Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Edvardas Paliokas, sekretoriaujant Erikai Ališauskienei, dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, atsakovei L. V. R., jos atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės I. M. ieškinį atsakovei L. V. R. dėl iškeldinimo iš patalpų ir atsakovės L. V. R. priešieškinį ieškovei I. M. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė I. M. ieškiniu prašo iškeldinti atsakovę L. V. R. su visa manta iš pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Atsakovė L. V. R. priešieškiniu prašo pripažinti L. V. R. nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Ieškovė prašo ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Ieškovė nurodė:

Dėl ieškinio. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso pastatas genamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (toliau - nekilnojamasis turtas). Minėtą nekilnojamąjį turtą ieškovė įgijo 2005-11-17 mirus tėvui A. M.. Žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė įgijo Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi, 2013-09-16, Nr. 19KU-2134. Nepaisant to, jog nekilnojamasis turtas ieškovei I. M. priklauso asmeninės nuosavybės teise, atsakovė L. V. R. jame gyvena ir naudojasi juo dar nuo ieškovės tėvo A. M. 2005-11-17 mirties be jokio teisinio pagrindo. Ne vieną kartą ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu atlaisvinti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau geranoriškai atsakovė neišsikėlė. Kauno m. 19-ojo notarų biuro notarė ieškovės prašymu atsakovei nusiuntė pranešimą, prašant atsakovę L. V. R. išsikraustyti iki 2015 m. balandžio 30 d., tačiau atsakovė ir po šio pranešimo neišsikėlė, nurodydama, kad išsikelti nesiruošia. Tokiu būdu atsakovė piktybiškai trukdo įgyvendinti savininko teises ir tinkamai naudotis ieškovei priklausančiu turtu.

Dėl priešieškinio. Kauno apylinkės teismas 2013 07 10 nutartimi atsisakė tvirtinti 2013 07 08 sutartį, nes minėta sutartis prieštaravo teisės aktų reikalavimams. Kaip teismas ir nurodė, minimas turtas nebuvo registruotas A. M. vardu, ieškovė buvo jį paveldėjusi, todėl nebuvo pagrindo spręsti dėl turto pasidalijimo. Tačiau akivaizdu, kad teismui nepatvirtinus susitarimo dėl nekilnojamojo daikto perleidimo, jis nebesukelia ir negali sukelti absoliučiai jokių teisinių pasekmių. Jos ydingumą, neatitikimą įstatymų reikalavimams įvertino pats teismas, nutartimi atsisakydamas šią sutartį tvirtinti. Iš atsakovės pozicijos matyti, kad ji nori, kad nuosavybės teisės į turtą būtų pripažintos susitarimo, kuris teismo įvertintas kaip neteisėtas, pagrindu. Toks reikalavimo pagrindas akivaizdžiai neteisėtas. CK 4.47 str. numato nuosavybės įgijimo pagrindus. Vienas iš nuosavybės įgijimo pagrindų yra sandoris, kuris tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudarytas, be to CK 6.393 str. 1 d. numatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Šios formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 6.393 str. 2 d.). Tarp šalių sudaryto susitarimo esmė buvo baigti iškilusius teisinius ginčus. Teismui nepatvirtinus šalių susitarimo, ginčas teisme buvo spręstas ir baigtas, taigi šalių sudaryta sutartis yra tiesiog niekinis dokumentas ir negali būti tvirtinamas kaip šalių susitarimas dėl turto perleidimo. Atsakoves siekis neatlygintinai įgyti turtą yra aiškiai neteisėtas, todėl atsakovės nuosavybės teisių pripažinimui nėra absoliučiai jokio teisinio pagrindo ir atsakovės pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad atsakovė, suvokdama, jog šalių pasirašyta, bet teismo nepatvirtinta sutartis jai nesukelia jokių teisinių pasekmių, kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti nuosavybės teises į tą patį turtą, motyvuojant tuo, kad jis buvo įgytas su A. M. bendrosios jungtinės veiklos pagrindais. Išnagrinėtoje civilinėje byloje teismas laikė esant nustatyta, kad ieškovė negyveno kartu su M., o jų bendravimas nebuvo tokio pobūdžio, kad būtų siekiama tikslo gyventi drauge, tvarkyti ūkį kartu, bendrai kurti turtą abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu.

Dėl ieškinio. Atsakovė su ieškovės tėvu A. M. gyveno faktinėje santuokoje nuo 1987 metų. 2013-07-08 ieškovė sudarė taikos sutartį, kurioje ieškovė buvo išreiškusi ne tik sutikimą, kad ji ginčo name gyventų, bet ir kad ½ dalis turto priklauso atsakovei. Ginčo name atsakovė gyveno kaip A. M. šeimos narys, o po jo mirties kaip velionio šeimos narys, todėl ieškovė nepagrįstai nurodo, kad atsakovė yra savavališkai užėmusi ginčo patalpas. Laikytina, kad tarp velionio A. M. ir atsakovės buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai. Ieškovei buvo žinoma, kad atsakovė naudojosi gyvenamuoju namu bei žemės sklypu, todėl po A. M. mirties ieškovei perėjo visos teisės ir pareigos, kaip A. M. teisių perėmėjai. Su velioniu A. M. buvo susitarimas, kad ginčo name atsakovė gyvens iki savo mirties.

Dėl priešieškinio. 2013 m. liepos 8 d. atsakovė su ieškove I. M. pasirašė taikos sutartį, kurioje šalys susitarė, kad ½ dalis namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie registruoti A. M. vardu, priklauso L. V. R., taip pat šalys susitarė nustatyti, kad ½ dalis namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie registruoti A. M. vardu priklauso I. M.. Sutarties 3.1. punktu ieškovė pripažino L. V. R. teisę į ½ dalies namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie registruoti A. M. vardu ir prašo šį turtą padalinti. Šalys kreipėsi į teismą su 2013 m. liepos 8 d. prašymu dėl taiko sutarties patvirtinimo. Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 10 d nutartimi atsisakė tvirtinti 2013 m. liepos 8 d. taikos sutartį. Po sutarties pasirašymo ieškovė atsisakė vykdyti 2013 m. liepos 8 d. pasirašytą sutartį, atsisakė eiti pas notarą ją įforminti. Ieškovė atsisakydama vykdyti pasirašytą sutartį pažeidė teisės normas, kurios nustato, kad šalys negali vienasmeniškai atsisakyti vykdyti prievolių ir negali atsisakyti vykdyti sutarties. Ieškovė atsisako vykdyti sutartį ir įforminti atsakovei nuosavybes teisę į ½ dalį namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl prašo nuosavybę į minėtus statinius pripažinti teismine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Priešieškinis atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2013-04-24 ieškovei I. M. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį ieškovė, kaip įstatyminė įpėdinė (mirusiojo A. M. duktė), paveldėjo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini)su visais priklausiniais. 2013-09-16 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovė įsigijo 0,1668 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurį 2013-09-26 įregistravo viešajame registre (b.l. 11-14). Pažymėtina, kad atsakovė L. V. R. 2013-10-29 buvo kreipusi į teismą, prašydama pripažinti asmeninės nuosavybės teises L. V. R. į 1/2 dalį namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); pripažinti asmeninės nuosavybės teises L. V. R. į 1/2 dalį įmokų už žemę, kurias sudarė 50,68 Lt valstybės vienkartinių išmokų, neindeksuotų 32 kartus ir 3105 litų grynųjų pinigų; panaikinti 2013-04-24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, išduoto 19 – ojo notarų biuro notarės A. U. paveldėtojai I. M. dalį dėl 1/2 dalies namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/2 dalies įmokų už žemę, kurias sudarė 50,68 Lt valstybės vienkartinių išmokų, neindeksuotų 32 kartus ir 3105 litų grynųjų pinigų. Kauno apylinkės teismas 2014-09-04 sprendimu ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-1691-151/2014), Kauno apygardos teismo 2015-01-12 nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014-09-04 sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2A-185-657/2015), (b.l. 25-32).

2015-04-10 ieškovė I. M. atsakovei L. V. R. per notarą išsiuntė pranešimą, kuriuo atsakovės buvo prašoma iki 2015-04-30 išsikelti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 24). Tačiau atsakovė geranoriškai ginčo patalpų neatlaisvino bei iš jų neišsikraustė, todėl ieškovė 2015-05-25 kreipėsi į teismą dėl jos iškeldinimo.

Šioje byloje sprendžiamas ieškovės ieškinio reikalavimo dėl atsakovės iškeldinimo pagrįstumas ir atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl jos nuosavybės teisės į ginčo patalpas, pagal 2013-07-08 tarp šalių pasirašytą taikos sutartį, pagrįstumas. Kadangi byloje, kuri užvesta dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo patalpų, taip pat pareikštas reikalavimas dėl atsakovės nuosavybės teisių į šias patalpas, teismas pirmiausia įvertina priešieškinio reikalavimą.

Dėl priešieškinio: dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Bylos šalys L. V. R. ir I. M. 2013 m. liepos 8 d. pasirašė taikos sutartį, kurioje susitarė, kad ½ dalis namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie registruoti A. M. vardu, priklauso L. V. R., taip pat šalys susitarė nustatyti, kad šalims priklauso po ½ dalį minėto turto (Taikos sutarties 3 p.) (b.l. 55-56). Šalys kreipėsi į teismą su 2013 m. liepos 8 d. prašymu dėl šios taikos sutarties patvirtinimo, tačiau Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 10 d nutartimi prašymą atmetė ir atsisakė tvirtinti pateiktą taikos sutartį (b.l. 53-54, 57). Kadangi ieškovė gera valia atsisako vykdyti 2013 m. liepos 8 d. pasirašytą taikos sutartį bei pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo patalpų, atsakovė prašo pagal minėtą sutartį jos nuosavybę į turtą pripažinti teismine tvarka.

Teismas, vadovaudamasis teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į faktinius bylos duomenis bei bylos šalių išreikštą poziciją, sprendžia, kad atsakovės priešieškinis nepagrįstas. Teismas nesutinka su atsakovės argumentais, jog jai nuosavybės teisė į ½ dalį namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teismine tvarka turėtų būti pripažinta pagal 2013 m. liepos 8 d. šalių pasirašytą taikos sutartį.

Nuosavybės teisė – subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir duodanti galimybę jos turėtojui savo nuožiūra, kiek leidžia objektyviosios teisės normų nustatytos ribos, tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Kaip jau buvo minėta, Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 10 d. nutartimi atsisakė tvirtinti pateiktą taikos sutartį, todėl ji šalių siekiamų teisinių pasekmių nesukėlė (teisminiai ginčai nesibaigė). Tik teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str.). Jokių duomenų, kad ieškovė būtų perdavusi bei aiškiai išreiškusi valią perduoti nuosavybės teises į ginčo patalpas, byloje nėra. Pažymėtina, kad nors buvo pasirašyta minėta taikos sutartis, tačiau ieškovė nepripažino atsakovės nuosavybės teisės į ginčo patalpas, tą patvirtina ir tarp šalių vykę teisminiai ginčai civilinėje byloje Nr. 2-1691-151/2014 (apeliacine tvarka nagrinėta civilinė byla Nr. 2A-185-657/2015), kurioje buvo sprendžiami reikalavimai dėl turto dalies pripažinimo asmenine nuosavybe, paveldėjimo teisės liudijimo iš dalies panaikinimo, t.y. reikalavimai, susiję su pasirašyta taikos sutartimi. Įsiteisėjus teismo sprendimui bei atsakovei gera valia neišsikėlus iš ginčo patalpų, ieškovė siekė, kad jai nuosavybės teise priklausantis turtas butų atlaisvintas.

Sutarties elementai, kurių pakanka, kad sutartis galiotų, yra šalių susitarimas, t. y. jų valios suderinimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 str.). Įstatymas reglamentuoja, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia (CK 1.93 st. 4 d.). Tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ieškovė atsisakė ir notarine tvarka įforminti sandorį. Nors atsakovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad tarp šalių 2013 m. liepos 10 d. pasirašytą taikos sutartį reikėtų laikyti pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kt. panašaus pobūdžio sutartimi (pvz. mainų), kuriai būtina notarinė forma (CK 6.393 str. 1, 2 d., 6.469 str. 2 d.), tačiau kaip priešieškinio teisinį pagrindą nurodė CK 1.93 str. 4 d. Įvertinus ginčijamo sandorio sudarymo, vykdymo faktines aplinkybes, šalių tikslus, valią ir veiksmus ją įgyvendinant, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygos taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį, kaip ir nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė nuosavybės teisę į ginčo turtą, pasirašydamos 2013 m. liepos 10 d. taikos sutartį, įgijo kuriuo nors kitu CK 4.47 str. pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, priešieškinio reikalavimas pripažinti L. V. R. nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178 str., 185 str.).

Dėl ieškinio: dėl atsakovės iškeldinimo.

Bylos duomenimis ieškovei I. M. nuosavybės teise priklauso pastatas –gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - ūkinis pastatas, unikalus Nr. 4400-2603-8206, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (toliau –ginčo turtas), kuris jai atiteko po A. M. mirties pagal 2013 m. balandžio 24 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 19KU-820.

Tarp šalių ginčo, kad atsakovė gyvena iki šiol ginčo turte nėra, tačiau skiriasi šalių parodymai kokiu pagrindu atsakovė naudojasi ginčo turtu. Ieškovės teigimu, atsakovė naudojasi ginčo turtu be jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovės teigimu, ginčo bute ji apsigyveno teisėtai, žodžiu leidus tuometiniam buto savininkui – A. M., todėl ieškovei, kaip mirusiojo asmens turto paveldėtojai, perėjo visos teisės ir pareigos, tame tarpe tarp atsakovės ir mirusiojo A. M. susiklostę faktiniai panaudos santykiai.

Įvertinęs šalių išdėstytą poziciją bei liudytojų Z.A. R., O. Č., A. A. M. parodymus, teismas pripažįsta, kad tarp atsakovės L. V. R. ir mirusiojo A. M. dėl naudojimosi ginčo patalpomis buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai. Minėti liudytojai patvirtino, kad atsakovė su velioniu ginčo turte gyveno kartu iki pat jo mirties. Pažymėtina, kad ir ieškovė iš esmės neginčijo šių liudytojų bei pačios atsakovės nurodytų aplinkybių, teigdama, tik tiek, kad jai apie susiklosčiusius faktinius panaudos santykius nebuvo žinoma. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad nors rašytinės sutartis sudaryta nebuvo, tačiau tarp mirusiojo A. M. ir atsakovės L. V. R. buvę santykiai kvalifikuotini kaip neterminuoti panaudos teisiniai santykiai. Vien tai, kad, pasak atsakovės, panaudos davėjas žodžiu jai leido gyventi ginčo patalpose iki pat jos mirties, nėra pagrindo laikyti panaudos teisinių santykių terminuotais (CPK 178 str., 185 str.).

Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju iš šalių procesiniuose dokumentuose išreikštos pozicijos, atsakovės bei liudytojų paaiškinimų, dar iki ginčo turto paveldėjimo, apie tuometinio turto savininko ir atsakovės gyvenimą kartu ginčo patalpose ieškovė žinojo. Tačiau teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė žinojo būtent apie susiklosčiusius panaudos teisinius santykius, kurie, pasak atsakovės, pagal jos ir A. M. susitarimą turėjo tęstis iki pat jos gyvenimo pabaigos. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, nors ieškovė ir kategoriškai neneigė, kad galėjo būti susiklostę faktiniai panaudos santykiai, tačiau taip pat nurodė, kad jai apie juos nebuvo žinoma. Anksčiau minėti liudytojai nurodė, kad nors ieškovė lankydavosi pas savo tėvą, tačiau tie apsilankymai nebuvo dažni, todėl galima daryti išvadą, kad ieškovė su savo tėvu artimai nebendravo. Civilinėje byloje Nr. 2-1691-151/2014 išreikšta ieškovės I. M. pozicija taip pat patvirtina, kad ieškovei nebuvo žinoma apie nuolatinį jos tėvo ir atsakovės gyvenimą kartu. Minėtoje byloje ieškovė I. M. nurodė, kad „ieškovė (L. V. R.) gyveno kartu nenuolatinai, vis išsiskirdavo“ (b.l. 26), kad L. V. R. ir A. M. gyvenimas kartu buvo nenuolatinio pobūdžio konstatuota ir civilinėje byloje Nr. 2-1691-151/2014; pavyzdžiui Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje nurodyta, kad „ieškovei buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini), kuriame ji gyvena nuo 1984 metų, mokėjo mokesčius ir siekė šį butą privatizuoti, todėl teismas 2002-10-28 sprendimu gyvenamosios vietos registracijos tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai nuo 1984 m. buvo paskirtas butas, esantis (duomenys neskelbtini)“. Be to, apie buvusius panaudos santykius atsakovė nurodė tik atsiliepime į ieškinį ieškovei iškėlus civilinę bylą dėl iškeldinimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vien tik faktas, kad ieškovė vienu ar kitu laiku gyveno ar bendravo su A. M., teismo vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškovei, priimant palikimą, buvo žinoma apie faktinius panaudos santykius. Pažymėtina, kad pačios atsakovės L. V. R. pozicija dėl panaudos santykių yra nenuosekli bei dviprasmiška. Pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu duodama paaiškinimus savo poziciją dėl teisės gyventi ginčo turte grindė nuosavybės teise į šį turtą (kaip bendrasavininkė), kas jau buvo nustatyta tiek šios civilinės bylos nagrinėjimo metu, tiek nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1691-151/2014 dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, šie atsakovės reikalavimai yra nepagrįsti. Atsakovė iki pat šios bylos iškėlimo neinformavo ieškovės apie susiklosčiusiais panaudos santykius. Pažymėtina ir tai, kad naujai, t.y. ieškovei priėmus palikimą, tarp ieškovės ir atsakovės galimai susiklostę prievoliniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šalys tokiomis aplinkybėmis bylos nagrinėjimo metu nesirėmė bei jų neįrodinėjo. Teismas, priimdamas procesinį sprendimą, privalo laikytis bylos ribų. Teismas negali keisti ieškinyje bei atsikirtimuose nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 str.).

Teismas sutinka, su atsakovės atstovės pozicija, kad ginčo turto savininkei panaudos davėjo teisės ir pareigos galėjo pereiti pagal anksčiau sudarytą žodinę panaudos sutartį pagal įstatymą tik tuo atveju, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti (CK 6.643 str.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovės L. V. R. teisės nebuvo įregistruotos viešajame registre, taip pat iki bylos dėl atsakovės iškeldinimo ieškovei I. M. nebuvo žinoma apie buvusio savininko bei panaudos davėjo A. M. ginčo turto perdavimą naudotis neatlygintinai atsakovei L. V. R., todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovei kaip naujajai ginčo turto savininkei panaudos davėjo teisės ir pareigos perėjo pagal anksčiau sudarytą žodinę panaudos sutartį pagal įstatymą. Atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė norėdama nutraukti panaudos sutartį ir iškeldinti atsakovę, privalėjo nutraukti sutartį įstatymo numatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju byloje pateiktas 2015 m. balandžio 10 d. atsakovei per notaro biurą perduotas pareiškimas, kuriuo ieškovė pranešė atsakovei dėl išsikėlimo iš ginčo turto. Pranešimo esmė yra tame, kad kita šalis galėtų tinkamai pasiruošti ir persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas bei gražinti tai kuo be teisinio pagrindo naudojasi. Nagrinėjamos bylos atveju, ne tik 2015 m. balandžio 10 d. pareiškimas, kurį gavo atsakovė, bet ir pats kreipimasis į teismą pareiškiant ieškinį 2015 m. gegužės 25 d., laikytini tinkamu informavimu (įspėjimu) apie ieškovės valią, jog būtų atlaisvintos ginčo patalpos. Nustatyta, jog atsakovė tebegyvena ginčo patalpose ir po to, kai jai tapo žinoma apie ieškovės valią. Dėl to ieškovė, kaip patalpų savininkė, įgijo teisę reikalauti iškeldinti atsakovę iš patalpų CK 4.98 straipsnio, pagal kurį turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, pagrindu. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, bei atsakovei neįrodžius, kad ji turi teisę neatlygintinai gyventi ginčo turte bei juo naudotis, teismas sprendžia, kad reikalavimas dėl atsakovės iškeldinimo tenkintinas (CPK 178 str., 185 str.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir tuo atvejų, jeigu teismas būtų pripažinęs, kad bylos šalis siejo panaudos teisiniai santykiai, t.y. ieškovei perėjo panaudos davėjo teisės ir pareigos, atsakovės argumentai, kad ieškovė neįspėjo apie panaudos sutarties nutraukimą bei neprašo nutraukti panaudos sutartį, įvertinus teisminę praktiką, šioje byloje neturėtų esminės įtakos ginčo išsprendimu, nes atsakovė apie ieškovės valią buvo įspėta dar prieš kreipiantis į teismą, ieškinys dėl iškeldinimo pareikštas 2015-05-25, tačiau atsakovė ginčo patalpose gyvena iki šiol. Įstatymo leidėjas, nustatydamas teisę bet kada nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, nustatė tik vieną sąlygą, t.y. panaudos sutarties šalis apie tai turi įspėti kitą panaudos šalį prieš tris mėnesius. Jokių kitų sąlygų ar apribojimų nėra nustatyta (CK 6.642 str.). Praėjus trims mėnesiams nuo įspėjimo, šalys tampa nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių.

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.

CPK 284 str. 1 d. numatyta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėti ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Atsakovė ir jos įgaliotas atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovė neturi kur išsikelti. Ieškovės atstovė nurodė, jei atsakovė neturi kur išsikelti, sutiktų, kad teismo sprendimo vykdymas būtų atidėtas 1-2 mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė kitų gyvenamųjų patalpų neturi, bei vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismo vertinimu tikslinga sprendimo vykdymą dėl iškeldinimo atidėti 2 mėnesiams, tam, kad atsakovė turėtų galimybę susirasti kitą gyvenamąją vietą (CPK 284 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad ieškovė kartu su ieškiniu pateikė duomenis, kad atsakovė turi kitą gyvenamą vietą – butą, adresu Vytėnų g. 91-1, Kaune (b.l. 16), tačiau kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, šį turtą atsakovė 2015-07-23 perleido tretiesiems asmenims (taip pat VĮ Registro centro registro duomenys).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinį patenkinus, o priešieškinį atmetus, atitinkamai paskirstytinos ir šalių byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Atmetus priešieškinį, o ieškinį patenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovės priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės nepriteisiant.

Ieškovė pagal 2015-11-03 teismui pateiktą ataskaitą prašo priteisti 1120,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 94-96). Visos šios išlaidos yra pagrįstos byloje pateiktais įrodymais, todėl iš atsakovės priteistinos. Taip pat iš atsakovės ieškovei priteistina 41,00 Eur išlaidų už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio (b.l. 6), (CPK 79 str., 88 str., 93 str., 98 str.).

Kadangi 2015-05-21 ieškovės atstovei sumokėtos išlaidos (patvirtinantys įrodymai pateikti kartu su ieškiniu, b.l. 10), neįtrauktos į 2015-09-16 ataskaitą, o šioje ataskaitoje jau yra nurodytos išlaidos už ieškinio surašymą (400 Eur), kurios atitinka protingumo principą bei 2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, bei atsižvelgiant į šių Rekomendacijų 2 p. nustatytus kriterijus (bylos sudėtingumą; specialių žinių reikalingumą; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį), kitos ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (už ieškinio surašymą) nepriteistinos (CPK 98 str. 1, 3 d.). Taip pat iš atsakovės nepriteistinos išlaidos antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą (b.l. 23), nes jos nebuvo būtinos (CPK 96 str. 1 d. 9 p.).

Kadangi valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 3,00 Eur, teismas šių išlaidų iš atsakovės nepriteisia (CPK 88 str. 3 p., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 268- 270 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai. Priešieškinį atmesti.

Iškeldinti atsakovę L. V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) su visa manta iš pastato –gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Priverstinį sprendimo vykdymą dėl atsakovės L. V. R. iškeldinimo atidėti 2 (dviem) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš atsakovės L. V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei I. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 1161,00 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.