- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-12
- Bylos Nr.
- 2A-185-657/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18038-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Žibutė Budžienė, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- L. V. R.
- Atsakovas
- I. M.
- Trečiasis asmuo
- notarei A
- Advokatai
- Rasa Gradauskienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1691-151/2014 pagal ieškovės L. V. R. ieškinį atsakovei I. M., trečiajam asmeniui notarei A. U. dėl turto dalies pripažinimo asmenine nuosavybe, paveldėjimo teisės liudijimo iš dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. V. R. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį gyvenamojo namo, pastato - šiltnamio, pastato - garažo, pastato ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), ½ dalį įmokų už žemę, kurias sudarė 50,68 Lt valstybės vienkartinių išmokų, neindeksuotų 32 kartus ir 3105 litų grynųjų pinigų; panaikinti 2013-04-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, išduoto 19 – ojo notarų biuro notarės A. U. paveldėtojai I. M. dalį dėl ½ dalies paveldimo turto bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 3-9). Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė A. M., su kuriuo ieškovė nuo 1987 m. rugpjūčio mėn. gyveno faktinėje santuokoje, vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą turtą. Ieškovė A. M. rūpinosi, slaugė iki jo mirties, prisidėjo prie laidotuvių, o iš bendrų lėšų ir bendru darbu ginčo sklype pasistatė namą, šiltnamį, garažą ir ūkio pastatą, kartu gyvendami išsipirko 16,5 arų žemės sklypą. Įmokos už sklypą buvo mokėtos A. M. vardu, jas sudarė 50,68 Lt valstybės vienkartinės išmokos, neindeksuotos 32 kartus, ir 3.105,00 Lt grynieji pinigai. Ieškovė su A. M. gyveno kaip šeima, todėl ½ dalis įmokų už žemę priklauso ieškovei. Šiuo metu minėti statiniai įregistruoti atsakovės, kuri yra A. M. dukra iš pirmos santuokos, vardu. Be to, Atsakovė paveldėjusi visas įmokas už sklypą Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu žemės sklypą (duomenys neskelbtini), įsigijo savo vardu. Ginčo turtas įregistruotas A. M. vardu tik 2013 m. kovo 25 d., todėl tik tada atsirado galimybė atsidalinti bendrą sugyventinių turtą. Atsakovei buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas į visą tėvo vardu įregistruotą turtą, todėl dalis paveldėjimo teisės liudijimo turi būti panaikinta. Po A. M. mirties, ieškovė liko gyventi šiame name, jame gyvena ir juo rūpinasi, moka mokesčius iki šiol.
Atsakovė I. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 72-74). Nurodė, kad byloje nėra įrodytos aplinkybės, kurioms esant būtų galima pripažinti, kad šalys bendromis lėšomis ir darbu siekė sukurti ar pagerinti A. M. priklausantį turtą, kad ieškovė prie atsakovei priklausančio turto gerinimo būtų prisidėjusi savo lėšomis ar ieškovės ir M. santykiai pasižymėjo bendra jungtine veikla. Manydama, kad šis paveldimas turtas turi priklausyti ir jai, ieškovė privalėjo per tris mėnesius pareikšti reikalavimus kaip kreditorius dėl turto priklausomybės ir siekti minimą turtą padalinti. Aplinkybė, kad turtas palikėjo mirties dieną nebuvo teisiškai registruotas, ieškovės reikalavimų apimčiai ir jų realizavimo galimybei neturi jokios įtakos. Ieškovės ir A. M. santykiai nebuvo pastovūs, šalys nelaiko viena kitos savo partneriais ir faktinės šeimos nariais. A. M. pastaraisiais metais iki mirties turėjo kitą moterį, su kuria artimai bendravo. Ieškovė niekada nėra prisidėjusi prie bendro turto kūrimo nei savo darbu, nei lėšomis. Ji turėjo kitą nuolatinę gyvenamąją vietą – butą, (duomenys neskelbtini), kuriame buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ji prisidėjo prie statinių (duomenys neskelbtini), statybos. Atsakovės tėvui sergant ieškovė jo neslaugė, neprisidėjo prie jo laidotuvių. Po tėvo mirties atsakovė leido ieškovei namų valdoje laikinai gyventi.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo notarė A. U. prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra (T.1, b.l. 65). Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirus A. M. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą išdavė įstatyminei įpėdinei dukrai I. M..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės L. V. R. bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 170-177). Teismas sprendė, kad ieškovės paaiškinimai neatitinka pateiktų rašytinių įrodymų ir pažymėjo, kad prie bylos prijungtose bylose nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja nuo 1984 m. gyveno bute (duomenys neskelbtini). Civilinėje ir baudžiamojoje bylose nustatytus faktus teismas pripažino prejudiciniais, nes civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo ieškovės gyvenamoji vieta, o baudžiamojoje byloje gyvenamosios vietos konstatavimo faktas, todėl šios aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamojoje byloje. Teismo nuomone, abejotina, ar ieškovė iš gaunamos 300,00 Lt pensijos būtų galėjusi išlaikyti ir A. M.. Tuo tarpu liudytoja Z. S. nurodė, kad A. M. buvo darbštus, namo statybos periodu dirbo, o vėliau, netekęs darbo, remontuodavo butus. Byloje pateikti duomenys, patvirtinantys, kad A. M. prižiūrėjo, jį palaidojo dukra. Ieškovė nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kad dalyvavo namo statybose, mokėjo mokesčius. Visi teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad namą statėsi A. M.. Ieškovė neįrodė savo teiginio, kad ant kai kurių dokumentų yra jos parašai. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad mokėjo už žemę. Nustatyta, kad ieškovė su A. M. bendravo, juos siejo draugiški santykiai, tačiau šalių paaiškinimai, liudytojos parodymai, kitose bylose nustatyti prejudiciniai faktai, teismo nuomone, patvirtina kad ieškovė negyveno kartu su A. M., o jų bendravimas nebuvo tokio pobūdžio, kad būtų siekiama tikslo gyventi drauge, tvarkyti ūkį kartu, bendrai kurti turtą abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, tik tuo atveju teismui būtų pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovė nurodo, kad jungtinės veiklos santykiai tarp jos ir A. M. susiklostė apie 1989 metus, todėl sandorio formai (jungtinei veiklai) taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai, t.y. 1964 m. CK 472 straipsnis, kuriame apibrėžti jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandantys santykiai. Teismas konstatavo, kad rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudaryta, tačiau tokios sutarties sudarymas ir vykdymas turi būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, nes 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais, todėl teismas nagrinėjamoje byloje nevertino ieškovės liudytojų parodymų. Atsakovės pakviestos liudytojos parodymus teismas vertino tiek, kiek paaiškino dėl A. M. gyvenimo po 2000 m. liepos 1 d., t.y. dėl jo bendravimo su kita moterimi – A.. Teismas darė išvadą, kad ieškovė nepagrindė savo reikalavimo, kad jungtinės veiklos pagrindu vedė bendrą ūkį ir kartu veikdami pasistatė namą (duomenys neskelbtini), todėl ieškovės reikalavimą pripažinti ½ dalį A. M. turto asmenine ieškovės nuosavybe atmetė kaip nepagrįstą. Atmetęs reikalavimą dėl ½ A. M. turto pripažinimo ieškovės nuosavybe, teismas atmetė reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo ½ dalies pripažinimo negaliojančiu. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė apie savo pažeistą teisę žinojo apie 20 metų, tik atsakovei 2013 m. išdavus paveldėjimo teisės liudijimą, t.y. po 8 metų nuo A. M. mirties, kreipėsi į teismą jį ginčyti. Teismo vertinimu, toks ieškovės elgesys yra nepateisinamas, visiškai neatitinka apdairaus, atsakingo, rūpestingo asmens elgesio. Ieškovė nėra asmuo, galintis tapti įpėdiniu, todėl ieškovė laikytina A. M. kreditore. Teismas sprendė, kad nustačius aplinkybę, kad ieškovė tik po 8 metų nuo palikimo atsiradimo dienos kreipėsi į teismą dėl palikimo ginčijimo, ieškovė yra praleidusi trijų metų senaties terminą ginčyti palikimą. Šis terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas. Dėl šių priežasčių teismas ieškovės reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo ½ dalies pripažinimo negaliojančiu atmetė. Atmetęs ieškinį, teismas iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė L. V. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2014-09-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 4-10). Teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir neatskleidė bylos esmės, nes nesiaiškino aplinkybių, už kokias lėšas pastatytas nekilnojamas turtas. Teismas privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, tačiau nevertino apeliantės pateiktų kvitų, publikacijos spaudoje. Atmesdamas liudytojų parodymus, teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Šioje byloje šalių susitarimą kurti jungtinės veiklos pagrindu nuosavybę, patvirtina netiesioginiai įrodymai, o draudimas remtis liudytojų parodymais prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Be to, teismas nepagrįstai suteikė reikšmės aplinkybėms, nustatytoms įsiteisėjusiais teismo sprendimu ir nuosprendžiu. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai apeliantę laikė A. M. kreditore, nes ji yra bendraturtė, todėl teismas turėjo taikyti materialines teisės normas reglamentuojančias savininko teisių gynimą. Mano, kad teismas, nagrinėdamas bylą pažeidė nešališkumo principą.
Be to, apeliantė prašo prie bylos prijungti nuotraukas, kurias pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, bei naujai pateikiamus rašytinius įrodymus – prašymą patvirtinti taikos sutartį, 2013-07-08 taikos sutartį, elektros skaitiklio keitimo aktą, atsiskaitymo knygelės nuorašą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė I. M., atstovaujama advokatės Rasos Gradauskienės prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 40-44). Nurodė, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis suformuotą teisminę praktiką tokio pobūdžio bylose, priimtas teisingai taikant materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas pilnai atskleidė bylos esmę pagal byloje šalių pateiktus duomenis, šalių įrodinėtinas aplinkybes. Tai, kad teismas įvertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir nustatytas leistinas įrodinėjimo taisykles, tačiau ne pagal ieškovės poziciją, nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, o teismas buvo šališkas. Apeliantė bendros jungtinės veiklos fakto nepagrindė pakankamais įrodymais. Apeliantė nėra asmuo, galintis tapti įpėdiniu, todėl ieškovė laikytina A. M. kreditore. Apeliantė tik po 8 metų nuo palikimo atsiradimo dienos kreipėsi į teismą dėl palikimo ginčijimo, todėl teismas pagrįstai laikė, kad ji praleido senaties terminą ginčyti palikimą. Atsakovės prašymas dėl taikos sutarties, kuris teismo nebuvo patenkintas, negali būti laikomas ieškinio pripažinimu nagrinėjamoje byloje, kurioje teismo sprendimu buvo įvertinta įrodymų visuma.
Kitų atsiliepimų įstatymo nustatyta tvarka teismui nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.), nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Dėl žodinio nagrinėjimo. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t.y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamos bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantė nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, nurodydama, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurias reiktų papildomai aiškintis. Tuo tarpu tai, ar tinkamai teismas vertino faktines bylos aplinkybes, ar buvo atskleista bylos esmė ir tinkamai pritaikytos procesinės bei materialinės teisės normos, galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra būtinybės bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Dėl naujų įrodymų prijungimo. Apeliantė taip pat prašė prijungti prie bylos 2013-07-08 taikos sutartį, prašymą patvirtinti taikos sutartį, atsiskaitymo knygelę, pranešimą apie elektros skaitliuko keitimo aktą, rašysenos ekspertizės aktą. Įstatymas numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prie bylos prijungti jos teikiamus įrodymus ir išreikalauti duomenis iš VSDFV apie A. M. gautas pajamas, o būtinumas atlikti rašysenos ekspertizę atsirado po teismo sprendimo priėmimo, siekiant, nuginčyti teismo išvadas.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes pareikštų ieškinio reikalavimų ribose pagal apeliantės teismui pateiktus atitinkamų institucijų ir teismo priimtus sprendimus, sprendžiant su apeliantės deklaruojamomis pažeistomis teisėmis susijusius klausimus. Taigi pirmosios instancijos teismui pakako byloje esančių duomenų, įvertinti apeliantės pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Apeliantė, prašydama prijungti papildomus įrodymus ir išreikalauti duomenis apie A. M. gautas pajamas, nenurodo, kokias konkrečiai teismo nenustatytas ar neteisingai nustatytas aplinkybes pačios bylos (kaip tokios) ar kita medžiaga galėtų patvirtinti ar paneigti. Taigi šiuo atveju apeliantei nenurodžius, kokias pirmosios instancijos teismo neištirtas ir neįvertintas ar netinkamai įvertintas aplinkybes pateikiami įrodymai ir išreikalautini duomenys galėtų patvirtinti ar paneigti, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti šių apeliantės prašymų.
Apeliantės manymu, teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl po teismo sprendimo priėmimo ji kreipėsi dėl ekspertizės atlikimo ir prašo prijungti ekspertizės aktą prie bylos, motyvuodama, kad būtinumas pateikti ekspertizės aktą iškilo po teismo sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės argumentus dėl teismo neva netinkamai vertintų įrodymų. CPK XIII skyriaus normos civiliniame procese tokio įrodymo kaip specialisto apklausa nenumato; ekspertas civilinėje byloje skiriamas teismo (CPK 212 str. 1 d.). Ieškovė prašymo skirti ekspertizę nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nereiškė. Be to, teismas nesaistomas eksperto išvadomis, nes ekspertizės aktas vertinamas visų įrodymų visumoje. Teisėjų kolegija nuomone, ekspertizė nebuvo skirta teismo, todėl rašysenos ekspertizės aktas atsisakytinas priimti ir vertinti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad palikėjas A. M. mirė (duomenys neskelbtini) d. Po jo mirties likusį palikimą sudarė šis turtas: gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šiltnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), bei 50,68 Lt valstybės vienkartinių išmokų, neindeksuotų 32 kartus ir 3105 litų grynųjų pinigų (b.l. 10-21, 26-29, 91). Gyvenamasis namas ir kiti pastatai įregistruoti asmeninės nuosavybės teise palikėjo vardu (b.l. 81-83). Atsakovei I. M. 2013 m. balandžio 24 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį gyvenamąjį namą su visais priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini) paveldėjo atsakovė (b.l. 15-21). 2013 m. rugsėjo 16 d. atsakovė įsigijo 0,1668 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 12, 79-80).
Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu, bendro turto kūrimo bendromis jų lėšomis ir darbu, pripažinimo susitarimu dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, dėl gyvenant drauge įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 str., 474 str.; 2000 m. CK 6.969 str., 6.971 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; kt.). Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas, kuriuo du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011; 2013-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013; kt.). Asmenys gali įgyti bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių sutuoktinių santykių pobūdį, o pakankamu pagrindu tokio susitarimo faktui patvirtinti pripažįstamos faktinės aplinkybės: nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu, bendras ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu ir pan., rašytinio susitarimo dėl bendrosios nuosavybės kūrimo nereikalaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Pažymėtina, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų darbu turi būti įrodinėjamas. Nagrinėjamu atveju pareikštų reikalavimų pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį gyvenamojo namo, pastato - šiltnamio, pastato - garažo, pastato ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), ½ dalį įmokų už žemę, kurias sudarė 50,68 Lt valstybės vienkartinių išmokų, neindeksuotų 32 kartus ir 3105 litų grynųjų pinigų bei panaikinti 2013-04-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl ½ dalies paveldimo turto faktinį pagrindą ieškovė įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais.
Byloje nustatyta, kad A. M. mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovė teismo prašė ½ dalį ieškinyje nurodyto turto objektų pripažinti jai asmeninės nuosavybės teise. Šiuos reikalavimus ieškovė grindė tuo, kad su A. M. gyveno kartu nuo 1987 metų ir vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą turtą, ir įsigijo jį kaip jungtinės veiklos partneriai bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 6.969 str.). Atsakovė I. M. nesutiko, kad ieškovė su A. M. gyveno kartu kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, sukūrė bendrą dalinę nuosavybę; teigė, kad ieškovė šių aplinkybių neįrodė, o santykiai su A. M. buvo nenuolatiniai ir tik draugiški. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovė nepateikė pagrįstų įrodymų bei neįrodė, jog ginčo turtas buvo įgytas bendrai, yra jungtinės veiklos rezultatas ir bendroji dalinė šalių nuosavybė.
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, spręsdamas, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo turto dalies asmenine ieškovės nuosavybe.
Įstatymas numato, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Vadovaujantis CPK 176 straipsnio 1 dalimi, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Taigi įrodymai yra pagrindinė priemonė teismo įsitikinimui dėl tam tikrų reikšmingų faktų civilinėje byloje buvimo pasiekti. Pažymėtina, kad įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Įrodymais civilinėje byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 177 str. 1 d., 180 str.). Tirdamas įrodymus teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą šalių pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, liudytojų parodymus, daro išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškovė ir A. M. vedė bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu ir kad ieškovė prisidėjo prie atsakovo vardu įgyjamo turto savo lėšomis. Nors ieškovė teigia, kad gyvenamojo namo ir kitų pastatų statybai buvo panaudotos ir jos asmeninės lėšos, tačiau šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, į bylą nepateikta (CPK 178 str.). Pateikti įrodymai apie ieškovės darbo užmokestį ir kitas priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas (b.l. 102-116) nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė kokią tai asmeninių lėšų sumą panaudojo gyvenamojo namo ar kitų statinių statybai. Priešingai, byloje nustatyta, kad Lietuvos vaisių ir daržovių ūkio mokslinio tyrimo instituto 1989-05-18 įsakymu ir Kauno rajono Domeikavos apylinkės Liaudies deputatų tarybos 1989-09-27 sprendimu Nr. 46 A. M. buvo skirtas 1650 kv.m sodybinis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo statybai (b.l. 22-24). Gyvenamojo namo statybos vyko apie 1990-1991 metus, statybines medžiagas pirko A. M. (b.l. 25, 31-35). Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorinių planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2005-05-10 pažymoje nurodyta, kad statytojas yra A. M., kuriam 2000-09-18 buvo išduotas statybos leidimas, galiojantis iki 2005-09-18, o statinio baigtumas yra 79 procentai (b.l. 86). A. M. namų valdos žemės sklypo ribų planas parengtas 1994-02-04 (b.l. 30), už kurį 1992-08-06 sumokėta 50,68 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis, o 2004-12-28 sumokėta 3.105,00 Lt (b.l. 26, 91).
Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jos pateiktus įrodymus ir liudytojų D. R., O. Č., Z.A. R., B. S. parodymus. Teisėjų kolegija susipažinusi su į bylą pateiktais mokėjimo kvitais (spaudos užsakymo (b.l. 142), pinigų priėmimo iš J. V. ir L. R. (b.l. 32), krovinio važtaraščiu (b.l. 36)), ieškovės pateikto straipsnio turiniu (b.l. 143-144), bei išklausiusi liudytojų parodymus konstatuoja, jog nei ieškovės pateikti įrodymai, nei liudytojų parodymai, kad ieškovė, jos vaikai dirbo prie statybų, nesuponuoja išvados, kad gyvenamasis namas ir kiti pastatai buvo statomi ir tvarkomi bendrai. Tai, kad ieškovė vienu ar kitu laiku gyveno ar bendravo su A. M., padėjo vienas kitam atlikti vieną ar kitą darbą, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, jog yra pagrindas konstatuoti buvus bendrą šalių jungtinę veiklą, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog prijungtose civilinėje byloje Nr. 2-11829/2002 ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-765/1999 nustatytos reikšmingos, šiai bylai turinčios prejudicinę galią, aplinkybės. Iš prijungtos civilinės bylos matyti, jog ieškovei buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini), kuriame ji gyvena nuo 1984 metų, mokėjo mokesčius ir siekė šį butą privatizuoti, todėl teismas 2002-10-28 sprendimu gyvenamosios vietos registracijos tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai nuo 1984 m. buvo paskirtas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1-765/1999 (dėl alkoholio laikymo) nustatytos reikšmingos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė nuolat gyveno bute (duomenys neskelbtini), o paskirta bausmė, kuria ieškovė įpareigota neišvykti iš savo gyvenamosios vietos, nesiejama su palikėjo A. M. gyvenamąja vieta – (duomenys neskelbtini).
Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė yra palikėjo kreditorė. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo apeliantės argumentu, nes byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad ieškovė būtų perdavusi palikėjui kokius nors daiktus, daiktines teises ir pan., būtų palaidojusi mirusįjį, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė buvo A. M. ar tapo įpėdinės I. M. kreditore. Šiuo atveju byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės, kaip palikėjo kreditorės, reikalavimų klausimas priėmusiems palikimą asmenims, todėl CK 5.63 straipsnio nuostatos netaikytinos.
Bylos medžiaga nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad A. M. kuriuo tai metu gyvendamas kartu su ieškove L. V. R. neįsipareigojo veikti bendrai su ieškove, naudojant kooperuotas asmenines ar bendras lėšas įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos dalyvių susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, bei įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojos O. G., Z. S. parodymus apie šalių bendro gyvenimo, bendro namų ūkio tvarkymo faktines aplinkybes, nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad A. M. su ieškove nei savo veiksmais, nei piniginėmis lėšomis nesiekė sukurti, naudoti ir valdyti bendrąją dalinę nuosavybę.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusi teisėja galėjo būti šališka. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad teisėjos R. Ulejevienės šališkumas skunde motyvuojamas aplinkybe, kad teismas netenkino ieškovės prašymo išreikalauti įrodymų apie A. M. gaunamas pajamas, neprijungė nuotraukų, t.y. nevykdė CPK 159 straipsnio nuostatų, kad išsiaiškintų visas reikšmingas bylai aplinkybes. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis, bet ir konkrečiais įrodymais, paneigiančiais teisėjo nešališkumo prezumpciją. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, apeliantė tik išreiškia savo abejonę dėl teisėjos galimo šališkumo, nepagrįsdamas fakto objektyviais įrodymais. Byloje nenustatyta, jog teisėja R. Ulejevienė, nagrinėdama šią civilinę bylą, netinkamai vertino šalių pateiktus įrodymus ar pirmininkavo procesui. Šiame kontekste pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktas, kad teismas netenkino ieškovės prašymų, neleidžia daryti išvados dėl šios teisėjos šališkumo. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių teismo šališkumą, apeliantė nenurodė. Aktualu ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu apeliantas nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjančiai teisėjai skunde nurodytu pagrindu. Esant tokioms aplinkybėms, atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo, pažymint, jog byloje dalyvaujančio asmens atžvilgiu priimtas nepalankus procesinis sprendimas ar nesutikimas su teismo sprendimu savaime nereiškia jį priėmusio teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl jo nešališkumo.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, kt.). Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė prašė priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė jas pagrindžiančius dokumentus (T.2, b.l. 45-46). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Apeliacinį skundą atmetus, atsakovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme 347,54 Eur priteistinos iš ieškovės (CPK 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 330 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės L. V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei I. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 347,54 Eur (tris šimtus keturiasdešimt septynis eurus 54 centus) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.