Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės ,,Ekra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2741-611/2013 pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės ,,Ekra“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bakui Snoras dėl finansinio užstato grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Tačiau išnagrinėtoje byloje teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad šalys turi aiškiai ir nedviprasmiškai susitarti, kad jų sudaryta sutartis dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo yra sudaroma pagal įstatymą ir užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą vienašališkai realizuoti susitarime nustatytomis sąlygomis net ir nesant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. iškėlus skolininkui bankroto bylą, o nesant tokio šalių susitarimo, taikytinos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, draudžiančios įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo.

5. Pasak pareiškėjos, priimtas teismo sprendimas prieštarauja nurodytiems Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktiems išaiškinimams, todėl, vadovaujantis analogija, šios institucijos išaiškinimas laikytinas pagrindu atnaujinti byloje procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

7. CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą ieškovė taip pat įrodinėja aplinkybe, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktą išaiškinimą dėl privalomas tokio nacionalinės teisės reguliavimo, kad įkaito davėjo pateiktas finansinis įkaitas negali būti įskaitytas į bankrutuojančio įkaito turėtojo turto masę. Atsižvelgiant į tai, kad priimant sprendimą byloje buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, t. y. netinkamai taikyta ir aiškinta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/47/EB, procesas atnaujintinas taip pat ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl proceso atnaujinimo instituto esmės ir pagrindinių principų

18. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose: Sypchenko v. Russia, no. 38368/04, judgment of 1 March 2007; Volkov v. Russia, no.8564/02, judgment of 15 March 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011, 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2014).

19. Kita vertus, teismų praktikoje, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, pažymėta ir tai, kad šis institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008, 2016-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016). Siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo, o prašymai atnaujinti procesą ribojami laike (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013, 2015-06-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015).

20. Taigi, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009). Siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas tik esant bent vienai iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje išvardintų sąlygų.

21. Nagrinėjamu atveju apeliantė mano, kad egzistuoja keturios iš devynių CPK 366 straipsnyje įtvirtintų sąlygų atnaujinti procesui išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2741-611/2013 pagal jos ieškinį atsakovei BAB bankui Snoras dėl lėšų grąžinimo, t. y. CPK 366 straipsnio 1 dalies 1-2, 5 ir 9 punktų sąlygos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nors šiuo atveju proceso atnaujinimo siekiama skirtingais teisiniais pagrindais, šie pagrindai motyvuojamai ta pačia faktine aplinkybe – visų sąlygų buvimą apeliantė sieja su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018-07-25 sprendime, priimtame byloje Nr. C-107/17, pateiktu išaiškinimu dėl Direktyvos 2009/44/EB 4 straipsnio 5 dalies taikymo.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje teismo nutartyje padarytomis išvadomis, kad apeliantė neįrodė įstatyme numatytų ir prašyme įvardijamų pagrindų procesui atnaujinti. Pažymėtina, kad apeliantės atskirajame skunde išdėstyti analogiški, kaip ir jos prašyme, motyvai bei argumentai, iš esmės nekritikuojant teismo padarytų dėl jų išvadų ir nepasisakant, kodėl jos neteisingos arba ydingos. Vien tų pačių, teismo jau įvertintų ir skundžiamoje nutartyje aptartų argumentų pakartojimas atskirajame skunde, neteikia pagrindo padaryti priešingą išvadą, nei yra dėl jų padaręs pirmosios instancijos teismas.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu

23. Apeliantė tiek prašyme, tiek atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad pagal CPK 366 straipsnio 1 dalį procesas gali būti atnaujintinas ne tik tuo atveju, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta Lietuvos Respublikos teismų sprendimus, nutartis ar nutarimus civilinėse bylose prieštaraujančiais Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, bet ir tada, kai sprendimą dėl teisės aktų galiojimo bei aiškinimo priima ir kitas tarptautinis teismas – Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Tokia apeliantės pozicija stokoja pagrįstumo.

24. Pirma, pagal CPK 367 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai procesą prašoma atnaujinti būtent šiuo teisiniu pagrindu, toks prašymas pateikiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Nei bylos šalys, nei teismai neturi pasirinkimo kitaip aiškinti teismingumo taisyklę, kurią tiesiogiai yra sureguliavęs įstatymų leidėjas. Todėl, vadovaujantis įstatymo imperatyvu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tokių prašymų neturi ir negali nagrinėti.

25. Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018-11-26 nutartimi Nr. 3P-5/2018 apeliantės prašymą jau yra atsisakęs priimti ir išaiškinęs, kad įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į atitinkamų tarptautinių teismų nagrinėjamų bylų pobūdį ir tvarką, CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte neatsitiktinai nurodė, kad proceso atnaujinimo pagrindu gali būti tik konkretaus, t. y. Europos Žmogaus Teisių Teismo, priimtas procesinis sprendimas. Todėl, priešingai nei yra įsitikinusi ir tvirtina apeliantė, teisės analogija netaikytina, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas, negali būti tapatinamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo priimamais sprendimais ir neteikia pagrindo procesui pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą atnaujinti. Šie teismų praktiką formuojančio teismo išaiškinimai yra privalomi tiek apeliantei, tiek teismams (CPK 4 str.).

26. Aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-26 nutarties turinys, 2018-12-12 pateikiant atskirąjį skundą, apeliantei galėjo ir turėjo būti žinomas, todėl toks jos elgesys, kai pakartotinai keliamas klausimas, kuris galutine ir neskundžiama teismo nutartimi jau yra iš esmės išspręstas, sudaro pagrindą abejoto šios proceso šalies sąžiningu naudojimusi procesinėmis teisėmis.

27. Ir trečia, CPK 3 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad įstatymo analogija taikoma tik tuo atveju, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį. Šiuo konkrečiu atveju pats įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs proceso atnaujinimo pagrindų sąrašą, kuris yra baigtinis, vadinasi, nėra net prielaidų įstatymo analogijos taikymui.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu

28. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Direktyvos 2002/47/EB 4 straipsnio 5 punkto, o taip pat nesivadovavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018-07-25 sprendime pateiktu išaiškinimu dėl šios normos taikymo.

29. Kasacinio teismo praktika dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kaip proceso atnaujinimo pagrindo, yra nuosekli ir aiškiai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016). Taigi nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą tokiu pagrindu, visų pirma būtina įvertinti, ar apeliantės nurodytos aplinkybės gali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis ir esminėmis, t. y. ar jos būtų lėmusios kitokius teismų sprendimus byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą.

30. Negalima sutikti su apeliante, kad nutartį neatnaujinti proceso priėmęs teismas turėjo tiesiogiai vadovautis Direktyva 2002/47/EB. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad bet kuri direktyva nėra tiesioginio taikymo aktas. Jos nuostatas reikalinga inkorporuoti į nacionalinę teisę. Aptariama direktyva buvo įgyvendinta priimant Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą (šio įstatymo 1 str. 3 d.), kurio aktuali redakcija, t. y. ir ta įstatymo dalis, į kurią perkeltas Direktyvos 2002/47/EB 4 straipsnis, buvo taikoma ir priimant sprendimą prašomoje atnaujinti byloje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-14 nutarties 7-8 l.).

31. Sprendžiant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktų išaiškinimų byloje Nr. C-107/17 aktualumo proceso atnaujinimui klausimą, ką taip pat savo atskirajame skunde akcentuoja apeliantė, atsižvelgtina į kasacinio teismo praktiką dėl sukurtų teisės aiškinimo taisyklių galiojimo laike. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad atitinkami teisės taikymo išaiškinimai net ir tuo atveju, jeigu jais būtų keičiama anksčiau suformuota teismų praktika, sukelia padarinių tik į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to vien pasikeitusi teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildant naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013, 2017-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017, 2018-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-460/2018).

32. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantės įvardijami išaiškinimai, pateikti Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendime, priimtame praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo galutinio sprendimo prašomoje atnaujinti byloje priėmimo, negali būti vertinami kaip ginčo nagrinėjimo metu egzistavusi ir tik šiuo metu paaiškėjusi nauja aplinkybė. Kitaip tariant, 2018-07-25 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimai byloje Nr. C-107/17 nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo aspektu, juolab ši praktika galioja tik į ateitį, sprendžiant naujas, o ne jau išspręstas bylas.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu

33. CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jei panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti. Taigi pagal šiame punkte nustatytą pagrindą gali būti atnaujinta byla, jeigu buvo panaikinti atitinkami teismų procesiniai sprendimai ar valstybės, savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktai.

34. Šiuo atveju apeliantė įrodinėja būtent tokio pagrindo egzistavimą ta pačia ir vienintele aplinkybe, t. y. kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pirmiau aptartu sprendimu nustatė privalomą nacionalinei teisei reguliavimą, kuriuo įkaito davėjo pateiktas finansinis įkaitas negalėtų būti įskaitytas į bankrutuojančio įkaito turėtojo turto masę.

35. Tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo sprendimu netikrino ir neturėjo kompetencijos tikrinti atitinkamų nacionalinių teismų priimtų sprendimų teisėtumo ar pagrįstumo. Šis teismas nesprendė ir nepasisakė dėl individualaus pobūdžio Lietuvos Respublikos teisės aktų galiojimo. Įrodymų, kad kiti tarptautiniai ar nacionaliniai teismai būtų panaikinę teismų procesinius sprendimus, kuriais vadovaujantis buvo priimtas sprendimas prašomojo atnaujinti civilinėje byloje, ar kad būtų panaikintas individualaus pobūdžio aktas, į bylą nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, nenustatytas ir toks proceso atnaujinimo pagrindas.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu

36. Apeliantė taip pat siekė pasinaudoti ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu. Šioje proceso normoje pasakyta, kad jei pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

37. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad civilinėje byloje Nr. 2-2741-611/2013, kurioje apeliantė prašo atnaujinti procesą, teismo priimtas sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka – Lietuvos apeliacinis teismas 2014-07-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1006/2014 Vilniaus apygardos teismo 2013-11-25 sprendimą paliko nepakeistą.

38. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-09 ir 2014-10-17 nutartimis buvo atsisakyta priimti apeliantės kasacinius skundus, konstatuojant, kad nors kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas pažeidė CK 6.913 straipsnio, 6.894 straipsnio, Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nesuformuluota tokia teisės aiškinimo ir taikymo problema, kuri turėtų esminės reikšmės teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui, o pateikto kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiami teiginiai, kad bylą nagrinėjęs teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, tokių skundo teiginių nepatvirtino.

39. Taigi apeliantė yra pasinaudojusi žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo peržiūros instancine tvarka procedūra, todėl vien dėl šios privalomos sąlygos nebuvimo (sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka) proceso atnaujinimas tokiu teisiniu pagrindu nebuvo įmanomas.

40. Aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai nesudaro prielaidų kitaip išspręsti klausimą dėl proceso atnaujinimo, nei jį išsprendė pirmosios instancijos teismas. Skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.