- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-23
- Bylos Nr.
- e2S-2607-781/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Trečiasis asmuo
- A. Z., V. V. S., M. Z., I. Z., A. M., N. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos V. Z. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties, kuria pareiškėjai V. Z. atsisakyta iškelti bankroto bylą, tretieji asmenys A. Z., V. V. S., M. Z., I. Z., A. M. ir N. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja V. Z. prašė iškelti jai bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti J. V.. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 5 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-1200-516/2015 ir priteisė solidariai iš A. Z. bei pareiškėjos V. V. S. 87 282,70 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos ir 547,80 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taip pat aiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 21 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-4138-653/2016 pagal ieškovo V. V. S. ieškinį atsakovams V. Z., A. Z., A. M., N. M., M. Z. ir I. Z. dėl 2015 m. sausio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo bei nusprendė pripažinti minėtą sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją – pareiškėjos ir A. Z. nuosavybėn grąžinti minėtu sandoriu perleistą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir leisti V. V. S. nukreipti išieškojimą į šį turtą. Pareiškėja teigė, kad kadangi minėta sutartimi perleistas turtas buvo grąžintas pareiškėjos ir A. Z. nuosavybėn, pareiškėja ir A. Z. liko solidariai skolingi A. M., N. M., M. Z. ir I. Z. bendrą už nekilnojamąjį turtą sumokėtą 60 756,49 Eur sumą, t. y. 30 378,25 Eur A. M. ir N. M. bei 30 378,25 Eur M. Z. ir I. Z.. Nurodė, kad bendra pareiškėjos pradelstų įsipareigojimų suma sudaro 148 813,74 Eur; tuo tarpu pareiškėjos gaunamų pajamų ir turto nepakanka šiems įsipareigojimams padengti. Pareiškėjos teigimu, ji dirba UAB „Eva ir veterinarija“, jos darbo užmokestis yra 450 Eur; pareiškėjai kartu su sutuoktiniu A. Z. nuosavybės teisėmis priklauso tik restitucijos būdu grąžintas nekilnojamasis turtas. Anot pareiškėjos, jos būtinųjų poreikių tenkinimui per mėnesį reikia 320 Eur.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys M. Z., I. Z., A. Z., N. M. ir A. M. atsiliepimuose į pareiškimą su pareiškimu sutiko ir prašė iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą.
Trečiasis asmuo V. V. S. atsiliepimu į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. procesiniu sprendimu jo naudai priteista 87 282,70 Eur skola yra priteista ne asmeniškai iš pareiškėjos, bet solidariai ir iš jos sutuoktinio. Taigi, anot trečiojo asmens, jis turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis, todėl, trečiojo asmens teigimu, pareiškėjai nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo skolą trečiajam asmeniui laikyti pareiškėjos asmenine skola. Trečiasis asmuo aiškino, kad pareiškėjos 60 756,49 Eur skola atsirado Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu pripažinus pareiškėjos, jos sutuoktinio ir jų vaikų su sutuoktiniais sudarytą sutartį negaliojančia. Taigi, trečiojo asmens teigimu, minėtas įsipareigojimas atsirado dėl pareiškėjos ir jos vaikų nesąžiningų veiksmų, sudarius fiktyvų nuosavybės teisės perleidimo sandorį, todėl nurodė, jog pareiškėja per paskutinius 3 metus tapo nemoki dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių. Trečiojo asmens vertinimu, pareiškėja už nurodytą tariamai parduotą turtą faktiškai negavo jokių pinigų; pažymėjo, kad pareiškėja su sutuoktiniu parduotame turte gyveno toliau; be to, pareiškėjos nurodomi kiti kreditoriai yra jos vaikai ir jų sutuoktiniai, todėl mažai tikėtina, jog pareiškėjos vaikai su sutuoktiniais, sudarę apsimestinį sandorį, reikalauja iš pareiškėjos ir jos sutuoktinio grąžinti tariamai sumokėtą turto pirkimo kainą. Trečiojo asmens nuomone, pareiškėjai nuosavybės teisėmis priklauso nemažos vertės turtas, ji dirba, gauna reguliarias pajamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji yra nemoki. Papildomai pabrėžė, kad atsiliepime į ieškinį actio Pauliana byloje pareiškėja teigė, jog yra moki ir jos finansinė padėtis yra gera.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjai V. Z. bankroto bylą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-120-516/2015, priteisė solidariai iš A. Z. ir V. Z. V. V. S. 87 282,70 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 21 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-4138-653/2016, pripažino V. Z., A. Z., A. M. ir M. Z. 2015 m. sausio 27 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir taikė restituciją: atsakovų V. Z. ir A. Z. nuosavybėn grąžino minėtu sandoriu perleistą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir leido V. V. S. nukreipti išieškojimą į minėtą 2015 m. sausio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleistą turtą. Minėtoje byloje buvo nustatyta, jog turtas buvo parduotas artimiesiems giminaičiams, todėl pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą buvo preziumuota, kad atsakovai minėtoje byloje buvo nesąžiningi; be to, atsakovai neginčijo, jog visi žinojo apie neįvykdytą reikalavimo teisę V. V. S., kas papildomai patvirtino, kad sudarydami sandorį, kuriuo buvo perleistas vienintelis turtas, iš kurio realiai V. V. S. galėjo gauti savo reikalavimų patenkinimą, atsakovai (tarp jų ir pareiškėja V. Z.) buvo nesąžiningi.
Taigi, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-4138-653/2016, pareiškėja pripažinta nesąžininga, t. y. sudariusia CK 6.67 straipsnyje nurodytą kreditoriaus V. V. S. interesus pažeidžiantį sandorį. Teismas nustatė, kad pirkimo-pardavimo sutartis, kuri buvo pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana), buvo sudaryta 2015 m. sausio 27 d., todėl sprendė, jog pareiškėja per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo sudarė CK 6.67 straipsnyje nurodytą V. V. S. interesus pažeidžiantį sandorį, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, atsisakė pareiškėjai iškelti bankroto bylą.
Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėtame Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendime buvo konstatuota, jog nenustatyta, kad V. Z. ir A. Z. buvo sumokėta už parduotą turtą, o A. M. įmokų paskirtis, kaip buvo nustatyta, nebuvo susijusi su atsiskaitymu už parduotą turtą. Taigi, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja ir A. Z. liko solidariai skolingi A. M., N. M., M. Z. ir I. Z. bendrą už nekilnojamąjį turtą sumokėtą 60 756,49 Eur sumą. Teismas vertino, kad toks restitucijos būdas minėtoje byloje nebuvo taikomas, nenustačius pinigų sumokėjimo fakto, todėl ši suma negali būti vertinama kaip pareiškėjos įsipareigojimas ir turi būti atimama iš jos nurodomos bendros 148 813,74 Eur įsipareigojimų sumos; apskaičiavo, jog likusi dalis sudaro 88 057,24 Eur, kuri yra solidari su A. Z..
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai ir bendraskoliui A. Z. priklausančio turto, į kurį V. V. S. leista nukreipti išieškojimą, vidutinė rinkos vertė 2015 m. sausio 27 d. vertinimu pagal 2017 m. kovo 9 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus iš viso sudarė 72 424 Eur; tuo tarpu atlikęs verčių nustatymą VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje, teismas nustatė, kad turto vidutinė rinkos vertė, 2017 m. sausio 1 d. vertės nustatymo duomenimis, sudarytų 75 272 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėto turto pardavimo atveju būtų padengta didžioji abiejų solidariųjų skolininkų įsiskolinimo dalis V. V. S. bei liktų 12 010,70 Eur dydžio įsiskolinimas.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėja Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje byloje nurodė, jog V. V. S. reikalavimas dėl 87 282,70 Eur skolos yra tenkinamas iš jos darbo užmokesčio, todėl ji laikė save netapusia nemokia; tai, kad reikalavimas yra išskaitomas tik iš pareiškėjos darbo užmokesčio, nereiškia, jog ateityje pareiškėja ir A. Z. neįgys jokio nekilnojamojo turto arba negaus didesnių pajamų, iš kurių būtų patenkintas V. V. S. reikalavimas, todėl, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog realizavus bendraskoliams priklausantį minėtą turtą, pareiškėja, kaip ji pati pripažįsta, turės objektyvią galimybę likusią skolos dalį padengti per protingą terminą (tuo labiau, kad skola yra solidari). Be to, teismas sprendė, kad kol nėra realizuotas bendraskoliui A. Z. priklausantis turtas ir šis bendraskolis nepareiškė reikalavimo pareiškėjai, teismas negali konstatuoti ir pareiškėjos nemokumo FABĮ prasme. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad pareiškėjos būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios, todėl bankroto bylos neiškėlė ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėja (apeliantė) V. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskiriant J. V..
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymu ir nurodo, kad tam, jog galima būtų atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, turi būti nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos, t. y. per paskutinius 3 metus pareiškėjas sudarė CK 6.67 straipsnyje numatytus kreditoriaus interesus pažeidžiančius sandorius ar atliko kitus kreditorių interesus pažeidžiančius veiksmus, bei dėl šių sandorių sudarymo ar veiksmų atlikimo pareiškėjas tapo nemokus. Taigi, anot apeliantės, teismas negali atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylos nenustatęs priežastinio ryšio tarp pareiškėjo veiksmų ir nemokumo padidėjimo, t. y. nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp sudaryto sandorio ir pareiškėjos nemokumo. Be to, pažymi, kad 2015 m. sausio 27 d. sutarties sudarymas jokios įtakos pareiškėjos mokumui neturi, nes minėta sutartis buvo pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija, t. y. anot pareiškėjos, negalima konstatuoti, jog dėl nurodytos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pareiškėjos mokumas kaip nors yra pablogėjęs. Apeliantė nurodo, kad įvertinus tai, jog 2015 m. sausio 27 d. sutartis pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, laikytina, kad pareiškėjos kreditorių teisės buvo apgintos ir dėl šio sandorio jos nebėra pažeidžiamos, t. y. anot pareiškėjos, šiuo metu neegzistuoja joks nesąžiningumas pareiškėjos kreditorių atžvilgiu.
Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvada, kad pareiškėja nėra solidariai su A. Z. skolinga A. M., N. M.. M. Z. ir I. Z. 60 756,49 Eur bei dėl to ši suma minusuojama iš bendros pareiškėjos įsipareigojimų sumos. Pareiškėja pažymi, kad minėtoje sutartyje buvo nurodyta, jog pirkėjai lygiomis dalimis sumokėjo sutarties kainą dar prieš patvirtinant sutartį, todėl tai įrodo, jog sutartyje nurodyta kaina buvo faktiškai sumokėta pareiškėjai ir A. Z.. Aiškina, kad teismui pripažinus minėtą sutartį negaliojančia, taikytina restitucija, t. y. pareiškėjai ir A. Z. atsirado solidari prievolė sumokėti (grąžinti) 60 756,49 Eur sumą pirkėjams.
Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos turtinė padėtis neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos fizinio asmens nemokumo būklės. Pareiškėja pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog jos įsipareigojimai siekia 25 MMA. Apeliantės vertinimu, jos teiginiai civilinėje byloje Nr. e2-4138-653/2016 neturėtų turėti jokios įtakos vertinant ar jai galima iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nes tai buvo tik jos gynybinė pozicija nurodytoje byloje, nereiškianti, kad ji pripažino esanti moki. Be to, anot apeliantės, nemokumo būklė pagal FABĮ turi būti nustatyta remiantis objektyviais duomenimis, o ne paties asmens nuomone. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad ji nėra pajėgi, atsižvelgiant į jos gaunamas pajamas, greitu metu vien tik iš darbo užmokesčio grąžinti skolos V. V. S. ir dėl to teismas nepagrįstai nelaikė jos nemokia. Pareiškėja taip pat nurodo, kad nekilnojamasis turtas jai priklauso ne asmeninės, o bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis kartu su sutuoktiniu, todėl be sutuoktinio leidimo ji negalėtų jo realizuoti. Pabrėžia, kad sutuoktiniai galėtų minėtą turtą padalinti ir tada pareiškėjai priklausytų tik pusė turto, kurio vertė siektų ne 75 272 Eur, o tik 37 863,50 Eur. Apeliantė aiškina, kad pirmosios instancijos teismas pats konstatavo, jog net ir realizavus visą pareiškėjai su sutuoktiniu priklausantį turtą, liktų 12 010,70 Eur įsiskolinimas, kurio pareiškėja vis tiek negalėtų grąžinti per protingą terminą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo V. V. S. atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka, prašo skundo netenkinti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo nesutinka su apeliantės pozicija, kad skundžiama nutartis yra nepakankamai motyvuota, ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visą bylos medžiagą bei išsamiai pateikė nutarties priėmimo motyvus. Trečiasis asmuo pažymi, kad pareiškėja, teikdama teismui pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, savo nemokumą siejo ir kildino, be kita ko, ir iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4138-653/2016, kuriuo buvo pripažinta, jog pareiškėja sudarė trečiojo asmens (kaip kreditoriaus) interesus pažeidžiantį sandorį su savo vaikais, siekiant perleisti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kad neliktų turto, iš kurio galėtų būti įvykdytas teismo sprendimas (dėl skolos trečiajam asmeniui priteisimo). Trečiasis asmuo nesutinka su apeliantės teiginiais, kad pripažinus nurodytą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, jos turtinė padėtis nepasikeitė, nes pareiškėja, anot jos, įgijo kreditorinį įsipareigojimą savo vaikams bei jų sutuoktiniams. Be to, trečiojo asmens nuomone, neturi reikšmės tai, kad minėta sutartis buvo nuginčyta; svarbu tai, jog minėtas sandoris buvo sudarytas ir jis buvo pripažintas nesąžiningu. Taigi, anot trečiojo asmens, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą.
Trečiasis asmuo nurodo, kad tiek Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-4138-653/2016, tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenustatė, jog pareiškėjai ir jos sutuoktiniui faktiškai buvo sumokėta už parduotą turtą, todėl, anot trečiojo asmens, jiems nekyla ir pareiga grąžinti sutartyje nurodytą sumą.
Trečiasis asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjos turtinė padėtis neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėja laikytina mokia ir pajėgia įvykdyti jai tenkančius įsipareigojimus. Trečiasis asmuo pažymi, kad pareiškėja su sutuoktiniu solidariai atsako trečiajam asmeniui, todėl išieškojimas gali nukreiptas tiek į pareiškėjos turto dalį, tiek į jos sutuoktinio dalį, tiek ir į jų bendrą turtą. Aiškina, kad realizavus pareiškėjai ir jos sutuoktiniui priklausantį nekilnojamąjį turtą, jų solidari skola trečiajam asmeniui sudarytų apie 12 000 Eur, kurią pareiškėja (solidariai su sutuoktiniu) galėtų grąžinti per protingą laikotarpį. Be to, pažymi, kad NTR išraše nurodyta vidutinė turto rinkos vertė nesudaro pagrindo teigti, jog minėtas turtas negali būti parduotas už didesnę kainą; tokiu atveju pareiškėjos skola liktų dar mažesnė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą vadovaudamasis iš esmės tuo, kad pareiškėjos esama būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos fizinio asmens nemokumo būklės ir egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga – pareiškėjos nesąžiningumas.
FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nemokiu, kai pradelsti mokėjimai viršija 25 MMA, ir jis jų negali įvykdyti. Pažymėtina, kad FABĮ nenustatyta, jog asmuo laikomas nemokiu tik tuo atveju kai skolos viršija priklausančio turto vertę, taip pat įstatymo formuluotė nesuponuoja ir išvados, kad tuo atveju, kai asmens skolos neviršija jam priklausančio turto vertės, jis laikytinas mokiu. Kasacinis teismas, aiškindamas šį teisinį reglamentavimą, yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015). Be to, kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinęs, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Plėtojant šį išaiškinimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).
Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytas išvadas, neaišku, ar pareiškėja atitinka, ar neatitinka nemokumo kriterijaus. Viena vertus, teismas konstatavo, kad pareiškėjos pradelstų įsiskolinimų suma sudaro 88 057,24 Eur, t. y. viršija įstatymo nustatytą sumą. Kita vertus, nurodė, kad pareiškėja, realizavusi turimą turtą, ir gaudama pajamas, turi galimybes (kartu su sutuoktiniu) per protingą laikotarpį juos visiškai įvykdyti, t. y. pareiškėja neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos būklės.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėja yra moki ir gali įvykdyti prisiimtas prievoles, teismas turėjo nurodyti per kurį konkrečiai laikotarpį pareiškėja, teismo vertinimu, galėtų įvykdyti prievoles kreditoriams, kokios sumos per mėnesį galėtų būti skiriamos kreditoriniams įsipareigojimams dengti. Pažymėtina, kad vertinant asmens mokumą ar nemokumą svarbu nustatyti, ar asmuo šiai dienai yra pajėgus įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių veiksmų neatliko, o apsiribojo tik abstrakčiomis išvadomis dėl galimo pareiškėjos mokumo ir savo įsipareigojimų vykdymo. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar toks įsipareigojimų dengimas atitiktų skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyrą, juolab atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimo metu faktiškai pareiškėjos gaunamos pajamos pakankamai mažos, skaičiuojamos palūkanos, didėja antstolių vykdymo išlaidos.
Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos pradelsti skoliniai įsipareigojimai sudaro 88 057,24 Eur sumą, neįskaitydamas pareiškėjos vaikų su sutuoktiniais reikalavimų į pareiškėjos įsipareigojimų masę. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-4138-653/2016, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos (su sutuoktiniu) su vaikais (ir jų sutuoktiniais) sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pripažino negaliojančia, buvo konstatuota, jog nenustatyta, kad V. Z. ir A. Z. buvo sumokėta už parduotą turtą, o A. M. įmokų paskirtis, kaip buvo nustatyta, nebuvo susijusi su atsiskaitymu už parduotą turtą, todėl teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, taikė vienašalę restituciją – grąžino perleistą turtą pareiškėjai ir jos sutuoktiniui, nespręsdamas dėl lėšų už minėtą turtą grąžinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (niekam iš bylos šalių jo neskundus), todėl juo (ir jame nustatytomis aplinkybėmis) turi būti vadovaujamasi (CPK 18 straipsnis); tuo labiau, jog pareiškėja (ir kiti tretieji asmenys) ir šioje byloje neįrodė, kad lėšos už 2015 m. sausio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį faktiškos buvo perduotos pareiškėjai (ir jos sutuoktiniui). Taip pat byloje nenustatyta, kad tretieji asmenys M. Z., I. Z., A. M. ir N. M. reikštų pretenzijas pareiškėjai (ir jos sutuoktiniui) dėl minėtų lėšų grąžinimo.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė pareiškėjos įsipareigojimų (60 756,49 Eur dydžio) A. M., N. M., M. Z. ir I. Z..
Byloje kilo ginčas dėl to, kad pareiškėjos prievolės yra solidarios kartu su sutuoktiniu. Teismų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad FABĮ nėra detalizuota, kaip turėtų būti vertinama skolininko finansinė padėtis, kai jo skola yra solidari. Tačiau prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1739-826/2016). Taigi, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos nemokumo, turi būti vertinamos ir solidariosios skolininkės prievolės; jeigu pareiškėja turi solidarių skolų, o kreditorius pareiškė reikalavimą bankroto byloje, tai vertinant pareiškėjos nemokumą turėtų būti įskaičiuojamas visas kreditoriaus reikalavimas solidariesiems skolininkams.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai (kartu su sutuoktiniu) priklausančio nekilnojamojo turto vertė (dėl kurios ginčo byloje nekilo) sudaro apie 75 000 Eur. Taigi, net ir realizavus minėtą turtą už nurodytą sumą, pareiškėjos bendra skolinių įsipareigojimų suma vis tiek gerokai viršytų FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 25 MMA dydį (sudarytų apie 13 000 Eur). Nustatyta, kad pareiškėjos gaunamos pajamos (neatskaičius mokesčių) sudaro apie 450 Eur per mėnesį; byloje nenustatyta, jog pareiškėja gautų kitų pajamų ir (ar) turėtų kito turto. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog pareiškėja dirbtinai ar juolab nesąžiningai mažino ar nuslėpė savo pajamas-turtą. Be to, iš dalies pritartina apeliantės teiginiams, kad nekilnojamasis turtas jai priklauso ne asmeninės, o bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, todėl vykdant išieškojimą tik iš pareiškėjos turto (išieškotojui pasirinkus tokį išieškojimo būdą), vykdymo procese būtų nustatinėjama skolininkės (pareiškėjos) turto dalis, esanti bendra su kitais asmenimis nuosavybe.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėja kitoje nagrinėtoje civilinėje byloje (dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu) nurodė nelaikančia save nemokia, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti jos mokumo, nes turi būti vertinami aktualūs duomenys apie asmens turtinę padėtį (asmens turimą turtą, gaunamas pajamas ir turimus pradelstus įsipareigojimus), o ne vien tik remiamasi šalių nurodytomis aplinkybėmis.
Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėja neturi galimybių įvykdyti savo turimų skolinių įsipareigojimų per protingą laikotarpį (turto neužtenka, o pajamos yra per mažos); tuo tarpu įsipareigojimai (procesinių palūkanų forma) tik didėja, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėją laikė mokia ir atsisakė iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkto pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą taip pat FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, padarė išvadą, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-4138-653/2016, pareiškėja pripažinta nesąžininga, t. y. pripažinta sudariusia CK 6.67 straipsnyje nurodytą kreditoriaus V. V. S. interesus pažeidžiantį sandorį, kuri sudarė per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo.
Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, nurodydamas, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Nors šie kasacinio teismo išaiškinimai buvo priimti galiojant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcijai iki 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusių pakeitimų, jie yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjos veiksmų sąžiningumo ir jos elgesio įtakos jos mokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-313/2016).
Pareiškėjos pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo priimtas 2017 m. kovo 20 d., todėl aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjos sąžiningumas, apima laikotarpį nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2017 m. kovo 20 d.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) ir byloje pateiktų įrodymų/šalių paaiškinimų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 21 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-4138-653/2016, pripažino V. Z., A. Z., A. M., M. Z. 2015 m. sausio 27 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir taikė vienašalę restituciją – V. Z. ir A. Z. nuosavybėn grąžino minėtu sandoriu perleistą nekilnojamąjį turtą (esantį (duomenys neskelbtini)), bei leido V. V. S. nukreipti išieškojimą į minėtą turtą. Nurodytame teismo sprendime, be kita ko, konstatuota, kad atsakovai (įskaitant ir pareiškėją V. Z.) buvo nesąžiningi, nes ginčijamu sandoriu buvo perleistas vienintelis skolininkų (V. Z. ir A. Z.) turtas, iš kurio kreditorius (trečiasis asmuo V. V. S.) galėjo patenkinti savo reikalavimus į minėtus skolininkus. Taigi, šiame sprendime iš esmės konstatuota, kad, be kita ko, pareiškėja, turėdama pradelstų įsipareigojimų kreditoriui (V. V. S.), nesąžiningai perleido savo vienintelį turtą susijusiems asmenims (vaikams ir jų sutuoktiniams).
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aplinkybes dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi nustatytų aplinkybių, pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti pareiškėjos veiksmų atlikimo laikotarpį, t. y. ar minėtame sprendime nustatytos aplinkybės patenka į aktualų 3 metų laikotarpį iki šio pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, t. y. iki 2014 m. kovo 20 d.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendime nurodytų pareiškėjos nesąžiningų veiksmų konstatavimo laikotarpis patenka į aktualų laikotarpį, per kurį vertintinas pareiškėjos veiksmų sąžiningumas (nes nuginčytas sandoris, dėl kurio pareiškėja pripažinta nesąžininga, buvo sudarytas 2015 m. sausio 27 d.), todėl, galiojant nustatytiems prejudiciniams faktams, kitaip vertinti nurodytų pareiškėjos veiksmų trejų metų laikotarpyje nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendime nustatyti nesąžiningi pareiškėjos veiksmai patenka į aktualios redakcijos FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo apimtį, t. y. kai paaiškėjo, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pritaria apeliantės atskirojo skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai tyrė priežastinį ryšį tarp pareiškėjos nesąžiningų veiksmų ir jos nemokumo, tačiau vien tai, apeliacinio teismo vertinimu, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo.
Viena vertus, iš byloje nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad pareiškėja jau sudarydama nuginčytą 2015 m. sausio 27 d. sutartį buvo nemoki (pagrindinė skola V. V. S. buvo atsiradusi daug anksčiau, tuo tarpu turto pareiškėja turėjo tiek pat, kiek ir šiuo metu (Vilniaus apygardos teismui taikius restituciją ir grąžinus pareiškėjai bei jos sutuoktiniui perleistą turtą)). Kita vertus, pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nurodytos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu (2015 m. sausio 27 d.) pareiškėjos turtinė padėtis jau iš esmės atitiko nemokumo kriterijų, ji turėjo didelių finansinių įsipareigojimų, t. y. pareiškėja, būdama iš esmės nemokia, dar labiau blogino savo turtinę padėtį ir siekė perleisti vienintelį jai priklausantį nekilnojamąjį turtą susijusiems asmenims, iš kurio pareiškėjos kreditoriaus naudai galėjo būti išieškota skola (ar bent jau jos dalis), todėl nurodyti pareiškėjos veiksmai (2015 m. sausio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas) laikytini nesąžiningais FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra pagrindas atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apeliantės teiginius, kad 2015 m. sausio 27 d. sutarties sudarymas jokios įtakos pareiškėjos mokumui neturi, nes minėta sutartis buvo pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija. Teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjos kreditorių teisės buvo apgintos (vieno iš kreditoriaus iniciatyva pripažinus minėtą sutartį negaliojančia), nepaneigia fakto, jog pareiškėja elgėsi nesąžiningai – kaip minėta, siekė pabloginti savo turtinę padėtį. Pažymėtina, kad pati pareiškėja savo kreditoriais įtraukė asmenis, su kuriais buvo sudarytas nurodytas sandoris; nors minėti įsipareigojimai teismų ir nebuvo įtraukti į bendrą pareiškėjos įsipareigojimų masę, tačiau jau vien tai įrodo, kad pareiškėja ir toliau sąmoningai siekia pabloginti savo turtinę padėtį, nepagrįstai kreditoriais traukdama susijusius asmenis, kurie, kaip nustatyta (bent jau pagal dabartinius byloje pateiktus įrodymus ir kitus teismų procesinius sprendimus), neturi teisėtų reikalavimų pareiškėjai.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų sąlygų. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad konkrečiu atveju egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga, t. y. jog pareiškėja per aktualų laikotarpį atliko nesąžiningus veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjai.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai netenkino pareiškėjos V. Z. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (nors ir ne visais jo nurodytais pagrindais), todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos (apeliantės) V. Z. atskirojo skundo netenkinti.
Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį, kuria V. Z. atsisakyta iškelti bankroto bylą, palikti nepakeistą.