Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.1.; 1.4.1.; 1.5.1.; 1.5.3.; 1.5.4.;,1.5.9.; 7.11.; 21.1.7.; 21.1.9.; 21.9.3.; 21.9.4.; 21.11.10.

2019 m. lapkričio 26 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracine tvarka nubausto V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutarimo, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 4 000 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. V. nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, esančius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) bei tai, kad mokesčių administratorius vykdo priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, laikotarpiu nuo 2019-03-13 iki 2019-06-14 atsiskaitydamas su kitais kreditoriais ir mokėdamas darbo užmokestį darbuotojams, pakartotinai nesilaikė ir neužtikrino, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo.

2. Apeliaciniu skundu V. V. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2019-10-10 nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą – VMI pareiškimą atmesti arba bylą grąžinti teismui nagrinėti iš naujo arba neskirti realios administracinės nuobaudos – baudos.

2.1. Teigia, kad teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas VMI pareiškimą išnagrinėjo neobjektyviai, neištyręs visų bylos nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui esminių faktinių aplinkybių, nesuteikęs galimybės jam pasisakyti teisme. Dėl to apeliantas teigia, kad teismas pažeidė ANK 571, 566 straipsnių nuostatas. Nurodo, kad jis pripažįsta faktinę aplinkybę, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi susidariusią nepriemoką VMI, kad ši nepriemoka susidarė dėl objektyvių priežasčių (pablogėjusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės padėties), kad sąmoningai nesiekė nepriemokos VMI susidarymo, kad jis deda maksimalias pastangas nepriemokai sumokėti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ reguliariai vykdo mokėjimus VMI (tiesiogiai kas mėnesį perveda po 1887,60 Eur, į antstolio A. Liaškovo sąskaitą VMI perveda po 840 Eur) ir Sodrai (pagal 2019-03-12 pasirašytą sutartį dėl įmokų už apdraustuosius įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo). Pažymi, kad VMI nesutinka su jo prašymais sudaryti analogišką susitarimą dėl įsiskolinimų sumokėjimo atidėjimo, net tris kartus netenkino prašymų išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą 24 mėnesiams. Mano, kad VMI atstovai turi niekuo nepagrįstą asmeninį nusiteikimą prieš jį, kad jo prašymai buvo netenkinami. Nurodo, kad šiuo metu Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamas jo skundas dėl VMI atsisakymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

2.2. Taip pat apeliantas nurodo, kad VMI pareiškime nurodė ne visas faktines aplinkybes, reikšmingas bylos teisingam išsprendimui, t. y. VMI ieškiniu buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-10560-1119/2019 (patikslintu ieškiniu nepriemoka yra tik 24 652,95 Eur, prašoma skolą pripažinti solidaria skola), 2018 m. spalio mėnesį bandė inicijuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą (Šiaulių apygardos teismas 2018-12-04 nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą, nes įmonė yra moki), bei 2019-03-25 kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą dėl galimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktų nusikalstamų veikų (2019-04-04 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant nusikaltimo sudėties požymių). Taip pat nurodo, kad VMI pareiškime nenurodė, kad jis už tuos pačius veiksmus jau nubaustas administracine tvarka 1 500 Eur dydžio bauda, todėl mano, kad VMI siekia už tuos pačius veiksmus jį nubausti antrą kartą. Pastebi, kad iki jam tampant UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, ankstesnis vadovas net du kartus buvo baustas piniginėmis baudomis už tuos pačius administracinius nusižengimus.

2.3. Teigia, kad jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta tai, kad jo pastangomis nepriemoka VMI sumažėjo perpus. Nurodo, kad mokėjimus darė įmonės darbuotojams (mokėjo darbo užmokestį) ir bankui, kuris yra suteikęs paskolą nekilnojamajam turtui pirkti, o pagal suformuluotą kaltinimą visas pajamas turėjo skirti ne darbo užmokesčiui mokėti, o atsiskaityti su VMI. Teigia, kad teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir susidariusią situaciją, nepagrįstai nesvarstė galimybės atleisti jį nuo administracinės atsakomybės ar skirti mažesnę baudą nei sankcijoje nurodytas baudos minimumas. Mano, kad pagal visos bylos medžiagą būtų teisinga, teisėta ir pagrįsta šioje byloje neskirti jam visiškai jokios administracinės nuobaudos. Pažymi, kad teismas nevertino VMI pareiškimo poveikio jam, kaip fiziniam asmeniui, jo fizinei bei psichinei sveikatai, nes jo geranoriškos pastangos ir sunkus, alinantis darbas, neskaičiuojant darbo valandų, siekiant išsaugoti UAB „(duomenys neskelbtini)“, ne tik kad nėra vertinamas, bet yra baudžiamas ženkliomis finansinėmis baudomis. Taip pat teigia, kad jo sveikata šiuo laikotarpiu ženkliai pašlijo, jį kamuoja chroniška nemiga, nuolatinis stresas ir ūmūs baimės priepuoliai, visa tai kenkia jo asmeniniam ir jo šeimos gyvenimui.

2.4. Apeliantas teigia, kad atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį yra už Bankroto įstatymo įgyvendinimo eigoje padarytus pažeidimus. Dėl to jam kyla pagrįstų abejonių dėl šios įstatymo nuostatos taikymo, nes jo įmonei atsisakyta kelti bankroto bylą.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą VMI prašo V. V. skundo netenkinti.

4. Apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Apeliantas skunde teigia, kad bylą išnagrinėjęs teismas pažeidė ANK 571 straipsnio nuostatas, nes jam nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytam teisme.

6. ANK 571 straipsnis numato, kad kiekvienas administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, taip pat nukentėjusysis turi teisę būti išklausytas žodžiu ar raštu, tiesiogiai ar per atstovą šio kodekso nustatyta tvarka. Nors ANK 630 straipsnio 1 dalis numato, kad apylinkės teismas administracinio nusižengimo bylą išnagrinėja žodinio nagrinėjimo tvarka, tačiau tiek ANK 629 straipsnio, tiek ANK 630 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad byla gali būti išnagrinėta ir nedalyvaujant proceso dalyviams, jei jiems tinkamai ir laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką bei bylą nagrinėjantis teisėjas pripažįsta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašyme atidėti bylos nagrinėjimą nurodytas priežastis nesvarbiomis. Iš bylos matyti, kad apeliantui buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (b. l. 96, 102). Be to, pats apeliantas 2019-10-08 teismui pateiktame prašyme patvirtino, kad teismo šaukimą, kuriame nurodytas bylos nagrinėjimo laikas ir vieta, jis gavo (b. l. 103). V. V. 2019-10-08 prašymu prašė atidėti bylos nagrinėjimą vėlesnei datai, kad susipažintų su procesiniais dokumentais. Skundžiamame nutarime teismas nurodė, kad V. V. dar 2019-10-08 atvykęs į teismą ne tik susipažino su bylos medžiaga, bet ir jam buvo įteikti procesiniai dokumentai: nutartis pradėti administracinio nusižengimo bylą bei pareiškimas. Taigi, apeliantas iki teismo posėdžio gavo procesinius dokumentus, buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, todėl turėjo galimybę atvykti į teismą ir duoti paaiškinimus pagal VMI pateiktą pareiškimą, pateikti dokumentus, pareikšti prašymus, tarp jų ir prašymą atidėti bylos nagrinėjimą tikslu susirasti atstovą – advokatą. Kadangi V. V. į teismo posėdį neatvyko be svarbios ir pateisinančios priežasties, kitos priežasties atidėti bylos nagrinėjimą nenurodė, taip pat nepateikė raštu nei paaiškinimų pagal pareikštą kaltinimą, nei dokumentų, bylą nagrinėjęs teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo atidėti bylos nagrinėjimo, ir V. V. pateikto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą vėlesnei datai netenkino. Be to, pastebėtina, kad ANK nuostatos nenumato, kad nagrinėjant tokio pobūdžio bylas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad V. V. tinkamai buvo pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, kad jo dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo privalomas, kad jis į posėdį neatvyko be svarbios priežasties, daroma išvada, kad teismas, bylą pagal VMI pareiškimą išnagrinėdamas rašytinio proceso tvarka, ANK nuostatų, tarp jų ir ANK 571 bei 629, 630 straipsnių nuostatų, nepažeidė.

7. V. V. skunde nurodo, kad teismas VMI pareiškimą išnagrinėjo neobjektyviai, neištyręs visų bylos nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui esminių faktinių aplinkybių, taip neužtikrino ANK 566 straipsnyje numatytų principų. ANK 566 straipsnyje išvardinti administracinių nusižengimų teisenos principai, t. y. kad tiriant administracinius nusižengimus ir nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą, proporcingumo, teisingo proceso, operatyvumo, asmens padėties dėl jo paties paduoto skundo pabloginimo negalimumo (non reformatio in peius) principais, taip pat kad draudžiama daryti apribojimus arba išimtis dėl kilmės, tautybės, rasės, lyties, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų ir kitų aplinkybių, kurios asmenims lemtų nevienodą įstatymų taikymą. Apeliaciniame skunde V. V. nedetalizavo, kurį (kuriuos) principą (-us) bylą nagrinėdamas pirmosios instancijos teismas pažeidė. Iš bylos matyti, kad skundžiamą sprendimą apylinkės teismas priėmė ištyręs visus byloje esančius duomenis, tarp jų ir paties apelianto skunde minimas faktines aplinkybes dėl atsisakymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelti bankroto bylą, dėl FNTT atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nusikalstamos veikos, dėl priverstinio išieškojimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto antstolių kontorose, dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo neišdėstymo, dėl V. V. nubaudimo pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019-03-12 nutarimu. Dėl to nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad VMI nuslėpė nuo teismo esmines bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Be to, iš bylos matyti, kad apylinkės teismas sudarė galimybę teismo posėdyje dalyvauti ir apeliantui bei jam pasisakyti iš esmės dėl VMI pareiškimo, tačiau, kaip jau minėta, V. V. šia teise nepasinaudojo. Įvertinus paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ANK 566 straipsnyje numatytų principų. Dėl to apelianto prašymas bylą grąžinti apylinkės teismui iš naujo nagrinėti netenkinamas.

8. Apeliantas skunde teigia, kad jam negali būti taikoma administracinė atsakomybė už ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą, kadangi atsakomybė pagal ANK 120 straipsnį atsiranda tik už Bankroto įstatymo įgyvendinimo eigoje padarytus pažeidimus.

9. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra reglamentuojama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, joje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ši norma teisės subjektams yra privaloma. Pažymėtina, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka gali būti pažeista tiek įmonei esant nemokiai, bankrutuojančiai, tiek paprasčiausiai neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams tenkinti. Taigi, atsakomybė pagal ANK 120 straipsnį galima ir neiškėlus įmonei bankroto bylos (Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. AN2-176-574/2018; Kauno apygardos teismo nutartys Nr. AN2-345-478/2017, Nr. AN2-168-485/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-3-697/2018, 2AT-12-628/2019).

10. Skundžiamu nutarimu V. V., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal ANK 120 straipsnio 2 dalį nubaustas už tai, kad pakartotinai padarė vieną iš šioje ANK normoje išvardytų alternatyvių veikų – kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą.

11. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus: kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą; pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui; kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose nustatytais atvejais. Aptariamo nusižengimo sudėtis yra formalioji, jos objektyvieji požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kurį iš straipsnio dispozicijoje išvardytų pažeidimų padarymą. Pagal ANK 120 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą padarė pakartotinai.

12. Administracinis nusižengimas laikomas padarytas pakartotinai, jeigu administracinį nusižengimą padaręs asmuo per metus nuo administracinio nurodymo įvykdymo dienos arba nuo dienos, kurią administracinė nuobauda ar administracinio poveikio priemonė baigta vykdyti, padarė tame pačiame šio kodekso straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą (ANK 40 straipsnis).

13. Iš bylos matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo 2019-03-12 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-23-899/2019 V. V., kaip UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorius, buvo nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už kreditorių teisių pažeidimą, trukusį laikotarpiu nuo 2017-07-28 iki 2018-03-30, ir šiuo nutarimu jam buvo skirta 1 500 Eur bauda. Skundžiamu nutarimu V. V. pripažintas kaltu už kreditorių teisių pažeidimą, trukusį laikotarpiu nuo 2019-03-13 iki 2019-06-14, tai yra tuo laiku, kai jis jau buvo nubaustas 2019-03-12 nutarimu, bet nutarimu paskirtos baudos nebuvo sumokėjęs. Duomenų, patvirtinančių apie baudos sumokėjimą, byloje nėra. Be to, apeliantas skunde nekelia klausimo dėl jo veikos kvalifikavimo ne pagal ANK 120 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo keisti V. V. veikos kvalifikacijos.

14. Byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, vykdydama veiklą ir gaudama pajamas, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, nors turėjo įstatymu nustatytą pareigą pirmiau atsiskaityti su VMI.

15. VMI 2019-09-19 Šiaulių apylinkės teismui pateikė pareiškimą prašydama iškelti administracinio nusižengimo bylą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ vadovui V. V. už kreditorinių reikalavimo eilės ir tvarkos pažeidimą. Iš pareiškimo turinio ir pateiktų prie pareiškimo duomenų matyti, kad VMI yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorė, mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis 2019-09-18 UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinė nepriemoka buvo 47 147,28 Eur už nesumokėtą gyventojų pajamų draudimą, nekilnojamojo turto mokestį, pridėtinės vertės mokestį, žemės mokestį ir delspinigiai už šiuos nesumokėtus mokesčius. Ši mokestinė nepriemoka susidarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinkamų mokesčių įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose lydimuosiuose teisės aktuose nustatytais terminais nesumokėjus deklaruotų mokesčių ir mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2017-02-15. VMI, siekdama išieškoti deklaruotų mokesčių nepriemoką, nuo 2018-07-04 taiko mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmus – nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos (sąskaitų) bei sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. VMI pareiškime nurodo, kad sprendžiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, VMI patikrino įmonės pateiktus dokumentus (verslo planą, finansinės atskaitomybės dokumentus, bankų sąskaitų išrašus, kasos išrašą, kreditorių ir debitorių sąrašus, kiti dokumentus) ir nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019-03-13 iki 2019-06-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą sumokėjo tik 5 887,60 Eur bei VMI priverstinai išieškojo 991,05 Eur, o tuo laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais ((duomenys neskelbtini) banku, L. G., V. V., N. G., E. V.), taip pažeisdama VMI, kaip kreditorės, teises. Minėti duomenys patvirtina, kad V. V., kaip juridinio asmens vadovas, esant jo vadovaujamoje bendrovėje lėšų, atsiskaitė su penktos eilės pagal įstatymą kreditoriais (banku, darbuotojais), nors įmokos į valstybės biudžetą pagal CK 6.930¹ straipsnio nuostatas patenka į trečią eilę.

16. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog V. V. pripažįsta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi mokestinę nepriemoką VMI, teigia, kad ją mažina pagal įmonės išgales, kad minėtu laikotarpiu pirmiausia atsiskaitė su įmonės darbuotojais išmokėdamas jiems darbo užmokestį, bei sumokėdamas banko įmokas už nekilnojamojo turto įsigijimą. Pateisindamas tokį savo veikimą, V. V. nurodė siekęs įmonės veiklos tęstinumo, tačiau tai neeliminuoja imperatyvių įstatymo nuostatų laikymosi ir nešalina jo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį. Nustatyti objektyvūs duomenys patvirtina apeliantą veikus tyčia – V. V., kaip bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovės įsiskolinimą VMI, taip pat kad bendrovės turimų lėšų nepakanka visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, turėdamas galimybę sumažinti bendrovės mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, ją sumažino tik simboliškai, o atsiskaitė su kitais kreditoriais. Taigi, juridinio asmens vadovas V. V., žinodamas apie jo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį – tai, kad bendrovė turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 3K-7-266/2006, 3K-3-130/2011).

17. Skunde apeliantas teigia, kad vyksta teisminiai ginčai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir VMI dėl susidariusios mokestinės nepriemokos sumokėjimo – apskundė VMI sprendimą netenkinti jo prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, VMI ieškiniu kreipėsi į apylinkės teismą dėl skolos priteisimo civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ susidariusi mokestinė nepriemoka nėra administracinio teisės pažeidimo pasekmė, ji išieškoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatyta tvarka, o apelianto nurodyti vykstantys ginčai su VMI dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo neturi įtakos sprendžiant V. V. atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį klausimą, nes, kaip minėta, V. V., nesilaikydamas CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, o ne su Valstybine mokesčių inspekcija, taip pažeisdamas jos, kaip kreditorės, teises.

18. Taip pat apeliantas tvirtina, kad yra nubaustas už tą patį pažeidimą antrą kartą.

19. Nuostatos dėl dvigubo baudimo negalimumo (non bis in idem) yra įtvirtintos ANK 2 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, jog niekam negali būti antrą kartą skiriama administracinė nuobauda už tą pačią veiką.

20. Iš bylos matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019-03-12 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-23-899/2019 V. V., kaip UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorius, buvo nubaustas už kreditorių teisių pažeidimą, trukusį laikotarpiu nuo 2017-07-28 iki 2018-03-30, o skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu V. V. nubaustas už kreditorių teisių pažeidimą, trukusį laikotarpiu nuo 2019-03-13 iki 2019-06-14. Atsižvelgus į tai, tvirtinti, kad V. V. skundžiamu nutarimu nubaustas už tą patį pažeidimą antrą kartą, nėra jokio pagrindo.

21. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. V. skundžiamu nutarimu pagrįstai pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 2 dalyje.

22. Apeliaciniu skundu V. V. prašo neskirti jam realios administracinės nuobaudos – baudos.

23. ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatytas nusižengimas juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenimis užtraukia baudą nuo 2700 iki 6000 eurų. Skundžiamu nutarimu V. V. paskirta 4000 Eur dydžio bauda, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytos nuobaudos vidurkis (nuobaudos vidurkis būtų 4350 Eur).

24. ANK 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybe lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ANK 34 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pagal teismų praktiką dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymo, mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, ar švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra siejamas tik su tam tikrų ANK 34 straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, visuma.

25. Skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, tokių administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. V. padėtį ypatingai švelninančių aplinkybių nenustatyta, todėl jo atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir neskirti jokios nuobaudos ar skirti švelnesnę administracinę nuobaudą, negu numatyta šio kodekso ANK 120 straipsnio 2 dalies sankcijoje, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

26. Apelianto nuomone, jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta tai, kad jis šiuo metu įmonės mokestinę nepriemoką yra sumažinęs perpus. Tačiau apeliantas tokį savo teiginį patvirtinančių objektyvių duomenų nepateikė prie apeliacinio skundo. Dėl to nesant tokių objektyvių duomenų, nėra pagrindo apelianto nurodytą aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kitų V. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat nenustatyta V. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

27. V. V. padarė tyčinį administracinį nusižengimą, susijusį su bendrovės, kuriai vadovauja, kreditorių teisių pažeidimu. V. V. dirba, administracinio nusižengimo padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už analogišką nusižengimą. Iš pažymos apie V. V. baustumus matyti, kad jis per paskutinius penkerius metus baustas 3 kartus (2018-06-19 pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį, 2018-06-14 pagal ANK 192 straipsnio 1 dalį ir 2019-03-12 pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį).

28. Atsižvelgiant į padaryto nusižengimo pobūdį, V. V. kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo V. V. paskirta nuobauda nėra per didelė, mažinti jos nėra pagrindo.

28.1. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad jo sveikata šiuo laikotarpiu yra prasta, jį kamuoja chroniška nemiga, nuolatinis stresas ir ūmūs baimės priepuoliai, visa tai kenkia jo asmeniniam ir jo šeimos gyvenimui, tačiau V. V. objektyvių duomenų, patvirtinančių šias jo skunde nurodytas aplinkybes, nepateikė.

29. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą V. V. administracinio nusižengimo byloje, teisingai pritaikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai apeliantui už ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą skyrė baudą, artimą sankcijoje numatytos nuobaudos vidurkiui, ir kuri atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir todėl keisti šį teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti V. V. apeliacinį skundą ir Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.