- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-14
- Bylos Nr.
- eI2-3212-621/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02668-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui
- Kategorijos
nedalyvaujant atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT, Tarnyba) 2023 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (8.4Mr)ATP-C-2023-08940 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti VGTPT teikti V. J. jo prašomą teisinę pagalbą Panevėžio apylinkės teismo byloje Nr. e2-8722-1103/2023 (teisminio proceso Nr. 2-08-3-03396-2023-1). Teismui nepriėmus sprendimo skundžiamą sprendimą panaikinti prašo kreiptis išaiškinimo į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio įstatymo teisėtumo ir teisingumo.
Skunde teismui nurodo, kad Sprendime nėra laikomasi Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės normų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų viršenybės principo. Pareiškėjo teigimu, VGTPT vidinės tvarkos ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30, 31 ir 109 straipsniams, bei Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 2 dalies bei 754 straipsnio nuostatoms. Pažeistas šalių lygybės principas ir neteisėtai vykdomas selektyvus, išskirtinai naudingas tik VGTPT, teisingumas prašant sumokėti net ir už neteisėtai priteistą skolą.
Nurodo, kad VGTPT aprašytas įsiskolinimas yra neteisėtas, nes jis sukurtas pačios VGTPT. Pažymi, kad neturėjo galimybės apsiginti, nes nebuvo įtrauktas teisminiame procese kaip atsakovas, todėl tai vertina kaip teisinį ir finansinį smurtą. Teismai priteisė šią VGTPT sukurtą skolą. Išieškojimas buvo perduotas antstoliui, procesas baigęs. Visi pareiškėjo kreditoriai laukia galimybės gauti lėšų pagal CPK 754 straipsnio reikalavimų patenkinimo eilės metodiką. VGTPT nėra išskirtinė įstaiga, kuri galėtų pretenduoti į ankstesnį pinigų gavimą, t. y. ši įstaiga yra bendroje kreditorių eilėje. Privalo laukti lėšų, kaip ir kiti kreditoriai be jokio prioriteto. Lietuvos Respublikos teismai yra priteisę ne vieną įsiskolinimą, tame skaičiuje ir patiems teismams.
VGTPT teikiamos paslaugos padeda vykdyti teisingumą, o neveikimas ir pertekliniai, neteisėti reikalavimai, kurie nurodyti Sprendime, žlugdo teisingumą. Todėl VGTPT sprendimai yra padidintos atsakomybės. Neteikiant teisinių paslaugų atsakovė nubaudė ne tik neteisėtu piniginiu reikalavimu, tačiau ir antrą kartą, t. y. neteikiama teisine pagalba kitoje byloje. Tuo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos.
Pažymi, jog prašo ne advokato darbo paslaugos, kurių per 15 procesinių metų VGTPT yra skyrusi per 20, kurie atstovavo pareiškėją per 250 bylų ir nei vienos nelaimėjo, o tik atleidimo nuo teisminių mokesčių, t. y. absoliučiai biurokratinis (popierinis) prašymas, kuris nereikalauja papildomų darbo ir finansinių advokato sąnaudų. Neteikiant prašomos teisinės pagalbos yra, ribojama pareiškėjui galimybė kreiptis į teismą, kuriame būtų įvykdytas teisingumas. Tuo pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio ir 109 straipsnio nuostatos.
Tiek CPK 5 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos ir atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja. Nurodyti argumentai suponuoja, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos ir VGTPT vidinės tvarkos pažeidžia įstatymo viršenybės principą, t. y. prieštarauja ir CPK normoms, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjo vertinimu, minėtos Įstatymo nuostatos yra nesąžiningos, neteisėtos ir antikonstitucinės, absoliučiai neteisingos. Teismui nusprendus nepanaikinti Sprendimo ir pripažinus VGTPT viršenybę, prašo kreiptis išaiškinimo į Lietuvos Konstitucinį Teismą (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis) dėl šio įstatymo teisėtumo ir teisingumo.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendime Nr. eA-2920-502/2021 konstatavo, kad Tarnybos veiksmai, susiję su skolos išieškojimu iš pareiškėjo, yra teisėti ir pagrįsti. Šis sprendimas rodo, kad Tarnybos veiksmai, vykdant skolos išieškojimo procedūras, atitinka teisės aktų nuostatas.
Pagal LVAT praktiką, teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti. Ji realizuojama pagal Įstatymo numatytas sąlygas ir tvarką. Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba suteikiama tik tokia apimtimi, kokia valstybė yra pajėgi šią teisę garantuoti (LVAT 2018 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5081-822/2018, LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2417-1062/2019). Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas aiškiai nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Ši nuostata yra vienas iš pagrindų, remiantis kuriuo Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nepaisant jo argumento, kad prašoma pagalba yra tik žyminio mokesčio, t. y. bylinėjimosi išlaidoms apmokėti.
Pažymi, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia antrinę teisinę pagalbą kaip ne tik procesinį atstovavimą bylose, bet ir bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) atlyginimą nagrinėjamose bylose. Teisės aktai nenumato jokių išimčių Tarnybai netaikyti atsisakymo pagrindų tiems asmenims, kurie prašo antrinės teisinės pagalbos tik bylinėjimosi išlaidoms (žyminiam mokesčiui) apmokėti. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra integrali valstybės lėšomis apmokamos teisinės pagalbos dalis ir jam taikomi visi Įstatymo kriterijai. Be to, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymas yra universalus ir nepriklausomas nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatyta apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis. Tai reiškia, kad pareiškėjo neįvykdyta pareiga sumokėti už anksčiau suteiktą antrinę teisinę pagalbą yra pakankamas pagrindas Tarnybai atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Šis principas buvo patvirtintas ir LVAT praktikoje (LVAT 2016 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016), todėl sprendžia, kad Tarnybos Sprendimas yra visiškai pagrįstas ir atitinka galiojančius teisės aktus.
Tarnyba 2023 m. spalio 2 d. gavo informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI), jog pareiškėjas nebuvo sumokėjęs 47,77 Eur skolos, ir remiantis LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. eA-2920-502/2021, kuriame pabrėžtas Tarnybos veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas vykdant skolos išieškojimo procedūras iš pareiškėjo, Tarnybos Šiaulių skyrius, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, nusprendė nesuteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Tarnybos Šiaulių skyriaus Sprendime pabrėžiama, kad atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą susijęs su pareiškėjo skola.
Tarnybos Šiaulių skyrius 2023 m. spalio 13 d. ir 2023 m. spalio 19 d. raštais informavo pareiškėją apie būtinus pateikti dokumentus, siekiant įvertinti individualią pareiškėjo situaciją dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pažymi, kad pagal Įstatymą ir kitus teisės aktus išimtys, leidžiančios atleisti pareiškėją nuo antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo, nenumatytos. Tačiau Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis suteikia Tarnybai teisę išimtinais atvejais, atsižvelgiant į pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisant 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatytų neteikimo pagrindų. Pareiškėjas, norėdamas, kad būtų įvertinta jo individuali situacija, turi pateikti motyvuotą prašymą su atitinkamais dokumentais ir informacija. Tarnyba informuoja, kad iki šios dienos pareiškėjas Tarnybai nėra pateikęs prašymo dėl savo papildomo individualios situacijos įvertinimo ir nei Įstatymo, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato galimybės pačiai Tarnybai savo iniciatyva vertinti pareiškėjo individualią situaciją, be pareiškėjo prašymo dėl jo individualios situacijos įvertinimo (LVAT 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5418-624/2019, 2020 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3094-525/2020, 2020 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3095-492/2020).
Šalies argumentai
Atsakydama į pareiškėjo skunde dėstomus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime Nr. KT 20-N11/2018 nurodė, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas yra konstituciškai abejotinas, kai antrinė teisinė pagalba yra neprieinama dėl finansinių priežasčių ir jos suteikimas būtinas teisingumo interesais, ypač baudžiamojoje byloje. Tačiau pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 21 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipėsi dėl pagalbos ne baudžiamojoje, o civilinėje byloje. Todėl Tarnybos Šiaulių skyriaus Sprendimas netaikyti išimties ir nesuteikti antrinės teisinės pagalbos, remiantis minėtu Įstatymo punktu, buvo pagrįstas ir atitiko Įstatyme numatytas pareigas.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti visą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą, teisėtumo bei pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 21 d. pateikė Tarnybos Šiaulių skyriui prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio civilinėje byloje Nr. e2-8722-1103/2023, teisminio proceso Nr. 2-08-3-03396-2023-1, susijusioje su AB „Panevėžio energija“ ieškiniu.
Tarnybos Šiaulių skyrius 2023 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į pareiškėją su prašymu per 10 dienų pateikti įrodymus apie skolos valstybei sumokėjimą.
Tos pačios dienos paklausimu atsakovė kreipėsi ir į VMI su paklausimu dėl informacijos pateikimo. Tarnyba prašė suteikti informaciją, ar yra įvykdyti/vykdomi mokėjimai iš pareiškėjo pagal įsiteisėjusį aukščiau paminėtą Tarnybos sprendimą į Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą, už antrinę teisinę pagalbą (įmokos kodas– 5630) bei pateikti informaciją apie susidariusios skolos likutį.
Pareiškėjas Tarnybos Šiaulių skyriui 2023 m. rugsėjo 29 d. pateikė skundą, kuriame nurodė, kad Tarnybos Šiaulių skyriaus reikalavimas sumokėti skolą yra neteisėtas ir antikonstitucinis.
Tarnybos Šiaulių skyrius, išanalizavęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir atsižvelgęs Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytą antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindą, Sprendimu nusprendė atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Sprendimo pagrindas buvo pareiškėjo nesumokėta skola.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti VGTPT teikti pareiškėjui prašomą teisinę pagalbą Panevėžio apylinkės teismo byloje Nr. e2-8722-1103/2023 (teisminio proceso Nr. 2-08-3-03396-2023-1).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).
Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, kad ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.
Šioje byloje skundžiamas sprendimas yra grindžiamas įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo (buvęs Vilniaus apygardos administracinis teismas) 2021 m. kovo 4 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-1571-331/2021. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Regionų administracinis teismas (buvęs Vilniaus apygardos administracinis teismas) minėtu sprendimu iš pareiškėjo priteisė 47,77 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2920-502/2021 pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą ir Regionų administracinio teismo (buvęs Vilniaus apygardos administracinis teismas) 2021 m. kovo 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui įgyja res judicata galią. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog teismo sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu.
VMI 2023 m. spalio 2 d. raštu Nr. RMA-6895 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė atsakovei informaciją, kurioje nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 23 d. iki 2023 m. spalio 1 d. nėra duomenų apie pareiškėjo į VMI prie FM biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas įmokos kodu 5630 (Įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą) sumokėtas įmokas.
Taigi, 2023 m. rugsėjo 21 d. prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas nebuvo padengęs įsiskolinimo valstybei ir Tarnybos Šiaulių skyrius pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.
Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarajame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir padarytas išvadas ne kartą pritaikė savo jurisprudencijoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4732-822/2019, konstatuodamas, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (be kita ko, įskaitant) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Akcentuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija reiškia ne tai, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama neatsižvelgiant į pareiškėjo skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), o tai, kad, sprendžiant dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, asmens įsiskolinimo Tarnybai (Lietuvos valstybei) faktas savaime nėra pakankamas ir turi būti vertinamos papildomos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3094-525/2020).
Įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 11 dalis nustatė, jog kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka. Taigi, įstatymų leidėjas nustatė, kad Tarnyba, atsižvelgdama į asmens individualią situaciją, turi teisę nesiremti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir jam teikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu asmuo iki nustatyto termino nėra apmokėjęs visų ar dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau asmuo privalo tarnybai pateikti motyvuotą rašytinį prašymą bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs jam Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje suteikta teise ir būtų pateikęs Tarnybos Šiaulių skyriui motyvuotą prašymą įvertinti jo turtinę padėtį, galimybę savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos sudėtingumą ir kt. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.
Įvertinus nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuojama, kad Tarnybos Šiaulių skyrius, vertindamas pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 21 d. prašymą, neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu priimti kitokio sprendimo nei atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, nes dėl Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje numatytos išimties pareiškėjas nesikreipė. Nenustatyta Sprendimo neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas skunde teismui akcentuoja, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos prieštarauja Respublikos Konstitucijos 30 ir 109 straipsniams ir prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-822/2017).
Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką bei taikytinas teisės aktų nuostatas, nagrinėjamu atveju teismui jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų nuostatų konstitucingumo nekyla, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.