Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1225-852/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-18
Bylos Nr.: e2A-1225-852/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-21611-2019-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“
Atsakovas: M. V.

Kategorijos

1.3.2.9.3Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu
1.3.2.11Atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju

Civilinė byla Nr. e2A-1225-852/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21611-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.3; 1.3.2.11 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2020 m. birželio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“ ieškinį atsakovui M. V. dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija (toliau –DGK), išnagrinėjusi darbuotojo M. V. ieškinį, 2019 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. DGKS-3528 nusprendė išieškoti M. V. iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Plieninis skydas“ 538,88 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2019 m. vasario mėnesį, 5285,00 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2019 m. kovo mėnesį, 2516,67 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2019 m. balandžio mėnesį, 38359,50 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 10689,51 Eur išeitinę išmoką, 5344,76 Eur netesybų.

Šalies argumentai

2. Ieškovė UAB „Plieninis skydas“ kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama pakeisti DGK komisijos 2019-06-18 sprendimą. Nurodė, kad nesutinka su DGK sprendimo dalimi, kuria atsakovui priteista 38359,50 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, 10689,51 Eur išeitinė išmoka ir 5344,76 Eur netesybos. Prašė sumažinti kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį iki 10175,08 Eur, panaikinti sprendimą dalyje dėl 5344,76 Eur netesybų arba sumažinti priteistinų netesybų sumą iki protingo dydžio, panaikinti sprendimą dalyje dėl 10689,51 Eur išeitinės išmokos ir priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2004 m. lapkričio 4 d. šalys sudarė darbo sutartį Nr. 127, pagal kurią M. V. pradėjo eiti (duomenys neskelbtini), o nuo 2005 m. birželio 6 d. – (duomenys neskelbtini) pareigas. Paaiškino, kad darbo sutartis 2019 m. balandžio 12 d. buvo nutraukta darbuotojo prašymu. Šalys 2019 m. balandžio 10 d. pasirašė susitarimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei nepanaudotų atostogų išmokėjimo už du mėnesius. Su darbuotoju susitarė, kad kompensacija turi būti išmokėta per 20 darbo dienų po atleidimo datos – iki 2019 m. gegužės 14 d., tačiau ieškovė laiku šios kompensacijos nesumokėjo, todėl atsakovas kreipėsi į DGK dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais išieškojimo. Teigia, kad dviejų mėnesių dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas susitarime buvo numatyta dėl to, kad tokio dydžio yra faktinė atsakovo neišnaudotų atostogų, skaičiuojant darbo dienomis suma, kas sudarė 10 175,08 Eur. Nurodo, kad atsakovas, išvykdamas atostogauti ar dėl kitų asmeninių priežasčių nebūnant darbe, ne visuomet savo poilsio laiką oficialiai įformindavo kaip kasmetines atostogas. Dėl šios priežasties susikaupė itin didelis atsakovo kasmetinių oficialiai nepanaudotų atostogų kiekis. Vien sukauptų atsakovo nepanaudotų kasmetinių atostogų kiekis (150 darbo dienų) rodo, jog objektyviai nėra įmanoma, kad atsakovas neatostogavo dirbdamas pas ieškovą 7 su puse metų. Ieškovės teigimu, bendrovė siekė sąžiningai vykdyti tarp šalių pasirašytą 2019 m. balandžio 10 d. susitarimą, darbuotojui išmokėjo 2400 Eur sumą atleidimo dieną, o kitas sumas sumokėjo bankiniu pavedimu (2019 m. balandžio 15 d. (585,88 Eur), 2019 m. balandžio 17 d. (1 500 Eur), 2019 m. balandžio 26 d. (1 000 Eur)). Nurodo, kad atsakovui išėjus iš darbo paaiškėjo, kad jis galimai sąmoningai neatlikdavo savo pareigų, siekdamas sukelti kuo didesnius darbdavio nuostolius, pvz. nepadarydavo ar nepasirašydavo atliktų darbų užbaigimo aktų, tyčia gamino ir montavo brokuotus gaminius, dėl ko ieškovė iki šiol iš užsakovų negavo didelių sumų už atliktus darbus, dėl atsakovo netinkamo bendravimo ar nebendravimo su klientais, atitinkamai tinkamo darbų neatlikimo UAB „Plieninis skydas“ pastaruoju metu gavo daug baudinių sankcijų iš užsakovų. Dėl šių priežasčių ieškovė susidūrė su dideliais finansiniais sunkumais. Ieškovė nesutinka, jog atleidimo iš darbo pagrindas, kaip nurodo DGK, buvo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas (darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos – kreiptis į darbdavį dėl darbo sutarties nutraukimo), teigia, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindas buvo DK 55 straipsnis – darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Pabrėžia, kad atsakovas patvirtino šį darbo sutarties nutraukimo pagrindą parašu, todėl darbo ginčų komisijos sprendimas pripažinti, kad tarp šalių sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra nepagrįsta. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį apskaičiuotų netesybų už uždelsimo atsiskaityti laiką dydis – 5 856,22 Eur (255,76 Eur x (20,9 d. d. + 2 d. d.). Darbo ginčų komisija sprendime netesybų dydį sumažino iki 5 344,76 Eur. Sprendimo dalis dėl 5 344,76 Eur išieškojimo turėjo būti vykdoma skubiai, teigia, kad antstolis šią sprendimo dalį jau įvykdė neatskaičiavęs darbdavio jau sumokėtų mokesčių, todėl dabar atsakovas yra skolingas ieškovei 2271,52 Eur. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai papildomai paaiškino, kad du ieškovės darbuotojai, t. y. atsakovas ir V. B. įkūrė naują įmonę ir ėmėsi konkuruojančio verslo, t. y. vykdo neleistinus veiksmus prieš ieškovę. Paaiškino, kad ieškovės vadovas R. G. susitarimą su M. V. pasirašė praktiškai jo neskaitęs ir tik vėliau suprato, kad jis susitarimą parengė siekdamas pasipelnyti iš bendrovės, jau veikdamas kitoje įmonėje, nesąžiningais būdais perviliojęs dalį žmonių. Pažymėjo, kad jog įmonė 2019 m. balandžio mėnesį buvo blogoje finansinėje situacijoje, daug darbuotojų išėjo iš darbo ir todėl nebuvo galimybių atsiskaityti su M. V., jį atleidžiant iš darbo. Reikėjo spręsti, ar atsiskaityti tik su vienu M. V., ar išmokėti proporcingai ir kitiems darbuotojams. M. V. tada sutiko palaukti galutinio atsiskaitymo.

Atsiliepimas

3. Atsakovas M. V. atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti. Paaiškino, kad 2019 m. balandžio 10 d. su darbdaviu pasirašė susitarimą, kuriuo ieškovė pripažino, kad jo išėjimo iš darbo priežastys yra svarbios (daugiau nei 3 mėnesiai nemokamas darbo užmokestis), ir patvirtino, jog jam priklauso kompensacija už 150 darbo dienų nepanaudotų atostogų, kas sudaro 22 817 Eur į rankas, bei dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka už daugiau nei du mėnesius vėluojantį atlyginimą pagal DK 56 straipsnio 2 dalį (susitarimo 2 punktas). Darbuotojas paaiškino, jog susitarimu buvo sutarta, kad darbdavei išmokėjus jam visą neišmokėtą darbo užmokestį iki atleidimo dienos (pagal susitarimo 3 punktą), bei kompensaciją už du mėnesius nepanaudotų kasmetinių atostogų (pagal susitarimo 4 punktą), atsakovas atsisakys ir nereikš pretenzijų dėl likusių neišmokėtų kompensacijų, kurios jam priklauso pagal DK (t. y. nepanaudotos likusios kasmetinės atostogos, bei dviejų mėnesių kompensacija už vėluojantį daugiau nei du mėnesius išmokėti darbo užmokestį) (susitarimo 5 punktas). Tačiau susitarime taip pat buvo numatyta, kad ieškovei neįvykdžius įsipareigojimų, numatytų susitarimo 5 punkte, darbuotojas turi teisę reikalauti viso neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už visą nepanaudotų kasmetinių atostogų laikotarpių, t. y. 150 darbo dienų, bei dviejų mėnesių kompensacijos už vėluojantį daugiau nei du mėnesius išmokėti darbo užmokestį (susitarimo 6 punktas). Darbuotojas pažymėjo, kad susitarimu prisiimtų įsipareigojimų ieškovė neįvykdė. Paaiškino, kad 2019 m. balandžio 10 d. susitarimu pati ieškovė pripažino kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį ir mokėjimo sąlygas (sutarties 2 punktas, 3 punktas, 4 punktas). Ieškovė jokiais įrodymais ar skaičiavimais nepagrindžia savo teiginio, jog jam priklauso ne 150 darbo dienų atostogų, o tik du mėnesiai. Ieškovės argumentas, kad jis pats neformindavo savo atostogų laiko yra nepagrįstas, nes darbdaviai savo teises ir pareigas darbuotojui gali įgyvendinti per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis (DK 21 straipsnio 3, 4 dalys), įmonės vadovas yra atsakingas už atostogų darbuotojams suteikimą ir įforminimą. Pažymi, kad jis neturėjo jokių įgaliojimų atlikti darbdavio įgalioto asmens funkcijas, juo labiau – santykyje su savimi. Jis neturėjo įgaliojimų spręsti dėl savo paties atostogų suteikimo ar įforminimo. Duomenų, kad jis piktnaudžiavo savo teisėmis ir atsisakė bendradarbiauti su ieškove dėl atostogų suteikimo, nėra. Atsakovas nurodo, kad nepanaudotos atostogos nėra kaupiamos, darbuotojas tik įgyja ar išlaiko (nepraranda) teisę į kalendoriniais vienetais (kalendorinėmis ar darbo dienomis ar kt.) apibrėžtos trukmės poilsį – atostogas, kurios apmokamos atostoginiais, apskaičiuotais pagal jų išmokėjimo dieną galiojančių teisės aktų nuostatas. Atostoginiai apskaičiuojami vadovaujantis Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtintu Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu (toliau – aprašas). Pagal šį aprašą skaičiuojamasis laikotarpis, iš kurio skaičiuojamas VDU, yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis (aprašo 5.1 punktas). Taigi, niekuo nepagrįsti ieškovės teiginiai dėl netinkamai apskaičiuotos nepanaudotų kasmetinių atostogų trukmės ir priteistos kompensacijos už jas dydžio. Ieškovės reikalavimas panaikinti sprendimo dalį dėl netesybų už vėlavimą išmokėti darbo užmokestį ir nepriteisti netesybų arba jas sumažinti „iki protingo dydžio“ yra neteisėtas ir nepagrįstas. Mano, jog tam nėra įstatyme numatytų pagrindų, o teikdama tokį prašymą darbdavė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 3 d. sprendimu nusprendė UAB „Plieninis skydas“ ieškinį atmesti: pripažinti, kad darbo sutartis tarp UAB „Plieninis skydas“ ir M. V. nutraukta 2019 m. balandžio 12 d. DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu; priteisti M. V. iš ieškovės UAB „Plieninis skydas“ 538,88 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už 2019 m. vasario mėnesį, 7 416,17 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio už 2019 m. kovo ir balandžio mėnesius, priteisti M. V. iš ieškovės UAB „Plieninis skydas“ 38 359,50 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 10 570 Eur išeitinės išmokos, 9 000 Eur (atskaičius mokesčius) netesybų, 4 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat teismas nusprendė įpareigoti UAB „Plieninis skydas“ per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui patikslintus duomenis dėl M. V. atleidimo iš darbo pagrindo ir draudžiamųjų pajamų apskaičiavimo. Teismas nustatė, kad M. V. 2019 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2019 m. balandžio 12 d. pagal DK 56 straipsnį, bei prašant išmokėti atlyginimą, dviejų mėnesių kompensaciją, bei kompensaciją už nepanaudotas 156 darbo dienas kasmetinių apmokamų atostogų. Ieškovės (duomenys neskelbtini) 2019 m. balandžio 12 d. įsakymu M. V. atleistas iš darbo pagal DK 55 straipsnį, nurodant išmokėti kompensaciją už 40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Vadovaujantis DK 56 straipsnio 1 dalimi, darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu: 1) darbuotojo prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip keturiasdešimt penkias dienas per paskutinius dvylika mėnesių; 2) darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos; 3) darbuotojas negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos ar neįgalumo arba dėl to, kad namuose slaugo šeimos narį, kuriam teises aktų nustatyta tvarka nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis; 4) pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas sukako įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas pas tą darbdavį. Teismas pažymėjo, kad darbuotojas savo prašyme dėl darbo sutarties nutraukimo nekonkretizavo, kuriuo būtent DK 56 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu prašo būti atleidžiamas iš darbo, tačiau iš to, kad prašyme nurodo, kad jau trečią mėnesį negauna darbo užmokesčio, bei matydamas blogėjančią įmonės finansinę padėtį, vertintina, kad jo prašymas buvo grindžiamas DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – kai du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Tokį darbuotojo pasirinkimą (atleidimo pagrindui) patvirtina ir tai, kad jis prašo išmokėti dviejų mėnesių kompensaciją, kurios mokėjimas numatytas DK 56 straipsnio 2 dalyje. To paties DK 56 straipsnio 3 dalis numato, kad darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad dėl tokio atleidimo pagrindo būtų buvęs atskiras darbuotojo pareiškimas ar šalių susitarimas. Teismas vertino, kad darbdavys savavališkai atleidimą įformino ne darbuotojo nurodytu pagrindu, o DK 55 straipsnio pagrindu, nors buvo visos sąlygos atleisti atsakovą iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Todėl teismas nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 414 straipsnio 3 dalimi, teismo sprendimu keičia atsakovo atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 55 straipsnio į DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taip pat teismas nustatė, kad M. V. ir ieškovė UAB „Plieninis skydas“, atstovaujama generalinio direktoriaus R. G., 2019 m. balandžio 10 d. sudarė susitarimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei nepanaudotų atostogų išmokėjimo. Būtent iš šio susitarimo matyti, kad darbdavys, praėjus 5 dienoms nuo darbuotojo parašyto prašymo atleisti iš darbo DK 56 straipsnio pagrindu, siekė atleidimą įvykdyti geranoriškai darbuotojui ir darbdaviui susitariant ir įtvirtinant susitarime abipusius įsipareigojimus ir atsiskaitymo sąlygas. Teismas pažymėjo, jog šiame 2019 m. balandžio 10 d. susitarime aiškiai nurodytas (2 punktas) patvirtinimas apie tai, kad atsakovui priklausė dviejų mėnesių atlyginimo dydžio išeitinė išmoka už daugiau nei du mėnesius vėluojantį darbo užmokestį. Taip pat buvo patvirtinta, kad M. V. turi 150 darbo dienų nepanaudotų atostogų (4 punktas). Atsakovas sutiko nereikalauti visų jam priklausančių išmokų tik su tokia sąlyga, jei neišmokėtas darbo užmokestis ir kompensacija už du mėnesius nepanaudotų atostogų būtų sumokėta per 20 darbo dienų nuo atleidimo datos, t.y. iki 2019 m. gegužės 14 d. (5 punktas). 6 punktu šalys susitarė, jei įsipareigojimai nebus įvykdyti, M. V. įgyja teisę reikalauti ne tik viso neišmokėto darbo užmokesčio, bet ir kompensacijos už 150 dienų nepanaudotų atostogų, bei 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, kad atleidimo dieną 2019 m. balandžio 12 d. buvo sumokėta 2 400 Eur grynais, taip pat 2019 m. balandžio 15 d. pervesta į atsakovo banko sąskaitą 585,88 Eur, 2019 m. balandžio 17 d. – 1 500 Eur ir 2019 m. balandžio 26 d. – 1 000 Eur darbo užmokesčio. Tačiau toks dalinis atsiskaitymas su atsakovu nereiškia Susitarimo 5 punkto sąlygos laikymosi. Vadinasi, vykdant minėtą susitarimą, ieškovei kilo pareiga sumokėti atsakovui visas sutartas sumas pagal Susitarimo 2 punktą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 5.1 punktu, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas iš 3 paskutinių kalendorinių mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis, uždarbio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką. Ieškovo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis sudaro 255,73 Eur (5285,00 Eur x 3 mėn. : 62 d.d.) neatskaičius mokesčių); piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas – 38 359,50 Eur (255,73 Eur x 150 d.d.), neatskaičius mokesčių; dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 10 689,51 Eur (255,73 x 20,9 (metinis vidutinis darbo dienų skaičius per mėnesį 2019 m.) x 2 mėn.), neatskaičius mokesčių. Teismas nurodė, kad išnagrinėjus ginčą teisme, dėl ieškovės sumokėtų sumų bei darbo ginčų komisijos išvados dėl atsakovo darbo užmokesčio 3 038,88 Eur (po atskaitymų) ir vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio 255,73 Eur (neatskaičius mokesčių) dydžio ginčo tarp šalių nekilo. Ieškovė, pateikdama įrodymus, kaip kito atsakovo darbo užmokesčio dydis ir kad paskutiniais mėnesiais iki atleidimo jis buvo didžiausias, argumentavo, kad būtų nesąžininga ir neatitiktų protingumo ir teisingumo principų, jei kompensacija už 150 darbo dienų nepanaudotų atostogų būtų skaičiuojama iš paskutiniųjų trijų mėnesių darbo užmokesčio. Tačiau teismas nurodė, kad nesutinka su tokiais ieškovės argumentais, kadangi darbo užmokesčio vidurkio skaičiavimas kompensacijai už nepanaudotas kasmetines atostogas atliekamas remiantis Vyriausybės nutarimu, ir šiuo atveju, kompensacija susidarė tokio dydžio pagal apskaičiuotą vidutinį darbo užmokesčio vienai darbo dienai dydį skaičiuojant pagal vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo aprašą. Nustačius, jog darbdavys visiškai neatsiskaitė su darbuotoju jo atleidimo dieną, nei pagal sudarytą susitarimą – per 20 darbo dienų nuo jo atleidimo, atsakovo naudai iš ieškovės priteistina neišmokėta darbo užmokesčio už 2019 m. vasario mėnesį dalis - 538,88 Eur (3 038,88 Eur – 2 500,00 Eur), atskaičius mokesčius, taip pat darbo užmokestis už 2019 m. kovo mėnesį 4 858,87 Eur (neatskaičius mokesčių), 2 557,3 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis už balandžio mėnesį ir piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas - 38 359,50 Eur (neatskaičius mokesčių), bei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka - 10 570 Eur (neatskaičius mokesčių). Teismas pažymėjo, kad pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojui išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2019 m. balandžio 10 d. susitarimu susitarė dėl kitokios atsiskaitymo atleidžiant iš darbo tvarkos ir terminų. Tačiau darbdavys nesilaikė ir sudaryto susitarimo ir neatsiskaitė pagal susitarimo sąlygas. Teismas, įvertinęs ieškovės nurodomas neatsiskaitymo su atsakovu priežastis, pateiktus įrodymus apie M. V. bendradarbiavimą su kitu iš UAB „Plieninis skydas“ išėjusiu darbuotoju, galimai įsteigtą konkuruojančią įmonę ir dėl to mažėjusias ieškovės pajamas, nevertina šių aplinkybių, kaip pagrindo nepriteisti iš darbdavio darbuotojo naudai netesybų dėl pavėluoto atsiskaitymo atleidžiant iš darbo. Teismas konstatuoja, kad visi pateikti ieškovės argumentai ir įrodymai nepatvirtina būtent atsakovo – darbuotojo kaltės dėl darbdavio uždelsimo atsiskaityti. Dar sudarydamas 2019 m. balandžio 10 d. susitarimą darbdavys turėjo suprasti ir įvertinti galimas pasekmes nesilaikant susitarimo atsiskaityti per dvidešimt darbo dienų nuo atleidimo. Tačiau neatsiskaitęs su darbuotoju, darbdavys turi prisiimti tiek paties pasirašyto susitarimo, tiek DK 147 straipsnio 2 dalyje numatomas pasekmes – mokėti netesybas. Teismas vertino, kad yra pagrindas priteisti iš ieškovės atsakovo naudai netesybas. Darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, bei atsižvelgiant į atsakovui priteistas išmokėjimui ir jau išieškotas sumas, bei įvertinant aplinkybes apie ieškovės nurodomą įmonės sudėtingą situaciją, pripažintina, kad šiuo atveju, priteistinos netesybos tvirta suma, jų dydį imant 3 038,88 Eur (vidutinis darbo užmokesčio dydis atskaičius mokesčius) dauginant iš 6 mėnesių, kas sudarytų 18 233,28 Eur. Vis dėlto, tokia suma būtų neadekvati sankcija darbdaviui, kaip neproporcinga padarytam teisės pažeidimui (vėlavimui atsiskaityti). Neadekvačios sankcijos taikymas pažeistų proporcingumo, teisingumo, protingumo principus, bei darytų žalą ieškovės kitų darbuotojų ir kreditorių interesams. Todėl teismas nurodė, kad mažina priteistinas netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką iki 9 000 Eur. Teismas vertino, kad nėra pagrindo atskirai įskaityti išvdarbdavio jau išmokėtos 5 344,76 Eur sumos, kuri buvo išieškota skubiai vykdant darbo ginčų komisijos sprendimą. Taip pat teismas vertino, kad nėra pakankamo pagrindo skirti darbdaviui baudą už piktnaudaivimą procesu. Teismas paskikirstydamas bylinėjimosi išlaidas pažymėjo, kad atsakovo prašoma priteisti suma 5 112,25 Eur išlaidų už jį atstovavusio advokato teisines paslaugas byloje viršija rekomenduojamus dydžius, todėl šią sumą sumažino iki 4 000 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Ieškovė UAB „Plieninis skydas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą dalyje, kurioje iš UAB „Plieninis skydas“ atsakovui M. V. už 2019 m. vasario mėn. priteista darbo užmokesčio 538,88 Eur atskaičius mokesčius, o už 2019 m. kovo-balandžio mėnesius darbo užmokesčio priteista 7 416,17 Eur neatskaičius mokesčių; panaikinti sprendimą dalyje, kurioje priteista 38 359,50 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir priimti naują sprendimą – priteisti iš UAB „Plieninis skydas“ M. V. 10 175,08 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; panaikinti sprendimą dalyje, kuriuo iš ieškovo UAB „Plieninis skydas“ atsakovui M. V. priteista 10 689,51 Eur išeitinė išmoka; panaikinti sprendimą dalyje, kurioje iš ieškovo UAB „Plieninis skydas“ atsakovui M. V. priteista 6 728,48 Eur netesybų arba sumažinti priteistinų netesybų sumą iki protingo dydžio; išdėstyti iš atsakovui M. V. priteistų sumų mokėjimą dviejų metų laikotarpiui; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6. Apeliantė dėl neišmokėto darbo užmokesčio už 2019 m. vasario-balandžio mėnesius paaiškina, kad su atsakovu iš tikrųjų neatsiskaitė už 2019 m. vasario-balandžio mėnesius, tačiau tą padarė dėl priežasčių, kurias sąlygojo ir pats atsakovas. Darbdavė paaiškina, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. yra pateikusi ieškinį atsakovui ir kitiems bendraatsakoviams dėl nuostolių atlyginimo ir neteisėtų veiksmų uždraudimo. Ieškovo atsakovui iškelta civilinė byla Nr. e2-292-803/2020 vyksta būtent dėl to, kad dar dirbdamas pats apeliantę atsakovas įkūrė konkurencingą įmonę, perviliojo darbuotojus, o dirbdamas pas apeliantę (duomenys neskelbtini) pareigose, padarė itin reikšmingų nuostolių. Be to, sprendimu atsakovui iš ieškovo yra priteista neišmokėto darbo užmokesčio: 538,88 Eur už 2019 m. vasario mėn., 7 416,17 Eur už 2019 m. kovo-balandžio mėn. Šiai dienai (2020 m. kovo 4 d.) atsakovui nėra likusio mokėtino darbo užmokesčio už 2019 m. vasario mėn. (538,88 Eur), mokėtina suma yra likusi už 2019 m. kovo mėn. 3 126,23 Eur, o už 2019 m. balandžio mėn. 2 557,30 Eur, atsižvelgiant į tai, kad pats atsakovas sutiko, jog neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra įskaitoma už nepagrįstai gautas sumas, kurias atsakovas gavo iš antstolio Dariaus Blizniko, vykdant išieškojimą pagal vykdomąją bylą Nr. 0035/19/01566. Todėl laikytina, kad dalis darbo užmokesčio atsakovui sumokėta dar 2019 m. birželio 25 d.

7. Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas darbdavė paaiškina, kad dviejų mėnesių dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas 2019 m. balandžio 12 d. Susitarime buvo numatyta dėl to, kad tokio dydžio yra faktinė atsakovo neišnaudotų atostogų skaičiuojant darbo dienomis suma. Teigia, kad 2019 m. balandžio 12 d., atsakovui išeinant iš darbo, jis pasirašė ir sutiko su ieškovės apskaičiavimu už nepanaudotas atostogas, kas sudarė 10 175,08 Eur. Šalys tokį nepanaudotų atostogų kiekį numatė dėl to, kad tai yra faktinis (realus) atsakovo nepanaudotų atostogų kiekis. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę ilgalaikiai pasitikėjimo ir bendradarbiavimo santykiai, atsakovas beveik 15 metų ieškovo įmonėje ėjo atsakingas pareigas ir buvo artimas ieškovo vadovo draugas. Pažymi, kad didžioji dalis nepanaudotų kasmetinių atsakovo atostogų susikaupė už laikotarpį, kurio metu atsakovo atlyginimas buvo ženkliai mažesnis nei paskutiniais jo darbo pas ieškovę mėnesiais. Manytina, kad kompensacijos už tokį didelį nepanaudotų kasmetinių atostogų kiekį apskaičiavimas vadovaujantis tik paskutinių atsakovo darbo mėnesių vidutinio atlyginimo dydžiu prieštarauja protingumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Apeliantės nuomone, leidžiant darbuotojams pasinaudoti iki 2020 m. liepos 1 d. teise išnaudoti sukauptas atostogas arba gauti kompensaciją už nepanaudotas atostogos, tuo atveju, jeigu darbuotojas prašo kompensacijos, ši kompensacija turi būti paskaičiuojama pagal tai, kokie atostoginiai priklausytų darbuotojui tuo laikotarpiu, kuriuo jis neatostogavo. Apeliantė taip pat teigia, kad DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau — Įstatymas) 6 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad darbuotojai, iki DK įsigaliojimo turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2020 m. liepos 1 d. DK 127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti. Darbdavio nuomone, įstatymų leidėjas tokią įstatymo nuostatą įtvirtino siekdamas užkirsti kelią darbuotojų nesąžiningumui bei įtvirtinti protingumo ir sąžiningumo principus. Šiuo atveju atsakovas savo atostogomis galėjo pasinaudoti ir faktiškai naudojosi, todėl akivaizdu, kad atsakovui negali būti priteisiama visa suma už neva nepanaudotas atostogas. Tačiau apeliantė taip pat pažymi, jog neginčija susitarime numatytos kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumos.

8. Dėl dviejų mėnesių dydžio išeitinės išmokos darbdavė nurodo, kad tokią išmoką teismas priteisė konstatavęs, kad darbuotojas turėjo būti atleistas DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, kai darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Tačiau apeliantė pažymi, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindas buvo DK 55 straipsnis – darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Atsakovas patvirtino šį darbo sutarties nutraukimo pagrindą parašu ir tarp šalių nebuvo ginčo dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad tarp šalių sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Be to, apeliantė pažymi, kad darbo sutarties nutraukimo dieną atsakovui buvo išmokėta dalis nesumokėto atlyginimo – 2 460,00 Eur. Vėliau atlikti kiti mokėjimai – 2019 m. balandžio 15 d. į banko sąskaitą pervesta 585,88 Eur, 2019 m. balandžio 17 d. – 1 500,00 Eur ir 2019 m. balandžio 26 d. – 1 000,00 Eur. Todėl negalima teigti, kad atsakovui nebuvo mokamas atlyginimas.

Šalies argumentai

9. Apeliantė taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Sprendime atsakovui netesybų priteista suma yra 9 000 Eur, tačiau nurodytina, jog teismas sprendimu šią sumą sumažinta nuo 18 233,28 Eur sumos. Kaip sprendime nurodyta, 18 233,28 Eur yra suma, kuri gaunama vidutinį darbo užmokestį dauginant iš 6 mėnesių. Ieškovas nurodo, jog dar DGK sprendimu, atsakovui iš ieškovo buvo priteista 5 856,22 Eur netesybų už 20,9 darbo dienas, tačiau ši suma buvo mažinama iki 5 344,76 Eur (su mokesčiais). DGK sprendimu ši 5 344,76 Eur suma buvo privaloma vykdyti skubiai. Šią sumą, kartu su vykdymo išlaidomis antstolis nuskaitė ir pervedė atsakovui. Apeliantė pažymi, kad priteista 5 344,76 Eur suma yra su mokesčiais, todėl realiai, atsakovui tenkanti lėšų suma, atskaičiavus mokesčius, turėjo būti 3 073,24 Eur netesybų, o ieškovas turėjo pareigą sumokėti mokesčius, tą ir padarė bei 2019 m. gruodžio 2 d. nusiuntė atsakovui raštą, kuriame prašė grąžinti nepagrįstai išieškotą sumos dalį (2 271,52 Eur). Atsakovas su tuo nesutiko, piniginių lėšų grąžinti nenorėjo ir pats nurodė, jog sutinka, jog ši suma būtų įskaitytą į ieškovui neišmokėtą darbo užmokestį. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovas ne tik kad gavo dalį piniginių lėšų antstoliui nuskaitant didesnę sumą), bet ir netesybų dalis jam buvo atlyginta. Dėl to apeliantės nuomone netesybų suma turi būti mažinama. Be to, apeliantė nurodo, jog nesutinka su teismo vertinimu, kad ieškovė neįrodė, jog delsimas atsiskaityti atsitiko išimtinai dėl ieškovo kaltės. Paaiškina, kad atsakovas įsteigė konkuruojančią bendrovę ir būtent dėl to įmonė neturėjo galimybių realiai atsiskaityti su atsakovu. Apeliantė prašo mažinti netesybas, nes šuo metu įmonė patiria finansinius sunkumus ir dėl tokių didelių netesybų išmokėjimo gali nukentėti kitų darbuotojų interesai.

10. Apeliantė taip pat prašo išdėstyti būsimo sprendimo vykdymą dvejiems metams remiantis CPK 284 straipsnio 1 dalimi. Apeliantė paaiškina, kad realiai atsakovui neišmokėto darbo užmokesčio liko už 2019 m. kovo mėn. 3 126,23 Eur, o už 2019 m, balandžio mėn. 2 557,30 Eur, kita atsakovo reikalaujama suma yra kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka, kurios atsakovas net nebūtų reikalavęs, jeigu apeliantas būtų laikęsis sutarties, tačiau jau aukščiau apeliantas nurodė, kad šalių sudarytos sutarties nesilaikė dėl objektyvių priežasčių, t. y. daugiausia pačio atsakovo kaltės. Šių sumų mokėjimas atsakovui nesukeltų kažkokių neigiamų padarinių, nes šių sumų atsakovas pats atsisakė ir būtųjų nereikalavęs. Paaiškina, kad apeliantei taikomas Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitos areštas 23 684,16 Eur sumai. Teigia, kad atsakovui visgi priteisus visas sumas, apeliantės veikla sutriktų neribotam laikui, ji negalėtų atsiskaityti nei su darbuotojais, nei su SODRA, negalėtų atsiskaityti su tiekėjais, juolab užsakyti naujų prekių produkcijos gamybai. Tokia itin didelė suma, ne tik apeliantės, tačiau bet kokios bendrovės veiklą sutrikdytų itin smarkiai. Todėl apeliantė prašo išdėstyti sprendimo vykdymą dėl itin sunkios bendrovės finansinės padėties.

Atsiliepimas

11. Atsakovas M. V. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti.

12. Darbuotojo įsitikinimu, darbdavė nepagrįstai teigia, kad negalėjo su juo laiku atsiskaityti dėl to, kad jis padarė žalą įmonei. Net jei ir būtų apeliantė įrodžiusi šioje byloje nuostolius dėl atsakovo kaltės, tai nebūtų sudarę galimybės teismui mažinti jam priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų, kadangi tokio reikalavimo apeliantė nebuvo ir nėra pareiškusi. Be to, kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad šios pareigos neeliminuoja ir tokia situacija, kai atleidžiamas iš darbo darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Tai gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus ginčui, nagrinėtinam teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui. Apeliantė su juo nėra atsiskaičiusi lig šiol. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad lig šiol vėluojama atsiskaityti dėl atsakovo kaltės. Apeliantės pateiktas ieškinys iš kitos civilinės bylos neįrodo jokių atsakovo neteisėtų ar neleistinų veiksmų, o yra tik apeliantės subjektyvus faktų ir aplinkybių pateikimas. Atsakovas taip pat pastebi, jog apeliantės su 2019 m. gruodžio 20 d. prašymu dėl papildomų įrodymų pateikta 2019 m. lapkričio 25 d. pažyma apie tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. darbuotojams apeliantė su mokesčiais išmokėjo viso 142 575,93 Eur sumą patvirtina, kad įmonė turėjo lėšų ir galėjo atsiskaityti su atsakovu Susitarime nustatytais terminais, bet to nedarė sąmoningai.

13. Pasisakydamas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio darbuotojas pažymi, kad Susitarimu pati apeliantė pripažino, kad atsakovui „priklauso kompensacija už 150 darbo dienų nepanaudotų atostogų, kas sudaro 22 817 Eur „į rankas“ (Susitarimo 2 punktas). Be to, apeliantė jokiais įrodymais ar skaičiavimais nepagrindžia savo teiginio, esą faktiškai atsakovui priklauso ne 150 darbo dienų atostogų, o tik 2 mėnesiai. Nėra jokių patikimų duomenų apie tai, kad atsakovas faktiškai atostogomis naudojosi, vyko į užsienį, kaip teigia apeliantė. Priešingai, pati apeliantė yra pateikusi 2019 m. lapkričio 25 d. pažymą, kurioje nurodyta kiek ir kuriais metais atsakovas atostogavo pagal turimus buhalterinius duomenis. Taigi pati apeliantė savo pažyma patvirtina tai, kad pagal įmonės dokumentus atsakovas darbo sutarties nutraukimo dieną nebuvo išnaudojęs visų jam priklausiusių kasmetinių atostogų. Apeliantės teiginiai, kad kompensacija būtų skaičiuojama pagal darbo užmokestį, koks buvo atostogų nesuteikimo metu, prieštarauja Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo nuostatoms. Atsakovas taip pat pažymi, jog darbuotojai, iki DK įsigaliojimo turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2020 m. liepos 1 d. (DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 8 dalis). Ši įstatymo nuostata, nenumatanti trejų metų termino teisei į kasmetines atostogas, yra specialioji DK 127 straipsnio 5 dalies atžvilgiu.

Atsiliepimas

14. Atsakovas taip pat mano, jog apeliantė nepagrįstai ginčija teismo sprendimo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Apeliantė ginčija patį atleidimo pagrindą – neva darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta ne DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto, o DK 55 straipsnio pagrindu ir teigia, kad aplinkybės, buvusios darbo sutarties nutraukimo metu, nesudarė DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Atsakovas paaiškina, kad darbo sutartį pagal DK 55 straipsnį pabaigia darbuotojo prašyme išreikšta jo valia darbo santykius pabaigti būtent šiuo pagrindu. Atsakovas neprašė darbo sutartį nutraukti DK 55 straipsnio pagrindu. Toks prašymas, kur atsakovas būtų prašęs darbo sutartį nutraukti pagal DK 55 straipsnį, į bylą nėra pateiktas. Teigia, kad jis darbo sutartį prašė nutraukti DK 56 straipsnio pagrindu (nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis). Atsakovas pastebi, jog apeliantė neneigia, pripažįsta Susitarime, ir net apeliaciniame skunde iš esmės sutinka, kad buvo vėluojama išmokėti darbo užmokestį. Atsakovas pažymi, kad Susitarimu šalys nekeitė ir nesitarė dėl atleidimo pagrindo pakeitimo. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl to, jog dalis darbo užmokesčio buvo išmokėta darbo sutarties nutraukimo dieną bei vėliau neturi jokios reikšmės vertinant atleidimo pagrindą, kadangi šios apeliantės nurodomos aplinkybės įvyko jau po darbo santykių pabaigos įforminimo. Aplinkybės, kad darbo užmokestis nebuvo mokamas 3 mėnesius iki darbo sutarties nutraukimo (tai ir buvo pagrindas Darbo sutarties nutraukimui), apeliantė neneigia ir abi šalys tai pripažino Susitarime.

15. Atsakovas taip pat mano, jog nėra pagrindo mažinti netesybas už vėlavimą išmokėti darbo užmokestį ir nepriteisti netesybų arba jas sumažinti įskaitant jau išieškotą sumą skubiai vykdant sprendimą. Paaiškina, kad teismas, apskaičiavęs atsakovui priklausančių delspinigių sumą – 18 233,28 Eur atskaičius mokesčius, ją sumažino iki fiksuotos sumos - 9 000 Eur, įvertinęs ne tik apeliantės turtinę padėtį, sankcijos proporcingumą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų taikymą, bet ir „atsakovui priteistas išmokėjimui ir jau išieškotas sumas“. Net ir prie priteistos delspinigių sumos (9 000 Eur) pridėjus apeliantės teigimu jau išieškotą netesybų sumą (2 271,52 Eur), bendra suma – 11 271,52Eur – nesiekia teismo apskaičiuotos (iki sumažinimo) delspinigių sumos. Apeliantas dalį kaltės dėl vėluojančio atsiskaitymo bando permesti atsakovui neva dėl jo padarytos žalos įmonei. Tačiau kaip jau minėta, reikalavimų priteisti žalą iš atsakovo ir tuo pagrindu (darant užskaitą) mažinti netesybas apeliantas pirmosios instancijos teisme nereiškė. Kadangi nagrinėjamoje byloje reikalavimas atlyginti žalą nepareikštas, teismas neturėjo jokio pagrindo peržengti ieškinio ribas ir nagrinėti žalos klausimą.

16. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliantės prašymu išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Paaiškina, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos sunkią finansinę padėtį. Pažymi, kad šiuo metu apeliantė, pažeisdama įstatymus, yra uždelsusi atsiskaityti su atsakovu su darbo santykiais susijusias sumas jau daugiau nei metus. Tai nėra toleruotina situacija, kadangi įstatymas už delsimą atsiskaityti numato sankciją darbdaviui. Papildomas delsimas dar labiau pažeistų atsakovo interesus gauti užmokestį už darbą, lėšas pragyvenimui. Atsakovas nesutinka su darbdavės teiginiais, kad jam priteistos sumos yra mažareikšmės. Pažymi, kad darbo pas apeliantę metu jo vienintelės pajamos buvo darbo užmokestis, kurio jis iki šiol neatgauna.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

17. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

18. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo teisinio pagrindo ir pasekmių.

Dėl darbo sutarties nutraukimo teisinio pagrindo

19. Teisėjų kolegija sutinka su darbo ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog darbo sutartis su M. V. yra nutraukta darbuotojo pareiškimu dėl svarbių priežasčių, t.y. DK 56 straipsnyje numatytu pagrindu, o ne šalių susitarimu, kaip teigia apeliantė.

20. DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos.

21. Kaip matyti iš darbuotojo M. V. 2019 m. balandžio 5 d. prašymo, jame jis aiškiai nurodė, kad darbo sutartį prašo nutraukti dėl to, jog darbdavė trečią mėnesį iš eilės nemoka sulygto darbo užmokesčio (e. bylos t. 1, b.l. 43). Šiame prašyme darbuotojas nurodė ir įstatyminį pagrindą, t.y. DK 56 straipsnį.

22. Byloje taip pat nustatyta, jog šalys 2019 m. balandžio 10 d. sudarė susitarimą „Dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei nepanaudotų atostogų išmokėjimo“ (e. bylos t. 1, b.l. 31). Darbuotojas teisingai pažymi, kad šis Susitarimas neapima susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, nes jame tariamasi tik dėl mokėtinų sumų ir terminų. Be to, šio Susitarimo 2 punkte nurodoma, jog UAB „Plieninis skydas“ patvirtina, kad darbuotojui M. V. priklauso išeitinė išmoka už daugiau nei du mėnesius vėluojantį atlyginimą pagal DK 56 straipsnio 2 dalį. Tokios aplinkybės rodo, kad šalys suprato, jog darbo sutarties nutraukimo pagrindas yra darbuotojo pareiškimas ir tokio pagrindo Susitarimu nekeitė.

23. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti faktus, t.y. kad darbdavė iš tikrųjų vėlavo mokėti darbuotojui darbo užmokestį ilgiau kaip du mėnesius iki darbuotojo pareiškimo pateikimo. To neginčija ir apeliantė, t.y. konkrečiais faktais neįrodinėja, kad skolos nebuvo. Apeliantės nuomonė ir teiginiai, kad darbuotojas yra padaręs įmonei žalos, neturi reikšmės sprendžiant dėl DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo.

24. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad darbo sutartis iš tikrųjų yra nutraukta ne tuo pagrindu, kurį šioje byloje įrodinėja darbdavė. Kadangi informaciją apie šį neteisingą darbo sutarties nutraukimo pagrindą UAB „Plieninis skydas“ pateikė ir socialinio draudimo įstaigai, teismas pagrįstai įpareigojo darbdavę ištaisyti minėtą darbo įstatymų pažeidimą. Dėl tokio įpareigojimo teismas turėjo teisę nuspręsti savo iniciatyva, nepaisant to, jog darbuotojas nebuvo pasirinkęs tokio savo teisių gynimo būdo (CPK 414 str. 3 d. 417 str.).

Dėl skolos už neišmokėtą darbo užmokestį

25. Apeliantė ginčija teismo sprendimo dalį, kurioje teismas darbuotojui priteisė 538,88 Eur darbo užmokesčio už 2019 m. vasario mėn., 7 416,17 Eur už 2019 m. kovo-balandžio mėn. Apeliantė teigia, kad nukreipus darbo ginčų komisijos sprendimą skubiam vykdymui, antstolis priverstinai išieškojo iš įmonės nurodytą sumą (antstolio Dariaus Blizniko išieškota suma vykdomojoje byloje Nr. 0035/19/01566), todėl mano, jog šiuo metu įskaičius tą sumą į darbuotojo reikalavimus dėl darbo užmokesčio, mokėtina suma yra likusi už 2019 m. kovo mėn. 3 126,23 Eur ir už 2019 m. balandžio mėn. 2 557,30 Eur.

26. Teisėjų kolegija vertina, kad tokie apelianto argumentai nepatvirtina, kad teismas būtų neteisingai nustatęs faktus ar netinkamai pritaikęs įstatymus ir todėl šie argumentai nesudaro pagrindo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šiais argumentais apeliantė iš tikrųjų ginčija ne teismo sprendimo dėl skolos (darbo užmokesčio) priteisimo pagrįstumą, bet ginčija tokio sprendimo vykdymą. Tačiau šiuo metu, kol teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs dėl viso ginčo esmės, nėra galimybės revizuoti sprendimo vykdymo klausimus. Byloje nėra akivaizdžių įrodymų, jog skubiai vykdant DGK sprendimo dalį iš darbdavės buvo išieškota daugiau nei priteista ar kitaip, nei priteista. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo dalis buvo nukreipta skubiam vykdymui pagrįstai ir teisėtai, laikantis DK 320 straipsnio 3 dalies bei CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų. Taip pat pažymėtina, kad teismo sprendime nėra nurodyta, į kokias sumas įskaitoma skubiai įvykdyta teismo sprendimo dalis, o pagal įstatymą (CK 6.54 straipsnis), išieškota suma pirmiausiai naudojama ne skolos (darbo užmokesčio) dengimui, kaip teigia apeliantė, bet netesybų dengimui.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dalyje dėl darbuotojui priteistos kompensacijos už nepanaudotas atostogas, nenustatė pagrindų dėl kurių, ši teismo sprendimo dalis turėtų būti pakeista ar panaikinta.

28. Teismas teisingai sprendė, kad 2019 m. balandžio 12 d. Susitarimas neriboja darbuotojo M. V. teisės reikalauti kompensacijos už visą neišnaudotų atostogų laikotarpį. Šiame susitarime aiškiai nurodyta, kokiomis sąlygomis darbuotojas sutinka su mažesne kompensacijos suma, ir kaip byloje nustatyta, - darbdavė šių Susitarimo sąlygų neįvykdė, t.y. neišmokėjo kompensacijos sutartais terminais.

29. Teismas taip pat teisingai vertino įrodymus. Apeliantė jokiais įrodymais ar skaičiavimais nepagrindžia savo teiginio, jog faktiškai atsakovui priklauso ne 150 darbo dienų neišnaudotų apmokamų kasmetinių atostogų, o tik 2 mėnesiai. Nėra jokių patikimų duomenų apie tai, kad darbuotojas faktiškai kasmetinėmis apmokamomis atostogomis naudojosi, kaip teigia apeliantė. Darbuotojas pagrįstai pažymi, kad apeliantė yra pateikusi 2019 m. lapkričio 25 d. pažymą (e. bylos t. 1, b.l. 176), kurioje nurodyta, kiek ir kuriais metais atsakovas atostogavo pagal turimus buhalterinius duomenis. Iš šio rašytinio dokumento matyti, kad atsakovas darbo sutarties nutraukimo dieną nebuvo išnaudojęs visų jam priklausiusių apmokamų kasmetinių atostogų.

30. Apeliantės teiginiai, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas turi būti skaičiuojama pagal darbo užmokestį, koks buvo darbuotojo teisės į atostogas įgijimo metu, prieštarauja DK 139 straipsnio 4 dalies bei Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo nuostatoms. Šie teiginiai nėra paremti įstatymu. Teismo įsitikinimu, paminėtais teisės aktais nustatyta kompensacijos už nepanaudotas atostogas skaičiavimo tvarka, kai šios kompensacijos pagrindu imamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš paskutinių trijų jo darbo užmokesčių, tinkamai atspindi darbo santykių reguliavimui būdingą socialinį kompromisą.

31. Teismas taip pat teisingai taikė DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 8 dalies nuostatas, numatančias pereinamąjį laikotarpį, per kurį darbuotojai, iki DK įsigaliojimo turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2020 m. liepos 1 d. Todėl teismas pagrįstai kompensaciją darbuotojui M. V. priteisė už visą nustatytą nepanaudotų atostogų laikotarpį.

Dėl dviejų mėnesių dydžio išeitinės išmokos

32. Apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė dėl darbo sutarties su darbuotoju M. V. nutraukimo pagrindo. Darbo sutartis su M. V. yra nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu – darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių, t.y. kai darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis.

33. DK 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

34. Atsižvelgiant į tai, atmetami kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, jog tokią išmoką teismas priteisė be įstatyminio pagrindo ar neteisingai nustatęs faktus.

Dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

35. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl darbdaviui pritaikytų netesybų už darbo užmokesčio pavėluotą išmokėjimą.

36. Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojui išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2019 m. balandžio 10 d. Susitarimu susitarė dėl kitokios atsiskaitymo atleidžiant iš darbo tvarkos ir terminų. Tačiau darbdavys nesilaikė ir sudaryto susitarimo ir neatsiskaitė pagal Susitarimo sąlygas. DK 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

37. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino apeliantės nurodytas uždelsimo atsiskaityti priežastis kaip nesvarbias ir nesusijusias su darbuotojo kalte. Įmonės teiginiai, jog darbuotojas M. V. galėjo padaryti žalos pažeisdamas nekonkuravimo draudimus, neįrodo kad jis yra kaltas dėl to, kad įmonė su juo neatsiskaitė už darbą. Tokie teiginiai taip pat nesudaro pagrindo vertinimams, kad darbdavė turėjo teisę sustabdyti savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį vykdymą. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad darbdavė šiuo atveju neturėjo ir jokio galiojančio priešpriešinio reikalavimo, kylančio iš padarytos žalos. Paminėtina, kad įskaitymai iš darbuotojo darbo užmokesčio yra specialiai reglamentuojami DK 150 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei DK 156 straipsnyje ir šiuo atveju darbdavė negalėjo atlikti įskaitymo, viršijančio darbuotojo vieno mėnesio darbo užmokesčio dydį.

38. Darbuotojas M. V. atsiliepime pagristai pažymi, jog pati apeliantė teismui yra pateikusi 2019 m. lapkričio 25 d. pažymą (e. bylos t. 1, b.l. 175) apie tai, kad įmonė UAB „Plieninis skydas“ laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. darbuotojams su mokesčiais išmokėjo 142 575,93 Eur sumą, o tai taip pat rodo, kad įmonė turėjo lėšų ir galėjo atsiskaityti su atsakovu DK 146 straipsnio 2 dalį bei Susitarime apibrėžtu terminu.

39. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsižvelgiant į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį per mėnesį bei įstatyme numatytą maksimalų netesybų skaičiavimo terminą, netesybų suma sudaro 18 233,28 Eur. Nepaisant to, teismas remiantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais šią netesybų sumą sumažino iki 9 000 Eur. Apeliantės argumentai, kad įmonė iš dalies buvo atsiskaičiusi su darbuotoju jo atleidimo dieną ir kad dalis darbo užmokesčio buvo išieškota priverstinai vykdant skubiai vykdytiną darbo ginčų komisijos sprendimo dalį, nepatvirtina jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių netesybos turėtų būti dar labiau mažinamos.

Dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo

40. Apeliantės prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dvejiems metams netenkinamas.

41. CPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

42. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, jog egzistuoja teismo sprendimo vykdymo išdėstymui reikšmingos aplinkybės. Apeliacija į blogą skolininko turtinę padėtį šiuo atveju nėra itin svarbi. Kaip numato CPK 284 straipsnio 1 dalis, teismas spręsdamas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo privalo atsižvelgti ne tik į skolininko, bet į abiejų šalių turtinę padėtį ir kitas aplinkybes. Skirtingai nei teigia apeliantė, byloje nėra duomenų apie tai, jog darbuotojui M. V. priteistos su darbo santykiais susijusios sumos būtų jam nesvarbios ir nereikšmingos. Kita vertus būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad apeliantė ginčijo ne visą teismo sprendimą, t.y. dalies teismo sprendimu priteistų sumų teisėtumo neneigė, bet šios teismo sprendimo dalies iki šiol savanoriškai neįvykdė, nors nuo darbo sutarties su atsakovu nutraukimo šiuo metu jau yra praėję daugiau kaip metai laiko. Tai rodo, jog ieškovė nesistengia savanoriškai vykdyti teismo sprendimo, ir kad teismo sprendimo nevykdymas nėra susijęs išimtinai su bloga įmonės finansine padėtimi. Todėl šiuo atveju teismo sprendimo vykdymo išdėstymas, siekiant sudaryti skolininkei galimybę įvykdyti teismo sprendimą savanoriškai, yra netikslingas.

Dėl kitų procesinių klausimų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė civilinės bylos nagrinėjimo dalyką, teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir atskleidė bylos esmę, bei įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

44. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

45. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).

46. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas darbuotojo naudai, todėl apeliantės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 straipsnis).

47. Darbuotojo M. V. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas, nes jis nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

48. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartimi apeliantei UAB „Plieninis skydas“ buvo atidėtas 933 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą, atidėtas žyminis mokestis priteisiamas valstybei iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

UAB „Plieninis skydas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Plieninis skydas“ juridinio asmens kodas 126053826, Lietuvos valstybei 933 Eur žyminio mokesčio. Šios išlaidos sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (https://www.vmi.lt/cms/biudzeto-pajamu-surenkamoji-saskaita).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėAndrius VerikasRenata Volodko