Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1812-924/2016 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovei L. V. R. dėl iškeldinimo iš patalpų ir atsakovės L. V. R. priešieškinį ieškovei I. M. dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. M. 2015 m. gegužės 25 d. ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriame prašė iškeldinti atsakovę L. V. R. su visa manta iš pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso pastatas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (toliau - nekilnojamasis turtas). Minėtą nekilnojamąjį turtą ieškovė įgijo 2005 m. lapkričio 17 d. mirus tėvui A. M.. Žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė įgijo 2013 m. rugsėjo 16 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, jog nekilnojamasis turtas ieškovei I. M. priklauso asmeninės nuosavybės teise, atsakovė L. V. R. jame gyvena ir naudojasi juo dar nuo ieškovės tėvo A. M. 2005 m. lapkričio 17 d. mirties be jokio teisinio pagrindo. Ne vieną kartą ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu atlaisvinti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau geranoriškai atsakovė neišsikėlė. Kauno m. 19-ojo notarų biuro notarė ieškovės prašymu atsakovei nusiuntė pranešimą, kuriame prašė atsakovę L. V. R. išsikelti iki 2015 m. balandžio 30 d., tačiau atsakovė ir po šio pranešimo neišsikėlė, nurodydama, kad išsikelti nesiruošia. Tokiu būdu atsakovė piktybiškai trukdo įgyvendinti savininko teises ir tinkamai naudotis ieškovei priklausančiu turtu.

Atsakovė L. V. R. su ieškovės I. M. ieškiniu nesutiko bei prašė jį atmesti.

Atsakovė L. V. R. 2015 m. liepos 13 d. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti L. V. R. nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2013 m. liepos 8 d. atsakovė su ieškove I. M. pasirašė taikos sutartį, kurioje šalys susitarė, kad ½ dalis namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie registruoti A. M. vardu, priklauso L. V. R., taip pat šalys susitarė nustatyti, kad ½ dalis namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie registruoti A. M. vardu priklauso I. M.. Sutarties 3.1. punktu ieškovė pripažino L. V. R. teisę į ½ dalies namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie registruoti A. M. vardu ir prašė šį turtą padalinti. Šalys kreipėsi į teismą su 2013 m. liepos 8 d. prašymu dėl taiko sutarties patvirtinimo. Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 10 d nutartimi atsisakė tvirtinti 2013 m. liepos 8 d. taikos sutartį. Po sutarties pasirašymo ieškovė atsisakė vykdyti 2013 m. liepos 8 d. pasirašytą sutartį, atsisakė eiti pas notarą ją įforminti. Ieškovė atsisakydama vykdyti pasirašytą sutartį pažeidė teisės normas, kurios nustato, kad šalys negali vienasmeniškai atsisakyti vykdyti prievolių ir negali atsisakyti vykdyti sutarties. Ieškovė atsisako vykdyti sutartį ir įforminti atsakovei nuosavybes teisę į ½ dalį namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl prašo nuosavybę į minėtus statinius pripažinti teismine tvarka.

Ieškovė I. M. su atsakovės L. V. R. priešieškiniu nesutiko bei prašė jį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 6 d. sprendimu ieškovės I. M. ieškinį tenkino visiškai, o atsakovės L. V. R. priešieškinį atmetė. Teismas nusprendė iškeldinti atsakovę L. V. R. su visa manta iš pastato - gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); priverstinį sprendimo vykdymą dėl atsakovės L. V. R. iškeldinimo atidėjo 2 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisė iš atsakovės L. V. R. ieškovei I. M. 1161,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimus, įvertinęs šalių poziciją bei liudytojų parodymus, pripažino, kad nors rašytinė sutartis tarp atsakovės L. V. R. ir mirusiojo A. M. sudaryta nebuvo, tačiau tarp jų dėl naudojimosi ginčo patalpomis buvo susiklostę neterminuotus panaudos teisniai santykiai. Teismas, vien tuo pagrindu, kad panaudos davėjas žodžiu leido L. V. R. gyventi ginčo patalpose iki pat jos mirties, neturėjo pagrindo laikyti panaudos teisinių santykių terminuotais. Teismas vertino, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovė žinojo apie tarp atsakovės ir mirusio A. M. susiklosčiusius panaudos teisinius santykius, kurie pasak atsakovės, pagal jos ir mirusiojo A. M. susitarimą turėjo tęstis iki pat jos gyvenimo pabaigos. Teismas nustatė, jog civilinėje byloje Nr. 2-1691-151/2014 išreikšta ieškovės I. M. pozicija taip pat patvirtina, kad ieškovei nebuvo žinoma apie nuolatinį jos tėvo ir atsakovės gyvenimą kartu. Taip pat Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje nurodyta, kad „ieškovei buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini), kuriame ji gyvena nuo 1984 metų, mokėjo mokesčius ir siekė šį butą privatizuoti, todėl teismas 2002 m. spalio 28 d. sprendimu gyvenamosios vietos registracijos tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai nuo 1984 metų buvo paskirtas butas, esantis (duomenys neskelbtini)“. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vien tik faktas, jog ieškovė vienu ar kitu laiku gyveno ar bendravo su A. M., nėra pagrindas pripažinti, kad priimant palikimą, jai buvo žinoma apie faktinius panaudos santykius. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovės L. V. R. pozicija dėl panaudos teisinių santykių yra nenuosekli bei dviprasmiška.

Teismas, spręsdamas dėl aplinkybės, kad ginčo turto savininkei panaudos davėjo teisės ir pareigos pagal įstatymą galėjo pereiti pagal anksčiau sudarytą žodinę panaudos sutartį, nurodo, kad taip galėtų atsitikti tik tuo atveju, jeigu registruotina panaudos sutartis būtų įstatymų nustatyta tvarka registruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti. Teismas nustatė, kad atsakovės L. V. R. teisės nebuvo įregistruotos viešajame registre, taip pat iki bylos dėl atsakovės iškeldinimo ieškovei I. M. nebuvo žinoma apie buvusio savininko bei panaudos davėjo A. M. ginčo turto perdavimą naudotis neatlygintinai atsakovei L. V. R., todėl sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovei kaip naujajai ginčo turto savininkei panaudos davėjo teisės ir pareigos perėjo pagal sudarytą žodinę panaudos sutartį pagal įstatymą. Atsakovei neįrodžius, kad ji turi teisę neatlygintinai gyventi ginčo pastatuose, jais naudotis, teismas sprendė, kad reikalavimas dėl atsakovės iškeldinimo tenkintinas.

Teismas, spręsdamas dėl priešieškinyje pareikštų reikalavimų, vadovaudamasis teisės aktuose įtvirtintu reglamentavimu, atsižvelgdamas į faktinius bylos duomenis bei bylos šalių išreikštą poziciją, nesutiko su atsakovės argumentais, jog jai nuosavybės teisė į ½ dalį ginčo nekilnojamojo turto teismine tvarka turėtų būti pripažinta pagal 2013 m. liepos 8 d. tarp šalių pasirašytą taikos sutartį. Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 10 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. 2-14793-151/2013), atsisakė tvirtinti 2013 m. liepos 8 d. taikos sutartį, todėl laikė, jog ji nesukėlė šalims jų siekiamų teisinių pasekmių. Nustatęs, jog byloje nesant duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė pripažino, perdavė ar aiškiai išreiškė valią perduoti atsakovei nuosavybės teises į ginčo patalpas bei įvertinęs ginčijamo sandorio sudarymo, vykdymo faktines aplinkybes, šalių tikslus, valią ir veiksmus ją įgyvendinant, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo 2013 m. liepos 10 d. taikos sutarties ar kuriuo nors kitu CK 4.47 str. pagrindu ir dėl to atsakovės priešieškinio reikalavimus atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde (b. l. 121 - 128) atsakovė L. V. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti sprendimą – ieškovės I. M. ieškinį atmesti, o atsakovės L. V. R. priešieškinį patenkinti bei priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos formuojamos tokio pobūdžio bylose, peržengė dispozityvumo, rungimosi, lygiateisiškumo bei nešališkumo principus.

1. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, peržengė dispozityvumo, rungimosi, lygiateisiškumo bei nešališkumo principus, kadangi priimdamas skundžiamą sprendimą išėjo už ieškinio ribų ir ieškinį tenkino ne tuo pagrindu, kuriuo prašė ieškovė savo ieškinyje. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog šalių nesieja prievoliniai santykiai, todėl taikytinos normos dėl savininko teisių apsaugos, o teismas ieškinį tenkino tuo pagrindu, kad ieškovė turi teisę nutraukti panaudos santykius ir tuo pagrindu iškeldino atsakovę.

2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino tik tą įrodymų dalį, kuri palanki ieškovei, įrodymų, kurie patvirtina atsakovės atsikirtimus, nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė, juos nutylėjo

3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas bei pažeidžiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisminę gynybą, kadangi teisėjas nagrinėjantis bylą nebuvo nei subjektyviai nešališkas, nei nešališkas objektyviąja prasme.

4. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą neatskleidė jos esmės, pažeidė CPK 158 straipsnio ir 159 straipsnio nuostatas, kadangi nagrinėdamas bylą, kurioje privalu buvo išsiaiškinti šalių valią tam, kad teismas galėtų teisingai kvalifikuoti teisinius santykius, nepagrįstai nepripažino ieškovės dalyvavimo bylos nagrinėjime būtinu.

5. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškovės ieškinys yra priimta netinkamai pritaikius materialines teisės normas bei pažeidžiant procesines teisės normas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp atsakovės ir mirusio A. M. buvo susiklostę neterminuoti panaudos teisniai santykiai, kadangi ši išvada padaryta pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą bei nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos. Teismas nevertino 2015 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio metu duotų liudytojų parodymų dėl ko pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

6. Procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą pažeidimas, įtakojo netinkamą materialinių teisės normų taikymą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.642 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad panaudos davėjas pranešęs prieš 3 mėnesius gali nutraukti tik neterminuotą panaudos sutartį. Terminuotą panaudos sutartį gali nutraukti tik panaudos gavėjas.

7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir CK 6.643 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas. Sutinkamai su šia materialinės teisės norma ieškovė perėmė visas A. M. teises ir pareigas pagal faktinius panaudos teisnius santykius, tame tarpe ir pareigą leisti atsakovei ginčo name gyventi iki jos mirties, kaip būtent liudytojams buvo nurodęs velionis A. M.. Būtent netinkamas minėtos normos taikymas, įtakojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

8. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir CK 6.643 straipsnio 1 dalį. Ieškovė yra velionio A. M. dukra, ji nors ir retai, tačiau lankydavosi ginčo name, bendravo su savo tėvu, juo rūpinosi kaip jis sirgo, todėl ji turėjo pasidomėti kokiu pagrindu atsakovė gyvena ginčo name.

9. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nepagrįstai rėmėsi CK 6.643 straipsnio 1 dalimi, kadangi ieškovė yra velionio A. M. įpėdinė, todėl jos teises ir pareigas reglamentuoja CK 6.643 straipsnio 2 dalis. Teismo išvada, kad ieškinys tenkintinas, nes ieškovė nežinojo apie faktinius panaudos santykius yra padaryta nepritaikius materialinės teisės normos, kurią teismas privalėjo pritaikyti.

10. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl priešieškinio dėl ko priimdamas skundžiamą sprendimą neatsklaidė bylos esmės.

11. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog pasirašyta ir nepatvirtinta taikos sutartis nesukuria šalims teisių ir pareigų, kad ji neturi būti vykdoma ir kad pasirašytos taikos sutarties pagrindu negali būti atsakovei pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį gyvenamojo namo ir kitų pastatų, kurie nurodyti sutartyje yra padaryta nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kas įtakojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

12. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį, kadangi nenurodė kokios sąlygos, būtinos sandorį pripažinti galiojančiu, nėra. Teismas nevykdė savo įstatyminės pareigos kvalifikuoti teisinius santykius. Teismas nevertino taikos sutarties ir joje esančio šalių susitarimo, kuriame aiškiai įvardinti teisniai santykiai, kaip bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo, kas atitinka jungtinės veiklos santykius tarp A. M. ir atsakovės.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 136 - 140) ieškovė I. M. prašo atsakovės L. V. R. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas būtent įvertinęs atsakovės poziciją dėl panaudos santykių egzistavimo ir išsprendė bylą įvertindamas atsakovės nurodytus argumentus dėl atsakovės nurodytų panaudos santykių susiklostymo. Tokiu būdu atsakovė visiškai nepagrįstai teigia, kad teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, nes teismas atmesdamas ieškinį vertino atsakovės nesutikimo su ieškiniu pagrindą dėl panaudos santykių egzistavimo. Atsakovė visiškai neteisingai interpretuoja teismo sprendimą, kadangi šioje byloje teismas nesprendė klausimo dėl panaudos sutarties nutraukimo. Teismas vertindamas panaudos santykius su ieškove padarė pagrįstas išvadas, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovei kaip naujajai ginčo turto savininkei panaudos davėjo teisės ir pareigos perėjo pagal anksčiau sudarytą žodinę panaudos sutartį pagal įstatymą. Teisės normų citavimas negali būti vertinamas kaip išėjimas už pareikšto ieškinio ribų. Teismas išsamiai išnagrinėjo atsakovės argumentus dėl panaudos santykių ir su tuo susijusius įrodymus, dėl ko pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovei, kaip naujajai ginčo turto savininkei, panaudos davėjo teisės ir pareigos perėjo pagal anksčiau sudarytą žodinę panaudos sutartį pagal įstatymą. Pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovės teisę gyventi ginčo turte iki pat jos mirties padarė pagrįstą išvadą, kad nesant rašytinės panaudos sutarties, sutarties sąlygos negali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais, nes tai neatspindi tikrosios šalių valios. Atsakovės nuosavybės teisių pripažinimui nėra absoliučiai jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė priešieškinį. Ieškovės nuomone, apeliantės skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ir pilnai išanalizavus ir įvertinus bylos faktines aplinkybes, į bylą pateiktus įrodymus bei tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl turi būti paliktas galioti nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atsakovės apeliacinį skundą neperžengdamas jo ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl iškeldinimo iš ginčo turto patenkintas visiškai, o atsakovės priešieškinis dėl nuosavybės teisių pripažinimo į ginčo turtą atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str.).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovei I. M. 2013 m. balandžio 24 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį ji, kaip įstatyminė įpėdinė, paveldėjo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) su visais priklausiniais. 2013 m. rugsėjo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovė įsigijo 0,1668 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurį 2013 m. rugsėjo 26 d. įregistravo viešajame registre. A. L. V. R. ginčo nekilnojamame turte gyvena ir naudojasi juo dar nuo ieškovės tėvo A. M., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties be jokio teisinio pagrindo. A. L. V. R. 2013 m. spalio 29 d. buvo kreipusis į teismą, prašydama pripažinti asmeninės nuosavybės teises jai, L. V. R., į 1/2 dalį namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); pripažinti asmeninės nuosavybės teises L. V. R. į 1/2 dalį įmokų už žemę, kurias sudarė 50,68 Lt valstybės vienkartinių išmokų, neindeksuotų 32 kartus ir 3105 litų grynųjų pinigų; panaikinti 2013 m. balandžio 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, išduoto 19 – ojo notarų biuro notarės A. U. paveldėtojai I. M. dalį dėl 1/2 dalies namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/2 dalies įmokų už žemę, kurias sudarė 50,68 Lt valstybės vienkartinių išmokų, neindeksuotų 32 kartus ir 3105 litų grynųjų pinigų. Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-1691-151/2014), Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2A-185-657/2015). Atsakovė L. V. R. ir ieškovė I. M. 2013 m. liepos 8 d. buvo pasirašiusios taikos sutartį, kurioje susitarė, kad ½ dalis namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie registruoti A. M. vardu, priklauso L. V. R., taip pat sutarė nustatyti, kad joms priklauso po ½ dalį minėto turto. Jos kreipėsi į teismą su 2013 m. liepos 8 d. prašymu dėl šios taikos sutarties patvirtinimo, tačiau Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 10 d nutartimi prašymą atmetė ir atsisakė tvirtinti pateiktą taikos sutartį. 2015 m. balandžio 10 d. ieškovė I. M. atsakovei L. V. R. per notarą išsiuntė pranešimą, kuriuo atsakovės buvo prašoma iki 2015 m. balandžio 30 d. išsikelti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio ginčo turto. Tačiau atsakovė geranoriškai ginčo patalpų neatlaisvino bei iš jų neišsikraustė, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl jos iškeldinimo, o atsakovė priešieškiniu teismo prašė pripažinti pagal tarp šalių 2013 m. liepos 8 d. pasirašytą taikos sutartį jos nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo patalpų.

Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį išėjo už ieškinio ribų, kadangi ieškinį tenkino tuo pagrindu, kad ieškovė turi teisę nutraukti panaudos santykius ir iškeldinti atsakovę, nors ieškinys buvo pareikštas visiškai kitu – CK 4.95 straipsnio pagrindu, siekiant išreikalauti daiktą iš neteisėto valdymo, ir tokiu būdu pažeidė dispozityvumo, rungimosi, lygiateisiškumo ir nešališkumo principus. Tačiau pati atsakovė savo atsiliepime į ieškinį buvo nurodžiusi ir patvirtinusi, jog ieškovei, kaip mirusiojo asmens turto paveldėtojai, perėjo visos teisės ir pareigos, tame tarpe ir tarp atsakovės bei mirusiojo A. M. susiklostę faktiniai panaudos santykiai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė nei fakto, nei teisės klaidų spręsdamas dėl to, kokie santykiai sieja ginčo šalis, t. y. tinkamai nustatė faktus ir teisingai aiškino susiklosčiusius teisinius santykius, pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantės argumentus dėl to, jog pirmosios instancijos teismas vertino tik tą įrodymų dalį, kuri palanki ieškovei, o įrodymų, kurie patvirtina atsakovės atsikirtimus dėl jos susitarimo su mirusio asmeniu dėl gyvenimo ginčo pastatuose iki jos gyvenimo pabaigos, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos ir civilinės bylos Nr. 2-1691-151/2014, kurioje buvo sprendžiami klausimai dėl bendrosios dalinės nuosavybė sukūrimo, medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovės pozicija dėl jos gyvenimo ginčo turte buvo ir yra nenuosekli bei dviprasmiška, kadangi ji visą laiką duodama paaiškinimus dėl teisės gyventi ginčo turte grindė nuosavybės teise į šį turtą, todėl jos argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kitus apeliantės apeliacinio skundo argumentus, kuriuose ji teigia, jog tarp ginčo šalių 2013 m. liepos 8 d. pasirašytos taikos sutarties pagrindu, kurioje ieškovė pripažino, kad atsakovei priklauso pusė ginčo pastatų nuosavybės teisė, ji įgijo teisę į ½ dalį ginčo patalpų, sprendžia, kad šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti, kadangi Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartimi buvo atsisakytą tvirtinti šią taikos sutartį, kadangi ji prieštaravo teisės aktų reikalavimams.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog yra pagrindas pripažinti atsakovei nuosavybės teises į turtą, pagrįstai ir teisėtai priešieškinį atmetė. Dėl to nėra pagrindo naikinti teismo sprendimo dalies, kuria išspręsti priešieškinio reikalavimai.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartoja ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčo klausimui taikytinas teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Kadangi ieškovė pateikė prašymą atlyginti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, tačiau nepateikė šių išlaidų buvimo faktą bei dydį pagrindžiančių dokumentų, ieškovės bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės taip pat nepriteisiamos.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos 2,16 Eur sudaro mažesnę nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.