Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriuoju (tiesioginiu ir nuotoliniu) būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjo advokato Roko Kairelio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant bausmės laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.

Nuosprendžiu iš A. D. (Duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteista 69,06 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2023 m. kovo 15 d., apie 16.35 val., prekybos centre „(Duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), dirbdamas UAB ,,(Duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju, prie (duomenys neskelbtini) įėjimo durų, norėdamas išvaryti U. N. iš prekybos centro „(Duomenys neskelbtini)“ patalpų, sugriebęs jį už striukės parvertė jį ant grindų, U. N. veidu atsitrenkus į grindinį, jam nuskilo 11 dantis, apimantis mažiau nei vieną trečdalį danties vainiko. Tęsdamas neteisėtus veiksmus, A. D. stipriai užlaužė U. N. dešinę ranką ir prispaudęs jį keliu prie grindinio lenkė U. N. ranką, padarydamas jam medialinio kolateralinio raiščio ir fleksorių bendrosios sausgyslės ties žastikaulio medialiniu epikondilu dalinį plyšimą, taip padarė nukentėjusiajam U. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nors prokurorė A. D. veiksmus sužalojant nukentėjusįjį kvalifikavo ne tik pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip padarytus idealiąja sutaptimi, tačiau kaltinamojo veiksmų kvalifikaciją pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas laikė pertekline, todėl A. D. veiksmus perkvalifikavo iš BK 140 straipsnio 1 dalies, 138 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Dėl BK 30 straipsnyje įtvirtintų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių

Dėl nepašalintų abejonių

Dėl BK 30 straipsnio 2 dalies taikymo

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nustatytu terminu negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes.

Dėl A. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

8. Skundžiamu nuosprendžiu A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, tai yra žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018). Nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

10. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde kelia abejones dėl nustatytų sužalojimų pobūdžio ir jų atsiradimo aplinkybių. Teigia, kad dalis abejonių, nepaisant jų akcentavimo bylos nagrinėjimo metu, nebuvo pašalintos ir skundžiamame nuosprendyje dėl jų visiškai nepasisakyta. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės nugara, taigi lieka neaišku, kaip nukritus nugara galima nusiskelti dantį atsitrenkus į grindinį, taip pat neaišku, kodėl 2023-06-27 papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažymėta, kad 2023-03-15 nukentėjusysis patyrė traumą buityje ir susitrenkė alkūnę, nors A. D. buvo nuteistas už nukentėjusiajam padarytą medialinio kolateralinio raiščio ir fleksorių bendrosios sausgyslės ties žastikaulio medialiniu epikondilu dalinį plyšimą.

19. Byloje Valstybinės teismo medicinos tarnybos (Duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytas 11 danties nuskėlimas, apimantis mažiau nei vieną trečdalį danties vainiko, kitų išorinių mechaninių sužalojimų objektyvios apžiūros metu nekonstatuota, sužalojimas galėjo susidaryti staigiai sukandant dantis galbūt nagrinėjimo įvykio metu, danties nuskėlimas įvyko ne mažiau kaip nuo vieno poveikio. U. N. sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 55). Valstybinės teismo medicinos tarnybos (Duomenys neskelbtini) skyriaus papildomos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nustatyta, kad magnetinio rezonanso tomografijos metu U. N. nustatytas medialinio kolateralinio raiščio ir fleksorių bendrosios sausgyslės ties žastikaulio medialiniu epikondilu dalinis plyšimas galėjo susidaryti užsukant dešinę ranką, nukentėjusiajam to neleidžiant. Dėl nustatyto medialinio kolateralinio raiščio ir fleksorių bendrosios sausgyslės dalinio plyšimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (ilgam laikui), todėl U. N. sužalojimas atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., b. l. 59–60).

20. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, peržiūrėjus vaizdo įrašą, esantį skaitmeninėje laikmenoje pavadinimu (Duomenys neskelbtini) Nr. 2, 2023.03.15 įvykis prie „(Duomenys neskelbtini)“, matyti, kad 2023-04-13 šio vaizdo įrašo apžiūros protokole nenurodytos aplinkybės, jog 16:38:32 val. apsaugos darbuotojas, eidamas paskui vaikiną Nr. 1 link sukamųjų durų ir su juo kažką kalbėdamas, abiem priartėjus prie sukamųjų durų, stumteli vaikiną Nr. 1 ranka už peties link sukamųjų durų ir, šiam išėjus pro sukamąsias duris, nuo jų nueina. 16:38:42 val. pro sukamąsias duris grįžta vaikinas Nr. 2 ir, šiam dar neįėjus pro sukamąsias duris, apsaugos darbuotojas į jį tiesia rankas, po to 16:38:44 val. jį sugriebęs už striukės atlapų įtraukia į prekybos centrą, 16:38:47 val. vaikiną Nr. 2 atbulą stumia link prekybos centro schemos, jį pargriauna ant žemės nugara, tada jėga apverčia vaikiną Nr. 2 ant pilvo, laikydamas už vaikino Nr. 2 dešinės rankos, ją stipriai lenkia už nugaros aukštyn, matyti, kad vaikinas Nr. 2 priešinasi (vaizdo įrašas yra skaitmeninėje laikmenoje, saugomoje prie bylos I tomo viršelio). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo veiksmai, įvertinus minėtą vaizdo įrašą ir specialistų išvadas, galėjo turėti įtakos nustatytų sužalojimų atsiradimui.

21. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad byloje esančiame vaizdo įraše laikmenoje pavadinimu „(Duomenys neskelbtini) Nr. 2, 2023.03.15 įvykis prie „(Duomenys neskelbtini)“ (laikas 16:38:47) yra aiškiai matoma, kad nukentėjusysis buvo pagriautas ant žemės nugara, taigi dantimis atsitrenkti į grindinį niekaip negalėjo, pats nukentėjusysis bylos nagrinėjimo metu taip pat teigė, kad danties nuskilimą pajuto pargriovimo metu, tačiau į gynėjo klausimą, kaip nukritus nugara galima nusiskelti dantį atsitrenkus į grindinį, atsakyti nesugebėjo, skundžiamame nuosprendyje (10 psl. 3 pastraipa, 12 psl. l pastraipa) taip pat yra pripažįstama, kad nukentėjusysis buvo pargriautas nugara, o ne veidu žemyn. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Kaip jau minėta, iš vaizdo įrašo pavadinimu „(Duomenys neskelbtini) Nr. 2“ matyti, kad 16:38:44 val. apsaugininkas sugriebęs nukentėjusįjį už striukės atlapų įtraukia į prekybos centrą, 16:38:47 val. vaikiną Nr. 2 atbulą stumia link prekybos centro schemos, jį pargriauna ant žemės nugara, tada jėga apverčia vaikiną Nr. 2 ant pilvo, laikydamas už vaikino Nr. 2 dešinės rankos, ją stipriai lenkia už nugaros aukštyn, matyti, kad vaikinas Nr. 2 priešinasi. Skundžiamo nuosprendžio 10 puslapio 3 pastraipoje ir 12 puslapio l pastraipoje aiškiai nurodyta, kad 16:38:44 val. jį sugriebęs už striukės atlapų įtraukia į prekybos centrą, o 16:38:47 val. atbulą nukentėjusįjį U. N. stumia link prekybos centro schemos, jį pargriauna ant žemės nugara, tada jėga apverčia nukentėjusįjį ant pilvo. Akivaizdu, kad nukentėjusįjį jėga apverčiant ant pilvo šis atsitrenkė veidu į grindis ir vien tai, kad pirmiausia jis buvo pargriautas ant nugaros, nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų, jog šio įvykio metu jis negalėjo nusiskelti danties. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (Duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad 11 danties nuskėlimas galėjo įvykti staigiai sukandant dantis galbūt nagrinėjamo įvykio metu, danties nuskėlimas įvyko ne mažiau kaip nuo vieno poveikio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaizdo įraše pavadinimu „(Duomenys neskelbtini) Nr. 2 matyti, kad 16:38:57 val. vaikiną Nr. 2 jėga apverčiant ant pilvo jis veidu trenkiasi į grindinį.

22. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog 2023-06-27 papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažymėta, kad 2023-03-15 nukentėjusysis patyrė traumą buityje (2 psl. l pastraipa) ir susitrenkė alkūnę, todėl neaišku, kodėl šioje specialisto išvadoje yra toks įrašas ir apie kokį sužalojimą buityje yra kalbama. Pažymėtina, kad paciento, patyrusio traumą, apžiūros lape nurodyta, jog 2023-03-16, 7.48 val. atlikta U. N. apžiūra VšĮ (Duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriuje ir jam diagnozuotas dešinės alkūnės sumušimas (1 t., b. l. 13). Taigi, akivaizdu, kad 2023-06-27 papildomos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) tiriamojoje dalyje yra aprašyti papildomam tyrimui pateiktų medicininių dokumentų duomenys, tačiau nėra konstatuojama, jog nukentėjusysis patyrė traumą buityje ir susitrenkė alkūnę. Apeliacinio skundo teiginiai, jog prie (Duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio pridėtame 2023-08-07 gydymo paslaugų apskaitos išraše yra pažymėta, kad nukentėjusysis chirurgo buvo konsultuojamas dėl alkūnės sumušimo, nagrinėjimu atveju neturi jokios reikšmės. Šiame skundo kontekste pažymėtina, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos (Duomenys neskelbtini) skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad magnetinio rezonanso tomografijos metu U. N. nustatytas medialinio kolateralinio raiščio ir fleksorių bendrosios sausgyslės ties žastikaulio medialiniu epikondilu dalinis plyšimas galėjo susidaryti užsukant dešinę ranką, nukentėjusiajam to neleidžiant. Taip pat pažymėtina, kad nuteistojo kaltė nėra grindžiama išimtinai specialisto išvada. Ji, kaip vienas iš įrodymų, skirta nustatyti nukentėjusio asmens sveikatos sutrikdymo mastą, sužalojimo padarymo tikėtiną mechanizmą, kad šį įrodymą vertinant susietai kitų įrodymų grandinėje būtų galima pagrįsti arba paneigti nukentėjusiojo parodymus, taip pat nuteistojo kaltę. Šiuo atveju papildoma specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo nurodomas įvykio aplinkybes, taip pat neprieštarauja kitiems įrodymams, todėl jos patikimumas yra akivaizdus.

23. Kaip jau minėta, nuteistasis A. D. neneigė, jog siekdamas uždėti antrankius nukentėjusįjį U. N. paguldė ant žemės ir jį apsukęs veidu į žemę užlenkė nukentėjusiojo ranką, neneigė ir to, kad nukentėjusysis po sulaikymo skundėsi, jog jam skauda ranka. Taigi ginčo, kad dėl A. D. veiksmų nukentėjusiajam atsirado sužalojimai, kurie yra užfiksuoti anksčiau minėtose specialistų išvadose, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad A. D., būdamas apmokytas apsaugos darbuotojas, turėjo suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (nukentėjusiojo pargriovimą ant grindų, dešinės rankos užlaužimą), numatyti, kad dėl jo veikimo (nukentėjusiojo pargriovimo ant grindinio ir dešinės rankos užlaužimo) gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (sveikatos sutrikdymas).

Dėl BK 30 straipsnio nuostatų taikymo

24. Gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias profesinių pareigų vykdymą. Gynėjas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti BK 30 straipsnį, atitinkamai prašo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

25. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo pagal BK atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 59 straipsniu. Taigi, įstatymas nustato dvi žalos padarymo teisėtumo sąlygas vykdant profesines pareigas, kurių visuma šalina asmens baudžiamąją atsakomybę. Pirma sąlyga nustato, kad žala padaroma vykdant profesines pareigas – žala padaroma darbo santykių srityje ir žalos padarymas susijęs su profesinių funkcijų vykdymu. Antra sąlyga siejama su veikimu pagal įgaliojimus ir jų neviršijimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2009). Profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Taigi, BK 30 straipsnio 1 dalyje nurodytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas.

26. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad A. D. yra UAB „(Duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, o būtent atlieka apsaugos darbuotojo funkcijas. Atitinkamai ginčo nėra ir dėl to, kad įvykio dieną prekybos centre „(Duomenys neskelbtini)“ A. D. dirbo UAB ,,(Duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju ir gavo iškvietimą iš „N. Y.“ parduotuvės, kad yra du vyriškiai, kurie šaukia, rėkia necenzūriniais žodžiais. Jau minėta, kad šioje baudžiamojoje byloje A. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2023-03-15 sugriebė U. N. už striukės ir parvertė jį ant grindų, šiam veidu atitrenkus į grindinį, jam nuskilo 11 dantis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus stipriai užlaužė U. N. dešinę ranką, prispaudė jį keliu prie grindinio ir lenkė U. N. ranką, dėl to nukentėjusiajam kilo specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai (raiščio ir sausgyslės dalinis plyšimas), atitinkantys nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Nustatęs pirmiau paminėtas faktines A. D. padarytos veikos aplinkybes, teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje konstatavo, kad tokiais veiksmais jis viršijo įgaliojimus, kadangi byloje nagrinėjama situacija neatitinka Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodytų fizinės prievartos panaudojimo pagrindų. Apygardos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisai tiksliai įvertino faktines susiklosčiusios situacijos aplinkybes, kartu nepagrįstai nustatė, kad nuteistasis, panaudodamas fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, viršijo teisės aktais nustatytus įgaliojimus.

27. Įgaliojimų viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Nustačius, kad asmuo turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, darančius žalos kito asmens teisėms, laisvėms ar teisėtiems interesams, tačiau jų atlikimas pagal konkrečios situacijos aplinkybes buvo negalimas arba nebuvo būtinas, turėtų būti konstatuojamas įgaliojimų viršijimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-380-942/2015).

28. Apsaugos darbuotojo veiklą reglamentuoja Asmenų ir turto apsaugos įstatymas. Fizinės prievartos panaudojimo pagrindai nustatyti šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad „<...> apsaugos darbuotojas fizinę prievartą turi teisę panaudoti šiais atvejais: 1) atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimą, kuriuo siekiama atimti iš jo specialiąją priemonę ir (ar) šaunamąjį ginklą; 2) gindamas saugomą asmenį nuo užpuolimo, gresiančio šio asmens sveikatai ar gyvybei; 3) atremdamas saugomų objektų užpuolimą; 4) sulaikydamas įtariamą teisės pažeidėją, jeigu šis aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 5) pašalindamas iš saugomų objektų asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugininko ar apsaugos darbuotojo reikalavimų“. Nustačius, kad savo pareigas vykdęs apsaugos darbuotojas turėjo bent vieną iš pirmiau paminėtų fizinės prievartos panaudojimo pagrindų, toliau jo veiksmai vertintini atsižvelgiant į bendrąsias fizinės prievartos panaudojimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 24 straipsnio 2–4 dalyse. Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiradus pagrindui (minėta, kad pagrindai nustatyti Įstatymo 25 straipsnyje) panaudoti fizinę prievartą „<...>, apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas privalo įspėti įtariamą teisės pažeidėją apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą <...>, jeigu šis nevykdys apsaugininko ar apsaugos darbuotojo nurodymų, duodamų įgyvendinant šio įstatymo jam suteiktas teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę apsaugininko ar apsaugos darbuotojo, ar saugomo asmens gyvybei ar sveikatai arba įspėti dėl susidariusios situacijos yra neįmanoma“; Įstatymo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „<...> apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš įtariamą teisės pažeidėją būtų panaudota tiek šiame straipsnyje nurodytų priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti ir sulaikomo įtariamo teisės pažeidėjo pasipriešinimui neutralizuoti“; Įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „<...> apsaugos darbuotojas, naudodamas fizinę prievartą ar šaunamąjį ginklą, privalo stengtis išvengti įtariamo teisės pažeidėjo sveikatos sutrikdymo ar mirties“.

29. Iš viešai skelbiamų prekybos ir pramogų centro „(Duomenys neskelbtini)“ Bendrųjų tvarkos taisyklių matyti, kad lankytojai privalo laikytis prekybos centro administracijos bei apsaugos darbuotojų nurodymų. Lankytojai, pažeidžiantys Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas ar šių Taisyklių nuostatas, laikantis Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatų gali būti išvesdinti iš prekybos centro (įskaitant prekybos centro prieigas ir prekybos centro žemės sklypo teritoriją) ir (ar) į jį neįleidžiami. Prekybos centro apsaugos darbuotojai turi teisę iš prekybos centro ir (ar) iš prekybos centro žemės sklypo teritorijos pašalinti lankytojų turtą, keliantį pavojų kitiems lankytojams ar naudojamą / laikomą pažeidžiant teisės aktų ir (ar) šių Taisyklių reikalavimus, taip pat naudotis ir kitomis teisės aktų nustatytomis teisėmis.

30. Taigi, kaip matyti iš Asmens ir turto apsaugos įstatymo nuostatų, apsaugos darbuotojas pašalindamas iš saugomų objektų asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugininko ar apsaugos darbuotojo reikalavimų, turi teisę panaudoti fizinę prievartą, apsaugos darbuotojas gali naudoti antrankius sulaikydamas ar pristatydamas į policiją įtariamą teisės pažeidėją, jeigu šis asmuo sulaikomas priešinasi arba jeigu kyla reali grėsmė, kad jis gali pasipriešinti ar pakenkti sau ar kitiems asmenims. Be to, prekybos ir pramogų centro „(Duomenys neskelbtini)“ Bendrosiose tvarkos taisyklėse numatyta, kad lankytojai, pažeidžiantys Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas ar šių Taisyklių nuostatas, laikantis Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatų gali būti išvesdinti iš prekybos centro (įskaitant prekybos centro prieigas ir prekybos centro žemės sklypo teritoriją) ir (ar) į jį neįleidžiami. A. D., vykdydamas darbo funkcijas, kai jam buvo pavesta užtikrinti, kad prekybos centro parduotuvėje „N. Y.“ ir pačiame prekybos centre nebūtų nepageidaujamo asmens U. N., jam bandant grįžti į saugomą objektą, t. y. prekybos ir pramogų centrą „(Duomenys neskelbtini)“, turėjo teisę panaudoti antrankius. Pirmosios instancijos teismas nors ir detaliai aptarė A. D. atliktus fizinės prievartos veiksmus, tačiau tinkamai neįvertino jų atlikimo priežasčių ir būtinybės konkrečioje dinamiškoje, t. y. besikeičiančioje, situacijoje, todėl nepagrįstai konstatavo, kad tokia apimtimi panaudota fizinė prievarta nebuvo būtina ir proporcinga.

31. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl fizinės prievartos panaudojimo pagrindų šioje konkrečioje byloje, pirmiausia aktualus Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytas teisinis reglamentavimas. Pagal Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apsaugos darbuotojas fizinę prievartą turi teisę, be kita ko, panaudoti atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, o, pagal šio straipsnio 5 punktą, – pašalindamas iš saugomų objektų asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugininko ar apsaugos darbuotojo reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje susiklosčiusi faktinė situacija sudaro pagrindą spręsti, kad šie du fizinės prievartos panaudojimo pagrindai nustatytini ir nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad šiuo aspektu vertinant nuteistojo A. D. prieš nukentėjusįjį atliktus veiksmus esminę reikšmę turi vaizdo įraše pavadinimu „(Duomenys neskelbtini) Nr. 2“ užfiksuoto įvykio analizė, kadangi šiame vaizdo įraše užfiksuotas iš esmės visas įvykis, ir šio įrašo pagrindu buvo formuluojamas kaltinimas, taip pat parduotuvės „N. Y.“ darbuotojų, t. y. liudytojų, parodymai.

32. Kaip jau minėta šios nutarties 16 punkte, nuteistojo A. D. parodymus, kad įvykio dieną prekybos centre „(Duomenys neskelbtini)“ jis dirbo UAB ,,(Duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju ir gavo iškvietimą iš „N. Y.“ parduotuvės, kad buvo du vyriškiai, kurie šaukė, rėkė necenzūriniais žodžiais, patvirtina kaip liudytojų apylinkės teisme apklaustų J. D., A. D., A. P., P. O., R. G., L. K. parodymai. Iš vaizdo įrašo pavadinimu „(Duomenys neskelbtini) Nr. 2“ matyti, kad 16:38:22 val. vaikinas Nr. 2 (nukentėjusysis U. N.) eidamas link sukamųjų durų kažką impulsyviai sako apsaugos darbuotojui, mosikuoja dešine ranka, rodydamas į apsaugos darbuotoją, o 16:38:30 val. vaikinas Nr. 1 (tai yra vaikinas, kuris prekybos centre buvo kartu su nukentėjusiuoju U. N.) kažką aiškina apsaugos darbuotojui, stovi prie sukamųjų durų ir neina iš prekybos ir pramogų centro. 16:38:32 val. apsaugos darbuotojas stumteli vaikiną Nr. 1 ranka už peties link sukamųjų durų, šiam išėjus pro sukamąsias duris, nuo jų nueina, o 16:38:42 val. pro sukamąsias duris sugrįžus vaikinui Nr. 2 (t. y. nukentėjusiajam U. N.) ir šiam dar neįėjus pro sukamąsias duris, apsaugos darbuotojas į jį jau tiesia rankas, po to 16:38:44 val. jį sugriebęs už striukės atlapų įtraukia į prekybos centrą, o 16:38:47 val. atbulą nukentėjusįjį U. N. stumia link prekybos centro schemos, jį pargriauna ant žemės nugara, tada jėga apverčia nukentėjusįjį ant pilvo, kadangi nukentėjusysis aktyviais veiksmais priešinasi, tuo metu laikydamas už jo dešinės rankos, stipriai lenkia nukentėjusiojo dešinę ranką už šio nugaros aukštyn, matyti, kad nukentėjusysis priešinasi (vaizdo įrašas skaitmeninėje laikmenoje, saugomoje prie bylos I tomo viršelio, 1 t., b. l. 64–65, 70–72). Akivaizdu, kad nuteistasis A. D., vykdydamas apsaugos darbuotojo pareigas, turėjo teisę pašalinti iš saugomų objekto asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, kadangi šie asmenys nevykdė teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimų. Nukentėjusysis, išprašytas iš prekybos ir pramogų centro, vėl grįžo atgal, nevykdė apsaugos darbuotojo reikalavimų neiti į prekybos ir pramogų centrą. Be to, liudytoja A. D. nurodė, kad įvykio dieną kolegės kvietė apsaugą, nes vienas pirkėjas elgėsi neadekvačiai. Ji matė, kaip jis išeidamas apsivardžiavo. Matė, kaip asmuo išėjo pro besisukančias duris, tada grįžo ir apsaugininkas užsuko jam rankas. Ji suprato, kad tai buvo dėl necenzūrinių žodžių. Asmuo grasino darbuotojoms ir apsaugininkui. Asmuo nenorėjo išeiti iš parduotuvės, išėjęs į koridorių pradėjo šaukti, grasino, kad jas suras. Ji girdėjo, kad jis keikė apsaugos darbuotoją. Šie duomenys patvirtina, kad apsaugos darbuotojas laikydamasis Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatų bandė neįleisti į prekybos centrą (įskaitant prekybos centro prieigas ir prekybos centro žemės sklypo teritoriją) lankytojo, kuris pažeidė prekybos ir pramogų centro bendrųjų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su skundžiamo nuosprendžio argumentu, jog vaizdo įrašas patvirtina ir nukentėjusiojo U. N. teiginį, jog išprašomas iš prekybos centro jo draugas A. apsaugos darbuotojo buvo stumdomas, todėl nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo teiginiais, jog į prekybos centrą jis grįžo tik norėdamas kaltinamąjį už tai iškoneveikti. Nuteistasis A. D. nurodė, kad nukentėjusiojo draugas buvo išprašytas, kadangi buvo neblaivus. Iš vaizdo įrašo nematyti, kad nukentėjusiojo draugas buvo stumdomas. Priešingai, iš vaizdo įrašo matyti, kad vaikinas Nr. 1 pats nėjo iš prekybos centro, dar kažką kalbėjo apsaugos darbuotojui, todėl jis jį stumtelėjo. Be to, nukentėjusiajam manant, kad jis ar jo draugas buvo nepagrįstai išvaryti iš prekybos ir pramogų centro, jis galėjo kreiptis į policijos pareigūnus, bet ne pats grįžti atgal į saugomą objektą, norėdamas apsaugos darbuotoją už tai iškoneveikti. Akivaizdu, kad toks nukentėjusiojo elgesys buvo neteisėtas. Nuteistasis A. D., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tai pat nurodė, kad jis atpažino nukentėjusįjį U. N., nes šis ne pirmą kartą pažeidė viešą tvarką, buvo parduotuvėje sukėlęs muštynes. Taigi, akivaizdu, kad nukentėjusiajam grįžus atgal ir toliau vartojant necenzūrinius žodžius prieš apsaugos darbuotoją, ką patvirtina ir liudytojų parodymai, taip pat ir paties nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymai, apsaugos darbuotojui buvo pagrįstas pagrindas manyti apie gresiantį pavojų jo sveikatai ar gyvybei. Iš aptarto vaizdo įrašo taip pat matyti, kad būtent nukentėjusysis aktyviais veiksmais priešinosi, nuteistasis A. D. negalėjo jam uždėti antrankių ir juos uždėti nukentėjusiajam pavyko tik atėjus kitam apsaugos darbuotojui. Be to, uždėjus antrankius nukentėjusiajam, nuteistasis A. D. netęsė jokių fizinės prievartos veiksmų, kaip ir kitokių fizinės prievartos veiksmų nenaudojo viso įvykio metu, kas tik patvirtina išvadą, jog nuteistojo veiksmai tiesiogiai priklausė nuo paties nukentėjusiojo elgesio ir iš esmės atitiko proporcingumo reikalavimus Įstatymo 24 straipsnio 3 dalies prasme.

33. Nors nuteistasis A. D. po kilusio įvykio U. N. paleido ir į įvykio vietą policijos pareigūnai nebuvo iškviesti, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina fakto, kad nukentėjusiojo U. N. sulaikyti nebuvo jokio pagrindo ir nuteistasis nebuvo suinteresuotas U. N. perduoti policijos pareigūnams. Tai laikytina pažeidimu, tačiau tikrai neturi įtakos baudžiamosios atsakomybės taikymui, juo labiau kad nuteistasis A. D. nurodė, kad būtent pats nukentėjusysis pašė jį paleisti, tai patvirtino ir pats nukentėjusysis U. N.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pretenzijų neturi ir civilinio ieškinio nereikš, tai patvirtina, jog pats nukentėjusysis neigiamai vertina savo paties elgesį, įvykio dieną atliktus veiksmus.

34. Taigi, A. D. vykdė savo darbo pareigas, o jo veiksmus – fizinės prievartos priemonių panaudojimą – lėmė paties nukentėjusiojo elgesys, A. D. turėjo pagrindą sulaikyti nukentėjusįjį, o uždėdamas antrankius jis neturėjo tikslo U. N. sužaloti. Antrankių uždėjimu paprastai nėra siekiama sutrikdyti sveikatos, papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad magnetinio rezonanso tomografijos metu U. N. nustatytas medialinio kolateralinio raiščio ir fleksorių bendrosios sausgyslės ties žastikaulio medialiniu epikondilu dalinis plyšimas galėjo susidaryti užsukant dešinę ranką, nukentėjusiajam to neleidžiant. Be to, nukentėjusysis patvirtino, kad neprašė, jog jam būtų iškviesta greitoji medicinos pagalba, o išvyko į kitą prekybos centrą.

35. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu prokurorė atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis A. D. 2010-02-20 buvo baustas administracine tvarka už tai, kad iš parduotuvės pavogė maisto produktus. Prokurorės vertinimu, šie duomenys tam tikra prasme charakterizuoja nuteistąjį. Akcentavo tai, kad tokie nuteistojo A. D. agresyvūs veiksmai su prekybos centro klientais buvo atlikti ne pirmą kartą, kadangi 2023-03-06 A. D. turėjo administracinę teiseną už tai, kad parduotuvėje „N.“ be jokios priežasties išvarė klientą, atėjusį matuotis rūbų. Prokurorės manymu, šios aplinkybės atitinkamai charakterizuoja nuteistąjį A. D. kaip asmenį ir kaip apsaugos darbuotoją. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais prokurorės argumentais. Iš 2023-09-04 Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenų apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus (t. 1, b. l.116) matyti, kad A. D. administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2023-03-06 prekybos centre „(Duomenys neskelbtini)“ esančioje parduotuvėje „N.“ be priežasties iš jos išvarė klientą, atėjusį matuotis rūbų, nutarimu buvo nutraukta / nepradėta ANK 591 straipsnio 1 punkto pagrindu, kuris numatė, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Taigi, akivaizdu, kad 2023-03-06 A. D. nieko neleistino nepadarė ir už šiuos veiksmus administracine tvarka nubaustas nebuvo. Iš minėto 2023-09-04 Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenų apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus taip pat matyti, kad A. D. administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 108 straipsnio 1 dalį nutarimu buvo nutraukta / nepradėta ANK 39 straipsnio pagrindu, kas taip pat rodo, jog A. D. nėra baustas administracine tvarka. Priešingai, nei teigia prokurorė, šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip neigiamai charakterizuojančios nuteistąjį A. D. kaip asmenį ir apsaugos darbuotoją.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, susijusias su paties nukentėjusiojo veiksmais, nukentėjusiojo veiksmų intensyvumą neleidžiant uždėti antrankių ir kitas šioje nutartyje aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad apsaugos darbuotojo A. D. panaudotos fizinės prievartos pobūdis neviršijo įgaliojimų, numatytų Įstatymo 24 straipsnio 3 ir 4 dalyse, ribų, atitinkamai šiuo atveju, atsižvelgus į tai, kad fizinę prievartą jis panaudojo vykdydamas savo darbo funkcijas, yra pagrindas nustatyti BK 30 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę ir baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu teisiniu pagrindu. A. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintina.

37. Kaip matyti, byloje yra pareikštas (Duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys A. D. dėl 69,06 Eur žalos atlyginimo už nukentėjusiajam U. N. suteiktas medicinines paslaugas (1 t., b. l. 80–85). (Duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa 2023-08-29 nutarimu pripažinta civiline ieškove (1 t., b. l. 89–90). BPK tiesiogiai nenustatyta, kaip turėtų būti išnagrinėjamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei. Pažymėtina, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išnagrinėjimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje turi būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4/2013, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-209/2016). Atsižvelgdama į tokias aplinkybes ir teismų praktiką, teisėjų kolegija nusprendžia, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendį, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 30 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę baudžiamąją bylą nutraukti.

Civilinės ieškovės (Duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

A. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.