Ieškovė mano, kad Darbo ginčų komisija neteisingai nustatė netesybų pradžios skaičiavimo laiką. Ieškovė nurodė, kad netesybos už uždelstą atsiskaityti laiką turėjo būti pradėtos skaičiuoti nuo 2022 m. rugsėjo 14 d., o ne nuo 2022 m. rugsėjo 1 d., kadangi ieškovė pasinaudojo piniginių lėšų sulaikymo teise iki kol atsakovė grąžino medicinos priemones ir įmonės automobilį. Taip pat 9 046,79 Eur netesybos neatskaičius mokesčių nėra adekvati padarytam pažeidimui – vėluojant išmokėti 2 091,79 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Šiuo atveju yra disproporcija tarp padaryto pažeidimo ir sankcijos, juo labiau, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo iškilęs ginčas dėl nepanaudotų atostogų dienų skaičiaus, kurio įmonės vadovas, dėl pačios atsakovės kaltės (dokumentacijos neperdavimo ar jos aplaidaus tvarkymo) laiku negalėjo nustatyti. Ieškovės manymu, netesybos mažintinos iki vieno mėnesio atsakovės atlyginimo dydžio – 2 197,36 atskaičius mokesčius (3 801,66 Eur neatskaičius mokesčių), kas laikytina pakankama sankcija darbdaviui nagrinėjamoje situacijoje bei atitinkančia protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, suderinama su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, kaip adekvati darbdavio padarytam pažeidimui.

Atsiliepimas

2. Atsakovė D. B. atsiliepimu į ieškinį prašė: ieškinį atmesti; palikti Darbo ginčų komisijos 2022 m. lapkričio 11 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-18331/2022 atsakovei D. B. priteistas sumas; bei pareiškė reikalavimą papildomai iš ieškovės atsakovei priteisti 7 418,54 Eur netesybų už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio 12 d. iki 2023 m. sausio 10 d. (šio atsiliepimo pateikimo) ir papildomai po 180,94 Eur už kiekvieną uždelstą dieną skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 11 d. iki likusios pagrindinės sumos pilno sumokėjimo, bet ne ilgiau kaip už 6 mėn. t. y. skaičiuojant iki 2023 m. vasario 28 d.; priteisti visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Atsakovė pagal 2015 m. rugpjūčio 4 d. darbo sutartį Nr. 1 dirbo ieškovės UAB „Mūsų šeimos klinika“ įmonėje bendrosios praktikos gydytojo pareigose. Papildomai atsakovei buvo išduotas įgaliojimas, kurio pagrindu atsakovė atstovavo ieškovę su medicina susijusiais klausimais, t. y. komunikuodavo su Vilniaus teritorine ligonių kasa dėl paslaugų teikimo pacientams. Tuo tikslu atsakovė ieškovės direktoriaus įsakymu buvo paskirta direktoriaus pavaduotoja medicinai. Atsakovės darbo funkcijų vykdymui, o taip pat asmeniniam naudojimui nuo 2019 metų birželio mėn. buvo suteiktas ieškovei priklausantis automobilis Volkswagen Tiguan. Tačiau, priešingai nei teigia ieškovė, atsakovė niekada nebuvo paskirta atsakinga už ieškovės finansų, personalo, ieškovės darbuotojų darbo ir poilsio laiko apskaitą, darbuotojų darbo užmokesčio klausimus ir kitus klausimus, už kuriuos atsakingas yra ieškovės vadovas. Atsakovė su ieškovės vadovo leidimu yra pasirašiusi įsakymus dėl ieškovės darbuotojų atostogų suteikimo, tačiau visada tai buvo daroma su ieškovės vadovo žinia. Atsakovė nusprendė savo noru nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutraukti darbo santykius ieškovės įmonėje ir įsidarbinti kitoje (duomenys neskelbtini) veikiančioje gydymo įstaigoje. Atsakovei tik su vėlavimu buvo išmokėtas darbo užmokestis, o kompensacija už nepanaudotas atostogas apskritai nebuvo išmokėta. Nors darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d., darbo užmokestis atsakovei buvo sumokėtas tik 2022 m. rugsėjo 14 d. Tokį vėlavimą ieškovės vadovas iš pradžių motyvavo tuo, jog ieškovei nėra grąžintas automobilis, kuris buvo duotas naudotis atsakovei. Tačiau ir pastarieji ieškovės vadovo kaltinimai buvo nepagrįsti, nes automobiliu atsakovei asmeniškai leido naudotis pats ieškovės direktorius. Iki šios dienos ieškovė sumokėjo tik dalį netesybų, po to, kai Darbo ginčų komisijos sprendimo pagrindu atsakovė kreipėsi į antstolę, t. y. dalis Darbo ginčų komisijos sprendimu priteistos sumos (3 781,65 Eur iš priteistos 13 962,46 Eur, t. y. tik 27 proc.) buvo sumokėta tik 2022 m. gruodžio 2 d.

2.2. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė visiškai nepagrįstai nurodo, kad atsakovei likęs nepanaudotų atostogų dienų skaičius sudaro tik 20 darbo dienų. Pažymėjo, kad atsakovei nebuvo priteista per didelė kompensacija už nepanaudotas atostogas, o ieškovės pateikiami skaičiavimai yra akivaizdžiai neteisingi. Visų pirma, atsakovė teikdama prašymą Darbo ginčų komisijai, rėmėsi pačios ieškovės buhalterės pateiktais duomenimis. Atsakovė dar 2022 m. gegužės 16 d. kreipėsi į ieškovės buhalterę dėl nepanaudotų atostogų likučio. Ieškovės buhalterė 2022 m. gegužės 16 d. pranešimu informavo atsakovę, kad atsakovei tuo metu likęs nepanaudotų atostogų dienų skaičius yra – 53 darbo dienos. Atsakovė skambino ieškovės buhalterei, tačiau po atsakovės išėjimo iš darbo praėjus kelioms savaitėms ieškovės buhalterė nustojo bendrauti su atsakove. Todėl remdamasi ieškovės buhalterės 2022 m. gegužės 16 d. pateiktais duomenimis, atsakovė pati apskaičiavo koks yra likęs jos nepanaudotų atostogų likutis darbo santykių nutraukimo dieną (2022 m. rugpjūčio 31 d.). Būtent remdamasi šiais duomenimis atsakovė pareiškė prašymą Darbo ginčų komisijai. Pažymi, kad ieškovė Darbo ginčų komisijai ginčo nagrinėjimo metu nepateikė kitokių duomenų, t. y., kad atsakovei būtų likęs mažesnis nepanaudotų atostogų dienų skaičius. Ieškovė ginčo Darbo ginčų komisijoje nagrinėjimo metu iš esmės užėmė tik nepagrįstą ir formalią poziciją, kad neva atsakovei apskritai nepriklauso kompensacija už nepanaudotas atostogas, nes neva atsakovė visas atostogas buvo panaudojusi. Tuo tarpu šiuo pateiktu ieškiniu ieškovė jau pripažįsta, kad visgi dalis atostogų liko nepanaudota.

2.3. Pati ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – SODRA) pateikė duomenis, kad atsakovei už 2022 m. rugpjūčio mėnesį priklausanti suma (neatskaičius mokesčių) sudaro 12 344,90 Eur. Pažymi, kad tokius duomenis SODRAI teikia ne kas kitas, o būtent darbdavys, t. y. šiuo atveju ieškovė. Taigi pati ieškovė labai aiškiai pripažino, kad būtent tokią sumą yra skolinga atsakovei. Be to, 2022 m. rugsėjo 5 d. atsakovė iš ieškovės buhalterės gavo informacijos suvestinę apie visą atsakovei mokėtiną sumą. Suvestinėje, kuri siunčiama ir ieškovės direktoriui, aiškiai nurodyta, kad atsakovei mokėtina suma yra 7 135,36 Eur (atskaičius mokesčius). Ši suma susideda iš darbo užmokesčio už 2022 m. rugpjūčio mėnesį ir nepanaudotų atostogų kompensacija. Atsakovė 2022 m. rugsėjo 14 d. gavo tik 2 219,66 Eur, todėl ieškovė liko skoloje 4 915,70 Eur (atskaičius mokesčius) dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tvirtina, kad ieškovė akivaizdžiai neteisingai skaičiuoja atsakovei likusį nepanaudotų atostogų dienų skaičių ir priklausančią kompensaciją. Siekiant apskaičiuoti tikslų likusių nepanaudotų atostogų dienų skaičių, atsakovė kreipėsi į nepriklausomus profesionalius buhalterius. Buhalterinės apskaitos įmonė, įvertinusi visus atsakovės pateiktus prašymus išleisti atostogų, parengė buhalterinę pažymą, iš kurios matyti, kad likęs nepanaudotų atostogų dienų skaičius darbo santykių nutraukimo dieną buvo 52,33 darbo dienos. Pažymėtina, kad šis skaičius yra artimas ir pačios ieškovės buhalterės pateiktiems skaičiavimams, kuriuose nurodoma, kad atsakovei liko apmokėti už 47 darbo dienas nepanaudotų atostogų. Tuo tarpu ieškovė daro loginę klaidą, skaičiuodama panaudotas ir likusias atostogų dienas nuo 2018 metų ir neatsižvelgdama, kad tuo metu atostogaudama atsakovė dengė ankstesnių metų nepanaudotas atostogas. Ieškovė neatsižvelgia, kad ankstesniais metais atostogaudama atsakovė dengė seniausias likusias nepanaudotas atostogas, todėl darbo santykių pabaigoje nebuvo susidariusi situacija, kad būtų likę nepanaudotų atostogų daugiau kaip už 3 metus. Todėl DK 127 straipsnio 5 dalyje numatytas apribojimas skaičiuoti kompensaciją už ne daugiau kaip už 3 metus nėra pažeistas.

2.4. Atsakovės nuomone, ieškovė visiškai nepagrįstai prašo mažinti Darbo ginčų komisijos sprendimu atsakovės naudai priteistas netesybas. Atsakovė su tuo nesutinka, nes visų pirma, netesybos nėra per didelės. Jos yra tokio dydžio, kokį aiškiai ir imperatyviai nurodo DK 147 straipsnio 2 dalis ir jos atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Antra, nėra pagrindo mažinti netesybų, nes ieškovė kompensacijos už atsakovei priklausančias atostogas nemoka be jokios objektyvios priežasties ir ilgą laiką. Toks atsakovės teisių pažeidimas tęsiasi jau nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovės nurodomas argumentas, kad neva netesybas reikėtų skaičiuoti nuo automobilio grąžinimo momento yra visiškai nepagrįstas, nes pirma, automobiliu atsakovei leido naudotis pati ieškovė; antra, automobilis buvo grąžintas, kai tik to paprašė ieškovės vadovas; trečia, įstatymas aiškiai numato kada turi būti atsiskaityta su darbuotoju – paskutinę jo darbo dieną (nagrinėjamu atveju 2022 m. rugpjūčio 31 d.). Trečia, ieškovės finansinė situacija laikytina ypač gera. Taigi Darbo ginčų komisijos sprendimu apskaičiuotos ir priteistos netesybos yra įstatymuose numatyto protingo dydžio, todėl jų mažinti nėra jokio teisinio pagrindo.

2.5. Atsakovė atsiliepime prašo papildomai priteisti netesybas už laikotarpį nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo. Pažymi, kad teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti, visų pirma, privatų darbuotojo, kartu ir viešąjį interesą. Šio ginčo atveju Darbo ginčų komisija Sprendimą priėmė 2022 m. lapkričio 11 d., ieškovė dalį sumos sumokėjo 2022 m. gruodžio 2 d. Tačiau iki šiol nėra sumokėjusi atsakovei priklausančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Iš ieškovės gauta suma buvo panaudota dengti dalį Darbo ginčų komisijos sprendimu priteistų netesybų, todėl vis dar lieka nepadengta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Todėl yra pagrindas priteisti papildomas netesybas už laikotarpį po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo.

2.6. Teisme gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose atsakovė nurodo, kad ieškovė 2023 m. vasario 14 d. papildomai atliko 1 134,05 Eur dydžio pavedimą atsakovei, todėl, įvertinusi atsakovės mokėjimus ir tai, kad suėjo maksimalus Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybų skaičiavimo terminas (6 mėn.), kuris baigėsi 2023 m. vasario 28 d., atsakovė patikslino savo atsiliepime pareikštus reikalavimus ir prašė priteisti iš ieškovės 4 915,70 Eur (suma atskaičius mokesčius) kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 13 178,30 Eur netesybų (suma atskaičius mokesčius).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. balandžio 11 d. sprendimu priėmė ieškovės UAB „Mūsų šeimos klinika“ atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 2823,91 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo, sumų įskaitymo ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė; ieškinį atmetė ir priešieškinį patenkino iš dalies, t. y. priteisė iš ieškovės UAB „Mūsų šeimos klinika“ atsakovei D. B. 15 902,64 (suma nurodyta su mokesčiais) netesybų.

3.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgdamas į darbuotojo ieškinio (atsiliepimo) pagrindą sudarančias aplinkybes ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti jų daugiau, nei buvo pareikšta, taip pat gali priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su pareikštojo ieškinio dalyku ir pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 417 straipsnis), taip pat į tai, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas priėmus teismo sprendimą netenka galios (DK231 straipsnio 7 dalis), todėl atsakovės (darbuotojos) atsiliepime pareikštus reikalavimus dėl kompensacijos ir delspinigių priteisimo, teismas nagrinėjo kaip atsakovės priešieškinio reikalavimą darbo ginče.

3.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 4 d. tarp UAB „Mūsų šeimos klinika“ ir D. B. buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu atsakovė nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. pradėjo dirbti bendrosios praktikos gydytoja ieškovės įmonėje, mokant 434,00 Eur darbo užmokestį. Atsakovės darbo laikotarpiu pas ieškovę darbo sutartis dėl darbo apmokėjimo sąlygų atitinkamai buvo keičiama, paskutiniu darbo sutarties pakeitimu šalių sutartas atsakovei mokamas darbo užmokestis nuo 2022 m. kovo 1 d. – 3801,66 Eur. 2016 m. gegužės 19 d. atsakovė ieškovės įsakymu buvo paskirta direktoriaus pavaduotoja medicinai. Atsakovė D. B. 2022 m. rugpjūčio 12 d. pateikė ieškovei prašymą atleisti iš darbo savo noru nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė su atsakove 2022 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį nutraukė DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip pat, kad atsakovės atleidimo iš darbo dieną ieškovė su ja neatsiskaitė. Ieškovė SODRAI pateikė duomenis, kad atsakovei už 2022 m. rugpjūčio mėn. (paskutinį darbo mėnesį) priklausianti su darbo teisiniais santykiais susijusi suma – 12 344,90 Eur (neatskaičius mokesčių) (darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas), mokėtina ieškovei suma, atskaičius mokesčius – 7 135,36 Eur. 2022 m. rugpjūčio 5 d. elektroniniu laišku ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė UAB „DV apskaitos paslaugos“ pateikė atsakovei duomenis apie priskaičiuotas ir neišmokėtas su darbo santykiais susijusias išmokas – 7 135,38 Eur (atskaičius mokesčius). Ieškovė atsakovei už 2022 m. rugpjūčio mėn. priskaičiuotą darbo užmokestį – 2 219,66 Eur (atskaičius mokesčius) sumokėjo 2023 m. rugsėjo 14 d. Laiku neatsiskaičius atsakovė 2022 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydama išieškoti iš darbdavio kompensaciją už nepanaudotas atostogas 4915,70 Eur, netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką bei dalį draudimo išmokų. Darbo ginčų komisija 2022 m. lapkričio 11 d. sprendimu išieškojo iš UAB „Mūsų šeimos klinika“ 4915,70 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (atskaičius mokesčius) ir 9 046,79 Eur netesybas (suma nurodyta neatskaičius mokesčių), paskaičiuotas iki 2022 m. lapkričio 11 d. Darbo ginčų komisija sprendimu vykdyti skubiai nurodė vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį – 3 781,65 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių). Ieškovė įvykdė Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimo atsakovei - 2022 m. gruodžio 2 d. pervedė 3 781,65 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta – darbo užmokestis, taip pat 2023 m. vasario 14 d. mokėjimo nurodymu pervedė atsakovei 1 134,05 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodyta - „atostoginiai“. Viso ieškovės atsakovei sumokėta suma, susijusi su darbo santykiais, sudaro 7 135,36 Eur.

3.3. Pagal ieškovės UAB „Mūsų šeimos klinika“ įstatų, įregistruotų juridinių asmenų registre 2013 m. balandžio 3 d., 7.1 punktą bendrovės vadovas yra vienasmenis valdymo organus. Bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas (Įstatų 7.4 punktas). Atsakovę su ieškove sieja darbo teisiniai santykiai, su ja buvo sudaryta darbo sutartis, kuria sutarties šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės). Atsakovė 2016 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. i/60518/18 buvo paskirta direktoriaus pavaduotoja medicinai. Darbo sutartimi atsakovė įsipareigojo laikytis vidaus darbo tvarkos taisyklių, pareigų instrukcijų, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, vykdyti kokybės vadybos sistemos procedūrų reikalavimus. Ieškovė nepateikė į bylą bendrovės vidaus dokumentų, reglamentuojančių, atsakovės - direktorės pavaduotojos medicinai - teises ir pareigas, atsakomybę ir pan. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad darbo sutarties šalys buvo susitarę dėl kitų (papildomų darbo sutarties sąlygų), kurios patvirtintų, kad atsakovė bendrovėje atliko papildomas darbo funkcijas, t. y. buvo atsakinga už ieškovės finansų, personalo, ieškovės darbuotojų darbo ir poilsio laiko apskaitą ir pan.). Dėl šių aplinkybių teismo vertinimu, ieškovės pateikti įgaliojimai, kuriais atsakovė įgaliojama atstovauti bendrovę išoriniuose santykiuose su kitomis įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis bei teismuose, sudaryti darbo sutartis su įstaigos darbuotojais, nepatvirtina, kad atsakovė pagal savo darbo pareigas (direktoriaus pavaduotoja medicinai) buvo atsakinga už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą (vidaus dokumentacijos tvarkymą, darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą, bendrovės dokumentų registro tvarkymą ir pan.). Teismas paminėjo, kad už bendrovės veiklos organizavimą yra atsakingas bendrovės vadovas. Ieškovės nurodyti argumentai, kad atsakovė de facto valdė įmonę, savaime nesukuria atsakovei daugiau pareigų (funkcijų), negu su ja buvo sutarta darbo sutartimi. Ieškovės vadovo nurodyta aplinkybė, kad jį su atsakove siejo ne tik darbiniai santykiai, bet ir asmeniniai santykiai, taip pat nepaneigia darbdavio pareigos darbo sutartimi aptarti darbuotojo atliekamas funkcijas (tiek pagrindines, tiek papildomas) bei jas detalizuoti bendrovės vidaus dokumentuose. Tai, kad ieškovės vadovas buvo suteikęs atsakovei labai plačius įgaliojimus įmonės administravime (atsakovė yra pasirašiusi kai kuriuose ieškovės įsakymuose, pasirašiusi kai kuriose kitų asmenų su bendrove sudarytose darbo sutartyse), teismo įsitikinimu, nesukūrė jai daugiau pareigų ir atsakomybės, negu sulygta darbo sutartimi ar apibrėžta ieškovės išduotuose įgaliojimuose. Ieškovės sudarytos komisijos 2022 m. rugsėjo 15 d. aktas nepatvirtina, kad dėl netinkamo bendrovės veiklos yra kalta būtent atsakovė.

3.4. Atsakovės teisę į 42 darbo dienas neišnaudotų kasmetinių atostogų 2022 m. rugsėjo 5 d. patvirtino darbdavio buhalterės pateikta suvestinė apie visą darbuotojai mokėtiną sumą. Šioje suvestinėje, kuri buvo siunčiama ir bendrovės direktoriui, buvo nurodyta atsakovei mokėtina suma – 7 135,36 Eur (suma atskaičius mokesčius). Ieškovės pateikti duomenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai taip pat patvirtina, kad atsakovei priklausanti išmokėti suma, atskaičius mokesčius, yra 7 135,36 Eur, ši suma nebuvo koreguojama. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad bendrovės buhalterė, teikdama atsakovei informaciją apie jai priklausančias išmokėti sumas, viršijo savo įgaliojimus ar teikė neteisingą informaciją.

Šalies argumentai

3.5. Ieškovės teigimu, ji turėjo teisę atsakovės atleidimo iš darbo dieną neatsiskaityti su ja, nes pastaroji įmonei nebuvo grąžinusi įmonei materialinių vertybių (automobilio ir medicinos priemonių). Tačiau teismas vertino, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kokiais pagrindais atsakovei buvo perduotas automobilis, taip pat nėra įrodymų, kad atsakovės atleidimo iš darbo dieną jai būtų reiškiamos pretenzijos dėl įmonės automobilio negrąžinimo. Darbdaviui 2022 m. rugsėjo 9 d. raštu pareikalavus grąžinti automobilį, 2022 m. rugsėjo 13 d. priėmimo-perdavimo aktu automobilį VW Tiguan atsakovė grąžino ieškovei. Taigi, nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad egzistavo teisinis ir faktinis pagrindas sulaikyti ieškovei priklausančias išmokėti pinigų sumas. Kita vertus, Darbo kodekso normos imperatyviai numato pareigą atleidimo iš darbo dieną visais atvejais išmokėti darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalį, neviršijančią darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio (Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalis). Todėl darbdavys negali gintis sulaikymo teise, neišmokėdamas darbuotojai vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio.

3.6. Ieškovė neįrodė, jog dėl darbuotojos kaltės negalėjo jai sumokėti 2 219,66 Eur darbo užmokestį ir 4 915,70 Eur kompensacijos už 42 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2022 m. rugpjūčio 31 d. Nagrinėjamoje byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitariusios dėl vėlesnio atsiskaitymo. Pirmosios instancijos teismas pripažino DK 146 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir sprendė, kad ieškovei pagal DK 147 straipsnio 2 dalį taikytina sankcija.

3.7. Nagrinėjamoje byloje nekeliamas ginčas dėl atsakovės vidutinio mėnesio (3781,65 Eur (180,94 Eur x 20,9 d. d.) ir vidutinio dienos (180,94 Eur) darbo užmokesčio. Šalys nekelia ginčo, kad atsakovės vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius yra 2 197,36 Eur. Byloje teismas nustatė, kad darbdavys 2022 m. gruodžio 2 d. pervedė atsakovei 3 801,66 Eur, t. y. didesnę sumą, negu vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis. Bylos nagrinėjimo teisme metu, 2023 m. vasario 14 d. ieškovė atsakovei pervedė 1 134,05 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „atostoginiai“. Viso bendroje sumoje iki 2023 m. vasario 14 d. ieškovė atsakovei yra sumokėjusi 7 135,36 Eur. Pirmosios instancijos teismas atsakovės argumentus, kad sumokėtas sumas ji įskaitė kaip netesybas, bet ne kaip sumokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, laikė nepagrįstais, kadangi jie prieštarauja DK 147 straipsnio 2 dalies tikslams ir paskirčiai – kompensuoti darbuotojo praradimus, skatinti darbdavį atsiskaityti su darbuotoju, tuo pačiu prieštarauja darbo santykių esmei: darbuotojui pirmiausiai gauti darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas. Taip pat, svarbi aplinkybė yra ta, kad darbdavys kreipėsi į teismą, nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos Sprendimu tiek dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio, tiek dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką dydžio, t. y. kėlė ginčą dėl teisės. O esant ginčui teisme dėl teisės, įskaitymas ginčijamų sumų negalimas.

3.8. Atsižvelgiant į darbuotojos vidutinį darbo užmokestį per mėnesį bei įstatyme numatytą maksimalų skaičiavimo terminą bei į byloje nustatytas aplinkybes: 1) kad nuo darbuotojos atleidimo iš darbo dienos iki 2022 m. gruodžio 2 d. ieškovė buvo uždelsusi atsiskaityti su atsakove didesnę sumą negu atsakovei priklausantis gauti vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis: 2) nuo 2023 m. gruodžio 3 d. iki vasario 28 d. mažesnę negu atsakovei priklausantis gauti vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis sumą (1 134,05 Eur), atsakovei priteistina netesybų suma sudaro 15 902,64 (suma, nurodyta su mokesčiais). Ji skaičiuotina taip: už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. gruodžio 2 d. – 11 525,89 Eur (3781,65 Eur x 3 mėn. + 180,94 Eur (1 darbo diena); už laikotarpį nuo 2022 gruodžio 3 d. iki vasario 14 d. – 4376,75 Eur suma (1874,46 Eur (neatsiskaityta 1134,05 Eur + mokesčiai) x 2 mėn. (iki vasario 3 d.) + 89,69 Eur (neatsiskaitytas dienos darbo užmokestis su mokesčiais) x 7 darbo dienos). Taigi atsakovės naudai iš ieškovės priteistinos 15 902,64 Eur (už 5 mėnesius ir 8 darbo diena), netesybos (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) Lietuvos Respublikos darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalies pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Atsakovė D. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą ir iš ieškovės atsakovei priteisti 4 915,70 Eur, atskaičius mokesčius, dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, ir 13 178,30 Eur, atskaičius mokesčius, netesybų, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

4.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad ieškovės sumokėtomis sumomis pirmiau dengiant netesybas, o ne kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tai prieštarautų DK 147 straipsnio 2 dalies tikslams ir darbo santykių esmei. Darbo santykiai yra grindžiami principu, jog darbuotojas yra silpnesnė darbo santykių šalis. Dėl šios priežasties, toks sumokėtų sumų užskaitymas, kai pirmiau yra dengiamos priteistos netesybos, o ne pagrindinė suma, kaip tik labiau atitinka darbuotojo, kaip silpnesnės šalies interesus ir neprieštarauja darbo santykių esmei. Net ir bendru civilinių santykių atveju, kuris reglamentuotas CK 6.54 straipsnyje, numatyta, kad pirmiau dengiamos netesybos, o paskui pagrindinė skola. Nėra suprantamas pirmosios instancijos teismo motyvas, kodėl darbo santykių atveju iš darbdavio gauta suma negali būti pirmiau naudojama netesybų dengimui. Teismas nepagrindė ir nemotyvavo, kodėl darbo santykių atveju yra kitaip nei civilinių santykių atveju, kai darbo santykiuose kaip tik labiau turėtų būti ginami darbuotojo interesai.

4.2. Pažymėjo, kad DK nenumato kas turėtų būti dengiama pirmiau, t. y. pagrindinė skola ar netesybos. Todėl nesant šiam klausimui aiškiai reglamentuotam DK, atsakovės įsitikinimu, turėjo būti taikoma teisės analogija. Nagrinėjamu atveju buvo spraga ir normos taikymas neprieštaravo darbo santykių esmei, todėl turėjo būti taikomas CK 6.54 straipsnio 3 ir 4 dalys.

4.3. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1225-852/2020, kurioje teismas nurodė, kad teismo sprendime nėra nurodyta, į kokias sumas įskaitoma skubiai įvykdyta teismo sprendimo dalis, o pagal įstatymą (CK 6.54 straipsnis), išieškota suma pirmiausiai naudojama ne skolos (darbo užmokesčio) dengimui, kaip teigia apeliantė, bet netesybų dengimui. Atsakovė prašė vadovautis šia nutartimi, tačiau pirmosios instancijos teismas ja nesivadovavo.

4.4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad esant ginčui teisme, įskaitymas negalimas. Teismas sumaišė du skirtingus civilinių santykių institutus: priešpriešinių reikalavimų įskaitymo reglamentavimą ir draudimą atlikti priešpriešinių sumų įskaitymą, kai reikalavimai ginčijami teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir gautų sumų įskaitymą (t. y. dengimą) pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas. Tai, kad ieškovė iš pradžių ginčijo kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nedraudžia atsakovei gautas sumas panaudoti dengiant netesybas. Tai, kad ieškovės atliktame pavedime buvo nurodyta „darbo užmokestis“ ir „atostoginiai“, tai nesaisto atsakovės, kadangi ji galėjo iš ieškovės gautas sumas naudoti dengdama tuo metu susikaupusias netesybas, o ne kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

4.5. Kompensacija už nepanaudotas atostogas – 4 915,70 Eur, atskaičius mokesčius, buvo priteista Darbo ginčų komisijos, o ieškovė atsisakė reikalavimo ginčyti šią sumą, todėl šioje dalyke nelikus ginčo, visa ši suma turėjo būti priteista atsakovei. Atsakovės vertinimu 2022 m. gruodžio 2 d. ir 2023 m. vasario 14 d. mokėjimais buvo padengta dalis netesybų, o ne kompensacija už nepanaudotas atostogas. Nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. (darbo santykių pabaiga) iki 2023 m. vasario 28 d. (iki maksimalaus 6 mėn. termino) susidaro 125 darbo dienos. Kadangi kompensacija už nepanaudotas atostogas nėra apmokėta iki šiol, už šias dienas susidaro 22 617,50 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio netesybų suma (180,94 Eur x 125 d. d.). Netesybos, kurios mokamos pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, yra apmokestinamos 20 proc. dydžio Gyventojų pajamų mokesčiu. SODROS mokesčiai nėra taikomi, nes darbo santykiai yra pasibaigę. Taigi nuo šių netesybų darbdavys turėtų sumokėti 4 523,50 Eur dydžio Gyventojų pajamų mokestį. Taigi atskaičius mokesčius, atsakovei turėtų būti pervesta 18 094 Eur dydžio netesybų suma. Kadangi ieškovė sumokėjo atsakovei 4 915,70 Eur, tai liko skoloje 13 178,30 Eur, atskaičius mokesčius, netesybų.

Atsiliepimas

5. Ieškovė UAB „ Mūsų šeimos klinika“ atsiliepime į atsakovės D. B. apeliacinį skundą, nurodė su juo nesutinkanti ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:

5.1. Atsakovė savaip interpretuoja skundžiamą teismo sprendimą, nors pirmos instancijos teismas, ištyręs bylos aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad darbdavys su darbuotoja visiškai atsiskaitė 2023 m. vasario 14 d., t. y. yra sumokėjęs 7 135,36 Eur (neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas). Dėl minėto konstatuotina, kad atsakovė savo neteisėtu reikalavimu dar kartą priteisti jai jau gautą kompensaciją už neatbūtas atostogas, siekia pasipelnyti ieškovės sąskaita dėl ko šis reikalavimas, kaip teisiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, atmestinas.

5.2. Atsakovė antru reikalavimu reikalaudama pirma užskaityti priteistas netesybas, o tik po to pagrindinę sumą, paneigia darbo teisės esmę ir taip pat siekia nepagrįstai pasipelnyti ieškovo sąskaita. Su atsakovės argumentais negalima sutikti, nes toks normų interpretavimas ir toks skaičiavimas neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų bei DK 147 straipsnio 2 dalies tikslų ir paskirties (kompensuoti darbuotojo praradimus ir skatinti darbdavį atsiskaityti su darbuotoju), o tuo pačiu ir prieštarauja darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei – darbuotojui gauti atlyginimą už atliktą darbą. Darbo santykiai yra labiau reguliuojami valstybės nei civiliniai santykiai, todėl atsakovė negali taikyti pagal analogiją bet kokių civilinės teisės normų ir savaip interpretuoti valstybės sureguliuotus santykius bei teisės normas. Tas faktas, kad darbuotojas yra silpnesnioji šalis, pats savaime nereiškia, kad darbuotojas gali pelnytis darbdavio sąskaita ir reikalauti tai, kas jam nepriklauso (nepagrįstai praturtėti).

5.3. Ieškovė, atlikdama 2022 m. rugsėjo 14 d., 2022 m. gruodžio 2 d. ir 2023 m. vasario 14 d. mokėjimus, paskirtyje nurodė, jog mokama suma yra darbo užmokestis ir atostoginiai, tuo pareiškė valią sumokėti buvusiai darbuotojai jos atleidimo dieną nesumokėtą dalį sumos, susijusios su darbo santykiais. Darbuotojas, visų pirma, turi interesą gauti atlyginimą už atliktą darbą, kitas su darbu susijusias išmokas, kompensacijas, todėl darbdavio veiksmai pirmiau sumokant būtent šias sumas šį darbuotojo interesą atitinka. Darbo teisinių santykių specifika, darbo užmokesčio, kaip atlyginimo už atliktą darbą, pobūdis lemia, kad, esant situacijai, kai be darbo užmokesčio darbdavys privalo mokėti ir kitas mokėtinas sumas, kaip kad šiuo atveju tam tikras sumas už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju, darbdavio įmokos pirmiausia užskaitomos kaip darbo užmokestis, o ne kitoms mokėtinoms sumoms padengti, ir šiais atvejais CK 6.54 straipsnis, kaip specialioji teisės norma, reglamentuojantis įmokų paskirstymą, netaikytinas.

5.4. Atsižvelgiant į DK 146 straipsnio 2 dalį ir 147 straipsnio 2 dalį, darbo teisiniuose santykiuose prioritetas teikiamas darbo užmokesčio mokėjimui. Minėtų normų analizė leidžia daryti išvadą, kad ši sankcija taikoma tik iki to momento, kai darbuotojui sumokama visa tai, kas turėjo būti išmokėta darbo santykių pasibaigimo dieną. Taigi DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų sumų termino pradžios ir pabaigos skaičiavimas iš esmės yra susijęs su pagrindinės prievolės sumokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas tinkamu įvykdymu.

5.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalis nustato visų pirma kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, antra – tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-305/2009). Pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos įmokos mokamos egzistuojant būtent darbo teisiniams santykiams, kurie savo specifika skiriasi nuo sutartinių civilinių santykių. Todėl šių aplinkybių kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog CK 6.54 straipsnis, reglamentuojantis įmokų paskirstymą, netaikomas. Nors atsakovė savo apeliaciniame skunde teigia, kad anksčiau suformuota teismų praktika netaikytina pradėjus galioti naujam darbo kodeksui, tačiau pažymėtina, kad darbo teisės esmė pakeitus kodekso normas nepasikeitė ir daugelis teisės normų, reglamentuotų anksčiau galiojusiame darbo kodekse pagal savo prasmę ir esmę atitinka dabar galiojančio darbo kodekso normas.

5.6. Atsakovė bando pagal analogiją taikyti specialiąsias teisės normas, ką draudžia DK. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-239-340/2014 nurodė, kad CK 6.54 straipsnio 1-3 dalys yra specialios teisės normos – jos reglamentuoja palūkanų, netesybų, su prievolės įvykdymu susijusių išlaidų ir kt. paskirstymo tvarką. Atsižvelgiant į darbo teisės normų visetą, vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką yra taip pat speciali sankcija darbdaviui, būdinga tik darbo teisiniams santykiams; ji gali būti paskirta darbdaviui pagal specialiąją Darbo kodekso normą ir ji skiriama ne automatiškai, bet darbuotojui pareikalavus, atsižvelgiant į DK įtvirtintus darbo teisės principus, bei bendrus teisės principus. Minėtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tapatinti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką su palūkanomis ar netesybomis arba laikyti kreditoriaus išlaidomis, susijusiomis su prievolės įvykdymu ar pan. Specialių normų analogija negalima, tai numato ir šiuo metu galiojančio DK 4 straipsnio 3 dalis. Taigi, nėra pagrindo taikyti šalių teisiniams santykiams CK 6.54 straipsnio 1-3 dalių nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas ir iš dalies tenkintas atsakovės priešieškinis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl galimybės taikyti CK 6.54 straipsnio normas, reglamentuojančias įmokų paskirstymą, darbo ginčuose, kai nutraukus darbo santykius vėluojama sumokėti bet kokias su darbo santykiais susijusias išmokas ir darbdaviui kyla prievolė mokėti 147 straipsnio 2 nustatytas netesybas.

Dėl bylos išnagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių

10. Byloje nustatyta, kad atsakovė D. B. 2022 m. rugpjūčio 12 d. pateikė ieškovei prašymą atleisti iš darbo savo noru nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d., todėl ieškovė UAB „Mūsų šeimos klinika“ su atsakove 2022 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį nutraukė DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.

11. Atsakovės atleidimo iš darbo dieną ieškovė su atsakove neatsiskaitė. Ieškovė atsakovei 2022 m. rugsėjo 14 d. sumokėjo 2 219,66 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2022 m. rugpjūčio mėn.

12. Kadangi ieškovė laiku neatsiskaitė, atsakovė 2022 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydama išieškoti iš darbdavio kompensaciją už nepanaudotas atostogas 4 915,70 Eur, netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką bei dalį draudimo išmokų. Darbo ginčų komisija 2022 m. lapkričio 11 d. sprendimu nusprendė išieškoti iš UAB „Mūsų šeimos klinika“ 4915,70 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (atskaičius mokesčius) ir 9 046,79 Eur netesybas (suma nurodyta neatskaičius mokesčių), paskaičiuotas iki 2022 m. lapkričio 11 d. Darbo ginčų komisija Sprendimu vykdyti skubiai nurodė vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį – 3 781,65 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių).

13. Ieškovė, vykdydama Darbo ginčų sprendimo komisijos sprendimą dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimo, atsakovei – 2022 m. gruodžio 2 d. pervedė 3 781,65 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama – „darbo užmokestis“. 2023 m. vasario 14 d. ieškovė atsakovei pervedė 1 134,05 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodyta – „atostoginiai“.

14. Atsakovės vertinimu, 2022 m. gruodžio 2 d. ir 2023 m. vasario 14 d. mokėjimais buvo padengta dalis netesybų, vadovaujantis CK 6.54 straipsniu, o ne sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl prašoma priteisti 4 915,70 Eur, atskaičius mokesčius, dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, ir 13 178,30 Eur, atskaičius mokesčius, netesybų.

Dėl įmokų paskirstymo eiliškumo pavėlavus išmokėti su darbo santykiais susijusias išmokas

15. DK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

16. Pavėluotas darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimas reglamentuojamas DK 147 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

17. Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 50 punktas).

18. DK 147 straipsnis tiesiogiai nereglamentuoja įmokų (darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų bei netesybų) paskirstymo eiliškumo, tokio eiliškumo tiesiogiai nereglamentuoja ir kitos DK nuostatos. Todėl pirmiausia turi būti atsižvelgiama į darbo teisės normų aiškinimo principus reglamentuojamus DK 5 straipsnyje. Jame nustatyta, kad: siekiant užtikrinti DK sistemiškumą ir jo struktūrinių dalių suderinamumą, taikomos šio kodekso normos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą ir struktūrą (1 dalis); darbo teisės normose vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto aišku, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme; jeigu bendrinė ir specialioji žodžio reikšmės nesutampa, pirmenybė teikiama specialiajai žodžio reikšmei (2 dalis); nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į DK ir aiškinamos normos tikslus ir uždavinius (3 dalis). Kasacinis teismas išaiškino, kad šios normos įtvirtina sisteminio, gramatinio (lingvistinio) ir teleologinio DK normų aiškinimo taisyklių taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-1075/2021).

19. Paminėtina, kad darbo teisės normų nereglamentuotiems darbo santykiams taikomos panašius santykius reglamentuojančios darbo teisės normos (DK 4 straipsnio 1 dalis). Civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir civilinės teisės principai gali būti taikomi darbo santykiams tik tuo atveju, jeigu yra teisinio reglamentavimo spraga ir tai neprieštarauja darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei (DK 4 straipsnio 1 dalis). Neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, tai yra bendrųjų taisyklių, išimtis nustatančių normų (DK 4 straipsnio 3 dalis). Taigi pagal įstatyminį reglamentavimą DK nuostatos, kurios reguliuoja būtent darbo santykius, turi pirmenybę privatinės teisės nuostatų atžvilgiu. Darbo teisė yra privatinės teisės šaka, kurioje numatytos specialiosios normos bendrųjų civilinės teisės normų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2010).

20. Apeliantė nurodo, kad darbo kodeksas nereglamentuoja įmokų paskirstymo, todėl turėtų būti taikoma panašius santykius reglamentuojanti CK 6.54 straipsnio norma. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis DK 5 straipsnyje įtvirtintais teisės normų aiškinimo principais, įvertinęs DK 146 straipsnio 2 dalies ir 147 straipsnio turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netaikydamas CK 6.54 straipsnio, tinkamai taikė DK 147 straipsnio 2 dalį.

21. Pirmiausia paminėtina, kad DK reglamentuoja individualiuosius darbo santykius, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį šio kodekso nustatyta tvarka (DK 1 straipsnio 1 dalis), todėl sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą dėl ieškovės pavėluotų įmokų paskirstymo eilės, reikia pirmiausia taikyti DK, o ne CK normas. Minėta, kad DK nėra konkrečios nuostatos, kuri reglamentuotų įmokų, mokamų darbdavio šiam vėluojant atsiskaityti su darbuotoju, paskirstymą, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pavėluotai darbdavio mokamos darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos (pvz. išmokos už nepanaudotas kasmetines atostogas) yra skiriamos iš pradžių pagrindinei darbdavio prievolei įvykdyti, o ne skiriamos netesyboms, numatytoms 147 straipsnio 2 dalyje, padengti. Tokia išvada darytina, įvertinus darbo teisinių santykių specifiką, t. y. DK prioritetą skiria būtent darbo užmokesčio ir/ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos sumokėjimui. Toks prioritetas įtvirtintas tiek 146 straipsnio 2 dalyje, t. y. visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria kitaip, taip pat nurodoma, kad visais atvejais darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną. Taip pat ir DK 147 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, kad kai pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, darbdavys kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, t. y. ne delspinigiai užskaitomi pirmiausia, o darbo užmokestis ir kitos su juo susijusios išmokos, kartu išmokant iki pagrindinės prievolės įvykdymo apskaičiuotus delspinigius. Taigi, pavėluotai darbdavio mokamos darbo užmokesčio sumos ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos yra skiriamos pagrindinei darbdavio prievolei, numatytai DK 146 straipsnio 2 dalyje (visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju) įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytos netesybos – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikomos tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis išmokėti atleidimo dieną darbo užmokestis ar su juo susijusių išmokų dalis, užskaitomos įvertinus darbo teisiniuose santykiuose teikiamą prioritetą darbo užmokesčio mokėjimui. Minėta, kad DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, todėl apeliacinės instancijos teismo manymu, darbo teisės reguliavimas orientuotas į pagrindinės prievolės (darbo užmokesčio ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos) sumokėjimą, kaip tai įtvirtinta DK 147 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir tik po to apskaičiuojamos ir sumokamos netesybos.

22. Pabrėžtina, kad Darbo ginčų komisijos Sprendime nurodyta skubiai vykdytina vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio suma 3 781,65 Eur pagal DK 146 straipsnio 2 dalį yra skiriama darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų daliai apmokėti, todėl apeliantės argumentai, jog ši ieškovės sumokėta suma užskaitytina kaip netesybos, prieštarauja tiesiogiai DK įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

23. Taigi darbuotojas turi interesą gauti atlyginimą už atliktą darbą, kitas su darbu susijusias išmokas, kompensacijas, todėl darbdavio veiksmai pirmiau sumokant būtent šias sumas šį darbuotojo interesą atitinka, o darbo užmokesčio sumos įskaitymas į DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas sumas gali būti traktuojamas kaip nepagrįstas pasipelnymas darbdavio sąskaita. Nors naujasis darbo kodeksas įtvirtino netesybų sąvoką DK 147 straipsnio 2 dalyje, tačiau negalima neatsižvelgti į tai, jog šios sumos yra mokamos pasibaigus darbo teisiniams santykiams, kurie savo prigimtimi ir šalių pobūdžiu skiriasi nuo sutartinių civilinių teisinių santykių. Nurodytos aplinkybės, taip pat darbo teisinių santykių specifika, darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų išmokėjimas, kaip atlyginimo už atliktą darbą pobūdis lemia, kad esant situacijai, kai be darbo užmokesčio darbdavys privalo mokėti ir kitas mokėtinas sumas, kaip kad šiuo atveju tam tikras sumas už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju, darbdavio įmokos pirmiausia užskaitomos kaip darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, o ne netesyboms padengti ir šiais atvejais CK 6.54 straipsnis, reglamentuojantis įmokų paskirstymą, netaikomas. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis, tačiau pirmiausia darbuotojo interesas būtent yra gauti darbo užmokestį ar kitas su juo susijusias išmokas, todėl šios nutarties 21-23 punktuose nurodytas išaiškinimas, kurį iš esmės ir nurodė pirmosios instancijos teismas, atitinka darbuotojo interesus.

24. Byloje nustatyta, kad ieškovė visiškai su atsakove atsiskaitė 2023 m. vasario 14 d., šią dieną pervedė 1 134,05 Eur sumą, taip galutinai sumokėdama 7 135,36 Eur darbo užmokesčio ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Todėl pirmosios instancijos teismas netesybas skaičiuodamas iki 2023 m. vasario 14 d., tinkamai apskaičiavo netesybų dydį, o apeliantės nurodytu būdu paskirstyti įmokas nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylos baigties

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus, susijusius su ginčo dalyku, todėl netaikydamas CK 6.54 straipsnyje nustatytų nuostatų, reglamentuojančių įmokų paskirstymą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese

27. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

28. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestas, iš jos priteistinas ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. 1 000 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės (apeliantės) D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Mūsų šeimos klinika“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjos Asta PikelienėUrmila ValiukienėSigita Zubavičiūtė-Montvilienė