Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-120-516/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-03-05
Bylos Nr.: 2A-120-516/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01655-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Kazys Kailiūnas, Egidija Tamošiūnienė
Ieškovas: V. V. S.
Atsakovas: A. Z., V. Z.

Kategorijos

36.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-120-516/2015

Teismo proceso Nr. 2-55-3-01655-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 36.1.;116.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. S. ir atsakovų A. Z. ir V. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1976-640/2014, pagal ieškovo V. V. S. ieškinį atsakovams A. Z. ir V. Z. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl paskolos teisinių santykių apimties, prievolės grąžinti paskolą įvykdymo, įmokų paskirstymo eiliškumo, ieškinio senaties taikymo bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo.

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų lygiomis dalimis priteisti 394 436 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą grindė 1995 m. atsakovams paskolinta 63 460 JAV dolerių suma; paskolos faktą septyniais paskolos rašteliais. Ieškovo teigimu, priskaičiavus palūkanas už paskolas ir atsakovams paskolinus papildomai lėšų, šalys vietoje paskolos raštelių, 1997-01-01 pasirašė penkias paskolos sutartis. 1997 m. šalys susitarimu pakeitė paskolų valiutą į litus (1 JAV dolerį = 4 Lt). Šalys 1998-01-01 vietoje paskolos sutarčių pasirašė penkias paskolos sutartis, kuriomis atsakovai pasiskolino iš viso 444 436 Lt. Ieškovo teigimu, per 2006 m. – 2008 m. atsakovai ieškovui yra sumokėję 27 000 Lt delspinigių. 2006-03-24 atsakovai raštu patvirtino, jog pripažįsta 100 000 Lt skolą pagal 1998-01-01 sutartį, kurios grąžinimo terminas buvo iki 1998-02-01 ir 100 000 Lt skolą pagal 1998-01-01, kurios grąžinimo terminas buvo iki 1998-05-01. Dėl likusių trijų sutarčių tokius patvirtinimus atsisakė pasirašyti. Ieškovas ne kartą reikalavo grąžinti skolą, tačiau atsakovai 2011 m. lapkričio mėn. grąžino tik 50 000 Lt, todėl ieškovo teigimu, negrąžintos paskolos suma sudaro 394 436 Lt, taip pat procesinės palūkanos.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (57-60 b.l.). Be to, pasak atsakovų, 1998 m. paskolos sutartys neatspindi tikrųjų šalis siejusių teisinių santykių. Ieškovas sutartyse nurodytų pinigų sumų atsakovams nėra perdavęs. Pasak atsakovų, nustačius, jog paskolos dalykas paskolos gavėjui neperduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Ieškovui kyla pareiga įrodyti, kad pinigai atsakovams buvo perduoti, o nepateikus tokių įrodymų, atsakovai neturi prievolės atsakyti pagal sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – ieškovui iš atsakovų solidariai priteisė 272 806 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 3 416,50 Lt bylinėjimosi išlaidas; valstybei iš atsakovų priteisė lygiomis dalimis 5 766 Lt žyminio mokesčio. Atsakovams iš ieškovo priteisė 263,50 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovai pripažino ieškovui 57 500 JAV dolerių skolą pagal pirminius paskolos raštelius; pasirašydami paskolos sutartis bei 2006 m. pripažindami skolą, patvirtino tarp šalių buvus paskolos santykius; atsakovų mokėjimai ieškovui pagal pakvitavimus, nurodant paskolos paskirtį taip pat patvirtina, kad šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai, todėl sprendė, kad realiai pinigai atsakovams pagal paskolos sutartis buvo perduoti 1995 m. – 1996 m., o 1998 m. paskolos sutartyse paskolos sumos buvo įvardintos su negrąžinta paskolos suma ir apskaičiuotomis palūkanomis. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutarčių atsakovai neginčijo, todėl jos yra galiojančios ir turi šalims įstatymo galią. Be to, atsakovai tiek savo įrašu dėl skolos pripažinimo, tiek aktyviais veiksmais – vykdami mokėjimus ieškovui, pripažino, jog šalys buvo sudariusios sutartis dėl paskolų, todėl padarė išvadą, jog šalys 1998-01-01 buvo sudariusios penkias paskolos sutartis, kuriomis įformino ieškovo 1995 m. – 1996 m. paskolos rašteliuose nurodytų lėšų paskolinimą atsakovui.

Teismas, spręsdamas dėl 100 000 Lt skolos priteisimo pagal 1998-01-01 paskolos sutartį, padarė išvadą, kad pas atsakovus esantis šios sutarties originalas patvirtina faktą, jog atsakovai šią paskolą ieškovui grąžino visiškai. O ieškovo argumentus, kad pagal šią paskolą atsakovai grąžino tik 50 000 Lt skolą, laikė neįrodytais, kadangi liudytoja B. S. negalėjo nurodyti aiškių pinigų grąžinimo aplinkybių, kiekio ir fakto. Be to, šią liudytoją, kaip ieškovo sutuoktinę laikė suinteresuota bylos baigtimi.

Teismas atmetė atsakovų reikalavimus taikyti 10 metų ieškinio senatį pagal 1999-01-01, 1998-08-01 ir 1998-11-01 paskolos sutartis, kadangi atsakovai atliko ieškovui mokėjimus 2001 m. – 2008 m. laikotarpiu, tokiais veiksmais nutraukdami ieškinio senaties terminą. Kadangi pakvitavimuose ir rašteliuose nebuvo nurodyta pagal kokią paskolos sutartį yra atsiskaitoma, todėl laikė, jog mokėjimais atsakovais pripažino įsiskolinimą pagal visas paskolos sutartis. Atsakovai nuo 2001 m. iki 2008 m. ieškovui sumokėjo 40 830 Lt; 2011-11-22 grąžino 100 000 Lt, taip pat perdavė 7 700 JAV dolerių vertės auksinių dirbinių, todėl laikė, jog, atsakovai ieškovui yra grąžinę 171 630 Lt (40 830 Lt + 100 000 Lt + 30 800 Lt) sumą, atitinkamai sprendė, kad ieškovui iš atsakovų priteistina suma sudaro 272 806 Lt (444 436 Lt -171 630 Lt). Kadangi paskolos sutartis pasirašė abu sutuoktiniai, skolą laikė solidaria.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas ir šioje dalyje prašė priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas; taip pat prašo prijungti naujai pateiktus rašytinius įrodymus – parduotuvės „Juvelyriniai dirbiniai“ kvitus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad atsakovai ieškovui 2001 m. – 2008 m. grąžino 40 830 Lt skolą. Pakvitavimuose šios sumos grąžinimas nebuvo įvardintas kaip paskolos grąžinimas; pakvitavimų turinys – „gavau už paskolą“ reiškia ne paskolos grąžinimą, o už paskolą mokamus delspinigius ar palūkanas. Taigi teismas neatsižvelgė į pakvitavimų turinį, todėl nepagrįstai 40 830 Lt ieškovui sumokėjimą laikė paskolos grąžinimu.

2. Teismas netaikė CK 6.54 straipsnio, kurį turėjo taikyti. Šis straipsnis numato įmokų paskirstymo eiliškumą jeigu šalys nėra susitarusios kitaip: 1) pirmiausiai kreditoriaus gautos įmokos skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareikšimu; 2) antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; 3) trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti; 4) ketvirtąją eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, atsižvelgiant į pakvitavimų turinį ir į tai, kad skolininkai mokėdami nebuvo nurodę kitokio įmokų paskirstymo, atsakovų sumokėta 40 830 Lt suma laikytina netesybomis (delspinigiais).

3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai ieškovui perdavė 30 800 Lt (7 770 JAV dolerių) vertės aukso dirbinių, kadangi atsakovai nėra pateikę jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių auksinių dirbinių perdavimo faktą ar jų vertę. Be to, šias aplinkybes jie nurodė tik teismo posėdžio metu. Ieškovas pripažino faktą, kad jis gavo iš atsakovų auksinį žiedą, tris monetas ir grandinėlę, tačiau taip pat buvo nurodęs, jog monetos buvo netikros, padirbtos, ir kad bendra auksinių dirbinių vertė sudarė tik kelis tūkstančius litų. Paskolos grąžinimo faktas negali būti įrodytas vien atsakovų žodiniais paaiškinimais (CK 6.871 straipsnis), todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad 7 700 JAV dolerių paskolos suma yra grąžinta auksiniais dirbiniais. Be to, baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, ieškovas surado archyviniuose dokumentuose kvitus, patvirtinančius mažą kelių ieškovui perduotų dirbinių vertę (2236,30 Lt), tačiau ir ši suma negali būti laikoma paskolos dalies grąžinimu, o laikytina delspinigių mokėjimu pagal vieną iš 1998-01-01 paskolos sutarčių, kurioje buvo numatytas 100 000 Lt sumos grąžinimas iki 1998-02-01.

Atsakovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, nustatęs, kad pagal 1998-01-01 sutartis dalis pinigų nebuvo perduota, turėjo vadovautis kasacinio teismo praktika ir pripažinti, jog paskolos sutartys buvo sudarytos tik dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų, o dėl kitos, neperduotos pinigų dalies, paskolos sutartys pripažintinos nesudarytos. Sprendžiant kokia paskolos sutartyse nurodyta suma ieškovui buvo perduota, teismas turėjo vertinti visus byloje esančius įrodymus, o ypač tai, kad atsakovai pripažino savo 57 700 JAV dolerių prievolę ieškovui, kuri buvo įtvirtinta 1996 m. šalių sudarytuose pirminiuose paskolos rašteliuose. Atsakovai, 2006 m. pripažindami savo prievoles ieškovui, taip pat pripažino tik 1998-01-01 sutartis dėl 200 000 Lt paskolos suteikimo. Nuoseklus atsakovų elgesys ir byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad atsakovai ieškovui buvo skolingi tik 57 500 JAV dolerių (230 000 Lt). Likusios, 1998-01-01 sutartyse nurodytos 214 436 Lt sumos perdavimo atsakovams, nepatvirtina byloje jokie įrodymai. Nesant byloje įrodymų dėl minėtos pinigų sumos atsakovams perdavimo pagal 1997 m. ir 1998-01-01 sutartis, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog atsakovams buvo suteikta 444 436 Lt paskola.

2. Teismas netinkamai taikė CK 6.55 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas mokėjimų paskirstymo taisykles, todėl nepagrįstai konstatavo, kad paskolos rašteliuose nenurodžius pagal kokias sutartis yra atsiskaitoma, laikė, jog dengiamos skolos pagal visas sutartis. Kadangi atsakovai mokėjimus ieškovui atliko po visų sutarčių mokėjimo terminų suėjimo (2001 m. – 2008 m.), ir nei viena skola nebuvo užtikrinta, vadovaujantis CK 6.55 straipsnio 2 dalimi, laikytina, kad atsakovų atliktais mokėjimais buvo dengiamos seniausios skolos, t. y. skolos pagal sutartis, kurių grąžinimo terminai buvo 1998-02-01 ir 1998-05-01, o ne visos skolos proporcingai. Šis pirmosios instancijos teismo netinkamas materialinių teisės normų taikymas lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

3. Teismas, netinkamai taikęs CK 6.55 straipsnio nuostatas, nepagrįstai sprendė dėl atsakovų veiksmų, nutraukiančių ieškinio senatį. Atsakovų atlikti mokėjimai ir rašytinis skolų pripažinimas patvirtina, jog atsakovai savo veiksmais pripažino tik dvi 1998-01-01 sutartis. Todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog atsakovai savo veiksmais pripažino prievoles pagal visas sutartis ir kad ieškinio senatis buvo nutraukta visų sutarčių atžvilgiu. Atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį ir dėl šios priežasties atmesti ieškinį, o ieškovui neprašant atnaujinti termino, teismas privalėjo 244 436 Lt reikalavimo dalį pagal tris 1998-01-01 sutartis atmesti dėl praleistos ieškinio senaties.

4. Teismas, spręsdamas dėl paskolos sutarties dalyko perdavimo ir konstatuodamas, kad visa 444 346 Lt paskolos suma atsakovams buvo perduota, neįvertino visų byloje esančių įrodymų.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovai nesutinka su ieškovo argumentais, kad mokėjimais pagal pakvitavimus buvo dengiami delspinigiai, kadangi pakvitavimuose buvo aiškiai nurodyta, jog yra mokama už paskolą. Nors CK 6.54 straipsnyje yra įtvirtintas įmokų paskirstymo eiliškumas, šalys gali susitarti dėl kitokio įmokų paskirstymo, skolininkas, atlikdamas mokėjimą, taip pat gali nurodyti įmokos paskirtį. Be to, pagal CK 6.54 straipsnio 5 dalį, kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Šiuo atveju pakvitavimuose buvo aiškiai įtvirtinta mokėjimų paskirtis, ieškovas šiuos pakvitavimus pasirašė, todėl ieškovas neturi teisės ginčyti atsakovų atliktų įmokų paskirstymo. Be to, pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalį, sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo (1964 m. CK 84 str. 3 d. 1 p.). Mokėjimo terminai pagal šalių sudarytas paskolos sutartis vėliausiai suėjo 1999-01-01, todėl delspinigiai galėjo būti skaičiuojami iki 1999-07-01. Nuo šios datos ieškinio senatis reikalavimams dėl delspinigių pasibaigė. Todėl atsakovai negalėjo mokėti ieškovui delspinigių, o ieškovas savo ruožtu neturėjo teisės reikalauti jų mokėjimo. Visi mokėjimai pagal pakvitavimus yra atlikti po ieškinio senaties termino dėl delspinigių išieškojimo suėjimo, todėl atsakovai negalėjo dengti delspinigių.

2. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai ieškovui perdavė 30 800 Lt vertės aukso dirbinius. Ieškovo prašomi priimti nauji įrodymai – 1998 m. parduotuvės „Juvelyriniai dirbiniai“ čekiai egzistavo viso proceso metu, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėtų jų priimti. Teikiami čekiai yra 1998-02-27 dienos, o šiai dienai buvo suėjęs tik vienos paskolos sutarties atsiskaitymo terminas (1998-02-01), o tai reiškia, kad ieškovo teikiamuose čekiuose yra nurodyti ne atsakovų ieškovui perduoti aukso dirbiniai.

Ieškovas atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1.Ieškovo paaiškinimai, kad į bendrą 444 436 Lt skolos sumą buvo įskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai, nesudaro pagrindo pripažinti, kad visos šios sumos negali būti laikomos paskolintomis lėšomis, ir kad atsakovai neprivalo šių sumų grąžinti.

2. Apeliantų argumentai dėl netinkamo CK 6.55 straipsnio taikymo yra nepagrįsti, kadangi turėjo būti taikomas CK 6.54 straipsnyje nustatytas įmokų paskirstymo eiliškumas. Kiti atsakovų argumentai dėl įmokų paskirstymo pagal konkrečias paskolos sutartis neturi teisinės reikšmės, nes bendra įmokų suma nepadengė sutartyse numatytų netesybų, todėl neliko jokių įmokų sumų, kurios galėjo būti skiriamos pagrindinės skolos pagal kurią nors sutartį padengimui.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas pagrįstai atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį, taikydamas CK 1.130 straipsnio 2 dalį, kadangi nei viename 2001 m. – 2008 m. pakvitavime nėra nurodyta, pagal kurią paskolos sutartį yra mokama, kokia yra mokėjimo paskirtis (palūkanos, delspinigiai, ar paskolos grąžinimas), todėl teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog atliekamais mokėjimais atsakovai pripažino įsiskolinimą pagal visas paskolos sutartis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje byloje paduotuose apeliaciniuose skunduose apeliantai (ieškovas ir atsakovai) skundžiamo pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą kvestionuoja keliais atskirais pagrindais. Apeliantai kelia klausimus dėl paskolos sutarčių pripažinimo (ne)sudarytomis, paskolos santykių apimties, prievolės grąžinti skolą įvykdymo masto, įmokų paskirstymo grąžinant skolas, ieškinio senaties termino pradžios, senaties termino eigos nutraukimo bei dėl įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo tinkamumo kvalifikuojant šalių santykius bei nustatant bylos aplinkybes. Tai yra fakto ir teisės klausimai, dėl kurių pasisakoma apeliacinio proceso ribose (CPK 320 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

1995-1996 metais atsakovas A. Z. pasirašė septynis skolos raštelius, kuriuose nurodyta, jog jis iš ieškovo V. S. pasiskolino skirtingas sumas JAV doleriais, iš viso 57 500 JAV dolerių su 4 procentų mėnesinėmis palūkanomis (7-13 b.l.). Skolos rašteliai pasirašyti taip pat ir ieškovo. 1997-01-01 tos pačios šalys – ieškovas V. S. ir atsakovas A. Z. pasirašė penkias sutartis, kuriose nurodyta, jog A. Z. paskolino iš V. S. iš viso 111 159 JAV dolerių; sutartyse numatyti 0,5 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną laiku grąžinti skolą (14-18 b.l.). Ieškovo teigimu šios paskolos sutartys buvo surašytos vietoj pradinių paskolos raštelių ir nurodyta suma jau su palūkanomis ir papildomai atsakovo pasiskolintais pinigais. 1998-01-01 šalys pasirašė penkias paskolos sutartis, kuriose atsakovo A. Z. pasiskolinta iš ieškovo suma nurodyta litais; iš viso pagal penkias 1998-01-01 pasirašytas šalių sutartis paskolos suma sudarė 444 436 Lt (19-23, 70-74, 77 b.l.). Ieškovo teigimu, šiose paskolos sutartyse yra perrašytos 1997-01-01 sutartyse nurodytos sumos su priskaičiuotomis netesybomis, be to, poreikis perrašyti sutartis buvo nulemtas valiutų santykių pokyčio. Šias sutartis yra pasirašę ne tik pačios sutarčių šalys (ieškovas ir atsakovas A. Z.), bet ir pastarojo sutuoktinė atsakovė V. Z.. Iš šių penkių paskolos sutarčių, dviejose iš jų (70, 77 b.l.), pagal kurias atsakovas A. Z. pasiskolino iš V. S. po 100 000 Lt (iš viso – 200 000 Lt), yra atsakovų V. Z. ir A. Z. 2006-03-24 padaryti įrašai, jog jie skolą pripažįsta ir įsipareigoja grąžinti. Kitose trijose sutartyse tokio turinio įrašų nėra.

Dėl šalių teisnių santykių kvalifikavimo ir prievolių pagal paskolos sutartis apimties

Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai neigė paskolos teisnių santykių tarp šalių egzistavimą ir įrodinėjo šalis siejus kitokius – bendro verslo, tarpininkavimo – santykius, pirmosios instancijos teismui šalių santykius kvalifikavus kaip paskolos, atsakovai apeliaciniame skunde šios teismo išvados neginčija. Atsakovų apeliaciniame skunde keliamas tik paskolos santykių apimties klausimas: pasak apeliantų atsakovų, jiems buvo paskolinta ne ieškovo nurodoma 444 436 Lt suma, bet 57 500 JAV dolerių (230 000 Lt) suma, kuri ir buvo nurodyta pradiniuose (1995 – 1996 metais surašytuose) skolos rašteliuose. Kadangi likusios 214 436 Lt sumos, nurodytos 1997 ir 1998 m. pasirašytose paskolos sutartyse perdavimo atsakovams faktas nėra įrodytas, pasak apeliantų, paskolos sutartis dėl šios pinigų sumos perdavimo atsakovams nėra sudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu ieškovo tvirtinimu, 1997 m. bei 1998 m. perrašant šalių anksčiau sudarytas paskolos sutartis, kaip paskolinta suma buvo nurodoma ne tik tiesiogiai praeityje atsakovams perduota pinigų suma, bet ir pagal tas sutartis priskaičiuotos palūkanos bei delspinigiai. Taigi, ieškovas iš esmės neneigia tiesiogiai perdavęs atsakovams mažesnę pinigų sumą, negu nurodyta 1998-01-01 sutartyse, tačiau laikosi pozicijos, jog atsakovų skolą sudaro visa 1998 m. sutartyse nurodyta suma.

Kaip teisingai nurodoma atsakovų apeliaciniame skunde, paskolos sandoriai yra realiniai ir laikomi sudarytais nuo pinigų perdavimo momento. Atsakovų apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai nurodoma, jog tuo atveju, kai paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente nėra specialiai aptartas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, šį faktą privalo įrodyti kreditorius (šiuo atveju tai – ieškovas). Tačiau taip pat pažymėtina, jog naujausioje kasacinio teismo praktikoje dėl paskolos sutarčių vertinimo, kuomet pinigų perdavimo faktas paskolos sutartyje nėra specialiai aptartas, yra akcentuojama, jog teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui nėra specialiai aptartas nei viename į bylą pateiktame skolos dokumente – nei 1995 – 1996 metais ieškovo ir atsakovo A. Z. pasirašytuose skolos rašteliuose (7-13 b.l.), nei 1997-01-01 bei 1998-01-01 šalių (ieškovo kaip kreditoriaus ir kaip skolininkų A. Z. bei V. Z.) pasirašytose sutartyse. Tačiau analizuojant pirminių skolos raštelių turinį, įrašus kai kuriuose iš jų apie paskolų pratęsimą, raštelius, patvirtinančius dalies skolos grąžinimą, taip pat aplinkybę, jog atsakovai pripažįsta, kad atitinkamas JAV dolerių sumas (iš viso 57 700) yra gavę, darytina išvada, jog byloje yra įrodytas paskolos dalyko (pinigų) perdavimo skolininkams faktas. Minėta, jog įrašo apie pinigų perdavimą atsakovams nėra jokiame skolos dokumente, tačiau atsakovai dalį skolos pagal analogiško turinio paskolos sutartis pripažįsta, o kitos dalies nepripažįsta. Įvertinant tai, jog visos penkios 1998-01-01 paskolos sutartys yra visiškai vienodo turinio, visos jos pasirašytos abiejų atsakovų, be to, tą pačią dieną, nėra pagrindo šias sutartis ir pinigų perdavimo pagal jas faktą vertinti skirtingai, t.y. kad vienų pagrindu pinigai (nors ir anksčiau) buvo perduoti, o kitų pagrindu – ne. Atsakovai nepateikia jokio logiško ir bent kiek tikėtino paaiškinimo, kodėl jie pasirašė visas penkias 1998-01-01 sutartis, nors esą pripažįsta pinigų gavimo faktą tik pagal dvi iš jų. Vėlesni atsakovų veiksmai – 2006 metų kovo 24 d. įrašai dviejose iš aptariamų sutarčių, kuriais atsakovai patvirtina pripažįstą skolą ir įsipareigoja ją grąžinti, niekaip negali paaiškinti aplinkybės, kodėl, nebūdami skolingi (negavę pinigų) atsakovai pasirašė penkias sutartis, kuriose nurodomos skirtingos jų iš V. S. pasiskolintos sumos bei skirtingi prievolių įvykdymo terminai. Pažymėtina ir tai, jog atsakovai pripažįsta 57 700 JAV dolerių gavimo faktą 1995 – 1996 metų laikotarpiu, kas pagal to meto valiutų kursą atitiktų 230 000 Lt. Byloje nėra jokių įrodymų, kad per laikotarpį iki 1998-01-01 atsakovai būtų grąžinę bent dalį šios skolos. 1998-01-01 sutartimis, kuriose atsakovai 2006 metais yra padarę įrašus dėl skolų pripažinimo, nurodyta paskolinta suma iš viso 200 000 Lt (19-20 b.l.). Taigi, pripažinimas aptariamais įrašais 200 000 Lt paskolos gavimo, o apeliaciniame skunde pripažinimas 57 700 JAV dolerių (230 000 Lt) gavimo taip pat yra prieštaringas ir negalintis paaiškinti visų penkių 1998 m. sutarčių pasirašymo aplinkybių. Šis atsakovų pozicijos prieštaringumas, atsižvelgiant taip pat ir į tai, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovai apskritai neigė paskolos santykių tarp jų ir ieškovo egzistavimą (atsiliepime į ieškinį nurodė apskritai jokios paskolos (netgi tos jos dalies, kurią pripažįsta apeliaciniame skunde) negavę (58 b.l.)), vertintinas kaip aplinkybė, liudijanti atsakovų paaiškinimų dėl paskolos sutarčių sudarymo aplinkybių ir pinigų gavimo fakto nepatikimumą. Todėl kaip labiau tikėtini, atitinkantys faktinę situaciją, vertintini ieškovo paaiškinimai, jog 1997 ir 1998 metų sutartys buvo pasirašomos, jose nurodant sumas su priskaičiuotomis palūkanomis ir delspinigiais, kas iš esmės neprieštarauja ir atsakovų pozicijai, jog pinigų perdavimas įvyko anksčiau – 1995 – 1996 metais. Vertindama atsakovų argumentus, esą dėl tos pinigų sumos, kuri jiems realiai nebuvo perduota, paskolos sutartys turėtų būti pripažįstamos nesudarytomis, teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis asmenimis, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad CK normomis, atsižvelgiant į civilinėje teisėje vyraujantį dispozityvųjį metodą, nesiekiama detaliai sureguliuoti visų sutartinių teisinių santykių formų. Taigi šalių sudaroma sutartis gali atitikti, bet gali ir neatitikti vienos iš CK reglamentuojamų sutarčių rūšių, arba ji gali turėti kelių sutarčių požymių. Sprendžiant dėl iš šalių sudarytos sutarties kylančių prievolių apimties ir šalių atsakomybės pagal sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties nuostatomis, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, ir tik tada, jeigu tam tikras klausimas šalių neaptartas, turi būti vadovaujamasi CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi, sutarčių laisvės principas suponuoja galimybę sutarties šalims sudaryti ne tik tokią paskolos sutartį, kuria paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui paskolos sutarties dalyką (ginčo atveju – tam tikrą pinigų sumą), tačiau ir tokią sutartį, kuria apibendrinamos šalių anksčiau sudarytos paskolos sutartys, pagal šias sutartis apskaičiuotos palūkanos, įvykdyta prievolių pagal sutartis dalis ir nustatoma (konstatuojama) likusi negrąžinta skolos bei palūkanų dalis. Būtent tokios – apibendrinančios anksčiau sudarytas paskolos sutartis – ir yra sutartys, kurių pagrindu byloje pareikštas ieškinys. Apeliacinės instancijos teismas šias sutartis kvalifikuoja ne kaip tiesiogines paskolos sutartis CK 6.870 straipsnio prasme, bet kaip ankstesnių ginčo šalių (ieškovo ir atsakovų) tarpusavio paskolinių santykių suvestines sutartis. Tokiu atveju tampa aktualu, ar byloje yra įrodyta, jog tarp šalių iš tiesų anksčiau buvo sudarytos paskolos sutartys ir, ar pagal jas buvo skolinami (perduodami) pinigai, ar sutartyse buvo numatytas palūkanų mokėjimas, netesybos už prievolės neįvykdymą laiku, t.y. ar naujai šalių pasirašytose sutartyse atspindimi ankstesniųjų paskolos teisnių santykių pagrindu vėliau iš dalies modifikavęsi santykiai.

Nors, minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovai neigė pinigų, kaip paskolos dalyko, gavimo iš ieškovo faktą, apeliaciniame skunde jie nebeginčija aplinkybės, jog 1995 – 1996 metais pasirašytų skolos raštelių pagrindu jie yra gavę iš ieškovo 57 500 JAV dolerių sumą, taigi, paskolos santykių tarp šalių egzistavimas minėtų skolos raštelių pagrindu abejonių nekelia. Minėta, jog byloje nėra įrodymų, kad laikotarpiu nuo paskolos dalyko perdavimo (1995 – 1996 metų) iki paskutinių paskolos sutarčių pasirašymo (1998-01-01) atsakovai būtų grąžinę kokią nors dalį paskolintos pinigų sumos ar mokėję palūkanas arba netesybas (delspinigius), todėl šių nesumokėtų sumų priskaičiavimas kaip atsakovų skolos ir jų perkėlimas į vėliau šalių pasirašomas sutartis negali būti vertinamas kaip argumentas, jog prievolė grąžinti pinigų sumas, nurodytas šiose sutartyse, neatsirado.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teismų praktikoje panašaus turinio skolų suvestinės pripažįstamos skolos dokumentu (paskolos sutartimi), jeigu įrodymų visuma lemia, jog paskolos davėjas anksčiau perdavė paskolos gavėjui paskolos sutarties dalyku nurodytus pinigus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė prievolių, kilusių iš 1998-01-01 sutarčių mastą, t.y. teisingai konstatavo, jog šių sutarčių pagrindu atsakovams atsirado pareiga grąžinti būtent jose nurodytą pinigų sumą – 444 436 Lt.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Šioje byloje kilo ginčas dėl senaties termino pabaigos teisinių pasekmių taikymo (CK 1.131 straipsnio 1 dalis) ir skolininkų veiksmų, nutraukiančių ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 2 ir 3 dalys).

1998-01-01 paskolos sutartys buvo sudarytos galiojant CK 1964 metų redakcijai (toliau tekste ir – Senasis CK). Senojo CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Senojo CK 86 straipsnis). Pagal 1998-01-01 šalių pasirašytas sutartis buvo nustatyti tokie prievolės grąžinti skolą įvykdymo terminai: 1998-02-01 (19 b.l.); 1998-05-01 (20 b.l.); 1998-08-01 (21 b.l.); 1998-11-01 (22 b.l.) bei 1999-01-01 (23 b.l.). Atitinkamai, skolų negrąžinus šiais terminais, ieškinio senatis pagal Senojo CK normas turėjo baigtis : 2001-02-01; 2001-05-01; 2001-08-01; 2001-11-01 bei 2002-01-01. Tačiau nuo 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja CK redakcija (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtino, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau tekste ir – Įsigaliojimo įstatymas) 2 straipsnis), kurios 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų bendras ieškinio senaties terminas. Remiantis Įsigaliojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

Tai reiškia, jog pagal dvi paskolos sutartis, kuriose prievolės įvykdymo terminas nurodytas 1998-02-01 ir 1998-05-01, ieškinio senaties terminas pasibaigė iki CK įsigaliojimo (2001-02-01 ir 2001-05-01), jeigu per ieškinio senaties terminą atsakovai nenutraukė senaties termino eigos, t.y. neatliko veiksmų, kurie liudija, kad jie pripažįsta skolą (Senojo CK 89 straipsnio 2 dalis). Veiksmais, nutraukiančiais ieškinio senatį, pripažįstamas prievolės (jos dalies) vykdymas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktais skolos grąžinimo rašteliais, konstatavo, jog prievolės buvo vykdomos dalimis 2001-2008 metais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog seniausia dalies skolos grąžinimo data yra nurodyta 2011-11-20 (100 b.l.), t.y. šis mokėjimas atliktas jau po senaties termino pabaigos pagal sutartis, kuriose prievolės įvykdymo terminai buvo 1998 m. vasario 1 d. ir gegužės 1 d.. Taigi, remiantis šiuo įrodymu, negalima konstatuoti, jog šiais veiksmais (1000 Lt skolos grąžinimu 2001-11-20 ir vėlesniais skolų mokėjimais) galėjo būti nutraukta ieškinio senaties termino eiga pagal aptariamas dvi sutartis, kadangi galima nutraukti tik nepasibaigusį terminą.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog būtent šiose dviejose sutartyse yra atsakovų įrašai, padaryti 2006 m. kovo 24 d., kad jie skolą pripažįsta ir įsipareigoja ją grąžinti (70, 77 b.l.). Įstatymas (nei Senojo CK normos, nei šiuo metu galiojantis CK) nereglamentuoja, kaip turėtų būti vertinami skolininko veiksmai, pripažįstantys skolą, dėl kurios ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Šie įrašai, kurias pripažįstama atsakovų skola ieškovui, padaryti, viena vertus, jau po senaties termino pabaigos, antra vertus, jau galiojant naujajam CK, taigi, ir jame nustatytiems ieškinio senaties terminams. Šis atsakovų įsipareigojimas teisėjų kolegijos vertinimu laikytinas nauja atsakovų prievole, kuri, remiantis anksčiau aptartu sutarčių laisvės principu, yra galima, nes įstatymas nedraudžia nei pripažinti, nei vykdyti prievolę, dėl kurios yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Šios naujos prievolės įvykdymo terminas sutartyje nenustatytas, taigi, prievolė turėjo būti įvykdyta per septynias dienas nuo pareikalavimo (CK 6.53 straipsnio 1 ir 2 dalys); tokį reikalavimą ieškovas atsakovams išsiuntė 2009-12-02 (36 b.l.), taigi, laikytina, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui pagal šias dvi sutartis nėra suėjęs.

Pagal kitas tris sutartis, kuriose prievolės įvykdymo terminai buvo nustatyti 1998-08-01, 1998-11-01 bei 1999-01-01 (21- 23 b.l.) ieškinio senaties terminai, įskaitant iki CK įsigaliojimo praėjusį laiko tarpą, būtų suėję atitinkamai 2008 m. rugpjūčio 1 d., lapkričio 1 d. bei 2009 m. sausio 1 d., jeigu skolininkai nebūtų atlikę veiksmų, kuriais ieškinio senatis nutraukiama (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Ar skolininkai atliko veiksmus, nutraukiančius ieškinio senatį ir, jeigu atliko, tai kurios iš šių sutarčių atžvilgiu, vertintina pasisakant dėl abiejų ginčo šalių argumentų, susijusių įmokų paskirstymo eiliškumu.

Dėl prievolės (jos dalies) įvykdymo apimties bei įmokų paskirstymo eiliškumo

Pirmosios instancijos teismas, remdamas į bylą pateiktais rašteliais, kuriais patvirtinamas dalies prievolės įvykdymas (84-95, 97-101 b.l.), konstatavo, jog atsakovai 2001-2008 m laikotarpiu yra sumokėję ieškovui 40 830 Lt sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat, teismas, remdamasis aplinkybe, jog paskolos sutarties dėl 100 000 Lt sumos, kurioje prievolės įvykdymo terminas buvo nurodytas 1998-05-01, originalas yra pas atsakovus, konstatavo, jog yra įrodyta, kad prievolė pagal šią sutartį yra įvykdyta pilnai, t.y. atsakovai yra grąžinę ieškovui visą 100 000 Lt sumą, o ne 50 000 Lt, kaip nurodo ieškovas. Ieškovas apeliaciniame skunde su šia teismo išvada nesutinka.

Pagal CK 6.65 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą (kaip buvo šiuo atveju), tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Vadinasi, tik visos skolos grąžinimo atveju, kreditorius turi pareigą skolos dokumentą grąžinti skolininkui, o skolos dokumento buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Pagal įrodinėjimo taisykles, preziumuojamų faktų nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas); tokie faktai gali būti paneigiami bendra tvarka. Tai reiškia, jog skolos dokumentui esant pas skolininkus ir galiojant prezumpcijai, jog tokiu atveju visa skola laikoma grąžinta, ne atsakovai turi pareigą įrodyti, kad grąžino visą skolą, o ieškovui tenka pareiga šią prezumpciją paneigti, t.y. įrodyti, jog buvo grąžinta tik dalis skolos. Kadangi šiuo atveju ginčas tarp šalių kilęs dėl 50 000 Lt skolos grąžinimo / negrąžinimo, tai pagal įrodymų leistinumo taisykles (CPK 177 straipsnio 3 dalis, CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.871 straipsnio 1 dalis), kilus ginčui dėl sandorio įvykdymo fakto, šalys negali remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti. Šiuo atveju ieškovas aplinkybę, jog pagal aptariamą sutartį jam buvo grąžinta ne 100 000, bet 50 000 Lt, įrodinėjo savo paaiškinimais bei liudytojų parodymais. Tačiau tokios įrodinėjimo priemonės šiuo atveju nėra leistinos ir nėra pagrindo pripažinti, kad jomis yra paneigta skolos grąžinimo pagal dokumentą, esantį pas skolininką, prezumpcija.

Įmokų paskirstymą, kai yra kelios skolos, reglamentuoja CK 6.55 straipsnis, kurio 1 dalyje skolininkui mokėjimo metu suteikiama teisė pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Ribojama tik skolininko galimybė be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Tuo atveju, kai skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms (aptariamo straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju rašteliai, kuriais patvirtinamas skolos grąžinimas, daugeliu atvejų surašyti ieškovo, taigi, juose nėra užfiksuotas skolininkų pareiškimas, kuri skola grąžinama. Be to, tuo metu, kai buvo fiksuojamas skolos grąžinimo faktas, visų prievolių įvykdymo terminas buvo suėjęs (minėta, jog pirmas skolos grąžinimas fiksuotas 2001-11-20, kai vėliausias prievolės įvykdymo terminas buvo 1999-01-01). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju įmokų paskirstymas pagal atsakovų nurodomą modelį – esą įmokos turėtų būti įskaitomos seniausioms skolos dengti, kuriomis, pasak atsakovų, laikytinos skolos pagal sutartis, kurios turėjo būti grąžintos 1998-02-01 ir 1998-05-01, neatitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, šalių sudarytų sutarčių esmės bei pačių ginčo šalių prievolių vykdymo praktikos.

Šiuo atveju visos penkios paskolos sutartys buvo pasirašytos vienu metu – 1998 m. sausio 1 d.. Taigi, prievolių grąžinti skolą atsiradimo prasme nei viena iš jų negali būti laikoma seniausia. Įstatyme vartojama sąvoka ,,seniausia skola“ neturi būti aiškinama tiesmukai, vien remiantis tuo, kad vienoje iš sutarčių skolos grąžinimo terminas nurodytas keletu mėnesių ankstesnis, negu kitoje / kitose. Tiek iš prievolės vykdymą patvirtinančių dokumentų turinio, tiek iš ieškovo raginimo grąžinti skolą (36 b.l.) darytina išvada, jog suėjus prievolės įvykdymo terminams pagal visas penkias tą pačią dieną pasirašytas sutartis, nei viena iš šalių neakcentavo skolų grąžinimo eiliškumo klausimo, kol ginčas neiškilo teisme. Tai leidžia spręsti, jog šalims nebuvo svarbu fiksuoti, pagal kurią iš sutarčių skola grąžinama, nes visas jas šalys traktavo vienodai (bent jau iki 2006-03-24, kai atsakovai tam tikruose sutarties egzemplioriuose padarė papildomus įrašus apie prievolių pripažinimą). Taigi, šalių bendradarbiavimo praktika, vykdant sutartį, ir aiškių kriterijų, numatytų CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nebuvimas, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui spręsti, jog tokiu atveju įmokos turėtų būti skirstomos proporcingai visoms skoloms. Įmokų paskirstymas pagal pažodinį aptartoje teisės normoje nurodytą eiliškumą, kai šalys, vykdydamos sutartį, pačios šios normos nuostatomis nesivadovavo, prieštarautų CK 6.38 straipsnyje įtvirtintiems prievolių vykdymo principams.

Atsakovų pozicija įmokų paskirstymo eiliškumo klausimu vertintina kaip prieštaringa ir dėl tos aplinkybės, jog prievolių vykdymo metu, minėta, ieškinio senaties terminai pagal sutartis, kurių prievolių įvykdymo terminai buvo seniausi, buvo pasibaigę. Ši aplinkybė nėra kliūtimi vykdyti prievoles, tačiau įvertinant atsakovų poziciją jų procesiniuose dokumentuose, kuriuose akcentuojama ieškinio senaties svarba, darytina išvada, jog jie nebūtų vykdę prievolių pagal sutartis, kurių reikalavimams suėjusi senatis, jeigu būtų šią aplinkybę žinoję.

Atitinkamai, įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog nagrinėjamu atveju teisingumo bei proporcingumo principus atitinka būtent įmokų paskirstymas visoms skoloms dengti ir todėl laikytinas nepasitvirtinusiu atsakovų apeliacinio skundo argumentas dėl ieškinio senaties termino pabaigos pagal tris 1998-01-01 paskolos sutartis, kuriose nebuvo padaryti papildomi prierašai, kuriais šios skolos pripažįstamos.

Su įmokų paskirstymo eiliškumu, teismui konstatuojant įvykdytos prievolės mastą, apeliaciniame skunde nesutinka ir ieškovas, nurodydamas, jog pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas įmokos pirmiausia turėjo būti skiriamos palūkanoms ir netesyboms (2 ir 3 dalys), o tik po to – pagrindinei prievolei įvykdyti (4 dalis). Šie ieškovo apeliacinio skundo argumentai, grindžiami įstatymo nuostatomis, taip pat netaikytini vertinant šalių santykius prievolių vykdymo procese dėl jau anksčiau aptartų, susijusių su įmokų paskirstymo eiliškumu, argumentų. Nei viename iš ieškovo ranka surašytų ir pasirašytų raštelių nėra nurodoma, jog atitinkamas sumas gavo kaip palūkanų ar netesybų mokėjimą. Taip pat pažymėtina, jog palūkanų pagal sutartis mokėjimas 1998 metų sutartyse nebuvo numatytas, o remiantis Senojo CK normomis (291, 292 straipsniai), paskolos sutarties atlygintinumas, skirtingai nuo šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo, nebuvo preziumuojamas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovo argumentai dėl įmokų priskyrimo palūkanoms apskritai nepagrįsti. Sutartyse buvo numatytos netesybos, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas jas būtų skaičiavęs, reiškęs reikalavimus dėl jų mokėjimo (įvertinant CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą). Pažymėtina ir tai, jog reikšdamas ieškinį, ieškovas taip pat nepareiškė reikalavimo priteisti netesybas. Taigi, aptarti apeliacinio skundo argumentai, kaip ir atsakovų argumentai dėl įmokų paskirstymo eiliškumo, grindžiami įstatymo normomis, kuriomis pačios šalys prievolių vykdymo procese nesivadovavo, nepripažintini pagrindu šioje dalyje keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą įvertinus visas reikšmingas šiai situacijai aplinkybes, o ne tiesmukai taikant teisės normą.

Dėl prievolės dalies įvykdymo, perduodant auksinius dirbinius ir su tuo susijusių naujų įrodymų prijungimo

Minėta, jog tuo atveju, kai sandoris turi būti sudarytas rašytine forma, šios formos nesilaikymo atveju tiek sandorio sudarymo faktas, tiek jo įvykdymo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju atsakovai, nurodydami, kad dalį prievolės (7 700 JAV dolerių arba 30800 Lt) įvykdė perduodami ieškovui atitinkamos vertės aukso dirbinių, jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė. Taigi, šį faktą atsakovai grindžia tik savo paaiškinimais, kurie šiuo atveju nėra leistina įrodinėjimo priemonė. Teismas, prieidamas išvadą, jog aplinkybė dėl dalies prievolės įvykdymo aukso dirbinių forma, rėmėsi ieškovo pripažinimu. Apeliacinis teismas pažymi, kad šiuo atveju ieškovo faktų pripažinimas (CPK 187 straipsnio 1 dalis) buvo įvertintas netinkamai ir nagrinėjant šią faktinę aplinkybę neteisingai buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga (CPK 178 straipsnis). Ieškovas byloje pripažino tik faktą, jog kaip skolos grąžinimą atsakovai jam perdavė auksinių dirbinių, taigi, galima konstatuoti, jog dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra. Tačiau ieškovas bylos procese niekuomet nepripažino atsakovų nurodytos aukso dirbinių vertės. Kadangi prievolės įvykdymo faktas, kai remiamasi aplinkybe, jog įvykdyta prievolės dalis yra atsakovų nurodomos vertės, negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais (taigi, šalių paaiškinimas šioje situacijoje taip pat nėra leistina įrodinėjimo priemonė), būtent atsakovai, teigiantys, kad perdavė ieškovui tam tikros vertės aukso dirbinius, turėtų šią aplinkybę įrodyti. Todėl teismo argumentas, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovo nurodomą aukso dirbinių kokybę bei vertę, nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovui perduota aukso dirbinių verte turėtų būti mažinama ieškovui priteistina suma, nepripažįstant šių dirbinių perdavimo kaip palūkanų ar netesybų mokėjimo (kaip teigiama ieškovo apeliaciniame skunde), tačiau tokiu atveju lieka nepašalinta spraga įrodinėjimo procese: minėta, jog atsakovai tik nurodė aukso dirbinių vertę, nepateikdami jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų; aukso dirbinių vertės nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme aiškiai nebuvo įvardijęs ir ieškovas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismui ieškovas pateikė du parduotuvės ,,Juvelyriniai dirbiniai“ čekius 188 b.l.), kuriuos prašo prijungti prie bylos kaip naujus įrodymus, pagrindžiančius, pasak jo, atsakovų jam perduotų aukso dirbinių vertę.

Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl teisnių prielaidų prijungti prie bylos šiuos naujus įrodymus.

Įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis), įrodymai, kuriais į ieškinį atsikertama, turi būti pateikti su atsiliepimu (CPK 142 straipsnio 2 dalis); esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008).).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įrodymai, kuriuos pateikė su apeliaciniu skundu ieškovas, pateikti pavėluotai: abiejų kvitų data yra 1998 m. vasario 17 d. Taigi, akivaizdu, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovui turėjo būti žinoma apie šių įrodymų egzistavimą ir jis turėjo galimybę juo pateikti teismui.

Tačiau spręsdama, ar neegzistuoja kita CPK 314 straipsnyje nurodyta sąlyga – būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau (t.y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo), teisėjų kolegija nurodo, jog, minėta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prievolės dalies įvykdymo atsakovams perduodant ieškovui aukso dirbinius, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pareigą įrodyti jam perduotų aukso dirbinių vertę priskyrė ieškovui, nors pagal įstatymą šią aplinkybę turėjo įrodinėti atsakovui. Būtent ši įrodinėjimo pareigos paskirstymo klaida ir lemia poreikį ieškovui teikti įrodymus apie aukso dirbinių vertę, kad būtų paneigta teismo išvada dėl prievolės įvykdymo apimties, nes ginčo dėl fakto, kad aukso dirbiniai buvo ieškovui perduoti, nėra. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šių naujų įrodymų neprijungimo atveju, byloje liktų neišspręstas klausimas, kokia apimtimi prievolė šiuo būdu buvo įvykdyta, o tai yra viena iš esminių byloje nustatinėjamų aplinkybių, nes nenustačius prievolės įvykdymo apimties, nėra galimybės priimti teisingo, pagrįsto bei teisėto sprendimo dėl skolos priteisimo. Vadinasi, nėra galimybės nustatyti, kokia dalimi yra pagrįstas ieškinys. Taigi, naujų įrodymų neprijungimas apeliacinės instancijos teisme lemtų, jog byla dėl to, kad liko neišaiškinta svarbi, tačiau nedidelės įrodinėjimo apimties faktinė aplinkybė, turėtų būti grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo visa apimtimi. Todėl šiuo atveju ne naujų įrodymų prijungimas, bet jų neprijungimas, užvilkintų bylos procesą ir prieštarautų proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis).

Taip pat pažymėtina, jog nors atsakovai prieštarauja šių naujų įrodymų prijungimui remdamiesi ir argumentu, esą neaišku, ar tai būtent kvitai, patvirtinantys jų perduotų ieškovui aukso dirbinių vertę, patys jokių įrodymų, kurie patvirtintų jų nurodomas aplinkybes dėl aukso dirbinių vertės ar kurie paneigtų ieškovo nurodomas aplinkybes, neteikė ne tik pirmosios instancijos teisme; jie jų neteikia ir apeliacinės instancijos teismui ir netgi nenurodo, jog tokių įrodymų (leistinos pagal įstatymą formos) turi ar galėtų pateikti teismui. Taigi, tokioje situacijoje bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, negalėtų lemti iš esmės kitokio rezultato, negu tas, kurį galima pasiekti prijungus ieškovo pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, nors ir žymiai mažesnę, nei buvo nurodyta atsakovų, bet vis dėlto, tam tikrą įvykdytos prievolės dalį.

Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja esant CPK 314 straipsnyje nurodytam pagrindui priimti ieškovo pateiktus naujus įrodymus – aukso dirbinių pridavimo lombardui čekius ir remtis jais, konstatuojant šiais aukso dirbiniais įvykdytą prievolės dalį.

Vertinant, ar ieškovo pateikti čekiai iš tiesų patvirtina būtent atsakovų perduotų aukso dirbinių vertę, pažymima, jog nėra galimybės absoliučiai tiksliai šią aplinkybę konstatuoti pagal bylos medžiagą. Nei viena iš šalių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tiksliai nenurodė, nei kada, nei kokį kiekį aukso dirbinių atsakovai perdavė ieškovui. Yra tik šalių paaiškinimai apie perduotus juvelyrinius dirbinius, auksines monetas. Šiuo atveju teismas vadovaujasi teismų praktikoje suformuluota taisykle dėl faktų įrodytumo remiantis tikimybių pusiausvyros principu ir konstatuoja, jog atsakovams nepateikus apskritai jokių įrodymų, o ieškovui pateikus įrodymus, jog buvo priduoti juvelyriniai dirbiniai, keletas auksinių monetų (kas bent jau atitinka šalių paaiškinimus dėl perduotų daiktų rūšies), labiau tikėtina, jog tai ir yra tie aukso dirbiniai, kuriuos ieškovas gavo iš atsakovų. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai neteisingai traktuoja tam tikus teismo sprendimo motyvus: esą sprendime nurodyta, kad prievolė grąžinti skolą buvo vykdoma 2001 – 2008 metais, o šie kvitai yra 1998 m. vasario 17 dienos. Teismas šiuos atsakovų cituojamus argumentus sprendime siejo išskirtinai su rašteliais, kuriais fiksuotas dalies skolos grąžinimas pinigais, o dėl prievolės įvykdymo aukso dirbinių pavidalu momento, sprendime nieko nėra nurodoma. Jau minėta, jog ir pačios ginčo šalys nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neįvardijo nei tikslios aukso dirbinių perdavimo datos, nei tikslaus jų kiekio.

Apibendrindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pripažintina, kad perduodami aukso dirbinius ieškovui, atsakovai įvykdė prievolės dalį, patvirtintą rašytiniais įrodymais (čekiais) – 2 236,30 Lt sumai. Taigi, atsakovų ieškovui įvykdyta prievolės suma iš viso yra 143 066,30 Lt (40 830 + 100 000 + 2 236.30) Dėl šio konstatavimo pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant ieškovui iš atsakovų priteisiamą sumą nuo 272 806 Lt (79 010,08 erų) iki 301 369,70 Lt (444 436 –143 066,30), t.y. iki 87 282,70 eurų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstomos pagal proporcingumo principą: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priešinga ginčo šalis turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93, 98 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, teisingai apskaičiavo patenkintų / atmestų reikalavimų proporcijas, tačiau keičiant teismo sprendimą patenkinama didesnė pareikštų reikalavimų dalis: apeliaciniam teismui konstatavus, jog iš prašytų priteisti 394 436 Lt, priteista suma turi būti padidinta nuo 272 806 Lt (79 010,08 erų) iki 301 369,70 Lt (87 282,70 eurų), patenkinta ieškinio reikalavimų proporcija yra 76,40 procentų. Atitinkamai perskirstomos pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos: ieškovui iš atsakovų priteisiama 221,27 eurai (764 Lt) žyminio mokesčio ir 874,34 eurai (3 018,92 Lt) atstovavimo išlaidų, iš viso –1 095,61 eurų, šias išlaidas, kaip ir visas kitas bylinėjimosi išlaidas paskirstant atsakovams lygiomis dalimis, t.y. po 547,80 eurų, kadangi prievolė dėl bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (atlyginimo) nėra solidari.

Atmestų ieškinio reikalavimų proporcija tokiu atveju yra ne teismo nurodyti 31, bet 23,60 procentai, todėl atsakovams iš ieškovo priteisiama 58,10 eurų (200,60 Lt) atstovavimo išlaidų (po 29,05 eurus kiekvienam).

Teismo sprendimu taip pat iš atsakovų valstybei yra priteistas 5766 Lt žyminis mokestis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo šį žyminį mokestį. Kadangi byloje buvo pareikštas ieškinys dėl 394 436 Lt sumos priteisimo, tai pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, turėjo būti sumokėta iš viso 7 944,36 Lt žyminio mokesčio (7 000 Lt + 944,36 Lt (1 procentas nuo ieškinio sumos, viršijančios 300 000 Lt)). Ieškovas už ieškinį sumokėjo 1 000 Lt žyminio mokesčio (5, 53 b.l.), nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo buvo atleistas. Patenkinus ieškinį 76,40 procentų, atitinkama proporcija žyminio mokesčio, sumokėto ieškovo, priteisiama jam, o skaičiuojant žyminį mokestį, priteistiną iš atsakovų valstybei, turi būti įvertinta ir ieškovo sumokėta žyminio mokesčio suma. Taigi, iš atsakovų valstybei priteistina 76,40 procentų nuo 6 944,36 Lt (7 944,36 Lt – 1 000 Lt), t.y. 5 305,49 Lt (6 944,36 x 0,7640). Iš atsakovų valstybei priteisiama 1 536,58 eurų, šią sumą priteisiant iš atsakovų lygiomis dalimis – po 768,29 eurų (2 652,75 Lt).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal analogiškus principus, proporcijas nustatant pagal patenkintų / atmestų apeliacinių skundų reikalavimų dalį, kuri šiuo atveju nustatoma nuo apeliaciniu skundu ginčijamos sumos.

Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl galimybės prijungti ieškovo atstovo pateiktus naujus įrodymus apie ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas atstovavimo išlaidas. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, atstovavimo išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Apeliacinės instancijos teismas bylą rašytinio proceso tvarka nagrinėjo 2015 m. vasario 10 d., 16 val. (222 b.l.). Pagal CPK 325 straipsnio 1 dalį, teismas, baigęs nagrinėti bylą, nutaria, kada bus priimtas ir paskelbtas sprendimas ar nutartis. 2015-02-10 nutartimi buvo nustatyta, kad sprendimas ar nutartis bus skelbiami 2015 m. vasario 24 d. (šios dienos nutartimi paskelbimo terminas pratęstas iki 2015-03-05 d., 16 val). Vadinasi, bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas 2015-02-10 ir būtent iki posėdžio pradžios (nurodytos dienos 16 val.) teismui galėjo būti pateikiamas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas bei šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai. Lietuvos apeliaciniame teisme toks ieškovo atstovo prašymas gautas 2015-02-18, prašyme pavėluotą jo pateikimą motyvuojant tuo, jog viešoje elektroninėje teismo posėdžių paieškos sistemoje įvedus ieškovo vardą bei pavardę, duomenų apie 2015-02-10 teismo posėdį, taip pat apie 2015-02-24 numatytą sprendimo / nutarties paskelbimą nerasta. Tokia aplinkybė (nepaskelbimas apie posėdžio laiką) galėtų būti pagrindu atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, tačiau šiuo atveju, patikrinus viešai skelbiamus teismo posėdžių tvarkaraščių duomenis, tokių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti: įvedus ieškovo pavardę ir vardus į paieškos sistemą tokia tvarka, kaip reikalaujama pagal lietuvių kalbos taisykles (asmens vardas ir pavardė yra tikriniai daiktavardžiai, todėl pradedami rašyti didžiąja raide), paieškos sistemoje pateikiamos visos su šios bylos nagrinėjimu susijusios teismo posėdžių datos. Tai, kad ieškovo atstovas ieškovo pavardę ir vardus įrašė mažosiomis raidėmis (tai patvirtina jo pateiktas išrašas iš paieškos sistemos), yra paties ieškovo atstovo, o ne teismo ar sistemos klaida. Todėl pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės bei priimti ieškovo atstovo teikiamus įrodymus apie bylinėjimosi išlaidas, neegzistuoja. Teisėjų kolegija šių įrodymų nepriima ir pavėluotai pateikto prašymo iš esmės nesvarsto.

Ieškovas, paduodamas apeliacinį skundą, kuriuo ginčijama suma sudarė 71 630 Lt, sumokėjo 500 Lt žyminio mokesčio (187 b.l.); nuo likusios žyminio mokesčio sumos prašė atleisti ir teismas šį prašymą 2014 m. birželio 30 d. nutartimi patenkino (210 b.l.); atsakovai už apeliacinį skundą, kuriuo ginčijo 272 806 Lt sumą, sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio (196 b.l.), nuo likusios žyminio mokesčio sumos prašė atleisti ir teismas šį prašymą 2014 m. birželio 30 d. nutartimi patenkino (211 b.l.). Atsakovų apeliacinis skundas atmetamas visiškai, todėl dėl jų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiama. Ieškovo apeliacinis skundas patenkintas 40 procentų (nuo ginčytos apeliaciniu skundu 71 630 Lt sumos, ieškovui priteista suma padidinta 28 563,70 Lt). Todėl ieškovui iš atsakovų priteisiama 57,92 eurų (200 Lt) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio – po 28,96 eurų (100 Lt).

Taip pat, proporcingai ieškovo patenkinto apeliacinio skundo reikalavimų daliai, iš atsakovų priteistinas žyminis mokestis valstybei, nuo kurio dalies mokėjimo ieškovas buvo atleistas (CPK 96 straipsnis). Būtent, ieškovas už apeliacinį skundą iš viso turėjo sumokėti 2149 Lt, sumokėjo 500 Lt. Teismo nutartimi jis buvo atleistas nuo 1649 Lt žyminio mokesčio mokėjimo, nuo šios sumos atsižvelgiant į patenkintą ieškovo apeliacinio skundo dalį (40 procentų) iš atsakovų į valstybės biudžetą priteistina 191,03 eurų (659,60 Lt), t.y po 95,52 eurų (329,80 Lt) iš kiekvieno jų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovų A. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) solidariai ieškovui V. V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 87 282,70 eurų (301 369,70 Lt) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 87 282,70 eurų sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013-09-11 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovui V. V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš A. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 547,80 eurų (1 891,44 Lt) ir iš V. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 547,80 eurų (1 891,44 Lt) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 768,29 eurų (2 652,75 Lt) ir iš V. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 768,29 eurų (2 652,75 Lt) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovo V. V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 29,05 eurus (100,30 Lt) atsakovui A. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir 39,39 eurus (136 Lt) V. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 29,05 eurus (100,30 Lt) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Priteisti ieškovui V. V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš A. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 28,96 eurų (100 Lt) ir iš V. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 28,96 eurų (100 Lt) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 95,52 eurų (329,80 Lt) ir iš V. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 95,52 eurų (329,80 Lt) žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėKazys KailiūnasEgidija Tamošiūnienė